[Melijandra Julija Lorijan]

Kaip visi žino, Karalių slėnis buvo Egipto faraonų laidojimo vieta vakariniame Nilo krante šalia vieno egiptietiško miesto pavadinto Tėbais. Faraonų kapavietės yra dviejose įdubose. Pagrindinėje rytinėje įduboje yra daugiausiai kapų, žymimų KV (King's Valley). Ši įduba turi kelis atšakas, pavadintas tose vietose rastų palaidotų faraonų vardais. Didesnėje vakarų įduboje kapai žymimami WV (West Valley). Slėnis baigiasi dideliu natūraliu amfiteatru, sudarytu iš dykumoje iškilusių stačių uolų.
Karalių slėnyje yra žinomi apie 65 kapai, saugyklos ar uolose iškirstos struktūros. Šiame slėnyje išliko, kaip, pavyzdžiui: senovinių kelių, darbininkų lušnelių, sargybos postų, vandens latakų liekanų. 
Kaip dalis UNESCO paveldo, šioje vietoje dažnai lankosi žiobarai, bet faraonų kapų nepraleidžia aplankyti ir įvairaus plauko lobių atkeikėjai, nebūtinai dirbantys Gringotsui.
Melijandra nežinia kelintą kartą nusikeikė. Vienoje iš nuošalesnių kapų kelių valandų paieškos buvo bevaisės. Nors ji lankėsi kape, kuriame nosies nekišo nei žiobarai, nei burtininkai turistai (ačiū nubaidomiesiems kerams), vis vien susidurdavo su problemomis: tai žiūrėk, kad nenusilaužtum kojos tarp nuolaužų, tai žiūrėk galvą, kad jos nesusitrenktum, tai žiūrėk, kad nepasimestum.
Egipte jau buvo antra savaitė, apnaršė daugybę kapų Karalių slėnyje, tačiau norimo lobio taip ir nerado. Šis vienintelis kapas buvo paskutinė viltis. Jei grįš tuštčiomis, geriausiu atveju kris darbdavių akyse, blogiausiu - skris iš darbo. Jau ir taip Gringotso vadovybė šnairavo į ją, šiai vis dingstant per pilnatis, o sukurpti įtikimą melą buvo vis sudėtingiau.
Melsva lumos šviesa slydo šaltomis kapo sienomis. Melijandra tyliai atsiduso ir vėl lindo ieškoti dar neatrasto įėjimo į pačią laidojimo vietą.
-Kad tave hipogrifėlį medy!- lobių atkeikėjos keiksmas nuskriejo per visą kapą.
Mela vargais negalais pakilo ant kojų. Štai, nežiūrėk po kojomis ir nusisuksi sprandą. Apgraibomis susirado pamestą lazdelę, o tada...žioptelėjo iš nuostabos. Kampe, prie sienos juodavo plyšys.
-Kažką, turbūt, paspaudžiau...?
Staigiai griebėsi kerų ir kitą akimirką prieš ją atsivėrė durys. Nieko nelaukiusi movė į vidų. Kitaip nei kituose koridoriuose, čia, paėjus keliais žingsniais priekin, Melą pasitiko užkeiktų fakelų šviesa.
Lorijan žaibiškai puolė į priekį. Niksteltą kulknšnį sopėjo, bet tas nebuvo Melos mintyse. Kuo greičiau pasiekti koridoriaus galą! O, Merline, kad nebūčiau paskutinė!
Su visais trenksmais įlėkė į sarkofago kambarį.
Kaip ir bijojo. Ji pavėlavo.
Sarkofago dangtis buvo nustumptas, o vidus - tuščia kaip stiklinė. Kažkokiais ženklais apraižytos grandinės gulėjo šalia mumijos.
Mela pakėlė burtų lazdelę, suvokė, kad beverčiai - sarkofago užkeikimai senai buvo panaikinti, o lobis - išvoktas.
Įniršo.
-Kad tave žaibas nutrenktų!

***

Vos tik išėjo į gryną orą iš kapo, ją apakino saulėlydis, o klausą sudirgino Freiro tylus pasisveikinimas. Mela prisiglaudė prie audrapaukščio kaklo.
-Ech...Mums nepasisekė, paukštuk,- liūdnai sunurmėjo, panardindama pirštus į auksaplaukes Freiro plunksnas.
Prieš pakildama su Freiru į orą, pasinaudojo Appare Vestigium kerais. Auksinės dulkės nusėdo ant Karaliaus slėnio smėlio, į pasaulio šviesą iškeldamos bet kokius magiškus pėdsakus. Netrukus Mela, užsimaskavusi po praskiedimo kerais, pažeme skriejo paskuo tuos ženklus. Sužinojo, jog su vagimi buvo feniksas. Keista.
Tačiau sekimas neilgai truko. Ši diena nebuvo jos pusėje. Kilo smėlio audra ir Melai, pametusiai iš akių vagies pėdsakus, teko leistis prie nežinia kokio vėl kapo (Prašau, kad nesuku ratų!). Į Kapą įlindo kartu su Freiru.

[Claudie Amneta]

Namą slėgė liūdesys ir nei keksiukai, nei bandymai pralinksminti nieko nepešė. Pirmą kartą jie dar turėjo mamą. Dabar nebeturi ir tos.
Labiausiai visas šitas reikalas palietė Claudie. Sėdėdavo Kiškuty iki išnaktų, galvodama kaip pritraukti daugiau klientų ir padidinti pelną, nes verslas patyrė ne pačius geriausius laikus, o namą išlaikyti kažkaip reikėjo. Stebėdama seserį, Jasmine neištvėrė ir išsiuntė į Egiptą, pagrasinus į keksiukų tešlą priberti citrinų rūgšties. Neliko kito pasirinkimo.

***

Sekdama paskui vidutinio amžiaus raganą, Claudie klausėsi pasakojimo apie faraonus. Tik burtininkai galėjo pasiklausyti apie Egipte gyvenusias raganas, ankstyvąją magiją ir pagalbą žiobarams statant piramides. Saulei vis labiau slenkant į vakarų pusę, darėsi vėsiau ir jei ne karštas smėlis, negalėtum pasakyti, jog čia kitas žemynas. Gidė sustojo prie vieno iš kapų ir leido apsižvalgyti. Turbūt tai buvo paskutinė stotelė, nes saulė jau leidosi bei spinduliais dažė dangų ir smėlio smiltis. Nuėjo kiek toliau, nes dar turėjo laiko. Diena baigėsi. Ak, kad ir dauguma dalykų taip lengvai ir greitai pasibaigtų!
Turėjo daug baimių. Viena ir išsipildė. To buvo galima tikėtis. Tačiau nuo kitos stengėsi bėgti kuo toliau ir galvoti kuo mažiau, bet išeidavo atvirkščiai.
Labiausiai bijojo dėl savęs ir Džes, jog nesugebės susikurti savo gyvenimo, mažiau susijusio su tuo namu. Sunku buvo pripažinti ir tai, kad Gaja ir Roana užaugo, juk Clau jau dirbo, kai jos mokinosi Hogvartse. Dabar namai labai tušti. Dėl Godriko meilės, jai jau dvidešimt septyneri, bet niekaip nesugeba susirasti antros pusės, kuri nebūtų suknistas žiobaras, prie kurio negalės naudoti magijos! Pati augo kaip žiobarė ir tik po tėvo mirties suvokė kaip skiriasi gyvenimas. Nebenorėjo ten grįžti, tačiau ir magijos pasaulyje ne ką geriau sekėsi. Kiek jau laiko praėjo nuo to žiobaro? Šitiek nevykusių bandymų beveik pribaigė dūstančią viltį.
Užsigalvojo. Nepastebėjo kaip grupė pasuko už kapo, tad toliau stebėjo saulėlydį. Nepastebėjo kylančios smėlio audros, o kai suprato, buvo per vėlu. Apsidairė ir neradus grupės, sustingo. Ne ne ne, taip negali būti! Juk jie ką tik buvo čia!
Smėlis užpustė pėdsakus ir Amneta bėgo aplink kapą, melsdamasi, jog būtų atidarytas įėjimas, nes savo gyvenimo taip pabaigti nenorėjo. Dėkodama kažkam aukščiau, įbėgo į kapą ir sunkiai alsuodama. Prireikė šiek tiek laiko, kol atsipeikėjus suvokė, jog čia yra ne viena. Inkstinktyviai iš kišenės išsitraukė savąją raudonmedžio lazdelę.

[Melijandra Julija Lorijan]

Kape buvo (kaip nekeista) tamsu. Brūkštekėjo ore kaip degtuką prie dėžutės burtų lazdelę ir patalpą užtvindė melsva šviesa. Melijandra apsidairė. Freiras tupėjo prie kampo, atrodė ganėtinai ramus - audrapaukščiai gyveno Arizonoje, JAV, buvo pripratę prie smėlio audrų, galbūt net įpratę per jas skristi. Deja, Melijandra pirmą kartą susidūrė su smėlio audra ir neturėjo jokios patirties. Geriau pralaukti, nei pasimesti ir žūti audroje,- nutarė ši, dairydamasi aplink kapą toliau. Patalpa buvo ganėtinai didelė, bet apleista - galėtai pamanyti, jog čia turistai nesilanko. O gal ir lankosi. Atsargiai lipdama per luitų nuolaužas, prisiartino prie vienintelio išskirsto akmenyje koridoriaus. Lumos šviesa atskleidė tik mažą dalį koridoriaus išraižytų sienų.
-Turbūt bus ilgas...ar ne, Freirai?- atsisuko į auksaplunksnį,- Ką manai?- paklausė šio.
Retai kalbėdavosi su gyvūnais, tačiau pastebėjo - būdama viena užduotyje su Freiru pradėdavo lyg niekur nieko šnekučiuotis. Jai trūko kompanijono.
Gaila, kad man nepaskyrė kolegos,- liūdnai atsiduso ir pasitraukė nuo koridoriaus. Dar jo neapžvalgys.
Tikėjosi, jog audra neužsitęs, blogiausiu atveju teks pralaukti naktį, bet jei ilgiau...Mela nenorėjo akmenų transfigūruoti į maistą.
Iš tiesų, prie savęs turėjo odinį krepšį, prikimštą visų reikalingiausių daiktų. Juk dviems savaitėms į Egiptą neišeis tuščiomis, ar ne? Tačiau maisto ir vandens atsargų tikrai neužteks, jei audra užsitęs trimis ar keturiomis paromis.
Lauke oras pradėjo atšalti, o kape išvysdavai mažus garų tumulus, ištrūkusius iš tavo burnos. Mela klestelėjo šalia Freiro, kuris vis dar atrodė kaip įjungta orkaitė ar radiatorius. Lobių atkeikėja pradėjo galvoti apie namiškius, bet mintis greitai nuvijo šalin, svarstydama kaip ras vagį su feniksu. Ji nė nenutuokė kam tam reikėjo fenikso.
Kažkas atbėgo į kapą sunkiai alsuodamas.
Mela žaibiškai pašoko ant kojų, akies mirksniu nukreipė burtų lazdelę į atėjūną, už nugaros išgirdo, kaip sukurto Freiras.
Jau norėjusi rėkti, stoti, staigiai užsičiaupė.
-Claudie? Ką tu čia veiki?
Savo kailį į kapą buvo atnešusi buvusi Melos "viršininkė" iš Cukrinio Kiškučio.

[Claudie Amneta]

 Prieš ją buvo pakelta melsvai švytinti ir į akis spiginanti lazdelė. Claudie norėjo užsižiebti savąją, tačiau to neprireikė, nes išsiaiškino su kuo čia įstrigo.
 - Sveika, Mela,- atpažinus iš balso pasisveikino ir netrukus jau galėjo matyti buvusią Kiškučio darbuotoją.- Ne pats geriausias laikas tam sakyti, tačiau malonu tave matyti. Nevykusios atostogos,- atsiduso.- O tu?
 Širdis pradėjo plakti lėčiau, šiluma blėso ir darėsi net vėsu. Nusiėmė kuprinę ir padėjo ant žemės, nes neatrodė, jog tai tebus dešimties minučių pasikalbėjimas. Deja, neturėjo laikrodžio, į kurį galėtų paspoksoti ir žinoti kiek laiko yra įstrigusi čia.
 - Gal žinai, kiek dažniausiai trunka smėlio audros?- paklausė labiausiai rūpimo klausimo, nes apie tokius dalykus nieko neišmanė. Užsižiebė lazdelę ir kapą apšvietusi melsva šviesa pasiekė paukštį. Antakiai kilstelėjo pamačius audrapaukštį, apie kurį buvo skaičiusi tik seniai seniai, kai dar mokėsi Hogvartse.- Jis tavo?
 Patalpa atrodė apleista ir šiurpi, dalis buvo užversta akmenimis ir nuolaužomis, lyg kas nors būtų bandęs kažką susprogdinti. Panašiai kaip Karoste...- Clau prisiminė vieną iš stotelių kelionėje po Europą, kuri atrodė įvykusi taip seniai... Tuomet šeimoje jie buvo visi šeši, o Džesei atgavus regėjimą nieko netrūko. Buvo pasiėmę ir Kajų su Wrena kartu.
 Kaži, ar kas prisiminė Lietuvą? Nebeliko pasakojimų, o kadangi niekad per daug nebendravo su gimine iš mamos pusės, ryšiai vis labiau nyko. Atrodo, lyg visos Amnetų panelės būtų likusios be šaknų, o gyvenimas prasidėjęs nuo emigracijos į Britaniją.
 Pažvelgė į Melijandrą. Ją taip seniai matė, ryšiai iro greičiau, nei būtų norėjusi, bet jos ir vėl susitiko. Ranka, delne spaudžianti lazdelę atsipalaidavo ir mintis, jog gali čia pabaigti savo gyvenimą neatrodė tokia realistiška ir baisi.

[Melijandra Julija Lorijan]

Claudie liko tokia pat mažutė, kokią tik te galėjo prisiminti. Ta pati tamsiaplaukė, mėlynakė mergina. Ar ir po šitiek laiko sukasi prie keksiukų? Turbūt.
Melijandra kaip mat nuleido burtų lazdelę, papurtė galvą, negalėdama patikėti. Visai ne Jungtinėje Karalystėje ir vis dar sutinka pažįstamus. Koks pasaulis yra mažas!
-Labas,- sutrikusiai atsakė, pasisukusi į savo audrapaukštį, palietė šio snapą, jog nurimtų. Sumurmėjo tik jam vienam, sakydama, kad Claudie yra sava.
Pamindžikavo, nežinodama ką pasakyti Claudie. Kai iš akių pametė vagies pėdsakus, nežinojo ar susidūrimas su Claudie yra tik grynas atsitiktinumas ar tai yra kažkas daugiau. Prekybininkė turėtų vogti kelių tūkstantmečių senumo lobį, apkeiktą, užkerėtą taip, jog šį atkeikti galėtų tik lobių atkeikėjai? Melijandra nežinojo kokie buvo kerėjimo sugebėjimai buvusios viršininkės, tačiau buvo idiotiška manyti, jog taip pasielgė konditerė.
Melijandra nežinojo apie Claudie mamos žūtį, todėl negalėjo nutuokti kaip Claudie buvo svarbios šios atostogos.
-Darbas...Lobių atkeikėja,- skubiai paaiškino. -Gringotse dirbu,- šyptelėjo
Ironija. Ar čiau namų taip ir nesugeba surasti darbo,- O kas tave patraukė atostogauti Egipte?
Gal paskubėjo atskleisti savo darbą, tačiau iš seniau išlikęs pasitikėjimas Claudie, vertė Melą elgtis kitaip. Nors Clau nežinojo tikrosios savo buvusios darbdavės rasės, Mela ja pasitikėjo.
Klestelėjo ant pirmo pasitaikusio luito.
-Ne, nežinau. Atleisk. Anksčiau su tuo nebuvau susidūrusi. Pirma audra man.
Freiras dar įtariai žvelgęs į Claudie, pagaliau nurimo, patogiau įsitaisė ant šalto grindinio, galvą padėdanas ant vieno sparno. Jam šiek tiek buvo ankšta, tačiau Melijandra vylėsi, jog kažkaip Freiras taip iškęs, mat nenorėjo griauti nei sienų, nei su kerais išdindinti patalpos. Iš viso nenorėjo su kerais liesti šio nežinomo kapo.
-Taip,- patvirtino,- Freiras. Prieš kelis metus atsikovojau šį iš kontrobandininkų,- paaiškino. Tai buvo taip senai, dar žiema, dar dirbo profesore Hogavrtse. Tą vėlų vakarą susitiko su Elijum. Mela šyptelėjo prisiminusi tą sutrikusį, nesusipatoginusį introvertą. Negalėjo sakyti, jog jis nepatiko, bet ir negalėjai sakyti, jog labai labai patinka. Tiesiog, žmogus - pakenčiamas.
Dirstelėjo į Clau. Rodos, jų žvilgsniai susidūrė. Jos rudai pilkas ir Claudie mėlynas. Jai nebuvo įdomu, ką ši prieš tai mąstė, turbūt jai nebūtų buvę įdomu, turbūt nebūtų supratusi Amnetos savotiško nerimo ar liūdesio.
Prietemoje Claudie atrodė kitaip. Mela negalėjo paaiškinti kas. Tačiau, kažkad nepažįstamo, nežinomo suvirpėjo jos viduje. Mela nežymiai papurtė galvą, tarsi vydamą tą jausmą šalin. Susikaupk. Po smėlio audros pėdsakų  nebus likę, turėsi rasti kitokį kelią susekti tą vagį. Grįžti tuščiomis - negalima. Pati žinai kokios pasekmės bus.
Freiras, rodės, miegojo, patalpoje vyravo tyla. Melijandra nebūtų prieštaravusi visą laiką iki pat smėlio audros pabaigos ištylėjusi, jei ne tik čia būtų buvusi Claudie.
Galvoje buvo tuščia, Melijandra nežinojo ko šios paklausti, o nežinia koks jausmas sukosi jos viduje.
Bet kodėl tai jaučia dabar? Šią akimirką? Šį momentą? Kodėl dabar, o ne vėliau ar ne anksčiau? Dvivardė lobių atkeikėja nerado atsakymo, vargu ar kažkada tokį atras.
Galėtų paklausti apie darbą, bet toks klausimas yra banalus. O gal žmogus nenori apie tai šnekėtis, ką gali žinoti?
Mela vis niaukstėsi iš nevilties. Jos galvoje klausimai buvo banalūs ir neįdomus, jos požiūriu. Ką Claudie apie ją pamanys? O iš viso, kada jai pradėjo rūpėti, ką Claudie mano apie ją?
Mela taip ir liko paskendusi savo mąstyme, taip ir nesuradus klausimų Claudie.

[Claudie Amneta]

 Apžvelgė sienas, nebuvo daug ko stebėti. Jei būtų buvus viena, greičiausiai neramios mintys būtų visiškai sugraužusios, kaip vikšrai sugraužia jaunus lapelius.
 - Turbūt sudėtingesnis darbas?- pasiteiravo nustebusi Melijandros profesija. Nepažinojo daugiau žmonių, užsiimančių tokiais dalykais. Gal būtų susidomėjusi anksčiau, jei ne noras po Hogvartso eiti į Ministeriją, kuri tuomet atrodė kaip pati nuostabiausia vieta dirbti. Deja. Kaip sekasi Fasirui? Seniai apie jį negirdėta.
 - Jasmine mane išsiuntė, nes pati nebeištvėrė su manimi,- trumpai nusijuokė.- Žinai, kuomet dabar nebe vasara, mūsų namie mažiau, sunkiau vakarais.- Nenutuokė ar lobių atkeikėja buvo skaičiusi aukų sąrašą, tačiau nei jai, nei sau to priminti visiškai nenorėjo.
 Žodžius sugėrė tyla ir ką pasakyti nebežinojo. Užsidėjo iš kuprinės ištrauktą megztinį, kurio neprireikė ekskursijos metu, kol dar nebuvo nusileidusi saulė. Iškvepiant maži balti garų debesėliai kilo į viršų, kas bylojo apie labai vėsią temperatūrą.
 Nuo vėjo susišiaušusius tamsius plaukus susuko į kuodą, tokį patį, kokį susirišdavo prieš einant maišyti tešlos keksiukams. Tvirtos gumelės nemaloniai tempė plaukus ir tamsiaplaukė bandė dėmesį nukreipti į tą diskomfortą.
 Kad ir kiek būtum kantrus, čia nebuvo ką veikti. Neaišku kiek laiko jos čia prabuvo, nors spėjo, kad nedaug. Gali praeiti ne viena diena ir naktis, o jos to gal ir nepastebės. Žvilgsnis nevalingai nukrypo į Melą. Bandė galvoti ar ji dalyvavo mūšyje ir kurią pusę palaikė. Aiškiai matomų naujų randų nesimatė, tačiau ką gali žinoti? Niekada nebuvo mačiusi Melijandros tamsoje ar prietemoje, visuomet šviesioje virtuvėje ar daugų daugiausiai - vakare, kuomet baigiasi pamaina. Užgesinta melsva švieselė buvo pradingusi lazdelėje ir Claudie nenorėjo jos vėl ištraukti. Juk visą laiką negali kankinti lazdelės, kuri, nors ir pagalbinis įrankis, taip pat turi savo charakterį.
 Tamsiai rudi Melos plaukai liejosi su tamsa. Labiausiai gąsdino tik tai, jog dažnai matytos šypsenos šį kartą nebuvo. Clau liūdnai šyptelėjo. Jei ji nori tylėti, neprieštaraus, tačiau žvilgsnio nuo vienintelio patalpoje esančio žmogaus taip lengvai nenusuksi. Ypač gražaus žmogaus. Amenta kelioms sekundėms užsimerkė, mėgindama tą mintį sukišti į tą skyrelį, iš kurio ji atsirado. Nesėkmingai. Neįprastos mintys nebuvo naujiena, bet dabar jų visai nenorėjo.
 Tiek tos,- nusprendė po pusės minutės spoksojimo į savo batus (kiekvieną sekundę suskaičiavo pati!). Klausimų, kurie galėtų pradėti pokalbį ir nutraukti dėmesį nuo įkyrių minčių ieškojo žiūrėdama į Freirą. Spalvingos, gražios ir gerai prižiūrėtos plunksnos. Koks didingas paukštis.
 - Eee... Taip ir niekada nepaklausiau. Kokia tavo mėgstamiausia spalva?- tik paklausus klausimo suprato kaip tai kvailai turėjo nuskambėti ir mintyse išpeikė save. Klausimas, kuris dažniausiai pakimba ore ir neišveda į jokį pokalbį. Ką apie ją pagalvos? Kažkodėl dabar nervinosi labiau, nei tuomet, kai Mela dirbo Cukriniame Kiškutyje. Juk dabar pasakyti nevykę klausimai turėtų užsimiršti per pakankamai daug laiko, iki tol, kol įvyks kitas susitikimas. Tuomet neužsimiršdavo dirbant kasdien kartu. Kodėl pati pasistatė tą kvailą minčių barjerą?

[Melijandra Julija Lorijan]

-Kaip pažiūrėsi, - atsakė Melijandra,- Reikia atsakomybės ir kantrybės. Jei tą turėsi, tau bus lengviau. Tačiau taip, tai sudėtingesnis darbas. Lyginčiau su Magijos Ministerijos darbais,- šyptelėjo,- Pas lobių atkeikėjus irgi yra popierizmas,- skubiai pridūrė, paaiškindama savo nuomonę.
Profesoriavimas ir magiškoji konditerija yra niekas, palyginant su dabartiniu jos darbu, tačiau to garsiai neištarė. Turbūt prisibijojo ginčo su Claudie. Mėgo kodinteriją, tačiau....Melijandrai buvo sunku paaiškinti kodėl taip manė. Tiek daug dalykų....Tiek daug ką paaiškinti...Nors jos darbe į ją pradėjo kreivai žiūrėti į kasmėnesinius dingimus iš darbo (dėl pilnaties), bet vis vien jautėsi saugiau. Galėjo kas vieną pilnatį pabėgti su sudėtingesnėmis ir ilgesnėmis užduotimi. Kol kas dar to neišbandė, bet tokios mintys jau sukosi jos galvoje. Jos viršininkui našta ant pečių turėtų nuslysti žemyn, mat retas kas drįso keliauti atkeikinėti lobių per pilnatis, žinant, kad kažkur slankioja išalkę vilkolakiai.
Antakiai kilstelėjo aukštyn, išgirdusi juoką. Taip senai jį girdėjo...Rodės, visas šimtmetis taip tyliai ir rimtai praėjo. Žinoma, tai buvo ne tiesa, tačiau Mela taip ilgai ir dažnai gyveno strese ir baimėje dėl savo artitmųjų ir kartais dėl savo rasės, jog užmiršdavo ramybę ir tą juoką. Melijandra vyptelėjo, klausydamasi buvusios grifės paaiškinimo. Ji nė nežiūrėjo į aukų sąrašą. Būtų buvusi savižudybė. Ir per sunku tą padaryti. Turbūt, jei jį būtų išvydusi, savęs klausinėtų ar kažkuris iš mirusių bus kritęs nuo jos rankų, batų ir kerų. Pasikartosiu: Melijandra nežinojo apie Claudie motinos mirtį, todėl tolimesnis jos sakinys, vilkolakei nesukėlė jokių įtarimų.
Lobių atkeikėja šyptelėjo.
-Tavo sesuo teisingai pasielgė. Negalėčiau apie saviškę šeimą pasakyti, deja.
Iš dalies melavo. Ir jie turėjo sunkius vakarus. Melijandra kaip mat nuvijo mintis apie visas problemas užklupusias jos artimuosius. Žinojo - jei tik leisis į tą velniavą - negrįš atgal.
Tylomis stebėjo, kaip Claudie išsitraukė megztinį, o tada nusuko žvilgsnį į kažkokią nišą. Freiras tylėjo. Rodės, užmigo.
Tos mintys...Jos ją žudė. Nežinodama ko griebtis, sukėlė kojas ant luito, apkabino šias ir padėjo smakrą ant kelių. Galėjo vėl prisiglausti prie Freiro, to didelio draugiško plunksnuoto (bet kartais sukeliančio audras) radiatoriaus, tačiau nenorėjo šio pažadinti. Tegul miega. Po audros jam reiks jėgų. Teks toli skristi.
Negalėjo pasakyti, jog juto Claudie žvilgsnį, įsmeigtą į ją. Buvo per daug įsigilinusi į kapo smėlėtas grindis. Vidinis balsas kuždėjo, jog čia retai kas lankėsi. Turbūt buvo ir nepopuliari vieta tarp ir turistų. Minutei užsimerkė, įsivaizduodama sevonės egiptiečių gyvenimus. Vergus, statančius piramides, faraonų turtus ir maistą, iškalamus hieroglifus, vizirių pokalbius apie dievus: Ra, Horą,  Anubį, Ozyrį, mumifikuojamas mumijas...Atmintyje iškilo Mozė ir jo išvesti žydai iš egiptiečių vergovės, kaip ir daugelis pranašo poelgių.
Melijandra staiga atsimerkė, nustebinta tokio Clau klausimo. Beveik jau buvo pamiršusi, kur yra!
Iš nuostabos išsižiojo, tada greitai susičiaupė, papurtė galvą. Ji apie tai nebuvo pagalvojusi.
-Nežinau,- nuoširdžiai atsakė.- Niekada nebuvau apie tai pagalvojusi. Gal juoda?- atsakė, nė rimčiau nepagalvojusi. Pasakė spalvą, pirmą šovusią į jos galvą,- O Kodėl klausi?
Jos tiek daug laiko dirbo kartu. Iš kur tokie klausimai? Kodėl Claudie klausinėja tokių kvailų klausimų?
Buvo taip painu viską suprasti. Galiausiai neiškentusi nuo tokios painiavos mintyse, ji pakilo ir tarė:
-Einu pasižvalgyti po kapą. Galbūt rasiu kažką, kas svarbu mano darbui.
Ir daugiau nieko nelaukusi išdrožė į tą vienintelį koridorių su burtų lazdele rankoje. Lumos šviesa apšvietė Melos figūrą.

[Claudie Amneta]

 Juoda? Turbūt neseniai kas nors negero nutiko. Arba ji tiesiog nuo Švilpynės laikų turi potraukį į tą spalvą.
 - Emmm,- trūko priežasties, tad šovė ne ką geresnį atsakymą.- Tiesiog. Na, tiesiog buvo įdomu.
 Išvadino save nevykėle. Šitaip sugebėjo viską sugadinti! Klausimas neiššaukė jokio pokalbio ir Claudie tylutėliai atsiduso. Tai išėjo ne į gera, nes Mela aiškiai nebenorėjo čia būti. Linktelėjo, nors ji turbūt to nepamatė ir nesekė paskui. Gal būtų bandžiusi, jei norėtų prisiminti mokyklos laikus, kuomet bandė siekti visų grifiškų savybių. Tačiau dabar ir pati norėjo apraminti savo mintis, neleidžiant ko nors dar sugadinti. Liko stovėti ir nulydėjo lobių atkeikėjos silutetą žvilgsniu.
 Atsisėdo šalia Freiro ir atsargiai į jį atsirėmė, nenorėdama pažadinti. Ak, kad būtų taip lengva užmigti. Jis turbūt pramiegojo visą čia tvyrojusią įtampą. Šilumai apglėbus pečius, pasijautė ramiau ir bandė viską sustatyti į savo vietas. Negi galėjo šitaip nutikti? Ar pagauta nevilties taip nevykusiai griebėsi paskutinio šiaudo?
 Įtampai pasitraukus ir Melai negrįžtant, apimė miegas. Greičiausiai tai buvo vos kelios minutės nuo jos išėjimo, bet Claudie nieko negalėjo padaryti, tad užsnūdo apsikabinus vieną iš akmenų.
 Ak, kad tie keli miego lašai būtų atstatantys ir padedantys, besapniai, ramūs ir skaidrūs kaip krištolas! Sapnų tamsusis princas buvo tragiškai įsimylėjęs Amnetą, tad atsiuntė dovanų dar vieną.
 Trečiasis departamentas. Ryšių su žiobarais skyrius. Šaltos grindys, ta pati mergina. Jokių kerų į jos pusę. Stovi ramiai, nieko netrukdoma, su lazdele rankoje. Stebi viską iš šono. Nieko nedaro. Negali pajudėti. Ministerijos sienos pradeda griūti ir iš jų auga naujos. Kapo sienos traukiasi, artėja link jos ir net neturinčiai uždarų patalpų baimės, tamsiaplaukei darosi baisu. Kojos it prikaltos prie žemės, o ranka su lazdele priklijuota prie šono. Siena liečia nosies galiuką, pradeda prie galvos spausti kuodą, tačiau skausmo nėra. Tik tuomet, kai buvo uždaryta į visiškai mažą dėžutę, atsirado labai keistai daug vietos.
 Pramerkė akis. Sienos nejudėjo ir stovėjo savo vietose. Claudie kelis kartus giliai įkvėpė ir iškvėpė. Jau manė, kad tam atėjo galas. Deja. Iš visų jėgų tvardėsi nepravirkti. Nesugebėjimas nieko pakeisti. Ir dabar, būdama šitame kape ji jautėsi bejėgė. Nesugebanti nieko pakeisti. Visiškai priklausoma nuo likimo.

[Melijandra Julija Lorijan]

Iš Clau nieko doro neišgirdusi, Melijandra buvo ramesnė. Ech, tik tos kvailos mintys. Čia nieko nebuvo tik daugiau. Tik nesąmonė ir tiek.
Su tokiomis panašiomis mintimis žengė į koridoriaus gilumą.
Šį kartą nei anksčiau atsargiau žiūrėjosi kas yra po jos kojomis. Susitrenkti nosies į egiptietišką akmenį nenorėjo, oi, nenorėjo.
Koridorius buvo ilgas ir nuobodus. Nedomino išraižyti hieroglifai ant sienų, tai tik dabar labiau sustiprino įspūdį, jog koridorius yra be galo. Melijandra susigūžė nuo stipresnio šalčio čia, nei pas Claudie. Bet dar neketino grįžti pas ją. Nei turėjo ką su ja kalbėti, nei ką veikti. O laikas slinko be proto lėtai ir nuobodžiai.
Po kokių dvidešimt minučių koridorius pasisuko į dešinę, po to sekė laiptai žemyn. Melijandra drąsiais žingsniais nulipo. Prieš ją tolumoje bolavo tamsa ir tuštuma.
Lobių atkeikėja sustojo. Eiti į priekį? Arba prieisiu paties laidojimo kambarį arba spąstus. Juk anksčiau radai slaptą nišą, vedančią į sarkofago kambarį. Kas kasė tai, nebuvo kvailiai. Dirstelėjo per petį. Kiek dabar ėjai, neįpuolei į spąstus. Gal kažką aš praleidau ar dar spąstų nepriėjau? Mhm...Jei eisi tolyn...Ne, reikia apsidairyti. Nuėjo tolyn.
Kiek vėliau suprato, koridorius rangėsi kaip gyvatė: tai suk dešinėn, tai kairėn, lipk viršun, leiskis žemyn, vėl dešinėn, vėl kairėn. Melijandra kuo toliau ėjo, tuo labiau nerimavo, jog šis kapas tiesiog yra tuščas. Tuštut tuštutėlis. Iškirstas akmenyje, jog suviliotų lobių vagis ir šie sueikvotų laiką, ieškodami kažko ko čia nėra? O gal tai nebaigtas kapas, kuriame dar neįrengti spąstai? Su spąstais Mela buvo daug anksčiau susidūrusi, dar per pirmą pačią savaitę. Tos dienos tikrai neužmirš. Tą kartą vos neįkrito ir nepasismeigė ant medinių kuolų duobėje, po to buvo vos nesutrėkšta tarp judančių akmens luitų. O ką dar bekalbėti apie atrastus kitus užkeiktus kapus, prie kurių reikėjo pavargti suvokti, jog tai ne tas, ko ji ieškojo? Palyginant visa tai su šiuo kapu, čia yra ramu ir gera kaip Rojuje. Tik Mela nemanė, jog Rojuje galėtų būti taip nuobodu kaip čia.
Tačiau kaip ir Mela abejojo ar tikrai ras kažką šiame kape, vis vien ėjo pirmyn, kol pamiršo apie laiką ir smėlio audrą lauke.
Buvo nuobodu. Niekas neįvyko per tą jos kelionę. Po to ją užplūdo neviltis, šiai suvokus, jog nepilnytai (taip lengvai) atrado laidojimo kambarį...Kuris buvo tuščias. Sarkofago dangtis buvo nustumptas, mumijos nė ženklo. Kas buvo vertinga ir brangu - išnešta.
Melijandra pavaikščiojo po kambarį nevilties kupinu žvilgsniu. Sunkiai atsiduso. Jai dar buvo toli iki to, jog iš pykčio trankytų visą už tai, kad jai nepasisekė dar kartą. Ne. Ji turėjo kantrybės. Ji dar turėjo pusę savaitės surasti tą lobį. Surasti tą vagį.
Tik, kad hipogrifėlį medy, sukilo smėlio audra, apie kurią nieko nežinojo ir nė trupučio nepasidomėjo.
Klestelėjo ant pirmo pasitaikiusio luito ir delnais atrėmė galvą. Užsimerkė.
Ką kitos jos kolegos darytų? Žinoma, jog pralauktų audrą. Bet kas toliau? Melijandra nežinojo, kas ją varė į neviltį. Ką jai daryti, kai nežino ką kiti jos vietoje elgtųsi? Klausti Claudie? Pff, ji net ne lobių atkeikėja! Tik konditerė ir buvusi to pačio kaip ir jos Magijos Ministerijos departamento vadovė!
Claudie....Ach, tos mintys, aš negaliu! Kas man užėjo!? Kodėl pradedu galvoti apie žmogų, į kurį anksčiau nė nekreipiau dėmesio!?
Melijandra jautėsi beviltiškai. Ji visados bėgo nuo to jausmo. Nesuprato, kaip žmonės gali taip pasielgti. Matė kaip apimti to, žmones sukvailėja, pradeda daryti klaidas, įpuola į globalines problemas...Nereikia toli žiūrėti, ieškant pavyzdžio - Igoris ir Emilijana.
Melijandra sugriežė dantimis ir stipriau susiėmė galvą delnais.
Jai šakės, jei neištrūks iš to!

[Claudie Amneta]

 Melijandra negrįžo ir darėsi neramu. Galvojo, gal reikėtų eiti jos ieškoti, tačiau ką pakeistų? Nebent sutrukdytų dirbti ar pasiklystų. Ak, kad nebūtų paklaususi to kvailo klausimo! Ir kas jai dabar iš to - žinos, jog patinka juoda. Tai absoliučiai nieko nekeičia.
 Patalpoje darėsi vis šalčiau, tad šitaip bandė nukreipti dėmesį nuo sapno. Sekėsi vis geriau, nes tai buvo ne pirmas ir tikrai ne paskutinis košmaras. Jų retėjo, tačiau nesitikėjo vieno būtent dabar. ,,Nepasiduok sapnams"- anksčiau sakydavo mama, o dabar tai primindavo Jasmine. Tik šį kartą jos čia nebuvo.
 Vieninas nedidelis pliuselis būnant ragana - sesuo nesitikėjo žinių iš jos kasdien, o pelėdą siųsti taip toli būtų labai nedraugiška ir nemandagu. Žadėjo, viską papasakos grįžusi. Bent kita Amneta nesinervins.
 Panika ir baimė po truputį nyko, liko tik nuobodulys ir šaltis. Užsikurti lauželį nebuvo pati geriausia mintis, nes reikėtų gauti malkų ir papildomo oro, ši kapo dalis atrodytų kaip drėgna pirtis, tik vietoj garų visus dusintų dūmai. O liepsnos be dūmų nėra (arba nežinojo kokio nors mandro burtažodžio, kas irgi galimas daiktas).
 Dažniausiai kantrybės prireikdavo ką nors darant: kuriant naują keksiukų rūšį, kerų pagalba valant orkaitę, po nevykusių keksiukų sprogimų (o taip! Papildomas lašelis eliksyro tešloje gali kainuoti neiškeptų keksiukų mini sprogimus) ar pilant daugiau dažų į kremą, kas įgrisdavo, nes spalva niekad neatrodydavo pakankamai ryški. Ir žinoma, juos dekoruojant. Tačiau dabar, kuomet čia nebuvo jokio darbo ar ko nors, kuo galėtų užsiimti, paprastai sėdėti atrodė laiko švaistymas. Nors kaip tik to ir reikėjo: iššvaistyti kuo daugiau laiko, nieko neveikti tol, kol smėlio audra pasibaigs. Deja, Mela irgi nežinojo po kiek laiko tai galėtų įvykti, o laikrodžio neturėjo, tad tas irgi negelbėjo. Mėgino skaičiuoti sekundes, tačiau po keturių minučių jau traukė į miegą, kuris žadėjo tik daugiau sapnų. Vaikščiojo ratais, kvadratais, trikampiais, šešiakampiais ir kitom kampuotom (ir ne) figūrom, tačiau tai davė tik daugiausiai pusvalandį iššvaistyto laiko. Galvojo naujus keksiukų skonius, bet tiek metų išdirbus kepyklėlėje ir pastoviai galvojant apie atnaujinimus, į galvą neatėjo nė viena idėja.
 Bet ar ištūks iš čia? Melijandra negalėjo pabėgti, juk audrapaukštis čia. Bet ir lobių atkeikėjai tai buvo pirma smėlio audra. Ar visiškai neužpustys išėjimo? Kaip sužinos, jog audra pasibaigė? Ak, turint dvidešimt septynerius metus, Claudie turėjo išaugti į ramią, kantrią ir protingą moterį, tačiau dabar būtų galėjusi paneigti visus tris teiginius. Gal iš tiesų reikia eiti ieškoti Melos? Gal kas nors nutiko? Juk egiptiečiai nebuvo kvaili, jei dauguma kapų buvo išplėšti palyginus vėlai. Gal dabar ji uždaryta mažam kambarėly ir kūnu ropoja skarabėjų armija? Nuodingos gyvatės?
 Pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal, nuo vieno didelio akmens, iki kito kampuoto, lyg tai padėtų galvoti, bet kilo tik daugiau abejonių. Amnetai visuomet rūpėjo žmonės (ne veltui buvo grifų prefekte), tačiau dabar jautėsi kitaip, lyg Mela atrodytų daug svarbesnė. Žinoma, jos dirbo kartu, tačiau ar būtų pasakiusi, jog taip rūpėtų, pavyzdžiui, Persefonė, kuri buvo jos departamento vadovė Ministerijoje? Ne. Dėl Godriko meilės, padėkit kas nors išsiaiškinti, kas čia vyksta.
 Spėjo koridoriumi nueiti iki pirmo išsišakojimo ir grįžti atgal, nes turėdama tiek daug sėkmės, tikrai būtų pasirinkusi ne tą pusę. Grįžusi prie Freiro, atsisėdo ant labai šaltos žemės ir garsiai atsidususi nenorom vėl pradėjo galvoti apie Lorijan.

[Melijandra Julija Lorijan]

Jau nebebuvo jokios prasmės sėdėti čia ir Melijandra pakilo. Ji nenorėjo grįžti pas Claudie, nes kas pas ją? Tylėti ir sėdėti, nieko neveikdama? Sunkiais žingsniais pasitraukė nuo sarkofago ir vėl pradingo koridoriuje. Mėlyna šviesa pradėjo Melai įgrįsti, ši tyliai padūsavo, ko dabar ne pilnatis, nereiktų kankinti savo lazdelės ir galėtų tiesiog vilkolakio rega greitai susigaudyti šioje tamsoje. Nuobodžiai ėjo ir ėjo, jau nebeturėjo apie ką galvoti. Buku žvilgsniu žvelgė į hieroglifais išraižytas sienas, jau nebesuskaičiavo kiek kartų tokias matė. Suprato, jei dar Londone nueis į kokį nors žiobarų archeologijos muziejų, ji apsivems nuo tų hieroglifų. Jie va, ras kokį, kuris būtų susijęs su magija ir lobiais...Katutes suplotų. Bet kas iškas tokius hieroglifus ant sienų? Tokius hieroglifus tik slėpti ir dar giliai, giliai, po septyniais raktais slėpti.
Pasuko už kampo. Ir vos neįsimūrijo į vagį. Tas žaibišku greičiu šoko į šoną, Mela iš nuostabos prarado pusiausvyrą ir dribo ant grindų. Pro jos nosį praskriejo feniksas. Nespėjusi pasičiupti lazdelę nuo žemės, vagis ir feniksas pradingo atsivėrusioje skylėje sienoje, Mela šoko paskui juos, bet siena kaip Skersiniame Skersgatvyje vėl užsimūrijo pati ir lobių atkeikėja daužėsi į lygią akmeninę sieną. Keiksmažodžių lavina pasipylė iš Lorijan lūpų. Bjauriai keikdamasi nei pats velnias, ji ieškojo kažko, kas atidarytų sieną. Nei vienas burtažodis neveikė ir Mela spyrė koja į sieną. Aišku, susilenkė iš skausmo, ir prisilaikydama už tos pačios prakeiktos sienos, atsisėdo ant grindų.
Melijandra pas Claudie grįžo visa surūgusi ir pikta, net Freiras pajutęs tai, iš miegų atsibudo ir pakėlė galvą. Jo akys įdėmiai sekė, kaip jo savininkė sudribo šalia jo. Mela neturėjo jokio noro aiškintis, kas nutiko, ji norėjo tylos. Ji visiškai nepastebėjo, jog sėdi (nors atsirėmusi į audrapaukštį) šalia Amnetos.
Užsimerkė. Keiksmų lavina pasibaigė, širdyje liko tik neapykanta sau. Kaip ji negalėjo greičiau sureaguoti? Būtų pasičiupusi vagį ir tą feniksą! Viskas būtų baigta ir po audros ramiai grįžtų namo! Pykčio kupinu žvilgsniu dėbtelėjo į kitą koridorių, vedantį laukan. Tas buvo ilgas, joks smėlis nepapuls čia. Tik vienas audros kaukimas sakė, kad audra dar truks ilgai. Sunkiai atsiduso, sunėrė rankas ant krūtinės.
Taigi, vagis yra kartu su jais, įkalintas smėlio audros. Jie visi trys ištrūks į lauką tik pasibaigus smėlio audrai. Reiškiasi, kažkur šalimais vagis trainiojasi, tačiau ji neturėjo jokių galimybių šį pasičiupti, kai šis lėkioja pro sienas kaip koks vaiduoklis. Melijandra prisimerkė. Kiek jai pavyko pastebėti, vagis su savimi nieko neturėjo, apart feniksą. Gali būti, kad kažkur paslėptas...Mela tyliai sugriežė dantimis, jog šį kartą laimė ne jos pusėje. Bet kam tam vagiui tas feniksas? To vienintelio dalyko Mela taip ir nesuprato. Galvok. Ką čia veiktų feniksas? Kaip buvusi magiškų gyvūnų priežiūros profesorė ir vedusi pamoką apie feniksus, ji galėjo puikiai pasakyti, jog šis feniksas vietinis ir nežinia kiek metų ar šimtmečių pragyvenęs. Turbūt, koks nors Magijos pasaulio faraono augintis. Netikėtai Melai žybtelėjo lemputė viršum galvos. Aha! Lobių atkeikėja iš karto išsitiesė, rodės, tuoj šoks ir vėl lėks į tą koridorių, iš kurio nesenai grįžo. Feniksas buvo kartu su lobiu! Turbūt ir jį saugojo! Jei surasčiau feniksą, jis turėtų mane nuvesti prie lobio! Bet kaip man rasti feniksą? Ir štai, Mela vėl paniuro. Bent, jos laimei, nė kiek negalvojo apie Amnetą. Šios nebuvo nė vienoje mintyje. Mela buvo įsigilinusi į savo mintis apie darbą.

[Claudie Amneta]

Būrė raudonas kibirkštėles ir žiūrėjo kaip jos krenta žemyn. Maži raudoni lašeliai krito ir nyko nepasiekę žemės.
Iš koridoriaus atsklido silpnas ir iškraipytas aidas, tačiau garsas buvo netikėtas ir nepanašus į audros kaukimą, tad po didesnio mosto kibirkštys pažiro ant žemės ir tik tuomet pranyko. Ar Melai viskas gerai? Net nebūtų pagalvojusi, kad čia yra įstrigęs kitas žmogus. Juo labiau, karjerą gadinantis lobio vagis. Vėl kilo minti nueiti patikrinti, tačiau paskutinį kartą pagalba baigėsi ne taip, kaip norėjo ir tai sulaikė nuo žingsniavimo gilyn.
O kas, jei iš tiesų kas nors pavojingo? Niekad to sau neatleistų. Neatleido iki šiol, nors buvo nekalta, o mūšis įvyko pakankamai seniai, jog dauguma dalykų grįžtų į vėžias. Kitiems galėtų pameluoti, pasakyti, jog miegojo, tačiau sau niekaip nepameluosi. Ak, kodėl pats žmogus yra didžiausias savo teisėjas?
Po kurio laiko Melijandra grįžo ir Claudie pasijuto gerokai ramiau. Jos ir vėl tylėjo: Mela nepasakojo apie tai, kas įvyko, o Clau nieko ir neklausė, nors buvo smalsu. Nereikėjo būti labai protingu, kad suprastum, jog lobių atkeikėja buvo kažkuo susirūpinusi ir kalbėti visai nenorėjo. Kartoti kvailos klaidos visai netroško, tačiau mintims kur nors nukrypti neįsakysi. Džiaugėsi matydama ją gyvą ir tuo, kad atsibudęs Freiras nenusprendė jos užkapoti už neleistiną pasinaudojimą juo, kaip radiatoriumi ir siena. 
Prieblandoje bandė įžiūrėti Melos veidą, tačiau be to, kad kad vienu momentu staigiai išsitiesė, daugiau nieko nepastebėjo. Nudelbė akis į žemę, keletą nedidelių nudilusių akmenukų ir tikėjosi, jog viskas kuo greičiau pasibaigs. Juos čia įkalinusi audra, nemaloni tyla, o labiausiai - įkyrios mintys, kurios it šlapias lapas lipo prie Lorijan temos. Kvaili klausimai apie mėgstamiausią arbatą, metų laiką ir didelės pastangos nepakelti akių nuo žemės, jog neatrodytų keistai. Kai viskas pasibaigs, kurį laiką jos nematys ir mintys po truputį išnyks ir beveik galės patikėti, jog tokių net nebuvo.
Audros kaukimas priminė, kad ši situacija tęsis dar ilgai.

[Melijandra Julija Lorijan]

Nereikėjo greitai suprasti, jog Mela taip bemąstydama prarado ūpą viskam, nes kiek kilo minčių, taip jos buvo ir neatsakytos. Melijandra pasimetė tarp idėjų ir vis labiau suprato, kad neįmanoma jai pasigauti tą feniksą. Ką bekalbėti apie tuos nepavykusius bandymus sumislyti, kaip žinoti kurioje vietoje vagis pasirodys. Kylant lobių atkeikėjos pykčiui, nevilčiai, mieguistas Freiras pakėlė galvą ir švelniai bakstelėjo snapu į šeimininkės koją, tarsi klausdamas ar jai viskas gerai, ar nereikia ko nors padėti.
Deja, Mela į tai nekreipė dėmesio, ji tik dar labiau suirzo, pašoko ant kojų ir pradėjo skersai ir išilgai vaikščioti po patalpą.
Smėlio audra dar nerimo. Vagis nepasirodė. Nebuvo vilties.
Melijandra piktai burbėjo po nosimi - galėjai nugirsti kaip žodžius "kvailė", "tai beviltiška", "geriau prarasiu darbą", "neįmanoma", "man neįdomu ką mąstys kolegos, tuolab bosas".  Galiausiai ji pasidavė ir mostelėjo Freirui.
-Tiek to, kelkis, keliausim atgal į Jungtinę Karalystę.- Tegul kažkas kitas, bet ne aš tegul užbaigia šią misiją. Man jau užteko,- užbaigė mintyse lobių atkeikėja, nė nekreipdama dėmesio į Claudie, ką ji gali pamanyti apie ją, kalbančią lyg niekur nieko su paukščiu.
Freirui nereikėjo antrą kartą kartoti, nors ir kaip buvo sutrikęs dėl tokio dvivardės šeimininkės poelgio. Jis pakilo, dar pažvelgė, kad kažkaip nepakenktų kitai į jį atsirėmusiai merginai. Pasipurtė plunksnas. Aišku, jie neskirs per audrą - tai būtų buvusi savižudybė. Jau ne kartą Freiras kartu šeimininke keliavo oru. Paukščiui tai nepatiko (geriau jam pačiam skristi), bet kitos išeities nebuvo - net jam pačiam atsibodo laukti per šią audrą.
Melijandra dirstelėjo į Clau
-Moki keliauti oru? O gal keliausi kartu? - paklausė šios, Freirui atnešus savo ilgą uodegą artyn prie Melos.

[Claudie Amneta]

 Spoksojo į akmenį, lyg tai būtų pats įdomiausias dalykas pasaulyje ir klausėsi kiek tik galėjo Melijandros burbėjimo. Aišku, kad tai buvo apie darbą, tačiau net ir šitaip nesisekant (dėl ko gi daugiau reikėtų kalbėti apie darbo praradimą?) išliko palyginus rami, ko nebūtų galima pasakyti apie Amnetą, jei pakliūtų į panašią situaciją. Šiais laikais patinkantį darbą nebuvo lengva rasti, o pasiklausius ką Mela šnekėjo, tai nieko gero nežadėjo. Pusę sekundės Claudie pasidžiaugė, kad yra pati savo kepyklėlės bosė, bet tada prisiminė visus mokesčius, kuriuos reikia ir visą laiką reikės sumokėti, tad džiaugsmas išblėso greičiau, nei užgęsta degtukas vėjuotą dieną.
 Keliausim atgal? Tamsiaplaukė pamanė kažką ne taip nugirdusi, juk audra dar nesibaigė. Ak taip, keliavimas oru. Atsiduso. Žiobariško mąstymo dalis vis dar liko nuo vaikystės, arba tiesiog nepagalvojo apie tokią galimybę, nes nemokėjo keliauti oru. Kelis kartus buvo keliavusi su kitais, tačiau pati neišlaikė egzamino, o paskui buvo per daug minčių apie žiobarų pasaulį ir svarstymų, gal reikėtų jame pasilikti. Savo laimėj, to atsisakė ir sudaužė tam vargšeliui žiobarui širdį.
 - Kartu,- neprisipažindama, kad tai buvo vienintelis egzaminas, kurio neišlaikė, atsistojo ir nuo žemės pasiėmusi kuprinę, priėjo prie merginos. Nebuvo tikra kur ją nukels - į Jungtinę Karalystę, kur iš dalies jau norėjo grįžti, į Egiptą, tik toliau nuo smėlio audros ar dar kur kitur. Tiesą sakant, nelabai ir rūpėjo. Norėjo ištrūkti iš kapo ir po kurio laiko galutinai atsikratyti įkyrių minčių, susijusių su Lorijan.

[Melijandra Julija Lorijan]

Tokio ir atsakymo tikėjosi. Paėmė Claudie už rankos, kita palietė Freirą. Mintyse iškilo Cukrinio kiškučio durys. Tiesiai į Ūdrų Žabangus nenorėjo skrieti, būtų galėjusi nukelti Claudie link šios namų, tačiau tiek laiko pradirbusi kartu su buvusia grife, nežinojo kur ji gyvena, todėl buvusi darbotvarkė labiausiai tiko kaip kelionės taškas. Tyliai atsiduso, bandydama susikaupti. Ne, jei netrukdė Clau artumas, ne, į jos galvą jau nebelindo toks kvailos mintys -  Mela buvo pavargusi ir visgi susierzinusi dėl darbo. Netrukus pasigirdo pokštelėjimas. Buvo sunku pasakyti kiek truko skrydis. Jei Mela būtų pasižiūrėjusi į laikrodį, būtų sužinojusi, jog laikas pasisuko valanda atgal...Ak, tos laiko juostos.
Buvo tamsu, gatvės tuščios, niekas nepastebėjo milžiniško audrapaukščio ir dviejų jaunų moterų. Melijandrą nupurtė drebulys. Velniai rautų, tas klimatas! Taip, namuose buvo šalčiau, vėsiau, lobių atkeikėja suprato, kad netrukus apsirgs. Puikumėlis.
Paleido Clau ranką, žvilgnsis užkliuvo už pažįstamų Cukrinio Kiškučio durų ir vitrinų. Greitai nusuko žvilgsnį kitur.
-Na, tai labos,- nežinodama kaip atsisveikinti su buvusia "bose", pratarė Mela,-Gal dar susitiksim.-šyptelėjo ir šiek tiek žengė atgal. Freiras, tupiantis už Melijandros nugaros, tiriamai nužvelgė Claudie, tarsi svartė ar šią gali laikyti kaip savą. Turbūt nusprendė taip, mat vėliau palietė snapu šios konditerės petį, tarsi, savotiškai atsisveikindamas. Melijandra akimirkai sustingo, nes tai buvo Freirui nebūdinga. Lorijan nenutuokė, kad kartais gyvūnai pastebi daugiau nei žmonės sugeba.
-Na, tai...Iki...- dabr Mela atrodė kaip tie žmonės, kurie bando kelis kartus atsisveikinti ir tai nepavyksta iki galo padaryti. Bet Melai užteko dviejų kartų ir ši, užsiropštė ant Freiro (buvo per daug pavargusi vėl keliauti oru, tai kodėl neatsisakus galimybės pasnūduriuoti ant auksasplunksnio paukščio), linktelėjo Clau (nežinojo ar ši per tamsą ši kažką įmatė) ir davusi ženklą Freirui pakilti, šis stipriai atsispyrė ir galingais mostais pakilo į orą ir nuskriejo link Ūdrų Žabangų.