0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Menkniekių krautuvė
« Prieš 3 metus »
Žinot, oras buvo tiesiog tobulas. Birželio vidurys - nei per daug karšta, kad lekuotum po medžio šešėliais it nudusęs šuo, nei per šalta kad susitrauktų nenorimos vietos. Lauke buvo maloniai šilta, o gaivus vėjelis vis kilsteldavo praeinančių merginų languotus sijonėlius, saulės spinduliukai žaidė ant žmonių šypsenų. Prie jaukaus miesto šurmulio prisijungė ir garsus paukščių čiulbėjimas, visi atrodo džiaugėsi gyvenimu. Tačiau iš žmonių glūdumos galėjai išgirsti šen bei ten nerimastingai pasimetusias pokalbių nuotrupas...
-Tsssk, nepasisekė tiems žiobarams šiais metais...
-Taip, kažkoki gaisrai miškuose... Tikriausiai Vengrijos ragauodegiai per pasiuto rujos laikotarpiu...
-Nu vat aš irgi taip manau, bet ką jau ir sakyti kad jau ir Aurorai Amerikoje visiškai nebesugeba atlikti savo darbo. Jie turėjo Donaldui Trumpui tik atmintį ištrintį, o dabar žiūrėk tu man! Kokias kvailystes tas žiobaras sapalioja!
Dvi moterytės raudonom skarelėmis nsukubėjo savo keliais, kaukšėdamos aukštakulniais. Akmeninimis grįstos gatvės būtų pasekusias jas aidu, tačiau visas garsas buvo susimaišęs į vasarinį chaosą.

Po poros valandų gatvė ištuštėjo. Gaivus oras reiškė ateinčio vakaro pradžią - saulė tingiai leidosi už horizonto. Kažkur pradėjo loti šunys, ūkuoti pelėdos bei klykti dar kažkokie neaiškūs gyvūnai, kurie, tiesą pasakius, atrodė yra skerdžiami.
Skersinio Skersgatvio gilumoje liko žaisti tik du berniukai. Jų žaidimas buvo neįprastas - spirti kamuolį į orą lazdelių bei burtų pagalba priversti jį skrieti į oponentą. Arba vaikai buvo labai drąsūs, arba labai kvaili. Iš kairės ir dešinės pusės gatvėje buvo nusitiesusios magiškų reikmenų parduotuvės kurios tik ir laukė kol neklaužados išbarškins joms langus. Tiesa, beveik visos parduotuvės jau buvo užsidariusios, jokiuose languose nežaidė šviesa, jokios durys nebuvo atidarytos kviesdamos užeiti. Išskyrus...
Atsitiko tai, kas ir turėjo nutikti. Švystelėjęs į šoną berniukų kamuolys riebiai tėškėsi į mažytės kampinės parduotuvytės duris - garsas galėjo prikėlti gerai įkaušusį trolį. Viskas tuo dar nesibaigė - kamuolys iš inercijos atvėrė praėjimą ir įriedėjo į vidų. Vaikai susižvalgė. Nebuvo ką ir bedaryti - jie nedrąsiai nutipėno parduotuvės link, ant kurios kabojo jau visiškai pagyvenęs "Menkniukių Parduotuvės" užrašas. Nors vėjo ir nebuvo, kažkodėl šios krautuvės užrašas grėsmingai siūbavo tuščioje gatvėje. Nuriję seiles berniukai prisliūkino prie murzino lango bandydami įžiūrėti kurgi nusirideno jų nelemtas kamuolys.
Iš išorės krautuvės vidus atrodė senas ir netvarkingas - ir patalpų šonuose ir pačiame viduryje buvo bet kaip sustatyos įvairaus dydžio lentynos, kurio iš pirmo žvilgsnio tiesiog lūžte lūžo nuo šlamšto. Salamandro kaukolės? Yra. Česnakų girliandos? Yra. Traiškytų jonvabalių miltelių buteliai? Yra. Šikšnosparnių sparnų aksesuarai? Taipogi yra. Visoje krautuvėje degė tik viena pridususi lempa, kuri, pagal savo šviesos lygį jau turėjo būti senai numirusi. Net pro langą vaikų nosis palietė keistokas kvapas, kurio jie niekad nebuvo užuodę.
-Ar man tik atrodo, ar čia smirda šlapiom katėm? - suraukęs nosį draugo paklausė šviesaplaukis vaikis.
Antrasis jau buvo bepradedąs sakyti atsakymą, tačiau lyg iš niekur ant vidinės krautuvės palangės užšoko juoda katė kuri bemątant sušnypštė į berniukų veidus. Visiškai to nesitikėję šlumštelėjo ant savo subinių ir riktelėjo iš nuostabos. Tą pačią akimirką prasivėrė krautuvės durys ir į vakaro šviesą išlindo dar viena žmogysta, kurią pamatę vaikai riktelėjo antrą kartą.
-Oi tik nereikia, nejaugi nesate matę gražios ledi?
Tarpduryje stovėjo moteris. Mergina? Iš pirmo žvilgsnio nebuvo galima įžiūrėti. Ji buvo gan aukšto ūgio, baltų plaukų, kurie buvo surišti į visiškai išsitąšiusį kuodą. Kur ne kur kabojo stilizuoti dredai su dekoracimojos, kurie puikiai pabrėžė jos baltą veidą. Juodas makiažas ir lūpos privertė spoksoti būtent į jį. Aišku, jei žvilgsnis visgi ir galėjo nuslysti, būtum pamatęs, kad mergina stovi apsirengusi odine bliuskute, kuri nežinia kaip laikėsi ant jos kūno ir odiniu nudilintu sijonu. Ant kaklo rangėsi daugybė kaulinių, raginių ir dantinių aksesuarų, pakabukų ir panašiai. Basos kojos grakščiai buvo atsirėmusios į durų kraštą. Įdomu tai, kad baltaplaukė ant kūno turėjo daug tatuiruočių, kurios mirktelėjus vis keisdavo vietą - gyvatės rangėsi aplink rankas, vanagas sklandė aplink krūtinę, įvairūs taškeliai šokinėjo ant kojų. Jei apibūdinus paprasčiau - mergina atrodė kaip šamanė.
Vaikai net nedrįso pajudėti. Prireikė poros akimirkų, kad būtų pastebėta, jog moteris ilgose naguotose rankose kažką laikė - vienoje ji turėjo šluotą, o kitoje berniukų kamuolį.
-Ar žinote, kas būna neklaužadoms, kurie pameta savo daiktus? - mirketlėjo ji.
Šviesiaplaukis visgi įveikė savo baimę ir vos ne vos pakilo ant kojų.
-Man neįdomu! Atiduok mūsų kamuolį keistuole tu!
Šamanė kilstelėjo antakį. Vienas jos nagas spustelėjo kamuolio sienelę ir tas pokštelėjęs susprogo.
-KĄ TU PADAREI SENA KARVE? - klyktelėjo kitas.
Staiga ore švystelėjo šluota. Švelniai, tačiau su tikslu ragana stuktelėjo abiems vaikams su šluotos kotu per galvas ir grakščiai bakstelėjo į turimą įrankį.
-Kadangi jūs toki nepraustaburniai, aš jus užkeikiau.
Berniukai inkštelėjo...
-K..kuo tu mus užkeikei??
-Tokia žiobarų liga. Ją vadina Korona Virusu. Už kėkvieną negražiai ištartą žodį jūsų liežuvis po truputį nudžius, - ji išskėtė pirštus ir palinko prie jų veidų - O TADA JIS NUKRIS IR AŠ JĮ PASIIMSIU SAU!
To užteko. Abu berniukai stryktelėjo ir klykdami pasileido gatve atgal. Ragana šyptelėjo pati sau ir apsisukusi vėl grįžo į savo krautuvę.
Du kartus suplojusi delnais moteris įžiebė daugiau lempų. Ji norėjo giliai įkvėpt, pakontempliuoti ir grįžti prie savo darbų, tačiau, žinoma, įkvėpė neblogą saują dulkių ir užsikosėjo lyg visą gyvenimą rukantis xronius.
-Ahhh velniop šitą maskuotę! - ji švystelėjo savo  14 colių palisandro lazdele.
Per sekundę lyg vanduo ant žemės nukrito burtai kurie akimirksniu pradingo it dūmas. Grakščiai išsitiesusi Dorota pasitaisė juodus savo plaukus ir kaukštelėjo aukštakulniu, taip išreikšdama vidinį nepasitenkinimą. Ir reikėjo man prasidėti su tuo Magijos Ministro patarėju... Ne mano kaltė, kad jam sudaužiau širdutę... Ir pavogiau jo pinigus... Ir susprogdinau jo namą... Grand atsiduso, nusipurtė nuo juodos suknelės dulkes ir apžvelgė savo "krautuvės" apartamentus. Žinoma, tai taipogi buvo tik iliuziją, kurią jai teko susikurti dėl šiuometinių susikloščiusių pasekmių. Vaje, prisimenu kai dar dirbau Hogvartse. Kad ir kaip tų pyplių nemėgau, turiu pripažinti, jog visgi buvo smagu. Geri laikai. Prie jos prisliūkino tas pats juodas katinas, kuris taip išgąsdino berniukus ir apsivyniojo moteriai aplink kojas, maloniai murkdamas. Šyptelėjus Dorota paėmė katiną į glėbį ir nukulniavo į mažą kambariuką krautuvės gale, kuriame galėjo netrukdoma dirbti.
Karts nuo karto, buvusi Vaistų ir Nuodų profesorė padarydavo lemtingas klaidas... Šiandien, dėja, ji pamiršo užrakinti savo Menkniekių Krautuvės duris...
Still no.

*

Neprisijungęs Elisa Mirror

  • VII kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
Karštas dykumos smėlis tarsi pašėlęs vijoklis sukosi apie Elisos basas kojas. Skaudėjo, nors ir buvo atnaujinusi nuo nudegimų apsaugantį užkeikimą tik prieš dvi valandas. Dvi ilgas, begalines valandas, dvi amžinybes, kažkaip sutelpančias smėlio laikrodyje, ir vėl smėlis, visur smėlis.
Pėda paskui pėdą, Elisa bėgo kopomis.
- Pati.. Kalta.. Mieloji! - draugiškai save informavo. - Bus tau... Ir lobį surasi, ir už draugą atkeršysi, ir sveika gyva iš visko išlipsi... Žinoma! O dabar, žiūrėk...- Elisa staiga užsikosėjo, įkvėpusi saują karšto smėlio. -O dabar užsičiaupk ir bėk, nes geruoju nesibaigs!
Taip save pamokiusi, Elis iš tiesų nutilo. Be jos nerišlių šūkčiojimų, dykumą prarijo spengianti tyla. Tik kopos, raudona saulė, ir per smėlį lekianti mergina ugniniais plaukais ir butelio žalumo apvaliais apsauginiais akiniais, už kurių slėpėsi ne tokios ryškios, bet irgi žalios akys.

Kažkur toli toli, už gerų dviejų valandų kelio atgal, stovėjo apgriuvusi piramidė. Ant laiptų sėdėjo neapsakomo šlykštumo demonas - ragai, nagai, plaukai ten, kur jų neturėtų būti visai.... visiškai nedraugiškas. Rankoje, kuri atrodė lyg kažkas būtų paėmęs arklio kanopą ir ją visai sutraiškęs, o tada iš liekanų suformavęs tris ilgus, suskeldėjusius pirštus, demonas laikė suspaudęs mažytį smėlio laikrodį. Na, o už stiklo, laikrodyje, per smėlį lėkė miniatiūrinė figūrėlė ryškiai oranžiniais plaukais.
Prieš vieną valandą ir penkiasdešimt devynias minutes, toji pati figūra, tik kiek didesnė, treptelėjo koja, reikalaudama... kažko. Jie visi kažko nori, žmonės, šimtus, tūkstančius metų išdygsta priešais jo piramidę ir vis kažko reikalauja. Aukso, meilės, amžinybės... Kartais jie šaudo, puola kardais; kartais mosuoja aplink jo galva burtų lazdele tarsi erzinantys uodai.
Ir visada, visada, demonas atsidūsta, pačiumpa žmogelį nagais, pamosuoja ragais, ir kaipmat įmeta į savo stebuklingąjį smėlio laikrodį.
O tuomet - žaidimas paprastas ir senas kaip pasaulis, kaip ir pats demonas.
Trys valandos, du apvertimai. Jei sugautasis nesustos, jei neatsisuks atgal, jis išsigelbės, ir galės toliau visą ilgą gyvenimą pragyventi, bemąstydamas, kad demonų geriau neerzinti.
Jei ne... Na, daug tokių reikalautojų taip ir pasiliko jo laikrodyje. Tupi kaip lakštingalos auksiniame narvelyje, tupi ir gieda... o gal rauda... nei jam svarbu.
Toks buvo demono gyvenimas, ir nieko daugiau jam nereikėjo.

Na, o Elisa jau buvo spėjusi apmąstyti, kad demonų erzinti nereikia, ir netgi pasiųsti visus pasaulio demonus, net ir pačius maloniausius, kuo toliau, kur saulė nešviečia... Ne, geriau kur saulė šviečia, ir kaitina  jiems viską, ko neturėtų niekas kaitinti.
Taip nusprendusi, Elisa susvirduliavo ir vos nepargriuvo. Smėlis subangavo po jos kojomis, dangų nušvietė tūkstančiai žaibų, griaustinis prarėžė skliautą lyg į gabalus perplėšta medžiaga.. Ir nieko. Ir vėl saulė.

Kažkur toli demonas, apvertęs laikrodį paskutinį kartą, nusižiovavo. Eilės dantų saulėje žybtelėjo auksu.

-Dar... Viena valanda,- Elisa prisivertė nusišypsoti - ir iškart pasigailėjo, nes smėlio kaipmat pripūtė į burną.
-O tada... vonia! Dušas! Vandenynas! Ir daugiau jokių, jokių demonų...
Dykuma rangėsi tarsi tingi gyvatė. Vienas po kito aplink Elisą atsirado ryškiausias miražas, ir vėl ištirpo į nesibaigiančios dienos karštį. Tada kitas... trečias... Vėl ir vėl, miražai viliojo ją sustoti, atsisėsti, pailsėti, apsisukti atgal. Ir daugiau niekur iš čia nebepabėgti.
-To nebus!- paskelbė Elisa su didžiausiu patosu.
Iš po smėlio lyg raketos šokinėjo vėžliai įkaitusiais kiautais. Žuvys verkė rubinų ašaras. Pro šalį driekėsi sodai, pilni liaunų obelų stiklo obuoliais, kurie skambėjo lyg varpeliai.
Elisa nesustojo, neatsisuko atgal.

Demonas ėmė nagais belsti į stiklą pats to nepastebėdamas.

Kopose šoko piratų laivai drugelių spalvų burėmis.
Smėlio bangas jungė išsiraizgę burtininkų bokštai, lyg vamzdžiai susilankstę keistais kampais.
Į jų langines įsikibusios iš paskutiniųjų laikėsi margos katės, kurių plaukai kilo į orą, vėlėsi į kamuolius ir riedėjo žemyn į išdžiūvusius slėnius.
Iš už kalnų išlindo tuzinas mėšlavabalių, karinėmis uniformomis, išsirikiavo į eilę ir patraukė link plaukų kamuolių.
Elisa bėgo, nesustojo, tik patyliukais keikėsi visais žinomais ir išgalvotais keiksmažodžiais.

Toli toli, už gerų trijų valandų kelio atgal, demonas susiraukė, lyg perkandęs patį rūgščiausią obuolį pasaulyje. Lėtai, erzinančiai lėtai, išbyrėjo paskutinės smėlio kruopelės.
Demonas užsimerkė, atsilošė, ir apsimetė, kad jam absoliučiai niekas nerūpi. Maža figūrėlė laikrodyje paskutinį kartą suspindėjo auksu, ir išnyko.

Elisa krito.
Smėlis staiga pasibaigė, iš niekur nieko atsirado aukščiausias skardis... Apačioje labai staigiai artėjo uolos.
Nematomas barjeras, neleidęs jai dingti iš dykumos keliaujant oru, taip pat išnyko. Ir Elisa nieko nelaukusi išnyko, po savęs palikusi tik tylų pokštelėjimą.

***

Skersiniame skersgatvyje saulė leidosi. Buvo tylu. Svarbiausia, buvo vėsu. Elisa atsirado iš niekur tiesiai virš ledainės stogelio ir krito per jį kiaurai.
Nieko nematydama per tamsius akinius ir smėlį, ji nusvirduliavo prie pirmų neužrakintų durų, virš kurių kabojo užrašas "Menkniekių parduotuvė," ir tiesiog griūte įgriuvo į vidų su debesimi smėlio. Kai keliavo oru, laiko galvoti nelabai buvo, todėl ji tik nutarė, kad nori ten, kur "nekaršta, nėra demonų, ir žmonės draugiški." Ji labai, labai tikėjosi, kad žmonės čia bus draugiški, nes jos koja tikriausiai buvo lūžusi nuo kritimo, šonkauliai irgi buvo kažkokie įtartini, o ir šiaip, dabar atrodė, kad kaip tik laikas apalpus kristi ant žemės.
Kaip tarė, taip ir padarė. Elisa labai nerangiai užkliuvo už slenksčio, akyse labai greitai viskas sutemo, ir ji labai stipriai galva vožėsi į labai labai kietas grindis.

*

Neprisijungęs Cornelia Disaster

  • VII kursas
  • *
  • 115
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
Nebereikia... Noriu išeiti... Kodėl neatleidžia??? Rėkimas, kurio niekas negalėjo išgirsti. Tylus vakaras, ištuštėjusios gatvelės, ir garsios garsios mintys, nevalingai lendančios galvon. Rodos, kad kilometro spinduliu aplink nėra nė vieno žmogaus.

- Aaaaaah...- Tamsiame, apgriuvusiame brome, šalia pratrupėjusių plytų krūvos pasigirdo užkimęs, pavargęs atodūsis. Žvyru lėtai nuslydo viena koja, po jos sekė antra. Gerai įsižiūrėjus, kas antrą sekundę, kai blyksteli baigiančio perdegti šviestuvo lempa, būtų galima pamatyti sėdintį žmogų. Greičiausiai valkatą, ar narkomaną. Žmogysta vėl sutraukė kojas prie savęs, sudrumsdama vakaro ramybę dramatiškai gergždžiančio žvyro garsais.
- Jūs gal juokaujat... - Apsimiegojęs balsas išdavė, kad tai- mergina, - Kaip suprasi...? - Cornelia atsimerkė, lėtai pasuko galvą į vieną pusę, į kitą. Jei turėtum gerą klausą, matyt girdėtum, kaip traška kauliukai, atliekant šį paprastą veiksmą. Mergina susėmė už galvos, suaimanavo ir, regis, nusikeikė. Nežinia, kas dėjosi jos galvoje, turbūt ji ir pati negalėtų atsakyti. Chaosas? Nežinia? Tuštuma? Viskas viename.

Po penkių ar dešimties minučių Cornelia pasilenkė į priekį, visu svoriu atsirėmusi delnais į aštrų žvyrą, keturpėsčia pasitraukė nuo sienos ir atsistojo. Visiškai pasimetusi pasikasė galvą ir truputėlį pramankštino kaklą. Lėtais žingsneliais mergina pajudėjo gatvelės link. Garsiai kvėpuodama, ji vilko koją po kojos, neturėdama jokio tikslo, tiesiog reikėjo judėti, eiti, kažką daryti. Išlindusi iš bromo ji apsidairė. Tuščia. Ramu. Tik kelios žvakės languose. Cornelia tiesiu taikymu nužirgliojo prie durų, ant kurių buvo parašyta "Gėrimai ir ne tik". Uždėjusi drebančią ranką ant vėžlio formos rankenos stipriai truktelėjo. Užrakinta. Tyliai pasikeiksnojusi bandė sekančias duris. Durys cyptelėdamos atsidarė. Tiesą sakant, joms atidaryti nereikėjo tiek jėgų, kiek Cornelia panaudojo, tad durys atsiviepė, trinktelėjo į sieną iš lauko pusės ir bumerangu grįžo atgal.
- AAAAAuč... - gavusi nemenką smūgį iš durų į nugarą Cornelia buvo tarsi įšluota į krautuvėlės vidų. Lyg kažkas būtų specialiai viską taip sutvarkęs...
Vos žengusi vidun ji nudribo ant žemės, nes užkliuvo už gulinčio žmogaus. Nusikeikusi atsistojo, pažiūrėjo žemyn. Gūžtelėjo pečiais ir atsitraukė porą žingsnelių, nusprendusi, kad neturi jėgų gilintis į kitų žmonių problemas.
Mergina giliai įkvėpė ir susiraukė. Kvapas tikrai specifinis, kaip ir prekės lentynose. Kai kurios tiesiogine to žodžio prasme į ją žiūrėjo.
- Šitaaa... Gal turit spirito? - sakinio intonacija kilo ir garsėjo, tad paskutinio žodžio raidė net lauke turėjo girdėtis, - Aš čia sužeista, tai gal turit kažko?
Kalbėdama mergina šliaužiojo aplink lentynas, karts nuo karto per rankas prabraukdama kokį vėrinį iš dantų ar keistas apdegusias medines lenteles. Taip besidairydama ji atslinko iki krautuvėlės gilumų ir pamatė dar vienas duris. Prikišusi ausį klustelėjo. Tyla. Cornelia palenkė rankeną ir pastūmė duris, šį kartą atsargiai, nes prasileidusi smūgį nuo lauko durų dar jautė to pasekmes. Kambarėlyje pamatė siluetą, moterį, sėdinčią prie stalo, atsukusią nugarą į duris. Keisti šiurpai perėjo merginos nugara, suspaudė galvą, lyg pasamonė bandytų kažką jai pasakyti, kažką priminti. Nors Cornelia negalėjo matyti moters veido, ir apskritai, sunku būtų pažinti žmogų tokiame pritemusiame kambarėlyje.
- Gerą vakarą, ponia, graži skylė, - socialiniai įgūdžiai irgi buvo užrūdiję, - Čia Londonas? Aš nežinau kaip paaiškinti, bet jūsų durys atdaros... Ir aš.. Nu, va aš.. aš čia, tai taip gavosi, - kažką vebleno Cornelia, - Man praverstų čiuuut čiut spirito, ar šikšnosparnio šlapimo..., - sakydama čiut čiut, Cornelia pirštais parodė, kiek nedaug jai tereikia. Akivaizdžiai ji dar nesiorientavo, nei kur yra, nei kas vyksta. Pamiršo ir tai, kad šiais laikais reikia būti itin atsargiai su žmonėmis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Cornelia Disaster »

*

Neprisijungęs Mariè de Hemptinne

  • VII kursas
  • *
  • 156
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • pure
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
- Pamary, pamary plėšo priešus mus Marie! Jei kasnors jai nepatinka, meta žiobarus į mišką! - energinga skanduotė ošė ore, Marie grakščiai sklandant palei žaliaskarių eglių viršūnes.

Pasidabinusi sidabru austomis odinėmis juodomis kelnėmis ir smaragdo spalva tvinksinčia viršutine sportine mantija, Marie dešiniu rankos rodomuoju pirštu pasitaisė Klastūnyno emblemą, tvirtai pritvirtinta prie jos krūtinės. Kairiąja ranka tvirtai suspaudusi šluotkotį Marie pasiruošė paskutiniąjai atakai.

- Torai, Patty, - laikykit frontą iš kairės, neleiskit Londono Plačiapėdžiams prasmukti pro nekontroliuojamą kairįjį aikštės plotą, - šuktelėjo Marie, jai įprastu įsakmiu ir šaltu tonu. Vėjo gūsis kaip mat pakilo, Marie kvidičo komandos rinktinės gynėjams kaipmat suskubus ginti kairiojo kvidičo aikštės krašto.

Tik ne šį vakarą pagalvojo juodaplaukė kvidičo komandos Dingusi Viltis komandos kapitonė, puolėja Marie, dabar abejomis rankomis stipriai sugriebusi šluotkotį ir pasilenkusi žemyn tiesiu taikymu link Londono Plačiapėdžių viduriniojo ranko. Stebėk aplinką. Taip, gerai, dabar truputį... aukštyn.. mintyse paskendusi Marie įsibėgėjo ir dabar jau dideliu greičiu skriejo link lanko zonos.

- Villy, pasas! - šuktelėjo Marie kitam komandos gynėjui, aktyviai besiginančiu nuo priešininkų komandos, kuris kaipmat kairia ranka perdavė kritlį, kurį Marie pagavo dešiniąja ir nieko nelaukdama stipriu mostu metė viduriniojo lanko link. Bum.  Girios gūdumoje stūkstanti kvidičo aikštelė pratrūko ošti, džiūgaudama Dingusios Vilties pergale šiose pogrinžio kvidičo rungtynėse. Marie šyptelėjo lūpų kampučiu. Kaip senais laikais. Kai dar treniravau Klastūnyno komandą. Kai buvo žaidėjų, vertų skristi už koledžą. Koledžą, kuriam manęs nebereikėjo... Prisiminusi liūdnai pasibaigusią karjerą Marie, nekreipdama dėmesio į jos vardą skanduojančius sirgalius, išskrido iš girioje kerais užslėptos aikštelės ir nuskrido į vakarėjantį mišką.

***

Dundesys dangaus skliaute pažadino Marie, susigūžusią šalia šimtmečius skaičiuojančio alksnio. Jos šluota numesta keleta metrų nuo jos tykiai laukė šeimininkės. Marie apsižvalgė, bandydama susiorientuoti, kur yra. Apylinkės, stebint jas nuo žemės, jai nieko nesakė. Marie buvo įsitikinusi, kad skrido vakarų link.

- Accio šluota, - tarstelėjo ji, išsitraukusi vynmedžio burtų lazdelę, kaip simboliška, - pagalvojo ji ir užšoko ant nuo žemės pakilusios mylimos, gyvenime daug skrydžių ir aršių kovų mačiusios šluotos. Pakilusi virš medžių lajos Marie nustebo tolumoje pamačiusi miestą. Iki skausmo pažįstamą. Bet traukiantį. Lyg magnetas traukė Marie link ten, kur kadaise šniukštinėdavo vakarais ir su koledžo draugais krėtė išdaigas na ne daugiau negu Ežero Pakrantėje sau nusišypsojo ji varžybų nebus iki kitos savaitės.. gal vertėtų apsipirkti ir prasiblaškyti pagalvojo Marie ir apsisprendusi dar šiek tiek pakeliauti suskubo link Skersinio Skersgatvio, kur dar daug, kas nematyta.

***
Kelionė netruko ilgai, o nusileidus akmenukais grįstoje gatvelėje Marie apėmė nostalgija geram rūpužių sidrui. Kur jo rasti? apsižvalgiusi po gretimai tūksančias krautuves ir užeigas pagalvojo Marie. Aukščiausios Rūšies Kvidičo Prekės perskaitė užrašą vitrinoje o taip, bet ne dabar.. šiek tiek paėjusi gilyn Marie pradėjo klaidžioti po skersgatvius, nusimindama, kad gatvės apytuštės, o vitrinose nebeparduoda rūpūžių sidro. Marie ieškojo toliau. Akis patraukė Salamandro kaukolės. Labai neįprasta prekė tokioje vietoje pagalvojo Marie ir prasibrovusi pro voratinkliais nusėtas duris pastūmė giržinčias senas duris.

Prieš akis ji pamatė tai, ką pamatyti tikėjosi mažiausiai. Marie sustingo vietoje, o jos šluotkotis nusirideno tolyn link kambario vidurio, atsitrenkdamas į gulinčio žmogaus šešėlį.

*

Neprisijungęs Lauren Malign

  • *
  • 63
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
Tiesiog negaliu patikėti. Kaip galima sugalvoti tokią absoliučiai kvailą idėją ir manyti, kad ji yra tokia geniali? Kaip protingam, išsilavinusiam žmogui gali kilti tokios vizijos?

Lauren piktai kulniavo Skersinio Skersgatvio plytelėmis. Purvinos, šlapios ir seniai nerestauruotos, jos viso labo skaudžiai primindavo apie gerus, galimai nebegrąžinamus, laikus. Karas, taika ir vėl karas – tokia dinamika gyvuodavo tiek žiobarų, tiek ir magų pasauliuose. Kiekvieną kartą – nauji žmonės, nauji šūkiai, nauji vertybiniai konfliktai; tik vis ta pati baimė ir sumaištis. Ir šiuo metu Londone kylantys neramumai, Lauren mąstė, yra tik dar viena senosios pasaulio tvarkos atmaina. Tik šįkart Ministerija tai numatė, jie planavo. Tačiau nėra taip, kaip jie galvoja, po velniais, nėra. Kodėl Ministerija metai iš metų nesugeba išmokti savo pamokų? Sistematiškas gėris niekada nelaimės prieš nesistematinį blogį!

Mergina sustojo likus porai metrų iki savo kelionės tikslo. Kaip ir kitose Skersgatvio vietose, visos durys bylojo apie prarastą gerovę. Danguje telkėsi debesys, o ore galėjai tebejausti šviežių keliautojų pėdas. Laur instinktyviai, nors protu suvokdama to nereikalingumą, išsitraukė lazdelę. Įkvėpė. Iš tamsių debesų pradėjo byrėti retas, bet isteriškas lietus. Lauren žengė norėdama atverti duris, tačiau šios jau buvo atidarytos. Po nedidelį tarpelį skverbėsi tamsūs šešėliai. Suspaudus lazdelę, mergina švelniai ja mostelėjo – praviros durys atsivėrė plačiau, netikėtai kažką užkliudant. Atsiveriant durims, Lauren išvydo į save nugarą bestovintį žmogų.  Ant žemės tolėliau voliojosi šluota, o dar toliau...

Lauren žioptelėjo. Ant žemės gulėjo Elisa, panašu, be sąmonės. Instinktyviai veikdama, mergina žengė žingsnį į priekį, lygiagrečiai atsistodama šalia stovinčios žmogystos. Šalia jos stovėjo žmogus, kurį būtent čia Lauren ir tikėjosi rasti – Mariè. Nepakreipdama galvos ir vis tebežiūrint į suglebusį Elisos kūną priešakyje, Laur su šypsena išspaudė:

- Smagu tave matyt, Mari. O kas čia per grakštumo ikona?

Už lango pradėjo bildėti stambiais lašais pliaupiantis lietus. Laiko nebuvo daug, bet Lauren džiaugėsi misijos sėkme. Tie, kam reikėjo, buvo įspėti. Jie renkasi. Jie grįžta.

*

Neprisijungęs Yavanna Kementari

  • Burtininkė
  • **
  • 17
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
Saulė jau buvo pakilusi aukštai į padangę, karštis tvoskė nuo žvyruoto kelio tiesiai į veidą. Dangumi sūkuriavo tamsūs debesys, žadantys lietų. Diena buvo nerami, kupina permainingo vėjo, keliančio į orą sausus žolės stiebelius, lapus ir smulkų žvyrą. Yavanna greitai žingsniavo tuščiu keliu, jausdama įsielektrinusį orą, audros nuojautą ir kylantį nerimą aplink.

Kažkas čia ne taip, galvojo ji, spėriai žingsniuodama ežero link. Kažkokie visi įsitempę, tarsi laukdami...laukdami ko?

Diena jau nuo ryto prasidėjo keistai. Yavanna jau buvo įpusėjusi savo paieškas, besitęsiančias keletą mėnesių. Po bemiegės nakties, praleistos tolimo ir žmonių pamiršto miestelio bibliotekoje, rankoje pagaliau pergalingai gniaužė popieriaus skiautę. Skiautę, turėsiančią nuvesti ją prie atsakymo į daugelį užduotų klausimų. Ir dar daugiau neužduotų...

Skiautėje nebuvo daug simbolių. Vienas - tiesi rodyklė pirmyn, o šone - trys skaičiai. Koordinatės. Koordinatės šito apleisto ežero karščiu alsuojančioje žemėje, link kurio ji dabar ir keliavo. Ant nosies nukrito vienišas lietaus lašas. Yavanna nepakėlė akių į dangų - neturėjo kada, nes visa esybe jautė, kokia susierzinusi gamta aplinkui. Oras net zvimbė nuo nematomos įtampos. Reikėjo skubėti, nors kodėl, ir kas vyksta, Yavanna nežinojo. 

Prieš akis driekėsi laukinė pieva, kupina gėlių ir laukinių krūmokšnių. Yavanna prisiminė dienas, kai mokė Herbologijos pačioje šauniausioje magijos mokykloje. Buvo tikrai smagu, prisiminė ji pati sau. Smalsūs mokiniai, nuotykiai į neatrastas pievas, ieškant naujų augalų... Prisiminimai šildė širdį. Praeitis buvo graži, tačiau dabar reikėjo žiūrėti į dabartį, ir ypač, į kelią po kojomis, nes užsigalvojusi Yavanna praėjo mažą, laukinių žvėrių išmintą takelį, sukantį į dešinę nuo ežero. Pyktelėjusi ant savęs, apsisuko ir grįžo atgal. Vienas, du, trys...septyniolika. Apsisukti, pažvelgti į pietus, kur saulė auksina ežero bangas... Čia.

Vejas nurimo, ir net karštis, atrodo, pasitraukė. Yavanna apsižvalgė aplink. Laikas sustojo. Ant takelio, priešais ją, augo mažas pilkas žolės kupstelis. O iš jo kyšojo plonas stiebelis su sidabrinės spalvos žiedeliu, trapiu ir mažyčiu. Jei nežinotum, kad jis čia, praeitum. Nėra ko laukti, pagalvojo Yavanna ir ištiesė ranką prie gležno žiedelio. Tik spėjo paliesti jį piršto galiuku, kai pasaulis aplink susijaukė. Nešyklė, pagalvojo ji spalvotame sukūryje, kuriuo pavirto viskas aplinkui. Keista. Paprastai nešyklėmis būna negyvi daiktai...dar spėjo pagalvoti, kai kelionė staiga ir nemaloniai baigėsi ant purvinų ir šlapių plytelių.
Yavanna pakėlė galvą. Tamsu, šlapia ir murzina. Ir tas kvapas... Yra daug vietų, kurios atrodo panašiai, tačiau jau žinau, kur esu.

Pasirėmusi ranka, ji atsistojo ir nusiviepė, nes kelionė nešykle baigėsi nelabai švelniai. Maudė kelį, ant kurio nusileido. Praeis, buvo ir blogiau, pasakė sau ir pažvelgė prieš save.

Kažkieno palikta šluota. Praviros durys. Šešėlis tarpduryje. Yavanna įsitempė. Niekada nežinai, ar šešėlis prieš tave draugiškas, ar ne. Praėjus keletai sekundžių, atsipalaidavo ir nusišypsojo. Niekada nepamirši savųjų. Ji ryžtingai žengė pro atdaras duris. Gal dabar bus aiškiau, kas čia vyksta...
 

*

Neprisijungęs Xantoria Taraxanum

  • Burtininkė
  • ***
  • 127
  • Lytis: Moteris
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
Už apkerpėjusio kaminėlio, virš vienos iš skersgatvio krautuvėlių, didžiulės akys visą dieną kantriai sekė Skersinio įvykius. Besileidžiandčios saulės spinduliai trumpai atsispindėjo nuo uždaromo lango kitoje gatvės pusėje ir šviesos blyksnis vos mirksniui apšvietė kamino slaptavietę- akys priklausė jaunam namų elfui. Padarėlio kūną dengė švarus, tamsiai mėlynos spalvos, bet neaiškios kilmės, (greičiausiai) vonios rankšluostis. Apdaro kamputyje sidabro siūlais matėsi išsiuvinėtas herbas- Lokys ir kiškis, apsupti ąžuolo lapais ir varnalėšų žiedais. Elfas pasimuistė vietoje ir patogiau įsitaisė- vakarėjantis miestas pamažu nutilo ir dar viena diena žvalgybos praėjo be naujienų. Nieko įdomesnio nesitikėjo iš nakties.

Elfo dėmesį patraukė žaidžiantys vaikigaliai ir garsiai besidaužantis kamuolys. Jis atsargiai pakilo ir šiek tiek svirduliodamas nuo nutirpusių kojų, namo stogu juos pasekė, kur dabar vaikiai brovėsi į vieną iš pamirštų parduotuvių. Jų kamuolio niekur nebuvo matyti. Netrukus išgirdo balsus ir ne tik vaikų. Elfas kaip akmeninė chimera nutūpė ant sekančios palangės ir įtempė ausis. Netrukus klykdami vaikai pasileido gatve, kuo toliau nuo šios vietos. Elfas pasinaudojo suirute ir kulverčiais nusirito nuo palangės ir susirietęs nuskuodė palei galinę sieną tiesiai link durų. Jis sugebėjo šmukštelti vidun nepastebėtas ir užlindo už pirmos pasitaikiusios lentynos. Iš šios slaptavietės jis vos įžiūrėjo keistą žmogystą.
-Ahhh velniop šitą maskuotę!

Išgirdęs šiuos žodžius elfas išsitiesė susidomėjęs ir iškart atsisėdo iš netiklėtumo pamatęs raganos tikrąją išvaizdą. Jo kūnelį perbėgo šiurpulys, kuris iš karto pavirto drebuliu- iš džiaugsmo, kad po mėnesio žvalgybos rado ko ieškojo, ir iš baimės, nes puikiai žinojo, kad Mis Grand pavojingas taikinys.
Sunerimusiam elfui atrodė, kad praėjo amžinybė, kol Dorota užsidarė kabinete parduotuvės gale. Įsitikinęs, jog nebus pastebėtas jaunasis elfas pokštelėjo ir išnyko, lygiai tuo pačiu metu, kuomet nauja figūra perskrodė vakaro orą ir triukšmingai nusileido ant ledainės stogelio.
Disclaimer: Ideas and opinions expressed by Xantoria are fictional and in no way represent the real person behind this character.

*

Neprisijungęs Mariè de Hemptinne

  • VII kursas
  • *
  • 156
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • pure
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
Nedaug trūko ir pati Marie būtų užgriuvus už patamsėje gulinčios žmogystos. Išlikimo instinktas vistik sulaikė ją ant kojų. Kambarys dvokė spiritu. Grįžus suvokimui, kad pasaulis aplink ją pakankamai stabilus, Marie švystelėjo ore lazdelę:

- Lumos, - šviesos spindulys pakilo iš Marie lazdelės ir nušvietė prekyvietę naujomis spalvomis.

Tuo pat metu įvyko keletas dalykų.

Negaliu patikėti savo akimis įdėmiai į sugniužusią šalia durų raganą įsižiūrėjusi pagalvojo Marie:

- Iš visų pasaulio vietų, magiškų ir ne, mažiausiai tikėjausi tave pamatyti čia, - Marie priklaupė prie gulinčios Elisos kūno ir ranka patraukė per merginos plaukus, - klastuolę, grynakrauję, tėvynainę, - šypsena atsirado Marie veide prieš jai ištariant jos vardą, - Elisa. Elisa Mirror. Kur tave velnias nešė ir pametė? - paklausė Marie kol jos dėmesio nenutraukė tolėliau stovinti žmogysta, kažką aiškinanti iš ten kur stovi Marie nematomam šešėliui.

- Nešk bet kas kas dega! Spiritas dega, nešk spirito! - įsakmiai ir nerimąstingai taukšėjo iš pirmo žvilgsnio įkaušusi moteriškėreikėtų prieiti pasižiūrėti, kas čia vyksta, galbūt tai susiję su tuo, kad Elisa guli ant žemės nusprendė Marie ir pakilo ant kojų.

Nespėjusi nueiti nei žingsnio tikslo link, Marie už nugaros prasivėrė ką tik matytos sunkios durys. Pro jas įžengusi jauna moteris akimirką apžvelgė situaciją: tarpdury nugriuvusi ragana be gyvybės ženklų, giliau kambaryje besiburiuojantys spirito ištroškę tikriausiai vietiniai raganiai ir..

- Mariiiii! - smagu tave matyti šyptelėjo Lauren jai būdinga šelmiška šypsenėle. Niekad nežinai ką ji mąsto ar ką sugalvojusi pačirškinti ant ilgos ir lanksčios testralio uodegos plauko burtų lazdelės. Su Lauren Marie sieko įdomi patirtis. Nors mokėsi Hogvartse tuo pačiu metu, tačiau skirtingi koledžai merginas priversdavo sportiškai pamojuoti lazdelėmis.

- Manęs neapleidžia jausmas, kad buvau nepakviesta į vakarėlį, - nusijuokė Marie reikšmingai pasižiūrėjusi į vis dar gulinčią Elisą ir tarpdury stovinčią Lauren, - kokie vėjai tave nupūtė į šią valymo kerų nemačiusią buveinę? - paklausė Marie ir nugesinusi burtų lazdelėje žybsinčią šviesą įsidėjo ją atgal į kišenę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Mariè de Hemptinne »

*

Neprisijungęs Elisa Mirror

  • VII kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
-Štiš, bjaurybės!- Elisa pyko. Įnirtusi mosavo rankomis aplink galvą. Pasaulis sukosi lyg katilas, maišomas pernelyg energingo pirmakursio, o Elisa sukosi su juo.
Ją puolė visokiausi nemalonūs padarai. Ausyse zvimbė lokio dydžio kamanės pūkuotais sparnais. Elis pabandė atsargiai pramerkti akis, ir iškart pasigailėjo.
Aplinkui ją šoko, sukosi didžiulės vaivorykštinės plaštakės, kartkarčiais susidauždamos ūsais, kurie skambėjo garsiai ir nedraugiškai. Kas trečia plaštakė virpėjo raibuliavo, pavirsdavo į rają, nerdavo į nežinia iš kur atplaukusią bangą, ir išnykdavo joje.
Iš už tolimiausio užkaborio atskrido milžiniškas sausainis su šokolado gabaliukais, kurie staiga pasivertė į krepšinio kamuolius ir nuriedėjo į visas puses, persekiodami plaštskes.
-Su sausainiais visai gerai būtų kavos...- sumurmėjo Elis ir... prabudo.
Aplink ją būriavosi pažįstami ir ne tokie pažįstami veidai.
Plaštakės neturi veidų, Elisa susiraukė, ir pasitrynė akis.
Veidai niekur nedingo, bet dingo sparnai, ir staiga nebebuvo nei vienos plaštakės, vien tik raganos. Elisa niekaip neapsisprendė, kas geriau. Plaštakės atrodė labai jau įtartinos, galėtų įkąsti; raganos turbūt nesikandžioja, bet visko gali būti...
Judėdama labai atsargiai, Elis pamažu atsisėdo, atsirėmusi į sieną. Skaudėjo visur, bet gyventi buvo galima.
Atrodo, niekas nelūžo. Gerai.

*

Neprisijungęs Dorota Grand

  • Burtininkė
  • ****
  • 308
  • Lytis: Moteris
  • No.
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
Padėjusi katiną ant laisvos lentynos Dorota šlumštelėjo užu stalo. Sunėrus rankas ragana įdėmiai nužvelgė savo darbo vietą - krištolo rutulys, visiškai nematytos egzotiški žolių žiedai bei keistai atrodantis žiedas. Juodaplaukė slystėlėjo pirštu per glotną jo paviršių.... Katinas staiga sušnypštė.
-Viskas gerai Relia. Jei būčiau pirmakursė nabagėlė, aišku, kad net nebegalėčiau pajudėti. Visgi, turiu šiek tiek patirties už savo diržo, - šyptelėjo ji, tada dirstelėjo į apdarą, - am na gal po suknele.
Grand atsiduso. Šio vakaro užduotis buvo be galo svarbi - išsiaiškino prakeikto žiedo funkciją. Kadangi pinigų šiais laikais reikia visiems, netgi ir puikioms magijos ekspertėms, ragana buvo įkurusi nelegalų versliuką. Dorota paimdavo prakeiktus daiktus, išsiaiškindavo jų funkciją o po to parduodavo juos didžiausiai mokančiam žmogui. Žinoma, tie personažai būdavo nei pozityvaus tipo... net ir formų. Keista, kodėl blogi žmonės dažnokai būna neišvaizdūs?
Gerai užteks galvoti apie nesąmones papurtė galvą buvusi Nuodų ir Vaistų profesorė. Nieko nebelaukus moteris kilstelėjo žiedą porą centimetrų aukštyn ir įslydo savo kairės rankos bevardį pirštą vidun.
Atrodo, orą perskrodė griaustinis. Dorota susigūžė it iš po žiemos miego pažadintas meškinas, jos veidas persikreipė bematant. Dantys stipriai suspaudė raudonas lūpas... Čiut čiut ir atrodo tuoj bus kraujo.
Bet kraujo nebuvo.  Vietoj to, prasivėrė juodojo kambariuko durys ir pro jas įžengė nepažįstama žmogysta. Pro Dorotos akis skriejo šmėklos, kikeno vaiduokliai ir plaukus tampė poltergeistai. Akies krašteliu, tampoma konvulsijų moteris sugebėjo pamatyti, kad patalpoje ji jau nebe viena. Reikėjo daug inkštimų, daug valios jėgos ir dar daugiau Relios šnypštimo bei latanų tapnojimų, kad Dorota galėtų išplėšti savo pirštą iš prakeikto žiedo nasrų.
Vos nenuvirtusi nuo kėdės buvusi klastuolė sunkiai dūsavo. Ausis pasiekė kitas moteriškas balsas:
- Gerą vakarą, ponia, graži skylė, - socialiniai įgūdžiai irgi buvo užrūdiję, - Čia Londonas? Aš nežinau kaip paaiškinti, bet jūsų durys atdaros... Ir aš.. Nu, va aš.. aš čia, tai taip gavosi. Man praverstų čiuuut čiut spirito, ar šikšnosparnio šlapimo...
Vos atėjusi žmogysta sugebėjo išspausti sakinį, Dorota dešine naguota ranka griebė buteliuką stovėjųsį ant metų mačiusio staliuko. Kėdė suamanavo, ragana šoko ant kojų ir sviedė buteliuką tiesiai į atėjusią merginą. Tiesa, pataikė visiškai ne ten kur reikėjo. Sakykim, Grand prametė gerokai į šalį - buteliukas nuskriejo vos ne į kitą pusę ir kažkur tiesiog... prasmego. Nei duženų, nei garso, nieko... Kokia keista krautuvė.
Dorota sumirksėjo. Visų pirma, jos galvoje vis dar sukosi chaosas, visų antra, dėl silpnumo nesugebėjo pataikyti paprasto buteliuko į žmogų, visų trečia, jos akys išsiplėtė.
-C.. Cornelia? - vimtelėjo juodaplaukė ir pasitrynė akis lyg sapnuotų, - aš nebežinau, aš čia jau tas žiedas man nesąmones peza ar čia tikrai tu? Žinau, kad Hogvartse... bent žinojome viena kitą?
Atrodė, kad laikas šiek tiek sustojo. Nostalgja plūstelėjo į raganos galvelę kaip besiliejantis vynas. Tačiau viskas tuo dar nesustojo. Tą pačią akimirką Dorota ir Cornelia išgirdo bruzdesį pagrindinėje salėje. Grand pridėjo savo pirštą prie lūpų.
-Šššš. Aš tiek tiek slepiuosi... Tuojau tavim pasirūpinsiu, leisk pažiūrėti, kas gi braunasi į mano slaptavietę...
Buvusi klastuolė šiek tiek tūptelėjo ir praslinkusi pro Cornelią, kyštelėjo galvą pro praviras juodas duris. Krautuvės priekyje būriavosi nemažas kiekis... žmonių? Merginų? Moterų? Dorota susiraukusi apžvelgė susirinkusius veidus. Keturios žmogystos iš kurių dvi buvo pažįstamos.
-Kas per... Elisa? - vyptelėjo ragana, - nuo kada grindys tavo geriausios draugės?
Grand nužingsniavo link balsų, jos eisena buvo grakšti, tačiau skubota, lyg vaikas pamatęs saldainį ant stalo. Ji nužvelgė likusius svečius ir ore bakstelėjo į dar vieną pažįstamą veidą.
-Marie. Klastuoliška kaip visad, - linktelėjo su šypsena Dorota, nusukdama akis į kitas merginas ((Yavanna ir Lauren)), - Nežinau, kas jūs tokios, bet krautuvė jus įleido. Aš Dorota Grand, - ištiesusis ranką ji šyptelėjo, - jei būtumėte turėjusios agresyvią aurą tam tikriems taškams, jūsų galvos būtų automatiškai nukirstos.
Ragana sukikeno. Ji išskėtė savo rankas į viršų ir nusijuokė - peizažas, kuris ką tik atsivėrė, nežadėjo nieko gero.
-TAI KADANGI MŪSŲ JAU ČIA TIEK DAUG, GALBŪT ŠIEK TIEK ATSIPALAIDUOJAM? Taipogi, dviems iš mūsų gaujos reikėtų medicininės pagalbos. Arba bent jau magikolio pagalbos.
Dorota grakščiai apsisukusi aplink kulną stryktelėjo ant nušiurusio krautuvės stalo - jos rankoje it iš nieko atsirado burtų lazdelė, kuri greitai sumosavo keistos formos aštuntuką.

Kelios ateinančios sekundės buvo it iš burtininkų ir raganų pasakų. Kadangi krautuvė buvo slėptuvė, Dorota galėjo keisti jos išvaizdą viduje kaip tik norėjo. Staiga kambarys išilgėjo, išplatėjo, visas sienas išmušė raudoni tapetai, nusdriekė metrai bordo spalvos užuožuoladų kurias puošė auksinės dekoracijos. Šonuose išdygo barai, už kurių trypė keistokai atrodantys barmenai - žmogaus dydžio katinai su kostiumais. Aplink visą salę skriejo įvairaus plauko gyvūnai ir gyvūnėliai - pegasiukai ir sparnus turinčios kiaulytės, vienaragiai smagiai knapsėjo įvairiuose kampuose. Iš kažkur atsirado daugybe padavėjų kurios per porą akimirkų visoms damoms atnešė po džino taurę.... Išskyrus Cornelią. Cornelia į abi rankas gavo po šimtaprocentinio salamandrų spirito butelį. "Krautuvės" priekyje iškilo didžiulė švytinti scena, ant kurios smagiai trypė ir grojo žmonės su arklių galvomis, girdėjosi kabareto tematika. Apibūdinant trumpai - viskas atrodė kaip magiškas Mulin Ružas.
-Jūs dvi, - Dorota bakstelėjo į Cornelią ir Elisą, - žinau kad jūs abi esate stiprios savimi galinčios pasirūpinti moterys, tačiau vistiek norėčiau, kad kas nors apžiūrėtų jūsų žaizdas.
Grand mostelėjo ranka į kairįjį parduotuvės kampą, kuris nė iš šio nė iš to išdygo kaip koks grybas po lietaus. Viduje pacientų laukė mielai atrodantys burundukai su apsauginėmis kaukėmis, ir kažkodėl... skalpeliais.
-Tai... ką gi jūs čia visi šiandien veikiate? - mirktelėjo Dorota užduodama patį svarbiausią vakaro klausimą.
Still no.

*

Neprisijungęs Sanguinary Black

  • Hogvartso ūkvedys
  • *
  • 486
  • Lytis: Vyras
  • The one and only!
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
Karštas vasaros vakaras, o Sangu kaip visada ir kaip visi jau yra pratę, trankosi kažkur kur nei jam, nei niekam kitam ne vieta. Gaudo neaišku ką, ieško neaišku ko, ir šįkart priešingai nei daugybę kartų prieš tai, jis nejautė absoliučiai jokio smagumo... Jau seniai laikas išeiti į pensiją, arba mažų mažiausiai pasilikti Hogvartse ir dėstyti snargliams iki mirties... Būtų ramesnis gyvenimas... Vis geriau nei šitas ankštas urvas dievo pamirštam kampe... Ir neaišku kiek jis dar būtų čia sedėjęs, bet staiga tarsi šeštas jutimas jį apėmė. Laikas keliauti lauk iš čia, nežinau kas, bet mane kviečia... Kvietimų ir šeštų jutimų Sangu buvo pratęs klausyti, tai jam ne kartą išgelbėjo gyvybę...Praėjo valandėlė, paskui dar viena ir neaukštas, juodai apsirengęs vyras atsirado vienam iš daugybės Londono skersgatvių. Kaip visada jis nešėsi savo lagaminėlį. Kelias minutes palukūriavo, tarsi kažko laukdamos, tarsi žvalgydamasis... O tada tamsią naktį patraukė į Skersinį Skersgatvį. Jis ėjo be jokio tikslo neskubėdamas, iš šono atrodė, net ir nežinodamas kur. Kojos Sangu pačios nešė ten kur jam reikėjo būti. Galų gale jis atsidūrė priešais vieną neaiškią parduotuvę keistu "Menkniekių krautuvės" pavadinimu.
-Hmm.... Galėjo būti ir blogiau, tik aš dar vistiek nežinau kodėl atsidūriau čia... Vis dėlto, jis nusprendė bent šį kartą pabūti mandagus ir vietoj to kad viską griaudamas įsiveržtų į vidų, jis pasibeldė į duris.
-Tuk, tuk!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Sanguinary Black »
(\__/) (+'.'+) (")_(") This is Bunny. Copy and paste bunny to your signature help him gain world domination.
Taip mano triušis sukapotas į tris dalis...

*

Neprisijungęs Yavanna Kementari

  • Burtininkė
  • **
  • 17
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
Yavanna įžengė pro pravertas duris ir išplėtė akis. Viskas vyko labai greitai - ir labai daug visko reikėjo aprėpti ir suprasti. Viduje buvo keletas pažįstamų ir nepažįstamų veidų. Akies kampučiu Yavanna matė, kaip Elisa lėtai keliasi nuo grindų. Krautuvėlės savininkė - bent jau taip Yavanna nusprendė iš pasitikinčios veido išraiškos - mostelėjo burtų lazdele, ir krautuvė kaipmat pakeitė išvaizdą, o Yavannos rankoje atsirado spalvinga džino taurė. Ji kilstelėjo ją šeimininkės link.
- Kaip tik tai, ko reikia po tokios dienos. O gal prieš tai, kas laukia? Ačiū už malonų priėmimą.
Ji apžvelgė kambarį. Elisa, Lauren...Matyti veidai, pažįstami veidai. Iš atminties plaukė pokalbių nuotrupos. Vieni labiau matyti, kiti mažiau. Bet visi priklausėme tiems patiems metams, o tokių dalykų neišskiria nei skirtingi koledžai, nei kursai. Hogvartsas visus suvienija...
-Tai... ką gi jūs čia visi šiandien veikiate? - išgirdo Yavanna klausimą, užduotą juodaplaukės raganos.
Yavanna dar kartą apsidairė aplink, kiek įtariai žvelgdama į burundukus, artėjančius prie Elisos ir Cornelios, tačiau šie, atrodo, žinojo, ką daro.
- Aš irgi labai norėčiau žinoti, - nuoširdžiai pasakė ji. - Tačiau, manau, yra priežastis, dėl ko mes čia. Ar pastaruoju metu jums nebuvo nutikę kokių keistų dalykų? - paklausė ji, kreipdamasi į visas, esančias kambaryje, ir kaip tik tuo metu pasigirdo garsus beldimas į duris.

*

Neprisijungęs Cornelia Disaster

  • VII kursas
  • *
  • 115
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
Cornelia vis dar bandė susivokti, susiorientuoti, tiek laike, tiek erdvėje. O galima kažkaip praleist šitą dalį, kai viskas sukasi...? Susiėmusi už galvos mergina spėjo pastebėti į ją skriejantį butelį, kuris visai šalia ėmė ir išnyko.
- Ačiū, kad neužmušei, - per sukastus dantis išlemeno Cornė. Dar viena sekundė ir viskas vėl apsivertė. Žmogysta ištarė Cornelios vardą. Antakiai pakilo sukurdami raukšlelių jūrą Cornelios kaktoje. Savo vardo ji nebuvo girdėjusi porą metų. Gal mėnesių. Pastarieji metai buvo stipriai nepaaiškinami.
- D... Dorota...? - neužtikrintai, prislopintu balsu prabilo ji, - Ar tai tu...? Jūs... - mergina pasimetė, užsimerkė, kad galėtų geriau įsižiūrėti į krūvą prisiminimų, nuotrupų, bėgančių akyse. Hogvartsas... Nuodai... Vaistai... Dorota.
-Vau. Sustok traukiny... - ji ištiesė delną, norėdama, kad pasaulis sustotų, duotų laiko susivokti. Tačiau vietoje ramios akimirkos susigaudyti, vakaras buvo paruošęs kitą planą. Krautuvėlės patalpose pasigirdo balsai, Dorota nudrožė pažiūrėti, kas vyksta, o Cornelia, lyg gavusi skuduru per veidą, patrynė akis, papurtė galvą ir nusekė paskui į pagrindines patalpas.
Viena- dvi akimirkos, keletas žodžių, ir patalpoje prasidėjo permainų uraganas. Scena, barai, magiški skraidantys padarėliai... Corneliai taip susuko galvą, o turbūt ir ne tik galvą... Susiėmusi už burnos ji tūptelėjo ir privėmė už medinės bačkos, ant kurios puikavosi ežių iškamšos.
- Netyčia... - burbtelėjo ji, nors krautuvėlėje vyko toks chaosas, kad būtų buvę sunku pastebėti Cornės lepsusą.
Susiimk, čia vyksta kažkas, kas kelia labai daug klausimų... Tiek veidų... miglotų prisiminimų... Cornelia pasirėmė ant bačkos, už kurios katik paliko dovanų ir ėmė skenuoti krautuvėlės svečius. Ilgai netrukus barmenai merginoms padalino labai skaniai atrodančius gėrimus, Cornė jau tiesė rankas, jos veidą nutvieskė šypsena, tačiau vietoje žavios taurės ji gavo du pageltusius butelius, naudotus turbūt 100 metų. Gūžtelėjusi pečiais mergina atkimšo vieną jų ir šliūkštelėjo sau į veidą. Klaida. Krioktelėjusi nuo deginančio skausmo Cornė papurtė galvą ir išsišiepė. Geeeeras mėšlas... Ištiesusi koją ir pakėlusi sijoną Corni pradėjo pilti skystį sau ant blauzdos, kurioje per visą ilgį žiojėjo žaizda, sunku suprasti, kokia jos kilmė, bet panašu, kad jos koja buvo prapjauta, tada į ją šauta, apipilta degiu skysčiu, padegta ir dar apspjauta. Labai apleista „žaizdelė". Baigusi pilti ant žaizdos jau antrą butelį skysčio (kartkartėmis gurkštelėdama), Corni pastebėjo, kad link jos artinasi keista būtybė. Lyg gydytojas iš animacinio filmuko... Cornelia sukikeno, ir jau ruošėsi pasakyti kažką įžeidžiančio, tačiau nespėjus prasižioti, būtybė pastūmė ją, užšoko ant kojos ir puolė kapoti blauzdą su skalpeliu. Būtų buvęs pats laikas pradėti klykti, bet kitas „daktariūkštis" jos žaptus užkimšo su kojine. Keista, bet sulyg kiekvienu peiliuko bedimu Cornelia jautėsi vis geriau.

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #13 Prieš 3 metus »
Pavakario saulė įkyriai brovėsi pro užmerktas akis, kurių savininkė suniurzgė ir apsivertė ant šono besistengdama išvengti kaitinančios šviesos. Merginos veidas paniro į kelių sprindžių ilgio žolę, ir akivaizdu kad jauna moteris visiškai nesitikėjo prabusti nešienautoje pievoje, nes staiga šoktelėjo, įnirtingai ėmė rankomis valyti savo veidą ir keliskart nusispjovė.
Akyse atsivėrė bekraštė žaluma. Kaštoninių plaukų savininkė šilkinėje baltoje suknelėje kaipmat išsiskyrė, rodos, žmogaus nepaliestuose laukuose. Beatrice akys užkliuvo už jai priklausančio mažesnio nei užteko pledo, o ant jo - užrašų knygutės bei mažų maišelių su įvairiausiomis žolelėmis ir milteliais. Paskutinio įrašo data privertė merginą žvilgtelėti į ant nuogo riešo buvusį draugų dovanotą, kvidičo muštukų trenksmus atlaikiusį drakono žvynais puoštą laikrodį. Akimis sekdama pastarojo įrašo detales, iškart susivokė kad būtent šioje pievoje prieš 3 dienas ji nusprendė ištirti kokį poveikį sukeltų gan stiprių haliucogeninių savybių turinčių juodųjų musmirių kepurėlės vartojamos kartu su nuovokumą skatinančiais naktinių jazminų žiedais. Pastarųjų mergina ir atvyko sėkmingai čionais ieškoti, taip pat pasiryžusi atrasti tobulą kūrybingumo ir mokymosi receptą. Kaip matyti, Peck rašysena iš grakščios gan drastiškai pavirto į greitą keverzonę, o užfiksuoti žodžiai vyravo nuo dangiškų spalvų apibūdinimų, šokančių žmonių su arklių galvomis, įmantrių planetų išsidėstymo iki tuo metu atrodžiusių genialių idėjų apie dieviškai skanių malasadų receptą ir grynakraujų burtininkų dominavimą. Nepaneigsi, Peck dinastijos turtai per pastarąjį šimtą metų sunyko akivaizdžiai - dabar tose žemėse apsistojusios niekam negirdėtos šeimos, o kai kur, net mintis priverčia kumštį sugniaužti, žiobarai. 'Dingę pastarųjų 3 parų prisiminimai. Itin stiprus miegas, neaiškus proporcingumas tarp haliuciunacijų bei miego trukmės. Genialių idėjų generavimas.' - grakštus dailyraštis prasitęsė užrašų knygutėje. Akademinė išmintis byloja, kad rezultatų užrašymas pateisina bet kokias neatsakingas veiklas ir tai oficialiai tampa moksliniu eksperimentu.
Beatrice skrandis išskleidė dramatišką aimaną, pasipiktinęs vien neaiškių žolelių vartojimu. Nusivylusi savo nepasiruošimu tokiai akivaizdai, mergina mostelėjo lazdele ir supakavo daiktus į mažą rankinę.

Pokšt. Žalumą pakeitė pavakaryje skęstantis ir spalvų įvairovę prarandantis miestas. Jei su savo prabangia laisvai krintančia balta suknele Peck tikėjosi būti matoma it mistiška žolininkė, dabar su išsisklaidžiusiais plaukais, juodais paakiais, purvina susiglamžiusia suknele ir natūraliai tamsiomis akimis kurios dabar atrodė it anglys įstatytos akių vietoje ji labiau priminė pelkių būtybę apie kurią tėvai pasakoja savo vaikams, kad šie vieni neklaidžiotų nežinomais takais.
Skersinio Skersgatvio užkampyje buvusi maža užeiga visuomet pasitarnaudavo kai prirekdavo šiokios tokios užuovejos. Toji vieta net neturėjo savo pavadinimo ar lentelės, o žinia apie lokaciją buvo perduodama iš lūpų į lūpas. Ir nebuvo tai jokia prestižiška užeiga -  joje ne vien maistu užsiimama, o bendru sutarimu į kitų lankytojų veiklas dėmesio kreipti nederėtų... Beatrice šį kartą reikėjo patenkinti maisto deficitą bei pasipildyti savo žolelių atsargas kitam eksperimentui. Jorkšyro pudingo su lėkšte daržovių pakako, tačiau pastarojo noro, deja, įgyvendinti čia negalėjo, tad šiek tiek apsitvarkiusi savo ševeliūrą mergina basomis kojomis nupėdino kitų apleistų užkampių link.

Šalti akmenys maloniai vėsino merginos pėdas. Sutemos jau buvo apgaubusios gatveles, tad visos krautuvėlės kuriose mergina galėtų išbandyti savo laimę jau spėjo užverti savo duris bei langines. Žvilgtelėjusi and nuogo riešo įsitaisiusį laikrodį, ji jau ruošėsi traukti apartamentų link, kai kažkas sukuteno pėdą. Ją sekę kraujuoti pėdsakai iš pradžių suglumino, o tuomet privertė merginą kilstelėti koją. - Stiklas... - susiraukusi ištraukė svetimkūnį iš purvinos pėdos ir sviedė tolyn. Prieš išsiaiškindama to priežastį, jauna moteris greit sukerzavojo 'skausmo nejutimas(?)' savo knygutėje, o tuomet ėmė žvalgytis. Stiklo šaltinio nerado, tačiau akys nukrypo į krautuvėlę iš kurios sklido intriguojanti garsų kakofonija. Priėjus arčiau, tamsus vyro prie durų siluetas įgyjo aiškesnę - mokyklos ūkvedžio - figūrą. Palikdama Sangu ir pėdos formos kraujo pėdsakus už savęs, ragana įžengė vidun. Kai kurių žinomų, kai kurių tik matytų veidų įvairovė kabareto muzikos fone iš nuostabos beveik išmušė iš kojų. Ragana pabandė atsiremti į artimiausią daiktą, kas pasirodė esą susitraukusi galva, kuri netikėtai sužviegė šaižiu balsu taip priverčiančiu Beatrice ją sviesti virš Lauren galvos, galiausiai pataikant į.... žmogų su arklio galva? Kaip iš jos užfiksuotų regėjimų?.. Ji dar kartą prasitrynė akis ir prirašė savo knygutėje: 'realistiškos ir interaktyvios fantazijos su jau žinomais žmonėmis. Dozė turėtų būti atsargiai parinkta, kitaip yra rizika vaizdinius palaikyti realybe.'

*

Neprisijungęs Elwynna Riggins

  • Burtininkė
  • **
  • 21
  • Lytis: Moteris
Ats: Menkniekių krautuvė
« Atsakymas #14 Prieš 3 metus »
Net nežinau, ar turėčiau jaustis, kad pasiduodu. Elwynna stabtelėjo ir apsidairė prieš pereidama įprastai itin judrią, tačiau šią šiltą, būsimo lietaus pritvinkusią, vis dar koronaviruso prislopintą birželio pavakarę visiškai tuščią Oksfordo gatvę. Nors nebijojo būti partrenkta, vis tiek iš įpročio išsiėmė vieną ausinę ir pažiūrėjo į dešinę. Su Londono dviratininkų nuožmumu jau buvo susidūrusi ne kartą - galų gale, ir pati kažkur skubėdama ratuota pykdavo ant žioplų pėsčiųjų, jei tie drįsdavo parodyti nepagarbą. Iš išorės rami ir mąsli mergina ant dviračio atrado būdą išreikšti savo aršiąją pusę ir užgydyti senus kompleksus dėl pasibaisėtinų kvidičo įgūdžių. Sakykime taip - per paskutinius metus buvo pagerinusi savo mynimo į darbą rekordą kukliais 50 procentų ir milijoninio miesto rajonus kirsdavo per dvidešimt minučių. Tokios čia ir lažybos, jeigu lažiniesi su savimi. Na ir ką, penkeri, ne šešeri metai - didžiulė, matai, problema. Pabandžiau. Nei čia kokia priklausomybė, nei ką, tiesiog noriu grįžti kiek anksčiau, nei maniau. Bet juk padariau viską, ko norėjau, tai koks, galų gale, skirtumas?

Kojos ją jau automatiškai nešė mažomis Soho gatvelėmis pro eklektišką pastatų kratinį - čia galėjai pamatyti ir modernių stiklinių vitrinų, ir trimis metais pasenusių rausvų Instagram kavinių, vieną kitą pankų ir nežaboto naktinio gyvenimo laikus menantį barą ar suaugusiems skirtą parduotuvę, bet ir senesnių nei Viktorijos laikų apdailos pastatų. Čia seni barai, įtikinamai galėję būti smuklėmis, jautėsi kaip namie paremdami muzikos parduotuves ir kartkartėmis purkšdami į naujausių sportbačių pop-up krautuvėles. Kai kurie turėjo puikių, išradingų kaimynų - kokteilinių, kirpyklų... Elwynna įprastai čia nesijautė kaip namie, nes niekada nemėgo miesto centro su visais savo turistais, tačiau šias gatves žinojo atmintinai. Ypač per paskutinus penkerius metus buvo pamačiusi-pačiupinėjusi-nusipirkusi-suvalgiusi-išgėrusi visai nemažai.

Pirmasis signalas, pranešęs, kad tikslas jau netoli, buvo ausyse pradėjusi trūkinėti muzika. Naujai ausinėse užgimęs garsas skambėjo kaip greitai sukinėjamo senovinio radijo imtuvo ir vieno neseniai matyto didžėjaus vidurkis. Elwynna šyptelėjo iš sumąstyto palyginimo - bent pati save prajuokinu - ir žvilgtelėjo į telefono ekraną. Jame mirgėjo visos įmanomos spalvos, o ryšio padalų nebebuvo matyti. Mergina sustabdė muziką, tvarkingai susidėjo ausines į dėkliuką, ir paspaudė telefono išjungimo mygtuką. Pakėlusi galvą suprato, kad kitoje gatvės pusėje priešais save mato paprastutę anglišką užeigą, išsiskiriančią tik savo žibančiomis auksinėmis raidėmis ant aptrintos tamsaus medžio katilo formos iškabos.

"Kiauras katilas" rodėsi toks jaukus, kad Elwynnos gerklėje sukilo gumulas. Kelerius metus nekėlusi akių važiuodama pro šią vietą, mergina buvo įtikėjusi, kad galėtų likti abejinga vėl pamatyčiusi smuklę, bet niekad nedrįso šio spėjimo patikrinti. Tuščiose gatvėse betemstant, žiūrėdama tiesiai į jaukiai spragsinčią šviesą languose, ji žinojo, kad šis pastatas gatvėje pasirodė tik jai, ir pasijuto lyg grįžusi į primirštą puikų sapną. Pirmą kartą nuo išėjimo iš namų ji pajuto, kad jos lazdelė džinsų kišenėje visiškai nebetrukdo. Darsyk apsidariusi - atsarga gėdos nedaro - ji be jokių didelių apmąstymų perėjo gatvę ir su varpelio dzingtelėjimu atidarė senas duris.

- Sveika, Hana, - nedrąsiai tarstelėjo barmenei pakimusiu balsu. Ši, tuo metu aiškinusi pagyvenusiam vyriškiui, kas sukėlė šių metų rupūžių sidro deficitą, nutraukė pokalbį ir atsisuko į tarpdurį. Įsitikinusi, kas atėjo, atsisuko sutikti merginos įsisprendusi rankas į šonus su plačia šypsena.
- Elwynna! Rupūs miltai. O tau dar nebuvo likę keli metai tos baisiai dramatiškos savanoriškos tremties? Sorry not sorry, smagu tave matyt! Kaip tu atrodai - turiu pasakyt, aš visiškai atsilikau nuo anos pusės madų! Kaip tu?
Elwynna nusišypsojo, nusikrenkštė ir uždarė duris su dar vienu dzingt. Hana, nors gerais dvidešimčia metų vyresnė, visada su ja šnekėjo kaip su gera drauge, ypač po jų pirmojo, nuo goblinų vyno kiek migloto, pokalbio apie jų bendrą mišraus kraujo kilmę. Ji šiek tiek priminė rūpestingą, bet šelmišką tetą, su kuria gali ramia širdimi apšnekėti pažįstamus - tik geruoju, aišku. Šiuo metu Hanos žvilgsnis krypo į viešnios laisvus džinsus, trumpą juodą bliuzelę, margus šilkinius marškinius, dėvimus kaip švarką, ir objektyviai didelius baltus sportbačius, kurie - gerai jau - smarkiai išsiskyrė tarp kelių kitų vasarinėmis mantijomis apsigaubusių baro lankytojų.
- Ai, net neklausk, hipsterynas. Aš net nebežinau, ar žmonės taip sako. Dėl rūbų, turiu galvoj. - ji stabtelėjo pagalvoti. - O tremtis į galą truputį užkniso, žinai? Žinau, kad Šv. Skutelis negali įsikišti, bet Žiobarai nesusitvarko su virusais, valdžia daro nesąmones, o aš paskutinius tris mėnesius sėdėjau namie viena. Greitai pradedi neberasti tų gerųjų pusių... o ir šiaip, bliamba, užteks. Pabuvau, pagyvenau, pašokau, atseit atsakiau sau į kažkokius egzistencinius klausimus, bet atsibodo. Pabandyk pati ketverius metus indus plauti rankom. Aš pati dar stebiuosi, kiek ilgai tempiau.
Elwynna priėjo arčiau prie baro ir pabučiavo į klientų erdvę išlindusią Haną į abu žandus.
- Mergyt, tavo ir taip valia ilgai traukė, nepasakok man apie jokius indus, - nusijuokė Hana. - Bet įtariu, kad turėtų būti keistoka - gatvėj nepažinčiau, ryškiai rimtai būsi su burtininkais nebendravus. Gausi viską papasakoti. O ką šįvakar galvoji - pabūsi?
- Eik jau, eik, - juokais išsigynė Elwynna. - Ne mano kaltė, kad paskutinį kartą, kai matėmės, dar nebuvau išlindusi iš savo pasimetusios istorijos mokytojos garderobo. Visai smagu pažaisti.
Ji buvo pamiršusi, kaip lengva su Hana šnekėti apie niekus.
- Bet ne, žinok, turbūt tik pasilabinsiu, noriu dar pasivaikščioti, kol nesutemo, - pridūrė. - Grįšiu, tu būk rami, bet nežinau, šįvakar taip traukia tiesiog prasieiti per Skersinį skersgatvį... laužau va duotus žodžius ir panašiai. Žodžiu, reikia. Leisi?
- Žinoma, mieloji, - šiltai nusišypsojo Hana. - Suprantu. Kelią žinai, o aš dar atsigriebsiu - neleisiu dabar, tai mažu ir nuspręsti negrįžti.

Į šį komentarą Elwynna nieko nebeatsakė, tik su šypsena patraukė į galinį baro kambarį, o iš jo - pro senas įstiklintas duris - į galinį kiemelį su mūrine siena. Teliko tik įkvėpti - piršai lyg savaime išsitraukė lazdelę ir subeldė reikiamą kombinaciją. Plytoms pamažu atveriant praėjimą, pradėjo matytis rausvuojantis dangus virš Skersinio skersgatvio, ir ji pirmą kartą po ilgo laiko pajuto, kad iš tiesų įžengs į kitą pasaulį. Ji negalėjo patikėti, kad kažkada buvo prie to pripratusi. Paskutinėms plytoms užsifiksavus atverti praėjimo, Elwynna įšoko per susidariusį slenkstį kaip mokyklos laikais.

Jausmas, vėl einant grindiniu, buvo nenusakomas; Elwynna iš tiesų jautėsi išeikvojusi visus lyriškų apmastymų išteklius ir tiesiog dairėsi, gerdama viską į save. Tačiau, saulei jau kėsinantis leistis, dauguma parduotuvių užsidarinėjo nakčiai. Šoninėje gatvelėse matėsi vienintelės prislopintos "Bordžino ir Berko" šviesos. Elwynna jau buvo bepradedanti irzti, supratusi, kad bus per savo visos dienos dvejones praleidusi progą iš tiesų patirti judriausią magiško Londono gatvę. Tačiau, merginai besidairant ir sprendžiant, ar turi jėgų grįžti pas Haną, jos akys užkliuvo už nematytos krautuvės. Vitrinose sukosi raudoni šešėliai, tačiau net ne tai patraukė Elwynnos dėmesį; ji netikėjo, ką mato priešais save.

- Sangu? - tarė priėjusi prie vyro, kuris buvo ką tik smarkiai padunksenęs į duris. - O šito tai nesitikėjau. Išeik sau žmogus pasivaikščioti - akivaizdu, kad jei ir tave čia nelabieji užvijo, bus įdomu. Neveltui visą dieną kaip nesava. Kas čia per vieta?

Jos senam bendražygiui nespėjus net atsakyti, duris plačiai atidarė atšlubavusi mergina išsidraikiusiais plaukais, šiek tiek primenanti pelkių būtybę. Jai įėjus vidun, Elwynna pamatė, kad Sangu anaiptol nebuvo vienintelis žmogus iš jos Hogvartso laikų tiesiog laimingo sutapimo dėka atsiradęs būtent ten, kur ją nunešė kojos beveik automatiškai.

- Whoa, whoa, whoa - pala - aš gerai matau? - pamiršusi visą neužtikrintumą, Elwynna stumtelėjo beužsidarančias duris ranka, plačiai jas atlapodama, ir užėjo į vidų. Greitai apžvelgė sceną. Yavanna, Elisa, Dorota, Marie ir Sangu, vienoje vietoje tą patį vakarą, kai ją neaiškus maudimas išgynė iš namų išsižvejojus iš spintos tiek laiko nenaudotą lazdelę?

- Sveikos, merginos - ar, na, beveik? - sudvejojo, pamačiusi Elisą, kurios akys šnekėjosi su kitu pasauliu. Nors, tiesą pasakius, tai ne visada reiškė kažką blogo.
- Net nežinau, ką protingesnio pasakyti nei "šimtas metų" ir "kur mano gėrimas", nes panašu, kad prireiks!  - pridėjo ji, pamačiusi burundukus. - Tai ką gi jūs?