[domutis]

Grifas išklausė ką reiks daryti. Nėra taip ir sunku. Grifas pakilo nuo stalo ir ėjo link išėjimo. Eidamas klaidžiais Hogvartso koridoriais galvojo: tai kaip aš tuos javus nupjausiu? gyvenime nesu to daręs. Grifas galiausiai priėjo pirmajį kamuoliuką ir pamatė keturis nuostabius žemės ūkio technikos prietaisus. Oho. Grifas pirmiausia pasuko link traktoriaus. Prietaisas buvo žalios spalvos (na čia visi jie žalios spalvos). Grifas jį palietė. Metalas arba aliuminis. Greičiau metalas ,nes nedaro traktorių iš aliuminio. Grifas pamatė laiptelius ir atidarytas duris į traktoriaus vidų. Keistai suprojektuotas. Grifas lipo laipteliais ir netrukus jau sėdėjo milžiniškoje kabinoje (ne tokia jau ji ir didelė). Grifas atsisėdo prie vairo ir apsidairė. Traktoriuje buvo navigacija. Tai Grifą privertė susijuokti. Na kai sėdi tokiam prietaise pirmą kartą viskas juokinga. Keletą vietų pačiupinėjo. Išsiaiškino iš ko tos vietos padarytos. Pasukinėjęs vairą Grifas išlipo iš traktoriaus ir pasuko link plūgo. Priėjęs didijį plūgą Grifas pastebėjo ,kad ant ,,ašmenų'' yra žemių. Neseniai arė. Grifas pačiupinėjo ,,ašmenis'' garantuotai metalas. Gaila ,bet į jį atsisėsti nebuvo galima. Ilgai neužtrukęs prie plūgo Domantas pasuko link melžimo aparato. Aparatas buvo žalias išskyrus galima sakyti ,,čiulptukus''. ,,Čiulptukai'' buvo pagaminti iš gumos arba plastiko. Dėl to Grifas labai tikras nebuvo. Žalioji vieta buvo garantuotai iš aliuminio. Ant aparato buvo pritaisytas ir ,,matuoklis''. Grifui šis aparatas didelio įspudžio nepaliko tad jis patraukė link didžiausio aparato. Kombainas. Jis buvo milžiniškas. Užėmė gana nemažai vietos. Visas jis buvo ir vėl žalias. Nekenčiu žalios spalvos. Grifas nusprendė įlipti į vidų. Teko ilgai lipti. Galiausiai Grifas sėdėjo vairuotojo vietoje. Kombaino vidus buvo labai panašus į traktoriaus ,bet čia tilpti galėjo mažiausiai keturi žmonės. Išlipęs iš kombaino Grifas patraukė link antros užduoties.

[Cassidy Melens]

Mergaitė buvo patenkinta ,kad gavo du taškus.Maniau ,kad bent truputi prisikabins prie mano atsakymo. Pirmakursė tyliai išklausė praktinę dalį.Bet jau nuo antro sakinio pradėjo viską užsirašinėti.Kai profesorius baigė Vovere visus daiktus susidėjo į kuprinę ir išėjo iš klasės į lauką.Kaip ir buvo profesorius sakęs.Buvo du kuoliukai.Vienuolikmetė priėjo prie kuoliuko kuris buvo pažymėtas numeriu ''1''. Ten buvo keturi prietaisai traktorius,plūgas,milžimo aparatai ir kombainas.Kokie keisti prietaisai. Mąstė Vovere.Ir atėjo prie kombaino.Kombainas buvo didelis pirmakursė atsargiai į jį užlipo.Ten buvo daugybę mygtukų ir dar niekur nematyta technika.Varnė atsargiai atsisėdo taip pat ji pastebėjo vairą mergaitė jį pajudino.Kaip nejauku čia būti net šiurpu darosi. Ir mergaitė viską apžiūrėjusi išlipo iš kombaino.Ir nuėjo prie melžimo aparatų.Ten buvo kelios metalinės žarnos.Pirmakursė prietaisą paėmė į rankas jis ne buvo lengvas varnė greitai prietaisą padėjo į vietą.Jeigu kasdien reikėtu imti tai į rankas tikriausiai mano rankos kiekviena dieną velniškai skaudėtu . Ir galvodama nuėjo prie traktoriaus.Varnė šį kartą jau drąsiau užlipo į traktoriaus vidų.Kaip ir kombaine buvo daug mygtukų,vairas ir tokios pačios nežinomos technikos.Manau būtu įmanoma kažkaip jį atgaivinti ,kad jis važiuotu ,bet aš nenoriu prisidaryti nemalonumo. Ir mergaitė laimingą išlipo iš traktoriaus suprasdama ,kad liko tik plūgas ir galės keliauti prie antros užduoties.Ir laiminga nuėjo prie plūgo buvo matyti ,kad jis buvo traktorinis ,nes buvo vietą kur buvo galima prikabinti prie traktoriaus.Pirmakursė atidžiai stebėjo metalinį prietaisą.Viską apžiūrėjusi nuėjo prie kito kuoliuko.

[Ryan Jones]

Vaikinukas šyptelėjo išgirdęs, kad jo atsakymas gauna du taškus. Tai buvo labai gerai, nes per šį sezoną jis norėjo susirinkti kuo daugiau taškų. Greitai išgirdo ir tai, kad Trėjus deja visko išbandyti kartu negalės.
Kitą kartą, drauguži, galėsi pasakė mintyse Jones savo drakoniukui.
- Gerai, profesoriau. Trėjus geras jis netrukdys, - tarė vaikinas ir išėjo iš klasės. Jis žingsniavo lėtai neskubėdamas. Mąstė apie jau praėjusią Ateities būrimo pamoką. Ji tikrai nedavė ramybės vaikinui. Mąstydamas apie ją Ryan pasiekė reikiamą vietą. Jis nusprendė, kad pradės nuo antros užduoties kol ji laisva ir dar yra ką daryti. Berniukas paėmė kastuvą į rankas ir pradėjo kasti. TAi jam sekėsi daryti tikrai neblogai. JIs perkasė kelis kastuvus ir tada nuėjo prie kitos užduoties. Jam reikėjo nupjauti magija užaugintus javus pjautuvu. Jis staigiai paėmė pjautuvą į rankas, bet neapskaičiavęs jo svorio susvirduliavo ir tada paėmė pjautuvą abiejomis rankomis. Galiausiai jis užsimojo ir jam pavyko nupjauti kelis javus. TAda pabandė dar kartą ir pavyko nupjauti daugiau. Berniukas nusišypsojo ir judėjo prie paskutinio darbo. ŠAlta bent kol kas jam tikrai nebuvo. Greitai jis priėjo prie šieno. BErniukas paėmė šakę ir pagriebė daug šieno. JIs svėrė sunkiai, tad vaikinas pusę šieno išbarstė ant žemės. Jis atsiduso ir surinko šieną nuo žemės, o tada llėtai pradėjo eiti link gardo. Jam pavyko nunešti šieną. JIs gražiai paliko jį ėdžiose ir išėjo iš gardo. PAliko šakę ten kur rado ir su Trėjumi nuėjo prie pirmosios užduoties kur kažkokia kvailė užvedė traktorių ir lėkė į medžius.

[Darren Hasley]

Didžiajai mokinių daliai išėjus iš klasės profesorius suprato, kad klasėje jis negali pasilikti kol visi mokiniai išeis ir klasė bus tuščia, nes tokiu būdu jis negalėjo žinoti ar mokiniams nereikia pagalbos, todėl pradėjo ruoštis trumpai kelionei iki Uždraustojo miško. Apsivilkęs savo žieminį apsiaustą, užsidėjęs šaliką bei į abi rankas pasiėmęs po narvą su varlėmis, Darren'as paliko klasę.
Kelios minutes ir jis su savo prižiūrimomis varlėmis buvo lauke, tačiau dar pakankamai tolokai nuo Uždraustojo miško, kad matytų mokinius ir jų pradėtus darbus. Tačiau visai nejučiomis einant iš lėto link praktikos darbo vietos, profesorius išgirdo traktoriaus burzgimą, todėl pasileido bėgti kiek įmanomą greičiau link kuoliuko ''1'' įsitikinti ar jo ausys nemeluoja.Nejaugi, kažkas moka užvesti variklį burtažodžio pagalba apie kurį aš visai pamiršau?
Ausys nemelavo, nes kažkoks neatsakingas mokinys ar mokinė sėdėjo traktoriuje ir iš lėto važiavo link Uždraustojo miško bei rėkė visu garsu pagalbos, todėl narvus padėjęs į šoną, Darren'as pasileido bėgti link traktoriaus gelbėti neklaužados. Visa laimė, traktorius važiavo ne greitai, todėl įlipęs, tiksliau įšokęs vidun jis perjungė pavarą į laisvą ir nuspaudė stabdžius. Traktorius toliau burzgė, tačiau sustojo šalia medžio.
- Panele Kravitz, ar jūs mąstote ką galėjo padaryti? Ketvirtas kursas, o elgesys kaip pirmakursės mokinės. Galėjote sužeisti kitus mokinius, sulamdyti traktorių bei susižeisti pati, žinoma, tokiu būdų sugadinti visa pamoką ir kitų mokinių darbus. Sėkmė, kad aš atbėgau pačiu laiku. - Profesorius pasakė trumpą pamokslą, o tada atsargiai parvairavo traktorių į vietą, kad kiti mokiniai galėtų toliau apžiūrinėti šį technikos įrenginį. Žinoma, finite incantatem pagalba jis atšaukė mokinės kerus ir tokiu būdų užgesino traktoriaus variklį, nes raktai buvo įkritę kažkur giliai į kišenę ir jis niekaip negalėjo jų rasti.
- Tikiuosi kitą sykį tai nepasikartos, dabar gali lipti laukan atlikti savo likusio praktikos darbo.- Pasakė Darren'as ir apsaugojo variklį burtažodžiu, kurio nepaveiks nei atšaukimo nei užvedimo burtažodis. Tą patį padarė ir su kombainu. Ech, tie mokiniai, gerai, kad ne visi elgiasi kaip mažvaikiai.
Apsaugojęs kombainą ir traktorių nuo užvedimo, jis grįžo prie narvų, kuriuose vis dar puikavosi keturios varlės, tačiau vieną iš jų jis privalėjo paleisti, nes ten buvo mokinė. Išleidęs mokinę varlės pavidalu į laisvę, Darren'as stebėjo ją ir laukė kol ji atvirs į žmogų.

[Ryan Jones]

Jones su savo draugu klampojo per sniegą. Jis gana garsiai girgždėjo nuo jų žingsnių. Dabar vaikinuko mintys nebuvo tokios apkrautos kaip prieš pradedant praktiką, tad jis tiesiog žingsniavo stebėdamas aplinką. Sniegas jam patiko, bet ir su juo vaikinas turėjo gana nemalonių nutikimų. Galiausiai jis pasiekė visą aparaturą, kuri buvo čia. Trėjus nuėjo prie medžio ir ten atsisėdo stebėdamas savo šeimininką. PAts vaikinukas jau ėjo apžiūrinėti melžtuvo. Jis buvo tikrai labai įdomus ir Ryan'ui matomas pirmą kartą. Jis palietė melžtuvą. Galiukai buvo minkšti, o pats prietaisas pagamintas iš metalo lyg ir. Tada jis nuėjo prie traktoriaus. Profesorius neseniai jį buvo pastatęs į vietą. Vaikinas atidarė dureles ir įlipo į traktorių. Tada apžiūrėjo vidų, paspaudė neveikiančius mygtukus ir išlipo iš žaliojo traktoriaus. Iš šių prietaisų esančių čia Jones buvo matęs tik traktorių ir tai tik iš tolo. Dabar berniukas priėjo kombaino. Jis buvo gana panašus į traktorių tik priekyje turėjo tokią it smulkintuvę. Ryan'as įlipo į vidų ir taipogi jį apžiūrėjo. Jam viskas buvo įdomu, tad jis kiek ilgiau laiko praleido kombaine viską apžiūrinėdamas. PAgaliau jis priėjo prie paskutinio prietaiso tai yra plūgo. Jis pilkaplaukiui buvo panašus į atrodo didelius peilius. Vaikinas palietė jį, o tada visus daiktus aprašė pergamente( jei to reikėtų) ir jį padavė profesoriui, o tada su savo draugužiu grįžo į pilį ir nuėjo gerti kakavos iš slaptų Jones atsargų.

[Cassidy Melens]

Mergaitė pagaliau nuėjusi prie prie kuoliuko kuris buvo pažymėtas numeriu ''2''. Pasiėmė kastuvą ir pradėjo kasti esantį kalną.Pirmakursiai buvo truputi keista ,kad reikės kasti.Ar profesorius negalėjo sugalvoti geresnės užduoties. Nukasusi dalį atsiduso ir pažiūrėjo kokios bus kitos užduotys.Kai pagaliau jau buvo viską nukasusi.Nuėjo prie kitos kur buvo rankinis pjautuvas.Tikiuosi nebus labai sunkus. Pagalvojo vienuolikmetė.Ir pasiėmė prietaisą į rankas.Jis iš tikrųjų buvo sunkus.Kaip aš su tokiu daiktu javus nupjausiu jeigu aš jo net negaliu palaikyti. Supyko ant savęs mergaitė.Ir padėjo rankinį pjautuvą kur jis buvo.Pabandysiu dar syki jį paimti. Sumąstė varniukė.Ir paėmė dar syki ir ji pabandė nupjauti bent kelis javus.Kodėl negalėčiau būti stipresnė tada greičiau galėčiau viską nupjauti. Ir pažiūrėjo į  dar likusius javus.Kodėl jų tiek daug .Paklausė savęs pirmakursė.Ir pajuto kaip į ją pučia šalčio kupinas vėjelis.Ir pabandė dar syki nupjauti javus.Bet vos nupjovus pora javų rankinis pjautuvas nukrito iš rankų.Vovere labai nusigando ir pažiūrėjo ar nieko nesulaužė.Kodėl aš tokia nevėkšla  . Supyko ant savęs Vovere.Pažiūrėjusi suprato ,kad nieko nesulaužė ji truputi nusiramino.Ir jį pasiėmė.Nors užtruko ilgai mergaitė pagaliau buvo baigusi su javais.Pagaliau liko tik vieną užduotis ir  galėsiu eiti į pili sušilti.Ir nuėjo prie paskutinės užduoties.Mergaitė pasiėmė šake ir su ją paėmė truputi šieno.Ir įdėjo jį į avių gardą.Pirmakursė tai padarė dar pora kartų.Viską baigusi ji padėjo šakę į vietą ir nuėjo į pilį truputi sušilti.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Išgirdusi, kad reikės eiti į lauką, Elliw suirzo. Profesorius berods paminėjo kažkokias mantijas, tačiau švilpė jau spėjo pamiršti, kur jos yra. Ji net nežinojo, ar jos yra šioje klasėje. Juk profesorius galėjo paprasčiausiai paminėti, kad reikėjo apsivilkti.
Laimei, egzistavo pasaulio (tiksliau, Elliw) gelbėtoja Liucija. Velsietė tikrai negalėjo žinoti, ką darytų be savo šviesiaplaukės draugės. Ji, atrodo, visada buvo nusiteikusi pasirūpinti keistuole pirmakurse. Teliko jai padėkoti, ką švilpė ir padarė. Apsivilkusi gerokai per didelį apsiaustą ji nė nepastebėjo, kad jis yra išvirkščias.
Kadangi apsiaustas buvo labai ilgas, Elliw bent kelis kartus užlipo ant jo krašto ir nusivertė. Dėl to lauke atsidūrė gerokai apsidaužiusi. Vis dėlto mergaitė stengėsi to nepaisyti - jeigu dūsautų dėl kiekvienos nesėkmės, jai daugiau niekam neliktų gyvenime laiko - tik toms nesėkmėms ir dūsavimams dėl jų.
Elliw neprisiminė, ką reikia daryti. Mergina, staiga kažkur išvažiavusi, ją gerokai išgąsdino, tačiau tarsi pakuždėjo, kokia gi yra užduotis: akivaizdu, kad reikia kažkur važiuoti. Tik kaip, po galais, ta daiktą išjudinti? Velsietė gyvenime nebuvo mačiusi traktoriaus, ką jau kalbėti apie važiavimą juo.
Elliw jau norėjo eiti pas profesorių ir paklausti, kaip jai užvesti tą didelį ir baisų daiktą. Apsižvalgiusi ji pamatė žmogų, kuris lyg ir buvo profesorius, ateinantį su kažkokiais padarais rankose. Tai visai sutrikdė mergaitę. Tuo labiau, kad netrukus jis sutrukdė tai, kuri važiavo. Tai kokia ta mūsų užduotis? nebežinojo net ką galvoti Elliw. Vis dėlto nutarė prieiti prie traktoriaus - nemaža dalis mokinių apžiūrinėjo tas mašinas.
Priėjusi ji suprato, kad nuo žemės praktiškai nieko nemato, tuo labiau, kad buvo visai mažo ūgio. Ką gi, teks lipti į viršų. Šiaip ne taip užlipo ant pirmo laiptelio. Deja, tada ir vėl susipainiojo Liucijos apsiausto klostėse ir dribo ant žemės. Skaudžiai susitrenkusi galvą Elliw pravirko.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh strykčiojo po narvą, tačiau apsimetė, kad nepyksta dėl to, kas atsitiko. Labiausiai pikta buvo dėl to, kad šitam profesoriui tikrai trūko originalumo. Žinoma, tuo galbūt buvo galima kaltinti ir ją pačią, tačiau mokinę ir vėl uždaryti į narvą?! Ne, to jau buvo per daug. Ką jau kalbėti apie tai, kad narve buvo ir geriausia Deoiridh draugė - jos augintinė varlė! Šito mergaitė tai tikrai neatleis.
Galiausiai profesorius teikėsi ją paleisti. Deja, tik ją vieną. Grifiukei kilo klausimas, kaip jis atpažino, kuri varlė iš tiesų yra žmogus. Vis dėlto tokių nesąmonių klausti neketino - ji tikrai daugiau nešnekės su šituo bjauriu žmogumi. Juk jis jau pernai neleido jai mokytis. Negi varlėms negali būti įdomu, kaip veikia žiobariškos mokyklos?! Tas prisiminimas tikrai supykdė Deoiridh. Ji žinojo, kad profesorius laukia jos pasivertimo į žmogų. Nesulauks pagalvojo varlė ir nušokavo tolyn nuo narvo. Ketino apsisukusi pažiūrėti, ką daro profesorius, tačiau suprato: jeigu jis taikosi į ją burtų lazdele, geriau kuo toliau nušokuoti, kad atstumas būtų saugesnis. Žvalgytis bus galima ir vėliau.
Kažkuriuo momentu ant varlės vos neužlipo kažkoks mokinys. Tai kiek išgąsdino Deoiridh: vis dėlto pamoka buvo tokia, kurioje reikėjo daug vaikščioti, tad mažam gyvūnėliui čia buvo gana pavojinga. Tačiau ir rodytis profesoriui ji nenorėjo. Galiausiai žaliaodė nutarė nušokuoti į kitą traktoriaus pusę ir atsiversti ten.
Netrukus ji buvo numatytoje vietoje, kai visai šalia nukrito kažkoks nemažas daiktas. Tik atvirtusi į žmogų ir apsižvalgiusi Deoiridh suprato: tai ta pati nelaimėlė mokinė, kuri nuolat su savimi tamposi teleskopą. Kažin kur tas daiktas dabar? pašaipiai paklausė savęs škotė, tačiau nieko nedarė. Neketino padėti tai kvailei - kiek kartų dar ją reikės gelbėti, kad susiprastų?
Rudaplaukė žvilgtelėjo į traktorių - ar to užteks, kad užduotis skaitytųsi atlikta? Škotė to nežinojo, bet neketino daryti daug daugiau. Geriau jau ten kažką pakas. Vis šiek tiek įdomiau.

[Liucija Andersson]

 Profesoriui paėmus Alfonsą, Liucija jau norėjo šūktelėti, kad taip daryti negalima, bet susivaldė. Nenorėjo gąsdinti Elliw, bet švilpės akyse jau kaupėsi ašaros. Alfonsai gi taip nepatinka uždaros erdvės! Ir dabar dėl kvailo profesoriaus žaliaodė turės bijoti ir jaudintis. Mokytojui nueinant, melsvos mergaitės akys susidūrė su augintinės varliškomis. Jau net tai, kad Liucijos atsakymas apie šakes tiko, jos nepradžiugino. Dabar viduje degė tik maža pykčio liepsnelė.
 Kol mergaitė piktai sėdėjo, prasidėjo praktika ir kažkur dingo Elliw. Greitai nusivaliusi ašaras, Liucija pašoko ant kojų. Be jos rudaplaukė gi užsimuš, o ir apsiausto ji nespėjo patrumpinti! Plaukdama su mokinių minia, baltaplaukė atsidūrė lauke ir iškart pastebėjo bendrakoledžę. Švilpės jau nenustebino ir tai, kad Elliw apsirengė apsiaustą atvirkščiai. Jokios reakcijos neiššaukė ir pradėjęs važiuoti traktorius - visas dėmesys buvo skirtas operacijai „Gelbėjam pasaulį nuo Elliw“. Murmėdama „atsiprašau“ ir badydama visus alkūnėmis, mergaitė skynėsi kelią iki bendrakoledžės, bet nespėjo. Liucija lyg sulėtintai žiūrėjo, kaip Elliw nusiverčia nuo traktoriaus ant žemės. Aiktelėjus, nubėgo prie draugės.
-Elliw, ar labai smarkiai susimušei? Štai, imk ledinuką,-bandė raminti švilpę Liucija ir, įkišusi ranką į kišenę, išsitraukė mėtinį saldainį ir ištiesė.-Palauk, dar ir nosinę duosiu,-iš kitos kišenės baltaplaukė išsitraukė švarią popierinę nosinę ir taip pat ištiesė Elliw.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw gulėjo ir verkė. Atrodė, kad ji niekam šitam pasaulyje nerūpi. Na, gal ne niekam. Bent jau profesorius neskubėjo gelbėti mergaitės.
Ir tada prie jos netikėtai atsirado kažkas kitas. Ji visai nenustebo prie savęs pamačiusi Liuciją. Juk tik ji ir Bastiano visada atskubėdavo į pagalbą, o italas, deja, buvo labai toli. Atrodo, koledžo draugė buvo nusiteikusi eilinį kartą ištraukti Elliw iš kažkokios kebeknės.
Rudaplaukė nelabai tenorėjo kažkokio saldainio, tačiau paėmė jau vien tam, kad neįžeistų draugės. Liūdnai išvyniojo jį ir įsidėjo į burną. Tą pačią akimirką užspringo ir pradėjo baisiausiai kosėti. Nepastebėjo net siūlomos nosinės. Dusdama Elliw šiaip taip atsistojo. Žinoma, galvą vis dar skaudėjo, tačiau taip buvo šiek tiek lengviau nustoti kosėti. Galiausiai jai pavyko tą padaryti. Atsisukusi į Liuciją ji sumurmėjo:
- Ačiū...
Nenorėjo, kad žodis nuskambėtų sarkastiškai - Elliw jautėsi dėkinga už tai, kad koledžo draugė eilinį kartą atėjo jos gelbėti. O tai kad ji užspringo... Nepaisant to, kad saldainį davė Liucija, ji tikrai dėl to nebuvo kalta.
Staiga švilpė prisiminė, kad jos yra pamokoje. Traktorius, žinoma, nebuvo niekur dingęs, tad Elliw vis dar buvo smalsu, kaip jis atrodo iš vidaus.
- Gal žinai, ką mes turime šitoje pamokoje padaryti? - paklausė ji, nė nesusimąsčiusi, kad tokia gera mokinė kaip Liucija tikrai turėjo išgirsti - ir prisiminti - pamokos užduotį. Elliw tiesiog tikėjosi, kad Liucijai su atmintimi pasisekė labiau. Jeigu ne... Ką gi, jos bus dvi nežinančios, ką čia reikia padaryti.

[domutis]

Atėjo laikas atlikti Grifo manymu sunkiausia užduotį pamokoje. Grifas priėjo prie komuoliuko su skaičiumi ,,2''. Grifas akimis permetė visas užduotis. Kasimas ,pjovimas ir avių maitinimas. Grifas nusprendė ,kad atliks visas užduotis kurias reikėjo nuo kamuliuko ,,2''. Grifas nuėjo prie žemių krūvos. Vienintelis minusas ,kad gali prikristi į batus žemių. Kastuvas buvo visas metalinis ir šaltas nuo vėjo. Šį kartą paliksiu ir kitiems darbelio. Grifas pradėjo kasti. Kasdamas žemes į duobę galima sakyti sušilo. Lepūnėlių išmislas.. Baigęs šį darbą pasuko link antro darbelio. Dieve padėk ,kad kojų nenusipjaučiau. Kadangi Grifas su trimeriu pjovė pirmą kartą labai bijojo. Dievas su manimi. Po šios minties pradėjo pjauti. Ėjosi viskas gerai. Bet staiga vieta su benzino blokeliu užsidegė. Profesorius mane užmuš ir dar gėdą užtrauksiu Grifų Gūžtai. Domantas išsitraukė lazdelę.
-Aguamenti.
Maža čiurkšlė išsiveržė iš lazdelės galo.Gal geriau nedarysiu to darbelio. Domantui liko atlikti paskutinį darbelį- Pašerti avis. Grifas akimis susirado šakes ir šieną. Susirado ir tvartelį su avimis. Man atrodo esu dirbęs su šakėmis. Grifas pasiemė instrumentą ir pradėjo imti šieną. Paėmęs gerą šūsnį pasuko link tvartelio. Nors ir nebuvo matyti kelio Grifui kojos nesusipynė. Atėjęs į tvartelį pamatė dvi avis ir mažą aviuką. Kaip miela. Sukratęs šėną į ėdžias pasuko link pilies.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Susiradusi antrąjį kuoliuką Deoiridh nužvelgė aplinka. Keli mokiniai atlikinėjo užduotis, kas tarsi pakuždėjo mintį, kad viskas šiuo metu yra užimta. Vadinasi, jai nereikia nieko daryti. Toks variantas mergaitei tiko, nors ji ir nutarė, kad tai tėra laiko švaistymas. Geriau jau būtų išgelbėti varles...
Atsitraukusi nuo mokinių grifiukė žvilgtelėjo į tą pusę, iš kurios prieš tai atšokavo. Atrodo, profesorius vis dar buvo ten. Jis tikrai neleis mergaitei išgelbėti keturkojų draugių... Kadangi pulti profesoriaus ji nebūtų išdrįsusi, teko atsisakyti tos minties. Vis dėlto Deoiridh puikiai žinojo: nepaisant to, kad šitas profesorius atrodė tikrai norintis išmokyti, už narvus jam reikės atsiimti. Tik dar reikia sugalvoti, kaip tą padaryti. Galbūt per egzaminą?
Kadangi varlių gelbėjimo operaciją reikėjo atidėti, mergaitei liko du variantai: arba tęsti užduotį, arba keliauti atgal į pilį. Vis dėlto viename iš narvų buvo jos varlė. Geriausia draugė! Nebuvo galima taip palikti draugės, tad teko tęsti šitą nuobodybę. Kaip tik tuo metu atsilaisvino kastuvas, tad Deoiridh atsidususi priėjo prie jo. Nebuvo labai sunkus, tačiau grifiukė visiškai nenorėjo dirbti. Ji pasivargino nunešti vieną kastuvą žemių į duobę, tačiau nutarė, kad šiandienai pakaks. Geriau jau ramiai palauks pamokos pabaigos, pasiims savo augintinę ir visu greičiu iš čia nešdinsis.
Kadangi žmogus yra daug didesnis už varlę, animagė suprato, kad turėdama tik dvi kojas gali labai kristi į akis. Reikėjo sumažėti - bus lengviau pasislėpti. Be to, bus galima susikurkti su draugėmis ir perspėti jas, kad viskas yra gerai. Deoiridh jų taip paprastai nepaliks.
Grįžusi prie traktoriaus mergaitė užlindo už jo ir vėl pasivertė į varlę. Kadangi ant žemės kilo pavojus būti sutryptai, varlė užšoko ant rato ir galiausiai įsitaisė kabinoje. Žaliaodė patenkinta sukurkė.

[Gerda Marqeen]

Gerda tyliai džiaugėsi (tiesą pasakius, viduje tiesiog plyšavo) uždirbusi du taškus Varno Nagui - nors ir menkas, bet vis pasiekimas. Du taškai už klausimą iš tos temos, apie kurią nieko nežinau. Gal čia kažkokia laikina sėkmė?
Varniukė ne itin įdėmiai klausėsi profesoriaus aiškinimo apie praktinę užduotį, kuoliukus, kažkokius jai mažai girdėtus technikos prietaisus ir alkanas avytes, bet galų gale viską suprato. Kabinete aiškiai trūko deguonies. Galėtų nors langą atidaryt... Nutilus profesoriaus balsui, kaštonplaukė pastebėjo, kad mokiniai stojasi iš suolų, o kai kurie jau eina pro klasės duris. Trečiakursė greitai pagriebė Varno Nago šaliką nuo stalo, užsirišo jį ir išėjo iš kabineto paskui grupelę mokinių.
Lauke, prie Uždraustojo miško, į kurį mokiniams įeiti draudžiama, į du būrius rinkosi mokiniai. Vieni - prie įvairių technikos prietaisų, o kiti kiek tolėliau dirbo ūkio darbus. Trylikametė beveik nemąstydama pasuko link pirmu numeriu pažymėto kuoliuko. Žalsvai pilkos akys atsainiai nužvelgė ūkio darbui skirtas mašinas (jei jas taip galima įvardinti) - Gerdos visiškai netraukė šitokie prietaisai. Ji lengvai susirišo savo banguotus tamsios turkio spalvos plaukų gumele (kaštoniniuose plaukuose ji matėsi itin ryškiai ir puikiai derėjo), kurią turėjo ant dešinės rankos. Lėtai, lyg tikėdamasi, kad ją kas nors užpuls, nupėdino prie kombaino. Daiktas kaip daiktas, ką dar galėčiau pasakyti. Neišreiškus didelio susidomėjimo šiuo prietaisu, varnė pasuko prie melžimo aparato. Sukilus tokioms pačioms emocijos (t.y. visiškai jokioms, arba, jei taip galima įvardinti, nuoboduliui) ji nuėjo prie plūgo, o pasikartojus situacijai nužygiavo prie tik ką į vietą grįžusio traktoriaus.

[Mark Fraceller]

- Ačiū, - tyliai burbtelėjo Mark, kai profesorius Hasley padėjo jam atsistoti. Šiek tiek atsitokėjęs, pirmakursis vėl atsisėdo į suolą.
Klastuolį išgąsdino profesoriaus šypsena - jis čia šaiposi ar ką? Niekad nesupratau suaugusiųjų... Praktinė dalis, kad ir kaip atidžiai klausėsi, garbaniaus nesudomino - šįkart jam rūpėjo varlės, o ypač ta, kuri tuo metu tūnojo uždaryta narve (tikriausiai) dėl jo paties kaltės.
Tamsiaplaukiui išgirdus draugišką paliepimą klasei eiti laukan atlikti praktinę užduotį, jis nuėjo į klasės galą, nusikabino žieminę mantiją, ją užsimovė, pasuko durų link, bet visų pirma priėjo prie ant grindų gulinčio vadovėlio ir jį pakėlęs įmetė į savo kuprinę. Fraceller ramiai išžygiavo iš kabineto vildamasis, kad daugiau jokių problemų nebenutiks.
Prie Uždraustojo miško dauguma mokinių jau užsiiminėjo darbais arba apžiūrinėjo techniko prietaisus, bet vienuolikmetis savo tamsiai rudomis akimis ieškojo Liucijos Andersson. Žieminio apsiausto ir vėsaus (beveik šalto vėjelio derinys grasino paguldyti rudaakį į ligos patalą. Štai ji. Mark pradėjo drąsiu žingsniu pėdinti link šviesiaplaukės, bet staiga suprato, kad nežino ką jai pasakyti. Tuoj ką nors sugalvosiu.
Klastuolis stengėsi sutelkti dėmesį į melžimo aparatą, kombainą, o vėliau į plūgą, bet niekaip nepavyko - mintys klaidžiojo kartu su vėju rugių laukuose.
Priėjęs prie švilpės, jis apsimetė, kad apžiūrinėja traktorių, bet iš tiesų ruošėsi tam keistam atsiprašymui.
- Liucija, - garsiai sušnibždėjo nusisukęs. - Atleisk man, - atsisuko ir prabilo pilnu balsu: - Atsiprašau dėl varlės...

[Gerda Marqeen]

Traktorius taip pat neatrodė vertas dėmesio. Saulės spinduliai akindami atsispindėjo žaliame, švariai nublizgintame jo paviršiuje, bet beprotiško (taip atrodė Gerdai) dydžio ratai buvo purvini, tad kaštonplaukė nusprendė eiti prie antrosios užduoties - ir kuo griečiau, tuo geriau.       
Žygiuodama lėtais, švelniais žingsniais varniukė pasiekė antru numeriu pažymėtą kuoliuką. Gailėdamasi, kad užduotys yra visai šalia viena kitos ir ji neturėjo galimybės pasivaikščioti, trečiakursė įdėmiai nužvelgė visus darbus.
Lėtai priėjusi prie arčiausiai buvusios užduoties ir pavartaliojo savo žalsvai pilkas akis. Dar ko? Nenoriu išsipurvinti žemėmis! Stengdamasi nepaisyti savo nepakenčiamo charakterio ir nuoširdaus norėjimo nieko neveikti, Gerda paėmė kastuvą ir pakabino žemių nuo krūvos viršaus. Sunkiai laikydama jį abiem rankom, įmetė žemes į duobę. Visa laimė neišmečiau žemių ant savęs... Na, pakartosiu tai dar kelis kartus ir galėsiu eiti prie kitos užduoties. Dar kartą ji pakartojo tą nelengvą veiksmų seką. Ir dar. Ir dar. Po kelių minučių žemių krūva ir duobė buvo nežymiai sumažėjusios, bet kaštonplaukė jautėsi pavargusi. Eik dirbti toliau!
Antros užduoties dalies trylikametė siaubingai nenorėjo. Rankinis pjautuvas jai atrodė kaip didelis priešas, su kuriuo lengvu prisilietimu galėtum pasidurti. Kablys, bet ne kablys. Iš vis - kas čia? Iki dalgio čia toli gražu, nes šitas daiktas mano rankose pakankamai lengvas... Trumpai papjovusi (labiau išrovusi) javus, Gerda nuėjo prie trečios užduoties dalies.
Pasiimi šakę, pakabini šieno ir nuneši avims. Negi čia kažkas tokio sunkaus? Be to, avytės atrodo tikrai mielos. Visgi nebuvo taip lengva - šakė, kaip ir kastuvas, pasirodė sunki, o šienas slydo. Šiaip ne taip varnė sugebėjo nunešti šieno avims, o jos patenkintos pradėjo ėsti.
Suskambėjus varpui, skelbiančiam pamokos pabaigą, kaštono plaukų savininkė grįžo į pilį.