[Melisa Keyes]

  Gūžtelėjo pečiais. Nė motais jai buvo tie pasityčiojimai, turėjo ir taip pakankamai savų problemų, tad net nemąstė užsikrauti bičo, buvusio priešais, pašaipų sau ant savo puikios galvos. Gražios galvos. Ir visada buvo paprasčiausia išsisukti nuo klausimo jį nukreipiant į atgal. Sučiaupusi lūpas moteris dar tylėjo. Akimirka, kita ir jau žiojosi, kai vėl užsičiaupė, o rankas akimirksniu priglaudė prie pilvo. Pripažink tu net nenorėjai jo. Vieni paskutiniųjų jos žodžių Elijui perplaukė per smegenų vingius. Pasiimk mane. Aš noriu namų. O jis jos nepasiėmė. Kad ir kaip ten buvo, ligoninė tą dieną tramdė visus įmanomus Melisos priepuolius, jos visas ašaras jau teko valyti skudurais ir gręžti į gatvę pro langą, nes visos kanalizacijos tvindėsi, kišosi. Taip, buvo viena prastesnių dienų jos gyvenime. Drįsčiau teigti, netgi prasčiausių. O šalia nebuvo netgi Melisos gimdytojos, kuri ją būtų nuraminusi, dievaži, su savo motina nesusisiekė nuo to laiko, kai buvo pranešusi, jog laukėsi.
- Gerai. Šie metai sunkoki,- tuščias smaragdas vėl sugrįžo ties raudonplaukiu.
  Įrėmė smakrą į delnus, užsimerkė, pirštais švelniai perbraukė per skruostikaulius, nosį. Suvirpėjo. Dar vis nepamiršo ir, matyt, niekad neužmirš kaip ją vertė jaustis tas graikų dievas. Prasimerkė.
- Senstu,- prabilo tyliai.- Nykstu ir kvailėju.
  Ir nieko ypatingo čia nebuvo. Tik viską pametusi Melisa.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Stojo tyla. Dafydd kurį laiką žvelgė į Melisą, kol galiausiai teko nusukti akis. Neatrodė, kad ji būtų linkusi šnekučiuotis ar pyktis. Tai iš šitos moteriškės buvo labai netikėta, tad raudonplaukis nežinojo, kaip elgtis. Svarstė dar pamėginti ją išprovokuoti, bet suprato neturintis tam nei jėgų, nei noro. Savo išgyvenimų jis, žinoma, nepasakos, bet tikriausiai tą patį galvoja ir ji. Atrodė, kad jiedu pasėdės ir patylės.
Toks variantas, ko gero, nebūtų pats blogiausias. Dafydd neskubėdamas išgėrė dar kiek savo gėralo. Pradėjo žvalgytis po barą ir nenoromis prisiminė susitikimus, kurie įvyko ne kur kitur, o čia. Kažin kaip sekasi Faustpalaikiui? susimąstė auroras. Prisiminė, kad lemtingąjį rytą po Tauerio tiltu jis dar turėjo maišelį, gautą ne iš ko kito, o iš to, kuris šiame bare tapo neoficialiu Dafydd darbdaviu.
Kai Melisa prabilo, raudonplaukis nustebo. Galvojo, kad ji iš viso nebepratars nė žodžio. O tas sakinys ar du buvo netgi beveik atviras. O ir veiksmai po to rodė, kad ją kažkas kankina. Deja, Dafydd neįsivaizdavo, kas tai, ir nežinojo, ar šitas žmogus priimtų jo pagalbą.
- Sensti? - sutrikęs paklausė vaikinas. Na taip, ji buvo vyresnė nei jis pats, bet kažin ar tiktų apibūdinimas "sena". - Galbūt tau tiesiog reikia užsimiršti ir prasiblaškyti?
Dafydd labai tikėjosi, kad Melisa neįžvelgs čia jokio pasiūlymo, kurio tikrai nebuvo. Tiesiog žinojo, kad kai galva nori sprogti nuo minčių ir išgyvenimų, pravartu yra paprasčiausiai viską pamiršti. Alkoholis tam nebuvo tinkamiausia priemonė, bet padėti galėjo. Bet jau jam.
- Nori išgerti ko nors rimtesnio? - pasiūlė Dafydd. Kažkodėl įtarė, kad bet kurią akimirką gali būti aprėktas, bet šiuo metu tai nerūpėjo.

[Melisa Keyes]

  Moteris menkai vyptelėjo. Taip, sensta. Ir greitai. Žaibiškai. Po tiek neprotingai priimtų sprendimų gyvenime ir iki šiol vartojant, hm, ilgai neturėjo tverti. Melisa jau buvo beveik pasidavusi ir atitolusi nuo minties, kad kažkada dar prieš jos akis išstos Elijas, visa savo nuostabia esybe. Gal kam ir nebuvo jis toks nuostabus, bet, eh, jai... Jai jis prilygo graikų dievams. Sakau, numestas nuo olimpo paties Prometėjo.
- Nenoriu tavęs užkrauti savomis problemomis, kai ir pats, matau, tokių turi. Aš visada susitvarkau,- ha, kurgi ne, susitvarkau.
  Stipriau išgerti nenorėjo, dirbti gebėjo tik būdama blaiva, o ir, šiaip, pastaruoju metu vartojo tik iš nuomotojos sūnaus pirktas tabletes. Su alkoholiu jas maišyti būtų neverta. Atsiduso.
- Atsisakysiu, o ir tu, gal jau eik namo, o aš blaiviai nukėblinsiu iki Alchemiko, darbas laukia,- gūžtelėjo pečiais.
  Ištuštinusi paskutinius lašus nealkoholinio alaus iš bokalo, moteris palengva atsistojo. Priglaudė šaltą ranką prie kaktos, o tuomet mestelėjo žvilgsnį į raudonplaukį. Jai neteko labai varginti savųjų smegenų, jog suprastų, šis bičas - tėvas. Aišku, negalėjo įskaityti, kiek ten jis vaikų pridarė, bet vis tiek. Garbanė šiuose dalykuose buvo nuostabiai pakalusi. Su kažkokiu nelabai aiškiu žvilgsnių skverbėsi į jo tas rudas akis.
- Pasirūpink savo šeima,- prabilo. Žinoma, neturėjo nei kištis, nei ką, tačiau bent kažkiek proto įkrėsti norėjo.- Tau tik taip atrodo, jog nesi reikalingas. Esi puikus tėvas, aš tuo beveik tikra,- pridūrė, pasitvarkė besitaršančias garbanas ir apsisuko. Netrukus paliko ir šiuos Londono alaus namus, gal kada dar ir žadėjo čia užsukti, tačiau tikrai ne artimiausiu metu. Žavioji amazonė įsimaišė į žmonių minią ir su ja nuplaukė iki pat Alchemiko, kuriame dar nežinojo, kad pasirodys mylimiausias ir žaviausias vyras.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Visas šis susitikimas buvo be galo keistas. Atrodo, dar ne taip seniai Dafydd bandė nusiaubti šitos moters kabinetą, o štai dabar... Abu sėdi paskendę savo problemose, nenori apie jas kalbėti ir tikisi... kažko. Bent jau pats vaikinas tikrai nežinojo, ko tikisi iš šitos situacijos.
- Tiesiog kartais pasikalbėjus pasidaro geriau, - abejingai gūžtelėjo pečiais raudonplaukis, nors puikiai žinojo, kad savo bėdų Melisai nepasakos. - Na, susitvarkai tai susitvarkai.
Tam tikra prasme Dafydd pavydėjo Melisai: jam pasirodė, kad ją kažkas be galo kamuoja, tačiau vis tiek atrodė turinti kažką... gyvo? O štai jis pats jautėsi tarsi būtų tik pusiau miręs kvailys, viską bandantis paskandinti alkoholyje.
- Dirbi Alchemike? - nejučia susidomėjo vaikinas. Iš pradžių nesuprato, ką jam tas pavadinimas reiškia, tik vėliau atmintis maloniai pakišo faktą: būtent ten jis paskutinį kartą susitiko su Miona. Įdomu, kaip jai sekasi? pasvarstė Dafydd, tačiau tai tebuvo pasvarstymas "iš mandagumo".
Išgirdęs paskutinius Melisos žodžius velsietis persigando: negi jis ką nors pasakė? Iš kur ji žino? Siaubo kupinomis akimis žvelgė į moterį, tačiau taip ir liko sėdėti tylėdamas. Jai apsisukus ir dingus iš akiračio Dafydd lėtai baigė gerti savo alų. Atsistojęs pajuto, kad gėrimas kiek davė per galvą. Deja, to buvo per mažai, kad bent kiek pasitaisytų nuotaika. "Esi puikus tėvas, aš tuo beveik tikra" mintyse pakartojo Dafydd. Susimąstė, ar Mayra negalėtų pažinoti ir šito žmogaus, juk apie jos draugystę su Luna nieko nežinojo.
Deja, viskas atrodė pernelyg sudėtinga, tad vaikinas paprasčiausiai nutarė nebemąstyti. Tuo labiau, kad tai galėjo būti tiesiog Melisos spėjimas, nesvarbu, kad nemaloniai tikslus. Taigi galiausiai palikęs pinigus ant stalo jis neskubėdamas patraukė durų link. Žinojo, kad namo grįžti dar per anksti, tad tikėjosi gero oro: į Magijos ministeriją jis šiandien nė kojos nekels, geriau praleis laiką po Londono saule - ar debesimis.

[ARR]

Londonas, niekad nenurimstantis miestas palyginus su tomis vietomis kur Anya gimė ir gyveno. Pastoviai kur nors skubantys žmonės, daugybė parduotuvių, kavinukių, barų. Buvusi grifė nemėgo tokių vietų. Čia gyvenimas sukosi kitaip... lyg Londonas būtų gyvas organizmas, o kiekviena jo gatvė arterija ar vena. Skamba juokingai, gal kiek kraupiai, bet tiesa lieka tokia. Kiekvienas žmogus šiame pasaulio skruzdėlyne buvo niekas. Mažas taškas, kurio gyvenimas anksčiau ar vėliau pasibaigs. Tačiau visi jie mano, kad yra svarbūs. Rue buvo ne išimtis. Tačiau ar pastovus skubėjimas tikrai buvo gyvenimu? Ateities būrėja liūdnu žvilgsniu žvelgė į visą tai. Žmonės turi gyventi dėl savęs. Neskubėti dirbti, bet keliauti ir mokytis. Ieškoti laimės ir būti su šeima. Kodėl povelnių visi šie idiotai to nesugeba suprasti? Gaila, Russell buvo ne tas žmogus, kuris galėtų ką nors kuo nors įtikinti taip stipriai, kad gyvenimas pakeistų srovę lyg upė po uragano.
Keista kaip su tokiais pamąstymais ji dar netapo psichologe. Nors, jos atveju toks darbas būtų visai šaunus. Netektų niekur vykti, mat žmonės atvyktų į tavus namus.
Palikusi brangiąją Arletę namuose su jos močiute, Magdalena, šviesių plaukų savininkė rytą sutiko jau Londone. Niekada nemėgo magiškų keliavimo būdų tokių kaip nešyklės ar kelionmilčiai. Traukinys, kiek vėluodamas atvyko vėlų vakarą ir moteriškė apsistojo viešbutyje. Gaila, kad būnant ateities būrėja ne visi klientai patys atvyksta pas tave. Šios dienos rytui keli suplanuoti susitikimai prabėgo kaip sekundės ir aukštaūgė ne itin turėjo noro vėl pajusti tą keliavimo svorį kai sėdi traukinyje ir mąstai kada šis sustos, kad galėtų atsistoti ant tvirtos žemės. Pasižiūrėjusi į ganėtinai dorą užmokestį, ketvirtame dešimtmetyje esanti persona pajudėjo gatvėmis ieškodama ko nors įdomaus. Netrukus aptiko. Londono alaus namai. Pavadinimas buvo švelniai tariant šiaip sau, tačiau kažkuo patraukė buvusio modelio dėmesį.
Durys kiek girgždėdamos įleido burtininkę į vidų. Besibaigianti žiema kartais primindavo apie save šaltuku, verčiančiu užšalti viską, kas gali užšalti. Nusiėmusi paltą ir pakabinusi jį ant kabyklos, Anya atsisėdo prie baro ir pasiėmė alaus. Toli gražu nebuvo alkoholikė ar mėgstanti išgerti, tačiau kartais galima paleisti vadžias bent trumpam. Teko pripažinti, gėrimas buvo skaniu. Pasiūlytų užkandžių ji atsisakė ir visai netrukus jos taurė buvo tuščia. Už jos sekė dar viena ir dar viena. Pati ji nejuto, kad išgėrusi dar tokį pati kiekį alkoholio nebegalės išlaikyti pusiausvyros. Sėdint to nesijuto. Vieniša motina paprašė dar vienos taurės.

[Veronica Spellman]

Vėl naktis. O gal jau rytas. Laikas bėgo taip greitai, kad tai būdavo net sunku pajusti. Menininkė ir vėl laukė žinučių iš klientų, pinigų juk taip trūko. Ši lova nepatogi.. Taip, merginai ir vėl teko nakvoti pas kažkokius žmones, lova buvo siaubinga ir nepatogi, buvo sunku išsimiegoti. Kažkur trečią valandą nakties, ji išlipo iš lovos, susišukavo savo garbanėles ir iš pižamos, persirengė į gražią suknelę.Reikia nueiti kur nors išgerti. Veronica paglostė savo varlytes, kurios irgi buvo keliautojos ir atsisveikinusi, pabučiavo Pėpai į nugarytę. Pėpa buvo vis dar gyva ir tai buvo labai, labai keista. Kad neprižadintų geraširdžių žmonių, užtrenkė tyliai dureles. Veronica per visai gerą orą, pradėjo vaikščioti kol aptiks kokį nors barą ar kavinę, kur būtų galima tiesiog ko nors atsigerti. Ne ko nors, o tekilos arba vyno. Šie du gėrimai buvo jos favoritai nuo pat mažumės. Per tamsą, vampyrei patikdavo vaikščioti, ryškus mėnulis, žvaigždės. Londonas merginai išties patiko. Būdama Londone, prisimindavo savo vaikystę burtų ir kerėjimo mokykloje, o tie prisiminimai baisiai sugraudindavo tamsiaplaukę. Apsivaliusi ašaras su servetėle, patraukė link kažkokios kavinės ar ko, pavadinimu alaus namai. Absurdas, toks jausmas, kad kaime gyvenu, nu jau pavadinimas tai.. ech, koks skirtumas, svarbu gert. Pravėrusi duris, įžengė į alaus namus, ar kaip ten vadinosi ir pasidėjusi paltuką ant kėdės, prisėdo prie stalelio. Veronica savo rimtu žvilgsniu žiūrėjo į žmones, pamačiusi vieną sėdinčią moterį, tuo labiau geriančią, atsisėdo šalia jos. Matau, kad ji tuoj nusigers.. nors, KAIP JI DRĮSTA IŠGERTI DAUGIAU UŽ MANE? Spellman trinktelėjo ranka į stalą ir sėdėdama prie baro, paprašė alaus, nors šis gėrimas ir nebuvo jos skonio, tačiau vyno ar tekilos tikriausiai čia nebuvo, na ir šiaip, reikia paįvairinti gėrimus. Gurkštelėjusi alų, susiraukė ir pastūmė stiklinę toliau. Fu, kas čia per gira kažkokia.. Norėjosi paklausti ar nėra vyno ar tekilos, bet bus gerai ir alus. Gal kaip nors pripras prie šio skonio. Iš tiesų, alus jai net dvokė, bet galbūt gerti buvo įmanoma. Prie moters sėdėjusi, ištarė kelis žodžius, juk nesinorėjo tylos, su žmonėmis, mergina pati užmiršo kada bendravo, dažniausiai bendraudavo su savimi arba šauniomis varlytėmis.
-Ir kaip tau alus? Tau jis rimtai skanus ar tu tiesiog geri iš depresijos ar ko?-Paklausė plonu balsu.- Nežinau, geriu realiai daug, už tave tikrai daugiau, bet šis alus... jis neskanus.
Pasakiusi du sakinius, vampyrė užmerkė akis, nes vis dar norėjosi miego ir šyptelėjo padavėjui. vaje, vaje jau nebemoku visiškai su žmonėmis bendrauti... nu tipo, kai tiek daug metų normaliai nebendravau tai suprantama... gal man reiktų grįžti atgal namo, aš jaučiuosi kaip... kaip benamė.. dar prisimenu kai kažkada aprėkiau našlaitę, dabar pati vos ne tokia.

[Amina Mizuno]

Kai nejauti to, kaip alkoholis veikia tavo kūną, tu nejauti ir to, kad išgėrei per daug. Taip kartais būna gyvenime, taip kartais žmonės paskęsta šiame liūne ir iš jo nesugeba išlipti. Dėkui Odinui, Dzeusui ar kas ten aukštybėse sėdi, kad Anya turėjo gana rimtą priežastį dėl ko turėtų gyventi ir tokiame liūne tikrai nepaskęs. Jos reikia Arletei.
Viskas buvo tuo ir pasakyta. Kas nei karto gyvenime neturėjo vaiko, to mažo ir savęs negalinčio apginti žmogučio, niekada nesupras ką reiškia būti mama arba tėčiu. O tai reikalavo tikrai nemažai atsakomybės.. meilės.. ir sąžinės graužaties sakant „ne“ sergančiam peršalimu vaikui, kuris prašo ledų. Tiesą pasakius, Anya neprisiminė kada paskutinį kartą būtų pasakiusi Arletei „ne“, mat mergaitė augo tikrai protinga ir supratinga, nekišo savo pirštų į kištukinius lizdus, nelaipiojo medžiais ir netrankė televizoriaus kaip tai darydavo kiti vaikai. Motina jai šių dalykų nedraudė, nebent patį pirmą. Trumpai tariant viskas yra suprantama gana paprastai.
Po dar vienos taurės alaus, ateities būrėja nusprendė padaryti pertrauką. Baro kėdė, ant kurios ji sėdėjo niekada nebuvo ir nebus patogus dalykas tam, tačiau trisdešimt vienerius metus skaičiuojanti moteris vis tiek šiek tiek atsilošė, bandydama pagauti bent šiek tiek šviežio oro, nekvepiančio alkoholiu. Londono alaus namai toli gražu nebuvo šviežio oro pilna vieta. Blondinė šyptelėjo pati sau, mintyse besijuokdama iš kvailų neblaivių minčių. Būdama blaivia niekad apie tokius dalykus nebūtų pagalvojusi.
Anyos dėmesį atkreipė tamsiaplaukė, kelianti triukšmą. Nors, čia visi žmonės savaip kėlė triukšmą. Įdėmiai nužvelgė nepažįstamąją. Silpna vidinė akis kuždėjo, kad šioji yra vieniša, visai kaip Russell. Ta žiobarė (o gal visai ir ne žiobarė, kas ten žino) atrodo kreipėsi į grynakrauję.
- Pakenčiamas. - Trumpai atsakė, ne itin norėdama čia pradėti kažkokį vienišių susitikimą. 

[Matthew Turner]

Visą kelią iki alaus namų Matthew tylėjo. Paprasčiausiai neturėjo, ką pasakyti, o neilgai trukus pradėjo gailėtis, kad pakvietė Glorią išgerti. Šis trumpas susitikimas tikrai nebuvo pats maloniausias, kas leido spėti, kad ir išgertuvės bus nekokios. Tuo labiau, kad išlenkęs bokalą kitą alaus jis pasidarys šnekesnis. Tai tikrai buvusiai kolegei nepatiks. Beliko viltis, kad ir ji pati pradės daugiau - ir draugiškiau - šnekėti.
Gerai, kad reikiama metro stotis buvo visai netoli numatytos vietos. Vaikščioti Londone su Gloria nebūtų pats maloniausias užsiėmimas. O štai bare bus galima užsisakyt alaus ir ramiai išgerti. Gal pavyks ką nors sužinoti apie šitą jauną raganą? Kodėl ji tokia pikta? Nejučia Matthew susimąstė, ar ji yra pakankamai jauna, kad galėtų būti buvusi mokinė. Tikriausiai priėjo išvadą herbologas ir pastebimai krūptelėjo. Prieš akis iškilo kitos buvusios mokinės vaizdas. Ne, apie Daviną dabar geriau negalvoti. Žinoma, paskendęs savo mintyse Matthew tikrai būtų tylesnis, tačiau tada buvusi kolegė tikrai pakeltų skandalą. Ne, geriau jau “draugiškai” pasišnekučiuoti ir kuo greičiau išsiskirstyti. Ak, kodėl jis buvo toks kvailas ir pasiūlė eiti išgerti?..
Atidaręs Gloriai duris ir įleidęs ją vidun Matthew užėjo ir pats. Apsidairęs išsirinko staliuką nelabai toli nuo durų ir įsitaisė. Kiek abejingai nužvelgė meniu. Vyno pasirinkimas buvo nedidelis, tad tikriausiai išties reikės išbandyti alų. Perskaitęs pavadinimus nieko pažįstamo nerado. Tai nestebino - alų ragauti tekdavo labai jau retai.
- Ar žinai, ko norėsi? - paklausė Turner, nors tikėjosi, kad mokėti nereikės. Nors ką čia gali žinoti, profesorius jau spėjo suprasti, kad iš buvusios kolegės galima tikėtis visko.
- Man šito alaus, - priėjusiai padavėjai pratarė Matthew ir parodė meniu esantį alų labai ilgu pavadinimu. Klausiamai pažvelgė į Glorią, o jai nuėjus susimąstė, ar reikėtų ką nors sakyti. Vis dėlto taip ir liko tylėti, o galiausiai išsitraukė cigaretę ir neskubėdamas ją prisidegė.

[Gloria Clarke]

     - Žinoma... - ironiškai pritarė sumąnymui sėsti į metro ir nukurnėti nežinia kur ir nežinia į kokį barą ar ką ten dar. Netrukus atriedėjo tasai "išsvajotasis" metro ir Gloria su Matthew sulipo į jį ir nuriedėjo tolyn.
     Po to, kai juodu įsėdo į tą kvailą metro, Gloria visą kelią mąstė kas per velnias šetonas paskatino ją sutikti su tuo profesorium ir eiti kartu išgerti. Atvirai, ji jau kūrė sąmokslo planus kaip ištrūkti iš to metro ir nukurnėti kur sau. Patogesnis planas, žinoma, būtų tiesiog iškeliauti oru, tačiau, vis dėl to, Clarke kažkaip susilaikė. Net ir išlipusi iš to prakeiktūniško metro. Turbūt tasai šetonas čia savo ilgus nagus prikišo...
     Nors ir Gloria nėra toksai žmogus, kuris mėgsta pokalbius ar nereikšmingas kalbas (tiesą sakant, visai nemėgsta jų ir netgi vengia), vis vien, jiems iškilus iš tos metro požeminės "duobės", atšiauriai užklausė Matthew:
     - Klok, tai kurgi mes einame?
     Po kelių minučių ėjimo ji ir pati gavo atsakymą - prie prieito pastato, kurio duris jau darė buvęs kolega, blykčiojo mandromis kaligrafiškomis raidėmis išraitytas tekstas "Londono alaus namai". Alaus mėgėja Gloria nebuvo, tai buvo vienas šlykščiausių gėrimų, kuriuos ji yra ragavus, tačiau vynas ar sidras tikrai prie širdies.
     - Tu ką, vediesi mane į alaus namus?! - aprėkė Gloria. - Patikėk pasigailėsi, jei tenai nebus ko nors geresnio nei alus!
     Pagrasinusi Matthew ji pralindo pro jo laikomas praviras duris, nužvelgė patalpą, į kurią katik pateko. Nespėjus išsirinkti staliuko, herbologas jau traukė link kažkurio, tad teko sėlinti iš paskos. Nors žinoma, buvo variantas ir aprėkti jį dėl blogo pasirinkimo ir patraukti link kito.
     Kai galiausiai jie įsitaisė ir Gloria jau buvo nusimetusi ryškiai geltoną paltą, kuris šiuo metu kabojo ant greta esančios pakabos, ji kritiškai nužvelgė Matthew, primindama apie savo grasinimą ir atsivertė meniu. Žinoma, iš pradžių - vien alus. Baltaplaukė manė, jog jau reikės pamokyti Matthew, tačiau tada jos akys užregėjo vyno skyrių ir keršto planus teko atidėti. Atidžiai nužvelgusi pasirinkimą, Gloria galiausiai išsirinko vieną vyną ir kai galiausiai prie judviejų jau rengėsi prieiti padavėja su žiauriai netikra šypsena, išklausiusi buvusio bendradarbio pasirinkimą, Clarke pati tik pabaksnojo į savąjį, o kai toji damutė pasižymėjo užrašinėje ir tai, ką gers Gloria, ir nužingsniavo tolyn, ji nužvelgė rūsčiu žvilgsniu Matthew.
     - Ir kas dabar? - šiurkščiai monotoniškas balsas tikrai nebuvo maloniausiais iš tų, kuriuos mokėjo Gloria.

[Matthew Turner]

Matthew buvo kiek suirzęs. Buvusi kolegė tiesiog spinduliavo nepasitenkinimą, kas vertė klausti savęs, kodėl ji iš viso sutiko nueiti į barą. Turbūt būtų buvę paprasčiau išsiskirstyti ir keliauti sau, bet štai jie sėdi Londono alaus namuose ir, atrodo, ruošiasi pabendrauti. Herbologas kompaniją mėgo, kartu išgerti tikrai gali būti smagu. Tik ką daryti, kad neslepiamas nepasitenkinimas šitaip negadintų nuotaikos?
Pasirodo, Gloria buvo dar ir isterikė. Šį faktą Matthew buvo pamiršęs, o gal ir nežinojo. Nutaręs, kad geriau jos neprovokuoti, tylėjo. Kuo toliau, tuo labiau nesuprato, kodėl pasiūlė merginai ateiti į šitą barą. Dar neaiškiau buvo tai, kodėl ji sutiko tai padaryti. Tiesą sakant, atrodė, kad ji pati to nežino. Bent jau gėrimą teikėsi išsirinkti. Alaus, pasirodo, nemėgo. Na, pirmą kartą jau susimovei, turbūt telieka laukti antro, ar ne?
- Na, nereikia taip griežtai, - stengėsi nutaisyti draugišką toną herbologas ir blausiai šyptelėjo. Kol kas bendrauti sekėsi labai jau sunkiai. Šitos nesąmonės net bendravimu nepavadinsi. Deja, situacija buvo būtent tokia, ir reikėjo galvoti, kaip iš jos išsisukti.
Padavėjai atnešus užsakymą Turner pasistengė apsimesti, kad jaučiasi maloniai ir jaukiai. Iki to buvo labai toli, bet nesinorėjo parodyti buvusiai kolegei, kad nežinai, kur dėtis. Kaip tai atrodys, kai pats pakvietei išgerti?
- Na, tai į sveikatą! - su labai jau akivaizdžiai apsimestinu entuziazmu pratarė Turner ir nugėrė godų gurkšnį. Dabar jau viskas buvo ne taip jau ir blogai. Na, ir negerai, mat būtų smagiau, jei sugėrovė būtų šiek tiek linksmesnė. Tokiomis akimirkomis tikrai pradedi vertinti Monicą… Vis dėlto galima šiek tiek apgirsti, o tada ir bendrauti bus paprasčiau.
- Ar nenorėtum kada grįžti į Hogvartsą? - išdrįso paklausti herbologas.

[Gloria Clarke]

     Gloria vis dar smerkė Matthew rūsčiu žvilgsniu, vien dėl to, kad jie sėdi „Alaus namuose“, nesvarbu, kad ji vis vien gavo vyno. Aplinka čia nebuvo itin maloni (bet Gloria Matthew smerkė ne dėl to). Tiksliau reikėtų įvardinti ne Glorios stiliaus, nes šiaip ji buvo visai nieko, tik baltaplaukė, deja, išpuikusi. Čia viskas buvo iš medienos: kėdės, stalai, sienos, baras, grindys... Čia buvo pilna triukšmo ir pokalbių, kas baltaplaukę tik ir erzino.
     - Tu... išprotėjai? - netikėdama pašnibždom suriko buvusi profesorė. - Rimtai manai, kad kada nors grįšiu į tą pragarą? Iš vis gailiuosi, kad gaišau metus tenai. Ir, kad tave kur velnias, nesakyk, kad ir tu vis dar tenai pūni!
     Jeigu Turner taip pat nepaliko tos košmariškos mokyklos, tai reiškėsi, kad jis dar didesnis besmegenis negu Gloria manė. Moteris nužvelgė priešais sėdintį buvusį kolegą kritišku žvilgsniu mėgindama nuspėti, kodėl uždavinėja tokius niekam tikusius durnus klausimus. Clarke norėjo dar kažką leptelėti apie tą Hogvartsą, tačiau tuo metu priėjo padavėja ant padėklo nešdama užsakytus gėrimus. Šaltai atkirtusi „ačiū“ padavėjai ir jos veide įžiebusi įsižeidimo gaidelę, albinosė pasiėmė savo užsisakytą gėrimą į rankas ir pakėlusi virš lūpų gurkštelėjo. Skonis kaip supuvusio mandarino. Susiraukė Gloria ir trinktelėjusi taurę per stalą, taip jį aptaškydama, riktelėjo nueinančiai padavėjai:
     - Ei, kokį man čia šlamštą atnešei?! Pasiimk šitą nesąmonę atgal, o man atnešk ko nors normalaus!
     Padavėja priėjusi paėmė gėrimą, nuvalė aplaistytą stalą ir sumurmėjo:
     - Bet mokėti turėsite ir už šitą...
     Jai nuėjus Gloria tik pavartė akis. Pati sau ir mokėsi, aš nemoku už tai, kad nemokate gaminti normalaus vyno. Tuomet atsigręžė į Matthew ir, jos pačios didžiausiai nuostabai, ištarė:
     - Atsiprašau dėl šito.
     Pala, KĄ?! Ko man tenai prigirdė, kad aš ŠITAIP kalbu?!

[Brett OConnor]

Bretas buvo alkanas. Grynieji, kuriuos atvykdamas į sostinę nušvilpė iš jį atvežusio žmogaus, baigėsi greičiau nei tikėtasi. Vyrukas jau tris dienas nė kąsnio burnoj neturėjo. Balų vanduo nebuvo skanus, tačiau kito pasirinkimo paprasčiausiai nebuvo. Argi londoniečiai niekada nepameta poros svarų monetų? Kaip taip gali būti? Kelis kartus galvojo tiesiog grįžti į Sautendą. Kad ir skurdžiai, bet motina gal pamaitintų. Sostinėje maisto, atrodo, visai nebuvo.
Vis dėlto geidžiamiausias Britanijos bomžas bijojo. Toji panelytė, sutikta kapinėse, jį nuoširdžiai išgąsdino. Netikėjo, kad ji sugebėtų atrasti niekuo neypatingą vyruką, jeigu jis pasislėptų niekuo neypatingame miestelyje. Deja, ant rankos ryškėjantis užrašas neleido taip lengvai visko pamiršti. Teko susirasti Londono alaus namus, o ten - staliuką, rezervuotą tos mergiotės vardu. Bretas nuoširdžiai vylėsi, kad tokio staliuko nebus. Žinoma, baro darbuotojai į jį pažiūrėtų kaip į idiotą, bet net tai būtų geriau nei dar vienas susitikimas su ta išsigimėle.
Deja, šioje vietoje teko nusivilti. Stengdamasis nežvilgčioti į ant rankos esantį užrašą vyrukas pasiteiravo, kur galėtų rasti staliuką, skirtą Alessiai Judi Cronn. Jaunutė daili panelė iš karto palydėjo ne itin maloniai kvepiantį jaunuolį į atokiausią aludės kampą. Tai geidžiamiausiam Britanijos bomžui visiškai nepatiko. Negali žinoti, ką ta beprotė sugalvos.
- Ačiū, - burbtelėjo ir mergaičiukei jau nueinant pačiupo ją už rankos. Prisitraukė arčiau savęs ir pažvelgė į tas dailias akutes. - Gal po darbo norėtum susitikti?
Deja, jauniklė atrodė labai išsigandusi, tad Bretas nusivylęs leido jai eiti sau. Tiesa, ketino po šito kvailo susitikimo pabandyti dar kartą, tačiau kol kas nebuvo galima apie tai galvoti. Reikėjo susikaupti ir galvoti apie artėjantį susitikimą. Bretas nežinojo, kiek yra valandų, tačiau nutarė, kad kvailelė vėluoja. Tai buvo kuo puikiausias pretekstas supykti, ką rudaplaukis skubiai ir padarė. Įsiūtis netruko užaugti iki sunkiai valdomo, tad Bretas pradėjo daužyti artimiausią sieną. Ranką paskaudo, bet tai vyrukui buvo nė motais.

[Liucija Andersson]

 Raudonos garbanos plaikstėsi vėjyje, kai Liucija savo aukštakulniuotomis kojomis žygiavo Londono centro gatvėmis. Įsprausti susitikimą su Bretu taip anksti nebuvo lengva - jos laikas buvo per daug brangus, kad ji jo turėtų daug.
 O ypač dar vidury savaitės.
 Įžengusi pro Londono alaus namų duris, ministrė pasitaisė suknelę, kuri vis grasino lipti aukštyn, ir patraukė prie užsakyto staliuko. Žinoma, ji nepamiršo stabtelėti prie baro ir užsakyti alaus. Ne sau, Bretui.
 Andersson nuostabai, bomželis jau jos laukė. Žinoma, ramiu laukimu to nebuvo galima pavadinti, mat vargšė siena didvyriškai laikėsi prieš jo smūgius.
-Jei ką nors sulaužysi, mokėsi iš savo kišenės, Bretai,-sėsdamasi prie staliuko tarė Liucija. Žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo - lygiai šešios. Ji pačiu laiku.
-O dabar sėskis ir klausyk. Nebent nori, kad vėl suriščiau. Tik šįkart tai nebus tik kojos,-grasinamai tarė mėlynakė. Žinoma, ji kerų žiobarų pilnoje vietoje nenaudotų, tačiau jei Bretas nežino apie Azkabaną, tai tikrai nenutuoks ir apie burtininkų pasaulio įstatymus.
 O jai kaip tik to ir reikėjo.
 Iš prabangios rankinės, kurią jai įgrūdo viena pažįstamo politiko žmona, ministrė išsitraukė odinę piniginę, o iš jos - dvi šimtines. Dėdama jas ant stalo, arčiau savęs, toliau kalbėjo:
-Čia avansas. Jei būsi geras berniukas ir manęs klausysi, gausi daugiau. Juk pats siūlei pasirūpinti už mane tam tikrais... reikalais.
 Jaunutė padavėja, stengdamasi prie jų staliuko užtrukti kuo trumpiau, padėjo alaus bokalą ir akimirksiu dingo. Liucija, nusekdama ją akimis, šyptelėjo.

[Brett OConnor]

Viskas buvo taip prakeiktai suknista! Bretas atsivilko į neaiškų susitikimą, o ta mergužėlė dar ir vėluoja! Atrodė, kad siena bet kurią akimirką gali subyrėti, tačiau vyrukas to nepaisė. Įsiūtis buvo toks, kad jis būtų nepaisęs nieko. Ko gero, pasaulyje nebuvo jėgos, kuri galėtų šitą beprotiškai įtūžusį vyruką nuraminti.
Pasirodo, buvo. Ir tai buvo ne kas kitas, o moteriškas balsas. Atsisukęs į prašnekusiąją Bretas staiga nurimo ir apdovanojo panelę savo "žaviąja" šypsena. Į akis jai nežiūrėjo - žvilgsnis nuslydo iškirptės link, o vėliau - nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų. Pašokęs nuo kėdės pripuolė prie gražuolės ir norėjo ją apkabinti. Vis dėlto atsidūręs visai arti pažvelgė jai į akis ir suprato klydęs: vos pamatęs panelę pamanė, kad čia ne ta, kuri iš jo tyčiojosi kapinėse. Klaida buvo be galo apmaudi, tačiau žavus jaunuolis neketino to pripažinti garsiai. Sprendžiant iš panelės aprangos, ji buvo nusiteikusi geriau nei praėjusį kartą. Vadinasi, buvo galima elgtis kiek drąsiau.
Kol kas Bretas padarė kaip lieptas - atsisėdo, tik prisitraukė kėdę šiek tiek arčiau merginos. "Žavi" šypsena niekaip nedingo nuo veido, o žalios akys ir toliau varstė mėlynas.
Pamačius pinigus reikėjo labai daug savitvardos, kad akys neiššoktų ant kaktos. Kaip žinia, O'Connor šia savybe nepasižymėjo, tad nuostabos nuslėpti nepavyko. Kurį laiką spoksojo į banknotus ir beveik nepastebėjo, kaip ant stalo atsirado alaus bokalas. Spėjo, kad jis skirtas panelei, tad net ir atkreipęs dėmesį nesusidomėjo. Vėl atsistojęs priėjo prie merginos ir atsistojęs jai už nugaros apglėbė rankomis. Pasilenkęs tiesiai į ausį geismo kupinu balsu sumurmėjo:
- Gali susimokėti ir ne svarais.
Pakštelėjęs į skruostą perbraukė pabučiuotą ranką pirštu ir prisiglaudė, kiek leido kėdė, ant kurios panelė buvo įsitaisiusi. Tiesą sakant, labai norėjosi kuo greičiau ją nusivesti į nuošalesnę vietelę, bet kažkas nuo tokio veiksmo vyruką sustabdė.

[Liucija Andersson]

 Kupiūros, aišku, Bretui nebuvo gerai pažįstamos - tas buvo akivaizdu iš jo reakcijos. Specialiai pasirinkusi provokuojančią aprangą, Liucija nenustebo, kad bomželis netrukus prilipo prie jos kaip erkė. Ranka, į kurią taip neseniai buvo įsisiurbęs vyriškis, pakilo ir ministrė staigiu bei tiksliu judesiu kirto pašnekovui per veidą. Pirštais suėmusi jo smakrą, Liucija pažvelgė Bretui į akis ir tarė:
-Mokėdama paslaugą darau tau, tad jei nori šiandien iš čia išeiti gyvas, pasilik savo įrankį kelnėse ir daryk, kaip sakau. Nepamiršk, lavonas vis dar pūna kapinėse.
 Iš rankinės išėmusi žiebtuvėlį, mergina paėmė vieną iš kupiūrų ir padegė. Liūdnas popierėlis lėtai ir skaudžiai virto pelenais, kol mėlynakė trynė rankas dezinfekciniu geliu.
-Sėsk į kitą pusę. Alus tau. Likę pinigai, žinoma, irgi, nebent nori parodyti dar kažkokių triukų. O dabar klausyk - ką žinai apie Magijos Ministeriją?
 Liucija nubraukė neklusnius raudonus plaukus nuo akių. Ir kodėl ji būtent pasirinko tokią nepatogią maskuotę? Nuo aukštakulnių šiek tiek maudė kojas, o sijonas, vis lipantis į viršų, atidengdavo daugiau, nei reikia. Ak, taip, Bretas. Bretas ir jo nelemtos apatinės smegenys. Visi vyrai galvoja jomis. Tik kaip tuo jai pasinaudoti?