[Fasiras von Sjuardas]

   Gal keturiasdešimties metrų aukščio konstrukcijos anaiptol nebuvo geriausias pasirinkimas apžvelgti Londoną, tik, deja, Fasiras nesugalvojo, kur padėti motociklą ir apsižvalgyti geriau. Aišku, galima būtų rinktis žiobarišką metodą - Londono Akį, tik kaži, ar iš tiesų jis ten toks saugus ir įspūdingas, kaip įsivaizduoja žiobarai. Nors gal kada nors ir ten jiedu papuls.
   Taip, su siurprizu pataikyta buvo gerai, ir čia Fasiras atsikvėpė jau lengviau. Tos laisvės proga jis negalėjo jai padovanoti kažko brangaus ir ypatingo, tačiau bent jau įspūdžių, kiek jau tai sugalvoti leido vaizduotė, kurios jis nelaikė kuo nors ypatinga, galėjo.
   - Gerai, - šyptelėjo jis. - Veikiai galėsim aplankyti ir tavo tėvus, - pažadėjo juodaplaukis.
   Jei tik dabar jie būtų turėję dar ir laiko, išvykti būtų galima kad ir dabar pat. Deja, prieš tai dar reikėjo sutvarkyti reikalus ministerijoje, užtikrinti tvarką ir ramybę, o tada galbūt jau visą savaitgalį paskirti sugrįžimui į Ispaniją. Blogiausiu atveju, pamintijo Fasiras, Davina ten galėtų išvykti ir viena. Nuramintų tėvus, jei tik šie paskui nesipriešintų jos grįžimui, - toptelėjo jaunuoliui, auksinėmis akimis blizginančiam į miestą ir šviesiaplaukę merginą. Veiduose šoko šviesų atspindžiai. Ministras, didelę politinę galią ir dar didesnę depresiją turėjęs veikėjas... Kaži, kuri svarstyklių pusė Viljamo ir Klaros Murrell'ų širdyse buvo nusisvėrusi labiau - ta, ant kurios buvo sukrauti Fasiro minusai, ar ta su pliusais.
   Ką gi, dabar viskas bus jau kitaip.
   Kai medžioji, jei esi ypatingai gudrus, visų pirma susirandi tinkamą tam zoną, sumažinančią aukos atsparumą ir padidinančią tavo pietų šansus. Vėliau paspendi spąstelius su kuo nors smagiu, pavyzdžiui, aukos mėgstamu maistu arba penu vaizduotei, na, arba įsitaisai į pačią tinkamiausią poziciją šuoliui. Pasigalandi nagus. Nurimsti. Alsuoji retai ir tyliai. Paslepi žolėje savo kyšančias gauruotas ausis.
   Kaip nesąžininga, kad tokios taktikos naudojamos ne tik laukinėje gamtoje.
   - Ar... tekėsi už manęs? - Fasiras von Sjuardas jau buvo priklaupęs prieš merginą ant kelio jai už nugaros.
   Mėlynoj dėžutėj žibėjo auksinis su platinos detalėm simbolis - aišku, kad auksinis, mat iš kito irgi populiaraus metalo padaryto žiedo antgamtai dažniausiai negali nešioti. Šiedu irgi.

[Davina von Sjuard]

   Šyptelėjo stebėdama į ją žvelgiantį vaikiną. Vaizdas, kurį jį nutapė ant sienos, virto realybe. Priešakyje mirgėjo tūkstančiai įvairiaspalvių švieselių, sniegas žėrėjo nuo viršuje spindinčių žvaigdžių, o apačioje mirgėjo vandens žiburiai. Pasakiškam vaizdui nugarą atsukęs stovėjo Fasiras von Sjuard. Priešingai nei paveiksle, kartu su ja žvelgiantis į spindintį miestą. Koks gražus ir netikėtas sutapimas.
   Linktelėjo vaikinui paminėjus jos tėvus. Nenorėjo tokios akimirkos gadinti ilgesiu, visgi mintis, kad pagaliau galės juos išvysti - džiugino. Buvo nuoširdžiai dėkinga ir nors tebesijautė kalta, kad išgąsdino ją užauginusius žmones, vylėsi, kad šie laimingi pasitiks ją ir Fasirą.
   Apsisuko žengdama kelis žingsnius ir atsiremdama į sniegu nuklotą turėklą. Trumpam užsimerkė. Švelnus, kiek šaltokaa vėjas švelniai perbraukė nematomimis rankomis per merginos veidą pakedendamas už nugaros besiplaikstančius plaukus. Nejučia nusišypsojo. Buvo taip gera ir ramu stovėti čia, spindinčio miesto centre ir gerte gerti pasakišką vaizdą.
   Išgirdusi krebždesį sau už nugaros staigiai atsisuko. Sutriko išvydusi klūpantį juodaplaukį.
   -Kodėl?...-melsvos akys, žiburėliams šokšiojant jose, neiškarto pastebėjo mėlyną dėžutę laikomą pusvampyrio rankose.
   Sutrikusi pravėrė rausvas lūpas ketindama atsakyti, tik tuomet suprato, kad turbūt prarado kalbos dovaną. Jie niekuomet nekalbėjo apie ateitį, Davina dorai nė pati nežinojo, ko norėtų, tad toks santykių šuolis buvo netikėtas. Ji mylėjo Fasirą, besąlygiškai juo pasitikėjo, buvo pasiryžusi padaryti viską, kad apsaugotų jį, taip kaip ir jis, tik nuostaba privertė prarasti pusiausvyrą ir pajusti, kaip viskas slysta iš po kojų.
   Sukikenusi pati iš savęs linktelėjo. Atrodė laiminga ir vis dar nustebusi.
   -Taip,-dar kartą linktelėjo leisdama dailių bruožų veidą papuošti plačiai, nuoširdżiai laimingai šypsenai. Vylėsi, kad sutrikimas neatsispindėjp veide taip, kaip ji pati manė.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras kantriai lūkuriavo, pro akis nepraleisdamas didžiulio merginos sutrikimo ar net - ar tik nepasivaideno? - dvejonės. Žinojo, kad pasipiršti galėjo ir visai kitaip, pavyzdžiui, ramiai namie, kur ji nebūtų užburta įspūdingo žiemos ir nakties miesto, bet... Ji juk vis tiek pasirinks pagal savo širdį. Von Sjuardas labai to tikėjosi. Žinojo, kad ji labai laisvai galėtų pasakyti jam ne ir grįžti į Ispaniją. Saulėtą, šiltą, mielą namų kraštą, nė iš tolo nesilyginantį su šiomis šaltomis ir veidmainiškomis miesto liepsnelėmis. Labai simboliška, kad snigo, labai simboliška buvo vieta, kur jiedu stovėjo. Tiltas, priešingų ir nepažįstamų krantų susijungimo ir bendravimo vieta. Žiemiškas tiltas vidury mirguliuojančio miesto... Ko gero, gyvenimas su pusvampyriu, išbraidžiusiu tamsiausias savo sielos pelkes, nebus toks gražus, kaip tasai iš prisiminimų Ispanijoje, bet galbūt visgi kerintis ir vertas. Galbūt?..
   Fasiro veide pasiliko tik įtampa, nors jis nenorėjo sukelti besirenkančiai merginai spaudimo. Ji gali pasakyti jam ne, didelė tikimybė, jog taip ir padarys. Galbūt taip padarytų kiekvienas išmintingas žmogus. Tokiu atveju jis atsistotų, turbūt mažumėlę drebančiom rankom pasivalytų kelnes, susikištų žiedą atgal į kišenę, o ne ten, kur pamanėt, pamatę veiksmažodį su neįprastu priešdėliu, užtikrintų, jog gerbia jos sprendimą ir pasirūpintų saugia ir malonia kelione į Madridą. Darytų viską, kad ji nesijaustų kalta, ar, dar blogiau, nesutiktų tekėti vien iš gailesčio. Juk būna taip?..
   Aišku, susitaikyti būtų sunku, bet jau vien iš pagarbos tvirtam merginos sprendimui ir tai nežemiškai ryškai šviesai, kuri grąžino į jo gyvenimą džiaugsmą, atgal į liūną nepanirtų. Džiaugtųsi, jei po to dar turėtų galimybę su ja bendrauti... Nors kas jis toks, niekuo neišsiskiriantis vienišas juodaplaukis, motociklą blizginantis labiau nei savo sąžinę?..
   Jis visa tai apgalvojo jau nesuskaičiuojamą daugybę kartų - ir štai šiandien pribrendo sprendimui pamatyti, kuo visa tai baigsis. Plano B neturėjo, tad galėjo tik laukti. Ar teks grįžti tiltu į savo praeitį, ar visgi pereiti į kitą jo pusę jau ne vienam...
   Plačiai, nors neryžtingai nusišypsojo, kelioms sekundėm nuostabos ir dvejonių, virtusiomis į ištisus šviesmečius, pagaliau pateikusioms rezultatą. Tikėjosi, jog maunant žiedą jo rankos išliks tvirtos ir ramios. Neduokdie, tvirtus dviejų būtybių ryšius simbolizuojantis papuošalas išslystų ir įkristų į tamsius Temzės vandenis. Anei likti ant tilto, anei nerti paskui jį!
   Žiemiškam miesto peizaže, ant gigantiško tilto, juodavo du apsikabinę siluetai - tokie trapūs ir miniatiūriniai, jog kaži, ar įžvelgsi, jei tik neturi antgamtiškų akių.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tą dieną Dafydd išėjo iš darbo šiek tiek anksčiau. Žinoma, kolegos supratingai palinkčiojo ir šypsojosi - visi buvo tikri, kad aurorų štabo viršininkas skuba namo, pas žmoną ir vaikus. Deja, būtent ten eiti tiesiog siaubingai nesinorėjo. Raudonplaukis jau seniai buvo pasiilgęs Mayros, labai norėjo stipriai ją apkabinti. Galbūt buvo pasiilgęs ir vaikų - ar bent jau būtų taip pasakęs, jeigu būtų turėjęs galimybę apie tai pagalvoti. Deja, pirmiausia į galvą atėjo tai, kad su mylimąja galės praleisti vos kelias akimirkas, nes jos dėmesio nuolat reikalauja tie du mažyliai, apie kuriuos vis nesiliauja klausinėti kolegos ir vergai.
Kurį laiką be tikslo trynęsis po miestą Dafydd patraukė Tauerio tilto link. Puikiai prisiminė, kad ne kur kitur, o čia prasidėjo bendra jo ir Mayros istorija. Ar vaikinas norėjo galvoti apie lemtingąją dieną, neaišku. Vis dėlto atsidūrė kaip tik čia. Neilgai trukus nusileido prie upės ir atėjo į tą pačią vietą, kurioje paskutinį kartą buvo su mergina, be kurios dabar nebebuvo gyvenimo.
Kažin koks jausmas būtų nusižudyti? susimąstė raudonplaukis. Žinojo, kad jeigu Mayra pasakytų nebenorinti jo matyti, pasielgtų būtent taip. Mergina niekad nebuvo pasakiusi nieko panašaus, tačiau kartais velsiečiui atrodė, kad ji būtent to ir nori - ar bent jau nepastebėtų, jeigu jis staiga dingtų. Dabar stovėjo atsirėmęs į turėklą ir ilgai žiūrėjo į vandenį. Galiausiai atsisėdo ant purvino šaligatvio. Apsikabino kelius ir bandė suprasti, kaip jaučiasi. Naktimis galėjo mėgautis tuo, kad Mayra yra šalia, tačiau kaskart keldamasis į darbą Dafydd pajusdavo skausmo dūrį: puikiai žinojo, kad jam grįžus mylimoji bus pasinėrusi į motinystę, tad jam, dvynukų tėvui, vietos jos dienotvarkėje nebus labai daug. Jeigu iš viso bus, žinoma. Ji myli tave. Jai tavęs reikia. Nekvailiok! vidinis balselis galvoje bandė auklėti vaikiną, tačiau šis buvo užsispyręs, tarsi specialiai save kankintų. Beveik kiekviena akimirka namie tapdavo kančia. Matyti, kaip be proto mylima mergina jam skiria laiko nebent tada, kai reikia paimti mažylį, buvo nepakeliamai sunku. Dafydd net nepastebėjo, kaip antrą dieną po trumpų atostogų nejučia grįžo iš darbo šiek tiek vėliau. Šiandien turbūt grįš dar vėliau. Atrodo, reikėjo tiek nedaug: jeigu tik Mayra bent akimirkai pamirštų vaikus, jeigu tik jiedu galėtų praleisti šiek tiek laiko dviese be nuolatinės baimės, kad vaikams gali prireikti jų motinos, jeigu... Po kiek laiko bus geriau, abu apsiprasit, vaikams nebereikės nuolatinės priežiūros. Tik šiek tiek palauk vėl bandė protinti vaikiną vidinis balselis. Vis dėlto pačiam Dafydd tai neatrodė kaip tinkamas variantas: jis visą gyvenimą neturėjo nė vieno žmogaus, kuriam būtų artimas ir reikalingas. Kad ir kokia būtų judviejų su Mayra bendros istorijos pradžia, ši mergina pasirodė esanti kaip tik toks žmogus. Bet ar dabar ji vis dar tokie buvo? Labai norėjosi tikėti, kad taip, tačiau šiuo momentu vaikinui atrodė, kad mylimoji, tik radusi priežastį nuo jo nusisukti, taip ir padarė. Reikėjo labai daug pastangų, kad nuslėptų skausmą nuo Mayros - ir Dafydd nebuvo tikras, kad jam sekėsi. Vis dėlto kad ir kaip dabar jautėsi, paties jausmas merginai išliko nepakitęs - jis ir toliau mylėjo ją visa širdimi ir esybe. Tereikėjo išmokti suprasti, kad Mayros jausmai jam tikriausiai liko nepakitę. Tiesiog ji buvo moteris, o joms vaikai visada yra svarbiausi. Deja, nors protas šitą lyg ir suvokė, širdis tai padaryti atkakliai atsisakė. Tai ir buvo priežastis, dėl kurios raudonplaukis dabar sėdėjo po Tauerio tiltu ir paprasčiausiai save kankino.
Žvilgtelėjęs į laikrodį suprato, kad jau turėtų keliauti namo. Lėtai atsistojo ir apsižvalgė. Viskas, kas čia įvyko prieš devynis mėnesius, dabar atrodė kaip sapnas. Kažkodėl skausmas dabar atrodė daug realesnis už laimės akimirkas, kurių Mayra padovanojo daugybę. Ir vis dėlto Dafydd buvo be proto jos pasiilgęs ir norėjo kuo greičiau ją apkabinti, net jeigu tai sutrukdytų vieno iš vaikų maitinimo procesą. Buvo apmaudu, kad tie mažyliai išalksta daug dažniau negu jis. Dar kartą nužvelgė patiltę. Giliai atsiduso ir nusprendė: kad ir kas jo ten laukia, nori namo. Tad apsižvalgė, ar aplinkui nėra pernelyg daug smalsių žiobarų, apsisuko ant kulno ir pokštelėdamas išnyko.

[Adelė Ginger]

  Diena nebuvo bjauri, gal kiek šaltoka, tačiau be lietaus. Ir be itin jaučiamos drėgmės. Mergina labai neskubėjo, vis sustodavo, pažvelgdavo per turėklą žemyn. Į vandenį. Vėjas plaikstė jos trumpus, blondiniškus plaukus. Žydra dangaus mėlynė nagrinėjo kiekvieną turėklo rėžį. Kaip gera buvo bent kartą neskubėti, bent kartą leisti sau atsipalaiduoti. Stipriau suėmė mėgstamiausios North Face juodos striukės skvernus, užsisegė iki pat kaklo. Žemaūgė atrodė kaip storuliukas kukuliukas. Jos švelniai rausvos spalvos, keisto kirpimo kelnės plevėsavo į šalis ir puikiai derėjo prie pastelinių sportbačių. Pradedančioji dizainerė buvo graži. Žavi. Tiek apranga, tiek veido bruožai, tiek plaukai. Smulkiose rankose, tuose mini delniukuose laikė savuosius pietus, kuriuos žadėjo pasišildyti grįžusi į Dubliną. Kaip įprastai vokas. Kitoje rankoje aštri moliūgų prieskoniais gardinta kava.
  Atsitraukusi nuo turėklo, apsisuko. Staigiai žengtelėjo pirmyn ir teko susidurti su aukštaūge figūra. Aiktelėjusi paleido dėžutę iš rankų, visi makaronai su vištiena pabiro ant josios sportbačių, o kava jau buvo įsigėrusi į svetimojo drabužius. Nejaukiai kilstelėjo blondinišką savo galvelę.
- Aa, aš labai atsiprašau,- lyg ir puolė valyti.- Tikrai, labai.
  Adelė susijaudinusi žvelgė į aukštą vyrą, iš pažiūros šiek tiek vyresnį už ją, gal metais, dviem. Sukandusi lūpą pasijautė visiškai menka.

[Alehandro Murrell]

Oras nebuvo pats smagiausias ir maloniausias buvimui lauke. Lietinga diena būtų buvusi daug mielesnė širdžiai negu šalta, vėjinga diena, bet Mayranas vis vien iškišo nosį iš namų ir niekur neskubėdamas žygiavo vieno Londono parko link. Kodėl būtent parkas? Turbūt todėl, kad vaikinas  savo noru ir savam malonumui niekad nesilankydavo parkuose, o pokyčiai jokiais atvejais nebūdavo blogai. Rudeninis vėjas nešiojo garbanotus, gan ilgokus, tamsius plaukus į visas puses, taip retkarčiais trukdydamas geram matomumui. Auroras pastoviai ranka braukydavo per veidą, taip norėdamas patraukti susivėlusius plaukus nuo veido, bet tai visiškai nepadėdavo, kadangi vėjas juos tuoj pat juos ir vėl užpūsdavo atgal. Wallfloweris būtų mielai pasinaudojęs plaukų gumytės pagalba, bet kaip tyčia dabar jos su savimi neturėjo. Sunkus atodūsis paliko aukštaūgio lūpas šaltam vėjeliui pradėjus pūsti dar stipriau, bet paltuko šis vis vien neužsisegė. Ramiais, bet gan greitais žingsniais žingsniuodamas parko link, Mayranas mintyse keikė save, kad per tokį nemalonų orą išsinešdino iš namų. Pasirodo, kad tai nebuvo pati blogiausia žinia šią dieną, kadangi neužilgo auroras pajautė karštą skystį įsigeriant į jo marškinėlius, o tuoj pat ir kiek nudeginant odą. Tylus, trumpas ir nemalonus inkšelėjimas paliko strazdaniaus lūpas, o akys nukeliavo prie žemo ūgio būtybės, kuri atsiprašinėjo, baikščiu žvilgsniu žvelgė į Mayraną ir bandė valyti jo marškinius. Vaikino žvilgsnis buvo kiek piktas ir susierzinęs, bet šis nežadėjo išsilieti ant mielos išvaizdos blondinukės, kadangi pats būdavo gan neatsargus.
- Nieko tokio, visiems pasitaiko. - Sodriu, gal kiek prikimusiu balsu, prakalbo vaikinas. Jo balse nebuvo galima įžvelgti didelio pasitenkinimo, tačiau šis nepyko ant žemaūgės, nors žvilgsnis ir buvo kiek susierzinęs.

[Adelė Ginger]

  Tai buvo juokinga. Kitaip ir negalėjo būti, nes su servetėle kavos dėmių neišvalysi. Visiškai ne. Žinoma, mergina galėjo pasinaudoti savo burtų lazdele, tačiau dar nežinojo, ar šis (išvaizdus, žavus, kerintis, ilgesniais plaukais už ją) vaikinas priklausė magijos pasauliui. Žengtelėjo žingsnį atgalios. Pakreipė galvą. Neatrodė jis taip... Siaubingai? Atrodė, marškinius reikėjo išmesti į pirmąjį pasitaikiusį šiukšlyną. Žydros padangės žvilgsnis nuslydo iki šiosios sportbačių. Prikando lūpą, susilaikė neklykusi, nes, oi, tie riebalai jau visiškai pilnai vykdė Adelės apavo nužudymą vidury tilto. 86policija? Alio, ne, niekad neatsiliepė, nes blondinė tik ir būtų palaikyta ta nesveika bobela, kuri kišenėse nešiojosi katinus. Bet ne, ji jų nesinešiojo, nematė reikalo, nepatogu ir panašiai.
- Juos reiktų išmesti,- mostelėjo jau tuščiomis rankomis į marškinius.- O man reikia naujų pietų.
  Susierzinęs aukštaūgio (jis gal eifelio bokštas?) irgi nedžiugino. O kaip galėjo, kai, rodėsi, tuoj vietoj ją permes per turėklus į upę. Priėjusi drebančiomis nuo šaltuko rankomis užsegė vyro paltą, tačiau jai visai nepatiko šis įvaizdis. Ne. Atsegė.
- Galiu nebent pasiūlyti naujus marškinius iš savo naujosios kolekcijos?- išbėrė taip greitai, kad net pati nesuvokė. Ką tik pasiūlė jos kavos aukai apsilankyti Dubline. Šaunu, Adele, taip ir toliau. Iš striukės kišenės išsitraukė plaukų gumutę, mielai šyptelėjo ir ištiesė ją vaikinui.

[Alehandro Murrell]

  Nors karšto, tamsaus skysčio paliktos žymės ant marškinėlių nedžiugino, kiek nemaloniai dirgino odą, o šiandieninis Londono oras taip pat nedžiugino, Mayranas stengėsi neatrodyti labai dėl to piktas ar suirzęs, nenorėjo per daug savo pykčiu išgasdinti nepažįstamosios žemaūgės. Bet vaikinas negalėjo meluoti pačiam sau, ši situacija nebuvo pati maloniausia ir labai džiuginanti. Ypač tada, kai Londone oras buvo tikrai nemalonus, bjaurus.
  - Ne, ką tu, jie atrodo nuostabiai, kam juos išmetinėti? - nesusilaikydamas sarkastiškai tarė vaikinukas.
  Tiesą pasakius, žvelgti į merginą nebuvo labai malonu. Ji buvo tokio žemo ūgio, kad atrodė kaip miela, žemutė mergina vaiko pavidale. Tai nebuvo labai blogai, tačiau kai tarp nepažįstamosios ir buvusio auroro matėsi toks ūgio skirtumas, šiam norėjosi pritūpti ar pasilenkti, kad ūgiai taptų panašesni, kalbėtis būtų patogiau. Tačiau Wallfloweris taip nesielgė, kadangi visa tai būtų per daug keista ir nepatogu, nemalonu.
  Merginai besielgiant per daug rūpestingai, tai užsegant, tai ir vėl atsegant paltą, vaikinas klausiamai pažvelgė į blondinukę ir kilstelėjo antakius, tarsi klausdamas, ką ji čia daro.
  - Nesikrimsk. Viskas gerai, bus dar tų marškinių, tad tikrai nereikia, - numodamas ranka tarė garbanius. Nors ir turėjo tik kelias poras marškinių, Mayranas tikrai nežadėjo pergyventi dėl šios. Ar taip, ar anaip būtų kažkada suplyšę.
  - Ačiū - paimdamas ištiestą plaukų gumytę ir šyptelėdamas tarė vaikinukas. Greitai vėjo švaistomi ilgi, garbanoti plaukai buvo surišti į aukštą, netvarkingą kuoduką, kuris tikrai neblogai atrodė ir tiko vaikinui.
  - Be to, atleisk už kavą ir pietus. Gal galėčiau tave pavaišinti naujais?

[Adelė Ginger]

  Kalnų upelio tyrumo akys persivertė. Taip, mielas aukštaūgi, ir toliau vemk savo sarkazmu pro kraštus, tai tikrai turėjo pagerinti blondinės situaciją. Tiesa, jo ūgis jai labai ir netrukdė, nes jau buvo pripratusi prie visokio plauko žmonių. Ūgis ją nervindavo tik tais atvejais, kai tekdavo pasilipus ant kėdės susižinoti visas kliento apimtis. Ah, tegu greičiau atsiranda tinkamos patalpos Londone!
- Kaip nori,- gūžtelėjo pečiais. Nenori, tai ir nereikia. Pasilaikys tuos fancy marškinukus savo kitiems užsakymams.- Nėr čia ko atleisti, pati žiopla,- vyptelėjo. Nauji pietūs? To dar negalėjo pasakyti.
  Adelė nebuvo ta mergina, kuri nešiojo laikrodį ant riešo, labiau mėgo naudotis ta žiobariška susisiekimo priemone - telefonu. Ir dėkojo visoms stichijoms, kad čia nebuvo Hogvartsas, kuriame elektros nė bumbum. Žvilgtelėjo į valandas, prikando lūpą, jau ar taip, ar anaip nebespės grįžti į Dubliną, pasigaminti ko nors ir vėl atsirasti Londone. Netrukus sulaukė ir skambučio, pokalbis netruko ilgai, per jį jaunoji dizainerė ant rankos užsirašė adresą ir reikiamas medžiagas, kurias, tikėjosi, kad turėjo savo krepšyje.
  O tada kilstelėjo akis į vaikiną ir linktelėjo, lyg sakydama: taip, einam pietų. Užkišo kelias trumpas plaukų sruogas, lendančias į veidą, už ausų, rankas paslėpė striukės kišenėse. Kryptelėjo galva:
- Einam?
  Tik vardo taip ir nepasakė.

[Alehandro Murrell]

  Oras buvo negailestingas, tikrai nekvietė išeiti į lauką ir(ar) pasidžiaugti šviečiančia, šildančia saulyte. Šaltas, stiprokas rudeninis vėjas nerimo, pilki ir gan grėsmingai atrodantys debesys pradėjo formuotis danguje, gąsdino, grasino  ateinančiu, neužilgo pasirodančiu lietumi. Nors ilgos garbanos ir buvo susuktos į tvirtą, bet kiek netvarkingą, aukštą kuoduką, tačiau kelios sruogos vis vien ištrūko iš jo, užkrito ant veido šalto bei gan stipraus vėjo dėka.
  - Bus dar tų marškinių. Dėl šio nelaimingo atsitikimo neturi nukentėti tavo nauja kolekcija. Nusipirksiu naujus marškinius, šiuos išmesiu ir viskas bus gerai, - nebenaudodamas sarkazmo, kiek surimtėdamas tarė vaikinas ir šyptelėjo menka, tačiau žavia šypsenėle.
  Nors mergina ir atrodė žema, mielutė, silpnutė ir nieko negalinti nuskriausti, tačiau ši tikrai buvo ne iš kelmo spirta. Nepažįstamoji nebijojo kalbėti, atrodė tikrai gan drąsi ir nebijanti išreikšti savo nuomonės ar būti savimi, kas kiek žavėjo tamsiaplaukį.
  - Eisime, jeigu panelė malonėsite prisistatyti ir man nereikės jūsų vadinti coliuke ar nykštuke, - kiek draugiškai pasišaipydamas, velniūkiškai šyptelėdamas ir nuleisdamas žvilgsnį ties žemaūgės akimis, tarė Mayranas. Šis tikėjosi, kad mergina nebuvo ta, kuri įsižeistų nuo paprasto pajuokavimo ar draugiško pasišaipymo. Tikėjosi, kad mergina viską supras gerai, per daug neįsižeis ir nesupyks, o galiausiai galbūt ir pati prisidės prie šiokio tokio kvailiojimo.
  - Kur norėsi pietauti, coliuke? - vis dėl to pasidomėdamas, paklausė garbanius ir taip tarsi kvietė trumpaplaukę pajudėti iš vietos.
  Tikiuosi, kad mes pirmiau pasieksim pietų vietą, negu lietus pasieks mus.

[Adelė Ginger]

  Blondinei teko eilinį kartą nusibraukti prie veido prilipusius plaukus dėl to nelemto vėjo. Vos vos linktelėjo. Tiesa, merginos akį patraukė vaikino kūno sudėjimas ir, jeigu jie nesusikapos, kada pasiūlys pabūti ir josios modeliu per pirmosios kolekcijos pristatymą. Ir, žinoma, kad sumokėtų, dievaži.
  Suraukė antakius. Ne, neįsižeidė dėl tokio gana draugiško pasišaipymo iš ūgio. Adelei paprasčiausiai niekad nepatiko bet kokie ūgio prikišimai. Užteko per šokius Hogvartse su Marku siūbuoti kaip stulpui dėl patobulintų platforminių batų, kurie suteikė galimybę pasiekti bent su pakaušiu buvusio mylimojo smakrą. Tačiau negi čia iškart pulsi svaidytis žaibais, kai dar net pati nežinojo garbaniaus vardo.
- Tik pabandyk ir gausi niuksą,- žaismingai kumštelėjo aukštaūgiui į pašonę.- Adelė,- nusišypsojo.- Adelė Ginger, o kaip man į Tave kreiptis?
  Dar žvilgtelėjo į niūrų dangų, pagalvojo, reiktų išsitraukti iš savo medžiaginio maišelio skėtį. Tačiau tai būtų atrodę ne itin adekvačiai, mat tas skėtis natūraliai niekaip nebūtų tilpęs į maišelį. Magija, mergina naudojosi magiją, o ir nežinojo, ar naujasis palydovas bent kiek raukia apie šį pasaulį. Ir vis dėlto pabandė, išsitraukė didžiulį melsvą skėtį.
- Net nežinau, galbūt, kur spėsim iki siaubingo lietau,- gūžtelėjo pečiais ir išskleidė skėtį.- Tikiuosi, vėjas jo nenulauš,- sukikeno.- Lendam ir maunam,- kiek vaikiškai šoktelėjo ir įdavė skėtį kavos aukai. Juk negalėjo nešti skėčio žemaūgė.

[Alehandro Murrell]

  Žvilgsnis trumpam nukrypo į dangų, debesis, kurie jau ruošėsi, jau tuoj pat grasino paleidžiantis mažus vandens lašiukas, taip išgasdinant dauguma Londono gyventojų ir atvykėlių, priverčiant juos pasislėpti po pastoge, skėčiu, o blogiausiu atveju nusivilkti striukę, paltą ir užsidėti jį ant galvos. Tai nedžiugino ir pačio garbaniaus, kadangi sušlapusios garbanos, kūnas, reiškė prie veido limpančius plaukus, prie kūno limpančius drabužius, kas neskambėjo labai maloniai ir ko vaikinas tikrai nenorėjo šią akimirką patirti, tad tiesiog tikėjosi, kad šis ir dar vis nepažįstama žemaūgė greičiau pasijudins nuo tilto ir suras jiems patinkančią vietą, kurioje galėtų papietauti.
  - O tu ne tik žema, bet ir mušeika, - toliau erzindamas merginą, apsimesdamas, kad silpnas kumštelėjimas buvo skaudus, tarė Mayranas ir vaidinančiai patempė lūpą, patrynė šoną, tačiau ilgai neišlaikęs tokios veido išraiškos, nusišypsojo.
  - Malonu, Adele. Aš Mayran. Mayran Wallflower, - prisistatydamas vardu ir pavarde, ką darė jau gan senokai, tarė. Pavardė šiam trumpam priminė turbūt vis dar egzistuojančią tačiau be galo seniai matytą šeimą arba bent tai, kas iš jos liko. Sesę su sūnėnais, Quentin'ą, apie kurį jam buvo pasakojusi sesė, tačiau vaikinas stengėsi per daug to nesureikšminti. Šeima nė nebandė su juo palaikyti jokių ryšių, vienas jos narys nė nežinojo apie jo egzistenciją, tad šis neturėtų ir stengtis dėl jos, nors šiam ir rūpėjo...
  Vos tik šiam buvo įteiktas skėtis, Wallfloweris tvirtai suėmė jį į dešinę ranką ir laikė taip, kad vėjas nenupūstų, šis uždengtų ir jį, ir Adelę. Daugiau nelaukdamas jokių paraginimų ar kitokių būdų paskatinti pajudėti iš vietos, vaikinas pradėjo žygiuoti ne per greičiausiu žingsniu, taip, kad mergina spėtų žingsniuoti kartu su juo.
  - Kai pamatysi patinkančią vietą, sakyk. Ten ir nueisim. - parodydamas, kad vieta, kurioje valgys, priklausė nuo Ginger, tarė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vieneri metai. Lygiai prieš metus Dafydd su Mayra praleido tą keistą rytą po Tauerio tiltu Londone. Rytą, tapusį jų bendros istorijos ir, svarbiausia, laimės pradžia. Dėl tos priežasties Dafydd pasiūlė mylimajai aplankyti šį Londono simbolį. Ir vis dėlto atsidūręs čia suprato, kad galbūt daro tai be reikalo. Niekada neišgirdo nė vieno priekaišto, tačiau ar galėjo būti tikras dėl to, kaip Mayra jaučiasi? Galbūt jai visai nėra smagu prisiminti tai, kaip prasidėjo jų istorija? Vis dėlto ant stalelio prie lovos tebestovintis stiklo rutuliukas su Tauerio tiltu tarsi bylojo ką kita. Vadinasi, buvo galima tikėtis, kad Mayra nesigaili to, kad viskas atsitiko būtent taip.
Laikydamas mylimosios pirštus savo delne Dafydd šypsojosi. Nešioklėje įtaisytas Oliveris jam ant krūtinės snaudė, oras buvo neblogas, vaikinas leido laiką su brangiausiais žmonėmis - ko dar gali reikėti iki laimės? Šią akimirką raudonplaukiui netrūko nieko.
Sustojęs vidury tilto jis žvilgtelėjo į tamsų tekantį vandenį ir nejučia krūptelėjo: vos prieš kelis mėnesius jis ketino čia atvykti tam, kad įšoktų į šią upę. Stengėsi nuvyti tą mintį šalin, tačiau baimė viduje pradėjo plėstis: labai norėjo, kad Mayra nieko nesužinotų, tačiau mylimoji nuolat pernelyg gerai skaitė jo jausmus.
- Kaip jautiesi, ar viskas gerai? - paklausė vaikinas. Nežinojo, ar turi omenyje mylimosios fizinę, ar emocinę būklę, tačiau vylėsi, kad ji laiminga ir viskuo patenkinta. Priglaudęs merginos pirštus prie lūpų pažvelgė jai į akis. Jiedu buvo kartu jau beveik metus, tačiau Dafydd vis tiek nemokėjo išskaityti mylimosios emocijų. Tai jį vertė jaustis šiek tiek nepatogiai, tačiau stengėsi to neparodyti. Vylėsi, kad jeigu kažkas bus ne taip, Mayra jam pasakys. O tada jis padarys bet ką, kad tik mylimoji būtų patenkinta.
- Gal nori nusileisti prie upės? - paklausė Dafydd, nors nebuvo tikras, ar norėtų atsidurti toje vietoje. Tiesą sakant, nežinojo, ar vėl būdamas ant to paties šaligatvio nenorėtų visko pakartoti.

[Mayra Llewellyn]

 Vasara vis dar nenorėjo apleisti Anglijos ir toliau lepino visus šiltais orais. Pasipuošusi melsva gėlėta suknele bei skrybėlaite ir Eliotu, Mayra laiminga žingsniavo šalia Dafydd. Ji nežinojo, ar kada buvo ant tilto - tik puikiai atsiminė, kas įvyko po juo. Tarsi koks lemtingas atsitiktinumas - susidūrė jos ir šalimais esančio raudonplaukio keliai, apversdami jų ateitį aukštyn kojomis. Na, bent jau juodaplaukė žinojo, kad jei ne tas rytas, ji būtų susituokusi su visiškai kitu vyru ir gyvenusi kitaip. Arba ne. Galbūt praėjus keliems mėnesiams ji būtų lygiai taip pat susikrovusi daiktus ir pabėgusi. Ak, kas būtų, jeigu būtų…
 Stabtelėjus, mergina pažvelgė į po jos kojomis siaučiančią upę. Nors tą rytą atsiminė miglotai - ją kankinusi abstinencija vis dėlto paveikė atmintį -  lygiai toks pat vandens vaizdas stovėjo priešais akis Mayros atmintyje - tik ten jos rankos spaudė šaltą pertvarą, o sielą kankino neatsakomi klausimai.
 Ar bent jau taip viską ji prisiminė. Dafydd krūptelėjimas ištraukė juodaplaukę iš prisiminimų ir ši nevalingai spustelėjo mylimojo ranką svarstydama, kas iššaukė tokią raudonplaukio reakciją - prisiminimai? Nemalonios mintys? O gal jis giliai viduje gailisi, kad su ja susidėjo, kai sužinojo apie vaikus?
 Skaudi mintis, pirmą kartą apsilankiusi mintyse, privertė Mayros odą pašiurpti - kitaip nemaloniai ją persmelkusiems jausmams mergina neleido jos paveikti. Gal tik išdavikės akys leido baimės žiburėliui pasivaidenti jose.
 Šypsenai žaidžiant jos lūpose, mergina žiūrėjo mylimajam į akis ir uždavė beveik identišką klausimą:
-Man viskas gerai. O kaip tu? Gerai jautiesi? Atrodai šiek tiek išblyškęs.
Susirūpinusi, Mayra atsargiai perbraukė per Dafydd veidą ranka.
-Jeigu tu nori, galim nusileisti. Tik turbūt bus žymiai daugiau žmonių nei tą rytą,-mergina sukikeno ir atsargiai paglostė miegantį Oliverį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Rankos spustelėjimas neliko nepastebėtas. Tai reiškė, kad ir į krūptelėjimą buvo atkreiptas dėmesys. Dafydd sutriko. Nežinojo, ką Mayra apie tai pagalvojo, tačiau suprato: jeigu ji tą krūptelėjimą pastebėjo, jai tikrai iškilo klausimų. Vaikinui svarbiausia buvo žinoti, kad mylimoji dėl nieko nekaltina ir negraužia savęs. Deja, jis neįsivaizdavo, kaip reikėtų viską paaiškinti.
- Aš… - pradėjo Dafydd, tačiau minties neužbaigė. Sakyti, kad jam taip pat viskas gerai, nesinorėjo: nerimas pernelyg aštriai graužė mintis. Vis dėlto ir taip atvirai pasakyti, kas yra, negalėjo. Pajutęs Mayros prisilietimą pabandė nusišypsoti, tačiau buvo labai sunku. Kažkodėl laimės nebebuvo - liko tik sunkiai pakeliamas sunkumas.
- Aš… - dar kartą bandė pradėti sakinį vaikinas, tačiau ir vėl nepasisekė. Jis nebuvo pripratęs kažko norėti. Iki pat tos akimirkos, kai sužinojo, kad Mayra laukiasi jo vaikų, Dafydd paprasčiausiai neturėjo teisės norėti. O po to… Jo vienintelis noras buvo, kad mergina būtų laiminga. Dėl tos priežasties netiesioginis Mayros klausimas, ko nori jis, vaikiną sutrikdė. Ar jis norėjo nusileisti prie upės? Ar nenorėjo to daryti? Dafydd nė neįsivaizdavo. Vis dėlto suprato viena: jis privalėjo pasakyti, kas degino širdį, mat jausmas buvo nepakeliamas.
- Mayra… - tylutėliai sumurmėjo jis atsargiai, kad neužgautų berniukų, apkabindamas merginą. - Atsiprašau… Nežinau, kaip paprašyti tavo atleidimo už tai, kad tavim netikėjau. Žinau, kad esu jums reikalingas, bet… - nagi, kalbėk, palengvės… bandė įtikinti save Dafydd, nors tarti tuos žodžius buvo be galo sunku. - Per ilgai tavim netikėjau, net ir berniukams gimus… Maniau, kad esu jums nereikalingas, galvojau, kad tau rūpi tik dvynukai. Nenorėjau gyventi ir… Atsidūręs čia prisiminiau… Tą dieną, kai su berniukais grįžai iš ligoninės… Atleisk man, atleisk… - galiausiai Dafydd suprato neišdrįsiąs užsiminti apie tai, kad išties ketino nusižudyti. - Be proto tave myliu, negaliu be tavęs gyventi, tik jeigu gali, atleisk man už skausmą, kurį suteikiau…
Šią akimirką vaikinas labai gailėjosi, kad atėjo į šią vietą. Jautė akyse susikaupusias ašaras, kurios bet kada galėjo pasileisti upeliu. Laikydamas glėbyje mylimąją jis stengėsi suprasti, kaip jaučiasi. Nesigailėjo nepasakęs apie tą baisų planą. Buvo tikras - Mayra jį supras. Ir tai, ko gero, buvo suvokimas, kurio dabar ir reikėjo. Dafydd pasijuto kiek geriau ir pasidėjo galvą mylimajai ant peties taip ir nepradėjęs kūkčioti.