[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Londono alaus namai - baras, įsikūręs Šv. Džeimso rajone Londono centre. Daugybė sėdimų vietų tiek viduje, tiek lauke. Bare galima paragauti įvairiausių rūšių alaus ir kitų gėrimų, nemaža dalis jų - tradiciniai. Jaukią atmosferą kuria senamadiškas interjeras, draugiškas kolektyvas ir tris kartus per savaitę vykstantys gyvos muzikos koncertai. Baras žmonių mėgstamas dėl to, kad kainos palyginus nedidelės, tačiau produkto kokybė gera.
Dafydd pasirausė kišenėje. Rado kelias monetas. Taip iki galo ir neišmoko pinigų pavadinimų, tačiau įtarė, kad turi pakankamai, kad galėtų išgerti bokalą alaus. Jeigu pasiseks, gal net ir du.
Gerai nepažinojo Londono - vis dėlto daugiausiai laiko vis dar praleisdavo kanalizacijoje. Vis dėlto nutarė įsmukti į viešąjį tualetą, ten apsiprausti ir iškeliauti ieškoti kokio padoresnio baro. Deja, dažnu atveju "padoresnis" reiškė ir "nepadoriai brangus", tačiau buvęs Hogvartso mokinys nutarė pabandyti. O ką jam daugiau veikti? Verslas stovi, neaišku, kada reikės ką nors padaryti. Kito darbo nėra. Sėdėti kanalizacijoje ir mąstyti? Ne, šito raudonplaukiui nesinorėjo.
Jam pačiam pasirodė, kad pavyko iššveisti visą nemalonų kanalizacijos kvapą. Ar tai buvo tiesa, žinoma, Dafydd tikrai pasakyti negalėjo, čia jau reikėtų klausti šalimais esančių žmonių. Vis dėlto velsietis jautėsi esąs pakankamai švarus ir turtingas, kad galėtų nueiti į kokį bariūkštį.
Galiausiai aptiko pastatą, pasipuošusį užrašu "Londono alaus namai". Prie pat įėjimo kabėjo meniu, tad Dafydd nužvelgė jį ir suprato, kad tai yra kaip tik tokia vieta, kurios jam reikia. Ar alus bus geras, jis, žinoma, nežinojo, tačiau kaina buvo tikrai mažesnė negu skaičiukas, gautas sudėjus visas jo monetas. To šiam kartui užteko.
Vaikinas ilgai nelaukdamas įėjo vidun. Nepaisant to, kad buvo šalta, keletas žmonių sėdėjo lauke, tačiau Dafydd šaldytis tikrai neketino. Užsisakęs pigesnio alaus atsisėdo prie vieno iš staliukų. Vietų buvo ne tiek ir mažai, tad raudonplaukis tikėjosi ramiai vienumoje išgerti.

[Faustus Engelbert]

Vakaras buvo šaltas ir šiek tiek niūrus, o darbo diena buvo nelabai sėkminga. Pažvelgęs į viršų, į apsiniaukusį ir blankų Londono dangų, Faustus pajuto, kaip kažkur širdies kertelėje įsitaiso nemalonus, vibruojantis nerimo jausmas. Žinoma, kai turi nuosavą verslą, visada gali tikėtis laikmečio, kurio metu negausi užsakymo, arba užsakymai, kuriuos gausi, vos padengs gamybos išlaidas. Žinoma, vyriškis niekada neatsidurs gatvėje ir visados turės iš ko pavalgyti šiltos vakarienės, bet auksinių monetų svoris visada buvo malonus jo kišenėje.
Giliai atsiduso ir, sunkiai pasiremdamas lazda, nuklibinkščiavo žmonių perpildytomis gatvėmis, galvodamas, kaip čia geriausiai būtų prastumti likusį vakarą. Buvo per senas bandyti eiti į klubus (nors ten būnantys vaikai, mainais į kelis saldainius, labai lengvai atiduodavo savo pinigus. Nors, nenorėjo šiąnakt užsibaigti kokiuose namuose, apsuptas nepažįstamų vaikigalių, kuriems tų saldainių buvo negana ), o dauguma barų buvo pilni ošiančių ir švenčiančių veidų. Šiąnakt nenorėjo būti minios dalimi.
Tačiau kažkaip reikėjo susirasti naujų klientų.
Lėtai keliaujant šaligatviu, Faustus akys užkliuvo už iškabos "Londono alaus namai", kuris jam pasirodė keistai jaukus, tačiau labiausiai jam jauku pasirodė labai solidus žmonių ir tuštumos koeficientas. Ne per daug kad nuskęstų, bet ne per mažai, kad nerastų potencialių naujų žmonių. Daugiau nieko nelaukdamas pravėrė duris ir įžengė vidun; žvilgsniu išsyk apžvelgė visus esančius viduje. Dauguma jų buvo vyresni, tačiau jų veidai buvo šviesūs ir laimingi, lūpose žaidė šypsena. Tokiu niūriu metu jie tikrai negalėtų būti klientai, bet jau Faustus nenorėjo pernelyg stengtis. Tamsios jo akys, paslėptos sunkių akinių užsifokusavo ant kelių jaunuolių, kurie buvo labiau žadantys.
Užsisakęs išgerti, jis atsisėdo iš vieno iš staliukų, ir tarsi neturėdamas ką veikti, iš kišenės išsitraukė prabangiai atrodančią knygą, kurios viršelis mirgėjo tars būtų sutepta auksu; tačiau vyriškio akys jau eliminacijos būdų atsirenkinėjo potencialius pirkėjus ir ramiai laukė progos, prie jų prieiti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Nepaisant to, kad šis atvejis buvo iš tų, kai "pigesnis" prilygsta "prastesniam", Dafydd buvo pakankamai patenkintas savo gyvenimo akimirka. Baras buvo jaukus ir, kas dar svarbiau, neperkimštas. Alus buvo pakankamai pigus, kad galėtų nusipirkti dar vieną bokalą, ir pakankamai pakenčiamas, kad to antro bokalo norėtųsi.
Vis dėlto dabar vaikinas vis dar nebuvo baigęs pirmojo, tad nereikėjo galvoti, kas bus tada, kai menkos pinigų atsargos visai išseks. Kol kas galima mėgautis gėralu ir ramybe.
Prie gretimo staliuko kažkas atsisėdo. Velsietis nė neketino kreipti dėmesio į atėjusįjį, nors faktas, kad bare esant daugybei vietos jis atsisėdo būtent čia, erzino. Vis dėlto kol kas vyriškis gerti netrukdė, tad buvo galima atleisti tokį įžūlų įsitaisymą netoliese. Deja, akies krašteliu pastebėjęs kažką mirgančio ar blizgaus raudonplaukis prieš savo valią susidomėjo. Atsargiai pažvelgęs į tą pusę suprato, kad tai knyga - ar bent kažkas panašaus į tai. Ši žinia visą susidomėjimą lyg ranka nuėmė: Dafydd, net ir besimokydamas Hogvartse neatsiversdavo knygos. Negi pradės tokiais dalykais domėtis dabar, kai atgavo laisvę nuo jų? Ne, geresnis sprendimas buvo tiesiog nusisukti ir ramiai tęsti savo ramybės laikotarpį.
Dar kartą sriūbtelėjęs alaus Dafydd nustebo. Atrodė tarsi kas būtų pakeitęs gėrimą - jis buvo tarsi apkartęs. Nepaisant to, kad tai atrodė visiškai neįmanoma, velsietis nutarė, kad kaltas ne kas kitas, o tas, kuris atsisėdo šalimais. Dar ta kvaila knygiūkštė! Burtininkas? paklausė savęs Dafydd. Tokia naujiena nebuvo itin džiuginanti. Dar paims ir paaiškės, kad koks profesorius, kuris būtinai susidomės, ką čia veikia mokyklos nebaigęs jaunuolis!
Atsargiai nužvelgęs veidą raudonplaukis nutarė, kad, ko gero, to baimintis nereikia. Vyras neatrodė matytas. Vis dėlto Dafydd jau buvo suirzęs, mat tiesiog norėjo apkaltinti būtent šį žmogų. Jis pasisuko į jo pusę ir tyliai, tačiau gana aiškiai - kad vyriškis girdėtų - ištarė:
- Ir kam reikalingos tokios idiotiškos knygpalaikės?

[Faustus Engelbert]

Faustus kartais net stebėdavosi savo sugebėjimu patraukti aplinkinių dėmesį; galbūt tai jo persona? Galbūt atrodė kaip koksai pavojingas tipas, dėl kurių mamos ir tėveliai bijodavo dėl savo vaikų. Kaip sakant, nežinia, kas laukia po apsiausto klostėmis. Galbūt būtent dėl šios priežasties traukė tuos žmonės, kurių savisaugos instinktas buvo šiek tiek nukrypęs nuo tradicijų ir sveiko proto. Vis dėlto, dar niekas nuo jo nebuvo nukentėjęs, jeigu jo produktus naudoja pagal paskirtį ir protą; o kas jau būna, kai klientas pats prisidirba, tai jau nebe vyriškio bėdos.
Nors, kiek girdėjo, każkas galbūt ir užsilenkė nuo jo parduodamų saldainių, tačiau tai jau buvo nebe jo problemos. Dažniausiai jo gaminami saldainiukai būdavo nepavojingi, o tie kuriems tik suteikdavo medžiagas... Na, apie juos negalvojo.
Akies krašteliu nužvelgė šalia sėdintį raudonplaukį jaunuolį, kurio komentarą išgirdo puikiai, tačiau nei kiek neįsižeidė. Priešingai, tiesiog vos vos nusišypsojo ir staigiai atsistojo, viena ranka užversdamas ir laikydamas knygą, o kita vikriai prisitraukė kėdę nuo jaunuolio staliuko ir prisėdo šalia.
-Labas vakaras, pone, matau, kad esate susidomėję mano knyga?- Faustus šypsena dar labiau prasiplėtė, pasimatė blizgantys balti dantys, kurie atrodė pakankamai aštrūs; visa jo veido išraiška matyt atrodė šiek tiek baugiai, ypač kai nesimatė jo akių, kurios išduotų daugiau veido siunčiamų signalų. -Matote, čia yra ne bet kokia knyga, o labai labai įdomi knyga, su kuria galėtumėte nuveikti daugybe didžių dalykų, - liežuviu malė Faustus, visą tą laiką energingai mosikuodamas rankomis.
Staiga sugriebė raudonplaukio ranką ir ją uždėjo ant žibančiosios knygos viršelio.
-Ar jaučiate, pone, a tiesa nepaklausiau jūsų vardo ir netgi pats neprisistačiau, -lyg ir susigėdo vyras, tačiau, žinoma, niekas nepasakys, ar tai buvo natūrali emocija, ar marketingo strategija. - Aš esu Faustus ir specializuojuosi magiškuose artefaktuose ir kituose pramoginio pobūdžio dalykuose, - trumpai ir greitai ištarė ir per stalą pristūmė iš apsiausto ištrauktą juodą vizitinę kortelę, kurioje žibėjo sidabrinės raidės.
-Taigi, ar jaučiate kaip šita knyga pulsuoja? Galbūt smalsaujate kodėl? Arba galbūt domitės kokiais kitais dalykais?- Faustus klausiamai kilstelėjo antakius.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ir kur buvo jo protas atkreipti to kvailio dėmesį? Kodėl nebuvo galima patylėti ir neilgai trukus tiesiog nešdintis lauk? Ne, Dafydd būtinai turėjo kažką suburbėti apie tą prakeiktą knygą! Nors praėjo vos kelios akimirkos, vaikinas net nebeprisiminė, ką tiksliai pasakė. Deja, anam to užteko, kad iš karto prisigretintų. Prekeivis išgirdęs vos kelis žodžius suprato velsietis. Nuotaika, ir taip nesiekusi dangiškų aukštumų, dar labiau subjuro. Apmaudžiausia buvo tai, kad nebuvo ko kaltinti - tik save patį. Daug geriau, kai gali pykti ant Moorepalaikio, kuris aiškiai pasistengė, kad Dafydd atsidurtų čia, ant isterikės Mayros, kuri sugriovė Klastūnyno bendrąjį kambarį, Mionos, kuri... Ne, tokias mintis reikia skubiai užgniaužti.
Vis dėlto raudonplaukis galvojo per ilgai, mat nė nepajuto, kaip jo ranka atsidūrė ant minėtos knygos. Ką jau ir kalbėti apie tai, kad neišgirdo pusės žodžių, kuriuos kaip žirnius bėrė vyras.
Galų gale atsitokėjęs Dafydd skubiai atitraukė ranką - ir neslėpė pasišlykštėjimo. Ar jis išties pajuto, kad ta knyga kažkuo ypatinga, ar tiesiog nenorėjo, kad kažkoks neaiškus seniokas jį liestų, buvo neaišku. Vis dėlto vyras labai šauniai sugebėjo suerzinti Dafydd.
- Atstok tu nuo manęs pagaliau! - garsiau nei ketino riktelėjo buvęs klastuolis. - Kam tai mano vardas? Gal dar ir... - kanalizacijos dangčio numerį pasakyti? šiaip ne taip mintį pavyko užbaigti ne balsu. Nebūtų itin malonu visam barui pranešti, kad gyveni ne kur nors kitur, o kanalizacijos vamzdyne.
Raudonplaukis nugėrė neblogą gurkšnį alaus. Nepaisant to, kad pats užkabino prekeivį (Faustpalaikį, kaip pats skubiai jį praminė), dabar norėjo, kad anas kuo greičiau nešdintųsi į kitą pasaulio galą. Ar kad ir į kitą pasaulį. Kur nors, kad tik nebūtų čia.
Į pastumtą vizitinę nekreipė dėmesio. Jeigu jis bus pakankamai didelis idiotas, kad čia ją ir paliktų, Dafydd sugalvos, ką daryti. Tik reikės nuspręsti, ar tiesiog suplėšyti, ar kaip tik pakišti kokiam nors žiobarui, kad šitas kvailys gautų ko nusipelnęs.
- Jeigu nepatrauksi šitos knygšės, aš sukišiu ją tau... - suurzgė Dafydd. Pakelti antakiai taip erzino, kad labiausiai norėjosi tiesiog į juos trenkti. Vis dėlto reikėjo kažkaip valdytis.

[Faustus Engelbert]

Fautus buvo pripratęs prie visokių klientų. Žinoma, išsilavinę ir mandagūs buvo dažniausi,kuriems reikėjo specifinių dalykų, tokie kaip reti ingredientai viralams arba papuošalai,  tačiau dažnai pasitaikydavo nedrąsūs vaikučiai, kuriems labai reikėdavo įvairių amuletų, kurie padėtų pritraukti savo norimą porą. Kartais pasitaikydavo pavojingi žmonės, kurie tikrai norėdavo kažką skaudžiai ir lėtai pribaigti arba tiesiog pagąsdinti. Tokie žmonės Faustus nepatiko, tačiau pinigai buvo pinigai. Techniškai, viskas, ką pardavinėjo buvo pavojinga vienu ar kitu būdu; taigi, ne jo problemos kas atsitinka, kai parduoda savo daikčiukus.
O tokie klientai, kurie, buvo garsūs ir mėgdavo kelti riaušes... Na, tokie jam asmeniškai būdavo linksmiausi. Juk taip retai vyriškiui būdavo galimybė su kažkuo pasipykti ir galbūt netgi pasimušti. Nors jau turėjo vieną šiek tiek palūžusią koją, bet šioji buvo tokia jau taip seniai, kažkur iš anų laikų, apie kuriuos jau nebegalėjo prisiminti.
-Na jau, pone, nėra reikalo pykti, - švelniai šyptelėjo ir sušvelnino balso toną, tarsi tvarkytųsi su kūdikiu, kuris pradėjo rodyti savo "ožiukus". -Juk labai nemandagu kelti balsą prieš suaugusius, ir ypač dar tokioje viešoje vietoje, - staiga tosios knygos viršelis vėl sužibo, bet šįkart kitokia, šiek tiek rausva spalva- tai truko tik labai trumpą milisekundę ir tada knyga jau gulėjo ramiai, ir Faustus tiesiog ją pasiėmė nuo stalviršio ir įsimetė į apsiausto kišenę.
-Jeigu nebūtumėte buvęs toks mandagus, būčiau galbūt paaiškinęs, jog šioji knygšė yra pakankamai linksmas daikčiukas, kurios savininkas gali užkeikti bet ką, kas kontaktuoja su knyga. Galima, ah, sakyti, būna prakeiktas bet kaip, kaip savininkas nori,- Faustus tyliai pasakė balsu, kuris staiga tapo švelnus kaip šilkas, bet tuo pačiu metu ir pašiepantis.
-Tikiuosi jums, pone, patiks būti tyliam, nes, ah, atsitiko tokia nelaimė, - jis tingiai atsirėmė kėdėje. -Netyčia palietėte knygą,- gūžtelėjo pečiais vyras. Žinoma, paprastas liežuvio surakinimo užkeikimas nebuvo sunkus ir Faustus galėjo užkeikti berniuką ir normaliu būdu, tačiau norėjo pasimaivyti, todėl atėme raudonplaukio balsą per savo išradimą.
-Galbūt dabar būsit šiek tiek mandagesnis ir sukalbamesnis?- klausiamai pažvelgė link kito.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd galvoje, atrodo, sproginėjo įvairiausi jausmai. Vis dar apmaudas ant savęs, kad taip žioplai išsižiojo, susierzinimas, kad vyras vis dar su juo terliojasi (negi neakivaizdu, kad velsietis nieko nepirks?!), tačiau labiausiai buvusiam klastuoliui nepatiko prekeivio tonas. Kalbėjo taip, tarsi Dafydd būtų penkeri. Šiam tuoj dvidešimtmečio sulauksiančiam jaunikaičiui toks bendravimo būdas buvo itin nemielas širdžiai.
Dafydd be galo sunkiai ir demonstratyviai atsiduso, tačiau nieko nesakė - paprasčiausiai nesugalvojo ką. O štai Faustpalaikiui pradėjus skiesti apie užkeikimus, prakeikimus ar dar kokį ten biesą raudonplaukis užvertė akis. Nagi kas gali patikėti tokiomis nesąmonėmis? Jis jau žiojosi užduoti būtent tokį klausimą, kai prekeivis užsiminė, kad Dafydd "netyčia" palietė knygą. Vaikinas vis dar nenorėjo tikėti, kad tai, ką seniokas šneka, gali būti tiesa, tačiau nebegalėjo ištarti nė garso. Jis sučiaupė lūpas. Žinoma, negalima atmesti tikimybės, kad šitas kvailys pastebėjo bandymą prašnekti, tačiau jeigu taip nenutiko, geriau apsimesti, kad Dafydd neturi ką pasakyti. Tiesą sakant, tai net nebūtų apsimetinėjimas - vaikinas išties nenorėjo daugiau kalbėti su šituo žmogumi. Jis šiek tiek pasisuko į šoną, kad nereikėtų susidurti su prekeivio akimis. Paėmė bokalą ir kiek nugėrė. Pagalvojo nueiti pasiimti dar vieno, tačiau suprato: juk jis šiuo metu negali šnekėti. Kaip jam užsisakyti? O jeigu grįš tuščiomis, šitas Faustus pernelyg patenkintas. Ne, geriau pasitaupyti šitą. Bent kol kas.
Galvoje pradėjo suktis mintys apie tai, kad jis nežino, kas čia nutiko. Tiesa, knygšės galiomis tikėti vis dar nesinorėjo - prekeivis galėjo panaudoti paprasčiausią bežodį burtažodį. Bet kuriuo atveju vaikinas šnekėti šiuo metu negalėjo. Tai jį šiek tiek gąsdino. Pagrindinė priežastis buvo itin neracionali: kaip jam dabar reikės užsisakyti alaus?

[Faustus Engelbert]

-Na va, tylėjimas jums puikiai tinka. Galėtumėt būt be liežuvio visą gyvenimą, ar ne?- ištarė Faustus, tarsi būtų susidomėjęs ta mintimi, ir demonstratyviai pasikėlė savo akinius nuo saulės ant viršugalvio. Vis tiek baro viduje tvyrojo prieblanda, todėl nereikėjo bijoti, kad jo akys pradės ašaroti ir raudonuoti nuo pernelyg ryškios šviesos. Vyriškis palinko į priekį, pasirėmė ant stalo abejomis alkūnėmis ir pasidėjo smakrą ant sunertų, blyškių pirštų.
-Galbūt toks ir liksite, nebent aš sugalvosiu, kad norėčiau vėl išgirsti jūsų, hmm, veriantį balsą, - galbūt pagrasino, o galbūt tiesiog šiaip ištarė savo mintis balsu. Nors Faustus akys nebuvo labai draugiškos (gal dėl šios priežasties tuos akinius taip retai nusiimdavo?); jos buvo šaltos, siauros ir piktos, blyški levandų spalva, tarsi vėlyvo pavasario alyvų žiedai, ant kurių kažkas sugalvojo užminti ir sutrinti. Tiesą sakant, visas vyriškio veidas be akinių buvo tarsi kito žmogaus; labiau išblyškęs, siauras ir nedraugiškas. Tačiau plati, grobuoniška šypsena išliko ta pati, tik dabar jos negalėjai sumaišyti su smulkaus pardavėjo paslaugumu.
Ne, kai Faustus matydavo, kad vienoje vietoje jokio pelno negaus, na, tada reikia bandyti pelnytis kitais būdais.
-Dabar taip, aš savo pasiūlymą kartosiu tik vieną kartą, - su neslepiama pašaipa nužvelgė jaunuolį ir pirštu bedė į savo paduotą vizitinę kortelę. -Jeigu nori uždirbti papildomų pinigų, ateik adresu, kuris yra ant mano vizitinės kortelės. Jeigu susidomėsi, lauksiu. Jei ne, kortelė sudegs po vienos paros. Nesiūlyčiau būti arti jos, kai tai atsitiks, kvapas nepakeliamas. Nors, -vėl pašaipiai šyptelėjo. -Tai matyt tau ne problema, - užbaigė ir vikriai atsistojo, pasiremdamas lazda. Greitu judesiu nusistūmė akinius atgal ant nosies, ir atrodė, jog Faustus visas veidas išsyk sušvelnėjo.
-Jeigu ateisite, galbūt netgi gražinsiu jums jūsų balsą. Arba galite bandyt atsikerėti, bet neprižadu, kad nebus jokių pasekmių.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Akivaizdu, kad šitas kvailys mėgavosi situacija. Užsiima kažkokiais niekingais dalykėliais, o dabar mano, kad yra be galo kietas? Ne, Dafydd jam dar parodys. Kada nors. Kai sugalvos, kaip atgauti balsą. O po to - ir kaip atkeršyti.
Į labai demonstratyvų akinių nusiėmimą vaikinas nekreipė dėmesio. Visiškai nenorėjo net žiūrėti į tą kvailį. Gilintis, ką ir kodėl jis daro - tuo labiau. Ne, geriau apsimesti, kad čia nieko nevyksta. Galbūt jis teiksis kada nors atsikabinti? Raudonplaukis netikėjo, kad jo būsena yra nuolatinė. Visos tokios nesąmonės anksčiau ar vėliau išsivadėja. O iki tol... Ką gi, aš vis tiek neturiu su kuo šnekėti. Tiesa, tai, ko gero, labiau buvo bandymas save drąsinti negu tikros vaikino mintys. Tačiau ką jam daryti? Tikrai neprašys šito, kad grąžintų balsą.
Faustpalaikiui kažką malant apie "pasiūlymą" Dafydd tarsi šiaip sau išsitraukė lazdelę. Suprato, kad čia nieko negalės padaryti - vis dėlto žiobariškas bariūkštis, tačiau tikėjosi, kad seniokas susipras, kad ir jis, Dafydd, nėra iš kelmo spirtas. Žinoma, anas nepraleido progos pamėtyti dar patyčių. Dafydd susiraukė. Nenorėjo tikėti niekuo, ką senis šnekėjo apie savo prakeiktą vizitinę kortelę, tačiau negalėjo niekaip atsikirsti. Ir tai buvo labai erzinanti situacija.
O gal man išties sutikti? paklausė savęs vaikinas. O ką jis galėjo prarasti? Juk nieko neturėjo, o gal čia bus galima užsidirbti kokį galeoną kitą? Na, bent jau siklį...
Nenoromis ištiesė ranką vizitinės kortelės link. Suprato, kad taip parodo pralaimįs, tačiau galbūt pavyks ką nors iš to išpešti? Kas ten žino. Vis dėlto prieš paimdamas kortelę Dafydd perliejo vyriški neapykantos kupinu žvilgsniu. Tu dar nelaimėjai...

[varpelis]

  Londono alaus namai. Tas faktas, kad pavadinime buvo minimas alus, nereiškė, kad šiame bare prekiaujama tik alumi. Pavyzdžiui Nojus, iš prigimties nekenčiantis alkoholinių gėrimų ir jų vengiantis, čia dažnai užsukdavo išgerti giros. Kur jau kur, tačiau čia šis gėrimas prilygo obuolių punšui Trijose šluotose. Ir nesvarbu, kad šis Amneta buvo vienintelis likęs gyvas Amneta, kuris neapsilankė Kiauliasodyje. Rodos šiame pasisekė pabuvoti Evelinai, Klaudijai, Dianai, Roanai ir Gajai. Visi burtų pasaulio atstovai giminėje, kuriuos pažįsta Nojus. Neskubiu žingsniu fotografas ėjo Londono gatvėmis. Šiandien jis mieste buvo ne šiaip. Su kolega, (kada jis sugebėjo išmokti pamiršti kolegų vardus?), ėmė interviu iš vieno įžymaus žmogaus. Žurnalistas iškart kažkur išgaravo, tad Erikas irgi nusprendė skirti laiko sau. Londoną pastaruoju metu pažino geriau - teko čia dažnai lankytis. Supratęs, kad jau seniai nesilankė pas dukterėčias, nusprendė užeiti pas jas po baro. Su tokia mintimi ir atvėrė pastato duris ir įėjo vidun.
  Apsižvalgė. Buvo daugiau žmonių nei jis tikėjosi. Pasiėmęs giros atsisėdo prie vieno iš staliukų. Tai buvo paskutinis laisvas ir bene didžiausias esamas staliukas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd šmirinėjo po Londoną. Viskas atrodė kvaila ir beprasmiška. Norėjosi kur nors užeiti bokalo alaus, tačiau kišenėse ir vėl švilpavo vėjai. Tiksliau, netgi ne vėjai, o visokios medžiagos, kurias raudonplaukis kaip ir turėtų parduoti. Vis dėlto pas Faustus nuėjo tik tam, kad atgautų balsą. Prekiauti nesąmonėmis nesinorėjo (jau vien dėl to, kad ši frazė pernelyg priminė prakeiktą Moorepalaikį...), tačiau tuo metu vaikinas tiesiog neturėjo pasirinkimo. Taigi dabar kišenėse mėtėsi visokie neleistini dalykėliai. O jų kažkaip reikėjo atsikratyti.
Ilgokai trynęsis po miestą velsietis nutarė apsilankyti tame pačiame bare, kuriame susitiko Faustpalaikį. Juk jeigu anas ten trynėsi, vadinasi, turėtų būti įmanoma rasti pirkėjų. Jeigu Faustus rado jį, kuo Dafydd prastesnis?
Įėjęs į Londono alaus namus raudonplaukis apsižvalgė. Baras buvo bjauriai prikimštas, nė vieno laisvo staliuko. Vis dėlto šiltai pasėdėti būtų neblogai, tad velsietis pradėjo žvalgytis, ar yra kokia nors laisva vietelė. Netrukus ją ir pamatė. Užsisakęs didelį bokalą pigiausio alaus (kitokiam tiesiog neturėjo pinigų) ir prisiartino prie nemažo stalelio, prie kurio sėdėjo kiek vyresnis vyras.
- Čia laisva? - burbtelėjo Dafydd, tačiau nelaukęs atsakymo atsisėdo. Įdėmiau nužvelgė vyriškį - galbūt tai bus jo klientas?

[varpelis]

Sėdėjo susimąstęs ir žvelgė į šalia gulintį fotoaparatą. Svarstė apie savo darbo galimybių išplėtimus. Tačiau Koukvortas. Per mažas miestelis. Ten retai vykdavo kokios nors šventės ar renginiai. Reikėjo taikytis bent į artimiausią didesnį miestą ar didmiestį. Deja, nei automobilio vairuotojo teisių nei pačio automobilio neturėjo, o traukiniu… Traukiniu keliauti yra brangu. Lūpas paliko liūdesio pilnas atodūsis. Namuose sėdėti didžiąją dalį laiko buvo nuobodu. Žinokitės, iš namų jam kartais ir kelias savaites niekur išeiti nereikia - pagrinde jam atsiunčiami kitų fotografų, nemokančių redaguoti nuotraukas, darbai ir užtenka kelias valandas praleidus prie kompiuterio ekrano, išsiųsti atliktą darbą vadovui.
Iš minčių apie darbą, gyvenimą ir ateitį Nojų atitraukė atidaromų durų garsas. Kitu atveju būtų gal ir nesureikšminęs, tačiau pasąmonė buvo įsiminusi - bare laisvų vietų nėra. Tad kur atsisės nepažįstamasis, nebuvo aišku. Mėlynakis žvilgsniu sekė raudonplaukį. Neatrodo, kad jo čia kažkas laukė. Pastebėjęs vaikino žvilgsnį į tą patį stalą, prie kurio sėdėjo, nenustebo. Čia buvo didžiausias stalas ir jei šis atsisėsiąs priešais - bus šioks toks socialinis atstumas vis tik likęs.
- Taip. Laisva. - Trumpai atsakė Erikas, pasižiūrėjęs į bokalą alaus jaunuolio rankose. Nepamokslaus. Šiandien tam nuotaikos kol kas neturi.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tiesą sakant, Dafydd nesitikėjo tokio malonaus ir paprasto atsakymo. Įtarė, kad žmogus atsakė į jį nė nė nežvilgtelėjęs: koks normalus žmogus norėtų netoli savęs matyti (ir užuosti) tokį kaip jis? O vis dėlto į bokalą lyg ir žvilgtelėjo. Velsiečio nuostabai, nutylėjo, tačiau vaikinas taip ir girdėjo ano mintyse aidinčius pamokslus.
Raudonplaukį kiek nustebino šalia kaimyno gulintis fotoaparatas. Pats to daikto rankose nebuvo laikęs, tad net nesuprato, ar tai paprastas žiobariškas, ar gudresnis - magiškas - daiktas. Vis dėlto aludė buvo tokia, kurioje nemažą dalį sudarė žiobarai. Vadinasi, reikėjo elgtis kuo atsargiau. Vis dėlto faktas, kad šalia sėdintis vyras yra menininkas, velsiečiui patiko. Jis įtarė, kad su tokiais susitarti turėtų būti lengva. Deja, buvęs klastuolis nežinojo, nuo ko pradėti. Neturėjo nei stebuklingos knygos, kuria jo dėmesį patraukė Faustus, nei sugebėjimų ja naudotis. Vadinasi, reikės pasitelkti savo žavesį, kurio, kaip žinia, Dafydd neturėjo nė kvapo. Deja, kvapą turėjo visai nežavingą.
Vaikinas žvilgtelėjo į gėralą, kurį turėjo šalia sėdintis vyras. Neatrodė, kad tai būtų alus ar koks kitas alkoholinis gėrimas. O ko čia eiti, jeigu geri visokį šlamštą? Toks klausimas privertė raudonplaukį dar labiau susidomėti vyriškiu. Dafydd ilgokai spoksojo į jį ir mąstė. Neįsivaizdavo, kaip reikėtų pradėti kalbą. Juk reikėjo bent išsiaiškinti, ar iš viso bus verta siūlyti prekę. Raudonplaukio įsivaizdavimu, nemaža žmonių dalis tiesiog buvo netinkama tokios rūšies prekėms.
- Tai kokie vėjai čia atpūtė? - kuo neutralesniu tonu galiausiai paklausė jis.

[varpelis]

  Nuo to paauglio ar suaugusio, net sunku buvo tiksliai pasakyti, kiek jam metų, dvokė siaubingai. Tačiau buvęs auroras stengėsi į tai nekreipti dėmesio. Juk vien tas pigiausias alus išdavė, kad šitas berniokėlis yra nepasiturintis. Gal net namų neturi. Būtų pasiūlęs materialinę pagalbą, tačiau atgrasė mintis, kad ryžaplaukis gali išleisti visus pinigus alui. Juk taip ir elgiasi daugelis benamių, ar ne? Pats Lietuvoje nemažai tokių matęs. Sėdi gatvėse su puodeliais, kepurėlėm, kažkokiu šlamštu rastu tiesiog gatvėje, kuris tinka susidėti daiktus (pinigėlius). Tada nueina į Maximą ar Ikiuką – parduotuves labai panašias į Tesco ar Co-op Food – ir nusiperka pigiausius butelius alaus ar degtinės.
  Nojus pastebėjo laikino bičiulio susidomėjimą fotoaparatu. Daugelį žmonių domino. Retai kada pamatysi fotografuojantį vyrą. Dažniau tuo domėjosi moterys. Nors dėkle gulėjo paprasčiausias žiobariškas fotoaparatas, šis atrodė turintis daugiau galimybių nei bet koks magiškasis. Taip, kaip magiškieji anas daryti judančių nuotraukų nemokėjo, tačiau su puikiu, gamykloje modifikuotu objektyvu galima buvo kurti ir juodai baltas ir „sepia“ efekto nuotraukas. Tokių, žinoma, kompiuteriu neparedaguosi, tačiau kai kurie dalykai buvo nuostabūs ir be redagavimo. Erikas gurkštelėjo giros. Nebuvo tas, kuris pradėdavo pokalbius pirmas. Bent ne šiandien.
  Spoksančios akys nebuvo malonu, tačiau stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Akimirai atsirado mintis, kad galbūt priešais burtininkas ir mąsto ar pats Nojus toks esantis. Tačiau čia? Tokie kaip nepažįstamasis juk lankosi įprastai Kiaurame Katile. Nors. Greičiausiai jo neįleido dėl super nuostabaus kvapo.
  - Darbas. O tave? – Paklausė. Jeigu pašnekovas pirmas pradėjo pokalbį, negalėjo atsisakyti ir pats pasidomėti juo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nesuprato, ar anas bent ką nors suprato, ar ne. Na, sakykime, ką gyvenime veikia šalia sėdintis raudonplaukis. Arba jo įnirtingą svarstymą, ar vyresnis vyriškis yra vertas dėmesio. Netgi neaišku, ar anas pastebėjo susidomėjimą fotoaparatu. O tokie geri ir nereaguojantys žmonės velsiečiui nebuvo įdomūs. Visų pirma, reikėjo kažkur išlieti nuolat besikaupiantį pyktį. Be to, pastaruoju metu retai su kuo gaudamas pasišnekėti Dafydd jautėsi taip, tarsi netrukus iš viso praras kalbėjimo dovaną. Jau buvai praradęs priminė sau vaikinas ir net nusipurtė. Nepaisant to, kad aplinkui jį trynėsi vien idiotai ir nevykėliai, būti nebyliu nebuvo didelis malonumas. Prakeiktas Faustpalaikis.
- Darbas? - tyliai perklausė vaikinas. Tiesą sakant, tikėjosi, kad pašnekovas to neišgirs. Dar kartą atidžiai nužvelgė jį. Ką daryti dabar? Kaip atsakyti į tokį paprastą klausimą. - Turbūt nepatikėsi, bet mane taip pat, - galiausiai atsakė.
Susimąstęs Dafydd įkišo ranką į kišenę. Užčiuopė tai, ką ir norėjo užčiuopti. Ar jau laikas išsitraukti? Staiga raudonplaukis pradėjo dvejoti. Šalia sėdintis vyras vis dėlto buvo gerokai vyresnis. Rimtesnis. Ar galima tikėtis, kad tokiam reikalinga prekė, kurią gali pasiūlyti Dafydd? Nežinia. Vis dėlto kol kas raudonplaukis kišenės neištuštino. Tokiam reikalui laiko jis visada suras.