[Evander Moore]

Frėja stovėjo ir spoksojo į jai virš galvos kabantį debesį. Ji labiau susikaupusi stebėjo debesį nei klausėsi, ką pasakojo mokytoja. Koks keistas debesis. Jau praėjo tiek laiko, o jis dar vis nepajudėjo nei milimetro. Tik profesorei pradėjus aiškinti praktinę užduotį, Frėja suprato, kad ten visai ne debesis. Jai virš galvos kabojo voratinklis. Mergaitė pagaliau sutelkė dėmesį į pamoką, bet ji negalėjo nustoti galvoti apie tai, kaip ji atrodė kitiems mokiniams spoksodama į voratinklį. Pasiėmusi augalėlį, Frėja bandė jį išauginti Herbivicus kerais, bet po kelių bandymų mergaitė užuodė svylančios žolės kvapą ir pastebėjo, kad  augalėlį apėmė liepsna. Frėja nežinojo, ką daryti, tai tiesiog spoksojo į degantį augalą tol, kol iš jo liko tik suanglėjęs stagaras. Keistai žiūrėdama į kitų mokinių sėkmę, Frėja nuėjo pasiimti sekančio augalėlio.

[Liucija Andersson]

 Žinoma, kad Liucijos atsakymas tiko - ne iš subinės faktus ji traukė gi. Ir mergaitė pripažino, kad visgi profesorės loginio mąstymo gebėjimus šiek tiek nuvertino - jie neis į mišką ieškoti nežinia ko, o ir ore turėtų būti pakankamai saugu, jeigu nesi besmegenis arba Elliw. Nors ką jau padarysi, tokių nelaimėlių deguonies vartotojų, kurie tik ir ruošiasi kur nors nusiversti ir susižeisti, pasaulyje pilna. Alfonsa nepatenkintai sukurkė kišenėje, primindama apie save.
-Ei, viskas bus gerai, tik tvirtai laikykis,-bandė paguosti savo žaliaodę draugę mergaitė. Apsidairiusi, Liucija pastebėjo, kad visi kiti mokiniai jau nuėję prie augalų, tad ir mažoji švilpė nieko nelaukusi nuskubėjo ūglių.
 Mažas augalėlis spoksojo į šiek tiek sutrikusią mergaitę, o baltaplaukė - į jį. Ir koks keistas tas pasaulis. Šermukšnio lazdelė buvo neramiai sukiojama tarp Liucijos pirštų, kol mergaitė mąstė apie burtažodį. Nebuvo koks kerėjimo genijus, bet turėjo pabandyti.
-Herbivicus,-nedrąsiai tarė švilpė, ore brėždama figūrą. Augalas šiek tiek paaugo, bet nepakankamai. Baltaplaukė pakartojo burtažodį dar du kartus, kol galiausiai rožė pasiekė tinkamą dydį. Ir, žinoma, užtruko ilgiau nei minutę. Na ir nesąmonė. Liucija matė, kaip jos bendramoksliai jau kyla į orą, o jos kojos buvo vis dar tvirtai padėtos ant žemės.
-Cavenuse-nukreipusi lazdelę į vieną iš tų keistų antenų, tarė mergaitė ir pasijuto, tarsi neseniai būtų užvalgiusi tos keistos pieniškos kopūstų sriubos vaikų namuose.

[Evander Moore]

Pasiėmusi sekantį augalėlį, Frėja grįžo į savo darbo vietą. Išauginusi augalėlį su Herbivicus kerais mergaitė nedrąsiai ir gan tyliai ištarė burtažodį:
-Cavenuse.
Bet nieko neatsitiko. Antras kartas nemeluoja. Turbūt.
-Cavenuse,-nukreipusi savo lazdelę į keistą augalo anteną ištarė Frėja, bet ji taip jaudinosi, kad nieko neatsitiko. Mergaitė nusiminusi stebėjo, kaip kiti jau kyla nuo žemės. Sukaupusi visą likusią gerą nuotaiką ir nusiteikimą mergaitė dar kartą pakartojo burtažodį.
-Cavenuse,-po kiek laiko mergaitė nebejautė žemės po kojomis. Negalvojau, kad jausmas bus toks geras. Varnė pradėjo kilti aukščiau, bet geras jausmas netruko ilgai. Po kiek laiko ore Frėja pasijautė taip kai užuosdavo tėvo nupirktų, šlykščių bomžpakių kvapą. Frėja taip nemėgo tų kasdieninių bomžpakių kvapo, kad ją nuo jo net pykindavo, o apie skonį net pagalvot negalėdavo. Tuoj apsivemsiu. Frėja suvaldė save, pakilo virš medžių viršūnių ir dairėsi vėliavėlių.

[Liucija Andersson]

 Kuo toliau, tuo keisčiau jautėsi Liucija. Tarsi kilo į orą, tarsi ją traukė žemyn. Netrukus mergaitė suprato, kad taip - ji tikrai kyla į orą ir jos kojos nebesiekia žemės. Iš baimės cyptelėjusi, švilpė greitai susiėmė ir tarsi atsispyrė, taip pakildama dar aukščiau. Alfonsa, visiškai nepatenkinta tokiais įvykiais, nulindo kažkur giliai į kišenę. Liucija lėtai kilo aukštyn ir pajuto, kaip ima verstis į šoną. Baltaplaukė supanikavo ir pradėjo judinti rankas, tik dar greičiau sukdamasi, kaip koks nevykęs erdvėlaivis. Ir šis nevykęs kosminis laivas baltais plaukais švelniai atsitrenkė į medį. Smūgis sustabdė sukimą ir dabar švilpė kabojo beveik aukštyn galva. Ir vis dar lėtai kilo į viršų. Jausdama, kaip vėjas neša ją virš miško, Liucija bandė susitvarkyti savo poziciją ore ir šiaip ne taip pagaliau galva ir kojos atsirado ten, kur ir turėtų būti. Nuo sukimosi ir kabojimo žemyn galva mergaitei sukosi viskas aplinkui, bet jos akys šiaip ne taip pastebėjo raudoną vėliavėlę. Makaluodamasi kaip roplys, kurį kažkas grasina iškepti ant laužo, Liucija ėmė artėti vėliavėlės link. Turbūt mergaitė vis dar nemokėjo suvaldyti šios galios, mat iš erdvėlaivio patapo asteroidu, kuris itin greitai artėjo žemės link. Ištiesusi ranką, baltaplaukė sugriebė vėliavėlę nuo medžio šakos ir netrukus jei sveikinosi su žeme. Ne, šiai būtybei nelemta skraidyti. Levituodama kelis centimetrus virš žemės, Liucija pasidavė ir ištiesusi lazdelę paleido raudonas kibirkštis į dangų. Ne, ji gyvenime daugiau neskraidys.

[Fiadh o Ceallachain]

Fiadh niūriai klausėsi teorinės dalies. Ji buvo jau šeštame kurse (kaip sugebėjo išlaikyti VML?!), tačiau nesijautė užtikrintai. Į klausimą atsakinėjo kažkokie mažiukai, o tai nepataisė merginos nuotaikos. Juk jeigu jau pirmakursiai geba atsakyti į klausimą, ji turėtų žinoti viską! Deja, atrodė, kad grifiukė nežino nieko. Savigrauža, niekaip nenorinti palikti Fiadh minčių, privertė ir vėl kauptis ašaras. Mokslo metai tik prasidėjo, o šiaurės airė verkė jau... Daugybę kartų. Ši mintis taip pat nepataisė nuotaikos, tad reikėjo laikytis iš paskutiniųjų, kad tik neapsižliumbtų prieš visus bendramokslius. Jie tikriausiai rastų, ką pasakyti...
Nenoromis Fiadh ėmėsi darbo. Ji pasiėmė augalėlį ir ilgokai spoksojo į jį. Galvojo, kad būtų visai smagu paversti jį kuo nors kitu. Tačiau tada suvokė, kad tai būtų transfigūracija, o tas žodis priminė tik vieną dalyką - profesorių Džeimsą Greywindą, berods šiais mokslo metais, laimei, į Hogvartsą negrįžusį. Nepaisant to, kad to baisaus veido matyti neteks, Fiadh vis tiek nejuto noro galvoti apie tą žmogų. Ne, geriau jau ramiai padaryti tai, ką uždavė profesorė... Kokia ten jos pavardė? Ji buvo nauja, tad mergaitė neprisiminė pavardės. Vis dėlto svarbiausia, kad ji nebuvo Greywind (dėl to šiaurės airė buvo visiškai tikra), tad galima drąsiai dirbti. Juk net jeigu ir susimaus, galima tikėtis pagalbos, o ne atvirų patyčių. Fiadh galiausiai nukreipė lazdelę į augalą ir ištarė:
- Herbivicus.
Nieko neįvyko. Visiškai. Tiesą sakant, Fiadh net ir nenustebo - argi buvo galima tikėtis, kad ji sugebės kerus panaudoti iš pirmo karto? O, kad taip čia būtų Olivia, kuri parodytų, kaip viskas veikia! Deja, protingiausia visų laikų šitos mokyklos mokinė jau seniai buvo ją baigusi, tad reikėjo verstis be jos. Fiadh sunkiai atsiduso ir dar kartą nukreipusi lazdelę į rožytę pakartojo burtažodį.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Vienuolikametė stovėjo tarp mokinių ir apmaudžiai mąstė apie savo šiandienines nesėkmes: kai tik atėjo į herbologijos pamoką, Elliw atsitrenkė į šiltnamio sieną, mat stiklas toje vietoje buvo toks švarus, kad mergaitė pamanė ten esant įėjimą. Maža to, netrukus paaiškėjo, kad pamoka vyks kažkur kitur. Laimei, mergaitė išėjusi iš šiltnamio tolumoje pamatė grupę žmonių, kurie tikriausiai ir buvo jos profesorė ir bendraklasiai, tad nesėkmės baigėsi beveik sėkmingai: ji vis dėlto sugebėjo į pamoką nepavėluoti. Kankinama tokių minčių mergaitė negalėjo net galvoti apie atsakymą į teorinį  klausimą. Daug svarbiau buvo trinti skaudančią galvą ir tikėtis, kad skausmas teiksis praeiti ir ji galės atlikti bent jau praktinę dalį.
Pamoka atrodė visai nepavojinga. Augalai lyg ir (!) neturėjo kandžiotis ar dar kažkaip skriausti mergaitės. Atrodė, kad viskas bus gerai. Keli mokiniai atsakė į teorinį klausimą. Elliw džiaugsmui, tą padarė ir ta gera baltaplaukė mergaitė, kurios vardą velsietė užmiršo jau keletą kartų. Liučė, Liučija, Liučina... Kažkas tokio, tačiau Elliw nebuvo tikra.
Profesorei pristačius praktinę dalį švilpė išsigando: jai reikės skraidyti? Profesorė turbūt juokauja! Juk tai Elliw, iš kur jai tokie sugebėjimai?! Buvo akivaizdu, kad ji tokio sudėtingo dalyko padaryti negali: nesugeba net į šiltnamį be problemų patekti, ką jau kalbėti apie tai, kad pamoka vyksta net ne ten... Ne, Elliw šitos praktikos neatlikinės.
Nesinorėjo iš karto parodyti profesorei, kad ji nieko nedarys, tad ramiai nuėjo pasiimti augalo. Pasiėmusi sodinuką norėjo eiti ten, kur ką tik buvo tačiau augalas išslydo mergaitei iš rankų ir nukrito ant žemės. Elliw pasilenkė ir norėjo atsargiai pakelti rožytę, tačiau netyčia užlipo ant stiebo ir tas perplyšo. Velsietė susiraukė: ką, po galais, jai daryti dabar? Atsargiai apsižvalgiusi ji lyg ir nepastebėjo, kad kas nors žiūrėtų į ją. Tad mergaitė tiesiog nuėjo atgal prie sodinukų ir pasiėmė kitą.
Šį kartą grįžti į savo vietą pavyko. Išsitraukė lazdelę. Visai pamiršo, kad neketino atlikinėti praktikos. Be to, pamiršo, ką jai dabar reikia daryti. Elliw stovėjo su iškelta lazdele, kol išgirdo kažką netoliese sumurmant burtažodį.
- Herbyvicus! - skubiai pakartojo ką išgirdusi. Jos nuostabai, kerai pasisekė. Kaip ir. Kelferio rožytė pradėjo didėti. Deja, ji augo taip greit, kad netrukus pasidarė neką mažesnė nei netoliese augantys medžiai. Elliw išsigando, kad augalas tuoj jai trenks.
- Profesore?.. - baimingai cyptelėjo mergaitė.

Jei rašai apie atvykimą (pavėlavimą) į klasę, tai turi vykti prisiminimų forma. Pataisyk.

[Evander Moore]

Pakilus virš viršūnių Frėjai norėjosi skristi kuo toliau, bet žinojo, kad to padaryti negali. Mergaitė pradėjo dairytis vėliavėlių, bet nieko matyti negalėjo. Kur gi tos vėliavėlės. Nenoriu pasirodyt kaip nevykėlė prieš kitus mokinius. O kas, jeigu pasibaigus pamokai neturėsiu vėliavėlių? Rudaplaukė skraidė į šonus, bet nieko taip ir nematė. dauguma vaikų jau buvo radę bent vieną vėliavėlę. Frėja staiga nusileido. Leidosi taip greitai, kad net išsigandusi sustingo prie pat žemės. Gal buvo likę dešimt centimetrų iki žemės. Mergaitė pradėjo vėl kilti į viršų. Pakilus į viršų aplink save pamatė tris vėliavėles. Bandė skristi link žalios vėliavėlės bet buvo per sunku. Kodėl? Tai tiesiog neįmanoma. Frėja persivertė per priekį ir bandė įžiūrėti kur yra žalia vėliavėlė. Ja pamačius, skrido link jos ir atskridus pačiupo. Kitų vėliavėlių negavo. Nusileido žemyn ir laukė kol pasibaigs pamoka.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nesiklausė, kas vyksta pamokoje. Visą teorinę dalį ji galvojo apie tai, kokia būtų pamoka, jeigu profesoriaus vietoje būtų ne kas kitas, o Matthew Turner. Ko gero, būtų be galo keista, tačiau gal ir smagu? Reikės parašyti jam laišką - tokią teorinės pamokos išvadą priėjo grifiukė. Ketino padaryti tą iš karto, tačiau nugirdusi, kad praktinės dalies metu reikės skraidyti, ji susidomėjo. Juk jeigu kada nors norės žaisti kvidičą, reikia pradėti ruoštis, o tai buvo puiki proga. Animagė nutarė, kad gal ir ne be reikalo atsivilko į herbologijos pamoką.
Pasiėmusi vieną sodinuką mergaitė atsiduso. Ji jau pasiilgo Italijos, kur buvo šilta ir gera. O čia pučia prakeiktas vėjas, kuris ne tik šaldo, bet ir trukdo susikaupti. Nors, tiesą sakant, tam trukdyti galėjo bet kas, mat Deoiridh nebuvo pati darbščiausia mokinė.
Keletą akimirkų svarstė apie galimybę pasiversti varle. Pastaruoju metu tą darė kiek rečiau - prieš keletą dienų susipyko su augintine varle, tad nelabai turėjo noro lankytis bendruomenėje. O gulėti lovoje vis dėlto patogiau turint tik dvi kojas.
Ne, vis dėlto reikėjo atlikti praktiką, kad galėtų paskui parašyti Matthew, kaip jai sekėsi herbologijoje. Nerašysi juk "pasiverčiau varle ir supykčiau profesorę." Tad ji galiausiai išsitraukė lazdelę ir tarstelėjo:
- Herbivicus.
Rožytė kiek paaugo, tačiau mergaitė buvo tikra, kad to dar neužtenka. Ji susiraukė. Nemėgo kartoti to paties burtažodžio daugybę kartų, bet panašu, kad nebuvo pasirinkimo.
- Herbivicus! - garsiau ir griežčiau ištarė ji. Įsivaizdavo, kad turėtų užtekti. Nukreipė lazdelę į anteną ir aiškiai ištarė: - Cavenuse!
Pakilo taip staigiai, kad net išsigando. Pasivertė varle, nes tikėjosi, kad bus lengviau valdyti kūną, kuris yra daug mažesnis, tačiau iš karto nukrito ant žemės. Skubiai atvirto į žmogų ir skambiai nusikeikė.
- Cavenuse, - dar kartą ištarė nukreipusi lazdelę į kitą anteną. Jausmas nebuvo malonus, bet ir varle verstis nebesinorėjo.

[Monica Lilly Moonlight]

    Po grifiuko "išgelbėjimo" Monica atsipalaidavusi stoviniavo prie sodinukų, jie sparčiai nyko. Virš medžių raudonų kibirkščių lyg ir nesimatė... Tačiau profesorė visai nenorėjo pirmą pamoką vestis mokinio į ligoninės sparną su praskeltą kakta. Tokių minčių paskatinta, sėdo ant šluotos ir apsižvalgė - ne, tylu, ramu. Mergina sugrįžo į darbo vietą ir net sudejavo - kol jos nebuvo, kažkokia varnanagė sudegino Rožytę - nuo juosvo stagarėlio kilo dūmų kaspinas, o ši lyg niekur nieko ėjo pasiimti naujo. Monicai į širdį giliai dūrė suvokimas, kiek bereikalingų galeonų išleido ant brangaus augalo, ir riktelėjo:
 - Panele Frėja, dar vienas sudegintas augalas, ir mokėsite iš savo kišenės.
    Bet tuo problemos nesibaigė: jaunutė trumpaplaukė švilpė kažkokiu būdu užaugino Kelferio Rožytę sulig triaukščiu namu. "To dar nebuvau mačius..." - be žodžių išpūtė akis profesorė Moonlight, rankos nusviro prie šonų. Jei pirmakursė tą padarė mažai gėlytei, kas dėsis po kelių metų? Padegs Uždraustąjį mišką?
    Monica susiglostė kylančio vėjo sušiauštus plaukus ir, priėjusi prie Švilpynės globotinės, paskaitė vardą.
 - Elliw, matau, arba sumaišei skiemenis, arba pakeitei raidę... Su herbologiniais burtažodžiais taip dažnai būna. - Tada mostelėjo savąją lazdele ir, kol Rožytė lėtai žemėjo, pasisuko į mokinę. - Herbivicus, ne kitaip. Esu mačius, kaip kompetetinga ekspertė pavartojo Horbivicus ir gėlė užpuolė ją lyg pasiutęs šuo. Kelias savaites gulėjo ligoninėje... Na, bet nesvarbu. Lyg ir matau kibirkštis...
    Buvusi švilpė nieko nelaukusi šoktelėjo ant šluotos ir pakilo virš miško, kur matėsi beskraidančių (arba bent jau bandančių) vaikų siluetai. Kibirkštys blėso kažkur kairėje, tarp tankiai susivijusios augalijos. Atsidūsėjusi mokytoja nukreipė šluotą ton pusėn.
    Nevykusiai levituodama prie pat žemės čia kabojo visai neseniai puikiai į klausimą atsakiusi Liucija. Tiesą sakant, Monicai čia nebuvo kas daryti.
 - Nesuvaldei galios, ar ne? - paklausė ir globėjiškai pastatė baltapūkę. - Šiandien tu antra. - Tada pastebėjo ryškiai raudoną, truputį aplamdytą vėliavėlę. - Turi dar kelias pasislėpus, ar čia vienintelė? Už vieną daug taškų negausi, kad ir kaip stengtumeisi... Bandysi darsykį?
    Tada mostelėjo lazdele, ir atsitiko tas pats, kas ir prie Varnanagio prieš keliolika minučių: samanose pasirodė nematomo žmogaus išmintos pėdos, vedančios į pradinį tašką.
 - Štai, sek paskui jas. Greitai būsi ten, iš kur išskridai. Gali grįžti į pilį, arba bandyti surinkti dar dvi vėliavas. O dabar iki.
    Po šių žodžių Monica vėl pagriebė savo šluotą ir praskrido pro spygliuotas, tarsi miške įkalinti norinčias šakas.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw džiaugsmui, profesorė maloniai padėjo mergaitei. Atrodė, kad jos balse netgi nesijaučia jokio nekantrumo ar pašaipos. Nereikia stebėtis, kad ji iš karto patiko velsietei. Nepaisant to, kad profesoriai tarsi neturėtų šaipytis iš mokinių, Elliw atrodė, kad daugelis nieko daugiau nedaro kaip tik iš jos tyčiojasi. Tad kai profesorė Moonlight nuėjo padėti kitiems, rudaplaukė pasijuto keistai laiminga. Dabar tereikėjo tęsti pamokos darbą.
Žinoma, sakyti tereikėjo gal ir nederėtų, mat švilpė neįsivaizdavo, ką jai daryti toliau. Apgalvojo profesorės žodžius. Keista, kad tas augalas užpuolė kažką kitą, o ne ją, Elliw. Pasirodo, kažkas moka susimauti labiau negu ji! Tai buvo, ko gero, laimingiausias momentas švilpės gyvenime: iš jos ne tik nebuvo pasityčiota, bet dar ir pasakyta, kad kažkas yra susimovęs labiau! Ar man vėl reikia pakartoti tą herbyvicus? paklausė savęs mergaitė, prisiminusi, kad profesorė pabrėžė, kaip reikia tarti burtažodį. Ji jau nukreipė lazdelę į augalą, bet atmintis pakuždėjo, kad burtažodžiai buvo du. O šitą ji jau naudojo. Ką daryti tokiu atveju? Elliw nusiminė ir apsižvalgė. Daugelis mokinių jau buvo ore, tad burtažodžio niekas nebesakė. Nelabai toli nuo švilpės buvo kažkokia mergina, kuri, atrodo, dar tik bandė antrąjį burtažodį. Elliw žengė kelis žingsnius jos link. Užkliudė ir nuvertė savo augalą, tačiau to nepaisė. Svarbiau buvo išgirsti burtažodį. Cavenuse? Tikrai? kažkodėl labai nustebo švilpė. Ji grįžo prie savo augalo. Pastatė stačią, tačiau tas ir vėl virto. Galiausiai gal iš trečio karto pavyko augalą pastatyti taip, kad jis stovėtų, nors ir atrodė, kad bet kurią akimirką vėl nusivers.
- Cavenuse! - riktelėjo Elliw.
Ji jau buvo pamiršusi, ką turi padaryti burtažodis. Dėl to kai jis suveikė, labai išsigando. Niekaip negalėjo valdyti savo kūno. Galiausiai maždaug suprato, kaip reikia skristi. Jau norėjo skristi medžių link, nes prisiminė, kad kažką ten turi padaryti. Deja, kažką. Ką tiksliai, rudaplaukei iš galvos buvo visiškai išgaravę.
Sunkiai, tačiau pavyko priartėti prie medžių. Elliw nežinojo, ką čia daro, tačiau nutarė nusileisti kiek žemiau. Tai buvo klaida. Ji pernelyg priartėjo prie medžio, užkliuvo už viršūnės ir pradėjo kristi žemyn. Užkliuvo turbūt už kiekvienos medžio šakos ir galiausiai plojosi ant žemės. Skaudėjo absoliučiai viską.

[Martin Grant]

Visą teorinę pamokos dalį pratylėjęs Martin'as buvo dar labiau užtikrintas, kad herbologija tikrai nėra jo stiprioji pusė. Atrodė, kad šis dalykas nėra skirtas jam, tačiau dar dėstant profesoriui Ramsay jis kartas nuo karto kažką pralemendavo ir žinodavo, tačiau tą sykį jis žinojo visiškai nieko, o gal tiesiog nenorėjo žinoti. Tai jį labai glumino, tačiau jo tuščią galvelė papildė kitų pasakyti atsakymai. Kai kurių mokinių atsakymai buvo išties įdomus, todėl jam nebuvo ko stebėtis, kad dauguma gavo visus galimus taškus. Kaipgi bebūtų, į tai jis stengėsi nekreipti per daug dėmesio, todėl įdėmiai klausėsi mokytojus žodžių, manydamas, kad tai jam padės ne tik tolimesniame gyvenime, bet ir pamokos praktinėje dalyje.
Ką? Žmogus ir skraidymas, tai yra įmanoma? Klausinėjo savo vidinio balso Martin. Tai jam vienu metu atrodė, kažkas neįmanoma, o kitu, kažkas nepakartojamo ir tai, kad jis su mielu noru pakiltų į dangų be jokios šluotos pagalbos. Tad ilgai nelaukęs jis pradėjo kibti į darbą, kad jį atlikti spėtų per pamokos laiką. Ketvirtakursis vaikinukas pasiėmė vieną, dar neužaugusią Rožytę šalia savęs ir iš kišenės išsitraukęs burtų lazdelė tarė:
- Herbivicus.
Martin'ui atrodė, kad Rožytės dydis visiškai nepasikeitė, nebent tai, kad lapai atrodė padidėję apie pusę centimetro, tačiau tuo jis nebuvo visiškai tikras.
- Herbivicus!.- Kiek tvirtesniu ir ryžtingesniu balsu tarė Martin, tačiau jo sėkmė visiškai nelydėjo. Magiškas augalas nepaaugo nei vienu milimetru. Kas čia dabar, gal aš ne taip burtažodį nugirdau?
- Herbivicus. - Susikaupęs tarė Martin. Jam pavyko ir Rožytė buvo pakankamai paaugusi, kad turėtų pakankamai galių savo antenose.  Todėl Martin'as po trečio ir sėkmingo karto pradėjo ruoštis antrajam etapui, skraidymui.

[Dorotėja Hopes]

Dorotėjai atrodė, kad dar kiek ir jos rankos nukris. Jau geras penkiolika minučių ji sklandė virš Uždraustojo miško ir nors diena nebuvo šalta, tačiau vėjas, susidarantis skraidant, neblogai šaldė varnės veidą ir galūnes. Galiausiai mergina pastebėjo kažką žibant netoli vienos pelkės ir atsargiai, stengdamasi išvengti apgaulingų medžių šakų, nulaviravo ten. Iš pelėdos, ar kito gyvūno su kuriuo merginai dar neteko susipažinti, drevės ji pergalingai ištraukė raudonąją vėliavėlę ir nusišypsojo sau. Iš ties buvo užtikrinta, jog šios spalvos vėliavą surasti buvo lengviausia, tačiau tai bent šiek tiek pakėlė jos nuotaiką. Viena rasta, dar dvi liko.
Ji vėl taip pat atsargiai ėmė kilti kai pastebėjo kažką žybsint geltonai kiek kairiau ant medžio. Nors ir nesitikėjo, jog profesorė slėps vėliavas per du šimtus metrų viena nuo kitos, tačiau vertėjo pamėginti. Vis dėl to pripuolusi prie šakos suprato, jog tai tik geltonas augalėlis, tvirtai šaknimis prisikabinęs prie medžio šakos. Šiek tiek nusivylusi ji pakėlė akis aukštyn ruošdamasi kilti kai šypsena vėl nutvieskė jos veidą. Pririšta pačioje medžio viršūnėje plevėsavo žalioji vėliava. Iš ties užrišta gudriai, kadangi žvelgiant iš viršau ji nieko nesiskyrė nuo žalio fono, tačiau žvelgiant iš apačios buvo aiškiai matoma giedrame danguje. Ji priskrido ir nukabino jau antrą savo radinį.
Iki pamokos galo liko ne tiek ir daug laiko kai Dora nusprendė išbandyti kitą taktiką ir nuo pačios medžių viršūnės nusileido iki tiek, jog nugara beveik lietė apatines medžių šakas. Šitaip ji skraidė kiek lėčiau, tačiau bent jau galėjo apžiūrėti plotą kuris nesimatė iš viršaus. Ji vis naršė aplinką laukdama kol akys užklius už ko geltono ir galiausiai, jau beveik išnirus iš miško, ji pastebėjo kažką geltonuojant nedideliame šaltinėlyje. Priskridusi artyn ji ištraukė visą varvančią, tačiau dėkui Merlinui, jau paskutinę vėliavą. Patenkinta dienos darbu ji pasuko atgal iki šiandienos "klasės".

[Ryan Jones]

Jones kaip ir visada praleido teorijos dalį piešdamas. Tai pasidarė labai labai blogu įpročiu, kurį reikėjo kaip nors taisyti. Juk iš teorijos klausimų galima užsidirbti net du taškus žinoma jeigu atsakai teisingai ir nesuklįsti atsakydamas. Vaikinas pradėjo mąstyti apie šios pamokos temą. Ji buvo iš tiesų labai įdomi, o jis per visą ją piešė... Jones atsidūso ir pavėlė savo plaukus. Profesorės klausė įdėmiai norėdamas išgirsti visus burtažodžius. Jis lėtai atsistojo ir priėjo prie vieno iš Rožyčių sodinukų. Tada išsitraukė savo lazdelę. Tikėjosi, kad jis neišaugins Rožytės per didelės ir vėliau jam nebus problemų. Jis įkvėpė šiek tiek oro ir jį iškvėpė.
- Herbivicus, - galiausiai tarė vaikinukas kiek abejotinu tonu. Rožytė pradėjo augti ir galiausiai užaugo tinkamo dydžio. Vaikinas stebėjo kitus vaikus, kuriems sekėsi panašiai kaip ir jam. Tada Jones pradėjo galvoti koks kitas burtažodis turi būti ištariamas. Po kelių minučių pasirausęs savo smegenėlių archyve atrado reikiamą burtažodį.
-Cavenuse, - ištarė vaikinas. Staiga jis pakilo į orą. Ryan buvo labai nustebęs, kad viskas suveikė. Jam patiko ši pamoka ir tai, kad jis gali nors truputį paskraidyti. Jis juto vėją, kuris vėlė jo ir taip  sutaršytus plaukus. Vaikinas pasistengė pakilti virš medžių. Čia pakilus jo akis užkliudė raudona spalva. Jones pavardę turintis vaikinas priskriejo prie to raudono dalyko ir tada paėmė jį. Pasirodė, kad čia yra viena iš vėlevėlių. Ryan šį kartą labai nuskilo. Tada jis kiek nusileido ir ėmė ieškoti kitos vėlėvėlėes. Jam trūksta geltonos ir žalios.

[Martin Grant]

Magiškas augalas buvo pakankamai užaugęs, todėl Martin'as šiek tiek susikaupė ir nukreipęs burtų lazdelę į vieną Rožytės anteną tarė:
-Cavenuse.
Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, pirmas kartas buvo nesėkmingas. Susikaupimo ir susitelkimo nepakako kaip ir su praeitu burtažodžiu, tačiau Martin'as nė nemėgino pasiduoti, nes pakilti į orą be šluotos buvo svarbiau už bet ką, kas nutiko per visą pamoką. Jam nerūpėjo nei taškai, nei vėliavų ieškojimas, svarbiausia buvo nauja patiritis.
-Cavenuse. - Tarė susikaupusiu ir ramiu balsu švilpis ir net nepajuto kaip po truputį pradėjo kilti nuo žemės. Aš pakilau nuo žemės? Stovėdamas? Tai nerealu, tačiau kaip laikyti pusiausvyrą? Mintyse klausinėjo įvairiausių klausimų ir mėgino rasti į juos atsakymus ketvirtakursis berniukas, tačiau viskas vyko taip greitai, kad visos mintys išgaravo ir liko tik susitelkimas.
Skraidymo techniką buvo įvaldyti sunkiau nei buvo galima pagalvoti, tai truko net apie dešimt minučių. Iš pradžių vaikinuką tampė žemyn, aukštyn. Buvo sunku pastovėti, pakilti tiesiai į viršų ar skristi į šoną, nes ne vieną sykį jis vos nenudardėjo į apačią. Kaipgi bebūtų, tačiau mokymasis tinkamai skraidyti buvo į naudą, nes visai netoli, ant aukščiausio matomo medžio šakos, buvo matyti plevėsuojanti žalia vėliava. Žinoma, Maritn'as nieko nelaukė ir įvaldęs pakankamai gerai techniką, nuskrido prie vėliavos, ją nusikabino ir paleido akis į kitų dviejų vėliavų paiešką. Kaip ir buvo galima numanyti, vėliavos nebuvo tokiu atstumu viena nuo kitos, kad jas galima būtų pamatyti net neskraidant, todėl jausdamas, kad jam reikia skristi į pietus, Martin'as taip ir padarė visiškai nedelsdamas, nes laikas skriete skriejo. Skraidant apie penkias su viršum minučių virš medžių, jis pamatė gan nemažą tarpą tarp Uždraustojo miško medžių. Taip kaip jis ir tikėjosi, ten buvo dar viena vėliava, tik raudonos spalvos.
Martin'as nusileido žemyn ir pačiupęs vėliavą nuo šakos pradėjo kilti į viršų, nes bijojo, kad palietęs žemę nebepakils į orą. Nors vėliava buvo įplėšta, tačiau Martin'as stengėsi į tai nekreipti dėmesio, tuo labiau, kad jis buvo sugalvojęs puikų planą trečiajai vėliavai rasti. Švilpis pakilo kaip galima aukščiau į viršų ir pradėjo stebėti, tiksliau skenuoti su savo akimis aplinką ir ieškoti kažkokios keistos vietos ar tiesiog geltonos spalvos. Žvalgantis ir sukantis ratu vakaruose jis pamatė kažką geltono. Priskridęs arčiau, jis pamatė, kad ant šakos yra geltonos spalvos vėliavą, kurią jis greit nusikabino ir tikėjosi bent jos netyčioms neįplėšti. Darbas buvo baigtas, bent taip manė Martin, nes pažiūrėjęs ar netyčia nepametė kokios vėliavos, jis pamatė, kad trūksta raudonos spalvos, todėl greit leidosi link tos pusės, kur buvo radęs raudoną vėliavą. Keletas minučių ir ketvirtakursis pamatė savo pamestą vėliavą, visai negiliai tarp medžių šakų nuo viršaus.
Paėmęs savo netyčiomis pamestą raudoną vėliavą, jis patraukė atgal link tos vietos, kur prasidėjo pamoka. Pusę link kurios jis turėjo skristi puikiai atsiminė, todėl be jokių vargų grįžo atgalios, su visomis vėliavomis ir didžiuliu nuovargiu.

[Ryan Jones]

Vaikinas nusileido kiek žemiau. Čia pasislėpusią tarp šakų surado žalią vėlevėlę. Jis ją kaip ir raudonąją įsidėjo į kišenę. Tada pradėjo ieškoti geltonos vėlevėlės. Tik jos jam trūko. Tada jis galės eiti į savo kambarį ir ten piešti arba keliauti į savo kuprinę, arba išleisti savo gyvūnus kažkur pasivaikščioti ir su jais pažaisti. Bemąstydamas apie tai vaikinas netyčiomis atsitrenkė į medį. Jis nukrito ant žemės ir kuriam laikui prarado sąmonę.

Vaikinas atsipeikėjo po maždaug dešimt minučių. Jam šiek tiek skaudėjo galvą, bet tai nebuvo svarbu. Vaikinas pabandė kažkaip pakilti ir jam pavyko. Šį kartą jis kilo labai lėtai ir atsargiai. Tada jis pradėjo ieškoti geltonos vėlevėlės. Jis irgi turėjo neblogai matytis medžiuose. Juk ji geltona, o geltona tai ryški spalva, kuri puikiai matysis žaliuose medžiuose. Greitai vaikino akys užkliuvo už kažkokio geltono dalyko. Jones priskrido prie ten. Jis pasiėmė tą geltoną dalyką. Pasirodo čia buvo kažkokia atplyša, kuri buvo nežinia nuo ko. Ryan'as atsidūso. Iki pamokos galo liko labai nedaug, o jam reikėjo dar geltonos vėlevėles. Berniukas nuliūdo ir skrido kažkur. Skrido kažkur nežinia kur. Tada jis pamatė tai ko jam reikėjo. Ten buvo ta geltona vėlevėlė. Vaikinas pagriebė ją ir nusileido apačion. Ryan vėlevėles atidavė profesorei. Tikėjosi, kad užduotį atliko tinkamai ir kad už ją gaus visus taškus. Atsisveikinęs su profesore vaikinas grįžo į Hogvartso pilį, o tada nuėjo į berniukų miegamąjį, nes jam vis dar labai skaudėjo galvą. Jis krito į lovą ir iš karto saldžiai užmigo.