[Auris Senkleris]

Tai buvo baisu. Tarytum stebėti save patį iš šono. Auris neįsivaizdavo kiek mažyliui metų, bet kažin ar baisiai skyrėsi nuo amžiaus, kai pats patyrė tėvo smurtą. Auris išpuolė paskui vaiką laukan. Manė, kad jis bėgs. Bet ne. Jis sustingo. Atrodė toks mažutis. Vienišas. Raudonplaukis atsisėdo tarpdury, kad būtų mažesnis, ne toks baisus tam vaikui.
Švelniai žvelgė į jį ir ėmė kalbinti ramiu švelniu balsu. Nors viduje degė pykčiu. Norėjo pasivyti tėvą ir sudaužyti jį, pribaigti.
- Aš toks didelis ar ne? Didelis ir baisus. - Nusišypsojo. - Bet taip tik atrodo. Nori pas tėtį? Žinoma, nes tau dabar labai baisu. - Tėtį? Prakeiktas šunsnukis. Virė pykčiu. Bet suprato, kad ir koks bebuvo Amyras yra pažįstamas tam berniukui. Gal vienintelis žmogus, kurį tas vaikas turėjo. O mama? Auris išvis nieko nežinojo apie brolį. Net nežinojo, kad jis yra.
- Tėtis nori, kad mes pabūtume kartu. Bus smagu, pamatysi. - Norėjo pasakyti, kad tėtis sugrįš, kad tai laikina. Bet nežinojo ar tai geras sumanymas. Juk tai melas. Tada pagalvojo, kad ir pats žada vaiku atsikratyti. Pasidarė silpna. Bet aš negaliu jo auginti. Aš nespėsiu. Aš negaliu.
- Gal tu norėtum pavalgyti? Nagi, ateik pas mane. Galėtume grįžti į šią kavinę, suvalgytume kažką labai skanaus. O jei nenori valgyti, tai gal nori eiti pasivaikščioti? - Jis galėjo vaiką nusitempti į ligoninę. Bet nenorėjo jo dar labiau traumuoti. - Aš labai noriu su tavimi susipažinti. - Vėl nusišypsojo.

[Timotis Senkleris]

Timotis stovėjo prie durų ir laukė tėčio. Šalia jo atėjo dėdė Auris. Jis atsitūpė. Pasakė, kad yra didelis ir baisus. Berniuką nukrėtė šiurpas. Nes dėdė tikrai toks buvo. Sekundėlei nedrąsiai Timotis pažvelgė į Aurį. Dabar jis neatrodė toks piktas kaip prieš tai. Tačiau Timotis vis tiek jo bijojo. Jis norėjo pas tėtį.
Dėdė pasakė, jog tėtis nori, kad Timotis pabūtų su Auriu. Taip, šitai keturmetis suprato. Jis nenorėjo pabūti su Auriu, bet tikriausiai reikės tai padaryti. Juk Timotis nori būti geras. Jis turi klausyti tėčio. Tada tėtis jį pasiims atgal.
Buvo labai keista, nes Auris nešaukė. Neatrodė, kad dabar pradės mušti Timotį. Tačiau Timotis žinojo, kad suaugę greitai supyksta ir buvo pasiryžęs nesupykdyti vyro. Vaikas suvokė, kad koks nors netinkamas žodis ar gestas prives prie mušimo.
Dėdė prakalbo apie maistą. Timotis valgė vakar vakare. Spintelėje pavyko rasti kelis makaronus. Jie buvo labai kieti, nes, žinoma, vaikas nežinojo, kad makaronus reikia virti ir nebūtų mokėjęs to padaryti. Ir taip skaudamą dantuką tada berniukas dar labiau sujautrino. O dabar pilvukas gurgė. Timotis be galo norėtų duonytės.
Staiga vėl sudiegė dantį. Taip stipriai, kaip ir naktį. Vaikas žinojo, jog negali imti verkti. Ar šaukti. Negalima leisti garsų. Timočio veidą perkreipė skausmo grimasa. Iš visų jėgų jis laikėsi neprasižiojęs. Ir laukė smūgio. Žinojo, kad greičiausiai dėl šios savo grimasos bus nubaustas. Suaugusiuosius erzina tokie dalykai.

[Auris Senkleris]

mažylis ir toliau atrodė išsigandęs, nieko nesakė. Auris nesistebėjo. Ir įsivaizdavo, kad lengva nebus. Į juos jau ėmė vėpsoti žmonės. Auris be to sėdėjo tarpdury ir jau vien tai atrodė keista. Bent jau niekas neketino išeiti ar eiti vidun.
Staiga vaiko veiduką iškreipė skausmo grimasa. Auris sunerimo. Ar Amyras jį nuskriaudė? Gal labai sužeidė? Ak, kaip reikėjo atsirasti ligoninėje.
- Ar tau Skauda? - Švelniai paklausė. - Aš galėčiau tau padėti, kad nebeskaudėtų. Einam gerai? Tėtis čia neateis, tu tikrai gali eiti su manimi. Ir reikėtų eiti su manimi. - Kas galėjo pagalvoti, kad per tokį trumputį laiką įsivels į šitokią istoriją. Ryte pabudo neturėdamas jokio brolio. O dabar jis ėmė ir nukrito iš dangaus. Ką man dabar reikės daryti? Nei nemanyk, kad gali jį pasilikti. Pertraukė savo mintis. Pasilikti? Jis ne koks šuniukas ar daiktas, kad galėčiau pasilikti ar nepasilikti. Jis mažas vaikas. Bet kaip aš galėčiau jį užauginti? O koks skirtumas? Namie jau kelis metus gyvena Erka. O šią vasarą atsikraustė Eion. Bet visi jie problematiški paaugliai. Na erka jau užaugo, bet vis tiek. O šitas vaikas. Jam reikės begalybės laiko. Ar aš galėčiau jį auginti? Viskas atrodė išties siaubinga.

[Timotis Senkleris]

Timotis smūgio nesulaukė. Tačiau dėdė Auris paklausė, ar keturmečiui skauda. Ir pasakė, kad galėtų padėti. Tą akimirką vaikas sudrebėjo. Atmintyje iškilo vaizdinys, kai vieną kartą, kuomet Timotis prasitarė tėvams, jog jam skauda pilvą, jiedu pasakė, kad dabar tai jau padarys, kad neskaudėtų. Ir tuomet mušė berniuką. Tad šią akimirką Timotis greitai papurtė galvą.
- Neskauda, - išlemeno. Nors veide skausmas atsispindėjo puikiai.
Žinojo, jog privalo eiti su šiuo žmogumi. Nors to daryti labai nenorėjo. Nes nenutuokė, kur jį nuves. Ir ką darys. Ant liežuvio galo kabėjo klausimas, kada ateis tėtis. Ir ar jis ras Timotį su Auriu, kai norės pasiimti savo sūnų namo.
Timotis tempė lūpą. Buvo ties verkimo riba, tačiau jis turėjo likti stiprus. Nepravirkti. Suaugę nemėgsta ašarų. Dėdei pasakius, kad Timočiui reikėtų su juo eiti, berniukas linktelėjo.

[Auris Senkleris]

Auris pamatė kaip vaikas krūptelėjo. Ir pyktis ant tėvo dar kartą paaugo. Jei tas išvis buvo įmanoma. Ką jis pagalvojo? Svarstė Senkleris. Jis suprato, kad Timis meluoja dėl skausmo. Suprato ir kodėl taip daro.
Vaikas aiškiai buvo ties verkimo riba. Kitas jo vietoje jau seniai ašarotų. Juk ką tik buvo paliktas kažkokiam nepažįstamam žmogui. Mažyli, ką tu patyrei per savo neilgą gyvenimą? Užuojauta jam vis augo. Bet aš negaliu. Aš negaliu jo auginti. Toliau mėgino tai sau įdiegti.
- Viskas bus gerai. Einam. - Jis lėtai atsikėlė. Lėtai priėjo prie jo. Tada atsargiai paėmė vaiką už rankos. Dėl visa ko, kad nesumanytų bėgti. Ir patraukė nuo to baro. Gal reiktų pasinaudoti nešykle? Svarstė. Gal jam kas rimto. Bet nešyklė jį gali labai išgąsdinti. Bet visgi jeigu jam kas rimto? Auris užėjo į nuošalesnę gatvę.
- Ar tėtis kada nors pasakojo tau, kad mes mokame burti? Dabar aš noriu atsidurti greičiau vienoje vietoje, kur tau galės padėti. Viskas gerai, tau nieko bloga nenutiks. - Jis pasiėmė lazdelę. Pakėlė nuo žemės akmenį ir jį pavertęs nešykle dingo su vaiku iš tos gatvės.

[Juzefas Levinsas]

Štai ir atėjo ta diena, kai Juzefas pagaliau pasiryžo panaudoti tą kuponą. Žiobarų kilmės mergaitė iš Švilpynės profesoriui padovanojo alaus degustaciją dar prieš Velykas. Kuponas galioja pusę metų. Jeigu dabar, rugpjūtį, plikis jo nepanaudos, tai kaži, ar sugebės panaudoti rudenį, kuomet bus tik prasidėję mokslo metai.
Alaus degustaciją ves ne tik alaus žinovas, bet ir keliautojas. Tad šiandien plikis susipažins ne vien su alumi ir jo rūšimis, bet ir su šalimi - Lietuva. Ši šalis beplaukiui atrodė įdomi vien jau dėl to, kad Gruodė turėjo su ja daug sąsajų. Bet pats plikšius apie tą šalį nieko nežinojo.
- Sveiki susirinkę į lietuviško alaus degustaciją, mielieji, - mirktelėjo pusamžis vyras, prisistatęs Davidu. - Kaip tik praeitą savaitę grįžau iš Lietuvos, kur alus liejas per kraštus ne tik vasarą, bet ir žiemą. Prašom su manim į rūsį.
Juzefas, kartu su gal penkiolikos žmonių grupe, nusileido laiptais į rūsį. Čia jį pasitiko Lietuvos vėliava, žiobariško krepšinio nuotraukos ir komandų atributika, nuotraukos iš barų, regis, senamiestyje, o kiek toliau - stalai lyg koks labirintas, nukrauti apynių gėrimais bei užkandžiais.

[Brendanas OConnor]

Rankoje tvirtai spausdamas kvietimą dėstyti Hogvartse Brendanas jautėsi itin išdidus ir patenkintas. Kadangi kilo iš žiobariškos šeimos, kurioje ne visi vaikai gavo kvietimus mokytis Hogvartse, o net ir tie, kurie gavo, nebūtinai jį pabaigė, atrodys, kad kandidatūra labai gali būti atmesta. Bet štai vyrukas jau galėjo dėtis lagaminą ir keliauti į mokyklą, kurios įtarė nepamatysiantis daugiau niekada gyvenime.
Bet pirmiau reikėjo atšvęsti. Pakvietė Graham ir dar porą draugų, su kuriais puikiai sutarė nuo pat mokyklos laikų. Deja, jie visi atsisakė, taigi veiklos teko ieškoti vienam. Kažkas užsiminė apie alaus degustaciją, kas visai sudomino. Nueiti į barą ir ten smagiai praleisti laiką Brendanas tikrai nevengė. Šį kartą viskas bus kitaip, nes jis bus vienas, tačiau galbūt degustacijoje su kuo nors susipažins.
Deja, vos tik degustacija prasidėjo, laukė pirmasis nusivylimas. Kažkokiu būdu praleido informaciją, kad tai bus lietuviško alaus degustacija. Tokios šalies iš viso nežinojo, o įsivaizdavo ragausiantis belgiškus ar bent jau vokiškus gėrimus. Vis tik pinigai sumokėti, smagiai praleisti laiką nusiteikta, tad Brendanas nusivylimą pasiliko sau.
- Oho, - pamatęs aplinką pratarė arčiausiai stovėjusiam vyriškiui. Akivaizdu, kad čia bus kažkokia egzotika, nors kuo dėtas alus ir krepšinis, Brendanas neįsivaizdavo. - Bus įdomu.
Atsisuko į iš karto patikusį Davidą ir laukė šio įdomaus renginio pradžios.

[Juzefas Levinsas]

Davidui dar nespėjus pradėti kalbėti ir vesti degustacijos, Juzefą užkalbino kažkoks vyras. Laimei, plikšius sugebėjo neaiktelėti ir neatšokti. Išsigando. Kodėl jį čia kažkas užkalbino? Atrodė, jog žmogus į degustaciją atėjo vienas. Koks beprotis į tokią vietą eitų vienas? Na, aš nesiskaitau. Juk gavau kuponą dovanų. O gal ir jis gavo?
Ta mintis kiek nuramino ir Levinsas  žmogui nusišypsojo. Nebūtinai visi, kurie užkalbina, nori tave nužudyti.
- Ar esate buvęs Lietuvoje? - paklausė žmogaus.
- Lietuva yra mažytė šalis Europos vidury, - prakalbo Davidas. - Tačiau alaus lietuviai išgeria tikrai ne kaip maža šalis, - nusijuokė. - Jeigu mes mėgstame lengvą alų, kuris gali būti ir trijų laipsnių, na, geriau nesakysiu, kaip tokį alų vadina lietuviai, - mirktelėjo ir... ką? Pliaukštelėjo sau per tarpukojį? Juzefas prunkštelėjo. - Lietuviai mėgsta sodresnį alų, bet tikriausiai ne vienam kilo klausimas, kuo su tuo susijęs krepšinis.

[Brendanas OConnor]

Tai, kad plikis atsakė klausimu, Brendanui patiko. Norėjo čia ne tik paragauti alaus, bet ir pabendrauti. Vis dėlto atėjo vienas, tad tikėjosi, kad atsiras koks nors smagus žmogus, kuris sutiks paplepėti ir pasidalinti įspūdžiais.
- Neteko. Ir neįsivaizduoju, kur ji yra, - atsakė plikiui Brendanas ir norėjo paklausti apie jo patirtis su ta šalimi, tačiau tuo met prakalbo Davidas ir atsakė į vietos klausimą.
- Am, ką? - sukikeno rudaplaukis ir žvilgtelėjo į plikį laukdamas kokios nors jo reakcijos. Tasai degustatorius pasirodė esąs linksmų plaučių vyrukas. Brendanas vos garsiai nepasakė, kad gal ne visi čia žino, kas yra krepšinis, bet laiku prikando liežuvį. Žinoma, Anglijoje ši sporto šaka nebuvo populiari, tačiau bet kuris normalus žiobaras ją žino.
- Tikrai taip, įdomu, kuo dėtas alus ir krepšinis, - garsiai ištarė rudaplaukis, kuris čia jautėsi taip, tarsi pats žaistų šį žaidimą. Buvo gerokai aukštesnis už daugelį susirinkusių. Norėjo greičiau ką nors paragauti, taigi patraukė prie artimiausio stalo. Ant jo buvo kažkokie nematyti užkandžiai, tad neragavo. Ką gali žinoti, gal šitą galima imti tik po penkto alaus, o aną - iš viso tik kitą dieną.
- Kada ragausime? - paklausė. Kantrybė, ko gero, nebuvo būdinga nė vienam O'Connor šeimos atstovui.

[Juzefas Levinsas]

- Pasirodo, Europos vidury, - nusijuokė Juzefas ir šią akimirką pasijuto normaliu žmogumi.
Iš Davido juokelių juokėsi bene visa kompanija, Juzefas tik gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo, kai jo pašnekovas sureagavo į tą keistą pokštą. Nemaža dalis žmonių tarpusavyje persimesdavo keliais žodžiais. Buvo smagu.
Netrukus Davidas trumpai plačiau papasakojo apie šalį. Pasakė, kokia jo sostinė ir pristatė kažkokias dvi krepšinio komandas, kurios yra populiariausios Lietuvoje. Deja, bet tų pavadinimų plikšius jau nebeprisiminė.
- Kantrybės, kantrybės, vakaras ilgas, - Davidas mirktelėjo Juzefo pašnekovui. - Lietuviai, kaip ir daugelis žmonių iš kitų šalių, mėgsta gurkšnoti alų šiltais vakarais senamiesčio baruose, - parodė į nuotraukas. - O štai krepšinis be alaus yra tiesiog neįsivaizduojamas! Kaip manote, kiek alaus bokalų lietuvis išgeria per krepšinio varžybas?
Davidas dar šiek tiek pakalbėjo apie alų ir jo sąsajas su krepšiniu, parodė nuotraukų iš varžybų.
- Įdomus komandos palaikymas, ar ne? - ir vėl prakalbo Juzefas.
Tikėjosi, jog nepasirodys per įkyrus.
- Šiandien mes degustuosime Vilniaus alų. Vilniaus alus įsikūrė, kaip suprantate, sostinėje, - ak, štai kaip vadinasi ta jų sostinė, - dar tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt devintais metais. Galbūt turėčiau pirmiausia pradėti nuo silpniausio alaus, bet ne, ponai ir ponios. Pirmiausia pradėsiu nuo švelniausio ir gana subtilaus, kurį dažnai renkasi moterys, - Davidas šelmiškai pakilnojo antakius. - Tai yra Vilniaus kvietinis alus, - parodė į itin šviesias, beveik geltonas, taures. - Šis alus pamalonina gaiviu vaisių prieskoniu, todėl ir yra taip mėgstamas moterų. Prašome ragauti, bokaliukai nėra dideli, po du šimtus penkiasdešimt mililitrų. Lietuviai įprastai geria pusės litro bokalą, tačiau atminkite, kad mes susirinkome degustuoti, todėl nebūtina visko išgerti iki dugno. Šis alus yra pilstomas, iš statinės, dėl to stuktelėti galvon gali greičiau nei alus iš butelio, be to, degustacijos pabaigoje galėsite prisiliuobti, - didžiai pranešė išsišiepęs iki ausų ir pats gurkštelėjo geltono skysčio.
Levinsas pakėlė bokaliuką ir linktelėjo aukštaūgiui, su kuriuo šiandien kalbėjosi.

[Brendanas OConnor]

Gal ir gerai, kad kažką sužinos apie tą šalį. Bet ar tam yra kažkokia prasmė? Ar nebūtų geriau tiesiog ramiai degustuoti ir nekalbėti apie kitos šalies įpročius ar papročius.
Vakaras gal ir ilgas, bet Brendano skrandis didelis ir priima didelį kiekį gėrimo. Vis tik nenorėjo pasirodyti kaip išsišokėliui, taigi nutylėjo.
- Gal krepšinis taip nuobodu, kad be alaus sunku ištverti varžybas, - kreivai šyptelėjęs atsakė plikiui. Neteko lankytis jokiose sporto varžybose - vaikystėje neturėjo pinigų, o vėliau stengėsi būti tikras burtininkas. O kur reikėtų ieškoti kvidičo varžybų, nė neįsivaizdavo.
Pagaliau nuo kalbų buvo pereita prie darbų. Tiksliau, Davidas ir toliau plepėjo, bet akivaizdu, kad jau netrukus bus galima gerti. Brendanas slėpdamas norą greičiau paragauti paėmė nedidelį bokaliuką ir pauostė. Netrukus ir paragavo.
- Oho. Neblogai, - nusistebėjo ir nusišypsojo. Gal ne toks jau ir blogas šis vakaras. Žinoma, dar tik pradžia, bet kol kas viskas puiku. Tik, aišku, norėjosi greičiau ragauti ir kitus.
- Ir kuris gi bus antras? - vėl garsiai paklausė ir žvilgtelėjo į plikį. Vylėsi sulauksiantis jo pritarimo.

[Juzefas Levinsas]

- Nėra krepšinis jau toks nuobodus, - pasakė plikis.
Kartais per žiobarišką televizorių jis pažiūrėdavo tai krepšinio, tai futbolo rungtynes. Aišku, gerdamas žiobarišką alų. Ir valgydamas žiobarišką picą. Žiobaro viengungio vakaras?
- Tiesą pasakius, visai panašu į kvi...
Asile. Dar nei gurkšnio nenugėrei, o jau pažeidinėsi slaptumo statutą?
- Į kriketą, - pasitaisė.
Deja, į kriketą krepšinis nebuvo panašus. O juk kiekvienas anglas žinos, kas yra kriketas, ar ne? Būtų pateisinama, jeigu Levinsas jau būtų girtas. Deja, jis toks nebuvo. Ką dabar pagalvos jo pašnekovas? Susimoviau...
Susimovus geriausia nusigerti. Tad Juzefas vienu mauku ištuštino tą bokaliuką. Dėl to nelabai pavyko suprasti skonio, jis pasijuto tik tada, kuomet alužėlis jau buvo nugarmėjęs į skrandį.
- Keistokas, - pasakė aukštaūgiui. - Toks... subtilus? - bandė rasti tinkamą žodį.
- Prie kvietinio alaus tinka gana įmantrūs užkandžiai, net panašiai, kaip prie vyno, - ir vėl prakalbo Davidas bei pamojo į juos. - Įvairūs minkšti bei pelėsiniai sūriai, švelniai marinuotos alyvuogės, krevetės.
- Tikrai jau įmantru, ar ne? - nusijuokė Juzefas ir paragavo sūrio su baltu pelėsiu bei burnon įsimetė vieną krevetę. Gėda buvo pripažinti, tačiau nuo to mažo bokalėlio vyrukas pasijuto įkaušęs, plačiai nusišypsojo.
- Ogi antras alus, - Davidas žvilgtelėjo į aukštaūgį, - bus šviesusis lagerio tipo alus, kuris vadinamas Canis lupus, - išdidžiai pristatė. - Jis gaminamas naudojant šimtą procentų lietuviško šviesiojo miežių salyklo, karčiuosius Magnum bei aromatinius Hallertau Hersbrucker apynius. Alus yra itin lengvas, todėl tinka įvairiomis progomis.
Davidas kažką dar pasakojo apie tą alų, bet Juzefas nelabai klausėsi. Dabar jau gurkštelėjo šio alaus neskubėdamas ir suprato, jog štai šitas alus jam patinka. Pritariamai linktelėjo pats sau, o tuo pačiu ir visiems kitiems.
- Taip, šis alus šiek tiek primena mums įprastą alų, bet, žinokit, ponai ir ponios, - Davidas pakilnojo antakius ir išsišiepė, - jis yra apgaulingas, - mirktelėjo, - o prie jo tinka kiek intensyvesni užkandžiai.
Šalia Canis lupus alaus Juzefas matė padėtų vytintų ir rūkytų mėsų, kietųjų sūrių. Paėmęs kažkokio kumpelio suvalgė jį gerdamas alų.
- O čia man jau patinka, - tarė savo pašnekovui.

[Brendanas OConnor]

Tiesą sakant, krepšinis domino mažiausiai. Apie jį šnekėti siaubingai nuobodu, tad Brendanas nieko nebesakė. Tiesa, kai plikis save pertraukė viduryje žodžio, o vėliau - dar ir nusišnekėjo, susidomėjo. Kvi? Negi jis turėjo omenyje kvidičą? mintyse paklausė savęs O'Connor ir gerokai smalsesniu žvilgsniu nudelbė pašnekovą. Jis visiškai neatrodė panašus į burtininką, bet kas vis dėlto gali pasakyti, kaip atrodo burtininkas? Patį Brendaną lygiai taip pat galima palaikyti eiliniu žiobaru.
- Na, jeigu jums krepšinis panašus į kriketą, gal daugiau nebedegustuokite, - patraukė per dantį plikį Brendanas.
- Subtilu. Geras žodis, - pritarė išgirdęs įvertinimą. Atsargiai paėmė krevetę ir paragavo. Lyg ir visai neblogai, bet, vėl priminė sau Brendanas, atėjo čia degustuoti ne maisto, o gėrimų.
Netrukus O'Connor nutarė jau esąs apgirtęs. Tokia mintis į galvą atėjo dėl to, kad tasai Davidas pradėjo kalbėti visiškai nesuprantamais žodžiais.
- Kokia kalba jis kalba? - paklausė plikio paimdamas antrojo alaus pavyzdėlį. - Ar tai tos... Lietuvos kalba?
Kaip tik tuo metu plikis paragavo alaus, tad Brendanas nebesiklausė. Pasekė tuo geru pavyzdžiu. Ragavo atsargiai, tačiau pasirodė, kad alus tiesiog puikus. Pirmasis irgi buvo neblogas, bet šis sužavėjo iš karto.
- Hm, šito reikės nusipirkti, - balsu pasvarstė vyras. Paėmė kažkokios dešros gabaliuką ir įsimetė jį į burną. Šį kartą užkandis tiko gerokai labiau. - Pritariu. Šitas tikrai geras, - atsiliepė į plikio žodžius. Ir netgi nebeskubėjo klausti apie trečiąjį alų. Atrodė, kad šis gali gerokai trinktelėti per galvą, bet kokybė buvo tiesiog nuostabi.

[Juzefas Levinsas]

- Tikriausiai ne sportininkas aš, - pabandė juokais paversti tą situaciją dėl kriketo, nes, regis, ir pašnekovas dėl to juokavo.
O ką jis žino, gal aš tiesiog kvailys.
- Ne, mielas mano drauge, tai alaus kalba, - išsišiepęs atsakė Juzefas. - Tie apyniai, jie turi daug pavadinimų. Suprantat, nuo jų priklauso alaus skonis.
Toliau Davidas pristatė Vilniaus Pilsner alų, tik kad Juzefas jau neprisiminė, iš kokių apynių anas pagamintas. Tuomet jie paragavo Vilniaus šviesiojo nefiltruoto.
- Įspėju, skonis gali pasirodyti šiek tiek keistas, - prieš jį ragaujant pasakė ekskursijos vedėjas.
- Fui, po galais, - susiraukė Juzefas. - Tau neprimena žalių kiaušinių? - paklausė aukštaūgio.
Nors aš neragavau žalių kiaušinių. O jeigu čia jų yra? Ir dabar mes susirgsime? Kitas alus, Vilniaus American IPA, Levinsui irgi nepatiko. Buvo jau labai kartus.
- Tai Lietuvos ar Amerikos, patys neapsisprendžia, ne? - nusijuokė vyrukas.
Kartas nuo karto viduje dar šmėstelėdavo kokia baimė. O jei koks beprotis apibarstys nuodingais milteliais užkandžius, o aš nepastebėsiu? Bet žmonės aplink vis daugiau kikeno ir šnekėjo, Davidas dalijosi nešvankiais juokeliais ir atmosfera buvo išties nebloga, tad ir Juzefas po truputį labiau atsipalaidavo. Neparagauto alaus dar buvo. Nežinau, kaip grįšiu namo, pagalvojo.

[Brendanas OConnor]

Yra dalykų, kurių nežinoti yra, hm... Keista ar netgi nelabai tinkama. Nežinoti, kas yra kriketas, buvo vienas jų. Bet Brendanas nutarė nekvaršinti galvos. Geriau atsipalaiduoti ir smagiai leisti laiką, o ne aiškintis keistus dalykus. Nors, tenka pripažinti, situacija buvo tikrai įdomi. Bet būsimas Hogvartso profesorius tik išsišiepė ir kvailokai sulinksėjo. Tegul plikis galvoja, kad susidūrė su kažkokiu kvaileliu.
- Žiūriu, nesi sportininkas, bet alų išmanai, - išsišiepė Brendanas. Pats mėgdavo nueiti į barą su draugais, bet tikrai nebūtų pasakęs, kas per velnias yra apyniai ir kiti dalykai. Jam svarbiau buvo smagiai praleisti laiką.
Paragavęs alaus, dėl kurio perspėjo Davidas, net nusipurtė. Šį kartą visiškai pritarė plikiui.
- Tikrai kažkas ne to, - ištarė jam ir noriai paragavo kito. Šis buvo visai kitoks ir nepalyginamai geresnis. Taigi pridūrė: - Ar Lietuvos, ar Amerikos, nežinau, bet man jis atrodo geriausias iš čia esančių.
Nutarė, kad būtinai reikės jo nusipirkti. Nebent, žinoma, atras dar geresnį, nors dėl to toli gražu nebuvo tikras.
- Įdomu, ar jie visada taip valgo, ar tai vis dėlto tik užkandis prie alaus, - paėmęs kažkokį dešrigalį ištarė O'Connor ir įsimetęs jį į burną su pasimėgavimu sukramtė.