[Ariella Annė Brown]

  Kiekvieną kartą, kuomet Ariellai tekdavo virti viralus, moteris prisimindavo mokymosi laikus. Juk ir pati raudonplaukė mokykloje sėdėjo suole ir stengėsi įsiskaityti į kiekvieną eliksyro virimo nurodymą, atsargiai kapodavo, pjaustydavo ir traiškydavo gėrimo sudedamąsias dalis ir atsakingai atlikdavo kiekvieną menką judesį, kuris prisidėdavo prie nuodų ir vaistų pamokoje gaminamo rezultato. Dabar viskas atrodė daug paprasčiau, o ir klysti, gaminant vaistą, hilerė nebijojo. Annė buvo ganėtinai pažengusi šioje srityje, tad vos užmetus akį galėjo išaiškinti, ar virale ko trūksta. Taip pat, ligoninėje sukosi daug gydytojų, kurie išmanė savo darbą puikiai, kas reiškė tai, jog trisdešimtmetė galėjo jų pasiteirauti kiekvieno su medicina susijusio klausimo. Galbūt mokytojavimo dėka ir gėdos jausmas moters neaplankydavo, mat ji pati vaikams vis aiškindavo, kaip svarbu yra klausti ir išsiaiškinti viską, kas neleidžia sklandžiai ir teisingai dirbti.
  - Žinoma, - linktelėjo, vos išgirdusi pastabą dėl bendravimo su ragana. Kažkaip to net nesureikšmino, nes, visgi, ta empatija ir ganėtinai neįprastas moters bendravimas, ne kiekvienam patiko. - O, dirbi Hogvartse, įdomu. Žadi profesoriauti ir kitąmet? - dar pasidomėjo Brown, mat pavasariui įsibėgėjus dažnas mokytojas, o kartu ir ji, vis svarstydavo, ar liks burtų ir kerėjimo mokykloje ilgesniam laiko tarpui. - Ir aš kaip tik baigiau virti viralą, tad išgerk jį, - pastūmusi buteliuką, su viralu, turėsiančiu išgydyti astronomijos profesorės nudegimą, jos link, Ariella šyptelėjo. - Skonis ne iš saldžiųjų, tačiau nemanau, kad tai - problema, - dar pridūrė moteris ir žvilgsniu paskatino neseniai nualpusią moterį, išgerti hilerės išvirtą eliksyrą. Perdėtas Ariellos rimtumas, privertė vilkolakę kiek vyptelėti.

[Roma Keit]

  Laikas bėgo greitai. Ar taip ir buvo ar tik atrodė Romai nerūpėjo. Buvo pats vidurdienis. Tad iki rytojaus laiko dar turiu. Galvojo profesorė. Kai Ariella uždavė klausimą, o po to davė eliksyro ji nusprendė atsakyti vėliau. Eliksyras svarbiau. Manė Roma. Tad vienu gurkšniu jį ir išgėrė.
- O jis ne toks ir bjaurus. Kaip multisulčių eliksyras, - šyptelėjo ji. Roma prisiminė kaip paskutiniame kurse mėgino gaminti šį eliksyrą. Ir ne tik gaminti, o ir naudoti.
- O ar liksiu nežinau. Man labai patinka, bet jaučiu, kad mano vieta ne hogvartse, - tarė profesorė. Šis klausimą ją kamavo jau kelis mėnesius. Ji mielai liktų, bet taip pat mielai vyktų tyrinėti slibinų.
- O kokį dalyką ar dalykus tu dėstei? - paklausė ji prisiminusi kaip ilgai prieš mokslo metus rinkosi.

[Auris Senkleris]

Auriui labai nuskilo, kad rado budintį hilerį, kuris labai gerai žinojo jo situaciją. Jis pažinojo jo tėvą. Kai tas kartais gulėdavo ligoninėje dėl savo girtuoklysčių. Taigi raudonplaukis jam pabandė viską paaiškinti. Buvo sunku, nes ir pats nelabai dar gaudėsi.
- Tai čia tavo brolis?
- Taip. Kiek galiu kartoti? Mano brolis.
- Duoda tas Amyras klausyk.
- Ar tu gali daryti ką nors? Jam kažką skauda. O aš nežinau ką.
- Nesijaudink, viskas bus gerai. - Tas žmogus buvo tikras ramybės įsikunyjymas. Auris pasilenkė prie vaiko. Dieve mano, kaip nenorėtų atsidurti jo vietoje.
- Timoti, būk gerutis pasakyk ką tau skauda. - Pabandė dar kartą išklausti.
- Dar reikės jį apžiūrėti, pasverti, pamatuoti ūgį. Kiek jam metų?
- Iš kur aš žinau? Timoti, kiek tau metukų? - Vėl ėmėsi klausinėjimo Auris.

[Timotis Senkleris]

Timotis jautėsi sumišęs. Dar ką tik stovėjo lauke kartu su dideliu dėde, kuris nusivedė berniuką už rankos. Dėdė rankos nespaudė. Jis netempė Timočio, o tiesiog vedėsi. Vaiko širdyje kažkas sukirbėjo, jis neprisiminė tokio gero jausmo iš anksčiau. Tačiau bijojo. Labai.
Dėdė Auris ėmė kalbėti apie burtus. Keturmetis ir vėl krūptelėjo. Kai tėtis kalbėdavo apie burtus, tapdavo labai piktas. Keikdavo visus iš eilės. Apie burtus jis kalbėdavo tik tada, kai padarydavo labai daug fu fu. Vaikutis taip ir nesuprato, kas yra tie burtai.
Auris Timočio kol kas nemušė. Jie atsidūrė keistoje vietoje, tik berniukas nesusigaudė, kaip. Jis sukosi, sukosi, o tada atsirado ten, kur dabar yra. Gražiame kambarėlyje, kurio sienos buvo tokios spalvos kaip giedras dangus. Čia maloniai kvepėjo. Timotis sėdėjo ant lovos. O Auris kalbėjosi su kitu vyru. Vaikas išgirdo kalbant apie Amyrą. Jis žinojo savo tėčio vardą. Viltingai pažiūrėjo į duris - gal tėtis jau ateina?
- Nieko, - Timotis nusigandęs atsakė į klausimą apie skausmą.
Jis pagalvojo, kad tikriausiai jie čia yra, nes berniukui skauda. Turbūt Auris suprato, jog Timotis meluoja. Ir dabar nori jį nubausti. Nes suaugusiems nepatinka, kai vaikams skauda.
Tada dideli žmonės ėmė kalbėti apie tai, kiek Timočiui metų. Bėda ta, jog jis to nežinojo. Bandė prisiminti, ką apie tai sakė mama ir tėtis. Galvoje pasigirdo žodžiai: mažvaikis, vaikigalis, verksnys, dvimetis.
- Dvi, - tyliai tarė.

[Auris Senkleris]

- O tai kur jo mama? - Vėl ėmėsi apklausos hileris.
- Aš tau aiškinu, kad nieko nežinau. Nežinau žmogau kur yra jo mama.
- Tai Amis tau tiesiog atvedė vaiką ir tiek?
- O tave tas stebina? - Tyla.
Išsiaiškinti ką vaikui skauda vis dar nepavyko. Auris pritūpė šalia lovos ant kurios sėdėjo persigandęs berniukas.
- Tu gali man pasakyti kaip jautiesi. Aš tavęs neskriausiu. Tikrai nenoriu to daryti.  - Praeitą vasarą daugmaž tą patį kartojo Eion. Kiek daug pasauly mušamų vaikų. Auriui pasidarė nyku. Jis lėtai ištiesė ranką ir atsargiai paglostė mažyliui plaukus.
- Aš noriu, kad tau neskaudėtų supranti? Bet mes negalim nieko padaryti, kai nežinom kas tiksliai yra. - Toliau mėgino raudonplaukis.
- Žinai, gal tiesiog panaudosiu kerus ir pažiūrėsiu ar nebūta kokių lūžių. Reiktų, kad jis atsigultų ant lovos. - Prašneko gydytojas.
- Ir reiktų jį apžiūrėti. Gal yra kas ir šiaip matoma. Gal yra kokių sumušimų ar mėlynių. Reiktų, kad vaikas nusirengtų. - Auris atsiduso. Nei neįsivaizdavo kaip atlikti visas šitas procedūras.
- Nemanau, kad jam dveji. - Pasakė hileris, kai vaikas ištarė metų skaičių.
- Aš irgi nemanau. - Liūdnai atsakė Auris.
- Ar tu kada nors buvai pas gydytoją? Arba kitaip sakant Hilerį? Jam reiktų tave apžiūrėti. - Gydytojas mostelėjo lazdele ir matyt šaukiamaisiais kerais prisišaukė maišelį šokoladukų.
- Jeigu leisi man tave apžiūrėti, gausi daug, daug saldainių. Ar tau patinka šokoladas? - Paklausė hileris Timio.

[Timotis Senkleris]

Suaugę žmonės kalbėjosi, tačiau Timočiui buvo sunku suvokti to pokalbio prasmę. Jie užsiminė apie mamą. Keturmetis ir vėl pažvelgė į duris. Tikėjosi išvysti ją.
Dėdė Auris pasakė, kad Timočio neskriaus. Ir tada paglostė jo plaukus. Vaikutis instinktyviai atsitraukė, o tada susigūžė. Žinojo, kad nuo smūgių nepabėgs. Tad geriausia tiesiog dengtis rankomis. Tačiau šį kartą smūgio nebuvo.
Vyrai prakalbo apie mušimą. Berniuko širdis pradėjo stipriai daužytis. Jis ėmė drebėti. Pasidarė labai bloga. Tas kitas žmogus, kurio vardo Timotis nežinojo, paklausė apie gydytoją ir hilerį. Vaikas nei nenutuokė, kas tai yra. Sakė, jog hileris turėtų jį apžiūrėti. Ar jį muš hileris? O ne Auris su kitu dėde?
O tada vyras parodė saldainius. Timotis be galo norėjo valgyti. Pilvelis ir vėl sugurgė. Šį kartą siaubingai garsiai. Pats Timotis prisiminė kartą, kuomet paragavo šokolado. Tai įvyko visai netyčia. Šokoladą jis pamatė užmestą už sofos ir jį suvalgė. Buvo labai alkanas. Jį pričiupo mama ir sumušė rėkdama, kad šokoladas buvo skirtas rytdienos pagirioms, kad ir ką tai reikštų.
Dabar Timočiui visko buvo per daug.
- Aš... aš... aš... noriu pas tėtį, - pasakė.
Berniukas pajuto, kad tuoj vems. Tačiau skrandukas juk tuščias. Nebuvo iš ko. Todėl tik žiaugčiojo. Graužė gerklę. Iš akių ėmė bėgti ašaros. Ir vėl suskaudo dantį.
Timotis neatlaikė. Stipriai suaimanavo iš skausmo. Susiėmė už žando. Ėmė linguoti pirmyn - atgal. Tada užsidengė viena ranka galvą, o kita - pilvuką. Saugojo vietas, kurias labiausiai skauda, kai tėvai muša. Nes dabar juk gaus.

[Auris Senkleris]

Kas bus, jei nuves tokį vaiką į dvarą? Kas ten juo pasirūpins? Prisiminė save mažą dvare. Ten jis niekam nerūpėjo. O šitas mažylis kaip gyvens nepažįstamoje vietoje su šaltais žmonėmis? Bet ir manęs jis bijo. O kaip kitaip galėtų būti? Reikia laiko. Kaip kartodavo Eion pasitikėjimui reikia labai daug laiko. Kas, jei Eion pabėgo iš namų per laiką, kol esu čia. Bet juk jis galėtų pabėgti ir naktį, kai miegi ar būni kur dienai išėjęs. Auris nežinojo ką bedaryti. Tiesiog atrodė, kad geriausia būtų persiplėšti į dvi dalis, kad galėtų būti vienu kartu dviejose vietose.
- Žinau, kad nori. - Ar ne keista, kad vaikas taip norėjo pas tėvą, kuris jį ir pavertė tokiu, koks dabar buvo. Kažkada Auris buvo skaitęs, kad iš tokios aplinkos paimti vaikai dažnai dar labiau stresuoja tada, kai yra normalioje aplinkoje. Nes prie smurtinės aplinkos būna pripratę ir žino ko laukti ir ko tikėtis. Taigi aišku. Timiui reikia laiko. Bet jie jo neturėjo. Reikėjo vaiką apžiūrėti ir skubiai.
- Man atrodo jam skauda dantuką. O gal skruostą. - Šnekėjo hileris. Rankoje jau laikė indelį, kurį išsibūrė vaikui ėmus žiaukčioti. Dabar Timis buvo saugos pozicijoje. Matyt laukė smūgių.
- Žinai Auri, užmigdysiu jį gerai? Tada ramiai apžiūrėsiu. Jam jau per akis streso. - Auris linktelėjo. Gydytojas kerais prisišaukė kažkokį buteliuką ir kaukes.
- Užsidėk. - Auris paklausė. Hileris irgi užsidėjo kaukę ir papurškė vaiko pusėn kažkokio keisto eliksyro. Į orą ištiško lyg kokios putos. Jos pasklido visur ir vaikas turėjo jų įkvėpti. Auris ištiesė rankas ir prilaikė jį. Kad nenuslystų nuo lovos, jeigu miegas užeitų staiga ir brolis staigiai atsipalaiduotų.
- Tuoj suveiks. Tai trumpalaikis dalykas. Kaip tik spėsim jį apžiūrėti. - Šnekėjo hileris.

[Timotis Senkleris]

Jie suprato. Jie suprato, kad Timočiui skauda dantuką. Jis labai stengėsi neišsiduoti, tačiau nesugebėjo. Aš esu blogas, pasakė sau mintyse. Aš nervuoju suaugusius, kaltino save.
Tik dabar Timotis susivokė, jog tas šokoladas, jis tiesiog atskrido. Jo niekas neatnešė. Jis atėjo pats. Tai buvo dar vienas dalykas, kurio vaikas dabar išsigando.
Vėl nepajutęs smūgių jis pakėlė galvą apsidairyti. Daiktai skraidė toliau. O vyras, kurio vardo berniukas nežinojo, pasakė, kad Timotį užmigdys. Kaip suprasti, kad jį užmigdys?
Abu vyrai užsidėjo kažką ant burnų ir nosių. Keturmetis toliau drebėjo. Jis nesuprato, kas vyksta.
- Noriu pas mamą. Noriu pas tėtį, - vėl pasakė. Timotis labai norėjo namo. - Aš būsiu geras, - ėmė kalbėti garsiau. - Aš daugiau neverksiu. Aš būsiu geras. Pasakykite tėčiui, kad aš būsiu geras, - kartojo.
Timotis pamatė keistas putas. Jos kvepėjo dar skaniau nei šis kambarys. Ir tada vaikutis užmigo.

[Auris Senkleris]

Siaubinga. Siaubinga. Viskas tiesiog siaubinga. Kaip tas vaikas atsigaus po viso šito. Auriui įsiskaudėjo galvą. Jis galvoja, kad tėvas atidavė nes yra blogas, kad verkia. Tai slėgė. Žiauru. Viskas tiesiog pragariškai klaiku.
- Gali nusiimti. - Gydytojo balse irgi buvo justi liūdesys. Auris nusiėmė kaukę, kai eliksyras išsisklaidė, o Timis miegojo. Jis nušluostė tas ašaras, kurios buvo pasirodžiusios, paguldė jį ant lovos.
Tada atsisėdo ant kėdės ir įsižiūrėjo pro langą.
- Aš pažinojau Amyrą ir neblogai. Mes kartu mokėmės. - Atsklido gydytojo balsas nuo lovos.
- Ir ką?
- Tiesiog nesuprantu kaip taip įmanoma. - Auris nieko neatsakė. Gydytojas dirbo savo darbą. Kadangi vaikas aiškiai parodė, kur skauda pradėjo nuo jo burnos apžiūros. Auris nusisuko nuo lango ir stebėjo kaip su veidrodėliu jis apžiūri vaiko dantis.
- Vienas sugedęs. Smarkiai jau. - Jis jau buvo spėjęs prisišaukti visą lagaminėlį kažkokių tirpalų ir dabar kažkuo užtepė matyt tą skaudamą dantį.
- Jis pieninis, iškris kažkada. Nerausiu jo specialiai. Tirpalas išgydys dantuką. Kai jis pabus turės nebeskaudėti. - Auris linktelėjo ir vėl nusisuko į langą. Gydytojas dirbo toliau.
- Lūžių, kurie nesugiję nėra. Bet yra mėlynių ir įdrėskimų. Viena didelė ant kojytės. Kitos jau gija. Patepsiu jas mėlynių išėmikliu. - Auris vėl linktelėjo. Pro langelį jam vėrėsi miesto vaizdas. Raudonplaukis žvelgė į viską nieko nematydamas. Jam reikėjo su kažkuo pasitarti. Reikėjo kažkam tuojau pat viską papasakoti.
- Aš baigiau. Auri, Vaikui reiktų pavalgyti. Manau, kad vitaminų eliksyras irgi pravers. Ar sugirdysi jam? Norėčiau, kad vaikas pabūtų čia per naktį. Nes kartais nuo to eliksyro būna alergija. Taipogi eisiu pasakysiu, kad jam atneštų kokio lengvo maisto. Gal kokio sultinio. Lėtai po truputį pasistenk, kad jis viską suvalgytų.
- Taip Taip. - Sumurmėjo Senkleris.
- Reiktų jį gerokai išmaudyti. - Šnekėjo hileris. Auris vėl nusisuko nuo lango. Vaikas jau buvo perrengtas patogia pižamėle ant kurios buvo pavaizduoti mieguisti slibinukai. O gydytojas kažkuo išpurškė jo plaukus.
- Dėl visa ko. Čia nuo utėlių ir kitokių parazitų. Aš pats susirasiu Amyrą. Ir...
- O kas iš to?
- Jį reiktų vieną dieną patraukti į atsakomybę, kad taip elgesi.
- Tau niekas neleis. Tokia istorija išplistų Magijos Žiniose. Tu nori užjudinti Senklerių giminėlę? Jiems nepatiktų straipsnis apie neprižiūrėtą pavainikį. Patikėk.
- Taip negali būti.
- Nieko tam Amyrui nebus. Garantuoju. Geriausia jį būtų tiesiog nudobti.
- Tik nedaryk nieko kvailo prašau.
- Aha. - Auris vėl nusisuko nuo jų.
- Einu į virtuvę. Jums pristatys sultinio. Palieku eliksyrą ant stalo. Jis tuojau pabus.
- Tiesiog nuostabu.
- Palik tą langą ir ateik čia. - Auris atsikėlė nuo kėdės ir priėjo prie lovos.
- Juk tu pasirūpinsi tuo vaiku ar ne?
- Kiek išeis. - Hileris atsiduso. Dar kartą mostelėjo lazdele ir išbūrė vaikišką lovelę su pagaliukais.  Lovelėje aišku buvo ir tarpas, per kurį vaikas galėjo išlįsti. Ji nebuvo visai uždara. Ten atsargiai perkėlė vaiką ir jį užklojo antklode.
- Dėl visa ko, kad jei naktį vartytųsi ar sapnuotų košmarus neiškristų. - Auris prisėdo ant laisvos lovos. Hileris išėjo. O Auris ėmė laukti kol pabus brolis.

[Timotis Senkleris]

Timotis pabudo. Kol kas neatsimerkė. Visa tai - tik blogas sapnas. Jis namuose, atokiausiame kambaryje, kur kartais gali jaustis gana saugiai. Jis guli ant seno suplyšusio čiužinio nešvarioje patalynėje. Ramu. Tikriausiai tėvai miega padarę fu fu. Tačiau namuose kvapas kitoks. Ir dantuko neskauda.
Berniukas atsimerkė. Pašoko ant kojų ir, įsikibęs į lovytės pagaliukus, pradėjo klykti. Širdelė daužėsi kaip patrakusi, nes Timotis buvo ne namuose. Keturmetis suprato esąs patalpintas į kažkokią keistą medinę dėžę, o patalpoje vis dar buvo dėdė Auris. Dėdė Auris neatrodė piktas. Greičiau nusiminęs ir pavargęs. Jis tikriausiai vakare darė daug fu fu. Dabar jam reikės dar, pagalvojo mintyse Timotis. Jis manė, jog dabar yra rytas.
Berniukas apsičiupinėjo sau žandą. Buvo taip gera ir keista. Dantuko visiškai nebeskaudėjo. Kodėl? Kaip taip gali būti? Kur dingo skausmas? Tada pastebėjo, jog yra kitaip aprengtas. Drabužėliais, ant kurių snaudžia gražūs gyvūnėliai. Tai kelioms akimirkomis prikaustė Timočio dėmesį. Veide trumpam pasirodė žavesys. Jis palietė gyvūnėlius.
Tada jo pilvelis ir vėl ėmė leisti garsus. Jeigu būtų namie, Timotis būtinai eitų pasiieškoti ką suvalgyti. Bet jis - ne namie. O suaugusiems nepatinka, kai gurgia vaikų pilveliai. Timotis baimingai pažvelgė į Aurį ir greit atsisėdo pačiame lovelės kampe. Apsikabino rankomis keliukus ir prašė savo pilvelio, kad jis tylėtų.

[Auris Senkleris]

Jis stebėjo miegantį vaiką. Atiduoti jį atrodė sunkus sprendimas. Bet galutinis.
Vienatvė pradėjo slėgti. Ir rankoje atsirado burtų lazdelė. Kažkada vienatvė buvo gerai. O dabar pragariškai norėjosi pasikalbėti su kuo nors. Ir nei nespėjęs sugalvoti kodėl neturėtų šito daryti ištarė.
- Expecto patronum. - Iš lazdelė išlėkė gynėjas. Auris nusistebėjo. Mat jis pasikeitė. Kažkada gynėjas atrodė kaip plėšri medžiojanti lūšis. O dabar kaip nedidelis žaismingas lūšiukas. Jam visai šitai nepatiko.
Gynėjas nusklendė kur buvo pasiųstas. Kviesdamas jį Auris galvojo. Dafydd, čia Auris. Gal galėtum dabar atvykti į Švento Skutelio ligoninę, tryliktą palatą? Tiesiog net nežinau ir ką daryti. Sėdžiu ten su vaiku. Nežinau kiek jam metų. Gal keturi, gal penki. O gal treji. Gal turi kokių rūbelių ir žaislų, kuriuos galėtum paskolinti? Tai keista, bet aš ten sėdžiu su savo broliu. Pasirodo, kad turiu brolį.
Ar reikėjo tai daryti? Kodėl Dafydd dabar turėtų viską mesti ir lėkti į ligoninę? Gal kažkada taip ir negalvotų. Bet dabar buvo kiek kitaip.
Vos spėjo išsiųsti gynėją pabudo vaikas.
- Labas Timi. - Ištarė. Vaikis staiga pašoko ir ėmė klykti.
- Viskas gerai, viskas gerai. Tu saugus. Esame ligoninėje prisimeni? - Kalbino jį.
Riksmas aprimo. Dabar vaikas apžiūrinėjo save. Pirmą kartą jo veide pamatė kažką kito, ne baimę.
- Patinka pižama? Graži ar ne? Ar žinai kokie gyvūnai ant jos nupiešti? - Jį pertraukė trumpam atsivėrusios durys. Pro jas įėjo moteriškė su prijuoste ir padėklu rankose.
- Vargšas mažylis. - Pasakė. Pastatė padėklą ant stalo ir išėjo. O berniukas gūžėsi lovelėje.
- Žiūrėk ką mums atnešė. Gal ateisi pas mane? Matai, yra tarpas. Gali išlipti iš lovytės kada nori. Ateik. Pavalgysim. - Ant padėklo stovėjo dubenėlis vištienos sultinio. Dar lėkštelė su riekele duonos. Ir gražutis šokoladinis keksiukas. Bei stiklinė su vandeniu.
- Čia viskas tau. Skanu. Juk nori pavalgyti. Žinau, kad nori.

[Timotis Senkleris]

Dėdė Auris nesielgė įprastai. Taip, kaip šiaip elgiasi suaugę. Timotis jautėsi baugiai ir keistai. Buvo pratęs, jog suaugę norėtų, kad Timotis nesimaišytų jiems po kojomis. O Auris, atrodė, kaip tik bandė bendrauti su keturmečiu. Bet kodėl? Tikriausiai jis nori patikrinti Timotį. Ar šis bus geras. Ir nuo to priklausys tėčio grįžimas.
Todėl Timotis stengėsi būti labai geras. Nešnekėti ir, juolab, neklausinėti. Ir neverkti. Jis išgirdo, kad yra ligoninėje. Nežinojo, kas tai. Ar tai vaikų namai? Tėvai dažnai sakydavo, kad jeigu Timotis bus blogas, atiduos jį į vaikų namus.
Timotis ir vėl pažiūrėjo į gyvūnėlius, esančius ant drabužių. Liūdnai papurtė galvą. Jis nežinojo, kokie tai gyvūnai. Baiminosi, jog dabar Auris supyks. Nes tėvai pykdavo, kai Timotis ko nors nežinodavo. O jis nežinojo daug ko. Labiausiai tėvus erzino tai, jog vaikas nepažinojo spalvų ir skaičių.
Kažkokia teta atnešė maisto. Auris pasakė, jog visas maistas - Timočiui. Berniukas daugiau laukti nebegalėjo. Pripuolė prie padėklo ir stačiais kąsniais sukirto duoną bei išgėrė vandenį. Kito maisto jis nepažinojo. Labai jo norėjo. Bet turėjo būti geras. Valgyti norės ir mama su tėčiu. Tad greitai grįžęs į lovelės kampą jis parodė pirštu į likusį maistą ir nedrąsiai tarė:
- Mamai ir tėčiui.
Nors akytės vis krypo ir krypo į valgį. O duonytė buvo tokia skani, niekad tokios neteko ragauti. Minkštutėlė.
Timotis užsimerkė. Nenorėjo savo žvilgsniais suerzinti dėdės.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Šeštadienio laikas buvo skirtas šeimai. Jeigu Auris norėtų susitikti, privalo pranešti iš anksto. Ir, ko gero, draugas tą žinojo. Bent jau žinojo, koks atsidavęs šeimai yra Dafydd.
Būtent dėl to žaisdamas su vaikais nė nesuprato, kas atsitiko, bet staiga atsirado Gynėjas ir kvietė jį atvykti į ligoninę. Iš pradžių pamanė, kad tai kažkoks pokštas, bet ilgainiui suprato, kad taip negali būti. Draugystė lyg ir susitvarkė, bet kažin ar Auris rizikuotų tokiais juokeliais. Vadinasi, viskas tikra. Teko keliauti į Londoną, kad ir kaip nesinorėjo to daryti. Dafydd surado keletą mažųjų vaikų nebenaudojamų žaislų ir porą Hannah rūbelių, kurie neatrodė per daug mergaitiški ir atsiprašęs Mayros persikėlė į ligoninę. Teko čia lankytis, tačiau paskutiniais metais ligoninė reiškė, kad Mayra netrukus gimdys. Keista buvo būti šioje įstaigoje visai kitu reikalu, tad stengdamasis susikaupti ir suprasti, ko čia atvyko, nesunkiai surado reikiamą palatą. Tyliai pabeldęs pravėrė duris ir įkišo galvą. Iš karto pamatė Aurį ir kažkokį raudonplaukį berniuką, kuris tikriausiai ir buvo tas nežinia iš kur atsiradęs brolis.
- Auri? - tyliai kreipėsi Dafydd vildamasis neišgąsdinti vaiko. Neįsivaizdavo, kokia čia situacija ir žinojo atvykęs tik dėl to, kad norėjo susigrąžinti tą draugystę, kurią turėjo prieš metus. Norėjo atsikratyti baimės, kad viskas pairo. Taigi dabar žiūrėjo į draugą ir laukė, kol jis ką nors paaiškins. Kad ir kaip tai nepatiko, viduje sau kartojo besiviliantis, kad draugas įvertins faktą, kad jis čia atlėkė iš namų, kur leido laiką su mylimiausiais žmonėmis.

[Auris Senkleris]

Mažylis papurtė galvą.
- Čia yra slibinas. Dar mažas. Kaip ir tu. Jie tokie gražūs. Man jie patinka. O tau? - Pamatęs maistą vaikas puolė prie jo. Auris nenorėjo, kad jis taip greitai viską sukirstų. Senkleriui atrodė, kad Timį tada tikrai supykins. Bet jis suvalgė tik duoną ir grįžo į savo užuoglaudą. O tai, ką pasakė privertė Aurį susigraudinti. Jis nusisuko trumpam, tada vėl atsigręžė į vaiką.
- Tėtis ir mama gaus kažką kito. O čia tavo sriubytė. O paskui galėsi suvalgyti ir keksiuką. Gal niekada jų neragavai? - Auris paėmė dubenėlį į rankas. Atsisėdo ant žemės prie lovelės. Norėjosi tiesiog pasisodinti vaiką ant kelių ir pamaitinti. Lėtai. Šaukštas po šaukšto. Bet atrodė, kad broliukui to būtų per daug.
- Ateik pas mane. Paragausi sriubytės. Tėčiui ir mamai patiktų, jeigu paragautum. - Melas. Bent jau Amyrui nusispjaut ką tas vaikas darytų ir ko ne. Norėjosi jam tą sriubą dabar tėkšti į snukį.
Ir pagaliau atsivėrė durys ir jis išvydo Dafydd.
- O, labas Dafydd. - Pasakė su palengvėjimu balse. - Tik lėtai gerai. Lėtai užeik ir atsisėsk kažkur. Mes čia turime sunkumų. - Pasidarė lengviau, kad yra ne vienas.
- Timi, čia yra Dafydd. Pabus su mumis truputį. Jis dabar užeis ir atsisės ant lovos. Bet mes vis tiek galim pavalgyti. Net reikia pavalgyti. - Šnekino vaiką.
- Net nežinau kaip viską pradėti pasakoti. Aš nei nežinojau kas šiandien nutiks. Susitikau su tėvu. Nes jis jau man nusibodo su savo laiškais. Ir štai dabar mudu kartu su broliu. - Auris nežinojo kaip pasakyti Dafydd, kad vaiką jam paliko visam laikui. Tai pasakyti galėjo. Bet kaip perduoti šį dalyką taip, kad vaikas nesuprastų? Jis juk tikisi grįžti pas tėvą.
- Bet aš juk turėsiu grįžti į mokyklą. Ir šiaip. aš negaliu... Na supranti Dafydd, aš negaliu šito apsiimti. O namie dar yra Erka ir Eion. Eion manimi nepasitiki. Kaip aš namo atvesiu kitą vaiką, kuriam irgi reikia daug laiko. Matai, jis manęs labai bijo. Aš nespėsiu visko. Tiesiog aš nežinau ką man daryti.

[Timotis Senkleris]

Timočiui labai patiko slibinas. Norėjosi sužinoti, ar slibinas užaugs didelis. Ir iš kur tokį rūbelį dėdė Auris gavo. Bet jis tik linktelėjo galva pritardamas, kad ir jam patinka slibinas.
Auris patikino, jog mama ir tėtis valgyti gaus kažką kito. Timotis ėmė galvoti, ar ir jo tėvai yra ligoninėje? Bet jeigu ligoninė yra vaikų namai? O tėvai - juk ne vaikai...
Netrukus didelis dėdė atsisėdo šalia medinės dėžės. Jis rankoje laikė tą indą, iš kurio skaniai kvepėjo. Timotis buvo toks alkanas, kad nusprendė sutikti suvalgyti ir jame esantį maistą. Ypač tada, kai išgirdo, jog mamai ir tėčiui patiktų, jeigu suvalgytų. O juk jis turi būti geras. Tada ateis tėtis.
Timotis lėtai ir atsargiai priėjo arčiau Aurio. Bet tada teko staigiai trauktis. Keturmetis ir vėl stipriai išsigando. Nes į kambarėlį įžengė dar vienas nepažįstamas žmogus. Timotis ir vėl susigūžęs sėdėjo lovos kampe.