[Rafael Beaumont]

Beaumont pavardęs nešiotojas žingsniavo gatve. Naujųjų metų vakarėlis, kuriame šventė naujuosius metus buvo tobulas. Ten buvo daug smagių vaikinukų. Vieną Rafael'is puikiai įsiminė, tačiau jis iš vakarėlio pradingo it kokia pelėnė. Paliko tik savo dailų ir pūkuotą rožinės spalvos šalį. Šis dabar saugiai gulėjo profesoriaus kišenėje. O jei netyčiomis vis tik pavyktų ir vėl sutikti savininką? Gal vyras net būtų apdovanotas už tai, kad šalikėlį grąžino. Juk prancūzas pasielgtų kaip tikras princas ant balto žirgo tai padarydamas.
Deja, to dailiojo vaikinuko visame Londone(na, bent toje dalyje, kurią aplankė Rafas) nebuvo. Tai nuliūdino rudaplaukį, kadangi jis tikrai tikėjosi surasti tą vakarėlių liūtą. Melsvai pilkų akių savininkas atsiduso ir žingsniavo toliau. Visi keliai jį atvedė ant Tauerio tilto. Profesorius net pats nustebo, kad jis atėjo būtent čia. Matyt tai pats likimas pagalvojo tikėdamasis čia surasti savąjį kavalierių. Ir panašu, kad jo norai išsipildė. Visai netoliese jis pamatė rudaplaukį vaikiną, kuris bent iš nugaros atrodė panašus į jo kavalierių. Beaumont pavardės nešiotojas išsišiepė ir pradėjo artėti prie vaikino.

[Brett OConnor]

Mergina tikrai buvo graži ir verta dėmesio. Dėl šito Bretas buvo visiškai tikras. Toks tikras, kad galvojo tik apie ją, pamiršo netgi tai, kad dabar yra kiek vėsu, o jis visas aptriušęs stovi ant tilto virš upės, kur vėjas yra didesnis. Veide sužibo svajinga šypsena, kuri buvo šiek tiek gražesnė už tą, kuria vyrukas apdovanodavo patikusias merginas. Deja, ji vis tiek nebuvo tokia, kad kam nors išties patiktų.
Artėjantys žingsniai anglo smegenis pasiekė net ir pro svajonių šydą. Atsitokėjęs Bretas sukluso. Nežinia, ar eisena išties buvo moteriška, tačiau Bretas visiškai neabejojo: prie jo artinasi daili mergina, norinti susipažinti. Neskubėjo į gražuolę atsisukti - nenorėjo pasirodyti esąs pernelyg susidomėjęs. Ką gali žinoti, galbūt čia ta pati panelė, taip nemaloniai pasprukusi šį rytą? Veide švietė “žavi” šypsena, o mintyse vienas po kito plaukė nuostabūs, bet ne itin padorūs vaizdai. Galiausiai Bretas atsisuko ir nustėro: prie jo artinosi ne žavi mergina, o kažkoks neaiškus berniokas, kuris be viso kito dar buvo išsišiepęs kaip avinas. Rudaplaukis atsargiai pažvelgė į gerokai aukštesnį vyrą ir bandė suprasti, ko tam gali reikėti. Argi perplyšęs paltas neįrodė, kad nelabai yra ką iš jo vogti? Kiek timptelėjęs skverną Bretas paslėpė suplyšusią dalį. Tiesa, tai toli gražu nereiškė, kad jis nori bendrauti su šituo keistuoliu. Neprataręs nė žodžio žengė kelis žingsnius tolyn. Pažvelgė į Temzę. Čia buvo visai smagu, kažkoks kvailys nesutrukdys stovėti. Atsargiai žvilgtelėjęs į jį rudaplaukis žengė dar vieną žingsnį į šoną. Bet daugiau jis nesitrauks. Tegul tas kvailys pabando prisiartinti!

[Rafael Beaumont]

Rafael'io mintys sukosi apie tą nepažįstamąjį vaikiną. Na, Beaumont su juo susipažino gana artimai, tačiau pavardės nežinojo. Vardą, tiesa pavyko išgauti. Žinoma, prireikė daug bandymų, bet jam galiausiai pavyko. Leonardo. Net vardas skambėjo taip tobulai iš gražiai. O iš pats Leonardo buvo panašus į iš dangaus nužengusį Apoloną. Jo švelnūs plaukai ir gilios akys užbūrė prancūzą. Tas gilus ir prikimęs balsas. Visie šie dalykai susidėjo į puikųjį Leonardo.
Rudaplaukis vis artėjo prie vaikino. Galiausiai išryškėjo ir jo bruožai. Šis vaikinas buvo panašus į Leonardo, tačiau jame kažko trūko. Tos ugnelės, kuri greičiausiai ir sudarė Leonardo, bet profesorius pamatė, kad jam tiesiog taip atrodo ir čia stovi Leonardo.
- Sveikas, - ištarė prancūzas prisiartinęs prie žemesnio už jį vaikino. Kiek prisiminė Leonardo buvo aukštesnis, tačiau bijojo, jog jo vaizduotė ir prisiminimai gali jį apgauti. Juk pilkšvai melsvų akių savininkas buvo šiek tiek išgėręs tame naujametiniame vakarėlyje.
- Palikai savo šaliką, - pasakė išsitraukdamas iš kišenės tą plunksnuotą šaliką nedavusį jam ramybės, kadangi profesorius nesuprato šito šaliko it ženklo reikšmės. Juk jis galėjo galvoti apie visai kitą nei šio ženklo palikėjas...

[Brett OConnor]

Bretas buvo visiškai tikras, kad jo požiūris į šitą pernelyg draugišką bernioką buvo daugiau nei akivaizdus. Kol kas, aišku, anas į snukį negavo, tačiau tai bus galima labai greitai pakeisti. Tiesa, Bretas nebuvo piktas, jis paprasčiausiai nustebo. Tylėjo, nes paprasčiausiai nebuvo ką sakyti. Jeigu kažkoks girtuoklis sugalvojo priskresti, argi čia jo problemos? Kol kas neatrodė pavojingas, tad rudaplaukis nesiskundė.
O ir ko čia skųstis, kai tau yra tiesiog atiduodamas šalikas? Į pasisveikinimą Bretas, aišku, neatsakė, tačiau nepriimti tokios dovanos būtų paprasčiausiai kvaila. Jo paties skaros gabalas buvo tinkamas nebent šiukšliadėžei papuošti, tad anglas su mielu noru paėmė pasiūlytą dovaną. Puikiai suprato, kad keistuolis jį su kažkuo painioja, bet koks skirtumas? Šaliką pasiūlė jam, o ne kam nors kitam.
- Ačiū, - teikėsi burbtelėti vyrukas ir neskubėdamas užsivyniojo naująjį rūbą. Jis buvo tiesiog nuostabus - ar bent jau nepalyginamai geresnis už tą skudurą, kuris anksčiau pridengė kaklą. Dabar reikėjo sugalvoti, kur jį padėti. Demonstruotis, kad turėjo tokį skarmalą, nesinorėjo, tad stengdamasis šį faktą nuslėpti įsikišo jį į kišenę. Negi jis pamatė, kaip atrodo mano šalikas? susirūpino vyrukas. Kažkokiam girtam kvailiui nebūtina žinoti, kad Bretas nėra pats turtingiausias Londone ar Britanijoje. Tarsi kam nors rūpi turtas! Daug svarbiau buvo tai, kad panelės tiesiog alpo dėl šio žavaus jaunuolio. Nutaręs, kad jau iššvaistė pakankamai laiko su šituo gal ir geros širdies, bet pernelyg keistu girtuokliu, rudaplaukis žengė dar vieną žingsnį į šoną. Dar kartą išnaršė visas kišenes, bet jokio maloniai šiugždančio banknoto nerado. Ką gi, panašu, kad teks ieškoti panelės, kuri sutiks praleisti laiką lauke. Arba pasikvies į namus, žinoma. Metęs dar vieną atsargų žvilgsnį į keistuolį žengė dar toliau. Nelabai norėjo pasiklysti Anglijos sostinėje, tačiau būti šalia neaiškaus girtuoklio taip pat nebuvo labai maloni perspektyva.

[Rafael Beaumont]

Vis tik šis vaikinukas buvo kiek kitoks nei Leonardo. Bet galbūt per vakarykštį laiką Rafael'is tiesiog nesugebėjo pažinti jo? Nesugebėjo suprasti kokios jo geriausios ir kokios blogiausios savybės? Tiesiog klydo? Tikėdamas ta nuostabia jo sukurta iliuzija.
- Žinai, aš nesuprantu tavęs. Juk vakar viskas buvo taip nuostabu ir tobula. Maniau, kad mums tikrai buvo smagu. Tu tikrai man patikai, - galiausiai ištarė vaikinas šiek tiek išdrąsėjęs. Jis nežinojo kaip po vakar turėtų elgtis su Leonardo. Atrodė, kad rudaplaukis visai nieko nepamena. Nepamena kaip viskas buvo tobula. Ir tiesiog nepamena to jausmo, kurį Beaumont ir jis patyrė. Tai buvo tikras smūgis žemiau juostos. Prancūzas negalvojo, kad ir jo sutiktasis vaikinas toks kaip visi.
- Nesitikėjau to iš tavęs, - pridūrė profesorius susiraukęs. Jis kaip reikiant pyko ant Leonardo dėl tokio jo elgesio. Nesupranto kaip jis gali taip elgtis. Greičiausiai viskas tiesiog buvo sugadinta. Sugadinta ir sugriauta. Visos jo nuotaikos, svajonės ir norai. Profesorius sunkiai atsiduso nusisukdamas.

[Brett OConnor]

Situacija buvo keista. Bretas niekaip negalėjo suprasti, kodėl tas girtuoklis prie jo priskreto. Tikriausiai buvo arba tiek nusitašęs, kad nebesigaudė aplinkoje, arba vaidino kvailį. Vis dėlto pirmasis spėjimas neatrodė teisingas: keistuolis judėjo pernelyg koncentruotai. Ne, jis tikrai negalėjo būti tiek prisigėręs. Vadinasi, apsimetinėjo. Bet kokia gali būti to priežastis? Būtų galima suprasti, jeigu Bretas būtų kokia daili panelė. Kai kurioms patiko ir tokie, nors prie jų geidžiamiausias Britanijos bomžas nė nesiartindavo.
Nesijaudink, aš irgi tavęs nesuprantu mintyse atsiliepė rudaplaukis, tačiau garsiai nieko nesakė. Neketino daugiau leistis į kalbas su šituo išsigimėliu. Jam kažkas tikrai buvo negerai. Galiausiai Bretas nutarė, kad tai yra daugiau nei paprastas apsimetinėjimas.
- Ko nesitikėjai iš manęs? - neištvėrė anglas. Žengė dar žingsnelį toliau, bet galų gale suprato: taip lengvai šito keistuolio neatsikratys. Reikėjo imtis kitokių priemonių. Kadangi kelias akimirkas nieko negalėjo sugalvoti, nereikia stebėtis, kad netrukus apėmė labai jau įprastas jausmas - nevaldomas įtūžis. Bretas priėjo prie keistuolio ir stipriai spyrė jam į kairįjį kelį. Tada sugriebė už pakarpos ir prisitraukė arčiau. Akys tiesiog degė neapykanta. Kodėl kažkoks išsigimėlis turi būti toks įkyrus?! Būtų visai kitaip, jeigu tai būtų daili panelė! Bet kur ten! Pristoja kažkoks girtuoklis, o Bretui tenka mandagiai bendrauti?! Tai jau ne, vyrukas šito daryti nė neketino. Stipriai nustūmė nuo savęs įkyrųjį kvailį tikėdamasis, kad jis nusivers nuo tilto ir įdribs į šaltą vandenį. Nepraleido progos spirti ir į antrąjį kelį. Vis dėlto akių nenuleido: niekada negali žinoti, ką toks kvailys sugalvos, tad reikėjo būti atsargiam. Kumščiai buvo pasiruošę kibti į darbą.

[Rafael Beaumont]

Mintyse Beaumont vis lygino Leornardo ir prieš jį stovintį vaikiną. Galiausiai surado keletą skirtumų. Pavyzdžiui Leonardo nosis buvo šiek tiek kitokia. Ir lūpų kamputyje jis turėjo randelį. Velnias pagalvojo profesorius supratęs, kad labai labai stipriai susimovė. Jis supainiojo du žmones, tačiau dabar tai jau nebebuvo svarbu. Svarbiau buvo tai, kad Leonardo pasielgė labai negražiai. Rafael'is pyko ant vaikino.
- Aš atsipra...- pradėjo murmėti Beaumont pavardės nešiotojas, tačiau sakinio baigti nespėjo, kadangi jį pasiekė stiprokas spyris į kelį. Vyras susiėmė už savo kelio, nes skausmas tikrai buvo nemalonus. Greičiausiai spyris pataikė į sanarį pagalvojo rudaplaukis. Jau norėjo gintis, tačiau buvo pagriebtas už pakarpos ir nustumtas iki pat tilto krašto. Po to sekė dar vienas spyris į kelį. Rafael'is suurzgė iš nepasitenkinimo ir sunkiai atsistojo. Kelius skaudėjo, bet jis negalėjo leisti, kad kažkoks gatvėje sutiktas pasitaikėlis jį muštų. Nesvarbu, kad profesorius jį supainiojo su kitu žmogumi.
Magizoologas susikaupė ir stipriai pastūmė rudaplaukį. Tada trinktelėjo jam į pilvą. Aišku, būtų buvę geriau eiti ir tiesiog pabėgti, tačiau vyro ego ir savimeilė neleido jam to padaryti.

[Brett OConnor]

Įsiūtis visiškai užvaldė Breto smegenis. Atrodė, kad jis nebemato, kas dedasi aplinkui. Buvo toks įtūžęs, kad būtų galėjęs plikomis rankomis nuversti šitą tiltą - ar bent jau taip atrodė jam pačiam. Tai, kad priskretusiam girtuokliui akivaizdžiai skaudėjo, šiek tiek pakėlė nuotaiką, tačiau pykčio tai nesumažino. Reikėjo jį sudaužyti taip, kad neatsikeltų.
Deja, nespėjus sureaguoti vyrukas buvo nustumtas ir dar gavo į pilvą. Žinoma, tai buvo to išsigimėlio darbas. Toks poelgis užsitarnavo kuo nuoširdžiausią Breto neapykantą, ir anglas tikrai neketino visko taip ramiai užbaigti. Reikėjo kokios akimirkos, kad atgautų kvapą - smūgis į pilvą išties buvo arba pakankamai smagus, arba taiklus. Arba abu. Tiesa, geidžiamiausias Britanijos bomžas neketino tikėti, kad kažkoks nežinia ko užvartojęs girtuoklis gali jam prilygti. Vadinasi, jam tiesiog pasisekė.
Tai Bretui visiškai nepatiko, tad nelaukdamas, kol užeis dar vienas pykčio priepuolis, spėriai prisiartino prie išsigimėlio ir atsakė neblogu smūgiu į pilvą. Suėmęs dešinę ranką ją užlaužė ir pritraukė kvailį visiškai prie savęs. Pasvarstė, ar nereikėtų ko nors pasakyti, bet nutarė, kad tas žioplys yra pernelyg beviltiškas. Taigi tiesiog stipriai trūktelėjo ranką ir dar kartą spyręs į koją nuvertė aukštesnį jaunuolį ant šaligatvio. Laimei, aplinkui nebuvo žmonių: noras negyvai uždaužyti šitą idiotą buvo toks nevaldomas, kad bet koks praeivis tikriausiai būtų sulaukęs tokio pat galo.
Nelaukdamas, kol keistuolis puls gintis, Bretas nestipriai spyrė jam į šoną ir netruko keliu prispausti krūtinės prie šaligatvio. Akys degė tiesiog siaubinga neapykanta. Negalvodamas, ką daro, vyrukas abiem rankomis suėmė juodaplaukio kaklą ir pradėjo jį smaugti.

[Rafael Beaumont]

Rafael'is vis dar buvo sukandęs dantis. Kelį vis dar skaudėjo, o tas jausmas buvo tikrai labai nemalonus. Greičiausiai turės rimtu problemų su juo.
Atsikvėpti jaunuolis negalėjo. Greitai tas vaikinas atsigavo ir trenkė profesoriui į pilvą. Pilkšvai melsvų akių savininkas sukando dantis ir buvo sugriebtas rudaplaukio. Profesorius neužlaužtos rankos alkūne trinktelėjo vaikinui į krūtinės ląstą. Nežinojo kaip dar kitaip išgalėtų gintis nuo šio žvėriško jaunuolio. Jis buvo tikrai stiprus ir Švilpynės vadovas jau gailėjosi pradėjęs gynybą kovodamas. Tai buvo vienas iš kvailiausių jo sprendimų šiandieną, tačiau dabar jis nebemanė pasiduoti. Kovos iki galo.
Dar vienas spyris į koją, nuvertė vaikiną ant žemės. Prancūzas sukando savo dantis ir bandydamas nustumti vaikinas nuo savęs spyrė jam į tarpukojį. Bet tai nelabai pagelbėjo prancūzui. Jo užpuolikas prispaudė jį prie žemės ir pradėjo smaugti. Beaumont pavardės nešiotojas, žinoma pradėjo dusti ir rankomis nuo kaklo bandė nutraukti rudaplaukio rankas.

[Brett OConnor]

Bretas ir pats sulaukė poros nemalonių smūgių. Nuo trenksmo į krūtinę užėmė kvapą, bet vyrukas neketino pripažinti nė mažiausios nesėkmės. Šitas nevykęs mušeika galėjo apsimesti, kad moka daužytis, tačiau tiesa buvo toli gražu ne tokia. Su tokiu žiopliu seniai neteko susidurti. Net ir tas bailys, nesugebantis nusikabinti laisvos panelės, buvo normalesnis už šitą. Ne, apie tą kvailą balių geriau negalvoti, ten nesėkmės tiesiog persekiojo šį žavų jaunuolį. Vakarykštė naktis buvo visiškai priešinga. Daug smagiau galvoti apie tą gražuolę, su kuria praleido naktį, o ne idiotišką renginį, kuriame susirinko keistos mergužėlės, nenorinčios tokio žavaus ir potencialaus jaunuolio kompanijos.
Atrodė, kad Bretas tuoj pasmaugs taip nelaiku ir ne vietoje pasipynusį nevykėlį. Įtūžis buvo toks, kad nė nepastebėjo, kad beveik žudo aukštesnį už save vyruką. To kvailio laimei, su kiek pavėluota reakcija siaubingas skausmas nudiegė tarpkojį. Bretas staigiai paleido priešininką ir susirietė. Skausmas buvo toks siaubingas, kad tiesiog nebuvo kur dėtis. Kas bus, jeigu šitas prakeiktas žioplys sulaužė geidžiamiausio Britanijos bomžo pasididžiavimą? Įsiūtis niekur nedingo, tačiau skausmas buvo toks, kad vyrukas tiesiog negalėjo pamokyti to prakeikto idioto. Stovėjo susirietęs ir galiausiai neištvėrė - teko atsisėsti ant šaligatvio. Lūpas paliko skausmo kupina dejonė. Nebuvo galima, kad girtuoklis išsigimėlis suprastų, kaip pakenkė žaviam vaikinukui, tačiau kitaip ištverti skausmą buvo paprasčiausiai neįmanoma. Jis man dar atsiims dar viena grasinanti mintis nuslydo gilyn į smegenis. Atėjo laikas išties parodyti, kad su Bretu O'Connor geriau nesipykti.
Vis dar kankinamas skausmo vyrukas prišliaužė prie tą skausmą sukėlusio kvailio. Stotis nebuvo jėgų, tad reikėjo imtis kitų metodų. Geidžiamiausias Britanijos bomžas prisivertė pakelti akis ir žiebė priešininkui į pilvą.

[Rafael Beaumont]

Po kelių akimirkų Rafael'is ir vėl galėjo kvėpuoti. Profesorius ėmė godžiai gaudyti orą. Nesuprato kaip tas rudaplaukis atleido ir paleido jį, bet tuo džiaugėsi, kadangi dabar galėjo įkvėpti oro. Jo krūtinės nebedraskė skausmas dėl oro trūkumo. Nors įprastai Londono oras jam smirdėjo, šį kartą jis buvo labai malonaus kvapo. Jis atrodė toks gėlas, toks švarus. Beaumont galėjo laisvai kvėpuoti. Tai buvo geriausia, nesvarbu, kad oras nebuvo švarus.
Profesorius suprato, kad toliau gaudyti oro kaip žuvis išmesta į krantą negalės. Jis turėjo veikti, jei norėjo išnešti savo kudašių iš čia gyvas. Pilkšvai melsvų akių savininkas pasiruošė smūgiuoti, tačiau pats sulaukė smūgio tiesiai į pilvą. Rafael'is sukando savo dantis priimdamas smūgį. Jį surakino skausmas. Beaumont susigūžė į kamuoliuką. Tas nusitrynęs jaunuolis pataikė jam tiesiai į saulės rezginį.
Bet prancūzas negalėjo pasiduoti. Jo prancūziškas charakteris jam neleido nusileisti kažkokiam anglui, kuris netgi nebuvo Leonardo. Jis buvo tiesiog supainiotas vaikinas. Kadangi skausmas kiek atslūgo, profesorius kiek išsitiesęs trenkė rudaplaukui tiesiai į kairę veido pusę. Stengėsi trenkti iš visų jėgų, mat norėjo, jog rudaplaukis atsiimtų.

[Brett OConnor]

Nagi, uždusk mintyse ragino išsigimėlį Bretas. Deja, nepanašu, kad tas kvailys sutiktų su tokiu nuostabiu geidžiamiausio Britanijos bomžo pasiūlymu. Jam kvėpuojant Bretas su neapykanta spoksojo į žioplį ir svarstė, ką dar reikėtų padaryti, kad jis pagaliau pasimokytų. Problema buvo ta, kad ir pačiam nebuvo lengva. Tarpkojy siautęs skausmas kiek aprimo, bet buvo siaubingai baisu, kad išsigimėlis nebūtų padaręs nepataisomos žalos. O jeigu kas nors nutiko? Skaudėjo taip, kad, atrodė, Bretas neištvers. Ar jis gali būti tikras, kad negavo rimto sužeidimo? Tu man dar atsiimsi siuto rudaplaukis.
Deja, nespėjo atsistoti ir gerai apspardyti kvailio, kai sulaukė dar vieno smūgio, šį kartą į veidą. Žinoma, geriau, kai trankomas veidas, o ne tarpukojis, tačiau dantų pamesti nesinorėjo. Skubiai juos patikrinęs suprato, kad visi vietoje, ir lengviau atsiduso. Pajuto, kad iš nosies pasipylė kraujas, bet dabar tai rūpėjo mažiausiai. Viskas atsitiko per šitą prisigėrusį kvailį! Ne tik lenda su kvailomis dovanomis (šaliko Bretas, tiesa, nė neketino grąžinti), bet dar ir spardosi! Tai jau ne, žavusis jaunuolis tikrai nenusileis šitam nevykėliui.
Pašokęs ant kojų ir į visas puses taškydamasis kraujais rudaplaukis spoksojo į nekenčiamą jaunuolį. Įtūžis buvo nevaldomas, norėjosi čia ir dabar suspardyti šitą pernelyg nusibodusį žioplį. Deja, kaip tik tuo metu ant tilto atsirado kažkokia senyva pora, pernelyg susidomėjusi vykstančiomis muštynėmis. Kad ir kaip tai buvo sunku, reikėjo bent šiek tiek aprimti. Į kalėjimą visai nesinorėjo (nors ten maitina, ar ne?), tad reikėjo luktelėti.
Po pernelyg ilgų sekundžių pora pasišalino, tad vyrukas vėl sutelkė visą dėmesį į išsigimėlį. Daugiau neketino prie jo lenktis ar daryti dar ko nors, tad paprasčiausiai stipriai spyrė į šoną. Pasigirdo, kad lūžo šonkauliai, bet Bretas nebuvo tikras, kad tai nebuvo tiesiog noras negyvai sudaužyti kvailą bernioką.

[Rafael Beaumont]

Profesorius buvo sudaužytas kaip koks obuolys. Visą kūną maudė, žinojo, kad rytoj greičiausiai neatsikels iš lovos. O gal netgi ilgiau, kadangi į hilerės kabinetą tikrai neeis. Juk tada pati direktorė ar kiti profesoriai gali pradėti klausinėti, kur Rafael'is buvo, o prancūzas to tikrai nenorėjo. Jis norėjo tiesiog pailsėti.
Deja, Beaumont dabar ilsėtis tikrai negalėjo. Jis turėjo užbaigti muštynes garbingai, negalėjo tiesiog taip staiga pasiduoti ir pasirodyti pralaimėjęs. To jam neleido padaryti jo charakteris, tas jo sušiktas prancūziškas charakteris. Tai tiesiog buvo jo kraujyje(kaip ir pomėgis vynui ir šampanui).
Besiruošdamas imtis kitų veiksmų, rudaplaukis sulaukė stipraus smūgio į šonkaulius. Netgi pasigirdo trakštelėjimas. Prancūzų kilmės profesorius suinkštė ir vargais negalais atsistojo. Jam reikėjo sukaupti visas kūne likusias jėgas, kad padarytų šitą paprastą veiksmą. Beaumont sukandęs dantis dar kartą trenkė vaikinui į pilvą. Tai buvo jo baigiamas smūgis, tad sudėjo į visas jėgas, nors ir buvo nusilpęs. Vos atlikęs šį veiksmą greitu žingsniu pradėjo eiti greitu žingsniu tikėdamasis pabėgti nuo vaikino. Norėjo kuo greičiau grįžti į minkštą lovą, nors ir be Leonardo.

[Brett OConnor]

Bretas nebegalvojo, kas jį taip siaubingai įsiutino. Žinojo, kad šitas kvailys yra kažkoks priskretėlis, nežinia ko norėjęs iš žavaus jaunuolio. Vis dėlto jis nebuvo daili panelė, tad visiškai nedomino. O tai reiškė, kad reikia jį sudaužyti pernelyg nemąstant. Kam gaišti laiką kvailiems galvojimams, kai gali tiesiog trenkti į šonkaulius? Būtent tai geidžiamiausias Britanijos bomžas ir padarė. Panašu, kad smūgis buvo išties geras - išsigimėlis net suinkštė. Breto veide atsirado firminė šypsena, “sužavinti” kiekvieną panelę.
Deja, nespėjus pasidžiaugti pergale, tas kvailys sugebėjo atsistoti ir atseikėti dar vieną smūgį. Rudaplaukis susirietė, tačiau pavyko bent jau nesudejuoti. Ne, jis tikrai neketino parodyti silpnumo, kaip kad tą padarė nevykėlis vyriokas. Kelioms akimirkoms užsimerkęs Bretas pagaliau išsitiesė ir vėl atmerkė akis. Pamatė, kad “drąsuolis” nuo jo tolsta. Tai ir vėl įsiutino, ir anglas jau ketino žioplį vytis, tačiau žengus vos porą žingsnių paaiškėjo, kad skausmas yra stipresnis nei jis galvojo. Tai trikdė ir erzino, bet viena mintis palaikė: ne jis buvo tas bailys, kuris trenkęs mergiotišką smūgį nešė mieles. Vadinasi, būtent jis nugalėjo šioje keistoje dvikovoje. Tuo labiau, kad vis dar turėjo neaiškų šaliką. Nebus malonu prisiminti, iš kur jis atsirado, tačiau šalikas buvo pakankamai naujas, kad būtų galima nešioti. Argi galima kažkuo skųstis? Bretas nė neketino to daryti.
Kurį laiką vyrukas stovėjo atsirėmęs į turėklą. Kaupė jėgas, kad galėtų keliauti kur nors, kur yra šilta ir galima rasti gražių merginų. Būtent tokios kompanijos po muštynių norėjosi labiausiai. Tiesa, Bretui visada norėjosi gražių merginų kompanijos.
Galiausiai rudaplaukis nutarė, kad atsikvėpė pakankamai, tad sukaupė ryžtą ir nužingsniavo į priešingą pusę nei nelemtas bailys. Netrukus ant Tauerio tilto neliko nė žymės apie ten įvykusias muštynes.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Visai neseniai praėjusios Kalėdos kėlė tik pačius maloniausius prisiminimus. Nuostabios atostogos Maljorkoje, kurių be galo reikėjo, Mayros gimtadienis ir Kalėdų diena buvo tai, kas sugebėjo įtikinti vaikiną, kad jis gali būti laimingas. Tebebuvo reikalingas ir mylimas, o daugiau nieko ir nereikėjo. Žinoma, prieš beveik metus šeimą ištikusi tragedija visada liks širdyje, tačiau dabar svarbiausia buvo tai, kad Mayra, atrodo, patikėjo turėsianti gyvenimo džiaugsmo. Dafydd darė viską, kad mylimoji jaustųsi laiminga.
Pora dienų po Kalėdų velsietis po darbo trumpam užsuko į Grinvičo turgų. Oliveris vis entuziastingiau užsiėmė piešimu, tad vaikinas nupirko berniukui visokių dailės reikmenų. Kad ir kiek Mayra jį įtikinėjo piešti kartu su sūnumi, Dafydd buvo įsitikinęs to daryti nemokantis. Vis dėlto šiek tiek pasistengti dėl mylimosios ir vaikų buvo mažiausia, ką jis galėjo padaryti, tad pažadėjo sau bent jau pamėginti.
Oras buvo neblogas, tad raudonplaukis nutarė trumpai pasivaikščioti. Mintyse piešė laimingas akimirkas Maljorkoje. Neabejojo turėsiantis jų ir namuose. Nenuostabu, kad vaikinas švelniai šypsojosi, o kojos pačios atnešė iki Tauerio tilto. Praėjo jau keletas metų, tačiau ši vieta, ko gero, visada liks ypatinga. Nesinorėjo prisiminti pirmojo pasibuvimo čia - šiaip ar taip, tuo metu brangiausio žmogaus pasaulyje visai nepažinojo. Neįsivaizdavo, kokia Mayra yra nuostabi mergina. Tai buvo... Ak, tai buvo labai seniai. Vis dėlto jeigu ne tas lemtingas rytas, jis, Dafydd, tikrai nebūtų toks laimingas. Tiesą sakant, tikriausiai jau būtų nusigalavęs iš bado, o jo lavoną jau seniai būtų sugraužusios Londono kanalizacijos žiurkės. Nagi, negalvok apie tai subarė pats save velsietis ir atsirėmęs į turėklą pažvelgė žemyn į Temzę. Buvo keista suvokti, kad nuoširdžiai ketino atvykti čia tam, kad nušoktų nuo šio tilto ir taip pats nutrauktų savo gyvenimą. Dabar apie tai tikrai nebegalvojo. Jis buvo reikalingas ir mylimas šeimos narys.
Kurį laiką spoksojęs į vandenį suprato, kad turbūt užtruko pernelyg ilgai. Dabar, kai viskas pamažu pradėjo stoti į savo vietas, nesinorėjo vienumoje praleisti daugiau laiko nei visiškai būtina. Reikėjo grįžti namo. Taigi Dafydd dar kartą nužvelgė Tauerio tiltą, galvoje perkratė visus su juo susijusius prisiminimus ir apsisukęs ant kulno prapuolė.