0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
  Masačusetsą galima atrasti kaip dar vieną iš penkiasdešimties valstijų Amerikoje. Su neįprastai vingiuota kranto linija, begale salų priešais bei Alpačų kalnų dalimis - Taconico, Žaliaisiais ir Baltaisiais kalnais. Šiuos kalnus prarėžia Konektikuto upės slėnis. Nelabai žavintis, na, bent jau iš pirmojo žvilgsnio. Klimatas drėgnas, primena vidutinių platumų Europos dalį.
  Vienas iš seniausių Masačusetso miestelių - Plimutas. Net nepasakytum, jog miestelis, daugelis vadina tiesiog piligrimų gyvenviete. Itin sužavi savo autentiškumu, gyventojų besąlygišku gynimu išsaugoti paveldą. Žinoma, ir didžiuojasi vienu iš Masačusetso pakrančių vingių, savo istorijos skoniu. Turisto, vietinio ar dar kieno nors koja gali patekti į Plimuto plantacijas, piligrimų muziejų, paminklų kalniuką, jų senąjį malūną ar net visuomenės namus.
  Negalima užmiršti ir vienintelio išlikusio originalaus namelio. Dar iš tų kolonijinių laikų. kad ir kaip stengtųsi jį išsaugoti, vis tiek sugeba per metus smegtelėti žemėn, kokia lentutė nulūžti, vis dėlto neamžinas dalykas. Beje, šis objektas visai mėgstamas burtininkų, tų bad boys ir tų mean girls burtininkų. Nors pačiame miestelyje magija neatrodo populiari, o kurgi tau bus, kai čia įtartini atvykėliai vengiami kaip velnias kryžiaus. Viduje nėra nieko, kas patrauktų akį, tuščia, grindinys - paprasta smėlio ir žvyro visuma, dėl drėgmės sumišusi į visišką košę. Aplinka apie namelį jau kiek čiotkesnė. Ten vyrauja tos plantacijos, lankomos turistų, tačiau dažnas ir praleidžia pro akis pastatą. Kažkodėl labiau prie širdie limpa kukurūzai negu pats pastatas. Neįprastas šulinys, giliai dar turinti vandens, kuriuo nelabai kas domisi, nebent nori užslėpti lavoną. Irgi retas atvejis.

  Tai buvo antroji, gal ketvirtoji diena, o gal išvis visas mėnesis, nors jau seniai tokiu laiku būtų pasisveikinusi su šventu Petru. Ausys jau buvo išdegintos nuo to erzinančio kraujo kapsėjimo į šulinio vandenį, kuriame kartą per dieną būdavo panardinta ir visa jos galva. Kas čia per patrubintas senovinis kankinimo būdas? Moteris kabėjo žemyn galva, kai saulė užsislėpdavo už horizonto, o dienomis aukštyn galva, kojos tabaluodavo virš vandens. Ir nė velnio niekam nerūpėjo, jog ši nėščia, kuo jau pati kažkur pasąmonės pakampėse šiek tiek abejojo, nebuvo šansų. Ir jautėsi mirusi kartu su juo, savo kūdikiu, tampoma kaip niekam nereikalingas mėsos gabalas. Dar niekad tiek daug neteko verkti, keista, Plimuto gyventojai negirdėjo jos skerdžiamo balso iš šulinio gelmių. Ko ji tik nesišaukė, ypač pirmosiomis dienomis, o gal valandomis. Visus žinomus ir nežinomus variantus išklykė taip, kad net balso klostės susisuko į mazgus. Nagais raižė į akmenines, drėgnas šulinio sienas (ar kaip jas pavadinti?). Skaudžiai, iki kraujų. Ties ausimi prarėžta oda leido iš lėto tekėti kraujui per garbanas, šlykščiai jas sulipindamas, žemyn į vandenį. Štai nuo kokio kapsėjimo jos ausys virto negyvomis, o galvoje tik ir tvinksėjo tas suknistas salsvo lašelio atsimušimas į gruntinį vandenį.
  Melisa nesveikai kliedėjo, kūno temperatūra šokinėjo kaip Pergolesio Stabat Mater bemoliai ir diezai. Nebeklausė savęs: už ką, kodėl ji ar dar kokio nors lėkšto bei savanaudiško klausimo. Delnus, priglaudusi prie, matyt, jau atšalusios gyvybės geografinės zonos, užsimerkė. Jeigu nebūtų taip keistai skaudėję, būtų pamaniusi, jog tai sapnas, tik dar vienas košmaras Merington Roude. Ak, Merington Roudas. Saugiausia vieta jai. Jau taip išsiilgta, būtų su visom naujom durim atsivilkusi atgal, kad tik nekabėtų čia, Masačusetse, nors pati nelabai ir įsivaizdavo, kur atsidūrusi. Dabar mieliau klausytų Elijo klyksmų dėl netvarkos, palyginus su kapsėjimu, tai būtų buvusi palaima jos ausims. Girdėti buto sienas drebinantį balsą su Melisos vardo įsiterpimu. Tuščios. Negyvos Melisos. Stiklinės akys prasimerkė. Būgnelius suvirpino dar vienas kaptelėjimas ir viršuje besigirdintis geležinių grandinių dunksėjimas. Strazdanotosios lūpas paliko dar vienas klyksmas, kitą akimirką jau dusinamas vandens, ledinio vandens. Moteris vėl panikuodamas raižė akmeninę sieną, vanduo pildė jos gerklas, plaučius, išplovė ašarų išgraužtas akis. Bent vienas pliusas. Ir galbūt, jeigu būtum buvęs kiek arčiau šiosios amazonės, kartu po vandeniu, išgirstum ir vaiko tėvo vardą. Kaip kokio paskutinio durnių motinos (aka vilties) siūlo, rišančio jos sumaitotas smegenis su pasauliu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Melisa Keyes »
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 264
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ir galbūt vertėtų aprašyti visus Elijo žygius ir kelius, kuriuos turėjo nueiti, kad pasiektų tą vienintelę it kryžium pridaužytą magijos nekentėjų gyvenvietę. Tačiau žygių buvo tiek daug, jie buvo įvairaus sudėtingumo, o ir pridaužymo ir pritrankymo laipsnis skyrėsi. Tad galbūt užteks pasakyti, kad Plimuto gatvėmis žingsniuojantis duomenų analitikas labai gražiai neatrodė. Dešiniaja akimi beveik nematė, bet ne dėl kumščio, kuris su ja susidūrė, visai ne. Kažkoks įgudęs Alisijos Anebrit (o taip, jis sužinojo ir jos pavardę - tetrūko antro vardo, ir būtų galėjęs teigti pažįstąs ją per visus galus (jeigu nutuokiat, ką turiu omeny)) draugelis sugebėjo jam negirdėtais kerais pataikyti tiesiai į rainelę. Šiknius.
Elijo kojinės irgi nebebuvo baltos, o palto kišenėje žiojėjo skylė. Plaukai buvo prilipę prie kaktos, kairįjį skurostą puošė nelabai gražus rėžis. Ir jeigu būtum gerai įsižiūrėjęs (niekas gerai neįsižiūrėjo, tik nulydėjo kreivais žvilgsniais praeinantį. Ausyse it tolimas šniokštimas aidėjo šnabždesiai), gal būtum pastebėjęs, kad anas šiek tiek, minimaliai šlubčioja.
Galiausiai vyras pasiekė tą namą vidury laukų. Diena buvo bjauri ir šalta. Lijo. Šniokščianti lietaus užuolaida nepadėjo ir taip sumaitotam Andriaus regėjimui, tačiau jis buvo tikras, kad bjaurus namas buvo tas, kurio jam reikia. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, tačiau duomenų analitikas vis tiek apsidairė, liko įsitempęs ir laukiantis neišvengiamo smūgio kur nors iš pašonės.
Durys pasidavė lengvai. Elijas gal ir buvo subtilus žmogus (haha), tačiau tądien jis nebeturėjo kantrybės - duris grėsmingai atidarė koja. Kairiajame delne gniaužiamą lazdelę iššvytravo į orą, ant liežuvio galo kabėjo baisus keras, pasiruošęs būti išspjautas it gyvatės nuodai.
Name buvo tuščia ir tamsu nors į akį durk. Pirštu į akį. Tarp šitų posakių tikrai yra kokia nors situacija susisiejimas. Niekas neiššoko iš už kampo rėkdamas burtažodžius ir šaudydamas žaibas. Elijas akimirką sudvejojo, ar tik nebus tas pats piktavalis gero nelinkintis paukštelis čia pakišęs sparno.
Vyras įžiebė lazdelės galelį ir apisdairė. Tuščia, bjauru, purvina. Šalta, velniškai šalta.
- Melisa? - tyliu, pridususiu balsu paklausė Elijas tamsos.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
  Šįkart jau kabėjo žemyn kojom, aukštyn galva. Rankas, įpančiotas grandinėse, maudė nuo bevaisių pastangų ištrūkti. Riešai nutrinti, pasruvę krauju. Moteris labai sunkiai, kone priverstinai, laikėsi to beveik plyšusio vilties siūlo. Užvertus galvą į dangų tik beveik nebyliai kūkčiojo. Nemėgo vandens. Nuo tos akimirkos, kai nardino, kai spjovė skystį, sumišusį su krauju, iš burnos, gerklės, plaučių, bala žino, gal ir iš skrandžio. Gal ne ji viena ten spjaudėsi, juk galėjo prisidėti ir ta gyvybė. Tikriausiai, negyva gyvybė. Tik dangaus ašaros ją, rodos, suprato, tik jos meiliai krito ant užmerktų akių, tekėjo per įdubusius paakius, išsimušusius skruostikaulius. Žemyn. Per pamėlusias lūpas, beprotiškai virpančias.
  Melisa jau kvailai pasidavusi klykti, galvojo. Kaip šikšnosparniai, nukabinę galvas žemyn, sugeba miegoti. Leistis į beribes poilsio lankas, ak, kaip ir norėtų naktimis virsti tuo nelemtu šikšnorsparniu. Ir pailsėti. Maloniai kabėti. Dar prieš nedaug laiko ši amazonė, buvusi gražiausia moterimi pasaulyje, pavirto vargana auka. Ne, ji nebeturėjo žavesio akyse, tik tą paklaikusį žvilgsnį, kuris taip pat palaipsniui slėpėsi už sunkių vokų. Jos septintasis mėnesis. Juk buvo likę tiek mažai, vos dveji ir amžinai šaltos jos rankos sušiltų nuo laikomo kūdikio. Iškosėjo paskutines šios akimirkos ašaras. Moters delnai niekad nesušils. Gal net ir pamėlusios lūpos jau nebeatgaus įprasto raudonio.
  Ausis pasiekė griausmingas durų, ar ko ten tokio, išlaužimas, išspyrimas. Nelabai į tai gilinosi. Tik paprasčiausiai dar kartą pasimuistė. Besiraizgančios balso klostės buvo eilinį kartą panaudotos. Skradžiabalsė neturėjo jėgų klykti, tačiau vertėsi kaip įmanydama. Itin kvailai tikėjosi, jog tas, kuris su savom kanopom laužė duris, bus ir josios sergėtojas. Norėjo iškolioti, kad, po velniais, ji suknistam šulinyje, o ne uždaryta kur, matyt, būtų žymiai patogiau. Drebėdama prisitraukė kiek tik gebėjo, kiek jėgos leido (o jų nebuvo labai daug). Ir sučiaupė lūpas. Negirdėjo. Žinoma, kad negirdėjo, žinoma.
- Elijau!- kabindamasi vaiko tėvo vardo dar sukliko. Šulinio sienos viską sugėrė. O Merington Roudo amazonė dar vis beviltiškai kabėjo.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 264
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Aplink skendėjo tamsa ir tyla. Niekas vėlgi iš kampo neiššoko, jokio sumauto garselio, ir Melisos nė kvapo. Elijas pamosavo lazdele, maža švieselė jos gale virto dideliu šviesuliu. Nieko, blausios pakampės tuščios, jokių grandinių ant sienų, nei kraujo dėmių, nei spalvotų kerų paliktų žymių. Nieko.
Elijas nuleido lazdelę ir nusikeikė, taip visai garsiai ir riebiai, gal net kiek šauniau, nei įprastai. Kerų sužalotą akį kažin kas graužė. Ups, čia gi ašaros, tik velniai žino, ar pykčio, ar ko kito. Su Elijo ašarom niekad neaišku šitoj vietoj.
Vidujai kažin kas sukilo, kažkokia didelė įtūžio ir susinervinimo banga. Tas velnio neštas, pamestas, paskui vėl pakeltas ir dar pakratytas pauškčiukas, pačiulbėjęs apie apleistas plantacijas ir jų vidury esantį sukriošusį namuką. Ak, kokie keiksmai ir prakeiksmai tik neskrido link jo įpakuoti rožiniu kaspinėliu, tiesiai iš verdančio Elijo vidujai atvirai laikomų neapykantos visam pasauliui klodų. Vyras suprato turėsias savo paieškas tęsti. O jo jėgos vis labiau seko. Pasiryžimas gal ir ne, bet, velniai rautų, pats savo suknistą išrdį ir kepenis ir inkstus ir plaučius būtų atidavęs už bent kruopelytę šviesos šitam sudvisusiam ir tamsiam gyvenimo tunelyje. Ironiška, kad ir vyro organų nereikalaujanti šviesos kruopelytė, pasireiškusi silpnu šūksniu, kuris taip skaudžiai panešėjo į jo paties vardą, praslydo pro burtininko ausis. Jis neišgirdo.
Andrius išsibogino atgal pro namo duris, paskui save jas taip smarkiai trinktelėdamas, kad vienas kampas nušoko nuo vyrių. Pusiau atlapos, šleivos durys paliko kabėti tamsiam tarpdury. Išžengęs atgal į pliaupiantį lietų, sustojo. Prie jo batų kaupėsi liūdna, purvina balutė. Visai kaip mano siela, niūriai mintyse šyptelėjo Elijas.
Po sekundės kitos pasisuko eiti tolyn. Nenorėjo grįžti atgal į kaimą, ten nėra nieko, ko jam galėtų reikėti. Nužingsniavo į priešingą pusę, markstydamasis ir braukdamas pirštais į akis tekančius šaltus vandens lašus. Galbūt tikrai ėmė temti vidury dienos, o galbūt tai tebuvo praslystantis Elijo sąmoningumas, tačiau dangus kažkaip patamsėjo. Mosuodamas rankomis, iš lazdelės šaudydamas mažas raudonas kibirkštėles į žemę, Elijas žingsniavo. Toli nenuėjo, kai akiraty (ak, tame tinkamame, veikiančiame akiratyje) sušmėžavo kažin koks iš žemės kyšąs objektas. Nejudantis, tamsus. Elijas pasuko link jo.
Po akimirkos priartėjęs tiek, kad atpažintų, suprato esant šulinį. Akies mirksnį dvejojo, ar artintis, ko jam, po velniais, gali ten reikėti? Galiausiai nusprendė, kad gal daug nepraras. O žiū, kas nors bus įmetęs atšalusį Melisos lavoną. Tai bent tiek, nereikės jam kapstytis po svetimus daržus. Žengė paskutinius žingsnius. Pažvelgė per rentinį žemyn.
Iš vyro gerklės išsiveržė kažkoks gyvuliškas garsas. Ar šūksnis, ar riaumojimas, ar dejonė, velniai žino. Širdį draskantis, užšaldantis smegenis. Plūstelėjo ir palengvėjimas ir menkai atpažįstamas džiaugsmas. Juk ji čia, velniai rautų, čia.
Riktelėjo savo vienintelės moters vardą, o smegenims aiškiau užregistravus situaciją, į arterijas plūstelėjo kraujas, pilnutėlis jėgų suteikiančio ir viską griaunančio įtūžio. Tik kad griauti jam dabar nelabai reikėjo. Nieko pernelyg nelaukdamas sumosavo lazdele, riktelėjo keletą žodžių į juos sudėdamas visą savo neįmanomą jausmų maišalynę. Nelabai suprato, o vėliau ir visai neprisiminė, kokiais tiksliai būdais ištraukė Melisą iš to siaurio, šiknaskylę primenančio šulinio. Ir tai gal net nebuvo labai svarbu.
Rodėsi, sugavo ją vis dar ore. Apsivijo rankomis, prispaudė prie savęs, priglaudė ir mintyse prisiekė nepaleisiąs. O ir lietui pliaupiant nebūtum pasakęs, ar tai gėlas, ar sūrus vanduo tekėjo vyro veidu.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
  Neišgirdo. Vienintelis žodis, skambėjęs tarp akmeninių sienų, tarp moters smegenų vingių. Įtūžusi pasimuistė ir, kiek pasiekė josios trumpos kojos, spyrė sienon. Dar kartą suklykė. Motiną, tėvą, Eliją. Daugiau nežinojo, ką kviestis, tad vėl kartojo viską iš naujo. Ir, rodėsi, visi hinduizmo dievai ją išgirdo. Po tiek laiko, po tiek klyksmų ir ašarų. Tyras, gal kiek skaudus vėjo gūsis tėkštelėjo į strazdanas, rankos apgraibomis apglėbė vyrą, tragiškąjį didvyrį. Labai lėkštai skamba. Tačiau tuo metu garbanei tai nerūpėjo, ji tik itin garsiai verkė, kūkčiojo, nejučiomis suvarė apdraskytus, šaltų sienų nubučiuotus nagus į nugarą. Norėjo įsikibti taip, kad niekaip neatplėštum. O pėdos, basos, sušalusios pėdos, pasiekusios tvirtą žemę, privertė sulinkti per kelius. Jautė, pagaliau jautė pėdomis, nebekybojo virš nežinios, slypinčios šulinio pridvisusiame vandenyje.
  Nežinia, gal dabar turėjo būti ta akimirka, kai išsako kažkokius jausmus tam vyrui, per kurį prakeiktai atsidūrė čia. Nieko nepasakė. Išvis apie tai nemąstė, nebuvo čia koks filmas, kuriame visi krykštauja, kai išlenda iš šulinio. Suinkštė dar vienai skausmo bangai nuvilinijus per kūną. Gimda, atrodė, trūko, nebūtų jau ir nustebusi, jeigu kosėtų krauju ar per kojas tekėtų visi įmanomi skysčiai.
- Elijau,- springdama ašaromis ištarė tik tiek. Ir dar tūkstančius kartų pakartojo.- Vaikas. Tavo. Mano,- atsišliejo nuo vyro, susiėmė už plaukų.
  Kvailai vos nepersivertė per šulinio atbrailą. Kažkur ten ieškojo tos gyvybės, pakvaišusiai ieškojo. Delnai nusileido ties iškilusiu pilvu, moteris atsisuko į tą gelbėtoją, kažin kažką josios išverkti smaragdai jam sakė, net labiausiai pakalęs tame akių skaityme asmuo nebūtų supratęs.
  Namo. Melisa norėjo namo. Vos ne klūpinėdama atsirėmė vėl į Eliją, savo saugųjį prieglobstį. Ir prisiminė, besijaučianti siaubingai pavargus ir išniekinta. Kliedinti viską, kas tuomet sukosi jos gražioje (gal jau ir nebelabai) galvoje. Jautė, žinojo, tačiau nenorėjo pripažinti. Jų dar vis negimusio kūrinio nebėra. Nebegalėjo būti.
  Dar vienas skausmingas klyksmas, pranašaujantis moteris žlugimą, paliko pamėlusias lūpas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Melisa Keyes »
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 264
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Tai ir tebuvo jie vien keistų vidurnakčio ašarų verta tragedija. Jau ne krentantys, greičiau jau keistokai sklendžiantys žemyn į kažkokias nepamatuotas žmogiško ir nelabai žmogiško santykio gilumas. Niekas neturėjo teisės sustabdyti kritimo, baladojimosi į beaidę tuštumą, į beaidę tamsą. Aš - tiesa ir gyvenimas? Elijas būtų nusukęs man galvą už tokias sapaliones. Išraitęs pirštus kaip įkaitintą vielą, pagaminęs iš jų pakabas paltams ir demonstravęs savo visiems vaiduokliams kaip dar vieną neįmanoma pasiekimą.
Kaip jau daugybę kartų buvo minėta, jo niekas nelaikė pajėgiu emocijoms. Ar dėl to, kad iš tiesų buvo silpnas ir netvarus, ar dėl to, kad pernelyg kietai užsilipdęs visus įėjimus - niekas nežino. Ir vis dėl to paradoksiškas, protu neaprėpiamas skausmas nutvilkė kiekvieną lastelę, ir jis laikėsi įsikibęs slystančio, jau kone išslydusio savo džiaugsmo kaip paskutinio šiaudo, kaip siūlo, kuris dar nespėjo permirkti, kaip plunksnos, vaizduodamasis, kad ši - visą gelbėjantis parašiutas judviejų krytyje. Ir velniai rautų visa tai - juk po mėnesio ar dviejų koks nors bjaurus vaikiščias atras jį raudojantį ir kaukiantį kokiam tai skersgatvy.
Bet lietuje nesimatė. Lietuje visi siūlai buvo permirkę, o Melisos rankos kabinosi į jį, kabinosi į mirtinai išslydusį gyvenimą joje, jis kabinosi į Melisą ir jos išblėsusias, žaluma veikiau vos alsuojančias nei spindinčias raineles. Ir nė tų kelių žodžių nereikėjo, kad suprastų. Nereikėjo nė paprasčiausio gatvės išsilavinimo, kad suprastų. Išties, negalėjo tikėtis kitaip. Akimirką skaudžiai pasvarstė, ar būtų gebėjęs mylėti. Akimirką sau pripažino, ko prisiekė niekad nepripažinsiąs Melisai - jam palengvėjo.
Sužvarbusiais, ir vis dar geležiniais pirštais siekdamas dar ilgai neįsižiebsiančios šviesos, prispaudė ją raudančią prie savęs, apglėbė, prilaikė kritimą žemyn, susikrovė ją į savas rankas kaip suglebusį maišelį, kaip vystančią puokštę, ir klykaujančią ir kliedinčią išsinešė. Netardamas nė žodžio.
Mintis, kad judviejų niekas nesulaikė, judviejų niekas nenudėjo, pasivijo tik pusiaukelėj namo. Elijas tada nemiegojo naktim. Ir nežinojo, ar džiaugtis, ar keiktis.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *****
  • 833
  • Lytis: Moteris
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Plimuto piligrimų gyvenvietė (Masačusetsas, JAV)
« Atsakymas #6 Prieš 2 savaites »
Vos palietęs nešyklę Dafydd prakeikė savo darbą. Nepaisant to, kad teko priprasti taip retai matyti mylimąją ir vaikus, dirbti Londone buvo žymiai paprasčiau. Tada bent jau galėjai būti tikras, kad vakare grįši namo, kur gali apkabinti ir pabučiuoti tuos, kurie yra svarbiausi. Tai, kad reikėjo trenktis į kitą žemyną, vaikino visiškai nežavėjo. Užsienyje ne darbo reikalais lankėsi vos kelis kartus. Žinoma, jie buvo su šeima. O štai tokios darbo kelionės raudonplaukiui visiškai nepatiko. Nejučia prisiminė pirmąją, kurioje buvo su tuometiniu Magijos ministru ir savo viršininku. Ne, geriau buvo prisiminti paskutinį kartą Ispanijoje. Vaikinas nusišypsojo ir pajuto skrendąs.
Visai netrukus atsidūrė Plimuto mieste ar gyvenvietėje. Apsižvalgęs suprato, kad vaizdas visai nežavi. Ko gero, labiausiai dėl to, kad Devyniukės nepamatė. Tai reiškė, kad reikia gaišti laiką jos laukiant. Laiką, kurį galėtų praleisti kartu su šeima. Dafydd susiraukė. Atsidūrė kažkokioje miesto aikštėje, tad neskubėdamas patraukė nuošalesnio kampelio link. Tikėjosi, kad žiobarai jo nepastebėjo. Iš nežinia kur atsiradęs žmogus gali gauti tikrai daug dėmesio, o to reikėjo mažiausiai. Vis dėlto tai buvo greičiausias būdas čia atkakti, tad pernelyg skųstis negalėjo: Dafydd tikrai nebūtų norėjęs sėdėti lėktuve ir švaistyti ilgiausias valandas. Ne, geriau jau atsidurti čia greitai ir lygiai taip pat greitai po to grįžti namo. Tai, kad Devyniukės nesimatė, gerokai erzino. Vaikinas visiškai nebuvo nusiteikęs laukti. Per daugiau nei metus laiko šitame banke jis išmoko veikti greitai ir užtikrintai. Stypsojimas laukiant naujosios kolegės nebuvo tai, ką dabar norėjosi veikti. Dafydd atsiduso. Ne, jos vis dar nebuvo. Taigi buvo galima skirti laiką mintims apie tuos, kurių raudonplaukis jau seniai buvo pasiilgęs. Atsisėdęs ant kažkokio suoliuko jis užsigalvojo apie Anglijoje likusią žmoną ir vaikus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 savaites sukūrė Dafydd Carwyn Llewellyn »

*

Neprisijungęs Hydra Oušen

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 5
  • Devyniukė
Ats: Plimuto piligrimų gyvenvietė (Masačusetsas, JAV)
« Atsakymas #7 Prieš 2 savaites »
     Tik naujas darbas - iškart komandiruotė. Ir dar į kitą žemyną! Tiesa, negali ginčytis su tuo, jog Hydra mėgsta keliauti, o juo labiau ant savosios Shyrlonos, kuri keturiasdešimtmetei buvo vienintelė draugė. Taigi, gal ir būtų buvę visai nieko, tačiau kaip tyčia, čia turėjo būti paskirtas ir dar vienas žmogus, su kuriuo Hydra turėjo atlikti užduotį! Tai buvo tikras absurdas - kas liepia darbe darbus atlikinėti kartu? Bent jau nukeliauti buvo galima atskirai...
     Kiek Oušen teko girdėti, jog jos bendradarbis keliaus su nešykle (pala, kuo jis vardu?). Tačiau pati, žinoma, tokiomis nesąmonėmis nesinaudoja. Ji pareiškė, kad keliaus savu būdu, kad ir kiek kartų tai ilgiau užtruks. Todėl šiandien ji jau buvo tvirtai įsitaisiusi ant savo augintinės ir draugės Shyrlonos ir lėkė per visą Atlanto vandenyną. Danguje buvo pasaka, iš viršaus atsiverdavo nuostabūs vaizdiniai, mintys pačios lėkdavo bele kokia tvarka ir kildavo tokių "kreizi" minčių, jog net juokas suimdavo.
     Po kelionės virš vandenyno, Devyniukė galiausiai išvydo žemę. Tai buvo ženklas, kad metas susikaupti ir ieškoti kur čia jau reikia leistis, o kur dar ne. Po kurio laiko Shyrlona su ant jos sėdinčia Hydra jau leidosi. ir leidosi į kažkokią Plimuto(?) gyvenvietę. Čia gatvės buvo siauros, tad slibinui nusileisti nelabai ir buvo vietos - teko ieškotis nusileidimo erdvės kiek toliau nuo tos vietos, kur turėjo susitikti su kolega, kurio vardo neprisiminė.
     Radusi kažkokią aikštelę, kurioje stovėjo pilna žiobariškų... Kaip jie vadina tuos daiktus, su kuriais važinėjasi? Tenai ji ir nusileido. Nučiuožusi nuo baisiai didelės Shyrlonos nugaros, ji paglostė slibinei snukį ir pasileido ieškoti bendradarbio, nors mieliau būtų jo neieškojusi, o dirbusi viena.
     - Šy'lona! - sušuko Devyniukė, kai pastebėjo, kad slibinė jos nebeseka. - Šy'lona, ku' tu ten? Einam!
     Paklaidžiojusi drauge su Shyrlona, Hydra galiausiai pastebėjo raudonus plaukus ir patraukė jų link. Priėjusi prie žmogystos tarė:
     - Aš Devyniukė.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *****
  • 833
  • Lytis: Moteris
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Plimuto piligrimų gyvenvietė (Masačusetsas, JAV)
« Atsakymas #8 Prieš 1 savaitę »
Ilgesys namuose likusiems šeimos nariams pamažu susimaišė su tam tikru susierzinimu. Ne tik gavo į partnerius kažkokią naujokėlę, kuriai reikės viską aiškinti nuo A iki Z, bet ji dar ir vėluoja! Tiesa, Dafydd nebuvo visiškai tikras, kad ji vėluoja, mat konkretaus laiko, kada reikia susitikti, sutarę nebuvo. Būtų buvę žymiai paprasčiau tiesiog atkeliauti kartu ta pačia nešykle. Bet Devyniukei, žinoma, reikėjo prisigalvoti visokių nesąmonių. Gal ir buvo smalsu, kodėl ji negali atvykti kartu, bet vaikinas neketino to klausti. Iš viso nesakys nieko, kas nėra visiškai būtina užduočiai įvykdyti: kiekvienas bereikalingas žodis ar klausimas švaisto laiką, kurį vaikinas turi praleisti toli nuo mylimiausių žmonių.
Kolegei pagaliau pasirodžius Dafydd atsistojo. Pažvelgė į ją ir jau norėjo pasiūlyti taktiką, kuri padėtų įgyvendinti užduotį kaip įmanoma greičiau. Deja, gerokai vyresnė kolegė, atrodo, buvo nusiteikusi visiškai bereikalingoms mandagybėms. Žinau, kas tu tokia suirzo velsietis, tačiau pasistengė nepasitenkinimą nuslėpti. Devyniukei visai nebūtina žinoti, kodėl jis nori viską atlikti kuo greičiau.
- Dafydd, - tarstelėjo.
Nužvelgė aikštę ir suprato nė neįsivaizduojantis, nuo ko reikėtų pradėti.
- Miesto pakraštyje yra lūšnynas. Jeigu ką nors rasime, tikėtina, kad tai, ko mums reikia, bus ten, - nelabai užtikrintu tonu pratarė Dafydd. Stengdamasis atrodyti kuo natūraliau vaikinas patraukė į tą pusę, kurioje, kiek žinojo, turėtų būti minėtas objektas. Pažvelgė į Devyniukę tarsi norėdamas įsitikinti, kad ji eina kartu. Mielai būtų atlikęs šitą darbą vienas: įtarė, kad taip būtų greičiau, o tai dabar buvo svarbiausia. Labai norėjo kuo greičiau grįžti namo. Darbo kokybė, tiesą sakant, prioritetų sąraše užėmė kokią penkioliktą vietą.
Nerūpestingu žingsniu pasiekęs aikštės kraštą vaikinas apsižvalgė. Atrodė, kad jų niekas neseka, bet niekada negali būti tikras.
- Būtų gerai, jeigu patikrintum, ar niekas neina iš paskos, - sumurmėjo Dafydd kolegei. Dirbdamas auroru tokių triukų išmoko, bet laiko ministerijoje prisiminti tikrai nenorėjo. Sunkiai atsidusęs raudonplaukis kiek paspartino žingsnį ir nukulniavo lūšnyno link.

*

Neprisijungęs Hydra Oušen

  • Magiškų žaidimų ir sporto departamento vadovė
  • *
  • 5
  • Devyniukė
Ats: Plimuto piligrimų gyvenvietė (Masačusetsas, JAV)
« Atsakymas #9 Prieš 1 savaitę »
     Hydrai vis dar nepatiko tai, kad dirbti tenka ne vienai, o su kažkuo kitu. Visą gyvenimą besišalinant žmonių, staiga būti priverstai su jais dirbti, - net su nepažystamais - ne pats maloniausias pasiūlymas. Deja, Devyniukei nebuvo iš ko rinktis, taigi teko keliauti su tuo kolega, kuris netrukus priminė Hydrai savo vardą - Dafydd. Reiks pasistengti nepamiršti.
     Tiesa buvo ta, kad juodaplaukė nė neįsivaizdavo nuo ko pradėti ir kur ieškoti tų vogtų pinigų ar ten dar ko. Iš vis, tai buvo pirmas jos kartas, o ir niekas jokių apmokymų nesuteikė, tiesiog duodam darbą, o tu jau turi žinoti pats kur ir kaip jį dirbti. Nesąmonė. Todėl Hydra skvarbiu žvilgsniu nužvelgė Dafydd tikėdamasi, kad bent jam tai ne pirmas kartas ir bent kas nors jam yra aišku.
      - Ane... Nu tai einam.
      Vyrui nužingsniavus kažkurion tenai pusėn, Oušen patraukė paskui jį ir už savęs girdėjo einančios drakonės galingus žingsnius, kas reiškė, kad Shyrlona seka paskui ir niekur neatsilieka. Pasiekus kažkokią aikštelę Hydra gavo nurodymą, kas jai nelabai patiko - kas, po galais, turi teisę jai davinėti nurodymus?! Tą daryk, to nedaryk! Nors ir pasipiktino, ji vis vien apsižvalgė ir pranešė Dafydd:
    - Eina. Jeigu tu'i omeny be manęs i' tavęs, tada eina. Šy'lona. Beje, kam tau 'ūpi a' kas eina, a' neina?
     Apžvelgusi vietovę, į kurią jiedu pateko, Devyniukė suprato, kad nė nenusimano ką derėtų daryti toliau, tad kiek nedrąsiai užklausė.
     - Tai ką daba' da'ysim?


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Lobių atkeikėjas
  • *****
  • 833
  • Lytis: Moteris
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Plimuto piligrimų gyvenvietė (Masačusetsas, JAV)
« Atsakymas #10 Prieš 1 savaitę »
Dafydd jautėsi nejaukiai. Geriausia būtų dirbti vienam: tokiu atveju jam susimovus niekas nepriekaištaus. Jeigu misija nepasiseks, kaltas bus jis, bet bent jau žinos, kur suklydo. Jeigu ši misija nepasiseks, jis vis tiek bus kaltas, tik negalės būti tikras, kad turi pasiaiškinimą.
Dėl to darbas poroje gerokai slėgė. Maža to, šios kolegės visai nepažinojo, tad jai tikrai nenorėjo sakyti, kaip nori keliauti namo - pas žmones, kuriuos beprotiškai myli. Kad taip galėtų pasisakyti apie visai nerūpintį darbą ir jo rezultatus…
Kažkokie įtartini žingsniai privertė vaikiną nustumti mintis apie žmoną ir vaikus į šalį. Ar jie jau kažkam pakliuvo į akis? Gal kas nors vis dėlto pastebėjo, kaip niekam nepažįstamas jaunuolis ryškios spalvos plaukais iš oro nusileido miestelyje? Tokia perspektyva Dafydd visiškai nepatiko - tai reikėtų tik papildomą gaišatį - laiką, kurį jis turi praleisti toli nuo Mayros ir vaikų.
Atsisukęs pamatė kažkokį padarą ir nustėro. Prireikė gerų kelių sekundžių, kol suprato, kad Devyniukė šneka.
- Kas ta Šylona? - sumurmėjo Dafydd ir pažvelgė į vyresnę kolegę. Jos klausimas privertė negirdimai sudejuoti. Negi ji tokia kvaila? Argi neakivaizdu, kodėl svarbu, kad niekas jų nepamatytų? Jeigu paaiškės, kad buvo čia atsiųstas su kažkokia kvaile, greitai situacijos neišspręs…
- Nes tai yra slapta misija. Jeigu žinios, kad čia yra pavogtų turtų, yra teisingos, vagims nebūtina žinoti, kad jie yra atsekti, - ramiu balsu paaiškino Dafydd ir nenoromis susimąstė: prieš keletą metų, prieš pamildamas, būtų tiesiog aprėkęs kolegę už jos kvailumą. Gal dar pažeminęs ir nusijuokęs. Dabar atsakymas buvo visiškai kitoks. Kelias akimirkas leidęs sau pasvajoti apie brangų laiką su ta, kuri jį taip pakeitė, Dafydd galiausiai vėl atsisuko į kolegę.
- Visų pirma, reikia, kad tas padaras mūsų nesektų, - stengdamasis kalbėti ramiai pratarė Dafydd žvilgsniu parodydamas į slibiną. Labiausiai norėjosi drėbti moteriai į veidą, kad ji šitam darbui per kvaila. Deja, tai būtų tik bereikalingas laiko gaišimas. - Tai patraukia per daug dėmesio.
Raudonplaukis kiek paspartino žingsnį. Norėjo kuo greičiau patekti ten, kur manė rasiantis tai, ko jiedu čia ir atvyko. Buvo kiek pikta, nes ko tiksliai ieško, Dafydd nežinojo. Vis dėlto kažkokie neaiškūs lūšnynai atrodė kaip vieta, kur galima rasti aukso ir kitokių lobių.
Neprataręs nė žodžio velsietis pasiekė aptriušusį pastatą. Taip, jame tikrai gali kas nors būti. Bet Dafydd bijojo priimti sprendimą. Jeigu jam nepasiseks, viskas tik užsitęs. Bet ar Devyniukė yra pajėgi paspartinti procesą? Šito vaikinas neįsivaizdavo.
- Einame vidun, - sumurmėjo jis ir išsitraukęs lazdelę ryžtingai įžengė pro duris.