0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • ****
  • 331
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #165 Prieš 8 mėnesius »
Ką gi. Jis irgi nenorėjo nesąmonių. O tai, kad kažkokie mulkiai neleido ramiai grįžti namo nervino. Pykdė ir tai, kad čia įsivėlė dar vienas žmogus.
Žiobarai buvo arba labai buki arba labai girti. Bet jei jau jie būtų tokie girti, kad nesuprastų kas čia dedasi tai ar tikrai turėtų taip puikiai valdytis? Vaikščioti ir muštis? Jie turėtų jau gulėti kominiai. Gal šitie jau pavartojo ko nors stipresnio?
Niekas, net nematomas skydas jų nelaikė ir trys puolė jam padėti suskubusį žmogų.
- Relashio. - Šviesa nušvietė vieną jų ir žiobaras buvo sviestas tolyn. Rėžėsi į žemę ir liko tysoti. Tada Adrijas pagalvojo, kad tokioje besimalančių kūnų masėje gali pataikyti ir į Dafydd. Todėl daugiau tų kerų nevartojo. Vienas tų tipų nubėgo prie savo kritusio draugo, Padėjo jam atsikelti ir jie spruko. Bet liko kiti. O Dafydd dar vis turėjo kirstis su dviem iš tų trijų.
Į porą prie jo lekiančių vyrukų šovė sustingdymo kerus ir jie nudribo. Tada pasileido link besigrumiančiųjų. Norėjo atsidurti arti, kad galėtų geriau pataikyti kerais. Bet jam spėjo pakišti koją vienas iš dar ant kojų stovinčių jaunuolių. Adrijas suklupo, susimušė kelį ir skausmas jį dar labiau įsiutino.
- Sustink. - Metė per petį ir anas taipogi nukrito.
Gal pagaliau jie atsipeikėjo, nes visi likę žiobarai puolė bėgti. Tai nelabai gerai. Galvojo Adrijas. Juos reikia užmaršinti.
Adrijas atsikėlė ir nušlubavo prie Dafydd. Tie du vis dar buvo apnikti muštynių karštinės ir Adrijas stvėrė vieną už pakarpos. Teko naudotis įprastais veiksmais, nes bijojo kerais pataikyti į Dafydd. Dabar su tuo vaikinu jie abu pradėjo grumtis. Adrijui bjauriai diegė kelį ir tai trukdė.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2348
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #166 Prieš 7 mėnesius »
Net ir būdamas piktas paauglys Dafydd labiau mėgo magiškas dvikovas. Taip, jose patobulėjo po Mionos pamokų, bet žiobariškai muštis nebuvo pratęs. Deja, dabar teko, mat trijulė nebuvo nusiteikusi atsitraukti. Ką daro Adrijas ir kaip jam sekasi, Dafydd nežinojo, bet neturėjo laiko rūpintis. Kažkas pamušė akį, ir susiraukęs velsietis suprato, kad tai Mayrai sukels pernelyg daug klausimų. Tenorėjau padėti nieko blogo nepadariusiam žmogui... mintyse ištarė, nors ir pats nežinojo, ar sako tai sau, ar iš anksto teisinasi žmonai.
Laimei, sugebėjo vienam įspirti į tarpkojį, ir tas atsitraukė. Girdėjosi šnabždami keiksmai, bet jų Dafydd bijojo mažiausiai. Blogiau tai, kad kažkur pametė burtų lazdelę, tad dabar jau tikrai teks naudotis tik kumščiais ir kojomis.
Vienas priešininkas kažkur išnyko, ir Dafydd suprato: tai Adrijas. Pasijuto dėkingas. Nepaisant to, kad viskas prasidėjo, nes jis pats bandė jaunuoliui padėti, anas galėjo sėkmingai pasišalinti iš scenos. Laimei, to nepadarė, tad viskas dar gali būti gerai. Vožtelėjęs paskutiniam žiobarui sugebėjo atsistoti ir apsidairė. Tiltas atrodė labai nekaip. Dviejose vietose sėdėjo po porą jaunuolių, dar keli tolo. Paskutinysis, regis, dar neketino pasiduoti, bet vis dėlto apsigalvojo.
- Ką darysime dabar? - Dafydd tyliai paklausė Adrijo. Žinojo sulaužęs magijos pasaulio įstatymus, bet turėti reikalų su ministerija visai netroško. - Neįsivaizduoju, kaip dabar juos visus sugaudyti ir užmaršinti, - dar pridūrė. Žinoma, galėjo panaudoti kerus ant tų, kurie netoliese tikrinosi žaizdas. Bet kas bus, kai jie susitiks su draugeliais, ir tie pasakys apie iš medinių pagalių lakstančius spalvotus spindulius?
- Nežinau, ką daryti, - vėl pasakė Dafydd pasitrindamas petį. Pasirodo, kažkuris iš vyrukų pliaukštelėjo gana skaudžiai.

*

Neprisijungęs Adrijas Volkeris

  • ****
  • 331
  • Personažas priklausė Alanas Senkleris
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #167 Prieš 6 mėnesius »
Padėtis buvo klaiki. Jis grumdėsi su vienu iš paskutiniųjų žiobarų, gavo į nosį, gerokai suskaudo, bet nekraujavo. Pats irgi kažkur pataikė, bet tasai tipas gal pagaliau susivokė ar prisiminė savo nuo nežinia ko išgriuvusius draugelius ir pabėgo. Adrijas jo tikrai nelaikė.
- Aš labai atsiprašau. - Kas dabar bus? Jie abu pažeidė įstatymus. Bet juk gynėsi. Ar dabar turėsime sėsti į Azkabaną? Taip, jis vyresnis ir už Dafydd ir už užpuolikus, bet dabar jautėsi kaip mažas vaikas. Nes net neįsivaizdavo ką daryti. Bandė prisiminti įstatymus, ir vis vartė galvoje mintį apie gynybą.
- Aš nežinau ką daryti. Gal jie pamirš? Juk yra labai girti. - O jeigu ne? O gal išsiblaivę tiek išsigąs, kad daugiau nenorės kalbėti apie tuos prisiminimus.
- Kai kurie pabėgo. Tai nėra prasmės užmaršinti likusių. O aš net nemoku to daryti. - Gyvenime neteko to griebtis. Kerus žinojo, bet nenaudojo.
- Gal tiesiog eikime? Na ir kas, kad jie tai matė. O kam pasiskųs? Jei pasakys kam nors iš savo pažįstamų pateks į beprotnamį. Kas jais patikėtų? O ministerija. Iš kur jos tarnautojams žinoti ką padarėme? Žymiklių nėra. O jų mes nesužeidėm. Tai gal tiesiog eikim iš čia? - Atgavo šiokį tokį šaltakraujiškumą.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2348
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Tauerio tiltas
« Atsakymas #168 Prieš 6 mėnesius »
Kaip ir aišku, kodėl jaunuolis atsiprašo, bet Dafydd jo visai nekaltino. Kaltas tik jo neeilinis sugebėjimas įsivelti į visas įmanomas nesąmones. Taip, ketveriukė lindo prie tamsesnio vyruko, bet atrodė, kad jeigu būtų pasirodęs bet kas kitas, jie būtų išsigandę ir pasprukę. O dabar...
- Neatsiprašinėk, - teištarė velsietis. Regis, ir Adrijas nebuvo tikras, kaip jie turėtų elgtis. Bet mąstė protingai, o tai labai gerai. Visai nereikėjo dabar pasimesti ir laukti, kol kas nors išties juos užtiks. Tai pakišo dar vieną mintį, ir Dafydd sunerimęs apsidairė. Bet ne, aplinkui juos niekas nesibūriavo. Gal niekas ir nepastebėjo? Ko gero, metas pernelyg vėlyvas, bet ši mintis privertė pasijusti blogai. Jo vieta namuose. Su žmona ir mažyliais. O ką daro? Veliasi į muštynes? Ką pasakys Mayra, kai jis grįš aptrankytas, nors nebedirba banke ir netenka keliauti į pavojingas misijas? Tai aš atsiprašau mintyse ištarė Dafydd, nors žodžiai nebuvo skirti šalia esančiam vyrukui.
- Aš irgi nemoku. O kažko kviesti tikrai nesiruošiu, - neprieštaravo dėl užmaršinimo. Kai pagalvoji, jeigu jie kviestų užmaršintojus, tada tikrai neišvengtų bėdos.
- Ko gero, išties geriausia tikėtis geriausio, - dar pasakė, nors abejojo, kad pasiseks. Kada gi jam sekasi? Na, pasisekė vieną kartą - po šiuo tiltu. Gal Tauerio tiltas jam neša laimę? Nesusilaikęs nusišypsojo. Šiaip ar taip, ši Londono vieta visada liks ypatinga.
- Eime, - dar paragino vyruką Dafydd ir patraukė tilto galo link. Nebenorėjo jo lydėti iki namų. Kadangi jis burtininkas, tikriausiai moka keliauti oru. Taigi vos nužengė nuo Tauerio, pridūrė: - Bet man teks tave palikti. Turiu grįžti namo. Į nieką nebeįsivelk.
Keista tai buvo pažintis, bet jau po akimirkos Dafydd apie ją nebegalvojo. Galvoje sukosi mintys tik apie namus ir mylimus žmones, pas kuriuos apsisukęs ant kulno jis ir išvyko.