0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1162
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #45 Prieš 5 mėnesius »
   Gal keturiasdešimties metrų aukščio konstrukcijos anaiptol nebuvo geriausias pasirinkimas apžvelgti Londoną, tik, deja, Fasiras nesugalvojo, kur padėti motociklą ir apsižvalgyti geriau. Aišku, galima būtų rinktis žiobarišką metodą - Londono Akį, tik kaži, ar iš tiesų jis ten toks saugus ir įspūdingas, kaip įsivaizduoja žiobarai. Nors gal kada nors ir ten jiedu papuls.
   Taip, su siurprizu pataikyta buvo gerai, ir čia Fasiras atsikvėpė jau lengviau. Tos laisvės proga jis negalėjo jai padovanoti kažko brangaus ir ypatingo, tačiau bent jau įspūdžių, kiek jau tai sugalvoti leido vaizduotė, kurios jis nelaikė kuo nors ypatinga, galėjo.
   - Gerai, - šyptelėjo jis. - Veikiai galėsim aplankyti ir tavo tėvus, - pažadėjo juodaplaukis.
   Jei tik dabar jie būtų turėję dar ir laiko, išvykti būtų galima kad ir dabar pat. Deja, prieš tai dar reikėjo sutvarkyti reikalus ministerijoje, užtikrinti tvarką ir ramybę, o tada galbūt jau visą savaitgalį paskirti sugrįžimui į Ispaniją. Blogiausiu atveju, pamintijo Fasiras, Davina ten galėtų išvykti ir viena. Nuramintų tėvus, jei tik šie paskui nesipriešintų jos grįžimui, - toptelėjo jaunuoliui, auksinėmis akimis blizginančiam į miestą ir šviesiaplaukę merginą. Veiduose šoko šviesų atspindžiai. Ministras, didelę politinę galią ir dar didesnę depresiją turėjęs veikėjas... Kaži, kuri svarstyklių pusė Viljamo ir Klaros Murrell'ų širdyse buvo nusisvėrusi labiau - ta, ant kurios buvo sukrauti Fasiro minusai, ar ta su pliusais.
   Ką gi, dabar viskas bus jau kitaip.
   Kai medžioji, jei esi ypatingai gudrus, visų pirma susirandi tinkamą tam zoną, sumažinančią aukos atsparumą ir padidinančią tavo pietų šansus. Vėliau paspendi spąstelius su kuo nors smagiu, pavyzdžiui, aukos mėgstamu maistu arba penu vaizduotei, na, arba įsitaisai į pačią tinkamiausią poziciją šuoliui. Pasigalandi nagus. Nurimsti. Alsuoji retai ir tyliai. Paslepi žolėje savo kyšančias gauruotas ausis.
   Kaip nesąžininga, kad tokios taktikos naudojamos ne tik laukinėje gamtoje.
   - Ar... tekėsi už manęs? - Fasiras von Sjuardas jau buvo priklaupęs prieš merginą ant kelio jai už nugaros.
   Mėlynoj dėžutėj žibėjo auksinis su platinos detalėm simbolis - aišku, kad auksinis, mat iš kito irgi populiaraus metalo padaryto žiedo antgamtai dažniausiai negali nešioti. Šiedu irgi.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 535
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #46 Prieš 5 mėnesius »
   Šyptelėjo stebėdama į ją žvelgiantį vaikiną. Vaizdas, kurį jį nutapė ant sienos, virto realybe. Priešakyje mirgėjo tūkstančiai įvairiaspalvių švieselių, sniegas žėrėjo nuo viršuje spindinčių žvaigdžių, o apačioje mirgėjo vandens žiburiai. Pasakiškam vaizdui nugarą atsukęs stovėjo Fasiras von Sjuard. Priešingai nei paveiksle, kartu su ja žvelgiantis į spindintį miestą. Koks gražus ir netikėtas sutapimas.
   Linktelėjo vaikinui paminėjus jos tėvus. Nenorėjo tokios akimirkos gadinti ilgesiu, visgi mintis, kad pagaliau galės juos išvysti - džiugino. Buvo nuoširdžiai dėkinga ir nors tebesijautė kalta, kad išgąsdino ją užauginusius žmones, vylėsi, kad šie laimingi pasitiks ją ir Fasirą.
   Apsisuko žengdama kelis žingsnius ir atsiremdama į sniegu nuklotą turėklą. Trumpam užsimerkė. Švelnus, kiek šaltokaa vėjas švelniai perbraukė nematomimis rankomis per merginos veidą pakedendamas už nugaros besiplaikstančius plaukus. Nejučia nusišypsojo. Buvo taip gera ir ramu stovėti čia, spindinčio miesto centre ir gerte gerti pasakišką vaizdą.
   Išgirdusi krebždesį sau už nugaros staigiai atsisuko. Sutriko išvydusi klūpantį juodaplaukį.
   -Kodėl?...-melsvos akys, žiburėliams šokšiojant jose, neiškarto pastebėjo mėlyną dėžutę laikomą pusvampyrio rankose.
   Sutrikusi pravėrė rausvas lūpas ketindama atsakyti, tik tuomet suprato, kad turbūt prarado kalbos dovaną. Jie niekuomet nekalbėjo apie ateitį, Davina dorai nė pati nežinojo, ko norėtų, tad toks santykių šuolis buvo netikėtas. Ji mylėjo Fasirą, besąlygiškai juo pasitikėjo, buvo pasiryžusi padaryti viską, kad apsaugotų jį, taip kaip ir jis, tik nuostaba privertė prarasti pusiausvyrą ir pajusti, kaip viskas slysta iš po kojų.
   Sukikenusi pati iš savęs linktelėjo. Atrodė laiminga ir vis dar nustebusi.
   -Taip,-dar kartą linktelėjo leisdama dailių bruožų veidą papuošti plačiai, nuoširdżiai laimingai šypsenai. Vylėsi, kad sutrikimas neatsispindėjp veide taip, kaip ji pati manė.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1162
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #47 Prieš 5 mėnesius »
   Fasiras kantriai lūkuriavo, pro akis nepraleisdamas didžiulio merginos sutrikimo ar net - ar tik nepasivaideno? - dvejonės. Žinojo, kad pasipiršti galėjo ir visai kitaip, pavyzdžiui, ramiai namie, kur ji nebūtų užburta įspūdingo žiemos ir nakties miesto, bet... Ji juk vis tiek pasirinks pagal savo širdį. Von Sjuardas labai to tikėjosi. Žinojo, kad ji labai laisvai galėtų pasakyti jam ne ir grįžti į Ispaniją. Saulėtą, šiltą, mielą namų kraštą, nė iš tolo nesilyginantį su šiomis šaltomis ir veidmainiškomis miesto liepsnelėmis. Labai simboliška, kad snigo, labai simboliška buvo vieta, kur jiedu stovėjo. Tiltas, priešingų ir nepažįstamų krantų susijungimo ir bendravimo vieta. Žiemiškas tiltas vidury mirguliuojančio miesto... Ko gero, gyvenimas su pusvampyriu, išbraidžiusiu tamsiausias savo sielos pelkes, nebus toks gražus, kaip tasai iš prisiminimų Ispanijoje, bet galbūt visgi kerintis ir vertas. Galbūt?..
   Fasiro veide pasiliko tik įtampa, nors jis nenorėjo sukelti besirenkančiai merginai spaudimo. Ji gali pasakyti jam ne, didelė tikimybė, jog taip ir padarys. Galbūt taip padarytų kiekvienas išmintingas žmogus. Tokiu atveju jis atsistotų, turbūt mažumėlę drebančiom rankom pasivalytų kelnes, susikištų žiedą atgal į kišenę, o ne ten, kur pamanėt, pamatę veiksmažodį su neįprastu priešdėliu, užtikrintų, jog gerbia jos sprendimą ir pasirūpintų saugia ir malonia kelione į Madridą. Darytų viską, kad ji nesijaustų kalta, ar, dar blogiau, nesutiktų tekėti vien iš gailesčio. Juk būna taip?..
   Aišku, susitaikyti būtų sunku, bet jau vien iš pagarbos tvirtam merginos sprendimui ir tai nežemiškai ryškai šviesai, kuri grąžino į jo gyvenimą džiaugsmą, atgal į liūną nepanirtų. Džiaugtųsi, jei po to dar turėtų galimybę su ja bendrauti... Nors kas jis toks, niekuo neišsiskiriantis vienišas juodaplaukis, motociklą blizginantis labiau nei savo sąžinę?..
   Jis visa tai apgalvojo jau nesuskaičiuojamą daugybę kartų - ir štai šiandien pribrendo sprendimui pamatyti, kuo visa tai baigsis. Plano B neturėjo, tad galėjo tik laukti. Ar teks grįžti tiltu į savo praeitį, ar visgi pereiti į kitą jo pusę jau ne vienam...
   Plačiai, nors neryžtingai nusišypsojo, kelioms sekundėm nuostabos ir dvejonių, virtusiomis į ištisus šviesmečius, pagaliau pateikusioms rezultatą. Tikėjosi, jog maunant žiedą jo rankos išliks tvirtos ir ramios. Neduokdie, tvirtus dviejų būtybių ryšius simbolizuojantis papuošalas išslystų ir įkristų į tamsius Temzės vandenis. Anei likti ant tilto, anei nerti paskui jį!
   Žiemiškam miesto peizaže, ant gigantiško tilto, juodavo du apsikabinę siluetai - tokie trapūs ir miniatiūriniai, jog kaži, ar įžvelgsi, jei tik neturi antgamtiškų akių.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Burtininkas
  • *****
  • 765
  • Lytis: Moteris
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #48 Prieš 4 mėnesius »
Tą dieną Dafydd išėjo iš darbo šiek tiek anksčiau. Žinoma, kolegos supratingai palinkčiojo ir šypsojosi - visi buvo tikri, kad aurorų štabo viršininkas skuba namo, pas žmoną ir vaikus. Deja, būtent ten eiti tiesiog siaubingai nesinorėjo. Raudonplaukis jau seniai buvo pasiilgęs Mayros, labai norėjo stipriai ją apkabinti. Galbūt buvo pasiilgęs ir vaikų - ar bent jau būtų taip pasakęs, jeigu būtų turėjęs galimybę apie tai pagalvoti. Deja, pirmiausia į galvą atėjo tai, kad su mylimąja galės praleisti vos kelias akimirkas, nes jos dėmesio nuolat reikalauja tie du mažyliai, apie kuriuos vis nesiliauja klausinėti kolegos ir vergai.
Kurį laiką be tikslo trynęsis po miestą Dafydd patraukė Tauerio tilto link. Puikiai prisiminė, kad ne kur kitur, o čia prasidėjo bendra jo ir Mayros istorija. Ar vaikinas norėjo galvoti apie lemtingąją dieną, neaišku. Vis dėlto atsidūrė kaip tik čia. Neilgai trukus nusileido prie upės ir atėjo į tą pačią vietą, kurioje paskutinį kartą buvo su mergina, be kurios dabar nebebuvo gyvenimo.
Kažin koks jausmas būtų nusižudyti? susimąstė raudonplaukis. Žinojo, kad jeigu Mayra pasakytų nebenorinti jo matyti, pasielgtų būtent taip. Mergina niekad nebuvo pasakiusi nieko panašaus, tačiau kartais velsiečiui atrodė, kad ji būtent to ir nori - ar bent jau nepastebėtų, jeigu jis staiga dingtų. Dabar stovėjo atsirėmęs į turėklą ir ilgai žiūrėjo į vandenį. Galiausiai atsisėdo ant purvino šaligatvio. Apsikabino kelius ir bandė suprasti, kaip jaučiasi. Naktimis galėjo mėgautis tuo, kad Mayra yra šalia, tačiau kaskart keldamasis į darbą Dafydd pajusdavo skausmo dūrį: puikiai žinojo, kad jam grįžus mylimoji bus pasinėrusi į motinystę, tad jam, dvynukų tėvui, vietos jos dienotvarkėje nebus labai daug. Jeigu iš viso bus, žinoma. Ji myli tave. Jai tavęs reikia. Nekvailiok! vidinis balselis galvoje bandė auklėti vaikiną, tačiau šis buvo užsispyręs, tarsi specialiai save kankintų. Beveik kiekviena akimirka namie tapdavo kančia. Matyti, kaip be proto mylima mergina jam skiria laiko nebent tada, kai reikia paimti mažylį, buvo nepakeliamai sunku. Dafydd net nepastebėjo, kaip antrą dieną po trumpų atostogų nejučia grįžo iš darbo šiek tiek vėliau. Šiandien turbūt grįš dar vėliau. Atrodo, reikėjo tiek nedaug: jeigu tik Mayra bent akimirkai pamirštų vaikus, jeigu tik jiedu galėtų praleisti šiek tiek laiko dviese be nuolatinės baimės, kad vaikams gali prireikti jų motinos, jeigu... Po kiek laiko bus geriau, abu apsiprasit, vaikams nebereikės nuolatinės priežiūros. Tik šiek tiek palauk vėl bandė protinti vaikiną vidinis balselis. Vis dėlto pačiam Dafydd tai neatrodė kaip tinkamas variantas: jis visą gyvenimą neturėjo nė vieno žmogaus, kuriam būtų artimas ir reikalingas. Kad ir kokia būtų judviejų su Mayra bendros istorijos pradžia, ši mergina pasirodė esanti kaip tik toks žmogus. Bet ar dabar ji vis dar tokie buvo? Labai norėjosi tikėti, kad taip, tačiau šiuo momentu vaikinui atrodė, kad mylimoji, tik radusi priežastį nuo jo nusisukti, taip ir padarė. Reikėjo labai daug pastangų, kad nuslėptų skausmą nuo Mayros - ir Dafydd nebuvo tikras, kad jam sekėsi. Vis dėlto kad ir kaip dabar jautėsi, paties jausmas merginai išliko nepakitęs - jis ir toliau mylėjo ją visa širdimi ir esybe. Tereikėjo išmokti suprasti, kad Mayros jausmai jam tikriausiai liko nepakitę. Tiesiog ji buvo moteris, o joms vaikai visada yra svarbiausi. Deja, nors protas šitą lyg ir suvokė, širdis tai padaryti atkakliai atsisakė. Tai ir buvo priežastis, dėl kurios raudonplaukis dabar sėdėjo po Tauerio tiltu ir paprasčiausiai save kankino.
Žvilgtelėjęs į laikrodį suprato, kad jau turėtų keliauti namo. Lėtai atsistojo ir apsižvalgė. Viskas, kas čia įvyko prieš devynis mėnesius, dabar atrodė kaip sapnas. Kažkodėl skausmas dabar atrodė daug realesnis už laimės akimirkas, kurių Mayra padovanojo daugybę. Ir vis dėlto Dafydd buvo be proto jos pasiilgęs ir norėjo kuo greičiau ją apkabinti, net jeigu tai sutrukdytų vieno iš vaikų maitinimo procesą. Buvo apmaudu, kad tie mažyliai išalksta daug dažniau negu jis. Dar kartą nužvelgė patiltę. Giliai atsiduso ir nusprendė: kad ir kas jo ten laukia, nori namo. Tad apsižvalgė, ar aplinkui nėra pernelyg daug smalsių žiobarų, apsisuko ant kulno ir pokštelėdamas išnyko.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 424
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #49 Prieš 3 mėnesius »
  Diena nebuvo bjauri, gal kiek šaltoka, tačiau be lietaus. Ir be itin jaučiamos drėgmės. Mergina labai neskubėjo, vis sustodavo, pažvelgdavo per turėklą žemyn. Į vandenį. Vėjas plaikstė jos trumpus, blondiniškus plaukus. Žydra dangaus mėlynė nagrinėjo kiekvieną turėklo rėžį. Kaip gera buvo bent kartą neskubėti, bent kartą leisti sau atsipalaiduoti. Stipriau suėmė mėgstamiausios North Face juodos striukės skvernus, užsisegė iki pat kaklo. Žemaūgė atrodė kaip storuliukas kukuliukas. Jos švelniai rausvos spalvos, keisto kirpimo kelnės plevėsavo į šalis ir puikiai derėjo prie pastelinių sportbačių. Pradedančioji dizainerė buvo graži. Žavi. Tiek apranga, tiek veido bruožai, tiek plaukai. Smulkiose rankose, tuose mini delniukuose laikė savuosius pietus, kuriuos žadėjo pasišildyti grįžusi į Dubliną. Kaip įprastai vokas. Kitoje rankoje aštri moliūgų prieskoniais gardinta kava.
  Atsitraukusi nuo turėklo, apsisuko. Staigiai žengtelėjo pirmyn ir teko susidurti su aukštaūge figūra. Aiktelėjusi paleido dėžutę iš rankų, visi makaronai su vištiena pabiro ant josios sportbačių, o kava jau buvo įsigėrusi į svetimojo drabužius. Nejaukiai kilstelėjo blondinišką savo galvelę.
- Aa, aš labai atsiprašau,- lyg ir puolė valyti.- Tikrai, labai.
  Adelė susijaudinusi žvelgė į aukštą vyrą, iš pažiūros šiek tiek vyresnį už ją, gal metais, dviem. Sukandusi lūpą pasijautė visiškai menka.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 134
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #50 Prieš 2 mėnesius »
Oras nebuvo pats smagiausias ir maloniausias buvimui lauke. Lietinga diena būtų buvusi daug mielesnė širdžiai negu šalta, vėjinga diena, bet Mayranas vis vien iškišo nosį iš namų ir niekur neskubėdamas žygiavo vieno Londono parko link. Kodėl būtent parkas? Turbūt todėl, kad vaikinas  savo noru ir savam malonumui niekad nesilankydavo parkuose, o pokyčiai jokiais atvejais nebūdavo blogai. Rudeninis vėjas nešiojo garbanotus, gan ilgokus, tamsius plaukus į visas puses, taip retkarčiais trukdydamas geram matomumui. Auroras pastoviai ranka braukydavo per veidą, taip norėdamas patraukti susivėlusius plaukus nuo veido, bet tai visiškai nepadėdavo, kadangi vėjas juos tuoj pat juos ir vėl užpūsdavo atgal. Wallfloweris būtų mielai pasinaudojęs plaukų gumytės pagalba, bet kaip tyčia dabar jos su savimi neturėjo. Sunkus atodūsis paliko aukštaūgio lūpas šaltam vėjeliui pradėjus pūsti dar stipriau, bet paltuko šis vis vien neužsisegė. Ramiais, bet gan greitais žingsniais žingsniuodamas parko link, Mayranas mintyse keikė save, kad per tokį nemalonų orą išsinešdino iš namų. Pasirodo, kad tai nebuvo pati blogiausia žinia šią dieną, kadangi neužilgo auroras pajautė karštą skystį įsigeriant į jo marškinėlius, o tuoj pat ir kiek nudeginant odą. Tylus, trumpas ir nemalonus inkšelėjimas paliko strazdaniaus lūpas, o akys nukeliavo prie žemo ūgio būtybės, kuri atsiprašinėjo, baikščiu žvilgsniu žvelgė į Mayraną ir bandė valyti jo marškinius. Vaikino žvilgsnis buvo kiek piktas ir susierzinęs, bet šis nežadėjo išsilieti ant mielos išvaizdos blondinukės, kadangi pats būdavo gan neatsargus.
- Nieko tokio, visiems pasitaiko. - Sodriu, gal kiek prikimusiu balsu, prakalbo vaikinas. Jo balse nebuvo galima įžvelgti didelio pasitenkinimo, tačiau šis nepyko ant žemaūgės, nors žvilgsnis ir buvo kiek susierzinęs.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 424
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #51 Prieš mėnesį »
  Tai buvo juokinga. Kitaip ir negalėjo būti, nes su servetėle kavos dėmių neišvalysi. Visiškai ne. Žinoma, mergina galėjo pasinaudoti savo burtų lazdele, tačiau dar nežinojo, ar šis (išvaizdus, žavus, kerintis, ilgesniais plaukais už ją) vaikinas priklausė magijos pasauliui. Žengtelėjo žingsnį atgalios. Pakreipė galvą. Neatrodė jis taip... Siaubingai? Atrodė, marškinius reikėjo išmesti į pirmąjį pasitaikiusį šiukšlyną. Žydros padangės žvilgsnis nuslydo iki šiosios sportbačių. Prikando lūpą, susilaikė neklykusi, nes, oi, tie riebalai jau visiškai pilnai vykdė Adelės apavo nužudymą vidury tilto. 86policija? Alio, ne, niekad neatsiliepė, nes blondinė tik ir būtų palaikyta ta nesveika bobela, kuri kišenėse nešiojosi katinus. Bet ne, ji jų nesinešiojo, nematė reikalo, nepatogu ir panašiai.
- Juos reiktų išmesti,- mostelėjo jau tuščiomis rankomis į marškinius.- O man reikia naujų pietų.
  Susierzinęs aukštaūgio (jis gal eifelio bokštas?) irgi nedžiugino. O kaip galėjo, kai, rodėsi, tuoj vietoj ją permes per turėklus į upę. Priėjusi drebančiomis nuo šaltuko rankomis užsegė vyro paltą, tačiau jai visai nepatiko šis įvaizdis. Ne. Atsegė.
- Galiu nebent pasiūlyti naujus marškinius iš savo naujosios kolekcijos?- išbėrė taip greitai, kad net pati nesuvokė. Ką tik pasiūlė jos kavos aukai apsilankyti Dubline. Šaunu, Adele, taip ir toliau. Iš striukės kišenės išsitraukė plaukų gumutę, mielai šyptelėjo ir ištiesė ją vaikinui.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Mayran Wallflower

  • Burtininkas
  • ***
  • 134
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #52 Prieš 4 savaites »
  Nors karšto, tamsaus skysčio paliktos žymės ant marškinėlių nedžiugino, kiek nemaloniai dirgino odą, o šiandieninis Londono oras taip pat nedžiugino, Mayranas stengėsi neatrodyti labai dėl to piktas ar suirzęs, nenorėjo per daug savo pykčiu išgasdinti nepažįstamosios žemaūgės. Bet vaikinas negalėjo meluoti pačiam sau, ši situacija nebuvo pati maloniausia ir labai džiuginanti. Ypač tada, kai Londone oras buvo tikrai nemalonus, bjaurus.
  - Ne, ką tu, jie atrodo nuostabiai, kam juos išmetinėti? - nesusilaikydamas sarkastiškai tarė vaikinukas.
  Tiesą pasakius, žvelgti į merginą nebuvo labai malonu. Ji buvo tokio žemo ūgio, kad atrodė kaip miela, žemutė mergina vaiko pavidale. Tai nebuvo labai blogai, tačiau kai tarp nepažįstamosios ir buvusio auroro matėsi toks ūgio skirtumas, šiam norėjosi pritūpti ar pasilenkti, kad ūgiai taptų panašesni, kalbėtis būtų patogiau. Tačiau Wallfloweris taip nesielgė, kadangi visa tai būtų per daug keista ir nepatogu, nemalonu.
  Merginai besielgiant per daug rūpestingai, tai užsegant, tai ir vėl atsegant paltą, vaikinas klausiamai pažvelgė į blondinukę ir kilstelėjo antakius, tarsi klausdamas, ką ji čia daro.
  - Nesikrimsk. Viskas gerai, bus dar tų marškinių, tad tikrai nereikia, - numodamas ranka tarė garbanius. Nors ir turėjo tik kelias poras marškinių, Mayranas tikrai nežadėjo pergyventi dėl šios. Ar taip, ar anaip būtų kažkada suplyšę.
  - Ačiū - paimdamas ištiestą plaukų gumytę ir šyptelėdamas tarė vaikinukas. Greitai vėjo švaistomi ilgi, garbanoti plaukai buvo surišti į aukštą, netvarkingą kuoduką, kuris tikrai neblogai atrodė ir tiko vaikinui.
  - Be to, atleisk už kavą ir pietus. Gal galėčiau tave pavaišinti naujais?

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 424
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #53 Prieš 2 dienas »
  Kalnų upelio tyrumo akys persivertė. Taip, mielas aukštaūgi, ir toliau vemk savo sarkazmu pro kraštus, tai tikrai turėjo pagerinti blondinės situaciją. Tiesa, jo ūgis jai labai ir netrukdė, nes jau buvo pripratusi prie visokio plauko žmonių. Ūgis ją nervindavo tik tais atvejais, kai tekdavo pasilipus ant kėdės susižinoti visas kliento apimtis. Ah, tegu greičiau atsiranda tinkamos patalpos Londone!
- Kaip nori,- gūžtelėjo pečiais. Nenori, tai ir nereikia. Pasilaikys tuos fancy marškinukus savo kitiems užsakymams.- Nėr čia ko atleisti, pati žiopla,- vyptelėjo. Nauji pietūs? To dar negalėjo pasakyti.
  Adelė nebuvo ta mergina, kuri nešiojo laikrodį ant riešo, labiau mėgo naudotis ta žiobariška susisiekimo priemone - telefonu. Ir dėkojo visoms stichijoms, kad čia nebuvo Hogvartsas, kuriame elektros nė bumbum. Žvilgtelėjo į valandas, prikando lūpą, jau ar taip, ar anaip nebespės grįžti į Dubliną, pasigaminti ko nors ir vėl atsirasti Londone. Netrukus sulaukė ir skambučio, pokalbis netruko ilgai, per jį jaunoji dizainerė ant rankos užsirašė adresą ir reikiamas medžiagas, kurias, tikėjosi, kad turėjo savo krepšyje.
  O tada kilstelėjo akis į vaikiną ir linktelėjo, lyg sakydama: taip, einam pietų. Užkišo kelias trumpas plaukų sruogas, lendančias į veidą, už ausų, rankas paslėpė striukės kišenėse. Kryptelėjo galva:
- Einam?
  Tik vardo taip ir nepasakė.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.