0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #75 Prieš 2 metus »
Dori išleido kažkokį keistą garsą, kuris buvo persmelktas skausmingo kikenimo.
- Na, jeigu tik bus ką išmesti. Nes aš nežinau, ar išvis tenais grįšiu, - šaltai pasakė prisiminusi artėjantį svarstymą.
Prieš laukiantį aapsilankymą Magijos Ministerijoje lapų vogimas iš profesoriaus Turner atrodė toks bereikšmis. Tai jos visiškai negąsdino. Nors, žinoma, būtų nelabai gerai, jeigu iškart po svarstymo kas nors Dori pričiuptų vagiant. Tačiau dabar reikėjo blaiviai mąstyti, o ne panikuoti.
- Levanda, nusiramink, - pasakė likimo draugei. - Pavogsime mes tuos lapus, gal net pavyks per pamoką, - mintyse ėmė kurtis vaizdiniai.
Tamsiaplaukė sutiko su tuo, kad merginoms reikia plano.
- Turbūt tikslingiausia būtų pirmiausia išsiaiškinti, kas yra tos krameblijos. O gal tu žinai? - viltingai paklausė. - Žinodamos, kas tai per augalas, galbūt net galėsime susirasti, kokį marmalą verda Juzefas, - Mendel šiaip jau šiandien niūrios akys vos vos žybtelėjo.
Ji ėmė įsivaizduoti, kaip išverda reikiamą eliksyrą ir Juzefui įduoda ne tik krameblijų lapus, bet ir viralą. Kaži, ar tada Juzefas sutiktų su tuo, jog Dori nėra tik bejėgė mergaitė? Kaži, ar papasakotų daugiau apie siekėjus ir ji nebebūtų tik eksperimentinis triušis, o gal kažkas daugiau?

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #76 Prieš 2 metus »
Raudonplaukė nustebo, jog Dori po visko, kas įvyko, gali taip blaiviai mąstyti. Ji savotiškai pavydėjo to šaltakraujiškumo tamsiaplaukei, bet, tuo pat metu, suprato, kad nieko apie bendrakoledžę nežino. Na, ji tikrai verta būti Klastūnyne...
Levanda kiek aprimo, nenorėdama atrodyti it paika mergiotė, ir ramiai išklausė visą Mendel planą, nors ir norėjo po kiekvieno sakinio žiopčioti iš nevilties vykdant visą šią misiją.
- Aš net pavadinimo tų lapų ištarti negaliu, o tu tikiesi, kad kažką apie juos nutuokiu. Šiaip ar taip, manau, tu teisi. Reikia vos tik atriedėjus į Hogvartsą eiti į biblioteką ir aiškintis apie tuos lapus. Tas senis, jaučiu, net savaitei nepraėjus norės, kad mes jam juos įteiktume. Bet kaip tu ketini per pamoką juos nugvelbti? Juk aplink šmirinės krūva mokinių ir profesorius, - klausiamai į pašnekovę dėbtelėjo keturiolikmetė.
Mergina negalėjo patikėti, jog ji svarsto apie galimybę, vogti iš mokyklos šiltnamio herbologijos profesoriaus panosėj. Keista, tačiau tai atrodė, ne toks jau didelis rūpestis, palyginus su nukvakusiu diedu, kuris, mergina abejojo, teiksis jas paleisti, net po to, kai šios pristatys nelemto augalo lapus. Ji kaltino save, jog nugvelbė nelemtą rutuliuką iš parduotuvės. Gal tai karma? Už visus tuos mažus niekučius, kuriuos ji buvo nugvelbusi per visą savo gyvenimą. Kad ir kaip ten bebūtų, Levanda buvo įsitikinusi, jog daugiau, net iš brolio nieko neims neatsiklaususi, mat vien mintis, apie įsipainiojimą į dar vieną panašų reikalą, atrodė itin kokti.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #77 Prieš 2 metus »
Dori šyptelėjo. Jos nuotaika vos vos pasitaisė.
- Nugvelbti kažką iš Matthew panosės tikrai galėsime pabandyti. Apkerėsim jį ar dar kažką, jis nesupras, pamatysi. Arba įsibrausime į šiltnamius naktį. Manai, jis bus kaip nors apsaugojęs patekimą į juos? Abejoju.
Staiga tamsiaplaukės galvoje sukirbėjo mintis, kad ką teks daryti, jeigu Hogvartse reikiamo augalo lapų merginos neras? Be to, mergaitė turėjo pripažinti, kad Matthew, nors ir nepasižymėjo geru kerėjimu, tačiau nebuvo kvailas. Bet tokias mintis Dori vijo šalin. Viskam savas laikas, pasakė ji sau. Pirmiausia turėsime surasti informaciją apie augalą, o tada jau matysime, ramino save.
- Aš dėl Juzefo nesuku galvos, - pasakė ji raudonplaukei. - Nėra jau jis toks kietas, kokiu dedasi. Žinoma, aš nesakau, kad jis negali būti pavojingas. Bet mes jau susijusios su juo daugiau nei pusę metų, o visa, ką jis mums liepė padaryti, tėra kažkokių lapų nuknisimas iš Turner pašonės? Viskas bus gerai, Levanda. Juk matei, koks tvarkingas ir gražus to Juzefo kambarys. Nemanau, kad jis koks jau visai beprotis.
Tačiau Dori pati ne visai tikėjo tuo, ką sakė. Gal verčiau norėjo tikėti. Ji žinojo, kad bando į šią situaciją žiūrėti pernelyg patikliai, o Levanda mąsto kur kas racionaliau.
- Žinai, manau, mums reikia nuvėsti. Netoli yra picerija, kurioje kepa nenormaliai tobulo skonio picas. Einam? Pažadu, kad nekamantinėsiu tavęs apie tavo tėvus ir jų gastroles, jeigu pati nenorėsi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #78 Prieš 2 metus »
Mendel Levandai viską taip paprastai paaiškino, jog jai susidarė įspūdis, jog tai ne pirmas merginos kartas bandant kažką nugvelbti iš profesoriaus. Nors pašnekovė ir bandė ją nuraminti, tačiau klastuolė vis dar drebino kinkas.
Dori pasiūlius užsukti į piceriją ir prisiekus nekamantinėti jos apie šeimą, merginos nuotaika iškart pagerėjo. Vakarėjant lauke darėsi vis žvarbiau, tad šiltas maistas ir jaukesnė atmosfera tikrai nebūtų pakenkusi. Šiaip ar taip, akivaizdu, jog jom abiem reikėjo nuvyti visas šias mintis apie būsimą vagystę tolyn. Juk dabar vasara, jos turėtų plepėti apie orą, taip nelaukiamą mokyklą ar smagius dalykus, kuriuos nuveikė per tas kelias šiltas savaites, o ne pasinerti į visą šią baugią istoriją. Žinoma, bepigu kalbėti. Bet Levanda dar turėjo vilties, jog sugebės bent kelias dienas užmiršti Juzefą.
- Aš šilto maisto tikrai neatsisakysiu, - šyptelėjo mergina ir judvi patraukė į piceriją.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #79 Prieš 2 metus »
Iš tamsios ir juodos nakties glūdumos išniro tokia pat juoda būtybė. Žmogus. Jei tiksliau - vaikinas, apsigobęs juodu kaip varno sparnas apsiaustu su gobtuvu. Jis bėgo. Bėgo kiek galėdamas greičiau, nepaisydamas sunkumo kvėpuoti ir visų kūno ląstelių pasipriešinimo, o juodasis apsiaustas plevėsavo jam už nugaros. Kur vaikinas taip lėkė? Atsakymo į šį klausimą nežinojo net jis pats. O kodėl jis šitaip skubėjo? Atsakymas paprastas - norėjo užsimiršti. Norėjo nutolti. Atsidurti kuo toliau nuo tos kvailos vietos ir nuo jos. Brittos. Merginos, kurią Tobias per savo kvailumą prisileido prie savęs, nors buvo prisiekęs vengti bet kokios žmogiškos būtybės. Merginos, kuri jį visai neseniai atstūmė. Juodaplaukis buvo pasiruošęs dėl jos atiduoti net savo gyvybę, tačiau ji to nenorėjo. O ko ji vis dėlto norėjo, vaikinas nežinojo, tačiau jam dabar tai neberūpėjo. Ar bent jau taip jis stengėsi save įtikinti.
Neilgai trukus Tobias pasiekė Tauerio tiltą. Šis didingas statinys vaikino akyse atrodė kaip išganymas. Čia juodaplaukis ateidavo, kai norėdavo pabūti vienas. Na, netiesiogiai vienas, nes vienas jis būdavo savo bute. Vaikinas ateidavo prie tilto kai nenorėdavo būti tyloje, tačiau norėdavo pabūti su savo mintimis. O tai pastaruoju metu nutikdavo vis dažniau ir dažniau.
Tobias užsilipo į patį Tauerio tilto viršų, atstatė krūtinę vėjui ir sugniaužė turėklus, žvelgdamas į vandenį. Įsitempę pečiai liudijo apie nervingą laukimą, o pirštai, vis stipriau gniaužiantys turėklus - apie pyktį. Vaikinas pyko ant viso pasaulio, o labiausiai - ant savęs. Kad sulaužė sau duotą pažadą. Kad prisileido Brittą prie savęs. Ir kad eilinį kartą taip nusvilo. Ne. Daugiau to nebus. Gana.
Iš tolo vaikinas atrodė didingai. Plevėsuojantis apsiaustas ir išdarkyti vidurnakčio juodumo plaukai jam suteikė keisto angamtiškumo. Vaikas, tebetikintis pasakomis, galėjo pagalvoti, kad stovinti žmogysta atskrido iš fantazijų šalies. Galėjo būti fėjūnas arba pasakų princas. Nors, tiesą pasakius, princo vaidmeniui Tobias nebūtų tikęs. Šioje istorijoje jis labiau būtų piktadarys.
Iš vaikino lūpų išsprūdo atodūsis jam žvelgiant į mėnulio pilnatį, o vėjui kedenant jo plaukus. Tobijui beliko tikėtis, kad niekas to neišgirdo ir kaip mat vėl užšaldė savąjį veidą, nors ir buvo vienas.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #80 Prieš 2 metus »
 Britta bėgo. Jos buvę gražiai sugarbanoti plaukai dabar buvo panašūs į šarkos lizdą, o suknelė, prieš atėjimą į tą kvailą renginį buvusi nuostabiai graži, dabar buvo kruvina ir purvina. Aukštakulnius mergina iš viso nešėsi rankose, nes net nemokėjo su jais normaliai vaikščioti, ką jau kalbėti apie bėgimą?
 Devyniolikmetę apėmė neviltis. Po Londono centrą ji bėgiojo bent valandą, tačiau jo, Tobio, niekur nesimatė. Jis dingo. Nežinojo, ką juodaplaukiui pasakys. Gal ir nenorėjo žinoti. Visko buvo per daug. Ateiti į tą vakarėlį tikrai buvo viena didelė klaida, dabar šis faktas buvo nenuginčijamas. O galbūt ta idėja, kuri šovė galvon stovint netoli plikio, buvo bloga. Reikėjo tiesiog nueiti su Tobiu, neieškoti jokių "gudrybių". Bet laiko dabar jau, deja, neatsuksi atgal ir reikėjo siurbti privirtą košę.
 Po ilgų paieškų apylinkėse prie Londono koncertų rūmų mergina pasuko link Tauerio tilto. Vietos, kurioje galėjai rasti ramybę (ne nusižudymo prasme, tačiau tą ten irgi galėjai padaryti). Visai logiška, kad mėlynakis būtų nusliūkinęs ten.
 Nuojauta merginos neapgavo. Krūtine, pilna skausmo ir nežinios, ji prisiartino prie juodo silueto. Buvo beveik visu šimtu procentų tikra, kad tai jis. Už nugaros plevėsuojantis apsiaustas bei juodi it varno sparnas plaukai tai paliudijo. Silueto galva žiūrėjo žemyn, į vandenį. Britta nusipurtė. Ji nežinojo, ką tiksliai norėtų ir turėtų pasakyti. Labiausiai norėjo atsukti laiką atgal arba dingti iš pasaulio kokiam mėnesiui ar bent kelioms savaitėms. Lawrenz, kadaise buvusiai labai pozityviai, pilna gerų emocijų bei gero nusiteikimo, visuomet mokėjusiai išklausyti ir paguosti, pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Ji nebegalėjo ir nebenorėjo būti tokia, kokia buvo anksčiau.
 -Tobiau,-drąsiai pradėjo Heilė ir jos mėlynose akyse sužibėjo ašaros. Balsas nutrūko ir ji nebesugebėjo kalbėti toliau.
 Buvo per sunku. O Tobias, regis, net nesureagavo į balsą, nors devyniolikmetei dabar to labiausiai reikėjo.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #81 Prieš 2 metus »
Upės tamsūs, juodi vandenys bangavo lyg norėdami užtvindyti visą pasaulį, paskandinti jį tamsioje, beorėje erdvėje. Kur nėra oro, nėra gyvenimo. Nėra skausmo. Nėra nieko. Tyla. Amžina tyla ir joje paskendusios visos kančios.
Tiesą pasakius, tikroji upė, virš kurios stovėjo Tobias, tekėjo ramiai. Vandenys, skandinantys viską aplink, sruvo vaikino galvoje. Tik galvoje. Bet to buvo pakankamai, kad jis kentėtų.
Sraunūs upės vandenys viliojo juodaplaukį. Tamsa, nežinomybė... užmarštis. Taip, prisiminimai kartais yra baisiausia kančios forma. Tobias būtų kaži ką atidavęs, kad tik užmirštų Brittą. Nors ne, jis nenorėjo jos pamiršti. Norėjo pamiršti tik šį vakarą. Jei jo nebūtų buvę, vaikinas būtų galėjęs toliau svajoti ir įsivaizduoti, kad mergina galbūt sugebėtų jį pamilti. Bet dabar buvo aišku - Tobijo negalėtų pamilti joks gyvas padaras. Net jis pats.
Už nugaros vaikinas išgirdo kažkieno žingsnius. Kažkieno, kas ėjo.. basas. O gal reiktų sakytų basa, nes pagal žingsnius buvo galima spręsti, kad ėjo moteriškosios lyties atstovė. Tobijas taip suspaudė turėklą, kad jo krumpliai pabalo. Eik. Šalin. paprašė (liepė?) mintyse. Deja, jo maldos nebuvo išklausytos.
Išgirdęs savo vardą iš jos lūpų, juodaplaukis krūptelėjo. Ne. Ne! NE! Prašau, eik. Eik.
Iš balso buvo galima spręsti, kad Britta verkė. Tobias norėjo apsigręžti, apkabinti ją, priglausti prie savęs ir nuraminti. Tačiau negalėjo. Kad ir kokio tikslo vedama čia atėjo rudaplaukė, vaikinas neketino tos pačios klaidos kartoti antrą kartą. Dabar kelias minutes ištvers, o paskui - namo. Į Vokietiją. Jei Reivena teiksis su kuo kalbėti, tai padės užsimiršti. Jei nužudys, kaip vos nepadarė skersgatvyje, irgi nedidelė bėda.
- Kas yra? - abejingai pasiteiravo vaikinas, net neatsisukdamas.
Žinojo, kad jei atsisuktų ir pamatytų Brittą, palūžtų. O to jis negalėjo padaryti. Negalėjo.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #82 Prieš 2 metus »
 Galva svaigo, o kojos šalo. Dėl ko šalo kojos, mergina galėjo pasakyti, bet dėl ko svaigo galva-dėl šampano burbuliukų ar visų nesąmonių, kurios atsitiko per pastarąsias kelias valandas-ne. Brittos smegenys nebeatskyrė, kaip čia yra. O ir nebuvo noro gilintis.
 Ji stovėjo ir žiūrėjo į jį. Vaikiną, kuris susuko Lawrenz galvą. Heilė niekad nepastebėjo, kokie platūs juodaplaukio pečiai ir kokia graži jo figūra, mat akis vis patraukdavo nuostabūs plaukai. Jo raumeningos rankos buvo tvirtai įsikibusios į turėklus. Iš šono galėjai matyti nuo spaudimo pabalusius krumplius. Jis įpykęs. Tarsi kažkas nematomas dunkstelėjo rudaplaukės širdin. Jai skaudėjo. Jai be proto skaudėjo. O kodėl? Nes pati yra nepilno proto ir priima neteisingus sprendimus. Tokie ir panašūs kaltinimai sau skambėjo aukštaūgės galvoje. Tokios mintys degino kaip karščiausia ugnis, dūrė kaip aštriausias, labiausiai nusmailintas durklas.
 Britta nesitikėjo, kad Walters prabils, bet jis tai padarė. Tie du žodžiai, palikę jo lūpas, pasakė labai daug. Daugiau, nei valandos šnekėjimo. Jie buvo labai daug pasakantys. Šaltas, ganėtinai grubus tonas. Škotė ir vėl pajuto skausmą paširdžiuose ir ašaras akyse. Ką dabar atsakyti? Kas yra? Tai tikriausiai nieko! Tik šiaip čia vaikštau basomis kojomis, apsižliumbusi ir ieškau tavęs po visą miestą. Profilaktiškai.
 -Ar tu nesupratai, kad tai buvo gudrybė, jog jūs nustotumėte muštis ir mes galėtumėm gražiai praleisti vakarą? Ar tu rimtai patikėjai, kad aš pasirinkčiau tą padugnę vietoje tavęs? Tavęs!-bekūkčiojant pylė kaip žirnius į sieną devyniolikmetė.-Tobiau, ar tu nesupranti, kad aš tave myliu?
 Jos veidą išpylė raudonis. Mergina tai pasakė netyčia, tačiau buvo tikra, kad norėjo pasakyti. Ji mylėjo tą aukšto ūgio juodaplaukį, kuris dabar stovėjo ant Tauerio tilto įsitvėręs turėklo ir atkakliai ignoravo merginą. Britta tikrai jį mylėjo.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #83 Prieš 2 metus »
Mėnulis, kabantis virš juodosios upės tikrai buvo nuostabus. Pilnatis. Kraupus, gražus ir... romantiškas metas. Deja, Tobijo gyvenime vietos romantikai nebuvo. Ar bent jau jis taip bandė save įtikinti. Švininis pakabukas suspaudė vaikino kaklą. Pats geriausias priminimas, kas iš ties buvo svarbu. Darbas. Darbas ir pasiekimai. Juodaplaukis eilinį kartą prisiminė vaikystę, kai augo be meilės ir nuolat girdint, kad jis per prastas. Blogas sūnus ir šiaip žmogus. Meilė Tobijo pasaulyje neegzistavo, buvo tik darbas. Tačiau pasirodžius Brittai, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Vaikinas dabar bandė save įtikinti, kad tai, ką jautė rudaplaukei buvo tik stiprus susižavėjimas, bet su savimi nepakovosi. Juodaplaukis puikiai žinojo, kad jis mylėjo ją. Mylėjo labiau, nei pats save. Tačiau bandė tai pamiršti bent kol kas. Kol ji stovėjo šalia. Vėliau jis nuo jos atitols ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Juodaplaukis tikėjosi, kad išvykus į Vokietiją bus lengviau.
Tobias vis dar girdėjo, kaip Britta verkė ir tai draskė jam širdį. Vaikinas taip norėjo atsisukti ir nuraminti ją, tačiau bijojo. Antros išdavystės jis nepakeltų.
Išgirdęs merginos žodžius juodaplaukis nepastebimai krūptelėjo. Vietoje tavęs. Tavęs. skambėjo vaikino mintyse.
- Taip, patikėjau. - abejingai atsakė, keikdamas save už tokį abejingumą ir šaltumą. - Aš nežinau, ką tu galvoji. Juk tavęs nepažįstu. Kaip ir tu - manęs.
Kitas Brittos sakinys visai išmušė iš vėžių. Myli. Ji mane myli. Ar tik taip sako? Deja, atsakymo į šį klausimą Tobias nežinojo. Tačiau neketino klysti dar kartą. Kad ir ką sakytų Britta, jis neatsisuks. Ne. Vaikinas negalėjo nudegti dar kartą.
Tobias savęs nekentė už tai, ką dabar ketino pasakyti. Aš irgi tave myliu. Bet kitaip negaliu. Atleisk.
- Savo pačios nelaimei. - tarstelėjo vaikinas ir pasisuko eiti. Žinojo, kad daugiau nebeištvers.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #84 Prieš 2 metus »
 Ašaros sruvo upeliais. O gal upėmis. Ir Brittai nesisekė jų valdyti. Jos tiesiog nenumaldomai tekėjo, nekreipdamos dėmesio į tai, jog dar labiau apsunkino jau ir taip nelengvą situaciją.
 Tobio žodžiai smogė į paširdžius taip skaudžiai, kaip dar niekas nėra smogęs merginai. Jie tiesiog.. žlugdė. Nebuvo įmanoma suprasti, ką pati škotė dabar galvojo, nes galvoje dūzgė daugybė scenarijų, kaip viskas gali baigtis. Ar Britta buvo labai dramatiška, ar situacija išties bloga? Tikriausiai ir tas, ir tas. Ar tikrai jie nepažįsta vienas kito? Geras klausimas. Mergina pasuko smegenis. Ar ji žinojo kažką apie vaikino šeimą? Beveik nieko, apart kelių nuotrupų. Tobias nebuvo linkęs kalbėti apie savo šeimą ar praeitį. Bet negalima sakyti, jog jie nepažinojo vienas kito.. Tie žodžiai smaigstė Lawrenz sielą.
 Savo pačios nelaimei. Ne, jis to nepasakė. Jis nedrįso. Kaip jis taip gali?
Britta vos nustovėjo ant kojų. Atrodė, kad čia ir dabar nualps. To betrūko, kad juodaplaukis nueitų. Na jau ne. Devyniolikmetė nieko nesvarstant pasuko paskui Tobią. Basos pėdos lietė šaltą ir šlapią žemę.
 -Sustok,-tepasakė šluostantis ašaras.
 Priartėjusi prie vaikino paėmė jo smakrą ir švelniai pasuko savo pusėn. Veidas buvo šaltas it ledas, o ryškiai mėlynos akys tokios.. pasimetusios. Pilnos baimės. Nežinomybės. Taip, aš turiu tai padaryti. Ji vos vos pakėlė savo galvą ir švelniai priglaudė savąsias lūpas prie jo. O jis tik stovėjo. Mergina pridėjo ir kitą ranką prie ryškių bruožų šalto veido. Tobiau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Britta Hailey Lawrenz »

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #85 Prieš 2 metus »
Ar ši kankynė kada nors pasibaigs?
Tobias jau suprato Brittos veiksmų motyvus. Tačiau tai jam nepadėjo. Net jei ir žinojo, kodėl mergina taip padarė, tai nelabai mažino skausmą ir baimę dar kartą suartėti su ja.
Vaikinas, taip ir nepažvelgęs į rudaplaukę, nuėjo. Tačiau netoli. Vos už poros metrų juodaplaukis išgirdo žingsnius, sekančius jį. Nedaryk to, prašau. Leisk man išeiti. Negaliu padaryti tavęs laiminga. Britta eilinį kartą nepakluso vaikino mintims ir sušuko jam sustoti. Tobias net pats nesuprato, kodėl pakluso. Tačiau pakluso. Lėtai apsisuko. Vaizdas, kurį pamatė prieš save išgąsdino, nuliūdino ir privertė gailėtis savo veiksmų. Brittos, stovinčios priešais jį, veidas buvo šlapias nuo ašarų, plaukai susitaršę, o suknelė kruvina. Basos kojos tikrai turėjo šalti. Juk vis dėlto, ruduo.
Tobias jau žiojosi klausti, kas vyksta ir ko ji nori, tačiau nespėjo. Pajuto Brittos ranką ant skruosto, o švelnias lūpas prispaustas prie savo lūpų. Vaikino kūnas įsitempė, o mintyse prabėgo visos priežastys, kodėl jis dabar turėtų atsitraukti. Britta nusipelnė geresnio gyvenimo ir geresnio žmogaus šalia. Ji nusipelnė daugiau, negu jis galėjo duoti. O juodaplaukis negalėjo būti su kitais žmonėmis, nes jiems atneša tik skausmą. Tačiau šios mintys greitai buvo nustumtos į šoną, nes kelio atgal nebebuvo.
Juodaplaukis užsimerkė ir atsakė į bučinį, tuo pat metu viena ranka apkabindamas merginą per liemenį ir prisitraukdamas ją arčiau savęs, o kita švelniai pradėdamas glostyti jos plaukus. Giliai įkvėpė ir plaučius užpildė merginos kvapas. Ji kvepėjo citrina, vėju, upe, bet jautėsi ir kraujo kvapas. Tačiau vis tiek tai buvo tiesiog tobula akimirka. Nepalyginamai geresnė už tą apsikabinimą tamsiame skersgatvyje. Ir vaikinas jokiu būdu nenorėjo to užbaigti. Tai buvo tobuliausia akimirka per visą juodą Tobio gyvenimą. O Britta - geriausias sutiktas žmogus. Tobias troško, kad šis bučinys tęstųsi amžinai. Amžinai.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #86 Prieš 2 metus »
 Jausmas buvo neapsakomas. Atrodė, jog atmosfera įkaito, o erdvė aplink jaunuolius įsielektrino. Tobias atsakė į bučinį ir Britta atsipalaidavo. Netrukus pajuto viena vaikino ranką ant jos nugaros, o kita glostė rudus aukštaūgės plaukus. Buvo taip gera.. Lyg akimirka būtų sustojusi. Lyg žemė būtų sustojusi.
 Devyniolikmetė pajuto savo rankas jo šilkiniuose plaukuose ir akimirkai atsitraukė įkvėpti oro. Plačius užpildė salsvas kvapas, tačiau tikriausiai tai buvo tik iliuzija dėl nevisiškai gerai veikiančių smegenų po tokio bučinio, mat anksčiau Tobias taip nekvepėjo. Bet dabar mėlynakei tai nerūpėjo. Visa, kas buvo svarbu šią akimirką, stovėjo prieš Brittą švelniai apglėbęs ją stipria ranka.
 Mergina netikėjo, kad juodaplaukis galėtų nusisukti ir nueiti. Tiesiog palikti ją. O dabar, po šio nuostabaus momento, tokios abejonės kaip mat išsisklaidė. Žemė slydo iš po kojomis. Buvo tik jie, Tobias ir Britta. Nieko daugiau.
 Lawrenz atsirėmė į Tobio petį. Galvoje automatiškai perbėgo visa, kas nutiko per pastarąsias valandas. Vakaro pradžia tikrai nebuvo gera, bet tai, kas nutiko dabar, kompensavo viską.
 Rankomis apglėbusi jo kaklą, Britta prabilo:
 -Aš myliu tave, ir kartosiu tai tiek, kiek reikės.
 Užbaigė su šypsena veide ir pažvelgė į savo mylimąjį. Galbūt jis ir nemylėjo merginos taip, kaip ši jį, tačiau ką gi. Nuo bučinio nepabėgo, tai galbūt visgi kažką jaučia?

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #87 Prieš 2 metus »
Pasaulyje nebebuvo nieko, išskyrus Brittą. Vaikinas visu kūnu jautė jos artumą. Jautė jos lūpas ant saviškių, jos kvėpavimą ant savo odos, girdėjo jos širdies dūžius. Jautė ir jos gležnumą, apsivijęs jos liemenį rankomis. Jautė jos pirštus savo plaukuose. Vaikinas jautė viską. Viską. Tai buvo pasakiška akimirka. Tobias spaudė merginą glėbyje su tokia jėga, tarsi būtų norėjęs, jog jie taptų viena esybe. Tačiau nebuvo gana, kaip gali būti gana?
Britta atsitraukė giliai alsuodama.
- Būsi pamiršusi, kaip kvėpuoti? - tyliai nusijuokė juodaplaukis, vis tiek nepaleisdamas merginos iš glėbio.
Prisitraukęs ją dar arčiau (kiek tai buvo įmanoma) priglaudė lūpas prie jos kaktos. Pajutęs rudaplaukės rankas, apsivijusias jo kaklą, vaikinas šyptelėjo. O jos žodžiai išmušė orą jam iš plaučių. Juodaplaukis suprato, kad Britta nemelavo. Ar taip gali būti?
- Britta Heile Lawrenz, - palinkęs prie jos ausies sušnabždėjo. - Myliu tave. - šie žodžiai jau kelis mėnesius kankino vaikiną. Jis norėjo juos pasakyti, tačiau bijojo. O dabar, žodžiams pagaliau palikus jo lūpas, Tobias jautėsi nuostabiai. - Visada mylėjau ir visada mylėsiu.
Juodaplaukis vėl palinko prie merginos lūpų, tačiau jam šovė geresnė mintis. Jis norėjo kiek paerzinti Brittą. Palenkęs galvą leido susiliesti jų kaktoms, tačiau paliko poros milimetrų tarpą tarp lūpų. Sekundėlę kitą pasimėgavęs šiuo artumu, staigiai atsitraukė ir užsimetė rudaplaukę ant nugaros.
- Galvoji, nepastebėjau, kad tu basa? - šyptelėjo, tvirčiau prispausdamas Brittą prie savęs. - Man mažiausiai reikia, kad tu dabar sugalvotum susirgti. - vaikinas nusijuokė, mintyse įsivaizduodamas rudaplaukės reakciją. - Tvirtai laikykis, - dar tarstelėjo ir ramiu žingsniu pradėjo eiti. Namo, žinoma. Kadangi neįsivaizdavo, kur Britta gyvena, nešėsi ją į savo butą. O kodėl gi ne? Juk ji šį vakarą akivaizdžiai neturėjo jokių planų.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Britta Hailey Lawrenz

  • Burtininkė
  • ***
  • 74
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #88 Prieš 2 metus »
  Britta glostė jo plaukus. Šie buvo švelnesni, nei tąkart, kai mergina apsikabino Tobią skersgatvyje. O išgirdus juoką, škotė net sutriko. Per kūną nubėgo šiurpuliukai. Ji suprato, kad tą nuostabų juoką girdėjo pirmą kartą-niekada anksčiau nėra mačiusi vaikino laimingo. Tas sodrus, lengvas juodaplaukio juokas privertė Lawrenz nusišypsoti. Ji jautėsi laiminga. Po tiek daug laiko, pagaliau atėjo ta akimirka, kai ji galėjo pasakyti, jog ji turi viską, ko senai troško.
 Jai patiko artumas tarp jos ir Tobio. Akimirkai pasirodė, kad net vaikinuko oda įkaito, nors ši visuomet būdavo šalta it ledas. Britta vėl nusišypsojo, o jos širdis ir vėl ėmė plakti greičiau. Rudaplaukė buvo velniškai įsimylėjusi. Iki pat plaukų galiukų ją buvo persmelkęs tas keistas, neįprastas, bet siaubingai malonus ir šiltas jausmas.
 Juodaplaukiui pasilenkus prie merginos ausies ir išgirdus šnibždesį, trapų kūną ir vėl nukrėtė šiurpas. Jo balsas.. Artumas... Ir žodžiai. Tonas, kuriuo jis ištarė jos pilną vardą. Visada mylėjau ir visada mylėsiu. Tai buvo per gerai, jog būtų tiesa. Mergina turėjo keletą simpatijų, bet tai buvo mokyklos laikų reikalas, o ir meilė visuomet būdavo vienpusė. Į Brittą niekas rimtai nežiūrėjo. Taip, ji buvo smagi, su ja lengva bendrauti, tačiau viskas tuo ir pasibaigdavo. O dabar.. Taip netikėtai atsiradęs žmogus apvertė žaliai mėlynų akių savininkės gyvenimą šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių kampu. Kas galėjo pagalvoti, kad atėjus dirbti į Magijos ministeriją, ten sutiksi savo mylimąjį? Juk būtent ten viskas ir prasidėjo.
 Mergina jau siekė dar kartą jį pabučiuoti, tačiau juodaplaukis staiga prabilo. Britta šiek tiek sutriko, kas čia vyksta, tačiau tuojau pat stiprios gražuolio rankos ją užkėlė ant savo tvirtos nugaros. Tai, jog Tobiui rūpėjo jos sveikata, sušildė širdį. Tai buvo miela.
 -Dabar viską matau iš dar keliais centimetrais aukščiau,-susijuokė devyniolikmetė ir švelniai pakštelėjo jam į kaklą.-Kur mes einame?-paklausė, bet Tobias tik šypsojosi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Britta Hailey Lawrenz »

*

Neprisijungęs Brett OConnor

  • Burtininkas
  • ****
  • 431
  • Nori į galvą? Parašyk PM, susitarsim.
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #89 Prieš 2 metus »
Buvo bjauriai šalta. Praėjusią naktį Bretas persiplėšė ir taip apspurusį paltą, o pinigų naujam, žinoma, neturėjo. Taigi dabar vyrukas vilkėjo pusę nučiurusio palto ir bandė kažkaip sušilti. Pinigai, kuriuos atsivežė į sostinę, seniai buvo dingę, tačiau mergina, sutikusi išgerti su juo taurę vyno, tikrai buvo to verta. Taigi, nepaisant šalčio, nuotaika buvo visai nebloga. Žinoma, kiek liūdna, kad panelė iš pat ryto dingo iš viešbučio, bet prisiminimai buvo tikrai puikūs. Daug smagiau galvoti apie gražuolę, sutikusią kartu praleisti naktį, o ne apie tai, kad kitai nakčiai viešbutyje nebėra pinigų. Panašu, kad teks grįžti į Sautendą, mat Bretas visai nenorėjo pradėti vagiliauti dažniau nei absoliučiai būtina.
Prieš grįždamas namo nutarė dar pasibastyti po sostinę. Niekada negali žinoti, kada pasitaikys dar viena proga atkeliauti į širdžiai daug mielesnį miestą. Vyrukas nė kiek neabejojo, kad vos grįžus namo tėvas apkraus kvailais darbais, ir neliks laiko net kam nors išmalti snukį. Į tokią rutiną grįžti tikrai nesinorėjo, tad dabar geidžiamiausias Britanijos bomžas vaikščiojo po šaltą ir vis dar miegantį Londoną.
Nors prie Temzės buvo dar šalčiau, vyrukas patraukė būtent ten. Šios upės pakrantėse visada buvo galima sutikti dailių merginų, norinčių susipažinti. Kad ir kaip smagiai praleido naktį, Bretas jau norėjo susipažinti su dar viena panele.
Pasiekęs įspūdingąjį Tauerio tiltą sustojo. Kiek padvejojo ir užlipo laiptais į viršų. Iš čia atsivėrė Londono grožis, kurį rudaplaukis įvertino dar kartą. Žinoma, miestas būtų dar įspūdingesnis, jeigu turėtų galimybę glėbyje laikyti kokią gražuolę. Deja, dabar buvo vienas, tad liko mėgautis tuo grožiu taip. Buvo kiek liūdna ir nuobodu, tačiau svarbiausia buvo tai, kad vis dar nereikėjo matyti nepatenkintų šeimos narių veidų. Tuo labiau, kad ir mažvaikiai, turintys galimybę mokytis Hogvartse, dabar buvo namie. Ne, jų matyti tikrai nesinorėjo.
Vėl nugrimzdęs į praėjusios nakties prisiminimus vyrukas atsirėmė į tilto atramą ir užsisvajojo.
Brett O'Connor - geidžiamiausias Britanijos bomžas. (faktą įrodė Meghan/Tobias)
Žavioji Breto šypsena (faktą įrodė Mayra/Liucija):