[Tobias Liam Walters]

Iš tamsos išniro siluetas, nešinas dar viena dėžele. Tai, savaime suprantama, buvo Dafydd. Nutrenkęs (žodis "padėjęs" nelabai tiko) savo nešulį, sudejavo. Dar dešimt minučių ir būsiu pripratęs. Arba ne. Vaikinas vos atsispyrė pagundai užversti akis. Tikrai nesinorėjo būti įstrigusiam čia su šituo vadovauti nesugebančiu vadovu. Žinoma, Tobias neturėjo pasirinkimo. Jo galvoje vis dar skambėjo žeminantys tėvų žodžiai ir lentelė bute su išgraviruotu užrašu "viskas arba niekas". Tačiau būti geriausiu nebūtinai reiškė padėti Dafydd. O ir kas sakė, kad jam reikia pagalbos? Nors kolega atrodė leisgyvis ir kenčiantis skausmą, Tobias šį nereikalingą faktą nustūmė į šoną. Šiandien jis buvo kaip niekad prastos nuotaikos, tad nerizikavo prasižioti ir susigadinti reputaciją (kurios neturėjo) pačią pirmą dieną. Gerai, gal Tobias ir buvo bjaurus žmogus. Bet jis toks buvo, nieko nepadarysi.
Dafydd užkerėjo dėžutes, o pats, netiesiogiai liepęs juodaplaukiui ieškoti toliau, atsisėdo ant grindų. Ar jam rimtai blogai, ar jis tiesiog geras aktorius ir stengiasi nusimuilinti nuo darbo? Galimi buvo abu variantai, tačiau, galų gale, koks skirtumas? Kuo greičiau darbas bus atliktas, tuo greičiau vaikinas galės nešdintis namo atgal į Londoną. Gal šis darbas ir nebuvo pats blogiausias, vis dėlto, nieko labai sudėtingo, tačiau vis tiek labiau norėjosi neveikti nieko. Žmogaus prigimtis, nieko nepadarysi.
- Išgyvensi? - nueidamas pasiteiravo kolegos ir dingo šešėliuose.
Bunkeris akivaizdžiai buvo tuščias. Atrodo, apart tų kelių būtybių, nudėtų pačioje pradžioje, čia daugiau nieko nebuvo. Juo geriau. Nereikės švaistyti laiko kaunantis su jomis.
Ir šį kartą juodaplaukis lengvai pajuto juodosios magijos bangas. Tačiau dabar jos buvo stipresnės. Tad ir surasti nebuvo sunku. Tiesą pasakius, šį kartą dėžutės voliojosi vos ne ant kelio. Atrodė per daug paprasta. Gerokai per daug paprasta. Tobias nusprendė padaryti tą patį, kaip Dafydd su anomis dėžutėmis. Sumurmėjo burtažodį ir dėžutės atsidarė. Tačiau jos buvo kitokios. Jose buvo ne daiktai, o kažkokios.. medžiagos. Dulkelės.
- Immo.. - pradėjo vaikinas iškėlęs lazdelę, tačiau nespėjo pabaigti ištarti burtažodžio, nes jį apakino tamsa.
Ne tokia paprasta bunkerio tamsa, prie kurios jis jau buvo pripratęs, bet Tamsa. Tamsa, kurios bijo vaikai, kurioje gyvena košmarai. Iš pasaulio dingo džiaugsmas. Pirma juodaplaukio mintis buvo, kad tai psichai, tačiau pasirodė, kad ne, vaikinui išsikvietus gynėją. Tobijo iškviesta spindinti lūšis suvirpėjusi išnyko, o Tamsa tirštėjo. Iš jos ėmė sklisti balsai. Vaikino tėvų balsai. Per sekundės dalį juodaplaukis vėl atsidūrė vaikystėje ir vėl klausėsi tėvų moralo susigūžęs, nes žinojo, kas lauks, kai seniokui susipins liežuvis ir nebegalės sudėlioti rišlaus sakinio. O tai bus netrukus. Kaip ir žinojo, tuoj berniuko (vaikino?) pečius pasiekė diržo smūgiai, o pilvą - spyriai. Jis sukando dantis, nes žinojo, kad ašaroms čia ne vieta. Kaip tik ašaros parodys, koks jis silpnas, o tėvui tai garantuotai nepatiks.
Tobias, dabartinis Tobias, įkalintas berniuko prisiminimuose, suklupo ant šaltų ir kietų bunkerio grindų. Jos ir padėjo vaikinui susigaudyti, kur jis yra. Tačiau juodaplaukis vis tiek vis dar plaukinėjo tarp dviejų realybių - berniuko prisiminimų ir dabartinės savęs. Ir iš nė vieno negalėjo ištrūkti. Pro sukąstus dantis išsiveržė prislopinta aimana. Vaikinas tiesiog meldėsi, kad viskas pasibaigtų.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Skausmas buvo sunkiai suvaldomas. Kad ir kaip nesinorėjo jo parodyti jaunesniam kolegai, Dafydd suprato nuslėpti nepajėgsiąs. Reikėjo bent jau nedejuoti, bet net ir tai buvo pernelyg sunku. Ar tai buvo dar viena misija, kurios baigtis bus tokia, kad reikės kažką slėpti nuo Mayros? Ar jis turi teisę tai daryti?
- Išgyvensiu, - tarstelėjo, nors įtarė, kad kolegai tai nė kiek nerūpi. Ir pačiam nebuvo pernelyg svarbu - galvojo tik apie namuose likusius šeimos narius, kurie turbūt laukia, kada jis grįš pas juos. Bet ar jis bus tinkamas toks, koks yra? Susiraukęs iš skausmo ir negalintis nė normaliai paeiti? Tikrai nepajėgs palepinti Mayros ir vaikų. Tad ką, po galais, daryti?!
Sugraibęs lazdelę nukreipė ją į ranką, tačiau naudoti burtažodį buvo baisoka. Taigi Dafydd kurį laiką sėdėjo ir spoksojo į skaudančią galūnę. Iš paskutiniųjų stengėsi bent jau mintimis apmalšinti skausmą. Buvo taip susikaupęs ties šia užduotimi, kad visai pamiršo apie Tobio egzistavimą. Dabar rūpėjo tik paties skaudanti ranka, kurią kažkokiu būdu reikia susitvarkyti iki grįš namo.
Vaikinas taip ir nespėjo nieko sugalvoti, kai kažką pajuto. Keiktelėjęs atsistojo ir suprato: ko gero, kolegai reikia pagalbos. Susiraukė. Atrodė, kad viršininkai specialiai įkišo į porininkus nieko nesugebantį naujokėlį. Kad tik Dafydd kuo ilgiau negalėtų grįžti namo. Argi misijos sėkmė neturėtų būti svarbiau už darbuotojų kankinimą? Jau įsivaizduodamas, ką parašys ataskaitoje, raudonplaukis patraukė į tą pusę, kur anksčiau dingo Tobias. Nesuprato, kodėl porininkas nieko nedaro. O jeigu daro, tai ką? Kodėl visai nieko nesigirdi?
Vos apie tai susimąstęs išgirdo kažką panašaus į negarsią aimaną. Ar tai galėjo būti Tobias? Šito Dafydd nežinojo, bet tvirčiau suspaudė lazdelę. Ir pagaliau pamatė. Jaunasis kolega buvo apsuptas kažkokios keistos tamsos. Būtent ją, ko gero, anksčiau ir pajuto. Reikėjo kažką daryti. Deja, išgąstis ir vis dar skaudanti ranka neleido greitai sugalvoti sprendimo. Dafydd pakėlė lazdelę, bet kurį laiką nieko nesakė. Galų gale sugalvojo.
- Lumos maxima! - garsiai suriko jis, ir lazdelės galas nušvito. Stengdamasis kuo greičiau judėti velsietis pripuolė prie Tobio ir pradėjo jį tempti šviesos link. Juto, kaip pamažu apima panika, bet darė viską, kad jai nepasiduotų. Nekreipdamas dėmesio į skausmą tiesiog vilko kolegą toliau nuo prakeiktos tamsos. Pagaliau paguldė juodaplaukį ant grindų ir galėjo įsitaisyti kiek patogiau. Neįsivaizdavo, ar ta tamsa vis dar gali kelti pavojų, bet dėl visa ko dar kartą pakėlė lazdelę.
- Protego.
Iš lazdelės išlėkęs skydas pakibo tarp vaikinų ir niekur nedingusios tamsos. Dafydd kuo puikiausiai suprato visiškai nesąs pasiruošęs kovoti su tokiomis jėgomis. Kažkaip reikia tą tamsą uždaryti ir dar pargabenti į Angliją.
- Gyvas? - trumpai paklausė kolegos tikėdamasis šiek tiek atitolinti sprendimų priėmimą.

[Tobias Liam Walters]

Prakeikta tamsa nesitraukė. Priešingai - užvaldė juodaplaukio mintis ir kūną. Viskas atrodė per daug tikra, nors vaikinas ir suprato, kad tai - juodosios magijos padariniai. Jis nieko negalėjo sau padaryti. Buvo įkalintas prisiminimuose, iš kurių kelio atgal rasti nesugebėjo. 
Tėvai nesitraukė. Seniokas išlenkė dar vieną taurelę butelį ir pasipylė dar daugiau smūgių. Motina kaip visada stovėjo nuošaliau, tačiau Tobias žinojo, kas bus, kai senis nusitašys tiek, kad nebepastovės ant kojų. Ir to jis nepaprastai bijojo. Per tiek metų vis dar nebuvo įpratęs. Kad ir koks stiprus vaikinas buvo, atsidūrus prieš tėvus, jį tarsi paralyžuodavo. Tebūnie, tėvai tebuvo tik prisiminimas.
Iš juodaplaukio lūpų išsklido prislopinta aimana. Tiksliau, Tobias stengėsi ją prislopinti, tačiau klausimas, kaip jam tai gavosi. Vaikinas užsimerkė.
Staiga pajuto šviesą kažkur netoliese, o ant savęs - tvirtą ranką. Rankos savininkas jį kažkur tempė. Regis, šviesos link. O kuo labiau šviesa artėjo, tuo labiau blėso prisiminimai. Galiausiai iš jų ir teliko prisiminimas - negyvas paveikslas. Tobias suprato, kad tos rankos greičiausiai priklausė Dafydd. Pasirodo jis, net ir su skaudančia ranka, ištraukė juodaplaukį iš tos skylės. Tai nenoromis sukėlė šiokį tokį pagarbos jausmą. Raudonplaukis paguldė vaikiną ant grindų. Šis, kad ir kaip bebūtų keista, nesipriešino. Tamsa išsunkė iš jo nemažai jėgų.
- Gyvas, - tarstelėjo.
Užsimerkęs giliai įkvėpė, atsimerkė ir pamėgino atsisėsti. Svaigo galva, tačiau tai buvo ne naujiena. Ignoruodamas skausmą (ką mokėjo, tą mokėjo) atsistojo. Sekundėlei teko sustoti ir pastovėti nejudant, kad pasaulis nustotų suktis kaip pakvaišusi karuselė. Tada jau buvo galima pažvelgti, kas ten atsitiko.
Matėsi juoda, tiršta migla, kurią nuo Tobijo ir Dafydd skyrė skydas. Matyt, raudonplaukio darbas.
- Tau viskas gerai? - pasiteiravo, žvelgdamas į kolegą. - Reikia sutvarkyti šitą betvarkę, - lyg sau, lyg jam pridūrė.
Vaikinas sukando dantis ir išsitraukė lazdelę. Senokai nebuvo ja naudojęsis - mieliau rinkosi durklus. Palyginus su glotnia rankena, lazdelė jo rankoje gulėjo nepatogiai. Tačiau nieko, svarbu suveiktų.
Tobias prisiminė, kaip vaikystėje Reivena kažką panašaus buvo iškrėtusi tėvams. Juodaplaukis nežinojo, ar sesuo naudojo juodąją magiją, tačiau visko gali būti. Galų gale, pabandyti vis tiek verta.
Pasukiojęs delne lazdelę, iškėlė ją ir panaikino skydą. Tamsa ėmė šliaužti link jo. Tačiau vaikinas nesnaudė. Mostelėjo lazdele ir pamėgino išnaikinti tamsą. Sekėsi sunkiai, ypač taip pavargus. Tačiau po kelių minučių įtemptos kovos, tamsa pradėjo sklaidytis, o galiausiai iš jos liko tik dvi atidarytos dėžutės su dulkelėmis.
- Immobulus. - tvirtai ištarė Tobias ir šį kartą dėželės pasidavė.
Juodaplaukis nesusivaldęs atsisėdo ant grindų. Nebebuvo jėgų stovėti. Reikėjo minutėlės atsipūsti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tai buvo bjauri misija. Ko gero, viena bjauriausių per ne tokią ir trumpą Dafydd karjerą banke. Žinoma, nemaža dalimi prie to prisidėjo ne itin vykęs misijos partneris. Vis dėlto raudonplaukis suprato: užduotis buvo tikrai pavojinga, o Tobias, deja, visai neblogai padirbėjo. Tai, ko gero, buvo vienintelė priežastis, kodėl išgirdęs kolegos atsakymą Dafydd lengviau atsikvėpė. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad jaunikliui nusibaigus jam tektų tvarkyti daugybę popierių. O kur dar lavono gabenimas nešykle...
Raudonplaukis sėdėjo pusiau patogiai ir apie nieką negalvojo. Tikrai neturėjo jėgų priimti kažkokius sprendimus ir vėl kovoti su juodąja magija. Žūtbūt reikėjo bent kiek pailsėti. Labiausiai norėjosi išsitiesti savo lovoje, apkabinti Mayrą ir gerai išsimiegoti. Deja, mylimoji ir toliau buvo kitame žemyne, o jis pats nematė nė menkiausio šanso artimiausiu metu ten nukeliauti.
- Gyvensiu, - tarstelėjo paklaustas, o antrąjį sakinį nuleido negirdomis. Nesinorėjo mažiau patyrusiam kolegai prisipažinti, kad galvoti ir, tuo labiau, kažką daryti visai nėra jėgų. Nelabai ką matančiomis akimis žiūrėjo į Tobią ir su nuostaba suprato stebintis, kaip jauniklis sutvarko dėžutes. Būdą, žinoma, nusižiūrėjo, bet koks galų gale skirtumas? Svarbu, kad darbas padarytas. Ar galima tikėtis, kad daugiau nieko čia neras? Tą išsiaiškinti buvo Dafydd darbas. Jis tikrai negalėjo sau leisti sėdėti, kol jaunesnis kolega ir dar pavaldinys dirba.
- Lik čia ir pailsėk, - nelabai užtikrintai pratarė velsietis ir sunkiai atsistojo. - Apžiūrėsiu, ar daugiau nieko nėra.
Sukandęs dantis patraukė per bunkerį bandydamas ką nors pajusti. Panašu, kad su tomis dėžutėmis, kurios dabar buvo nukenksmintos, jiedu susitvarkė išties profesionaliai: Dafydd nejuto jokios juodosios magijos, kas leido tikėtis, kad daugiau daikčiukų čia neberas. Vis dėlto nebuvo galima taip greitai visko mesti, tad vaikinas ryžtingai landžiojo po atokiausius kampelius. Kažkur kampe rado lavoną, tad spėjo išsigąsti, bet laiku susivokė: tai buvo tas pats, su kuriuo jiedu susidūrė vos čia atkakę. Nė vienos dėžutės ar bet kokio kito juodąją magiją skleidžiančio daikto Dafydd nerado. Tai reiškė viena: jis gali keliauti namo ir ten pagaliau apkabinti Mayrą. Tik ką, po galais, daryti su ta prakeikta ranka?
Vildamasis, kad viršininkas pasiūlys kokią nors genialią idėją (kvailą ataskaitą priduoti juk reikės...), Dafydd grįžo pas Tobią. Nieko nesakęs išsitraukė iš kišenės nešyklę.
- Engorgio, - tarstelėjo ir daikčiukui padidėjus pridūrė: - Portus.
Atsargiai žvilgtelėjo į Tobią ir kiek sutriko. Nežinojo, kaip jaunesnysis kolega ketino keliauti namo.
- Turime pristatyti dėžutes ir pateikti ataskaitą, - negarsiai pratarė tarsi norėdamas paaiškinti, kad juodaplaukiui teks įsikibti į tą pačią nešyklę. Keliauti atskirai tiesiog nebuvo prasmės: Dafydd neketino sugaišti nė sekunde ilgiau nei būtina.
Susidėjęs dėžutes į kišenes vaikinas atsitūpė šalia Tobio ir ištiesė nešyklę jo link. Ar galiu tikėtis, kad Mayra manimi didžiuosis? spėjo pasvarstyti Dafydd, ir visai netrukus nešyklė suveikė.

[Tobias Liam Walters]

Pasaulis, bjaurybė, nenustojo suktis ratu. Tiksliau, sukosi Tobijo galva (netiesiogiai). Aišku, kas čia keisto? Ta juodoji magija tikrai buvo labai juodoji. Dar keista, kaip ją iš vis pavyko pažaboti. Tai jau buvo laimėjimas. Deja, kaip ir fizikoje, veiksmas turi atoveiksmį. Vaikinas įveikė dėželes, tačiau tai atėmė labai daug jo paties jėgų. Gal net per daug. Juodaplaukis dar niekada nesijautė toks bejėgis. Gal buvo kaltas susidūrimas su tėvais...?
Dafydd atrodė... pusėtinai sveikas. Na, bent jau kalbėjo ir netgi paėjo. Tobias kolegos liepimui likti ir nesijudinti nelabai priešinosi. Iš ties, rodėsi, kad gali tuoj pat atsijungti. Vaikinas prišliaužė prie sienos ir atsirėmė į ją giliai alsuodamas. Užsimerkė. Jo mintyse atsidūrė Britta ir tas vakaras po Didžiosios Tragedijos Magijos Ministrės baliaus. Norėjosi grįžti namo, susirasti merginą ir su ja pasikalbėti. Arba patylėti. Galų gale, tai nebuvo labai svarbu.
Kolega sugrįžo pakankamai greitai. Šis darbo krikštas tikrai buvo ne iš lengvųjų. Tačiau, matyt, todėl ir buvo dirbamas poromis bei atsargiai. Šiaip ar taip, juodoji magija - ne žaisliukas. Vienas netinkamas judesys ir pabaiga. Angeliukų choras skraidžioja virš galvos, o tu keliauji balažin kur sielos pavidalu. Arba lieki žemėje - suluošintas arba išprotėjęs. O gal abu. Vienaip ar kitaip, tikrai vertėjo pasisaugoti.
Dafydd mikliai suorganizavo nešyklę ir Tobijui beliko tik į ją įsikibti. Kad ir kokia lengva tai buvo užduotis, juodaplaukis vos spėju laiku paliesti naująją transporto priemonę. Laimei, tai jis vis dėlto sugebėjo padaryti. Pasigirdo tylus pokšt ir vaikinų bunkeryje nebeliko.