0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #60 Prieš 2 mėnesius »
- Išties taip būna. Tu gal norėtum ko nors ramesnio? - Šiaip manė, kad turėti knisių Timotis dar per mažas.
- Žinot, mes apsidairysim kol kas gerai? - Pasakė pardavėjai, kad toji netrikdytų Timočio krūva pasiūlymų.
- Timi, prašau, tik ne gyvatė. Ką tu su ja darysi? Jos nepaglostysi, ji gali skaudžiai įgelti. Gal nereikia? - Buvo labai nelengva jam atsakyti. Bet jau tik ne gyvatė.
- Tu gali Erkai padėti rūpintis gyvate. - Erka labai tikėjosi Senkleris prižiūrėtų vaiką ir neleistų tam padarui jo sužeisti.
- Gal pirmai pradžiai paieškokim ko paprastesnio ką? - Jis stengėsi, kad balsas skambėtų prašomai, ne įsakmiai. Tiek laiko norėjo, kad Timotis imtų reikšti norus. Ir dabar turėjo sakyti ne. Gal nebent galėtų gauti kokią visai nenuodingą gyvatę?
- O ar turit nenuodingų gyvačių? Ir tokių, kurios nebando gelti? - Užklausė pardavėjos.

Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #61 Prieš 2 mėnesius »
Timotis negalėtų pasakyti, kad jam labai patiko gyvatės. Tačiau tas gyvatės koledžas, jis ypatingai berniuką žavėjo. Juk jame mokosi brolis Eion, o anksčiau mokėsi ir brolis Auris bei Erka. Todėl raudonplaukis taip ir mėgo žalią spalvą ir šiuos roplius, tapatino tai su koledžu.
- Žalios gyvatės neturime, - pasakė pardavėja.
Didelis Auris, regis, neketino liepti Timočiui išsirinkti knisių. Tačiau labiausiai jis nenorėjo, kad Timotis rinktųsi gyvatę. Iš tiesų dėl to berniukas viduje jautėsi visai patenkintas. Jis žinojo, kad bijotų gyvatės. Tačiau vis tiek visiems atsakydavo, kad tai jam labiausiai patinkantis gyvūnas.
- Gerai, - ramiai tarė vaikas.
O tada didelis brolis paklausė pardavėjos, ar čia yra nenuodingų, negeliančių gyvačių. Timotis net šiek tiek vylėsi, jog pardavėja atsakys, kad ne.
- Turime, jeigu augins šnypštūnas, - nusijuokė pardavėja.
Timotis šiuo metu žiūrėjo į žiurkes.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #62 Prieš 2 mėnesius »
Auris lengviau atsiduso, kad žalios gyvatės nebuvo. Tiesa buvo tikrai nesmagu atsakyti Timočiui. bet gi dar nebuvo tiek pamišęs, kad leistų šešiamečiui auginti kokį pitoną, kobrą ar dar kokią panašią pabaisą.
- Ne, šnypštūno čia neturime. - Nusišypsojo pardavėjai. Dėkui dievui Timis ne šnypštūnas. Tikiuos, kad ne.
- Mes tikrai kažką rasim Timi. Kažką, kas tave mylės, ką galėsi priglausti, paglostyti. O tos gyvatės fui. Šaltos, piktos. Ne, jos visai nesmagios. - Vaikas regis baisiai nenusiminė. Dairėsi ir Auris į tą procesą nesikišo. Jei žinoma Timis vėl nepanorės ko pavojingo tikrai nesikiš ir netrukdys jam rinktis. O gyvūnai lyg suprasdami, kad galės iš čia ištrūkti dūko. Žiurkės žaidė narve. Katinai laipiojo po dekoratyvinius medelius. Auris pamatė kiškučius. Kurie linksmai šokinėjo.

Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #63 Prieš 2 mėnesius »
- Erkos gyvatė nėra fui, - susiraukė Timotis.
Tik dabar susivokė, kad paprieštaravo. Nelabai norėjo prieštarauti dideliam broliui, todėl netrukus pasitaisė:
- Tai yra fui. Taip, gyvatės fui.
Berniukas nusuko akis nuo žiurkių. Nors jos ir žaidė įdomiai, bet neatrodė labai gražios. Čia buvo gražesnių, patrauklesnių gyvūnų. Pavyzdžiui, oranžinės spalvos katė. Ši katė, ji vaikščiojo laisvai. Gal šiek tiek baugino, nes jos kailio spalva priminė paties Timočio plaukų spalvą. Bet juk pikologė sakė, kad blogų plaukų nėra. Turbūt tai reiškia, kad nėra ir blogų kailių, ar ne?
Tikėdamas šia teorija, berniukas ištiesė ranką į katę. Norėjo paglostyti. Tačiau ši sušnypštė ir nestipriai įdrėskė vaikui į ranką.
- Oi, pamiršau pasakyti, - tarė pardavėja. - Čia Hektoras, mūsų parduotuvės katinas. Jis neparduodamas ir nelabai mėgsta, kai kas nors jį glosto. Nagi, Hektorai, mauk už prekystalio, - nuvijo katiną teta.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #64 Prieš 2 mėnesius »
- Na gerai jau. Ji ne fui. Bet vis tiek. gyvatės pavojingos. - Šyptelėjo. Tada paglostė jam plaukus ir pasakė. - Jei manai, kad ji ne fui, tai ir gerai. Tu gali galvoti kaip tu nori Timoti. - Pasakė tyliai, kad girdėtų tik brolis.
Auris pyktelėjo, kodėl vardan dievo meilės to padaro niekas neprižiūri. Jam visai nepatiko, kad net parduotuvėje Timotis gali susižeisti.
- Ar nelabai skauda? Parodyk. - Nekėlė kivirčo, nors norėjosi kažką nemalonaus pasakyti tai pardavėjai.
- Jei norėsi kažką paglostyti atsiklausk pardavėjos, kad nenutiktų koks panašus dalykas. Išvis nepažįstamų gyvūnėlių neatsiklausus geriau neliesti. Jie gali sužeisti. Kartais todėl, kad gali išsigąsti. O kartais šiaip, nes jiems gali nepatikti ar jie gali būti plėšrūs. Tai reiškia pavojingi, pikti.

Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #65 Prieš mėnesį »
Timotis droviai linktelėjo. Tačiau vis dėlto taip negalvojo. Jam vis dar atrodė, jog saugiausia yra neturėti savo nuomonės ir pritarti kitiems.
- Nieko tokio, - labai tyliai pasakė.
Vietoj to, kad parodytų, ėmė tą vietą slėpti. Jausdavosi sutrikęs, kai didelis brolis dėl kokio nors nedidelio sužeidimo taip susirūpindavo.
Tai Timotį gąsdindavo, mat į atmintį grįždavo prisiminimai, kaip mama ir tėtis pykdavo, jei vaikas užsigaudavo ar dar kas nors panašaus nutikdavo. Tad ir dabar šešiamečiui tokiose situacijose būdavo baisu. Ir bent jau iki šiol nepavyko iki galo priprasti, jog Auris nepyksta, kai Timočiui kas nors nutinka.
Raudonplaukis ir vėl linktelėjo. Jautėsi kaltas dėl to, kad neatsiklausė prieš glostydamas katę. Dabar jautėsi nevertas turėti gyvūną.
Stengėsi nesigraudinti. Priėjo prie triušių ir į juos įsižiūrėjo.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #66 Prieš mėnesį »
- Na gerai. Bet jei skaudės prašau man pasakyti.
Negalėjo juk jo versti rodyti įdrėskimą, kai Timotis jį slėpė. Netampys gi jo dabar. Štai įvairios traumos ar skausmai nedavė Senkleriui ramybės. Nutarė apie tai pasišnekėti su psichologe. Gal ji galėtų pabandyti vaikui išaiškinti, kad visada reikia pasisakyti kai skauda ar kai susižeidi. Auris taip nežinia ką galėtų praleisti. Kokią ligą.
Raudonplaukis dairėsi. Timotis dabar stovėjo prie triušiukų. Auris norėjo paklausti ar jam patinka, bet pabijojo klausinėti, kad broliukas nepamanytų, kad jis siūlo juos būtent pirkti ir tada nebenusipirktų to, ko norėtų pats.
Pats Senkleris dabar įsižiūrėjo į mažyčių nykštukinių pūkučių narvą. Pelėdžiukės smagiai dūko po jį. Skraidžiojo kaip mažučiai kamuoliukai.

Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #67 Prieš mėnesį »
Timotis linktelėjo. Nors iš tiesų nebūtų sakęs, jeigu jam skaudėtų. Tačiau net neskaudėjo. Visi tokie nežymūs įbrėžimai, susimušimai vaikui nereiškė nieko. Prisiminus tai, ką tekdavo iškęsti namuose. Mamos ir tėčio smūgius. Ledinį vandenį, pilamą ant kūno. Alkį. Dantuko skausmą.
Kažkaip dabar šešiametis pasijuto labai blogas. Tada magiškų gyvūnų centre nesielgė gerai, o ir dabar elgiasi ne ką geriau. Net norėjosi, kad didelis brolis imtų ir įkrėstų į kailį. Tada Timotis jaustųsi mažiau kaltas.
Ilgai raudonplaukis žiūrėjo į triušiukus. Pusiau juos stebėdamas, pusiau paskendęs savo mintyse.
- Patinka kiškučiai? - paklausė nežinia iš kur atsiradusi pardavėja. - Tikrai labai mieli gyvūnėliai. Šios veislės kiškiai padeda stabilizuoti emocijas, - tai pasakė labiau Auriui, o ne Timočiui. - Nėra tokie baikštūs kaip žiobariški, pripranta prie savo šeimininko ir tikrai ne visada privalo tupėti narve, - šypsojosi. - Žinoma, prireiks laiko, kol išmoks atlikti reikalus tam skirtoje vietoje ir negraužti to, ko nereikia, bet jie tikrai nuostabūs. Norėtum tokio? - dabar jau kreipėsi į Timotį.
- Taip, - atsakė Timotis.
Jis žvelgė į baltą triušiuką mėlynomis akimis. Gyvūnėlis šią akimirką kramsnojo šieną.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #68 Prieš mėnesį »
Auris stovėjo paskendęs mintyse. Kai staiga jį pasiekė pardavėjos informacija, kuri labai jau sudomino. Tikrai buvo naudinga.
- Oho. - Dabar jau pilnai jos klausėsi. Tas gyvūnas jiems tikrai gal praverstų.
Dabar jau Senkleris priėjo prie triušių.
- Tikrai norėtum triušiuko? Tu tikrai gali rinktis kokį nori gyvūnėlį. - Švelniai kalbino broliuką. Nors išgirdus viską, ką išdėstė ta moteriškė tikrai norėjo, kad Timotis pasirinktų tokį magišką gyvūnėlį. Bet versti jo neketino.
Padarėliai atrodė mieli, gražūs, gerai prižiūrėti.
- Kuris tau labiausiai patinka? - Paklausė Timočio. Gyvūnėliai gal suprasdami, kad jais domisi atbėgo prie pat didelio narvo krašto ir pabandė pro jį prakišti snukučius. Ne visi taip elgėsi. Kai kurie ir toliau užsiėmė savo reikalais.

Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #69 Prieš mėnesį »
Kai prie Timočio priėjo pardavėja, netrukus ir didelis brolis atsidūrė šalia. Atrodė nuotaikingas. Berniukas atsargiai stengėsi stebėti Aurį, norėjo suprasti, patinka jam šitie kiškučiai ar ne. Neketino pasirinkti tokio gyvūno, kuris nepatiktų vyresniajam broliui. Tačiau viskas, regis, buvo gerai ir Timočiui atrodė, kad triušiai Aurį žavi.
- Taip, - droviai atsakė į jo klausimą ir šiek tiek paraudo. - O... o tau ar patinka triušiukai? - paklausė labai labai tyliai.
Dabar vaikui reikėjo pasakyti, kuris kiškis jam labiausiai patinka. Nemažai jų prilėkė prie žmonių, bet tas, kurį Timotis buvo nusižiūrėjęs, ne. Jis toliau kramsnojo šieną, nors ir stebėjo atėjūnus. Šešiametis lėtai kilstelėjo ranką ir pirštu parodė į baltąjį kiškutį.
- Šitas? - džiugiai paklausė pardavėja. - Duosiu palaikyti.
Ji paėmė gyvūnėlį į rankas ir perdavė jį Timočiui. Dabar Timotis laikė triušiuką visas pasimetęs, išpūtęs akis žiūrėjo į Aurį. Nebuvo tikras, ar gerai išsirinko.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #70 Prieš mėnesį »
- Jie labai mieli. - Atsakė mažyliui.
Timis išsirinko atskalūną triušį ir Auriui iškart kilo klausimas ar nebus taip, kad jis nenorės ant rankų.
- Kaip manot ar jis nebandys slėptis, nesikandžios? - Paklausė pardavėjos. Broliukas su gyvųnėliu ant rankų atrodė toks mielas, vaikiškas ir kažkodėl pažeidžiamas.
- Judu labai gražiai atrodot. - Nusišypsojo Timočiui Senkleris.
Bet vis tiek tam, kad jie triušį pirktų norėjo gauti patikinimą, kad šitas padarėlis bus draugiškas Timočiui ir nemėgins kandžiotis, bėgti ar slėptis nuo brolio. Tada juk mažylis nusimintų ir nusiviltų.
- Ne, tikrai ne. Pažiūrėkite jis puikiai prisitaiko. Šie gyvūnai yra draugiški ir mėgsta būti ant rankų. - Patikino Senklerį moteriškė ir Auriui turbūt beliko ja patikėti. Apie triušio priežiūrą galės dar Alano paklausti.
- Tai ar pirksim šitą? Ar nori dar pasidairyti?

Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #71 Prieš mėnesį »
Timotis gavo patvirtinimą iš didelio Aurio. Vyresnysis brolis pasakė, kad triušiukai labai mieli. Ir iš tiesų šitas triušiukas atrodė mielas. Jis pažvelgė į berniuką, uostinėdamas orą maža nosyte stiebėsi raudonplaukio veido link.
Timočio veide ėmė rodytis šypsena, tačiau vaikas stengėsi tą šypseną nuslopinti, nenorėjo rodyti per daug emocijų. Gyvūnėlis buvo toks gražus, atrodė toks draugiškas, kad šešiametį tarsi užliejo ramuma ilgiau į jį žiūrint.
- Šitą. Jeigu tau patinka, - atsakė mažasis Senkleris.
Tuomet pardavėja pradėjo nešioti kažkokius daiktus, reikalingus triušiukui, kuriuos dėjo į vieną krūvą. Tuo pačiu metu pasakojo dideliam Auriui apie gyvūno priežiūrą, bet Timotis nelabai girdėjo, buvo susitelkęs į naująjį augintinį.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Stebuklingasis žvėrynas
« Atsakymas #72 Prieš mėnesį »
Auris stovėjo ir paprasčiausiai šypsojosi. Negalėjo kitaip reaguoti į brolį ir tą triušį, kuris meilinosi Timočiui. Mažylis vos vos šypsojosi ir tai sakė, kad gal ir neblogas pasirinkimas pirkti šitą triušį.
- Svarbiausia, kad tau patinka. - Atsakė. O tada pasistengė klausytis visko, kas jam aiškinama apie gyvūno priežiūrą. Pardavėja atnešė guoliuką, narvelį, maistą, skanėstus, kelis žaisliukus, dubenėlį, gertuvę vandeniui. Na žodžiu viską, ko reikėjo. Auris tuos dalykus sukrovė į savo kerais išplėstą kuprinę.
Paskui susimokėjo. O kai viskas buvo išsiaiškinta, daiktai sudėti ir sumokėti pinigai jie išėjo iš krautuvės.
Auris jautėsi patenkintas, atrodė, kad jie nusipirko tokį gyvūną, kuris tikrai patiko jaunėliui broliukui.