0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lauren Malign

  • *
  • 63
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #15 Prieš 2 metus »
- Manęs neapleidžia jausmas, kad buvau nepakviesta į vakarėlį, - nespėjus Lauren pagauti Marie tariamo sakinio pabaigos, parduotuvė sujudo. Šalimais susimuistė Elisa, o į pagrindinį kambarį, Lauren momentinei nuostabai, įžengė dar viena moteris. Už jos, pro paliktas šoninio kambarėlio duris, matėsi dar vienas sužeistas siluetas. Atlikusios prisistatymų formalus, kurių Lauren manymui visai nereikėjo, Dorota - parduotuvės savininkė - ėmė akimirksniu transformuoti erdvę. Visa šiek tiek nusenusi ir lengvai apdulkėjusi erdvė ėmė keistis į ekscentrišką cirko versiją - aplinkui atsirandantys gyvūliukai skubėjo plakti ir nešioti gėrimus, o vienas iš katinų, Lauren pasigirdo, garsiai kniaukė “Non, je ne regrette rien”. Lauren truktelėjo Marie už skvernų - už jų ėmė iš naujo vertis durys, įleisdamos daugiau žmonių - Sangu, Yavannos bei merginas, apie kurias žinojo tik iš Ministerijos knygų. Prieš tai mažajame kambaryje matytas sužeistas kūnas - Cornelios - su atgrasiu pasigardžiavimu pylėsi neaiškios konsistencijos skystį tai sau ant kūno, tai tiesiai į burną. Lauren šyptelėjo Corneliai. Katino niūniavimus permušė jau dabar visu garsu plešiama muzika. Nu ir beprotynas.

Iš praeinančio barmeno Lauren griebė dvi šalto džino taures. Džinas, priešingai negu žiobariškasis, raitėsi taurėje it gyvis ir lengvai degė sidabrine liepsna. Lauren vieną taurę ištiesė Marie pusėn, o esančią kitoje - pakėlė virš burnos. Į nosį pasklido laukinių gėlių, dūmo ir arbatmedžio aromatai. Į orą kilo klausimai, bet į juos atsakymų neturėjo niekas. Situacija buvo tiek pat įspūdinga, kiek ir nejauki - ką visi šitie žmonės čia veikia, būtent šiuo metu, po tiek metų? Kas juos sieja? Kokie nerealių atsitiktinumų dėsniai turėjo suveikti, kad būtent šie žmonės atsidūrė Dorotos krautuvėje? Lauren krenkštelėjo. Džino gyvis, tarsi jausdamas įtampą ore, iš sidabrinės spalvos žybtelėjo blausiai oranžine ir paklusniai nuriedėjo Lauren gerkle.

- Atleiskit man už mano pragmatiškumą, - nuo džino pakėlusi galvą ir apžvelgusi aplinkinius ištarė Lauren. - Bet turbūt padaryčiau klaidą leidus šiam jaukiam vakarėliui įsisiaust prieš tai neapšvietus jūsų paskutinių mėnesių aktualijomis.

Dar vienas džino gurkšnis, aštrus žvilgsnis į muzikuojančius gyvūnus ir nejaukiai subyranti smagaus bigbando muzika. Lauren šyptelėjo puse lūpų ir atidžiai apžvelgė visus aplinkinius, tarsi dar kartą norėdama įsitikinti, kad kambaryje yra susirinkę būtent tie žmonės. Lauren tęsė toliau:

- Esmė tame, kad aš nežinau visko. Niekas nežino. Bet Ministerija turi įtarimų… Na, jie planuoja, kad Magijos pasaulis greitu metu vėl stos į kovą. Tačiau šįkart kova nėra tarp to pačio pasaulio magų, konkuruojančių dėl įtakos ar šlovės. - suvokdama keistumą to, ką ketina pasakyti, mergina nesmagiai susimuistė. Džino taurėje nebebuvo.

- Tos jėgos, kurios ketina pulti mūsų pasaulį - Lauren bjauriai susiraukė. - Pirma, nėra mūsų pasaulio dalis. Jos negyvena šitoje planetoje. O antra, tai yra gyvybės formos, kurios absoliučiai nepasikliauja mums žinoma logika. Dėl to elementarios puolimo ir gynybos strategijos yra bereikšmės. O Ministerijos iliuzija, kad tai yra dar viena lokali grėsmė, kurią galima sutvarkyti vietinių aurorų pagalba, yra tiesiog pavojinga.

Lauren nuspyrė atriedantį pūkuotuką, nes negalėjo pakęsti pūkuotų padarų. Be to, ji jautėsi, kad yra blogų žinių pranašė būtent tada, kada jų mažiausiai reiktų. Lauren susikaupė paskutiniams žodžiams:

- Visi tie, kurie esate čia, esate kažkokios sferos ekspertai. Juodoji herbologija, patologiniai nuodai ir vaistai, neįmanomoji transfigūracija, tarpmaterinis kerėjimas ir panašūs dalykai. Jūs baigėte Hogvartsą visų šitų dalykų neturėdami ir nemokėdami, tačiau patys daug metų dirbote savo sferose, tobulindami įgūdžius, kurie dažnu atveju… na, nebūtų visuomenės laikomi skatintinais. Dalis jūsų, už savo gebėjimus, netgi sėstų keliems metams į Azkabaną. Dėl to šiandien visi čia ir esate. Dėl to, ką… tiek daug metų visi slepiate.

Lauren dar kartą apžvelgė visus. Dalį šių žmonių Lauren pažinojo ir žinojo, kokias kompetencijas jie gali turėti savyje. Tačiau apie kitą dalį žmonių Lauren yra girdėjus iš Paslapčių departamento posėdžių. Iš visų žmonių, Lauren dabar suvokė, galios matėsi iš prislopintų ir išsigandusių, bet kažkuo labai pavojingų žvilgsnių. Galios, kurios gali padėti kovoti prieš absoliučiai destruktyvią ir nenuspėjamą jėgą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Lauren Malign »

*

Neprisijungęs Yavanna Kementari

  • Burtininkė
  • **
  • 17
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #16 Prieš 2 metus »
Yavanna padėjo į šalį džino taurę ir išsitraukė iš kišenės popieriaus skiautę - tą, kuri ją atvedė prie nepažįstamo augalo, tą, dėl kurios ji dabar buvo šiame keistame kambaryje, su gera muzika, tačiau gana neįprastais dekoracijos elementais. Ji apmąstė visas savo atliktas paieškas, visus rytus ir vakarus, praleistus apleistose bibliotekose, pievose tekant saulei, ar net, retesniais atvejais, vidurnaktį pelkės viduryje, bandant balansuoti ant pažliugusios žemės plotelio, siekiant tik ten ir tik tada besiteikusio pražysti augalo.

Augaluose slypi daug neištirtų galių... Daug jų jau žinome, tačiau dar didesnė mums neaiški. Net Žiobarai pripažįsta magiškas augalų savybes, o kur jau burtininkų pasaulyje... Gydymas, ateities spėjimas, proto aštrinimas... Ir daug kitų savybių, apie kurias ne visi žino ar nori žinoti.

Betyrinėdama augalus ir visą žaliąjį gamtos pasaulį, Yavanna suprato ir atrado daug paslapčių, tačiau ne visomis pasidalino su visuomene - ne dėl visų reikėjo. Kai kurių tyrimų užrašus reikėjo sudeginti ir giliai paslėpti, kad nepatektų tam, kam nereikia. Šitaip daug žinių nuėjo užmarštin, vos tik surastos... Tačiau ne visiems reikia patikėti galią, nes galia apsuka galvas ir sujaukia mintis.

Yavanna pakėlė galvą ir pažvelgė į Lauren. Visai nepasikeitusi, pamąstė ji. Tas pats perbalimas, tie patys tiesūs, žemiau pečių krentantys juodi plaukai ir žalios akys. Yavanna stebėjo, kaip Lauren nuspyrė kažkokį pūkuotą sutvėrimą. Ne, tikrai niekas nepasikeitė, šyptelėjo ji pati sau.
Draugiškai linktelėjusi Elwynnai, ji mostelėjo savo burtų lazdele ir nusiuntė jai džino taurę, kurią ant padėklo laikė nesusipratęs padavėjas, ir paklausė, atsisukusi į Lauren:

- Iš kur tave pasiekė tokios žinios? Ir, kiek man žinoma, visus išpuolius - ar magiškus, ar ne, ar paklūstančius mums žinomoms taisyklėms, ar ne, kažkas organizuoja dėl tam tikro tikslo. Ar žinai, koks yra šių jėgų tikslas? Ir kas jas buria į vieną būrį?

*

Neprisijungęs Xantoria Taraxanum

  • Burtininkė
  • ***
  • 127
  • Lytis: Moteris
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #17 Prieš 2 metus »
Pokšt!Pokšt!
Ant akmenimis grįstos gatvės iš oro atsirado dvi kontrastingo dydžio figūros. Mažoji figūrėlė pirmoji išlindo į žibintų šviešą- namų elfas. Tas pats tamsiai mėlynu rankšluoščiu apsijuosęs namų elfas kuris kantriai stebėjo gatvę dienom ir naktim. Jis ištiesė šiektiek virpantį pirštą ir nurodė tiesiai į namą, tiesiai į krautuvės ženklą-‚Menkniekių Krautuvė‘. Tuomet nuolankiai nuleido galvą ir vėl išnyko.

Xantoria dėkingai krestelėjo galvą ir nužingsniavo tiesiai link pastato. Bet vos už kelių metrų iki durų vėl sustojo. Pro murzlinus langus skverbėsi šviesa ir girdėjosi balsai, lyg būtų koks sąmyšis. Xan kilstelėjo antakį- visai ne tokią informaciją ji išgirdo iš elfo. Ragana greitu judesiu iš savo violetinio apsiausto išsitraukė lazdelę, beveik įsitikinusi, kad viduje laukia nemalonumai.
Šitiek laiko jos ieškojau... neleisiu antrarūšiems vagišiams sugriauti mano planus... nagais ir ragais jeigu reikės... apyrankė turi būti pas ją...

Su aukštai iškelta lazdele moteris dideliais žingsniais, beveik šuoliais, pasiekė ir pečiais rėžėsi į duris. Deja Xantoria nesitikėjo, kad durys ne tik nebuvo užrakintos, bet dar ir šiek tiek praviros. Ji labai neelegantiškai įčiuožė į patalpos vidurį. Tuo pat metu jos ausis pasiekė kažkur girdėtas balsas:

- Visi tie, kurie esate čia, esate kažkokios sferos ekspertai....  ...Dalis jūsų, už savo gebėjimus, netgi sėstų keliems metams į Azkabaną. Dėl to šiandien visi čia ir esate. Dėl to, ką… tiek daug metų visi slepiate...

 Norėdama išlaikyti pusiausvyrą, ragana griebėsi pirmos pasitaikiusios atsvaros- pūkuotos rankos. Xan žvilgtelėjo aukštyn ir paleido leteną lyg būtų nutrenkta- jos ramstis pasirodo buvo labai mandagus ir padoriai apsirėdęs katinas.

-Demonų kanopos!,- garsiai atsikvėpė moteris. Su vis dar paruošta lazdele ji susigrąžino pusiausvyrą, išsitiesė ir greitai pabandė suprasti situaciją kambaryje. Jos akys kelis kartus perbėgo nuo vieno veido prie kito. Suirzusią, bet kovingą miną pakeitė nusivylimas, jog žmonės prieš ją visai ne banditai. Staiga atėjo suvokimas. Lyg tylus balselis galvoje, sutrikęs ir pasimetęs.
Praeities šešėliai... pamirštos raganos ir burtininkai... Vaiduokliai... Prarastos sielos... NE! Priešai! Draugai!
Raganos veidas pasidarė baltas kaip popierius ir žandikaulis plačiai atvipo:
-Jūs! Jūs visi.. Kaip? Kodėl? Jūs!

Xantoriai trūko žodžių. Galvoje mirgėjo prisiminimai ir košmarai. Bet šie veidai buvo čia ir dabar. Jie yra čia ir dabar.. Pradėk nuo to... Moteris valiūkiškai šyptelelėjo savo plonom lūpom, skestelėjo rankom ir čiupo taurę nuo pro šalį nešamo padėklo. Kol vienu ypu tuštino skystį, kita ranka už peties sulaikė barmeną su sekančia taure. Išgėrusi ji pakeitė taurę į pilną ir paleido keistą tarną. Dar kartą apsižvalgė ir gudriai išsišiepė kuomet pagavo savo jaunesniosios sesers žvilgsnį:
-Dorota! Nė vienos nusususios pelėdos per tiek metų.,- ji pašaipiai apsižvalgė,- matau tu ‚senmergės su katėm‘ idėją į naują lygį perkėlei.

Xantorios veidas surimtėjo ir tuomet visai nebūdingai, ji skubiu žingsniu priėjo ir greitu, šiek tiek keistu judesiu, apkabino Dorotą. Ir iš karto paleido, kol mergina jai marmūzės neišmalė. Xantoria atsikrenkštė ir nurijo gumulą. Tuomet beveik šypsodamasi (bent jau stengėsi išlikti rami) nužvelgė kitus svečius:
-Visas priešistorinis zologijos sodas susirinko. Sveiki buvę kolegos. Klausčiau kas čia darosi, bet matau, jog visi atrodom pasimetę ir gal pasiklydę.

Ne.. Jie neatrodo pasiklydę, atrodo, kad kaip tik rado kelią... Kas čia vyksta? Man tik reikėjo atgauti tą užkeiktą apyrankę, kurią Dorotai ‚dovanojau‘ . Tik nelengva ją buvo rasti po tiek laiko. Gudri lapė...Bet čia kažkas kito.. Oras net zvimbia. Šitas skambesys yra likimo, o ne atsitiktinumo..
Disclaimer: Ideas and opinions expressed by Xantoria are fictional and in no way represent the real person behind this character.

*

Neprisijungęs Sanguinary Black

  • Hogvartso ūkvedys
  • *
  • 486
  • Lytis: Vyras
  • The one and only!
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #18 Prieš 2 metus »
Kol vieni stengėsi būti mandagūs ir laukė kvietimo užeiti, kiti veidai vienas po kito ėjo pro lauke lūkuriuojantį vyra. Jis gal jau ir būtų pradėjęs piktintis, bet tie veidai pasirodė kažkur matyti. Elwynna? Xantoria? Ten tikrai jos ir man nesivaidena? Nemačiau jų kiek? Turbūt tris ar keturis metus... Ir jos sumąstė pasirodyti čia būtent šiandien, būtent šį vakarą? Atsiprašau, bet sutapimais netikiu, tik ne tokiais ir ne tokiu niūriu metu… Kol Sangu bandė susigaudyti situacijoje ir susidėlioti mintis, pro paliktas praviras duris jis išgirdo balsus, ir šį tą kas jį sudomino.
-Na, jie planuoja, kad Magijos pasaulis greitu metu vėl stos į kovą. … Tos jėgos, kurios ketina pulti mūsų pasaulį. Pirma, nėra mūsų pasaulio dalis. Jos negyvena šitoje planetoje. O antra, tai yra gyvybės formos, kurios absoliučiai nepasikliauja mums žinoma logika.
Ateiviai, žali žmogeliukai, puls šį pasaulį? Ir dėl tokių nesamonių mane reikėjo ištraukti iš to šlapio, purvino urvo kitam žemės gale? Vyras jau buvo pasiruošęs apsisukti ir grįžti ten iš kur atėjo, bet neprisivertė. Kažkas jį sustabdė. Gal paprasčiausias smalsumas? Gal noras susitikti senus ir pasiilgtus pažįstamus? Gal naujų nuotykių troškimas? Kas ten žino, bet kažkokia jėga jį sulaikė… Jis nepuolė kaip išdegęs pro duris, kaip buvo įpratęs ir ką būtų padaręs prieš kelis metus. Priešingai, duris atidarė lėtai, prieš įžengdamas vidun pastovėjo ant slenksčio, sugerdamas visą parduvėlės keistumą, jausdamas kvapus ir garsus.
Bet tas nepadėjo, įėjus vidun jis vistiek pasijuto kaip peržengęs barjierą į keistą, spalvų ir keistų padarų prisotintą pasaulį, per daug siurrealistinį kad būtų tikras. Sangu niekada to nebandė, bet įtarė, kad kaip tik ši akimirką atspindi tai, ką patiria gerai apsirūkę ir kitų substancijų padauginę individai. Prieš save jis išvydo keistus katinus padavinėjančius ne vaikams skirtus gėrimus, burundukus su skalpeliais ir krūvą kitų būtybių, kurių silpnų nervų žmonėms geriau nerodyti. Kad neišprotetų ir pasijustų tvirčiau Sangu instinktyviai iš kišenės išsitraukė lazdelę ir tas padejo, na bent jau jis tikėjosi, kad padėjo. O jeigu nepadėjo, tai bent jau privertė susikaupti tiek kad šiame psichų name, pamatytų pažįstamus veidus. Prieš jį tikrai stovėjo, o kai kuriais atvejais ir gulėjo žmonės, kurių jis nematė jau labai seniai.
Dorota, Cornelia, Elisa, Marie, Lauren, Yavanna, Xantoria ir dar viena nepažįstama arba užmiršta…Ir kas gi sukvietė šį mažą mokyklos susitikimą… Ne bent jau bus smagu čia šį vakarą...
-Labas vakaras, damos. Seniai matytos, bet dar vis gyvos ir sveikos. Tikiuosi…
Kai pro jį bėgo, kažkoks vietinis katinų porūšio atstovas, Sangu ištiesė ranką ir pasičiupo mirganšią džino stiklinę, kurią vienu gurkšniu ir išgėrė. Hmm… taip, man šiandien reikės kažko stipresnio. Pabaigęs savo gėrimą jis pasičiupo dar vieną stiklinę ir pabandė susirasti bent kiek patogesnę vietą įsitaisyti, deja nesėkmingai. Nusprendęs, kad geriau nieko nebus, jis nuo vienos iš statinių nubraukė kažkokią labai įtartinai atrodančią masę, Ne, ne tą kurią paliko Cornelia. Ir atsisėdo atsirėmęs į sieną.
-Atleiskite, kad pasirodysiu nemandagus, bet ėjau pro šalį gatve ir netyčia išgirdau kad mus puola marsiečiai. Sakykite ar tas padaras su dideliu skalpeliu nebus vienas iš jų?
(\__/) (+'.'+) (")_(") This is Bunny. Copy and paste bunny to your signature help him gain world domination.
Taip mano triušis sukapotas į tris dalis...

*

Neprisijungęs Arwen Evenstar

  • Hogvartso direktorė & Nuodų ir vaistų profesorė
  • *
  • 760
  • Lytis: Moteris
  • miau
    • Sparnuota
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #19 Prieš 2 metus »
 Į ežerą prie pilies leidosi saulė. Jos ryškūs spinduliai raibuliavo vandens paviršiuje, o dangus nusidažė skaisčiai raudona spalva. Tai buvo vienas iš tų retų vakarų, kai Arwen galėjo sau leisti pro savo kabineto langą pasimėgauti gamtos sukurtu grožiu. Kai nereikėjo niekuo rūpintis, nieko planuoti ir galėjo su niekuo nebendrauti. Tokių vakarų nedažnai pasitaikydavo, kai galėjo laiką skirti tik sau, gėrėtis besileidžiančia saule, pasinerti į apmąstymus – pabūti eiliniu žmogum, kuris neturi rūpesčių ir neatliktų darbų. Retai tokią progą ji gaudavo, o retas protas reikia išnaudoti tinkamai. Gerą valandą Arwen stebėjo saulės spindulius, besikeičiantį įvairiaspalvį dangų, iš ežero kartais išnyrančius vandenius (galbūt ir jie nori pasimėgauti saulės teikiamais malonumais, - svarstė sau Arwen). Valandėlei ji užmiršo, kad ant rašomojo stalo pūpso tuntai knygų ir rankraščių, kuriuos jau visą savaitę studijuoja ir bando įminti paslaptingo ženklo reikšmę. Ženklo, nepastebimai įrėžto pergamente, kurį jai prieš kurį laiką atnešė mažutė pelėdžiukė. Pro pravirą langą ji įlėkė taip staiga, kad Arwen vos spėjo į ją sureaguoti, ką jau bekalbėti apie atsakymo laiško siuntėjui grąžinimą. Pelėdžiukė nėrė atgal į dangų taip pat staigiai, kaip ir įlėkė į vidų. Nedaug truko, kad burtininkė jos visai būtų nepastebėjusi. Pergamentas jai visą savaitę nedavė ramybės. Nors, tiesą sakant, iš jo naudos taip pat nebuvo daug. Be paslaptingo ženklo, kurio Arwen nebūtų radusi, jei ne didelis noras išsiaiškinti laiško kilmę, laiške buvo vos keli nieko nereiškiantys žodžiai. „Tai, kas jau kartą buvo nutikę, pasikartos ir vėl. Tik didesne ir baisesne forma.“ Arwen neturėjo nei menkiausio supratimo, ką raštelio autorius galėjo turėti omeny, kas jis apskritai ir kodėl raštelis atsiųstas būtent jai. Žinoma, galėjo į jį visai nekreipti dėmesio, bet prieš daug metų įgyti Magijos istorijos profesorės įgūdžiai vėl prabudo ir jai knietėjo rasti atsakymus į kylančius klausimus. Jei „tai“ kažkada jau buvo, vadinasi magijos istorijos knygose ar kituose vadovėliuose bei tyrinėtojų raštuose tas įvykis ar reiškinys privalo būti aprašytas. Ypač, jei tas „kažkas“ buvo svarbus burtininkų bendruomenei. Kol kas jai sunkiai sekėsi suprasti, kuris iš jau kažkada vykusių įvykių galėtų būti minimas raštelyje, ir kas dar kartą galėtų pasikartoti. Goblinų sukilimo neturėtų būti, milžinų riaušių taip pat – abi tautinės mažumos jau senokai paskelbė paliaubas burtininkams ir dabar nei jie burtininkams netrukdo, nei burtininkai jiems. Netgi pergamento kampe atrastas vos įžiūrimas ženklas nepalengvino jai užduoties. Jei iš pradžių vertė knygas ir ieškojo labai reikšmingo nutikimo aprašymo, tai dabar pradėjo studijuoti iliustracijas ir ieškoti, gal kur nors pamatys tą patį ženklą. Po ilgos bemiegės savaitės ji galiausiai nusprendė pasidaryti pertrauką ir pamiršti viską, kas rūpėjo paskutines septynias dienas. Galbūt ją taip paveikė raudona saulė, kokią retai jai tenka matyti, o gal tiesiog jau buvo pavargusi ir net įvairiausi eliksyrai nepadėjo išlaikyti dėmesio, gal tiesiog palūžo ir žūtbūt jai reikėjo poilsio. Užsisvajojusi, žiūrėdama į saulės spindulius, žaidžiančius vandens paviršiuje, ji nepastebėjo, kaip į kambarį įlėkė gražuolis apuokas, snape nešantis plunksną ir nedidukę kortelę, pririštą prie jos. Atsitokėjo tik tada, kai numesta plunksna į orą pakėlė senų pergamentų šūsnį ir išdarkė jos per savaitę surūšiuotus rankraščius. Bet vos tik ji susigaudė, kas ką tik nutiko, margaspalvio apuoko kambaryje nebeliko. Lygiai taip pat, kaip ir mažosios pelėdžiukės prieš savaitę. Apuoko numesta plunksna buvo nuostabi, tačiau Arwen nežinojo, iš kokio gyvio uodegos ji buvo išpešta. Plunksnų spalva kažkiek primena šio vakaro saulę, - pamanė Arwen. – Įdomu, ar tai tik sutapimas... Susižavėjimas plunksna ją atitraukė nuo kortelės, kuri tikriausiai turėjo būti svarbesnė šio pasirodymo dalis, o plunksna... Na, tiesiog gražus akcentas. Kortelėje Arwen vėl pamatė tą patį ženklą, kaip ir ankstesniame pergamente. Taip ir žinojau, kad jis kažką reiškia, ne veltui nupieštas. Iš teksto kortelėje ir šį kartą nebuvo didelės naudos. Arwen tik dar labiau suglumo jį perskaičiusi. „Tai prasideda šiandien. Skersinis Skersgatvis. Ženklas. Istorija. Visa tai susiję. Nepamiršk. Skubėk!“

***

Skersiniame Skersgatvyje žmonių jau beveik nebuvo. Saulei nusileidus, tikriausiai visi jau išsiskirstė po namus arba lindėjo kažikokioj smuklėj. Hogvartso direktorė turėjo palikti prižiūrimą pilį, nieko neįtariančius kolegas ir mokinius, ir keliauti į Londoną, kur ją ir nuvedė paslaptinga kortelė. Kodėl šiuo metu tiek daug paslaptingumo?, - svarstė sau Arwen, bet atsakymo nesugalvojo. Ji jau neprisiminė, kaip sugebėjo įvairiausių minčių užvaldyta susiruošti į kelią, ką susikrovė į mažytį krepšelį (kuris viduj visai nebuvo mažytis), ir kaip sugebėjo tiksliai pataikyti į skersgatvį, kadangi blaiviai nebegalėjo mąstyti. Jai dingtelėjo, kad galbūt ženklą jai pavyktų rasti kažkur čia, Skersiniame Skersgatvyje. Jeigu jau knygose nieko panašaus nepavyko rasti... Nuo pat Kiauro katilo į skersgatvio glūdumą ji judėjo lėtai, vis nužvelgdama kiekvienos krautuvėlės duris, apvadus, iškabas... Ženklas galėjo būti bet kur. Arba visai nebūti. Ji jau buvo praradusi viltį kažką rasti, jau buvo beveik pasidavusi ir nusprendusi, kad jei kas ir vyksta, gali vykti be jos – ji jau tiek pavargo per visą savaitę, kad kažkokiam keistam reiškiniui aiškintis nebeturėjo jėgų. Ir staiga ji išvydo JĮ. Ženklą. Kuris jai nedavė ramybės visą savaitę. Atrodė, kad kojos ją pačios nunešė prie reikiamų durų, prie kurių kabanti pagyvenusi iškaba skelbia čia esant „Menkniekių krautuvės“. O šioje iškaboje – vos įžiūrimas ŽENKLAS. Arwen atsargiai palenkė durų rankeną ir, didžiai jos nuostabai, durys prasivėrė. Pamačiusi, kur pateko, ji tyliai aiktelėjo. Tikrai ne tokia vieta, kurioj šį vakarą būčiau norėjusi atsidurti. Ją glumino neįprastas patalpos interjeras, visu garsu rėkianti muzika, o dar tie keistoki... katinai?! Vis dar stovėdama prie durų ji išgirdo kažką sakant:

- ... Magijos pasaulis greitu metu vėl stos į kovą. Tačiau šįkart kova nėra tarp to pačio pasaulio magų, konkuruojančių dėl įtakos ar šlovės.

Kova... bet ne tarp magų... Gal būtent tai ir buvo minėta raštelyje?, - pamanė Arwen. Bandydama suprasti, ką sužinojo šiandien, ką išgirdo dabar, ji stengėsi nekelti triukšmo ir dar kurį laiką likti nepastebėta. Tačiau atsargiai traukdamasi į tamsą ji vis tiek sugebėjo užkliūti už gelių vazos ir ją nuversti...

Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #20 Prieš 2 metus »
  Mokslinčė greitu žingsniu vaiksčiojo po Skersinį Skersgatvį, ką tik ištrūkusi iš ilgo ir labai nuobodaus susitikimo ji tenorėjo atsigauti, kadangi pasirašinėti dokumentų jai tikrai nebuvo didelio noro. Lyg būtų buvę labai svarbu, kad ji sutinka dirbti tai studijai... Bandanti pamiršti visus darbo reikalus mergina lyg niekur nieko pažvelgė į dangų, jame skraidė daug spalvingų pelėdų,  Bemąstinėdama ji suprato, kad labai pasiilgo šios vietos. Vis gi joje jau ilgą laiką nesilankė, neapžiūrinėjo judančių paveikslų, negirdėjo klykiančių vaikų, per praktines dalis ir dūžtančių stiklinių buteliukų, kad ir kaip būtų keista Žana to labai pasiilgo ir su mielu noru būtų pažvelgusi į tą pilį dar bent kartą, tačiau šiuo mementu ji privalėjo sau pasakyti žodį: ne ir norėdama nutraukti mintis apie tai tiesiog užsuko į kažkokią menkniekių krautuvėlę, kurioje aišku, kad buvo galima pastebėti daug menkniekių, kurių modeliui nelabai ir reikėjo. Na va, nenusipirkus kažko tikrai iš čia neišeisiu, per trisdešimt metų tai jau spėjau suprasti, - šiek tiek susinervino Mokslinčė ir išsitraukė kelis galeonus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

mergaitė123

Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #21 Prieš 1 metus »
  Adelė linksmai pasišokinėdama vaikštinėjo Skersinio skersgatvio gatvėmis, juk dabar atostogos, dėl ko buvo galima nerimauti? Vasaros atostogos mergaitei patiko labiausiai, bent jau galėjo linksmai praleisti laiką. Tai pat visą puikią situaciją pagerino Snaigė. Mylimoji jaunesniosios Mokslinčės katytė jau buvo būsimos antrakursės glėbyje ir mėgavosi gyvenimu. Ko gi šiam padarėliui galėjo trūkti? Aišku, kad nieko. Adelė ja rūpinosi labiau nei savimi, mylėjo labiausiai pasaulyje ir niekada jos nepalikdavo. Nors ilgaplaukis katinėlis ir buvo pridaręs bėdų Magiškų Gyvūnų Priežiūros pamokoje vienuolikmetė dėl to tikrai katytės nebarė, ji juk nekaltą, kad mėgsta tyrinėti aplinką. Lėtai glostant šį švelnų padarėlį mergaitė atkulniavo iki Menkniekių krautuvėlės, o ten pastebėjo ne, bet ką, o seserį.
  Košmaras prasideda, - pamintijo ir giliai įkvėpusi patraukė durų rankeną. Lėtai priėjo prie sesers, su ja nebendravo jau ilgą laiką, bet atpainti sugebėjo ir garsiai sušuko:
  - Labas!
  Buvo užtikrinta, kad jeigu seseris vis dar gyventu pas savo tėvus ir Adelė būtų ją taip išgąsdinusi namuose Žana būtų ant jos nemažai supykus, tačiau žinojo, kad čia ji to nepadarys, to pasekoje šyptelėjo ir perbraukė per pilkos spalvos katinėlio kailiuką.
  - Tai, kaip tau sekasi? - įžūliai paklausė ir nusisuko apžiūrinėti visokių menkniekių nors tiems pinigų ir neturėjo, seseris buvo šalia, o ją įkalbėti nupirkti kokią nors katytės statulėlę ar dar kažkokį vertingą daikčiuką jaunoji burtininkė galėjo be milžiniškų pastangų.
  Ji linksmai pasišokinėdama nusitempė vyresnę seserį apžiūrėti visko susijusio su katėmis bagalvodama, kokia iš šių visų šiandien atsidurs jos rankose.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Adelė Mokslinčė »

Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #22 Prieš 1 metus »
  Mergina vis dar tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į spindinčius galeonus, kuriuos tikrai išleis kažkokiam menkniekui, jau buvo susitaikiusi su tuo, kad jai tikrai iš čia nepavyks išsiniaždinti nenusipirkus nieko sau.
  Galbūt raščiau kažką ko man galėtų prireikti, - pamintijo ir pažvelgė į menkniekių prikrautas lentynas. Galima buvo pamatyti visko, tačiau merginos demesį patraukė kažkokios sagės.
  Na, ir pasakyk tu man kam tau jos, - susinervinusi atsiduso ir jau ketino žvilgsnį nukreipti į kitą lentyną, tačiau išgirdusi pažįstamą balsą pašoko. Ne, prašau ne, prašau, kad tai būtų tik sapnas, - giliai įkvepė ir atsuko šaltą žvilgsnį į mergaitę. Net nežinojo kada paskutinį kartą matėsi, tikriausiai, tada kai dar dirbo Hogvartse, o ši buvo beveik nepasikeitusi. Tokios pačios vandenyną primenančios akys, ilgi, banguoti šokoladinės spalvos plaukai ir ant kaklo užviniotas Klastūnyno šalikėlis. Adelė.
  - Sveika, - šaltu, sau įprastu balsu ištarė neturėdama ką daugiau pasakyti, nenorėjo bendrauti su seserimi, tačiau galbūt to ir reikėjo. Na, Žana tikrai dar kentė tokią pat pavardę nešiojančią burtininkę tiesiog, per tą laiką, kol visiškai nebepalaikė santykių nutiko tiek daug dalykų, o juos pasakoti kažkokioje menkniekių krautuvėlėje tikria nebuvo pats geriausiais sprendimas.
  Pasaka, - sarkastiškai pagalvojo, kai jau buvo tempiama link matyt, kad kažko susijusio su katėmis. Niekad negalėjo suprasti kuo šie gyviai klastuolei pasirodė tokie ypatingi.
  - O, kaip sekasi tau? - neatsakiusi į klausimą paklausė to pačio, nežadėjo atsakinėti vienuolikmetei į ne patį įdomiausią klausimą būtent čia, todėl svarstė dvi galimybes. Arba jos turėjo nueiti kažkur kitur, kur yra maloniau kalbėtis apie gyvenimą arba tokius pokalbius nukelti kitam kartui, kuris galėjo būti ir beveik niekada.
  - Jei ką, galiu nupirkti tik vieną, - atsiduso, negalėjo pasakyti žodžio „ne“ mergaitei, kurios neregėjo jau ne vieną mėnesį. - Klausyk, jei nori pakalbėti eime kažkur kitur, - pridūrė ir laukė atsakymo iš kačių mylėtojos, kuri matyt jau svarstė, kokį dalykėlį susijusį su katinėliais nusipirkti.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

mergaitė123

Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #23 Prieš 1 metus »
  Gaila, bet Žana nesupyko. Adelės bandymas ją sunervinti buvo nesėkmingas arba vyresnė seseris puikiai vaidino.
  Mergaitė vis dar ranka braukė per švelnų katinėlio kailiuką, galvojo, kaip laikosi ir kiti jos mažieji miauksėtojai, kurie tūnojo namuose. Įdomu ar jiems labiau patiko būti Hogvartse ar Ispanijoje, ten, kur gyveno Adelė. Logiškai mąstant vasaros laikotarpiu mergaitė ir turėjo būti Ispanijoje, tačiau ne, ji tikrai nežadėjo praleisti tiek daug laiko su šeima, kuri ją jau spėjo sunervinti, todėl dabar strikinėjo Londono gatvėmis. Vis gi atostogos dar tik prasidėjo, tai jeigu ji labai norės su tėvais praleis daug laiko po to.
  - Man sekasi am... neblogai, - šyptelėjo ir pirštu parodė į paveikslėlį, kuriame buvo vaizduojama katytė. Tai jos požiūriu buvo pats geriausias pasirinkimas, gal net gi namuose kambaryje jį pasikabins, nors ne... Tada klastuolė primintu Ambridž.
  - Ne, ne, ne, nešitas, - greitai atsiėmė savo žodžius ir su pasišlyštėjimu prisiminusi tą rožinę bjaurybę nudelbė akis, kur nors toliau.
  - Ar per tuos mėnesius nutiko kažkas tokio svarbaus, kad negali to pasakyti čia? - nuobodžiaudama paklausė ir savo melsvomis akimis pažvelgė į Žaną. - Gal įsigyjai katinėlį? - pridūrė paklaususi klausimo, ir jeigu atsakymas būtų buvęs „taip“, tada būtų lėkusi Kiauliasodžio link, net neatsiklaususi moters leidimo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Adelė Mokslinčė »

Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #24 Prieš 1 metus »
  Žana atsiduso, tačiau visai džiaugėsi, kad jaunesnią seserį sutiko būtent čia, juk negalėjo žinoti, kada dar būtų buvusi galimybė sutikti šią Klastūnyno koledže laiką leidžiančią pirmakurse. Tuo pačiu ir neturėjo daug noro su ja bendrauti, pasakoti viską, kas nutiko per pastaruosius mėnesius būtų buvęs kelių valandų darbas.
  - Na, matyt, kad teks palikti asmeninius pasišenkučiavimus kitam kartui, nors...- Nikolės motina apsižvalgė, šioje Mankniekių krautuvėlėje žmonių beveik nebebuvo, todėl matyt, jos pasišnekėti galės ir čia.
  - Na, tarkim, tai, kad turėsiu dar vieną vaiką manau, kad ir tau yra kažkiek svarbu, - šyptelėjo ir laukė vienuolikmetės reakcijos, nežinojo, kaip ji galėjo reguoti, tačiau merginai tai labai svarbu nebuvo, ji bent jau stengėsi palaikyti bent tokį pokalbį su Hogvartse besimokančia mergaite, kuri regis, darė kai ką kitą. Tikriausiai, rinktis kažką iš kažko buvo ypatingo susikaupimo reikalaujanti veikla, jei Adelytė net gi sugebėjo tą daryti ilgiau, nei įprasta. Regis, ji šiek tie pasikeitė, - žvelgdama į seserį paniro į prisiminimus atsimindama tas dienas, kai su šia mėnynų akių šeimininke pykosi beveik kiekvieną dieną ir leido labai daug laiko.
  - Katino savo namuose neturėsiu niekad, - rimtu, lediniu balsu tarė iš prisiminimų grįžusi į realybę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Žana Mokslinčė »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”