[Kaja Adams]

Tikrai, šitaip kvailai Kaja jau seniai nesijautė. Telefonas. O kas gi dar padės, jei ne jis? Mergaitė pasiėmė išmanųjų ir ėmė skaityti komentarus nuotraukos, kurią prieš tai žiūrėjo. Pamačiusi įžeidų komentarą karčiai susiraukė ir vis tik telefoną pasidėjo. Kad ir kaip bebūtų liūdna, deja, šį kartą jis neišgelbėjo. Tačiau visai netikėtai išgelbėjo Erka. Mat paklausė, kas nutiko Kajai.
- Man? Apart to, jog ką tik kažkoks Styvas parašė, kad aš esu begemotas, nieko, - atsakė. - Bet šiaip... Na, tu su manimi nebendrauji, - su skauduliu balse tarė. - Nejaugi viskas dėl tos lentynos?
Regis, Erka stebėjo paukščius danguje, tad galvą pakėlė ir Kaja. O netrukus vyresnė mergina ėmė čiupinėtis savo plaukus. Trylikmetė nematė, ar išties tai atsitiko, bet galvoje sukirbėjo viena mintis. Dabar jau tramdydama šypseną Kaja paklausė:
- Ar tave apkakojo paukštis?

[Erka Forrm]

  Išklausiusi Kajos, mergina susiraukė. Ne, dėl lentynos nebepyko, nors ir buvo nemalonu.
- Na, žinai... Jau nebepykstu, bet... Bet... - atsiduso. - Aš maniau, kad šią dovaną tu išrinkai man, bet panašu, kad esu tau niekas, - atsiduso ir nusuko akis. Šiandien tikrai nebuvo pasiruošusi sunkiam pokalbiui, jai tereikėjo vienatvės ir gal net šlakelio brendžio, kad ir kaip ji stengėsi negerti, šiandien tai atrodė vienintelis variantas. Jai reikėjo, kad prašviesėtų akyse, o tai buvo vienintelis žinomas natūralus būdas, naudojamas jau labai labai seniai.
  Kajai bandant sulaikyti juoką, mergina irgi nusišypsojo.
- Kai tau irgi taip nutiks, bus juokinga abiems! - prapliuko juokais, tačiau po kelių akimirkų nustojo. Dėmesį atkreipė upės viduryje esantis didelis akmuo. Gal šokti, gal užsimušiu?..

[Kaja Adams]

Erka atsiduso, o po to atsiduso ir Kaja.
- Erka. Aš tą dovaną ir išrinkau tau, tačiau tėvai man neleido dovanoti vien tau. Jie žino, kad pas profesorių Aurį gyvena ir Eion su Timočiu. Liepė padovanoti visiems...
Jos abi pasijuokė, o paskui Erka į kažką įsižiūrėjo. Kada priėjo arčiau, irgi ėmė žiūrėti.
- Ką ten matai? - paklausė. - Bet reik kažkaip nusivalyti, fui, - tarė žvelgdama į violetinplaukės galvą. - O ar tu išsikakavai ir ranką? Gal reik kur nors nueiti už kampo ir galėsi kerų pagalba susitvarkyti. Girdėjau, kad ten, - pamojo ranka, - atsidarė naujas sušių baras. Ar mėgsti sušius? Jei norėtum, galėčiau pavaišinti, nueitume pasėdėti į parką ar taip kur nors... Žinoma, tik kai išsivalysi tą kaką, - nusišypsojo.

[Erka Forrm]

- Bet kodėl taip lengvai pasidavei, parodydama, kad tau aš lygi su jais? Aš gi stengiausi, būtent tau rinkau telefono dėklą! - išrėžė, į širdį vėl sugrįžus pykčiui. Jau seniai buvo atleidusi, tačiau vėl apie tai kalbant, pasidarė skaudu. Ji pati tikrai stengėsi parodyti, kokia jai Kaja svarbi, o gavo... Na, buvo panašu, kad jaunėlė dėl jos nekovojo.
  Išgirdusi Kajos klausimą, violetinplaukė kelias akimirkas pagalvojo. Ar tas akmuo, į kurį taip įdėmiai žiūrėjo, buvo vertas jų žvilgsnių?
- Akmenį, - atsiduso mergina, kuris ir vėl pradėjo vilioti savo kietumu ir užtikrintumu, kad krisi smarkiai. - Ir taip, reikėtų, - atsiduso prisiminusi, kaip baisiai dabar turėtų atrodyti jos plaukai. Keliaujam! - pasakė ir pasuko baro link. Negalėjo sakyti, kad sušiai buvo jos mėgstamiausias maistas, tačiau jie tikrai nebuvo blogi.

[Kaja Adams]

- Nežinau, tiesiog... Nemėgstu lįsti žmonėms į akis. Jeigu matau, kad jie nebenori, tyliai liūdžiu ir tiek, - atsiduso. - Šis telefono dėklas mano mylimiausias, - nusišypsojo ir trumpam ištraukė prietaisą parodydama, kad naudoja būtent Erkos dovanotą dėklą. - Akmenį? - nustebo Kaja.
Jai dar reikėjo akimis paieškoti to akmens. Kurių galų Erka į tą akmenį žiūrėjo? Tačiau tai buvo nebesvarbu, nes violetinplaukė sutiko keliauti į sušių barą. Tikriausiai tai reiškė tai, jog dabar viskas atsistos į senas vėžias. Jog Kajos ir Erkos bendravimas vėl taps toks pat, kaip anksčiau.
Dabar trylikmetės nuotaika stipriai pasitaisė ir ji linksma pradėjo pėdinti tiltu. Galiausiai abi burtininkės perėjo šį tiltą ir įsimaišė į žmonių šurmulį.

[Adrijas Volkeris]

Buvo vėlus vakaras. Adrijas jau pavargęs. Po ilgos darbo dienos skubėjo namo iš restorano. Visada turėdavo eiti per šį tiltą. Taip buvo ir dabar. Lakotas sustojo. Atsirėmė į turėklus ir įsižiūrėjo į vandenį. Užsisvajojo apie kažką. Graži čia buvo vieta ir net pavargęs mėgdavo čia kiek pasvajoti. Gal ir keista, bet jam patikdavo čia pabūti.
Staiga, išgirdo kažkokius balsus. Jie dar toli šurmuliavo. Buvo keli. Kalbėjo vienas per kitą. Adrijui nepatiko, kad jie sudrumstė jo ramybę. Bet tikėjosi, kad greitai praeis ir dings sau. Balsai artėjo. O galiausiai jis pamatė ir keturis vaikinus. Aiškiai girtus. Vaikinai sustojo ir įsižiūrėjo į jį. Adrijas irgi spoksojo į juos. Išsitiesė, iš jų akių sklido priešiškumas, iš jo tiesą pasakius šaltis ir abejingumas. Jau tikrai nesiruošė išsigąsti kelių girtų mulkių.
- Ėėė, tu, pasitrauk. Leisk praeiti raudonskūri.
- Tu čia man? Tai praeik, kas neleidžia? - Dar tu pakalbėk.
- Ir pakalbėsiu. - Šitoks atvejis buvo pirmas jo gyvenime. Tas, kuris šnekėjo jį stumtelėjo. Adrijas jį irgi pastūmė.
- Tuoj skrisi per turėklus verčiau varyk iš čia. Adrijas nusikvatojo iš tų žodžių. Nors visi protingieji balsai šaukė, kad neapsimoka veltis. Kad tai tiesiog kvaila. Bet ar buvo per daug pavargęs ar nusibodo kai kurie reiklūs klientai. Todėl nenorėjo šitiems tiesiog nusileisti.
Taigi, gerokai pastūmė tą pirmą išsišokėlį. Jo draugai aišku puolė anam į pagalbą ir užvirė grumtynės. Adrijas buvo aukštas, tvirtas ir sportiškas. Ir stiprus. Bet jie buvo keturi. Prirėmė Volkerį prie tilto turėklo. Adrijas persisvėrė per jį. Įsikabino tvirtai rankomis. Jį bandė atplėšti nuo turėklo, bet Adris laikėsi iš paskutiniųjų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Šį kartą susitikimas gerokai užtruko. Dafydd jautėsi kaltas, kad užsibuvo Londone iki vėlaus vakaro, bet žinojo: Mayra juo nesuabejos. Kuprinėje, kurią užbūrė nesusekamais išplėtimo kerais, buvo susidėjęs nemažai gyvūnų kaulų, kurie labai pravers dailės projektui. Nemažai už juos sumokėjo, bet neabejojo, kad ši investicija atsipirks.
Susitikimas gerokai išvargino, tad velsietis nutarė šiek tiek pasivaikščioti ir atsigauti vėsiame vakaro ore. Taip, reikėtų keliauti namo, bet keltis oru dabar gali būti rizikinga. Visai nereikia susižeisti.
Taigi slampinėdamas po Londoną Dafydd pagaliau pasijuto geriau ir jau ruošėsi grįžti namo. Vis tik apsidairęs suprato esąs prie pat Tauerio tilto. Nejučia tirštai išraudo ir švelniai nusišypsojo. Ši vieta visą gyvenimą bus ypatinga. Nutarė pereiti per tiltą ir tada jau tikrai keliauti namo.
Deja, šis planas sugriuvo. Ramiai žingsniuodamas išgirdo kažkokius piktus balsus. Sunerimės apsidairė ir pamatė kažkokius besigrumiančius vyrukus. Neprireikė daug laiko suprasti: trys ar keturi jaunuoliai puolė vieną. Šeimos narių dėka įgytas instinktas ginti privertė kažką daryti. Nors tikėtinai jie visi buvo žiobarai, Dafydd išsitraukė lazdelę ir tyliai ištarė:
- Flipendo.
Vienas vyrukas nulėkė tolyn. Dafydd nė akimirkai nesustojo, tad tuo metu buvo jau visai šalia. Labai norint galima patikėti, kad tą žmogų tiesiog nustūmė. Skubiai paslėpęs lazdelę stipriai stumtelėjo kitus du. Ketvirtasis dėbsojo į jį ir, regis, ruošėsi pulti.
- Geriau eik sau, - grėsmingu tonu ištarė Dafydd. Akies krašteliu stebėjo tą, kurį puolė ginti. Jo nepažinojo, bet mintis, kad ir jo mažyliai gali atsidurti tokioje situacijoje, neleido situacijos praleisti nematomis.
- Tau viskas gerai? - nebežiūrėdamas į užpuolikus paklausė tamsaus gymio jaunuolio. Tik ar atsukdamas ketveriukei nugarą nebus padaręs klaidos?..

[Adrijas Volkeris]

Adrijas nei nesiruošė paleisti turėklo. Už taip sunkiai įgytą gyvenimą kovos iki paskutinio kraujo lašo. Ir staiga vienas iš jaunuolių nulėkė tolyn. O ir kiti jį paleido. Todėl lakotas grakščiai atsistojo ant kojų. Jam į pagalbą atėjo kažkoks vyriškis.
- Tu kas karatistas? - Prabilo tas, kurį pirmą taip staigiai nustūmė. Tikrai Adris net nepastebėjo kaip tas įvyko.
- Man viskas gerai.
- Neilgai. - Pareiškė Adrijui tas, kuris piktai spoksojo į jam padėti atėjusį žmogų. Adrijas galėjo išsitraukti lazdelę. Bet juk negalėjo su ja pulti žiobarų. O gaila. Šituos norėjosi pamokyti. Bet jis turėjo dar šį tą. Ašarinių dujų balionėlį. Juos padalino restorane tiems, kurie vėlai grįždavo iš darbo. Tik kad tas daiktas gulėjo nukištas kuprinės gilumoje. Gyvenime nemanė, kad tektų naudoti balionėlį.
Staigiai nusiėmė kuprinę nuo pečių. Vienas jaunuolių stryktelėjo ant jo bandydamas atimti. Bet Adris juos atidžiai stebėjo ir mikliai šoko šonan. Žiobaras pargriuvo ant žemės. Susitrenkė galvą į žemę. Kažką keiksnodamas po nosim atsikėlė. Bet nepuolė. O Adrijas iš tvarkingos savo kuprinės ištraukė tą daikčiuką.
- Aš juo pasinaudosiu. Tai dinkit, kol to nepadariau.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Aišku, tas vyriokas, kurį Dafydd, galima sakyti, numetė tolyn, nesuprato, kaip tai nutiko. Bet į jo klausimą neatsakė. Nebūtų galėjęs pasakyti, ką tiksliai tas žodis reiškia - tikrai neišmanė visų žiobariškų kovos būdų. Geriau jau neprasidėti. Iš viso į tą šaunuolį, kuris puola vieną būdamas su trim draugeliais, nežiūrėjo. Stebėjo tą, kuris buvo vienas prieš visus. Neatrodė, kad sužeistas. Ir pats tą patvirtino, bet anie, regis, nebuvo nusiteikę visko taip ir palikti.
- Geriau jau keliaukite sau, kol dar labiau neapsijuokėte, - ramiai ištarė Dafydd ketvertui, bet vietoj normalaus atsakymo atskriejo tik griausmingas juokas. Tai tik patvirtino įtarimus, kad jie gerokai išgėrę. Velsietis paklausė: - Ar tu juos pažįsti? Kodėl jie sugalvojo tave pulti?
Vienas dar kartą pabandė pasinaudoti proga užpulti, bet dar kartą apsikvailino. Dafydd jau beveik traukė lazdelę, bet tada tamsaus gymio vyrukas pasiėmė visiškai žiobarišką daikčiuką. Nors pačiam neteko naudotis, Dafydd puikiai žinojo, kas tai yra. Darbo ministerijoje laikais teko su tuo daiktu susidurti. Prisiminimai privertė nejaukiai pasimuistyti, bet pavyko nustumti mintis į šoną.
- Jis gerai sako. Tikrai geriau dinkit iš akių, - kuo griežčiau ištarė ir vis dėlto pasiėmė burtų lazdelę. Vylėsi, kad anie būdami girti nesupras, na, o šitas jaunuolis... Ką nors sugalvos. Vėliau. Kai galės būti tikras, kad abu yra visiškai saugūs.
Vienas iš ketverto piktai stebėjo Dafydd ir šalia jo esantį jaunuolį, o kiti du teikėsi pagelbėti galvą susitrenkusiam draugeliui. Pastatė jį ant kojų, ir pagaliau visas ketvertas ėmė tolti. Dafydd skubiai paslėpė lazdelę ir bandė apsimesti, kad nieko keisto neįvyko.
- Neblogai laikeisi kaip vienas prieš keturis, - ištarė, tačiau pastebėjo, kad tasai pikčiurna vis dar žvalgosi į juos. Negalėjo būti tikras, kad jie nesugrįš, tad nė akimirkai nenuleido akių. Jis tiesiog privalo sveikas ir gyvas grįžti namo ir priminti šeimos nariams, kaip beprotiškai juos myli.

[Adrijas Volkeris]

- Nepažįstu. O, atrodo jiems nepatinka mano spalva. O gal tautybė. - Niūriai nužvelgė tuos tipus.
Jo gelbėtojas rankoje laikė lazdelę. Tai įdomu. Adris stengėsi į ją nežiūrėti, kad neatkreiptų tų vaikinų dėmesio. Jei tas buvo įmanoma.
Murmėdami grasinimus ir kažką apie tai, kad jie dar pasikvies draugų pagaliau ėmė trauktis. Įžūliausiam sustojus ir pradėjus šnairuoti Adris papurtė balionėlį parodydamas, kad jis bus panaudotas ir pagaliau jie ėmė tolti.
- AI, jie girti. Ir bailūs. Ačiū už pagalbą. - Padėkojo. Nuleido ranką su tuo balionėliu. Bet kol kas nepasidėjo jo. Jei kartais anie sumąstytų grįžti. Kažkaip neabejojo, kad vienas ar du papurškimai juos galutinai atbaidytų. Svarstė ar užsiminti apie burtų lazdelę. Bet kol kas nusprendė nutylėti. Dar galvojo ar reiktų kažką dar pasakyti ar jie gali išsiskirti. O gal mandagumas reikalauja dar ko nors? Dar neteko atsirasti tokioje situacijoje. Norėjosi, kad čia būtų sakura arba Alanas ir pasakytų jam ką daryti, kad nepasirodytų per ne lyg keistas. Padėkojo, tikrai buvo už ką. Žmogus jam pagelbėjo. O kas dabar?

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Panašu, kad kažkur įsivėlė visai be reikalo. Girti žiopliai sugalvojo prie kažko prisikabinti, ir tam puikiai tiko vienas tamsaus gymio jaunuolis. Tiesa, galima tikėtis, kad situacija baigėsi pakankamai nekaltai, taigi Dafydd pasistengė pernelyg savęs negraužti.
- Et, atsirado tobulybės... - sumurmėjo jis nenuleisdamas akių nuo tolstančios ketveriukės. Akivaizdu, kad drąsos suteikė išgertas alkoholis, o tokie žmonės buvo patys bjauriausi. Žinoma, nedaug trūko, kad ir pats taptų tokiu, bet apie tai velsietis stengėsi negalvoti.
- Tai jau tikrai. Tesugeba keturiese pulti vieną, - pritarė, o išgirdęs padėką pasijuto kiek nejaukiai. Na taip, tą padaryti normalu, bet Dafydd pagelbėjo ne iš geros širdies. Tai tebuvo jo tėviškas instinktas ir pernelyg laki vaizduotė, sakanti, kad tokioje situacijoje gali atsidurti ir jo paties mažyliai ar Mayra.
- Nėra už ką, - galiausiai sugebėjo atsakyti ir tik tada susiprato rankoje tebelaikantis lazdelę. Skubiai ją paslėpė ir dirstelėjo į jaunuolį tarsi laukdamas klausimo, kam skirta ta lazda. O gal šitas vaikinas - burtininkas? Žinoma, atvirai to neklausi, tad Dafydd tiesiog tikėjosi, kad apie lazdelę jie ir nesikalbės.
Panašu, kad jau galima keliauti namo. Šis nutikimas padėjo pamiršti nuovargį po darbinio susitikimo. Vis tik taip paimti ir palikti užpultą jaunuolį nelabai norėjosi.
- Jeigu tau netoli, galime paeiti kartu, - nelabai užtikrintai pasiūlė. Žinojo turintis greičiau grįžti namo, bet ne tik norėjo įsitikinti, kad šitam žmogui viskas buvo gerai, bet pajuto ir tam tikrą smalsumą. Tarsi pateisindamas gal kiek neįprastą pasiūlymą pratęsė: - Negali žinoti, ar jie nelaukia, kol juos pasivysi. Gal jau ir draugų susirado. Gali būti pavojinga. Kaip galvoji?
Pats iš bet kur galės persikelti oru, tik ką reikės pasakyti, jeigu vaikinas iškels šitą klausimą? Šito Dafydd nežinojo, bet tikėjosi, kad ir neprireiks.

[Adrijas Volkeris]

- Aha. - Šyptelėjo. Na, jam tai kas. Niekas neuždraus vaikštinėti ant šio tilto ar ant bet kurio kito.
- Gal pasimokė, kad ir keturiese kartais neapsimoka kažko užpulti. - Nors kažin. Įdomu kokie jie yra blaivūs. Bet kažin ar labai kuo skiriasi nuo dabartinės savo būsenos.
Kai žmogus visgi skubiai paslėpė lazdelę ėmė ir nusišypsojo. Gerai, kad jie to nematė, ir kažin ar ryt prisimins.
- Nenorėčiau gaižti jūsų laiko. Nelabai toli. Na gerai. Visko gali būti, jie tikrai gali pakviesti dar ką nors. - Adrijas nebijojo, kad ir dešimties girtų stuobrių. Pats irgi turėjo lazdelę. Bet gal buvo nelabai mandagu atsisakyti pagalbos. Tai ir sutiko.
 Vaikinas sugrūdo balionėlį į kuprinę. Tada išsiėmė lazdelę, dabar juk gali tai daryti be jokios baimės, kad bus pastebėtas žiobarų. Jo gelbėtojas juk magas. Ir įsikišo lazdelę taip, kad būtų lengva ištraukti jei kas.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dabar, kai praėjo šiek tiek laiko, ir galima atsipalaiduoti, Dafydd suprato pasielgęs kvailai. Na taip, vaizduotė bylojo daug ką, bet šito jaunuolio jis nepažįsta. Gali būti, kad jis neką geresnis už anuos, tik šį kartą taip susidėliojus aplinkybėms atsidūrė vienas prieš keturis. Bet jau per vėlu kažką keisti. O jeigu šitas staiga sugalvos pulti, Dafydd nepabijos dar kartą išsitraukti lazdelę. Apie ją, laimei, kalbos nebuvo, tad bent vienas rūpestis sėkmingai nusistūmė į šoną.
- Kad tik neapimtų azartas sužinoti, keliese verta pulti, - atsiliepė į žodžius. Tai tarsi skatino priimti pasiūlymą, bet Dafydd žinojo nuolat apsikvailinantis. Jeigu ne prieš kitus, tai bent jau prieš save. Tai buvo ir dabar. Ar Mayra pernelyg nesusijaudins? Gal vis dėlto reikėjo pagaliau keliauti namo? Vis tik jaunuolis sutiko su pasiūlymu, tad jį atšaukti būtų pernelyg absurdiška. Net ir jam.
- Viskas gerai, - atsakė nutaręs nemeluoti, kad niekur neskuba. Tik ką reikės daryti grįžus namo? Ar pasakoti Mayrai, ar geriau nė neužsiminti? Na, bet apie tai pagalvos vėliau – dabar laikas keliauti ir palydėti šį vyruką… Kažkur, kad ir kur jis eina. Tai net mintyse skambėjo absurdiškai, bet Dafydd stengėsi per daug šio klausimo nesvarstyti.
Nustebęs dirstelėjo į išsitrauktą lazdelę ir nežymiai šyptelėjo. Viskas aišku, kodėl jaunuolis nesistebėjo. Džiugu, kad sutiko burtininką. Tiesa, pasidarė labai jau smalsu, kaip jis pateko į tą situaciją, tačiau užpuolikų vis dėlto buvo keturi, o jis tik vienas.
Deja, šiandien viskas baigtis ramiai negalėjo. Vos pradėjo žingsniuoti tilto galo link, pastebėjo, kad juos pasitinka bent dešimt vyrukų. Atpažino bent du iš jų – tai buvo tie patys, kurie neseniai užpuolė šalia esantį jaunuolį, kurio nė vardo Dafydd nežinojo.
- Ką gi, linksmybės prasideda, - sumurmėjo ir kiek padvejojęs išsitraukė lazdelę. Šis vyrukas burtininkas, bet štai užpuolikai – kažin. Negalvodamas, kad taip daryti negalima, nukreipė ginklą į artimiausią ir ištarė: - Flipendo.
Vienas vyrukas atšlijo, bet kitus tai tik dar labiau pakurstė, ir po poros sekundžių apie dešimt supykusių londoniečių apsupo du jiems itin neįtikusius žmones.

[Adrijas Volkeris]

Bet ar nekeista vestis nepažįstamą vyriškį prie savo namų? Na gerai, tai daugiabutis. Bet vis tiek. Juk jis padėjo tau, tai kas čia tokio? Ar paskui reikės jį kviesti arbatos? Po galais kartais socialiniai klausimai keldavo jam galvos skausmą.
- Tikėkimės praeisime ramiai. - Bet kur tau. Jie tespėjo kelis žingsnius nužengti, kai pasigirdo girti balsai ir Volkeris pamatė link jų traukiančius vyrukus. Nelabai turėjo kur trauktis. Koks absurdas. Pagalvojo ir juos apsupo visai nemenkas būrelis. Norėjosi kandokai mesti, kad tik tokių būriu ir drįsta kažką užpulti. Bet aišku žinojo, kad geriau patylėti.
- Ar nereikės užmaršintojų? - Ar įstatymai nedraudžia pulti žiobarų? Bet juk jie pirmi pradėjo. Adrijas nesiruošė skęsti ar gydytis smegenų sutrenkimo. Taigi irgi išsitraukė lazdelę ir paleido tokius pačius kerus į kitą vyruką. Gal jie buvo per girti, bet šitokie stebuklai atrodė juos tik labiau veikė imtis veiksmų. Todėl deja teko dar kelis nublokšti šalin. Tai siutino. Kad galimai laužė magiškus įstatymus ir gal turės problemų. Juk Adrijas tiesiog norėjo pareiti namo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kaip įmanoma nuolat įsivelti į tokias nesąmones? Kodėl visada jis? Atrodo, tenorėjo padėti į bėdą įkliuvusiam žmogui, ir še. Dabar tenka kapanotis ir pačiam. Mintyse melsdamasis, kad negautų jokių sužeidimų, Dafydd susikaupęs stebėjo artėjančius žioplius. Klausimas, kurį uždavė naujasis pažįstamas, buvo itin geras, bet dabar apie tai galvoti buvo nei laikas, nei vieta. Jeigu reikės, pasitelks užmaršintojus, tik prieš tai reikia išsikapstyti iš čia gyviems ir sveikiems.
- Neleisiu kažkokiems girtiems nevykėliams pridaryti nesąmonių, - ištarė velsietis. Nė už ką nesutiks, kad tokia absurdiška situacija gąsdintų be proto mylimą žmoną.
Adrijas pasitelkė tuos pačius kerus. Atrodytų, tai visai nepavojingi burtai, kurie turėtų žiobarus išgąsdintų. Deja, ne šituos. Nežinia kiek jie suvokė, ar bent pastebėjo burtų lazdeles. Deja, bent penki buvo labai jau arti, tad Dafydd skubiai ištarė:
- Protego.
Nematomas skydas pakibo prieš juos, ir artimiausias vyrukas atsitrenkė į jį. Akivaizdžiai nesuprato, kodėl negali pasiekti dviejų priešininkų, ir labai jau suglumęs spoksojo į juos.
- Kaip manai, gal to užteks, kad jie susiprotėtų atsitraukti? – paklausė Dafydd, tačiau lazdelę vis tiek laikė paruoštą. Ir gerai darė – kiti vyrukai nusprendė apeiti nematomą kliūtį ir pradėjo artintis iš šono. Tyliai nusikeikęs Dafydd parodė į juos, tačiau daugiau nespėjo nieko padaryti – kumštis trenkėsi į smakrą, ir susverdėjęs jis žengtelėjo atgal. Tarsi to telaukę trys jaunuoliai šoko į priekį ir parvertė Dafydd ant žemės.