0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 90
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #90 Prieš 5 mėnesius »
Ir kodėl jis sutiko susitikti su Dafydd? Dabar tikrai nenorėjo niekur keliauti. Gyvenime vėl viskas buvo pašliję. Taip, Britta nebuvo niekur dingusi, vis dar švietė it (vienintelis) spindulėlis vaikino gyvenime, tačiau net ir šis ėmė blėsti. Tobias vis labiau juto, kad Brittai geriau būtų be jo. Kas kartą būdamas šalia jos jautėsi taip, tarsi jis stabdytų merginą, jos kūrybiškumą ir laimę. Kad ji nusipelno geresnio gyvenimo ir geresnio žmogaus šalia. Iš tiesų, taip ir buvo. Ji nusipelnė geriau. Ir nusipelnė daugiau, nei jis galėjo duoti. Ir, žinoma, ji neturėjo gyventi pavojuje dėl Tobijo praeities. Jis galėjo pasirūpinti savimi, įveikti keršto trokštančius priešininkus, nepakliūti į jų pinkles, neišduoti savo silpnųjų vietų. Tačiau ji.. Vien tas nutikimas skersgatvyje prie parduotuvių alėjos įrodo, kad Britta nesugebėtų įveikti kraugerio priešininko. Ir tai gąsdino juodaplaukį. Faktas, kad Britta gali nukentėti dėl jo kaltės tarsi ėdė iš vidaus. Jis suprato, kad geriausia jam dabar būtų išnykti iš jos gyvenimo, tačiau neprisivertė. Mintis, kad jis gali nebematyti jos, buvo skaudesnė už visa kitą kartu sudėjus. Ir kodėl Reivena arba Luna nepribaigė manęs? Visiems būtų buvę geriau.
Vaikinas neturėjo jokio noro klausyti mokymų kitoms misijoms, nes, tiesą sakant, jos jo visiškai nebetraukė. Jei seniau ir buvo įdomu sužinoti kažką naujo, pamatyti pasaulio, nuvykti ten, kur niekados nebuvo, dabar šis noras dingo kaip pernykštis sniegas. Ir nors ir buvo pajutęs šiokią tokią pagarbą kolegai po pastarųjų misijų, dabar tikrai netroško jo matyti. Nė vienas iš jų paprastai nebūna nusiteikęs kalbėti, tad šiandien laukė labai neproduktyvus pokalbis ir instruktažas. Tiesiog tobula. Geriau ir būti negali.
Iš buto Tobias atkeliavo pėsčiomis, mat susitikimo vieta nebuvo labai toli. Atėjęs į skersgatvį vaikinas prisiminė, kaip čia pirmą kartą susitiko su Luna ir dar kartą pasigailėjo, kad tiesiog neleido jai savęs pribaigti.
Dafydd jau buvo čia. Užgniaužęs atodūsį vaikinas paliko skersgatvio šešėlius, su kuriais puikiai susiliejo dėl savo juodos aprangos ir tyliai prisiartino prie partnerio.
- Sveikas. - pasisveikino.
Nesugalvodamas, ką daugiau pasakyti ar ką daryti, tiesiog stovėjo kaip įkaltas ir laukė, ką pasakys Dafydd.   
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1040
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #91 Prieš 4 mėnesius »
Dafydd stovėjo vietoje ir, atrodo, nematė nieko aplinkui. Buvo visiškai paskendęs mintyse, kurios, žinoma, sukosi apie tuos, kurie jam brangiausi. Norėjosi viską mesti ir tiesiog grįžti namo. Nuo šio veiksmo, ko gero, apsaugojo tik tai, kad toks poelgis labai rimtai pagrasintų išmetimu iš darbo. Vadovai jau ir taip buvo nepatenkinti, kad velsietis nevyksta į misijas. Vis dėlto palikti šeimos dabar tiesiog negalėjo, visa kita nebuvo svarbu.
Mintyse dėliodamas žodžius, kaip ir ką pasakyti Mayrai, kai grįš namo, Dafydd visiškai pasimetė laike. Neįsivaizdavo, kiek laiko čia stypso, tad nebūtų pastebėjęs, jei Tobias būtų kokiu pusvalandžiu vėlavęs. O gal ir vėlavo? Tai Dafydd visiškai nerūpėjo, ir jis tiesiog apie tai nemąstė.
Išgirdęs trumpą pasisveikinimą net pašoko. Atrodo, pamiršo, ko čia atvyko, tad kokias dvi sekundes tiesiog spoksojo į kolegą ir bandė susigaudyti, kas čia įvyko. Pagaliau susivokė, kad čia atsibeldė ne ko kito, o susitikti su Tobiu ir netgi jį apmokyti. Neįsivaizdavo, kaip reikės tai padaryti, kai pačiam tokie niekai rūpėjo ne daugiau nei džiūstantys lapai.
- Sveikas, - vos girdimai pasisveikino ir nužvelgė gatvelę. Laimei, žmonių neatsirado, tad buvo galima negaišti laiko ir keliauti tiesiai prie reikalo. Tik nuo ko pradėti?..
- Į artimiausią misiją keliausi vienas, - abejingu tonu pratarė Dafydd. - Reakciją turi, tačiau nežinau, kiek esi pajėgus apsiginti nuo magijos, kai plikomis rankomis to padaryti galimybės nėra. Visi žino protego kerus, bet ar mokėtum panaudoti protego duo? Nė kiek ne mažiau svarbu mokėti tai atlikti be žodžių.
Dafydd nutilo ir išsitraukė lazdelę. Širdį persmelkė siaubinga kaltė. Jis šnekėjo labai daug. Net su Mayra ir mažyliais tiek nekalba. Negi svarbiau išaiškinti kolegai dalykus negu įrodyti brangiausiems žmonėms, kokie jie yra mylimi? Atsiprašau, Mayra... ir vėl mintimis nukeliavo į Sautendą velsietis ir nenoromis pakėlė akis į Tobią. Pasistengė susikaupti ir pradėti svarstyti, kokiais kerais reikėtų pamėginti užburti kolegą, kad jis apsigintų. Nesuprato, kodėl vadovai negalėjo pasirinkti kokio nors tinkamesnio mokytojo. Negi tai bausmė už tai, kad Dafydd nevyksta į misijas? Šis spėjimas raudonplaukiui visiškai nepatiko, bet apie tai mąstyti nebuvo kada.
- Expelliarmus! - be jokio perspėjimo suriko velsietis nukreipęs lazdelę į Tobią. Ką gi, paaiškės, ar jis išties turi greitą reakciją.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 90
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #92 Prieš 4 mėnesius »
Norėjosi lietaus. Ką ten lietaus, viso uragano. Kuo stipresnio, didesnio, galingesnio. Kad visą pasaulį paverstų vėju, nusineštų mintis, emocijas, jausmus. Kad nebeliktų jokio skausmo. Jokių nepalankių jausmų, jokių sunkių sprendimų.
Tobias norėjo pamatyti Brittą, išgirsti jos juoką, pasikalbėti su ja. Mergina buvo vienintelis žmogus, su kuriuo jis norėjo kalbėtis. Kad ir kaip keistai tai atrodė net jam pačiam.
Tačiau vaikinas neleido sau taip galvoti. Dabar jam reikėjo susitelkti į dalyką, dėl kurio čia atvyko. Pratybas. Paskui bus paskui, o dabar reikėjo greičiau atlikti darbą ir keliauti savais keliais. Be to, neatrodė, kad ir Dafydd būtų labai laimingas. Kuo greičiau pabaigs, tuo geriau bus abiem.
Kolega pagaliau prabilo. Deja, visai ne tai, ko tikėjosi Tobias. Juodaplaukis nespėjo suvirškinti pirmojo sakinio, kad Dafydd nebevyks į misijas, o tas jau pradėjo burbėti kažką apie Skydinius kerus. Nespėjo vaikinas susigaudyti, o į jį jau lėkė kerų strėlė. Tačiau dvidešimt septyneri metai gyvenimo patirties šiame pasaulyje nenuvylė. Nespėjęs ir net nebandęs išsitraukti lazdelės, Tobias tiesiog šoko į šalį ir kiek pasirideno, išvengdamas kerų spindulio, o tada greitai pašoko ant kojų ir išsitraukė lazdelę. Dažniausiai nemėgo naudotis burtais, kai buvo galima susitvarkyti plikomis rankomis, tačiau neketino sumušti kolegos. Ne to čia atėjo. Todėl lazdelė greitai atsidūrė vaikino rankoje ir buvo nukreipta į Dafydd.
- Expelliarmus. - pasiuntė tuos pačius kerus atgal. - Beje, kodėl vienas? - atsainiai pasiteiravo, sukiodamas rankose lazdelę.
Iš tiesų, milijono vertas klausimas. Kas tokio atsitiko, kad Dafydd atsisako keliauti į misijas ir dar atrodo kaip žemę pardavęs. Na, tiksliau, labiau pardavęs, nei įprasta. Kad ir kaip stengėsi tai paneigti, suprato, kad ta šiokia tokia pagarba kolegai virsta visai nemaža pagarba ir net mažyčiu prieraišumo jausmu, nes Tobiui buvo beveik įdomu, kas nutiko Dafydd. Beveik įdomu, nes jis nenorėjo sau to pripažinti. Visą gyvenimą gyvenus su savimi ir už save buvo sunku priimti kažką kitą. Tačiau Tobias bandė šią savybę įveikti taip pat, kaip ir perfekcionizmą. Nelabai sekėsi, tačiau jis bandė. O tai jau buvo gana daug.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1040
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #93 Prieš 4 mėnesius »
Tobiui pavyko išsisukti nuo kerų, tačiau Dafydd tokiu veiksmu patenkintas nebuvo. Susiraukęs žiūrėjo kažkur į kolegos pusę. Ne visada buvo galimybė išsigelbėti vikrumu, reikėjo mokėti burtus ir atmušti. Problema buvo ta, kad vaikinas visai nejuto noro čia kažką aiškinti. Norėjo greičiau pabaigti ir pagaliau keliauti namo. Buvo be proto pasiilgęs tų, kurie jam brangiausi. Deja, apie juos galvoti neliko laiko: Tobias bandė atsakyti tokiais pačiais kerais. Dafydd tingiu judesiu juos atmušė, o tada gavo dar labiau susiraukti: kolegai, aišku, parūpo, kodėl į kitas misijas jam teks keliauti vienam. Tai buvo visiškai ne jo reikalas, bet klausimas buvo iš dalies logiškas: jiedu jau ne kartą keliavo kartu, ir dažniausiai visai neblogai sekėsi. Galbūt Tobiui netgi patiko dirbti su juo?
- Į misijas kurį laiką nevyksiu dėl... šeimyninių priežasčių, - galiausiai trumpai paaiškino velsietis nuoširdžiai vildamasis, kad juodaplaukiui to užteks. Tikrai neketino plėstis apie tai, kas jį kankino. Eilinį kartą mintimis grįžęs namo ir apkabinęs mylimąją Dafydd, regis, visai pamiršo, kad stovi kažkokiame skersgatvyje, kur turėtų ruošti mažiau patyrusį kolegą pavojingai misijai. Vis dėlto galiausiai pavyko atsitokėti, ir vaikinas pažvelgė į Tobią.
- Reikėtų išmokti kerus ar kitą ginklą atmušti, - neryžtingu tonu pridūrė. Visai nejuto noro pulti kolegą, tačiau įtarė, kad kitaip nieko nebus. Ko gero, nei vienas, nei kitas nenorėjo čia ilgai stypsoti. - Misijos metu visada turi būti pasiruošęs. Vikrumas kartais gali ir neišgelbėti.
Šių kelių sakinių tikrai turėjo užtekti. Tiek viršininkai, tiek Tobias jau turėjo pastebėti, kad Dafydd nėra itin šnekus. Jeigu jau tenka mokyti, tegul visi - tiek viršininkai, tiek Tobias - susitaiko, kad teorijos pamokos metu bus itin mažai.
Raudonplaukis lyg netyčia pasilenkė ir paėmė nuo žemės vidutinio dydžio akmenį. Vylėsi, kad kolega supras: viskas daroma tik mokymosi tikslais. Ko jau ko, o švaistyti laiką barniams Dafydd tikrai neturėjo jėgų.
- Ginkis! - ir vėl be jokio išankstinio perspėjimo suriko Dafydd ir paleido akmenį Tobio link. Nuoširdžiai vylėsi, kad jis bent pasistengs atsimušti kerais. Jeigu ne... Velsietis, sakykime taip, nebus labai patenkintas.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 90
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #94 Prieš 4 mėnesius »
Dafydd tingiu judesiu atmušė kerus. Ar jis to tikėjosi, ar tiesiog jo reakcija buvo ištobulinta iki begalybės? Nežinia. Galbūt ir viena, ir kita. Šiaip ar taip, klausti to Tobias tikrai neketino. Apskritai neketino kalbėti. Kol bus įmanoma, jis tylės. Kalbėti šiame pasaulyje buvo rizikinga. Pavojinga. Geriau likti nepastebimam, nematomam, negirdimam. Tą vaikinui dar vaikystėje aiškino tėvas. Ir nors dabar juodaplaukis nebuvo pilnai įsitikinęs, ar šis pamokymas geras, jis buvo taip įsiėdęs į jo kraują, į įpročius, kad nori nenori nebegalėjo pamiršti ar galvoti kitaip.
Šeimyninės priežastys... mintyse pakartojo, o atsakydamas tik linktelėjo. Neleido sau svarstyti, ką tai reiškia, o ir laiko tam neturėjo, nes Dafydd kaip mat ėmėsi pamokslauti. Juodaplaukis kolegos žodžių klausėsi žiūrėdamas į sieną. Girdėjo, tačiau neįsiminė. Įprastos nesąmonės - būti pasiruošusiu, naudotis magija ir taip toliau. Kodėl būtent magija? Kodėl pirmiausia turi magija? Pamesi lazdelę ir kas tada? Misija baigta? Tobias žymiai labiau kliovėsi savo fizinėmis jėgomis ir reakcija. Tačiau dabar, jei norėjo greičiau nešdintis namo, turėjo daryti kaip liepta.
Sukiodamas lazdelę delne vaikinas stebėjo kolegą kaip plėšrūnas savo auką. Nenuleisdamas akių, atidžiai sekdamas kiekvieną judesį. Todėl dabar, kai akmuo skrido tiesiai į Tobią, jis buvo pasiruošęs. Staigiu judesiu kilstelėjo lazdelę, atmušė akmenį ir pasiuntė jį į kitą skersgatvio galą.
- Skydiniai kerai man ne naujiena. - tarstelėjo, atsiremdamas į sieną. - Visas mokymų kursas ir susideda iš gynybos, ar ne? - atsiduso. - Jei taip, gali nešvaistyt laiko. Apsiginti moku jau seniai. Seniau, nei gali įsivaizduoti. - staiga vaikinas pasijuto labai pavargęs. Nuo nuolatinio šaltumo. Nuo tų šešėlių, persekiojančių jį nuo mažens. Nuo viso bėgimo, slėpimosi ir nerimo. Nuo gyvenimo, kurio jis negyveno. - Tai bus kažkas ar jau skirstomės? - šaltai pasiteiravo, žiūrėdamas tiesiai Dafydd į akis.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *
  • 1040
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #95 Prieš 4 mėnesius »
Dafydd norėjo namo. Jo paties mokymai truko kokias dvi minutes ir buvo grynai teoriniai. Tada teko keliauti į misiją ir visko mokytis čia ir dabar. Kuo Tobias geresnis? O gal tai ne šio kolegos nuopelnas? Galbūt viršininkai tenorėjo nubausti Dafydd už tai, kad jis pranešė niekur iš Anglijos nekeliausiąs? Buvo kiek pikta - velsietis jautėsi turintis teisę dėl šeimos likti namuose. Ypač dabar, kai laikotarpis buvo tiesiog neįtikėtinai sunkus. Kodėl viršininkai galvoja, kad jauno vyro gyvenimas sukasi tik apie darbą?
Deja, dabar mintys būtent apie tai ir turėjo suktis. Tai buvo labai sudėtinga, nes Dafydd norėjo galvoti tik apie tuos, kurie niekada nepalikdavo jo minčių. Koks jam skirtumas, kaip Tobiui seksis artimiausioje misijoje? Taip, šis kolega gal ir buvo kiek artimesnis už kitus. Vis dėlto taip buvo tik dėl to, kad jie jau ne kartą keliavo į užsienį ir ten susidūrė su pavojais. Kaip žmogus Tobias jam nelabai terūpėjo. Pačiam juodaplaukiui Dafydd taip pat kažin ar buvo svarbus. Tad kam čia apsimetinėti?
Vis dėlto raudonplaukis bijojo, kad kolegai pasiskundus prasto lygio mokymais jis gali būti išgrūstas į misiją. Vadinasi, reikėjo stengtis, kad ir kaip nebuvo jėgų ir noro tai daryti. Tik ką jis gali pasiūlyti, kai nė neįsivaizduoja, kaip yra vykdomi tokie mokymai?
- Tau svarbu sugalvoti, kaip pergudrauti priešininką, kad ir kas jis nebūtų. Tanzanijoje vos pasprukome, tai neturėtų pasikartoti.
Dafydd mostelėjo lazdele, ir artimiausia šiukšliadėžė išsipūtė ir pradėjo artintis link vaikinų. Vaizdas gal būtų buvęs šiek tiek juokingas, bet dabar šypsotis norėjosi mažiausiai. Velsietis nesuprato, kodėl daro tai, ką daro. Kodėl taip švaisto mokydamas tą, kuris peštynėse tikriausiai yra labiau patyręs už jį patį. Vis dėlto nenorėjo pasirodyti esąs visiškas nevykėlis, tad kažkaip turėjo įgyti užtikrintumo, kurio, tiesą sakant, visiškai nejautė.
- Įsivaizduok, kad tavo priešininkas, iš kurio gali laukti visko, o aplinkui - daugybė žiobarų. Ką darysi, kad jį įveiktum neatkreipdamas pernelyg daug dėmesio į save? - paklausė Dafydd ir parodė į lėtai besiartinančią šiukšliadėžę. Balsas neskambėjo užtikrintai, bet tai nebuvo didžiausia problema. Bėda buvo ta, kad ir pats velsietis neįsivaizdavo, ką reikėtų daryti, jeigu misijoje išties tektų susidurti su tokio tipo priešu.
Until further notice šitas personažas neegzistuoja.

Blogas apie mano keliones.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 90
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Atokus skersgatvis
« Atsakymas #96 Prieš 2 mėnesius »
Priešais esančios sienos plytelės aiškiai buvo ne pirmos jaunystės. Turbūt net ir ne pirmos senatvės, nes aptrupėjusios ir nusitrynusios buvo kaip reikiant. Tačiau kai tau viskas yra atsibodę, net ir į tokias plyteles spoksoti yra pakenčiama veikla.
Tiesa, Tobiui dar ne viskas buvo atsibodę. Atsibodę buvo tik šitie vadinamieji mokymai, kurie labiau panašėjo į cirką. Pagal idėją dabar patyręs savo srityje žmogus turėjo apmokyti mažiau patyrusį, tačiau ta idėja vykdoma nelabai buvo. Tai labiau atrodė kaip patyrusio žmogaus bandymas pasirodyti patyrusiu.
Dafydd mostelėjo lazdele ir niekuo nedėta šiukšliadėžė paveikta kerų ėmė artintis prie vaikinų. Vaizdas gal ir būtų juokingas, tačiau nė vienas iš kolegų (greičiausiai, jau buvusių) nė nešyptelėjo. Tobiui tokios užduotys priminė savo paties išsikeltą tikslą prieš keletą metų, dar gerokai prieš sutinkant Brittą, kuomet jis pažadėjo sau "būti viskas arba niekas". Tiesa, tas pažadas kiek pasimiršo vaikinui pradėjus dirbti lobių atkeikėju ir sutikus Brittą, tačiau, pasirodo, toji absoliučiai šalta ir perfekcionistė Tobijo dalis vis dar buvo jame. Užspausta, tačiau gyva. Ir dabar ji grasino išlįsti į paviršių.
Mintys lėkė kaip pašėlusios, tačiau juodaplaukis niekaip negalėjo sugalvoti doro atsakymo, ką daryti su ta prakeikta šiukšliadėže. Baimė, kad jam ši užduotis nepavyks, temdė vaikino protą. Jis puikiai suprato, kad tai viso labo tėra pratybos, o ne reali užduotis, tačiau tai nepadėjo jam nurimti.
Kelias minutes Tobias tiesiog stovėjo neįžvelgiamu veidu, bandydamas ką nors sugalvoti. Galiausiai, kai šiukšliadėžė priartėjo per metrą, vaikinas griebėsi vienintelės į galvą atėjusios priemonės. Išsitraukęs lazdelę nepastebimai užleido miglą. Kadangi diena buvo apsiniaukusi, niekam neturėjo kilti labai didelių įtarimų (žinoma, jei tai būtų buvusi tikra misija). Tuomet juodaplaukis nukreipė lazdelę į šiukšliadėžę, sustingdė ją, prisiartinęs sučiupo už rankenos ir oru nukeliavo į kitą skersgatvio galą.
- Gali įsivaizduoti, kad mes atsiradome kitoje šalyje, - šūktelėjo kolegai.
Tuomet grįžo atgal ir panaikino miglą, gerokai prastinusią matomumą šiame skersgatvyje.
- Na, kaip? - pasiteiravo žvelgdamas Dafydd į akis. - Dar kažkokia užduotis bus, ar jau galime skirstytis savais keliais?
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.