[Claudie Amneta]

 Kelionių oru per daug nemėgo ir jei ne tai, kad pasitikėjo Melijandra ir žinojo, kad vidury miško neatsidurs, būtų šiek tiek labiau susinervinusi ir įsitempusi. Turbūt reikėjo daug jėgų perkelti oru ne tik ją, bet ir milžinišką audrapaukštį iš Egipto į Britaniją, Claudie nebūtų pati taip rizikavusi galimybe patekti į šv. Skutelio ligoninę, tačiau ji pati labai stipria burtininke nebuvo, o dabar, kai naudodavo beveik vien buitinius kerus, greičiausiai dar susilpnėjo.
 Nusileidus bent jau nepykino, tačiau šalčio banga užliejo taip, lyg kape būtų buvusi saulėta diena. Tik dar viena iliuzija, priverčianti susitraukti ir bandyti sulaikyti šilumą. Žinoma, kad buvo tamsu - jei Egipte buvo nusileidusi saulė, jos kape išbuvo tikrai ne vieną valandą.
 Cukrinis Kiškutis. Va kur ją atgabeno. Pajuto kaip Mela paleidžia jos ranką, žvilgtelėjo į stiklines vitrinas, atspindinčias, tačiau iškraipančias gatvės žibintų šviesas. Žmonių nebuvo, Kiškutis uždarytas. Panašiai kaip tada, kai sėdėdavo iki vidurnakčio, bandydama sugalvoti iš kur gauti pinigų nuomai, nes verslui ne visada buvo geri laikai.
 - Susitiksim,- taip ir nesuprato, ar šitas žodis liko tik galvoje, ar ir tyliai paliko lūpas.- Ačiū už kelionę,- prisiminė. Nusišypsojo Freirui snapu palietus josios petį, šis gestas atrodė labai mielas, spėjo greitai perbraukti delnu per švelnų snapą. Linktelėjo Melijandrai atsisveikinant, nes pati nemėgo atsisveikinimų ir tik vėliau pagalvojo, kad buvusi švilpė to galėjo ir nematyti. Žvilgsniu nulydėjusi nuskrendantį audrapaukštį ir jo savininkę, atrakino Kiškučio duris ir kelionmilčiais grįžo namo. Reikės paaiškinti Džesei kas nutiko. Ji turbūt nesidžiaugs mane pamačiusi taip anksti.

[Fasiras von Sjuardas]

   Saulė jau kybojo beveik tiesiai virš smėlėtų ir akmenuotų Šiaurės Afrikos žemių, bet ore tebetvyrojo apytiksliai septyniolikos laipsnių šiluma. Gana vėsu, vėsiau, negu galėtumei tikėtis. Egipto svečiai nakvojo netoli nuo slėnio buvusioje poilsio vietoje: tai buvo slaptai nuo žiobarų įrengtas ir akylai egiptiečių burtininkų saugomas senoviniame akmens kalne iškaltas viešbutis - gana keista, vietom nejauki, bet labai egzotiška vieta. Kiekvienai atvykusių Eurafrikos burtininkų vadovų grupei būdavo pravedama trumpa ekskursija papasakojant apie seniau čia gyvenusius burtininkus, kurie ir išsikalė slaptus namus sau, kad galėtų saugiai gyventi ir mokytis magijos; vėliau, esą, ten vis apsistodavo senosios Egipto magijos tyrinėtojai. Na, bet apie tai jau užteks.

   Fasiras nusprendė pakilti dar gerokai iki vadovų susitikimo - pamanė, kad iki tol dar būtų galima apžiūrėti ir vieną kitą piramidę. Dėl šito dar iš vakaro susitarė su vienu iš lydinčių aurorų.
   - Susitikimas bus Hačepsutos šventykloje, - sumurmėjo von Sjuardas. - Jie nesitveria savam kaily, norėdami parodyt kuo daugiau įspūdingų objektų, - pašaipiai vyptelėjo. - Jūs, Dafydd, Egipte pirmąkart, ar jau esat buvę? - pasiteiravo, pateliuskuodamas rankoj gertuvę su eliksyru, turinčiu jį, antgamtą, apsaugoti nuo didžiosios dalies nelabai gerą įtaką savijautai darančių saulės spindulių. Šiek tiek ten dar buvo.
   Kostiumuotas juodaplaukis, apsiaustą besinešantis rankose, pirmas pradėjo lipti laiptais nuo neaiškios pakylos šalia akmens sfinkso. Tolėliau galėjai matyti jau matytą svečių iš Prancūzijos grupę - ši buvo kiek vieningesnė nei Anglijos, kurios viceministras su savuoju apsauginiu, abu šiam krašte jau nesyk lankęsi, nusprendė numigti ilgiau ir galbūt pasižvalgyti po slėnį vakarop. Prancūzai jau buvo apsižergę kupranugarius - tik Fasiro ši mintis kol kas neviliojo turint minty, kad paskui specifiško gyvulio kvapo prisigėrusiais drabužiais teks sėdėti kelių valandų konferencijoje.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd vis dar tiksliai nežinojo, ko atvyko į Egiptą. Žinoma, tai buvo pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti, nors auroras mielai būtų padaręs būtent tai. Dabar jis ne tik paliko Mayrą vieną, bet ir turės kęsti nuolatinę įtampą, kurią jautė atsidūręs šalia ministro. Vaikinas atkakliai savęs klausinėjo, kodėl von Sjuardas šią "garbę" suteikė būtent jam. Ar tai pasitikėjimo, ar nepasitikėjimo ženklas? Proga susipažinti su antrojo lygio vadovu? Ne, šitą variantą, ko gero, galima atmesti iš karto: net ir didžiausiam kvailiui aišku, kad Dafydd nėra labai bendraujantis žmogus.
Dėl tos priežasties velsietis nesuprato, kodėl sutiko keltis anksčiau ir kartu su ministru kažką patyrinėti. Atkakliai tvirtino sau, kad tai nėra bandymas įsiteikti. Žinoma, tai reiškė, kad daugiau su tokiais pasiūlymais sutikti bus nevalia.
- Tiesą sakant, pirmą kartą esu užsienyje, - netgi išsamiau nei prašyta atsakė Dafydd. Kelias akimirkas pasvarstęs, ar reikėtų ministro paklausti to paties, vaikinas nusprendė šitos minties atsisakyti: į draugus jis tikrai nesipirš.
Sekdamas paskui von Sjuardą Dafydd atkreipė dėmesį į turistus nemaloniai panašius kolegas: pačiam norėjosi kuo greičiau sutvarkyti reikalus, dėl kurių čia atkako, ir keliauti namo. Kankinti vietinių (tiek gyvūnų, tiek žmonių) jis visiškai nejuto poreikio.
- Planuojate, hm, pasijodinėti? - nutaisęs abejingą toną paklausė raudonplaukis. Labai tikėjosi neigiamo atsakymo, tačiau vylėsi, kad iš balso to troškimo išskaityti von Sjuardas nesugebės.
Dafydd, pastebėjęs, kad tarp jo ir vadovo atstumas pasidarė keistai didelis, šiek tiek paspartino žingsnį. Nepastebėjęs užlipo ant kažkokio akmenuko ir slystelėjo. Atrodė, kad tuo drėbsis Jungtinės Karalystės Magijos ministrui po kojomis, tačiau spėjo sugriebti už apsiaustą laikančios rankos.

[Fasiras von Sjuardas]

   - O, - mažumėlę nustebo Fasiras. - Keista, kad per tiek laiko vadovavimo Štabui jūs dar nėsyk nebuvot išvykęs, - pakomentavo.
   Aišku, tai irgi šį tą bylojo apie Angliją ir sumažėjusį jos tarptautinį pasitikėjimą. Nors būdamas Ispanijoje ir retkarčiais peržvelgdamas vietinius laikraščius von Sjuardas mažai ką terasdavo apie savo gimtąją šalį, tai nereiškė, kad neaiškus sujudimas vidinėje Didžiosios Britanijos burtininkų valdžioje nerūpėjo visiems. Jis neaktualus tebuvo paprastiems ispanams, besirūpinantiems tik nuolatiniu kramsnojimu ir susitikimais su draugais. Sujudimas Anglijos valdžioje visai Europai rėkė, kad tenykštė ministerija nesugeba susitvarkyti savo reikalų, tad yra pažeidžiama ir jos patikimumas sumenkęs - greičiausiai dėl šių priežasčių Anglijos aurorai ir buvo menkai beįtraukiami į tarptautinius kriminalinius reikalus.
   - Nelabai, - lakoniškai burbtelėjo ministras. - Bent ne dabar.
   Vienintelis jam tikrai priimtinas jodinėjimui objektas buvo motociklas - nei kupranugariai, nei žirgai neviliojo, kad ir kaip namie dabar likusi sužadėtinė mėgino pakeisti jo nuomonę apie gyvąsias transporto priemones. Juodaplaukis nesijausdavo labai jaukiai ant garsiai alsuojančių, drambliškų žvėriokų, vienu galinio tilto pakėlimu galinčių jį išsviesti į žėriąsias kosmoso erdves, nugaros.
   Į Dafydd slystelėjimą pusvampyris sureagavo tvirtai ir pusiausvyros neprarado.
   - Viskas gerai? - paklausė, pamanęs, kad gal ugniniai plaukai visgi ne taip ir gerai atspindi saulę ir jauna galvelė galėjo netikėtai perkaisti.
   Brito dėmesį atkreipė šešėlis, praslinkęs tarp jo ir apsauginio, užvertęs galvą aukštyn jaunuolis pamatė praskrendantį šventąjį ibį. Įžanginės ekskursijos gidas pademonstravo ir šį paukštį ir informavo, jog Karalių slėnyje vengiant naudoti magiją, ibiai naudojami kaip informacinės bei pašto pelėdos, turint galvoje, jog šaltesniuose kraštuose įpratusiems gyventi plunksnuočiams darbuotis Afrikoje būtų sunkoka. Tolumoje besibūriuojanti prancūzų grupelė atrodė kiek sunerimusi.
   - Įdomu, kas jiems nutiko, - lyg sau, lyg Dafydd'ui sumurmėjo von Sjuardas, sukdamas į tą pusę.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Žinoma, Dafydd išsipliurpė per daug. Vos išgirdęs ministro pastebėjimą iš karto suprato: jeigu dar teks išsižioti, sakys tik tai, ko buvo paklaustas. Daugiau jokių papildomų žodžių, minčių ar replikų - pamoka išmokta. Tad į šį komentarą vaikinas atsakė tik gūžtelėdamas pečiais, nors, jo nuomone, mažiau nei metai nebuvo verti epiteto "tiek laiko vadovavimo štabui." Jeigu von Sjuardas taip mano, tebūnie, bet to štabo vadovas daugiau nieko nesakys.
Atrodo, kad ir Jungtinės karalystės magijos pasaulio galva nebuvo nusiteikęs plepėti. Tai Dafydd visiškai tiko, tuo labiau, kad vadovas nepasidomėjo, ką apie jodinėjimą mąsto auroras. Ši aplinkybė leido tylėti, tad raudonplaukis jautėsi patenkintas. Na, kiek galėjo taip jaustis čia, siaubingai toli nuo mylimosios, ir, maža to, ministro draugijoje.
- Taip, ačiū, - kuo trumpiau į tiesioginį klausimą atsakė Dafydd. Dėl kvailo slystelėjimo jautėsi nejaukiai, tačiau von Sjuardo nekalbumas leido išvengti bereikalingo burnos aušinimo ir čia. Ar jis visada toks, ar tai aš nevertas jo dėmesio? nejučia susimąstė antrojo Magijos ministerijos lygio vadovas. Vis dėlto jis, Dafydd, primygtinai buvo kviečiamas į šitą kvailą susitikimą, tad kažko turi būti vertas.
Kas velsiečiui visiškai nepatiko, tai Fasiro susidomėjimas prancūzų grupe. Pats Dafydd mielai būtų išvengęs bet kokio kontakto (ačiū, jau ir ministro per akis, ką jau kalbėti apie likusią anglų komandos dalį), tačiau von Sjuardas, atrodo, buvo nusitaikęs tiesiai į tuos sraigėmis mintančius žmones.
- Esate tikras, kad verta prie jų gretintis? - tarstelėjo Dafydd. Staiga susidomėjęs piramide jis norėjo eiti link jos, bet ministras, regis, susirūpino, ką šiame gyvenime veikia prancūzai. Sunkiai atsidusęs raudonplaukis ramiai sekė viršininkui iš paskos. Nelabai žinojo, kokios tiksliai jo pareigos, bet ministro palikti vieno su "anais" lyg ir nederėjo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasirui beliko linktelėti į pavaldinio patvirtinimą, jog jaudintis nereikia. „Jaučiuosi gerai, tik šiaip žioplas“, - ne itin brandžiai patylom sau vyptelėjo von Sjuardas, persimesdamas apsiaustą per petį. Ką gi, ministras Egipte nesijautė nesaugus - štai todėl ir pasirinko tokią vietą susipažinimui su Štabo vadovu ir sužinojimui, ko šis vertas.
   - Man regis, kažkas negerai, - gūžtelėjo pečiais pusvampyris, paprastai pasižymintis gan nebloga nuojauta. - Girdėjau, prancūzų nesunervina net pusgyvės patiektos varlės, o tai jau šį tą reiškia, - burbtelėjo, nevykusiai juokaudamas be šypsenos. Rimto veido išlaikymas visuomet yra ginybinis mechanizmas tuo atveju, jei niekas visgi nesijuoktų. Bent neliksi tas, kuris juokėsi vienas.
   Politikas neskubriai pėdino per smėlį, svarstydamas, ar po kiek laiko į batus nepribyrės užknisančių smiltelių. Kaip tyčia neatsiminė nei vienų kerų, galinčių apsaugoti nuo tokio nemalonaus nutikimo.
   Po kelių sekundžių krūptelėjęs juodaplaukis vėl iškėlė galvą aukštyn - likus keliolikai metrų iki prancūzų komandos, ibis nusileido ir prie Fasiro bei Dafydd. Grakščiai iškėlė koją, tiesdamas kažkuriam iš dviejų vyrų laišką - ir jį paėmė von Sjuardas.
   Atvyniojęs papirusą (o kas kitas gi galėjo ten būti?), auksaakis tylėdamas peržvelgė tekstą ir kilstelėjo antakius. Žemiau mažesnėm raidėm buvo pridurta, jog prisidėti prie egiptiečių mumijų gaudytojų komandos gali tik karinį pasirengimą turintys ir aukštų pareigų neužimantys burtininkai iš gausesnių svečių grupių. Šiaip ar taip, šiokį tokį pasirengimą Fasiras turėjo, bet dalyvauti ten, šiaip ar taip, negalėjo. Nors gal, tiesą sakant, visai mielai būtų sutikęs tą padaryti.
   - Pabėgo Tutanchamonas, - atsikrenkštęs pranešė britas, įsikišdamas lapą į kišenę. - Prašo pagalbos, bet išlikti ramiems, - užbaigė.
   Prancūzai sunerimę dairėsi aplinkui, bet pamažu judėjo į viešbučio pusę. Kupranugarių iš jų niekas taip ir neatėmė - kadangi Karalių slėnyje buvo vengiama naudoti magiją, šie padarai truputį greitino kelionę.
   Teoriškai ir labai sąlyginai saugiu atstumu nuo britų poros nutolę prancūzai pradėjo į kažką neprancūziškai rodyti pirštais, keli iš jų išsitraukė lazdeles. Tik tada von Sjuardas stabtelėjo ir mažumėlę pakreipė galvą. Priešais juos formavosi nedidelis smėlio tsunamis, o aplinkui jį ant žemės rateliu kažkas šoko - sakytumei, vaikai, bet tik žiūronai galėjo parodyti ten besant mumifikuotas kates, susikibusias už galinių letenėlių, ir stovinčias ant priekinių.
   - Kas čia per... - atatupstas žengtelėjo pusvampyris.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Jeigu buvo "kažkas negerai", Dafydd dar mažiau norėjo gretintis prie Prancūzijos atstovų. Deja, priešgyniauti ministrui norėjosi neką labiau, tad vaikinas nutylėjo. Kuo toliau, tuo labiau įsitikino, kad šitos kelionės metu iš viso turbūt tepasakys kokius penkis žodžius. Mintys ir vėl grįžo į Angliją, į butą Vakarų Bromptone. Negirdimai atsidusęs jis žvilgtelėjo į von Sjuardą ir, pamatęs, kad tas kažkur klampoja, nenoromis nusekė iš paskos. Tiesą sakant, jautėsi labai nejaukiai: jeigu ši kelionė išties yra kažkoks išbandymas, jam kol kas labai nesiseka.
Laimei, bent paukščio neišsigando. Kreivai šyptelėjęs dėl vadovo krūptelėjimo Dafydd ir toliau tylėjo. Nelabai atidžiai stebėjo, kaip von Sjuardas paima laišką. Visai nebuvo įdomu, kas ten rašoma, ypač jeigu tai susiję su tuo nelemtu susitikimu, į kurį jie čia ir atvyko.
Deja, ministras, nė neatsiklausęs Dafydd nuomonės, nusprendė apšviesti vaikiną laiško turiniu. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis nebuvo labai įdomus, nors, reikia pripažinti, buvo vertas šiek tiek dėmesio.
- Maniau... - pradėjo Dafydd, tačiau tada prisiminė savo pažadą nesakyti nieko, ko jo nebuvo klausiama, tad tiesiog pridūrė: - Aha.
Tikriausiai negalėjo tikėtis, kad ministras bus toks kvailas ir praleis pro ausis labai jau aiškiai nuslėptą mintį, tačiau vylėsi, kad turės takto bent kartą patylėti. Labai jau daug von Sjuardo pasiūlytų komentarų ir klausimų buvo visiškai nereikalingi ir verčiantys aurorų štabo viršininką jaustis nepatogiai.
Dafydd žiūrėjo į smėlį, tad vos neatsitrenkė į prieš jį ėjusį ir sustojusį ministrą. Mintyse nusikeikęs vaikinas pažvelgė į tą pusę, į kurią mosavo prancūzai. Von Sjuardas irgi atrodė susidomėjęs tuo, kas ten vyksta. Raudonplaukis prisimerkė, tačiau suprasti, ką mato, nesugebėjo. Nenoromis išsitraukė lazdelę. Kovoti labai tingėjo, tačiau puikiai suvokė: ginti Fasirą von Sjuardą yra jo pareiga. Jeigu ten yra kažkas, kas kelia ministrui grėsmę, jo darbas yra ją nukreipti kur nors kitur. Jeigu reikės, prisiimti pačiam.
Kad ir kas ten buvo, tai artinosi. Dafydd atkakliai bandė įžiūrėti, ką matantis, tačiau niekaip nesisekė. Laikė lazdelę paruoštą, tačiau neįsivaizdavo, koks tai priešas, tad nežinojo ir ką reikėtų su ta lazdele daryti. Nejučia vaikinas pats žengė kelis žingsnius prancūzų link. Kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti, širdį pradėjo graužti keista baimė.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Mhm? - klausiamai dėbtelėjo Fasiras į Dafydd'ą, netikėtai nutraukusį savo mintį.
   Visgi per daug nesureikšminęs, nors truputį susierzino dėl menko auroro komentaro, politikas atsispyrė poreikiui sugrūsti rankas į kišenes. Ko gero, aurorų štabo vadovas dar nebuvo patyręs komunikacijoje ir nesuprato, kiek daug reiškia bendravimas su savo kolegomis netgi ne vien reikalų klausimais, nors šita galimybė von Sjuardui regėjosi besanti itin keista, turint minty, kokiu plepumu ir gebėjimu laviruoti tarp draudžiamų ir, pavadinkim, normalių pokalbio temų pasižymėjo Anglijos aurorai.
   Tik toji miniatiūrinė smėlio audra ir katės... Antgamtas, akies kraštu dėbtelėjęs į savo palydovą, nesunkiai suprato, kad šis ten besančių smulkmenų nemato, nors ir neaišku, koks geras buvo jo regėjimas. Akiniuotų aurorų buvo mažai. Geros akys, kaip bebūtų neįprasta, labai neretai išgelbėdavo aurorų gyvybes, todėl logiška, kad prasčiau matantys anksčiau ar vėliau paslysdavo ir nukrisdavo nuo gamtinės atrankos atbrailos į juodžiausias prarajas, apie kurias kiek daugiau tegalėjo numanyti Devintojo departamento darbuotojai.
   Cunamis veikiai persiformavo į tornadą, žymiai geriau matomą net per didesnį atstumą, o mumifikuotos besilinksminančios katės apsupo šėlstančią magijos stichiją jau keliais žiedais.
   Von Sjuardas nejučiom timptelėjo sau už apykaklės, atsilaisvindamas marškinių viršutinę sagą, ir išsitraukė iš švarko kišenės lazdelę. Aišku, jam nebuvo būtina to daryti, kol auroras buvo šalia, bet būdamas sveiko proto, pusvampyris suvokė, kad prieš senovinę ir gerai pribrendusią magiją Anglijos auroras gali ir nepakovoti.
   - Ką galvojat, Llewellyn? - paklausė juodaplaukis ramesniu, nei derėtų, balsu.
   Kairė ranka nepolitiškai įsmuko į kišenę, tarsi toksai gestas padėtų atgauti ramybę ir teisingai nuspręsti, ką daryti būtų protingiausia. Keliauti oru - Fasiras nedvejojo, kad jo sargybinis tai geba - šioje dykumoje nebuvo rekomenduotina. Nelogiška būtų ir slėptis piramidėje ar dar kokiame nors šauniame ir neseniai žavėjusiame pastate.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, ministras reagavo į neužbaigtą mintį, tačiau jo atsakas buvo toks, kad Dafydd nutarė jį nesantį vertą ilgesnės diskusijos. Raudonplaukis atsargiai žvilgtelėjo į von Sjuardą ir kiek pasvarstęs nusprendė turįs teisę daugiau nieko nesakyti. Toks variantas visai tiko, mat vaikinas juto: kiekvieną kartą, kai tik praveria burną, baisiausiai susimauna.
Tiesą sakant, Dafydd visai nenorėjo žinoti, kas ten dedasi. Norėjosi ramiai atsitraukti ir palikti keistąjį reginį už nugaros. Deja, prancūzpalaikiai, o kartu su jais, regis, ir Anglijos Magijos ministras neslėpė susidomėjimo. Vadinasi, ir jam, aurorų štabo viršininkui, buvo nevalia nusisukti. Nurijęs sunkų atodūsį velsietis bandė įžiūrėti, kas tiksliai ten dedasi.
Netrukus Dafydd susidūrė su netikėta užduotimi - jam teko rinktis, į ką spoksoti: į staiga atsiradusį tornadą ar lazdelę išsitraukusį Fasirą von Sjuardą. Paties ginklas laukė, kada bus paleistas į kovą, bet staiga apėmė smalsumas: ar ministras yra pajėgus kautis? Beveik norėjosi to paklausti, bet taisyklė tylėti priminė apie save, tad Dafydd klausimą nurijo. Deja, ministras tokiomis geromis manieromis nepasižymėjo ir, kaip visada, nesiteikė patylėti.
Galvoju, kad reikėtų iš čia nešdintis ir palikti tuos kvailius čia tvarkytis vienus. Labai nesinorėjo pagalvoti apie tai, ką turės išgyventi Mayra, jeigų jį čia užpuls tornadas ar kažkokie neaiškūs padarai, judantys aplink jį.
- Turėtume susivienyti su prancūzais, - visai ką kita garsiai ištarė vaikinas. - Jeigu paaiškės, kad... tai kelia pavojų, geriau būti vienoje krūvoje.
Prie sraigiaėdžių artintis visai nesinorėjo, tačiau dėl vieno Dafydd buvo tikras: jeigu pamažu artėjantis reiškinys išties yra grėsmingas, nemaža burtininkų grupė apsiginti galės kur kas geriau. Šiek tiek dvejodamas vaikinas žengė porą žingsnių ano būrelio link, tačiau supratęs, kad negali palikti von Sjuardo vieno, stabtelėjo.
- Juk nenorite slėptis piramidėje, ar ne? - dėl visa ko pasitikslino ir nelabai drąsiai pridūrė: - Tai gali būti spąstai.
Tik ištaręs tuos žodžius Dafydd suprato net dviem sakiniais viršijęs savo žodžių limitą, bet jau buvo per vėlu.

[Fasiras von Sjuardas]

    Von Sjuardas auksinėmis akimis žlibino į horizontą, galvodamas, kokie turėjo būti atsilupėliai senovės egiptiečiai, kad galingą ir galimai juodą magiją paverstų tokiu įspūdingu reginiu su pilnu įspėjimu. Trumpam atsigręžęs į piramides, pusvampyris nesunkiai suvokė, ar bent jau tarėsi suvokęs, du dalykus: pirma, jie visi buvo tarp magiško tornado ir piramidžių, kas kvepėjo buvimu apsuptiems; antra, vienas svarbiausių dalykų minėtajai mirusiai tautai buvo gebėjimas užgniaužti kvapą ir sukelti baimės jausmą. Tai rodė ir piramidės, ir kvailas kačių lavonėlių šokis, ir, tam tikra prasme, pačių egiptiečių noras demonstruoti viską, ką beturi, ir gąsdinti atvykėlius šiurpiomis istorijomis.
   Kačių lavonėliai, - nemaloniai antgamto mintyse darsyk nuskambėjo pavadinimas to, kas darkėsi tolumoje, vargiai prieinamoje žmogaus akims. Nekromantija buvo tas dalykas, su kuriuo mažai bepročių tegalėjo norėti turėti reikalo. Fasiras nedvejojo, kad katės tėra, kaip čia išsireiškus, vieno vilko stūgtelėjimas, kol krūmuose laukia nematoma šaika apsiseilėjusių iš bado jo kolegų.
   - Hmm, - numykė ministras, gal ne itin patenkintas tokiu sargybinio sprendimu, tačiau nesipriešindamas. Tiesą sakant, turbūt nelabai ko kito ir tikėjosi. - Tuomet taip ir padarykim.
   Iš kito šono jau artinosi nemažai žalių siluetų, tik von Sjuardas dar nebuvo tikras, ar ten buvo draugai, ar priešai, nors numanė, jog ten galėtų būti patys egiptiečiai.
   - Gal ne, - nelinksmai nusijuokė Fasiras. - Nors ką gali žinoti, gal ten su jais būtų lengviau? Bet palaukim, kas toliau, - gūžtelėjo pečiais, leisdamasis artyn prancūzų komandos. Šie vieningai kėlė lazdeles aukštyn, regis, pasiruošę kaip įmanoma geriau susidoroti su gresiančiu pavojum. Tornadai, dabar jau trys, visi švytėjo, regėjosi, jog šviesą ir galią jie ima iš dangaus, mat šis palaipsniui temo ir niaukėsi.
   Ne kažkas, - galvojo von Sjuardas, atsidūręs prancūzams už nugaros. Šie du atėjūnus pastebėjo, mandagiai palinksėjo ir pamėgino išaiškinti planą - iš pradžių prancūziškai, paskui ispaniškai. Kreivai ir šleivai, bet šiaip bei taip sužadėtinės pramokyta kalba supratęs, ko siekia kitataučiai, ministras pasisuko ir į sargybinį.
   - Jie daugiausia jėgų skirs skydui, kadangi nesitiki be reikalingų žinių kažkaip paveikti tą daiktą. Karts nuo karto skydą nuims ir smogs stingdomaisiais kerais, bet nieko gero, - išvertė jis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd žiūrėjo į nesuvokiamą reiškinį ir juto kylantį nerimą. Tarėsi iš karto žinojęs, kad šita užmačia yra visiškai kvaila. Ir kam jiems reikėjo anksčiau keltis, kad pasivaikščiotų po kažkokį slėnį? Vaikinas to visiškai nenorėjo, jam svarbiau buvo greičiau atbūti tą kvailą susitikimą ir greičiau grįžti namo. Dabar per von Sjuardą įsivėlė į kažkokią nesąmonę ir turi galvoti, kaip iš jos ištrūkti. Tyliai atsidusęs Dafydd pasistengė susikaupti, nors daug mieliau galvojo apie Mayrą, kuri dabar tikriausiai jautėsi labai vieniša.
Ministrui siaubingai trūko konkretumo. Dafydd iš jo mykimo nieko nesuprato, tačiau nutarė patylėti. Jeigu vadovui kils kokių klausimų, jis juos ir užduos, o iki to laiko auroras tiesiog nieko nesakys. Iš to, ką kalbėjo von Sjuardas, atrodė, kad jis irgi nelabai žino, kaip reikėtų kapanotis iš tokios situacijos. Tai Dafydd šiek tiek pralinksmino: ministras buvo gerokai labiau patyręs, tačiau, atrodo, vis tiek susidūrė su nežinoma situacija.
Kai jiedu prisiartino prie prancūzų ir tie pradėjo šnekėti, vaikinas kilstelėjo antakius: anie, žinoma, kaip visada pasipūtę: visas pasaulis turi mokėti jų kvailą kalbą, o jie angliškai, aišku, nė bum bum. Dafydd nuostabai, ministras kažką suprato.
- Nemanau, kad stingdomieji kerai čia padės, - tyliai pratarė raudonplaukis. Tiesą sakant, nuomonės neturėjo jokios, bet įtarė, kad iš viso tylėti šioje situacijoje nebūtų gerai. Pradėjo svarstyti, ar nereikėtų vis dėlto lįsti į kokią piramidę: susidarė įspūdis, kad svetimtaučiai gali būti visiški kvailiai, ir galiausiai visą grupę teks ginti jiems - Dafydd ir Fasirui. Nuo artimiausio statinio jie nebuvo nutolę pernelyg toli, tad norint buvo galima suspėti. Velsietis įnirtingai stengėsi apsispręsti, kol galiausiai čiupo von Sjuardui už rankos ir pratarė:
- Iš tų prancūzų aiškiai jokios naudos. Man atrodo, verčiau vis dėlto pasislėpti, nes dviese jų visų galime ir neapginti.
Dafydd nenorėjo atrodyti bailys, tačiau kuo toliau, tuo mažiau norėjo turėti bet kokių reikalų su tais sraigiaėdžiais. Dar kartą nužvelgęs situaciją, raudonplaukis pamatė, kad ji tikrai bloga: kad ir kas ten buvo, jie artinosi, dangus buvo visiškai aptemęs. Dafydd ilgiau nebegalvojo ir paprasčiausiai nusitempė ministrą paskui save į piramidę. Kažkuo užrėmęs įėjimą vaikinas paleido von Sjuardą ir apsižvalgė. Buvo visiškai tamsu, tad nieko įžiūrėti nepavyko. Svajodamas apie tai, kad norėtų tokioje tamsoje atsidurti su visai kitu žmogumi, auroras sunkiai atsiduso.

[Hermione Croft]

Hermione atvykusi į Egiptą iš karto priėjo prie piramidės į kurią keliaus.Hermione patekusi į piramidę pamatė daug gražių raštų,statulų...Hermione vaikščiojo Piramidės kolidoriais ir galvojo  kodėl aš čia atėjau ir staiga prieš jos akis pasirodė Egipto dievas Anubis  Hermione labai išsigando bet tai ilgai nesitesė ji buvo su savimi pasiėmusi peilį.Kai Anubis nusisuko Hermione kirto jam per galvą su peiliu ir jis pradingo Hermione galvojo, kad nugalėjo Anubi bet taip nebuvo.Ji ėjo toliau bet jeai kažkas nedavė ramybės nes vis prieš ją atsirasdavo juodas dūmas tai buvo Anubis bet Hermione to nežinojo ir staiga prieš ją atsirado Anubis ir Egipto deivė Maat jie pačiupo mergaitę ir kažkur nusinešė kolidoriais.Jie norėjo suvinioti mergaitę kaip mumiją bet Hermione pamatė kažkokį ginklą ji jį pasiėmė kaip Maat ir Anubis nusisuko o kai jie atsisuko ir Hermione trenkė jiems per galvą ir juos nugalėjo Tada Ji pabėgo iš piramidės ir nusprendė būti atsargesne.

[Matthew Turner]

Buvo šiek tiek keista per Kalėdų atostogas kartu su Hogvartso mokine keliauti į Egiptą. Ko gero, dar labiau stebino tai, kad ji sutiko. Leisti atostogų laiką su profesoriumi, kurio nemėgsta visa mokykla? Su tuo, kuris nesugebėtų ištraukti iš bėdos, jeigu kas nors nutiktų? Na, bet Nelanna buvo gabi mokinė, ir Matthew norėjo jai parodyti vietą, kurioje pats pajuto meilę nuostabiam herbologijos mokslui.
Skraidyti nemėgstantis Turner kurį laiką po nusileidimo raukėsi, tačiau kol atvyko iki Karalių slėnio, spėjo pasitaisyti. Tiesa, nuotaiką gerokai gadino tai, kad net ir dabar čia buvo daugybę žmonių. Didžioji jų dalis nė nepastebėdavo nedidelių augaliukų, kurie natūraliai neaugo niekur kitur. Iš vietinio herbologo sužinojęs apie "habhabrus" (jeigu tik Matthew gerai išgirdo tą keistą žodį) nutarė, kad Nelannai bus tikrai įdomu. Šie augaliukai buvo visai maži - vos iki trijų milimetrų aukščio, - neaugo daugiau niekur pasaulyje ir pagerindavo daugybės eliksyrų gydomąsias ar kitokias savybes. Tikrai nuostabus augaliukas.
- Apie istoriją neišmanau nieko, - pratarė Matthew, nors tai nebuvo visiška tiesa. Prieš daugybę metų jis vienerius metus dėstė ne ką kitą, o magijos istoriją. Vis dėlto jo žinios čia tikrai nepravers, tad nevertėjo net apsimesti. - Bet jeigu norėsi, galėsime nueiti ir aplankyti kapų. Mus dominantis augalas auga tik lauke, tad tai jau tavo pasirinkimas.
Su krūva žiobariškų banknotų rankoje nuėjo nupirkti bilietų. Netrukus grįžo prie jaunosios herbologės ir draugiškai nusišypsojo.
- Ką gi, eime? - maloniai paklausė jis.

[Nelanna Light]

Sulaukusi profesoriaus Turner pasiūlymo vykti į Egiptą susipažinti su retu, tik Karalių slėnyje augančiu augalu, Nelanna iš pradžių dvejojo ir pasakė, kad pagalvos. Bet apsvarsčiusi, kad tai neįtikėtina ir tikriausiai vieną kartą gyvenime pasitaikanti galimybė, pasitarusi su tėvais ir Felissa, ji nusprendė vykti. Ir štai ji jau Egipte, kartu su herbologijos profesoriumi. Prieš vykdama ji draugams nepasakojo šių planų nes įtarė, kad gali atsirasti bandančių ją perkalbėti mokinių. Ne visi sugebėjo įžvelgti profesoriaus Turner gerąją pusę ir laikė jį prastu mokytoju. Arba tuo, iš kurio galima šaipytis, kelti balaganą ir kitaip drumsti pamokų ramybę. Varniukė nesuprato viso to prasmės. Jos nuomone, pamokos yra tam, kad vaikus paruoštų tolimesniam gyvenimui painiame ir pavojingame magijos pasaulyje. Po pirmo kurso ji matė, ką veikia suaugę burtininkai, kai buvo su tėčiu išvykusi į ekspediciją, į kurią kažkodėl jis daugiau dukros neėmė. Po to nuotykio per pirmąsias vasaros atostogas mergaitė nusprendė dar labiau stengtis mokytis, nes visai nenori po mokyklos baigimo nesugebėti išgyventi, ir kad geriausias jos pasiekimas mokykloje būtų prakirstas šiltnamio stogas, kuo galėtų pasigirti vyresnės mokinės Dori ir Meg. Bent jau tokias kalbas Nelanna buvo girdėjusi...
Profesoriui grįžus su bilietais, varniukė nuvijo grįžusias mintis šalin ir pasiruošė dar vienam nuotykiui.
- Aš pasirengusi! Galime eiti! - atsakė profesoriui. - Jei dar liks mums laiko, į kapus pažiūrėti taip pat norėčiau, kad jau čia esame.

[Matthew Turner]

Nelanna buvo gera mokinė. Tokia, su kokiomis yra smagu dirbti. Jeigu visi būtų tokie kaip ši varniukė, profesoriaus darbas būtų nuostabus. Deja, tokių buvo tik vienetai, tad reikėjo stengtis ir parodyti geriems mokiniams ypatingą dėmesį. Būtent dėl to dabar Matthew Turner buvo Egipte su šia mokine, o ne drybsojo savo lovoje Aberdine. Kita vertus, čia jie atvyko apžiūrėti reto augalo, kuris tikrai turi sudominti jaunąją herbologę.
- Mielai parsivežčiau tų augaliukų į Britaniją, - pratarė parodęs bilietus tikrintojui. Netrukus profesorius ir mokinė jau buvo viduje. - Deja, bijau, kad ilgas skrydis jiems labai nepatiks, be to, kokie oro uosto darbuotojai praleis į lėktuvą augalą?
Nervingai šyptelėjo. Galbūt Nelanna sugebėtų padaryti kažką, kas padėtų augalams. Pavyzdžiui, sukurti šiltnamio sąlygas ar paversti juos nematomais. Vis dėlto kokios magijos paslaptys Matthew buvo tikrai neįkandamos, tad jis nė nesivargino galvoti. Geriau jau laikyti, kad parsigabenti tų augalų jie negalės.
- Daugiausia jų auga čia, prie pirmojo kapo. Bet atrodysime keistai, jeigu eisime ne vidun, o kažkur į šoną. Geriau jau eiti iki paskutinio ir tikėtis, kad ten nieko nebus, - pratarė Turner ir patraukė tolimiausio kapo link. Net ir žiemą čia buvo nemažai žmonių, o tai gerokai erzino. Norėjosi ištyrinėti augalėlius be smalsių žiūrovų. Pasidarė apmaudu, kad Nelanna dar nepilnametė - jeigu ji galėtų kerėti, viskas būtų žymiai paprasčiau.
Galiausiai pasiekė tolimiausią kapą. Ant žemės iš karto pamatė habhabrus, tačiau jautėsi kiek nejaukiai - nenorėjo įtraukti jaunos raganaitės į bėdą.
- Ar aplink mus labai daug žiobarų? - paklausė nenuleisdamas akių nuo augaliuko.