[Juzefas Levinsas]

- Alus yra pilvelio auginimo sportas, - pasakė Juzefas ir paplekšnojo į mažytį pilvuką.
Vyrukas stengėsi save prisižiūrėti. Tad neretai susidarydavo mitybos planą, nemažai judėdavo, apsilankydavo ir sporto klube. Tačiau metai ėjo, o alus, pica ir televizorius - taip pat puiki kompanija. Nors ir nedidukas, pilvukas pūpsojo bylodamas apie plikio pomėgius.
- Tikrai? Man jis atrodo labai kartus. Klausyk, o tu mėgsti gerti ugninę? Jeigu jau patiko šis alus, tai ir ugninė neturėtų trikdyti, - padarė išvadą beplaukis.
Tada susivokė, jog žiobarai negeria ugninės. Jie geria degtinę. Tačiau Juzefas jau buvo pakankamai girtas, jog tai jį prajuokino ir jis ėmė kvatoti. Šiaip jau suprato, kad nieko čia tokio. Stipriųjų gėrimų pavadinimų yra apstu.
- Degtinė, ugninė, undinė, - dar kažką numykė ir toliau juokėsi. - Jeigu jie tikrai tik taip valgo, tada silpnai, brolau, silpnai, - pasakė mėlynakis ir surijo kokias šešias mažytes rukytas dešreles.
- Matau, kažkam jau linksma, - pakilnojo antakius Davidas ir žvilgtelėjo į Juzefą bei dar kelis kvailiojančius asmenis. - Laikykitės, mano brangieji, nes dabar ragausime tamsų alų.
Ir jie padegustavo Vilniaus tamsiojo alaus bei Vilniaus Belgian Dubbel alaus. Šis alus taip pat buvo kartokas, bet tas antrasis Juzefui tiko.
- Na, kaip tau šie? - paklausė aukštaūgio. - Man tas Belgian kažkas patiko.
Prie šio alaus puikavosi nemažai mėsos. Paragavęs Juzefas pajuto, jog ši aštri. Ir daug keptos duonos su sūrio padažu. Davidas pasakė, jog kepta duona - labai populiarus užkandis Lietuvoje prie alaus.
Tuomet jie priėjo prie dviejų rūšių Bačkorių alaus. Vienas buvo silpnesnis, kitas - stipresnis.
- Atsargiai, draugai, - įspėjo jis. - Šitas alus yra tas, kurį geri kaip vandenį, o poveikis... na, pamatysite.
Juzefas sau niūniavo, lingavo ir išmaukė abu Bačkorių alaus bokaliukus keliais gurkšniais.

[Brendanas OConnor]

Brendanas išsišiepė. Panašu, kad šis keistokas plikis yra visai smagus. Aišku, gal prie to žymiai prisidėjo išgertas alus, tačiau paplepėti visi tiek buvo įdomu.
- Kad neaugtų pilvelis, reikia žaisti... kriketą, - ištarė O'Connor. Bet netrukus plikis dar labiau sudomino. Krepšinio lyginimas su kriketu, itin keistas degtinės, jeigu tik ji buvo turėta omenyje, pavadinimas... Išgertas alus jau pradėjo veikti, tačiau pavyko sutelkti žvilgsnį ir įsmeigti jį į plikį. Tik kaip išsiaiškinti, ar įtarimas vis dėlto yra pagrįstas?
- Gėriau ją tik po... mokyklos baigimo, - ištarė sudvejojęs. Taip, tai buvo tiesa - baigę Hogvartsą visi švilpiai susitiko Londone ir gerai atšventė. Po to nebebuvo galimybės. Tik, žinoma, neketino viso to pasakoti tarp krūvos žiobarų. Net ir tada, jeigu šis plikis yra burtininkas.
Vyrukas jau aiškiai linksminosi, tad Brendanas kitų alaus rūšių ragavo tik po nedidelį gurkšnelį. Nors itin mėgo atsipalaiduoti, tikrai nenorėjo čia apsikvailinti. Geriau apduiti šiek tiek, bet ne per daug.
- Kas ten žino tuos šiauriečius, - sukikeno į temą apie maistą. Paragavo kitų dviejų rūšių, kurių pavadinimai praslydo pro ausis. Laimei, pašnekovas buvo dėmesingesnis. Brendanas pasistengė įsidėti tą Belgian pavadinimą į galvą, bet kažin ar jam pavyko.
- Aha... - nutęsė ir suprato ir pats esąs gerokai apgirtęs. - Man atrodo, šitie jau paskutiniai, - kuo tvirčiau pridūrė paimdamas vieną iš vandenėlio bokaliukų. Deja, ne iki galo suprato, kas buvo pasakytas, tad viską susivertė į burną. Laukė dar ir antras, bet kol kas O'Connor jo neragavo. Tikrai spės. Plačiai šypsodamasis žvilgtelėjo į pašnekovą ir stebėjo, ką gi jis dabar darys. Kiek apgirtusioje smegeninėje krustelėjo mintis, kad dabar pats laikas anam išsiduoti apie magiją.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas kvatojosi, kai pašnekovas pasakė, jog reikia žaisti kriketą, kad neaugtų pilvelis.
- O tu jį žaidi? Kaip manai, gal ir krepšinis padėtų? Po mokyklos baigimo? - nustebo plikis.
Įdėmiau pažiūrėjo į aukštaūgį. Turbūt beplaukis atrodė juokingai, nes akys blizgėjo, o lūpose žaidė girti šypsniai. Neatrodė, jog pašnekovas būtų tik baigęs mokyklą. Tiesą pasakius, regėjosi, kad amžius jų abiejų panašus.
- O tai kiek tau metų? - paklausė.
Jeigu jis nemėgsta išgerti, bet yra alaus degustacijoje su manim, galbūt jis nori mane nužudyti? Merline, Walgunas baigs mokyką po trejų metų. Kaip taip gali būti? Ar ir jis tada gers ugninę? Ne, tikrai ne... Galvoje pynėsi mintys. Aukštaūgis kažką šnekėjo, bet šį kartą Levinsas nesuprato žodžių esmės, buvo per daug girtas ir per daug užsigalvojęs.
Davidas paskelbė degustacijos pabaigą ir iškalbingai pareiškė, jog dabar būtų nuodėmė nepažiūrėti lietuviškų krepšinio rungtynių ir nuvedė visus į dar vieną patalpą, kurioje Juzefas pamatė tą žiobarišką projektorių, prieš kurį buvo pristatyta daug foteliukų. Šone stovėjo eilė alaus bačkučių su kraneliais, švarūs bokalai alui ir įvairūs užkandžiai.
Net nesupratęs, kur jis padėjo savo seną bokaliuką, plikis gūžtelėjo pečiais ir, pasiėmęs švarų didelį bokalą, prisipylė į jį alaus. Deja, nepažiūrėjo, kokio. Atsisėdo ant foteliuko ir tarė šio vakaro pašnekovui:
- Sėskis, mano drauge.

[Brendanas OConnor]

Brendanas nustebęs įsispoksojo į Juzefą, tarsi tik dabar būtų jį pamatęs. Prireikė gerokai laiko, kol suprato, ką jis pasakė.
- Kriketą? Tu gal juokauji? - garsiai paklausė ir nepagalvojęs pridūrė: - Ne, aš žaidžiu tik kvidi...
Pavyko save sustabdyti viduryje žodžio, tačiau gali būti, kad jau buvo per vėlu. Pasirodo, jau buvo girtesnis nei galvojo. Oi mintyse atsidūsėjo, bet apsimetė, kad viskas yra gerai. Jeigu jam pasisekė, plikis irgi jau pakankamai girtas. Kita vertus, o koks skirtumas, jeigu koks žiobaras sužinos apie kvidičą? Taip pat ir apie burtininkų pasaulį.
- Metų? Man? - tarsi nesupratęs, kaip to galima klausti, pakartojo Brendanas ir susimąstęs pasikasė pakaušį. Išties, kiekgi jam metų? - Žinok, nežinau, - suvebleno ir garsiai nusijuokė.
Degustacija buvo baigta, o tai kiek nuvylė. Nors daugiau gerti geriau nereikia, bet čia būti buvo visai smagu. Šis plikis buvo kažkoks keistas, tačiau būdamas apgirtęs Brendanas nesuprato, kad ir pats elgiasi kalbūt ne visai įprastai. Ypač kalbėdamas apie kažkokias neaiškias sporto šakas.
- Žiūrėsime krepšinį? - neslėpdamas nepasitenkinimo paklausė jis. Nuslinko paskui naująjį pažįstamą, kurio dar ir vardo nežinojo (arba neįsidėmėjo. To jau nebūtų galėjęs pasakyti), ir atsisėdo fotelyje. Alaus nesipylė. Suprato, kad jam jau gana. Geriau ramiai pasėdėti ir paplepėti. Ir, žinoma, ką nors užkąsti.
- Na ir kas gi čia žais? - plačiai nusižiovavęs paklausė O'Connor.

[Juzefas Levinsas]

Kvidičą? Ar jis tikrai norėjo tai pasakyti? Kad žaidžia kvidičą?
- Žaidi kvidičą? Po velnių, man baisoka sėsti ant šluotos. Daug geriau keliauti oru, na, o jeigu esi per daug girtas, tada tiks ir nešyklė. - išdėstė Juzefas per sekundę pamiršęs, jog ką tik stebėjosi aukštaūgio beveik ištartu žodžiu. O gal ten turėjo būti koks nors kitas žodis? Tačiau dabar Juzefui nerūpėjo. Tiesą pasakius, nelabai jau jis susigaudė, tai tarp žiobarų vis tik yra ar tarp burtininkų.
- Nežinai, kiek tau metų? - apstulbo Juzefas ir ėmė juoktis. - Kaip galima nežinoti, kiek tau metų? Aišku, kad žinai! - kvatojo.
Tada aukštaūgis paklausė, kas čia žais, o Juzefas tik gūžtelėjo pečiais. Davidas sakė, bet Juzefas arba nebeprisiminė, arba neišgirdo. Kažkaip pakankamai nuobodžiai viskas čia pasirodė. Kažkoks vyras, apsirengęs žaliai, metė kamuolį kitam vyrui, kuris buvo taip pat apsirengęs.
Gurkštelėjęs alaus beplaukis suprato, kad įsipylė būtent to, kuris jam nepatiko. Labai kartaus.
- Tai ko negeri, mano mielas drauge? - pašnairavo į vyruką. - Turi prisipildyti, kiek telpa, nes kaina ta pati. Jau kiek susimokėjai už degustaciją, tiek susimokėjai, o dar geriau, jei gavai dovanų. Tad reikia imti viską, - pakilnojo šviesius antakius.
Ir vėl Juzefą suėmė juokas, vėl jis prapliupo juoku. Kiti degustacijos dalyviai užsiėmė įvairiomis veiklomis. Vieni buvo apstoję gėrimus bei užkandžius, kiti kalbėjosi kažkur kampuose, treti pliurpė atsisėdę ant foteliukų. Bet nelabai ką, regis, domino tos krepšinio rungtynės.

[Brendanas OConnor]

Netrukus plikis patvirtino esąs burtininkas, kas privertė Brendaną plačiai išsišiepti. Pagaliau galima nieko nebeslėpti. Kiti jau turbūt irgi pakankamai apgirtę, o jeigu ir išgirstų, galima apsimesti, kad jie patys nebelabai ką suvokia.
- O, aš buvau komandos kapitonas, - išdidžiai išpūtė krūtinę O'Connor. Tiesą sakant, kartais net ir gailėdavosi, kad netęsė tos karjeros. Buvo visai neblogas žaidėjas, tad, ko gero, būtų galėjęs iš to gyventi. Gal ir nelabai prabangiai, bet vis geriau nei tame name Sautende. - Bet jeigu esi girtas, geriau nė nebandyti sėsti ant šluotos, - pridūrė ir nusijuokė.
Netrukus plikis irgi pradėjo kvatoti, bet Brendanas jau nebežinojo, kodėl. Tai jį dar labiau pralinksmino, tad kurį laiką tiesiog nevaldomai juokėsi. Nors krepšinis nelabai tedomino, buvo visai smagu. Džiaugėsi, kad sugebėjo užkalbinti burtininką, nors buvo visai įdomu, kaip jis atsidūrė šioje degustacijoje. Bet dabar to neklausė - atrodė, kad esama ir įdomesnių temų.
- Aš negeriu? - pasitikslino ir vėl pasikasė pakaušį. Bandė prisiminti, kodėl neįsipylė bokalo. Nepavyko, tad atsistojo ir kiek svirduliuodamas prisiartino prie artimiausios bačkos ir nežiūrėdamas, koks ten alus, prisipylė bokalą. Jį paėmė nuo šalia stovinčio stalo. Netrukus grįžo prie plikio ir vėl atsisėdo į fotelį. Galva kažkodėl buvo apsunkusi.
- Argi aš negeriu, mano drauge? - plačiai išsišiepęs paklausė ir kilstelėjęs bokalą nugėrė neblogą gurkšnį. Laimei, pataikė įsipilti skanaus alaus. O gal jau nebejautė skirtumo. To nežinojo, bet bent jau buvo smagu.

[Juzefas Levinsas]

- Tikrai?
Juzefas bandė įsivaizduoti aukštaūgį ant šluotos. Jam atrodė, jog kvidiče sėkmingesni turėtų būti kuo mažesni žaidėjai. Smulkūs, žemi. Jie atrodė vikresni ir tokie, kurie lengviau išvengtų muštuko bei išsilaikytų ant šluotos. Žinoma, ir kvidiče jėgos reikėjo. Bloškiant muštuką, metant kritlį į lankus ar juos saugant. Na, nebent esi gaudytojas. Tada gal jėga ir nereikalinga.
- Ir kokioje pozicijoje žaidei? - pasidomėjo Juzefas. - Kaip manai, kas pavojingiau. Girtam sėsti ant šluotos ar keltis oru?
Juzefui irgi norėjosi pasigirti. Juk jis tiek metų pradirbo ministerijoje, mokėjo įvairių triukų ir su nešyklėmis, ir keliantis oru. Bet vis dėlto nusprendė patylėti. Nes kuo galėtų pasigirti dabar? Kad dirba mokykloje, kad dėsto žiobarotyrą? Šitas vyrukas atrodė kietas, o profesoriavimas kažkaip kietai neskambėjo.
Tada jie abu ilgai kvatojosi, buvo taip linksma, jog Juzefas vienu momentu išsigando, kad tuoj privarys į kelnes. Levinsas jau neprisiminė, kad būtų sakęs šio vakaro draugeliui, jog šis negeria. Tačiau iš konteksto taip galima buvo suprasti. Bet, po galais, koks skirtumas?
Visas išsišiepęs Juzefas trenkė savo bokalu į aukštaūgio bokalą. Na, norėjo draugiškai susidaužti. Tačiau padarė tai su jėga, nors tikrai neketino. Ir dabar ant kelių, ant žemės pažiro šukės, o drabužiai sušlapo nuo alaus.

[Brendanas OConnor]

Kvidičas. Taip, jis išties pasiilgo to žaidimo. Gal reikėtų pažaisti dabar? Kompanijos aplinkui netrūko, tad tik imk šluotą ir skrisk, ar ne? Ir vis dėlto ne. Visų pirma, jis buvo gerokai per girtas. Negalvojo, kad nuo alaus galima taip įsismaginti, bet nutiko būtent taip. Visų antra... Et, Brendanas jau tiksliai neprisiminė, apie ką čia galvojo, tad tiesiog numojo ranka.
- Girtam keliauti oru? - susidomėjo. - Žinai, prieš egzaminą nemažai kas galvojo, kad reikia išgerti, - nusijuokė. - Daugelis labai bijojo, o mes su draugais kuo ramiausiai ruošėmės ir tikėjome savo sėkme. O kaip tu? Ar iš pirmo karto išlaikei?
Kurį laiką skendėjo prisiminimuose apie Hogvartsą, tas siaubingas pamokas ir geriausio draugo plyšimą. Bet apie tai, žinoma, nepasakos.
Netrukus pasidarė gerokai linksmiau. Brendanas jau ir pats nebežinojo, kodėl taip juokiasi, tačiau plikis jam pritarė, tad viskas atrodė gerai. Plačiai išsišiepęs laikė bokalą, bet netrukus viskas pasidarė keistai šlapia. Sutrikęs apsižvalgė ir suprato laikantis bokalo rankeną. Tik kur vis dėlto dingo pats bokalas?
- Ką jau čia pridirbai? - paklausė ir vėl nusikvatojo. - Na ką gi, reikėtų susitvarkyti, - išspaudė ir nė nesusimąstęs išsitraukė lazdelę. Deja, į galvą neatėjo joks tinkamas burtažodis, tad Brendanas taip ir liko stovėti su bokalo rankena vienoje rankoje ir burtų lazdele - kitoje.

[Juzefas Levinsas]

- Rimtai taip galvojo? - išpūtė akis Juzefas. - Jie visiški kvailiai. Negalima! Aišku, kad iš pirmo! - sušuko plikis. - Kitaip nebūtų buvus man vieta šeštame ly... - vyrukas užsičiaupė.
Nepradėk jau čia pasakotis.
Brendanas laikė rankose bokalo rankeną. Tai atrodė taip juokinga. Juzefas ir vėl ėmė kvatotis, bet tik iki tol, kol pastebėjo, jog šio vakaro draugelis išsitraukė burtų lazdelę. Kad ir koks buvo girtas, bet Levinsas sukluso.
- Ei, - tyliai sušnabždėjo. - Ei. Mes tarp žiobarų, mano drauge, gal geriau susimontuok savo įrankį atgal.
Kažkur atminty sukirbėjo prisiminimas, kaip Juzefas bandė nusižudyti persiplėšdamas save oru. Nukratė šiurpas. O, dangau, ir kodėl jis mėgino tai padaryti? Gerai, kad paskutinę akimirką apsigalvojo ir pavyko išsigelbėti. Juk dabar Walgunas neturėtų tėvo.
- O tu turi vaikų? - paklausė.
Kažkas įpjovė į ranką, kai Juzefas perbraukė ja per kelį, ir tada beplaukis suprato, jog reikia persėsti. Kikendamas atsistojo ir ėmė tempti pašnekovą už drabužių.
- Einam, geriau persėsim kitur, o tai čia pilna šukių.

[Brendanas OConnor]

Panašu, kad šį kartą susidūrė su itin geru keliautoju oru. Kiek apsvaigusi smegeninė atsiuntė prisiminimus, kaip pačiam sekėsi mokytis. Nelabai smagu.
- Taip! Daugelis sulaukė septyniolikos ir puolė naudotis pilnamečių teisėmis. Kai kurie išties į egzaminą atėjo šiek tiek išgėrę, - kalbėjo gal kiek per garsiai. - O jeigu tu išlaikei iš pirmo karto, aš tau pavydžiu. Kaip aš nekenčiau to jausmo...
Dar kurį laiką mąstė apie pasiruošimą keliavimo oru egzaminui. Ne, geriau galvoti apie ką nors smagiau, o ne tas siaubingai varginančias pamokas ir nesėkmingus bandymus patekti į lanką. Laimei, išgirdo Juzefo žodžius ir paslėpė lazdelę.
- Oi, - sukikeno. Žvilgtelėjo į tas rungtynes, bet nieko ten nesuprato. Ko gero, buvo per daug išgėręs.
- Vaikų? Aš? - gerokai nustebo dėl tokio klausimo. - Ar tau atrodo, kad aš galėčiau turėti vaikų?
Ir vėl nusikvatojo, o plikis dabar atrodė dar juokingiau. Vildamasis, kad jis nesusižeidė, Brendanas niekaip nenustojo prunkšti, bet kažkur tempiamas nesileido. Kiek pasvarstęs pasakė:
- Man atrodo, galim iš viso keliauti kitur. Man alaus tikrai gana, o krepšinis nelabai tedomina. Ką galvoji?
Nė nepastebėjo, kaip plačiai nusižiovavo. Tik vėl išsišiepė ir pradėjo mąstyti apie tai, kad jau reikėtų išsiblaivyti. Ko jau ko, o prisigerti tikrai neketino.

[Juzefas Levinsas]

- Tegul džiaugiasi, kad neplyšo, - sumurmėjo ir prisiminė tą baisų kartą, kai bandė nusižudyti, bet vis dėlto apsigalvojo.
Per kūną perbėgo šiurpuliai. Negalvok apie tai, negalvok. Tai praeitis. Negalvok.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. - Na, neatrodo, jog negalėtum turėti. O tu ar pasakytum, kad aš turiu sūnų, kuris Hogvartse jau bus penktakursis?
Juzefas ir pats negalėjo patikėti tuo. Kaip greitai bėga laikas, girtu žvilgsniu spoksodamas į tolį pagalvojo plikis.
Aukštaūgis, regis, nelabai norėjo persėsti kitur ir toliau čia mėgautis vakaru. Tačiau iš kitos pusės, čia pasidarė tikrai labai nuobodu. Tos krepšinio rungtynės - kažkokia nesąmonė. Levinsui visai norėjosi įkvėpti šviežaus oro. Bet juk čia - nemokamas alus... Tačiau to alaus ir Juzefui jau nebesinorėjo.
- Na, galim, - sutiko Juzefas. - O ką tada gersim, ugninę? - paklausė dairydamasis, kur čia išėjimas, nes jau spėjo ir pamiršti, pro kur įėjo.
Buvo per girtas imti galvoti, jog šis žmogus jam iš tiesų nori ką nors padaryti, todėl siūlo eiti kitur.

[Brendanas OConnor]

Plikis užsiminė apie plyšimą, ir Brendanas susiraukė. Nenorėjo to prisiminti, nes kurį laiką tikrai bijojo prarasti draugą. Ir pats nebenorėjo lankyti pamokų. Iš viso - kodėl burtininkai taip sureikšmina tą keliavimą oru? Žymiai paprasčiau keliauti židiniais ar netgi žiobariškomis priemonėmis.
- Nenorėčiau to patirti, - sumurmėjo tik tam, kad kažką atsakytų. Įdomus tai buvo vakaras, ir Brendanas visai nenorėjo jo gadinti tokiais sudėtingais prisiminimais.
- Tavo sūnus mokosi Hogvartse? - iš karto susidomėjo. Nepagalvojo, kad gal kiek per garsiai ištarė mokyklos pavadinimą. Ko gero, prie žiobarų daugiau iš viso negerti. Visa laimė, kad pataikė užkalbinti burtininką. - Tada susipažinsime, - dar pridūrė kažką įtemptai galvodamas. Akys buvo įsmeigtos į plikį, tačiau iš tiesų Brendanas nieko nematė. Galvojo apie tai, kad pačiam iš tiesų jau reikėtų pagalvoti apie vaikus. Kodėl ketveriais metais jaunesnis brolis turi dukterį, kuri jau mokosi Hogvartse? Apie ją, žinoma, nieko plikiui nepasakos.
- Nemanau, kad man reikia daugiau alkoholio, - sukikeno atsakydamas į pasiūlymą. Apsidaręs šiaip ne taip prisiminė, kur jiems reikėtų eiti. - Na ką, keliaujam? - pasitikslino ir kiek svyruodamas patraukė į tą pusę, iš kurios jie prieš tai atėjo. Visai netrukus du vyrai paliko alaus namus.

[Bernardas Deverelis]

Šiandien Londono alaus namuose vyko gana didelis renginys. Buvo nemažai raundų, tačiau šį kartą Bernardas nepasirodė labai gerai. Nepelnė prizinės vietos, liko maždaug per vidurį.
Viduje teisino save, kad jau antrą kartą pasirodo prasčiau nei įprastai todėl, kad rudenį kovotojų gretos pasipildė naujais, stipriais jaunuoliais. Tačiau, po galais, juk pačiam Bernardui ką tik suėjo dvidešimt aštuoneri. Tai - jaunystė, pats jėgų žydėjimas. Jis stiprus ir su patirtimi. Kas darosi?
O iš tiesų žinojo, kas darosi. Tik nesinorėjo to pripažinti. Sūnus buvo smagus ir aktyvus, nors ir kaprizingas, nors ir labai skyrėsi nuo Melindos. Tačiau tie pabudinėjimai naktį vargino. Felissa sakė eiti miegoti į kitą kambarį, bet jam ir mylimosios buvo gaila. Taip išpuolė, jog šiandien žmona turėjo užsukti į SPA. Tad ir jai reikėjo pailsėti. Tačiau finale nepailsėjo nei vienas iš tėvų.
Bet kaip galima kaltinti vaiką, kuriam tiesiog diegia pilvą? Todėl sūnus ir pabudinėja. Deverelį graužė sąžinė. Ar jis pyksta ant mažylio, jog naktį jam buvo problemų su pilvuku? Kaip jis taip stipriai gali laukti renginio, kuriame bus bent dvi nakvynės ir jis galės praleisti porą naktų ne namie?
Kovos baigėsi. O Bernardas nenorėjo namo. Jautėsi pavargęs ir piktas. Žinojo, kad grįžus visi norės jo dėmesio. Ir dėl to jautėsi savanaudis, kad mieliau pabūtų čia. Nors ir kaip mylėjo šeimą, tiesiog reikėjo pabūti ar tai vienam, ar su kažkuo, bet ne su šeima. Vis tik jautė didelį kartėlį dėl to, kad jau antra dvikova, kai jam nesiseka.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Keista lankytis tokioje vietoje. Dafydd baruose iš viso nesilankydavo, nebent su Auriu užsukdavo į Kiaurą katilą. Alkoholio paragaudavo nebent atostogų Maljorkoje metu. Jeigu, žinoma, Mayra tuo metu po širdimi nenešiojo mažylio. Bet šį kartą nusprendė apsilankyti dvikovų turnyre. Neįsivaizdavo, kaip tai vyksta, bet atrodė, kad Eliotui gali būti įdomu. Miriam galbūt irgi. Kadangi gyvenimas vis dar susidėjo iš buvimo namie bei vieno kito susitikimo su Auriu, sudominti paauglystę pergyvenančius vaikus ne taip jau ir paprasta. Norint neprarasti ryšio su augančiais mažyliais tiesiog privaloma jiems kažką pasiūlyti. Būtent todėl Dafydd ir atsidūrė Londono alaus namuose. Žinojo, kad Mayra tik pasidžiaugtų - jo mergaitė visa širdimi troško, kad jis gyventų bent šiek tiek normalesnį gyvenimą.
Renginys kiek užtruko, ir dabar teko rinktis: arba keliauti tiesiai namo, arba bandyti užkalbinti kurį nors dalyvį. Ką gali žinoti, galbūt kas nors treniruoja jaunimą, kas Eliotui būtinai patiktų. O gal jis dar per jaunas? Ką gi, yra tik vienas būdas išsiaiškinti. Iš pradžių galvojo prieiti prie antrą vietą priėjusio jaunuolio, bet jis plepėjo su draugais ar gerbėjais. Lįsti į tokias kompanijas - tikrai ne Dafydd stilius, tad jis pasirinko žmogų, kuris buvo atskirai nuo kitų. Pastebėjo jį kovose, bet negalėjo pasakyti, kelintą vietą užėmė. Regis, ne prizinę, tad gali būti, kad aplinkui nesitrins tiek daug besižavinčių gerbėjų.
- Atsiprašau, ar galiu sutrukdyti su pora klausimų? - priėjęs prie kiek už save jaunesnio vyruko paklausė Dafydd. Mintyse dėliojo sakinius, bet pirmiausia reikėjo, kad kovotojas nepasiųstų jo į visas keturias puses.

[Bernardas Deverelis]

Bernardas prisėdo aludės gale. Nenorėjo, kad jį kas nors kalbintų. Nenorėjo šnekėtis nei su kolegomis, kurie tikrai klaus, nes klausė praeitą kartą, kas jam atsitiko. Nenorėjo ir gerbėjų, kurie ims jo parašą, pasidarys kartu nuotrauką, ir sakys, kad kitą kartą bus geriau. O gal dabar jau nesakytų? Nes tai - ne pirmas, o antras nesėkmės kartas.
Jis atsiduso. Gal pasiimti atostogų? Tačiau ką jis pasakys Felissai? Ar neprivers žmonos nerimauti? Juk ji ir taip pavargusi, tai jai tenka naktimis maitinti Elaną, o ne jam. Be to, artėja kalėdiniai renginiai. Bernardas negali jų praleisti. Tačiau lygiai taip pat jis negali leisti sau šitaip kovoti.
Deverelis jautėsi įspraustas į kampą, perdegęs. Apniko niūrios mintys, kad jam niekada nebesiseks kovoti, kad jo atsisakys rėmėjai, su kuriais bendradarbiauti nėra mėgiamas dalykas, bet galeonų atžvilgiu - labai pelningas. Ir kad jis pradės su tėvais gaminti taures.
Kažkas kreipėsi į Bernardą ir jam dar reikėjo kelių akimirkų susigaudyti, suvokti, kas sakoma.
- Taip, žinoma, - nuotaikingai tarė, buvo išmokytas bendrauti su gerbėjais, rėmėjais ir panašiai.
Kad ir kas šis žmogus toks, Bernardas jautėsi beveik įsitikinęs, jog klausimai bus susiję su jo neigiamais pasikeitimais kovose.