0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '20 vasara
« Atsakymas #15 Prieš 3 metus »
    Koridorius nebuvo nei įspūdingas, nei šiurpus - paprasta iš didžiulių akmens plokščių sumūryta anga. Tiesa, labai tamsi anga, todėl Daniela nieko nelaukusi įžiebė lazdelę. Sidabriški spinduliai nuklojo aplinką metro atstumu, ir klastuolė geriau išvydo aplinką. Koridoriukas buvo siauras, sienos tuščios ir neišvaizdžios, bet ant žemės vartėsi krūvos seniausių relikvijų - nuauksinta aplamdyta taurė, pelėsiais apsinešęs lopšys, diadema su duobutėmis, kuriose kadaise spindėjo deimantai, netgi senų grafitinių pieštukų liekanos. Kiekviename žingsnyje šone Dani užtikdavo apdulkėjusius žaislus ar batelius. Ji nujautė, kad vienas iš čia esančių daiktų ir gali būti objektas, kurį reikia sunaikinti, tačiau nenorėjo to daryti, neatradusi, daro paslaptingasis skydas. Bet ar aš nepamesiu man reikalingo daikto? O kas, jei jis man po kojomis, ir jo daugiau neišvysiu? Tačiau rudaplaukė greitai save nuramino. Vis dėlto tėra vienas koridorius į menę, tikrai nepaklysiu.
    Po penkiolikos minučių vaikščiojimo ir vis keistesnių dalykėlių atradimų (kaip antai apatinė pusė krokodilo iškamšos) Daniela tik nusivylusi papurtė galvą. Gal reikėjo imti truputėlį sunkesnį? Šitas yra akivaizdžiai pirmakursiam... Rodos, šių apsauginių kerų veikimas skleidėsi nepaprastai lėtai. Arba aš dar nepriėjau tos svarbios vietos...
    Paskendusi tokiose mintyse ir rimtai svarstydama grįžti atgalios bei pasikeisti kamuoliuką Daniela slinko šaltu koridoriumi. Akys užkliuvo už koralų atspalvio batelio, keistos diademos, ant kurios kadaise buvo kažkokie brangakmeniai...
    Palauk palauk. Ketvirtakursė stabtelėjo ir suraukė kaktą, bandydama atsiminti, kodėl šis vaizdinys toks matytas. Ji pakėlė skirtingų atspalvių akis: tolumoje bolavo senutėlis lopšys, sulamdyta taurė...
    Aš vaikštau ratais.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • VI kursas
  • *
  • 213
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • carpe diem
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '20 vasara
« Atsakymas #16 Prieš 3 metus »
Kai jau galva buvo nustojusi svaigti, Cristal pamatė, kad yra miške. Jis buvo nepaprastai tamsus ir baugus, tačiau neatrodė, kad čia būtų kažkokių pavojingų gyvūnų ar padarų. Miške nieko kito nebuvo, tik medžiai ir stebėtinai aukštos žolės. Medžių buvo tiek daug, kad jie visiškai užstojo dangų ir tik menkas saulės spindulėlis pasiekdavo antrakursę.
Cristal pabandė pasinaudoti profesoriaus patarimu pažaisti su aplinka, todėl pasiėmusi kelias šakeles ji pradėjo jas mėtyti į medžius ir į visas puses. Nieko ypatingo neįvyko, stipresnės šakelės nukrisdavo ant žolės, o silpnesnės, tos kurios atstrenkdavo į medžius, parlūždavo į vieną ar daugiau dalių. Vienu momentu, apimta nevilties, žaliaakė netgi buvo pradėjusi rauti žolę, tačiau nežinia kodėl, nei viena žolelė neatsiskyrė nuo žemės. Brunetę akimirką buvo aplankiusi mintis, kad tai galbūt kažkaip susiję su kerais, bet greitai nuvijusi tą mintį, kuri Cristal atrodė per daug absurdiška, klestelėjo ant šlapios žolės.
my morning face:

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • Burtininkė
  • ***
  • 169
  • Lytis: Moteris
  • Grožis pakeičia tikrovės tekstūrą
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '20 vasara
« Atsakymas #17 Prieš 3 metus »
Mergina privertė save susikoncentruoti. Nors vandens prisemtame bate jos koja baigė nutirpti, o pirštai iš lėto mėlynavo, ji prisivertė susikaupti. Šią nesąmonę galima užbaigti tik vienu būdu - rasti tą prakeiktą daiktą. Bet kur paslėpti daiktą, kai jo nėra kur slėpti? Dorotėja pabandė kapstyti smėlį po savimi, bet greit atsisakė šio sumanymo, kadangi ji pasiekė vandenį ir vis tiek nieko nerado, o smėlis buvo vienintelis dalykas saugantis ją nuo vandens šalčio. Ką ten profesorius sakė apie sužeidimus patirtus praktikos metu? Varnės nežavėjo mintis grįžti su nebeveikiančiais pirštais, taigi ji nusprendė spręsti po vieną problemą iš eilės.
-Incendio,- šūktelėjo ji kerus, apie kuriuos buvo skaičiusi vasarą, ir nukreipė lazdelę į salelės vidurį.
Čia atsirado nedidelis lauželis ir ji vos nepradėjo juoktis iš palengvėjimo. Taigi su šituo dalinai susitvarkyta, mąstė ji kišdama pirštus ir koją arčiau ugnies. Beliko rasti būdą iš čia išsigauti.
Mergina buvo realistė ir gan greitai suprato, jog jei daikto nėra saloje, vadinasi jis negali būti niekur kitur tik vandenyje. Galiausiai, po gerų penkių minučių prie laužo, ji sukaupė jėgas ir pasiruošė neišvengiamam. Įkvėpusi gerą gurkšnį oro ir įsitikinusi, jog lazdelė ir kamuoliukas saugiai guli kišenėje ji nėrė į vandenį.
Pirmomis sekundėmis ji nieko nepajuto, tačiau laikui bėgant ji pajautė vis didėjanti šaltį. Jos taktika buvo paprasta - pamatyti kas tai per daiktas, išnirti į paviršių ir pabandyti jį prisitraukti. Pirmas žingsnis pasirodė esą lengvesnis nei ji tikėjosi, kadangi išburto vandenyno dugnas buvo visiškai tuščias. Prisimindama vaikystėje turėtas baseino pamokas ji ėmė kuo greičiau plaukioti aplink, stengdamasi apžvelgti kuo didesnį plotą. Galiausiai ne taip ir toli nuo salos ji pamatė kažką boluojant ir dar kart išnėrus įkvėpti oro ir panėrus giliau nei galėjo iš savęs norėti ji suvokė, jog tai paprasta balta kriauklė. Nieko nebelaukdama ir tirtėdama iš šalčio ji parplaukė į savo salelę, prisiglaudė prie dar neužgesusio laužo ir kai jau galėjo pražioti pamėlynavusias lūpas iškėlė lazdelę:
-Accio kriauklę.
Ūždama iš vandens iššoko ankščiau matyta kriauklelė ir Dora iš palengvėjimo atsiduso. Dar kiek ir būtų čia numirusi iš šalčio. Mergina tiksliai nežinojo kaip turėtų sunaikinti atrastą daiktą, taigi tiesiog smarkiai trinktelėjo jį sau į kelį. Trapus kiautas sudužo ir ji, tikėdamasi, jog to užteks smarkiai suspaudė kamuoliuką drebančia ir apmirusia ranka.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Dorotėja Hopes »

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '20 vasara
« Atsakymas #18 Prieš 3 metus »
Vaikinukas neprisiminė ką darė pirmąją pamokos dalį. Miegojo? Piešė? Mąstė apie kažką? Prisiminti niekaip negalėjo, bet žinojo, kad į klausimą neatsakė. O šį sezoną teorija jo kažkaip ir netraukė... Taigi vaikinas staiga išgirdo, kad mokytojas sako ką jie darys per praktiką. Jos užduotis pasirodė labai įdomi. Įdomu ar ir praeitą sezoną praktikos buvo tokios įdomios? Juk tada bereikalo nevaikščiojau į apsigynimą nuo juodosios magijos.... Vaikinas lėtai atsistojo iš savo suolo tada kai mokytojas baigė kalbėti. Jis nuėjo prie dėžutė s su kamuoliukais ir ilgai galvojo imti geltoną ar žalią? Galiausiai pasirinko žalią kamuoliuką. Jis turėjo būti lengviausias. Visi kamuoliukai lyg šviesoforo spalvos pamąstė vaikinas. Tada lėtai sugrįžo į savo suolą ir suspaudė kamuoliuką. Staiga jis atsidurė kažkokioje labai akmenuotoje vietovėje. Aplink jį buvo daug akmenų. Gal tai koks lyg akmenkalnis ar kažkas panašaus? paklausė savęs mintyse vaikinukas ir atsistojo. Tada jis pradėjo žingsniuoti į priekį bandydamas atsiminti akmenis kuriuos praėjo. Tai turėjo padėti jam grįžti jeigu netyčia Ryan pasiklystų. Jis lėtai žingsniavo priekin. Matė įvairių akmenų: raudonų, žalsvų, pilkšvų, baltų ir atroodo, kad matė netgi kažkokį mėlyną akmenėlį. Ryan atsidūso ir paėmė vieną akmenuką į ranką. Tada metė jį tolyn. Jis trenkėsi į kažkokią gražiai sudėtą akmenukų krūvą. Ta krūva sudomino berniuką, tad jis pradėjo eiti link jos, bet priėjęs netoli apsisuko, nes prisiminė, kad paliko kamuoliuką ten kur atsirado.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '20 vasara
« Atsakymas #19 Prieš 3 metus »
    Daniela, netikėdama savo pačios akimis, papurtė galvą. Kaip taip gali būti?? Ėjau vieninteliu koridoriumi! Mergina suleido pirštus į nuo karščio prie sprando limpančius plaukus. Gerai. Metas prieiti prie tų kerų.
    Kad ir kaip šiurpu buvo suprasti, kad visą kelią Dani klajojo po tą patį tamsų, niūrų, vaikiškų žaislų ir sudraskytų rūbų kupiną koridorių, ji nujautė, kad ne veltui šis kamuoliukas vedė į lengviausiai įveikiamą vietą. Jai nebereikėjo ilgai klajoti - tik išbandyti kiekvieną daiktelį, net ir patį nekalčiausią. Nors ketvirtakursę nuoširdžiai gąsdino mintis, kad į menę plačiųjų durš staiga nebeliko, logika kaip visada nugalėjo.
    Daniela išsitraukė lazdelę, nukreipė ją link diademos ir riktelėjo:
 - Revelio
    Galvos papuošalas nė nevirptelėjo, todėl Kravitz, atkakliai ignoruodama supratimą, kad daiktų čia matė bent kelis šimtus, tokius pat kerus paleido į lopšį. Purvinos klostės vos sujudėjo, tačiau tai tebuvo burtų lėkimo padarinys.
    Taurė, keistas pusplikio katino piešinėlis, krokodilo uodega, moliniai diskai - niekas nereagavo į Revelio. "Gal aš vis dar neperpratau, kaip paleisti veikiančius kerus," - truputį sunerimusi mąstė Daniela, kitą burtažodį nukreipdama į moliūgo didumo krepšį, kurio apsuvai buvo tarsi teptuku brūkštelėtas kraujas. Po gerų dvidešimt minučių, beveik pasidavusi, panaudojo burtus ant ankščiau dramblio kaulo baltos, dabar - tik pilkšvos medinės spintelės, joje vos ne vos laikėsi vienintelis stalčius - kiti jau pasimetė šioje prakeiktoje vietoje.
 - Revelio, - niauriau nei visada tarstelėjo Daniela. Staiga spintelė nenoriai krustelėjo, viduje kažkas barkštelėjo. Netikėdama savo ausimis, mergaitė kerus išbandė dar sykį - šįkart senoji spinta nuvirto ant šono, gailiai sudejavo lentos. Ji prišoko prie objekto ir plėšte išplėšė stalčių - ten vieniša gulėjo rausvo opalo skulptūrėlė. Neabejodama, kad tai ir yra skydą sukelianti detalė, Daniela atsitraukė ir į visą spintelę paleido galingą Bombardo smūgį, po ilgosios kankynės pagaliau nusišypsojusi.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '20 vasara
« Atsakymas #20 Prieš 3 metus »
Prisiartinęs prie vartų Sigurdas trumpai apžiūrėjo juos. Nors mediniai vartai nebuvo niekuo ypatingi, grifas vis dėlto tarė:
-Revelio.
Jie nedavė jokio ženklo, tad gūžtelėjęs pečiais šviesiaplaukis pasileido tyrinėti kaimuko, kuris iš arčiau pasirodė dar niūresnis ir atšiauresnis.
Vos įžengęs pro vartus jis pasijuto stebimas ir apsižvalgė, nors čia, išskyrus vaikinuką, nebuvo nė gyvos dvasios. Aplink tvyranti tyla kėlė apgaulingą ramybės įspūdį. Juodos langų akys, rodos, sekė kiekvieną jo judesį. Nėra čia ko gąsdintis. Greičiausiai pasimesiu, eisiu ratais, po to sudeginsiu kokį namuką ir tuo viskas pasibaigs. Sigurdas patraukė toliau.
Nors medinukai buvo baugiai panašūs vienas į kitą, jis maždaug nujautė, kur ėjo. Namai buvo išsidėstę taip, kad galėjai be jokio vargo patekti į kaimuko centrą. Žingsniuodamas jis jautė, kad į nugarą yra susmigę milijonai akių. Ketvirtakursis neatsigręžė, tik paspartino žingsnį ir geltonąjį kamuoliuką saugiai padėjo į kišenę. Tvirčiau suspaudė lazdelę.
Patekęs į pagrindinę aikštę, jis pastebėjo viduryje esantį medinį suoliuką ir ant jo atsisėdo. Ne dėl to, kad buvo mėgėjas pasėdėti, bet kad norėjo pagalvoti, ką darys. Sunaikinti kiekvieną čia esantį namuką, tikintis, kad vieno iš jų viduje bus kerus panaikinantis daiktas? Taip, grifas kaip tik tai buvo sumąstęs atlikti. Keista, juk aš nė nepajutau jokių kerų požymių. Darėsi nuobodoka, neskaitant to, kad nuolat jautė įsmeigtų akių žvilgsnius.
Dėl viso pikto jis pro duris dirstelėjo į artimiausią būstą. Ar ten išvis yra ką deginti? Jis buvo gražiai apstatytas senoviniais daiktais, rodos, niekas nebuvo paliesta keletą amžių. Vaikinukas atsiduso. Nuo šio garso, nors iš tikrųjų jis sekė mokinį jau kurį laiką, nuo tamsoje skendinčios namo sienos atsiskyrė šešėlis. Jis turėjo du baltus akių obuolius ir grėsmingai judėjo Sigurdo link. Jis ne iš karto pastebėjo padarą, tačiau kai pamatė, sustingo. Pusryčiai skrandyje akimirksniu pavirto į šaltą betoną. Nors akys dar nelipo iš orbitų, jos išsiplėtė. Nejaugi tai kerai? Bet grifas nebeturėjo laiko tikrinti visų daiktų su Revelio. O paslaptingas šešėlis vis artėjo. Nelabai turėdamas iš ko rinktis, šiaurietis nukreipė lazdelę į padarą, o gal tik kerų sukeltą haliucinaciją:
-Incendio!
Kerai nepadarė jokios žalos tam keistam šešėliui, tik perėjo kiaurai jį ir uždegė namuką. Sausi daiktai liepsnojo puikiai.
Šviesiaplaukis išsigavo iš namo ir puolė bėgti. Atsigręžęs jis pamatė, kad šešėlis jį seka.
-Expelliarmus!
Deja, ir tai jo nepaveikė. Padaras nenumaldomai artėjo. Ketvirtakursis apsisuko bėgti, bet parvirto ant suoliuko. Nusibrozdino keletą vietų ir greitai pasitraukė toliau, atsirėmė į priešingo namuko sieną ir atsiduso. Jis giliai kvėpavo. Šešėlinis padaras perėjo kiaurai suolą bei parodė dantingą šypseną. Sigurdo širdis akimirkai sustojo, po to vėl pradėjo plakti. Kas jis per vienas?
Iš arčiau būtybė atrodė dar baisesnė: baltai švytinčios akys buvo išsprogusios, dantys kraupiai žibėjo. Vis dėlto nepabūgęs tokio vaizdo grifas tarė:
-Incendio!
Kerai prasiskverbė pro šešėlį ir pataikė į suoliuką. Keista, bet senas, sudžiūvęs suolas kone akimirksniu sudegė. Liko tik pelenų krūvelė. Staiga visas vaizdas pašviesėjo, mat dingo ta šešėlinė pabaisa. Sigurdas sutriko. Negi tai buvo tik iliuzija? Kerai? Aš tikriausiai sapnuosiu tą padarą kelias savaites. Šviesiaplaukis trūksmingai alsavo ir iš lėto bandė suprasti, kas ką tik įvyko. Taip, tai buvo tik kerai. Užteko įkišti galvą į namelį... Ir tas jausmas, kad mane stebi pradingo...
O keli mediniai namukai vis dar degė. Pasklidęs degančios medienos kvapas kiek dusino. Vaikinukas nežinojo, ar ugnis persiduos ir kitur, bet neketino čia pasilikti. Jausdamas netikėtai užplūdusį nuovargį, jis susirado bei suspaudė kamuoliuką.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '20 vasara
« Atsakymas #21 Prieš 3 metus »
Jones susiraukė. Kamuoliuko ant žemės nebuvo. Panašu, kad kamuoliukas visada buvo jo kišenėje. Ryan nesuprato kas čia įvyko. Jis lėtai pradėjo žingsniuoti link tos akmenų krūvos. Matyt ta krūva ir yra objektas, kurį reikia sunaikinti. pamąstė vaikinas prieidamas krūva. Jis vėl prisiminė, kad jam dėl kažko reikia grįžti, bet suprato, kad tai yra nubaidomieji kerai. Berniukas išsitraukė savo lazdelę pagamintą iš gudobelės medžio.
- Revelio, - sušuko padarydamas reikiamą rankos judesį ir nukreipdamas burtą į akmenų krūvą. Jis atspėjo. Krūva vistik yra užburta. Vaikinas pradėjo mąstyti ką jam daryti. Juk ne visus kerus jis gali naudoti... Taigi vaikinas nusprendė, kad krūvą galima sunaikinti ir be kerų. Jam tereikia rasti sunkų akmenį ir išmušti vieną akmenį iš krūvos. Vaikinas susikaupė ir pradėjo ieškoti akmens. Galiausiai jis rado kažkokį gana didelį ir sunkų žalią akmenį. Vaikinukas jį pakėlė ir išsukęs ranką metė, bet jam nepavyko. Matyt jo žaliasis akmenukas buvo per lengvas. Berniukas atsidūso ir kiek nuliūdo. tada šiek tiek pamąstė ir kibo į paieškas toliau. Rado tris beveik vienodus akmenukus. Vienas buvo mėlynas, kitas baltas, o trečias pilkas. Jones paėmė raudonąjį akmenį į rankas ir metė į krūvą. Šis buvo per sunkus, tad nuskrido prie krūvos jos nepaliesdamas. Ryan į rankas paėmė baltą akmenį. Jis išsuko ranką ir greitai metė akmenį į krūvą. Baltasis akmuo išmušė vidurinį akmenį ir krūva sugriuvo. Vaikinas užsimerkė norėdamas sumirksėti, bet atsimerkęs jau buvo kabinete. Jones nusišypsojo. Jam juk pavyko atlikti užduotį. Berniukas grąžino kamuoliuką į dėžę ir išėjo iš kabineto.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Markas Moore

  • Burtininkas
  • ****
  • 499
  • Lytis: Vyras
Ats: I ANJM pamoka visiems kursams | '20 vasara
« Atsakymas #22 Prieš 3 metus »
 Pirmoji cigaretė labai greitai dingo, kaip ir mokiniai iš klasės. Matyt, niekam su dvokiančiu ir depresiją skleidžiančiu profesoriumi nesinorėjo pasilikti ilgiau. O Markas visą tą laiką praspoksojo į lubas, kartais dar žvilgtelėdamas į laikrodį ant sienos. Niekaip neprisiminė, iš kur gavo tą bjaurų daiktą. Štai, jau laikrodis rodo vidurį pamokos ir buvo uždegta ir antra cigaretė. Durnas įprotis, žinoma, gal net labiau priklausomybė, bet Markas jautėsi prasčiau nei pelėdų apšiktos pelėdyno grindys, tad jam tokia savidestrukcija tiko ir patiko.
 Mokiniai, sproginėdami it kokie popkornai mikrobangų krosnelėje, vienas po kito pradėjo grįžinėti į klasę. O profesorius džiaugėsi, kad jam nereikėjo kelti subinės nuo kėdės ir eiti jų gelbėti. Nuskambėjo visus iš kančios išlaisvinantis varpas ir klasė pagaliau liko tuščia. Užgesinęs cigaretę peleninėje, Markas atsirėmė rankomis į stalą ir pradėjo galvoti, ką jam daryti dėl Adelės.