[Liucija Andersson]

 Liucija juto, kad ją kažkas judina ir norėjo paprieštarauti, bet iš burnos išėjo tik kažkoks neaiškus žodžių ir garsų kratinys. Pajutusi, kad atsidūrė ant tos pačios kušetės, aptrauktos braškančiu popieriumi, kuris dabar nemaloniai dirgino odą, baltaplaukė susiraukė. Galvą vis dar siaubingai skaudėjo, tarsi iš vidaus kažkas daužytų su kūju, bet pamažu mintys darėsi rišlesnės ir ji suprato, kad visai nenori būti čia kaip kokia laboratorinė žiurkė, kurią visi tik ir bado visokiais prietaisais, bandydami išsiaiškinti, kas negerai.
 Bet tada Liucija išgirdo gydytojo žodžius. Tiksliau, dalį jų. Persigandusi atsisėdo. Akys iškart prisipildė ašarų ir mergaitė sušuko:
-Ne! Nenoriu!
Ji ką tik ištrūko iš vaikų namų, o dabar? Tiesiai į ligoninę? Vis dar pervargusi nuo priepuolio, baltaplaukė pradėjo verkti. Jai niekada neteko būti ligoninėje, o dabar ir vėl liks viena. O kas, jeigu Nojus jos atsisakys ir pasiimti iš ligoninės ateis socialinė darbuotoja?
 Baimė tarsi sukaustė mergaitę, o ašaros tik ir ritosi jos išbalusiu veideliu.

[varpelis]

Viskas vyko taip greitai. Bet kuris žmogus, linkęs išsiblaškyti, jau būtų uždavęs daugelį klausimų. Vis tik, šiame kabinete tokių nebuvo. Bent sąmoningai mąstančių. Tiek gydytojas, tiek Nojus reagavo gana greitai. Abu puikiai mokėjo susikoncentruoti.
Vyriškis susirūpinęs žiūrėjo į globotinę, kurią pats ir paguldė ant kušetės. Tikėjosi, kad nuo tokio paguldymo ši nenukris. Gydytojas buvo kažkur išėjęs. Pats Amneta to kol kas nežinojo, tačiau ligoninėje nėra viskas paprasta. Neužtenka vieną kartą paskambinus sutvarkyti visą reikalą. Erikas atsisėdo ant kėdės. Kol kas pasirinkimo kitokio neturėjo. Pasižiūrėjo į Liuciją. Nebegulėjo. Pasirodo jos valia, parodyti, kad yra sveika buvo stipresnė už instinktą pasiduoti likimui. Lyg atsiradę tėviški instinktai pajudino menininko kūną mergaitės link. Šis ją apkabino. - Ššš, nurimk. Viskas bus gerai. Aš tavęs nepaliksiu. - Pąsamonėje užslėptos mintis nejučia sklido iš tamsiaplaukio lūpų. Nežinojo, gal net verčiau pasakyti nemokėjo nuraminti vaikų, pats tokių neauginęs.

[Liucija Andersson]

 Liucija visai įsiverkė. Karštos ašaros ritosi skruostais, o dažnai mergaitei reikdavo ir į rankovę nusivalyti bėgančią nosį. Baltaplaukę viskas gąsdino - keistas gydytojas, šalta ir svetima ligoninė bei ta nežinomybė dėl ateities. Bet kaip tai pasakyti? Liucija nenorėjo įskaudinti Nojaus savo nepasitikėjimu, kai šis jau nusprendė ją priglausti.
 Švilpė nesitikėjo tokio elgesio iš Nojaus, kas ją išgąsdino. Globėjui ją apsikabinus, mergaitė įsitempė ir trumpam sulaikė kvėpavimą. Buvo, tiesą pasakius, nepatogu. Jei būtų galėjusi, švilpė būtų išsirangiusi iš vyriškio glėbio, bet dabar liko tik stipriai užsimerkti ir pakentėti.
-Tikrai nepaliksi?-viltingai paklausė baltaplaukė. Per pastaruosius metus ji išmoko, kad žmonėmis pasitikėti, na, nėra labai gerai, juo labiau tikėti jų žodžiais. Bet norėjosi tikėti, kad Nojus jos nepaliks vienos. Kad ji turės namus ir savo ramų kampelį. Kad nebebus viena.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd su dviem berniukais, įtaisytais nešioklėse, kurias įsigijo prieš porą savaičių, išlipo iš taksi automobilio. Be galo jaudinosi, tačiau kartu buvo ir laimingas: pagaliau Mayra grįš namo, ir viskas bus gerai. Per tą laiką, kol ji gulėjo ligoninėje, Dafydd išgyveno baisiausią laiką gyvenime. Nuolat jaudinosi dėl mylimosios, iš pradžių drebėjo ir dėl vaikų. Pastaraisiais rūpintis išmoko (lyg ir), tačiau nuolat kamuojantis ilgesys ir nerimas niekur nedingo.
Tik įėjęs į ligoninę Dafydd suprato, kad tėra apsivilkęs plonus marškinėlius. Eidamas aplankyti Mayros pasistengdavo apsivilkti ką nors, kas paslėptų vėl sublogusį vaikino kūną: per tą mėnesį, kurį Mayra praleido ligoninėje, jis beveik nieko nevalgė. Deja, diena pasitaikė šilta, tad Dafydd nė nepagalvojęs apsirengė taip, kad Mayra galės tą pačią akimirką viską pamatyti.
Lipdamas laiptais raudonplaukis jautė, kaip neturi jėgų. Vos neišėjęs iš proto jis pranešė, kad kurį laiką nedirbs, tačiau tai nepadėjo išsimiegoti: be Mayros šalia buvo pernelyg nejauku. Ką jau kalbėti apie du mažylius, kurie, laimei, dabar miegojo, bet naktimis itin mėgo dėmesį.
Sustojęs prie reikiamos palatos durų Dafydd kiek susijaudino. Žinoma, džiaugėsi, kad Mayra grįš namo, tačiau žinojo, kad visas dėmesys bus skirtas tik vaikams. Žinojo ir tai, kad šitai bus velniškai apmaudu. Negalvok apie tai! griežtai liepė sau Dafydd prisiversdamas susitelkti ties tuo, kad naktį galės miegoti su mylimąja glėbyje. Jeigu tik ji pernelyg nesijaudins dėl vėl lengvai randamų šonkaulių, žinoma.
Galiausiai vaikinas negarsiai pasibeldė ir ir įžengė į palatą.

[Mayra Llewellyn]

 Ant gelsvos palatos sienos žaidė saulės spindulėliai. Lova buvo paklota, spinta ir spintelė tuščios, o krepšys - sukrautas. Mayra pagaliau keliaus namo.
 Juodaplaukė nusispyrė šlepetes ir išsitiesė ant patalų. Nuo vaistų, nors jau praėjo daugiau nei dvi savaitės nuo dozės pakėlimo, ją migdė. Kartais, ypač ryte, išgėrus tas milžiniškas baltas piliules atrodydavo, kad ji beeidama nukris. Na, vis geriau nei būt pririštai prie lovos ir badomai adatomis.
 Mayra itin pasiilgo Dafydd ir mažylių. Iš pradžių prabusdavo naktimis ir tada supratusi, kad negali paimti jų ant rankų, prisiglausti ir taip įsitikinti, kad viskas bus gerai, pravirkdavo. O galvoje vis sukdavosi baisiausios mintys apie tai, kas nutiko, kur ir ji ir kodėl ji čia.
 Bet dabar pasaulis atrodė šviesesnis. Viskas bus gerai. Užsimerkusi, Mayra šypsojosi. Popieriai jau sutvarkyti, receptas išrašytas, liko tik apsiauti batais, sudėti paskutinius parašus ir išvykti. Pasigirdo beldimas ir atsidarius durims pasirodė Dafydd su mažaisiais miegaliais. Merginą užplūdusį džiaugsmą greitai apkartino rūpestis dėl mylimojo - jis tikrai atrodė prasčiau nei ji prisiminė.
-Dafydd!-džiugiai sušuko Mayra pašokusi iš lovos pribėgo ir atsargiai prisiglaudė prie raudonplaukio. Pabučiavusi, ranka perbraukė per plaukus ir tada paglostė berniukus.
-Kaip aš tavęs pasiilgau. Duok man kurį nors ir eime. Noriu namo. Pabūti su tavimi. Kaip sekėsi? Tikiuosi nieko baisaus nenutiko. Kaip tu? Kaip mažyliai? Vargeli, ar sumokėjai sąskaitą už elektrą? Ir ką sakei Silvijai dėl mano dingimo? Ji tikrai skambino, žinant ją,-išbėrė juodaplaukė ir tada nutilo. Liūdnai žiūrėdama į Dafydd, ji priglaudė delną prie jo skruosto ir sušnabždėjo:
-Pasiilgau tavęs. Ir myliu tave. Beprotiškai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd priglaudė Mayrą prie savęs ir, atrodė, nieko daugiau nebereikėjo. Perbraukė ranka per nugarą ir klausėsi jos balso. Pasirodo, buvo neįvertinęs to ilgesio: šiuo momentu atrodė, kad niekada jos nepaleis.
- Mums viskas gerai, tik be proto tavęs pasiilgome, - tyliai ištarė vaikinas. - Silvija linkėjo greičiau pasveikti, sakė viską sutvarkysianti.
Raudonplaukis negalėjo nepastebėti liūdno mylimosios žvilgsnio. Uždėjęs ranką ant jos delno sumurmėjo:
- Ar kas atsitiko? Neliūdėk, mes esame visi kartu, dabar viskas gerai. Myliu tave, negaliu be tavęs...
Nepaleisdamas merginos iš glėbio Dafydd nusivedė ją prie lovos ir pasisodino šalia. Atsargiai atsegęs vaikų nešiokles ir paguldęs juos šalia vaikinas pabučiavo Mayrą. Labai nesinorėjo skubėti į taksi. Puikiai suprato merginos norą grįžti namo, tačiau norėjosi artumo. Čia ir dabar. Klausytis plepaus vairuotojo tikrai nebuvo jėgų.
Dafydd puikiai prisiminė, kuo baigėsi paskutinis kartas, kai jis patikėjo, kad Mayrai to reikia. Vis tik dabar jai viskas buvo gerai, be to, jam tereikėjo suprasti, kad mergina yra šalia ir niekur nedings. Geriau nepradėk jų čia maitinti neprašyta atėjo mintis, tačiau Dafydd suprato: jeigu taip atsitiktų, jis pamirštų viską pasaulyje.
Bet kol kas jis tiesiog laikė mylimąją glėbyje, pirštais bėgiojo per nugarą ir mėgavosi akimirka.
- Myliu tave, - sumurmėjo jis, stengdamasis negalvoti apie labai prastą savo išvaizdą. Ir, ko gero, pirmą kartą garsiai pridūrė: - Myliu jus visus tris.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra jautėsi beprotiškai laiminga. Vien Dafydd buvimas šalia vertė ją šypsotis, o ilgą laiką viduje slėptas ilgesys net degino. Reikėjo tik vieno vaikino prisilietimo, kad ta ugnis pradėtų šildyti, o žandus papuoštų lengvas raudonis.
 Apie savo sektantų grupę Mayra galvojo ilgą laiką. Dar ilgiau galvojo apie haliucinacijos, kurios jai rodėsi. Bet ar tai tikrai buvo tik haliucinacijos? Gal visa tai tebuvo bausmė, manipuliacija jos ir taip pakrikusia psichika?
 Na, bet jeigu Silvija siunčia linkėjimų, vadinasi, kol kas viskas gerai.  Per daug gerai, bet visi įtarimai buvo greitai nustumti į šalį.
 Atsisėdusi ant įkyrėti spėjusios lovos, juodaplaukė paglostė ramiai miegančius sūnus ir visą savo dėmesį atidavė raudonplaukiui. Atsirėmusi į jį, Mayra atsiduso. Kaip gera. Kaip gera jaustis mylimam ir reikalingam. Jie keturiese buvo šeima. Šeima...
-Dafydd, tu toks sublogęs...,-sušnabždėjo neišlaikiusi mergina, atsargiai pirštais perbraukdama per vaikino šoną, vėl jausdama tuos klavišus primenančius šonkaulius. Nerimavo dabar ne tik dėl mažylių, kurie tokį ilgą laiką buvo be mamos, bet ir dėl Dafydd, kurį taip pat ryškiai paveikė jos dingimas. Pabučiavusi vaikiną, Mayra vėl prisiglaudė prie jo, tarsi pasislėpdama nuo pasaulio.
-Myliu tave,-sušnabždėjo ji,-Ačiū. Už viską.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd net atsiduso iš malonumo ir laimės. Jiedu buvo kartu, ir daugiau nesiskirs nė akimirkai. Būtent apie tai svajojo vaikinas. Nepaleisdamas merginos iš glėbio jis galvojo apie tai, ką jiedu galės nuveikti, kai vaikai miegos savo lovelėse, o jiems nereikės bijoti, kad bus užtikti kokio gydytojo. Sutaršęs Mayrai plaukus Dafydd išgirdo ne pačius maloniausius žodžius: labai nesinorėjo, kad mylimoji nerimautų dėl jo.
- Negalvok apie tai, - sušnibždėjo Dafydd ir tvirčiau priglaudė merginą prie savęs. Buvo be proto gera jausti jos prisilietimą ir žinoti, kad ji tikriausiai jaučiasi taip pat.
- Už ką? - padėkos nesitikėjęs raudonplaukis sutriko. Visą laiką jautėsi esąs pats skolingas mylimajai. Ji vaikinui davė viską, tad už ką dėkoti jam?
Buvo labai keista jausti tą laimę: dar taip neseniai Dafydd negalėjo jausti nieko kito, tik siaubingą nerimą. Neįsivaizdavo, kas bus po dienos ar savaitės. Vis dėlto dabar tai nebuvo svarbu.
Deja, nuovargis staiga nutarė priminti apie save. Dafydd atsargiai, kad neužgautų vaikų, išsitiesė ant lovos, kojas palikdamas kaboti. Kadangi vis dar nepaleido Mayros, nutempė ir ją.
Nebegalvodamas, kur yra, lėtai perbraukė ranka merginai per nugarą. Nelabai užtikrintai pirštai palindo po palaidine, ir Dafydd pajuto nuostabiai švelnią juodaplaukės odą. Na, bent jau tikrai švelnesnę už jo paties.
- Mayra... - tyliai sušnibždėjo jis. Žinojo, kad turėtų sustoti, kol nebuvo per vėlu. Deja, pirštai tokiu protu nepasižymėjo ir lėtai slydo merginos nugara legendinio atsegimo link.

[Mayra Llewellyn]

 Vos jos nugara atsirėmė į lovą, Mayra beveik užvirto ant Dafydd. Jai patiko jausti, kad mylimasis šalia. Ypač, kai taip ilgai jo nematė. Tačiau viską suprato - namai, darbas ir vaikai tikrai atima daug laiko, o ir į skyrių su mažais kūdikiais lankyti neįleidžia. Keista, kad dabar taip buvo ramu ir niekas vis neužsukdavo pažiūrėti pro duris. Nors Mayra turbūt to ir nebepastebėtų - per mėnesį spėjo priprasti prie visko.
-Už tai, kad manęs nepalikai,-glausdamasi prie raudonplaukio paaiškino savo dėkingumo priežastį ji. Išties, prisiklausiusi siaubo istorijų, kaip moteris palieka vyrai ir dar pasiima vaikus, mergina dėl to labiausiai ir nerimavo. Ypač kai prisimindavo savo elgesį. Labai knietėjo paklausti ar ji smarkiai nesužeidė jo, bet juodaplaukė prikando liežuvį ir tiesiog mėgavosi buvimu šalia.
 Ir prisilietimais. Ak, kaip ji pasiilgo Dafydd rankų ir to žvilgsnio, lyg nebylaus prašymo. Kūnu vėl bėgiojo šiurpulys, o viduje plaukiojo visokiausi keisti, bet šilti, jausmai. Tačiau susipratusi, kur yra, mergina atsisėdo.
-Dafydd... Namie. Ir ne prie vaikų,-švelniai delnu braukdama per vaikino krūtinę tarė Mayra ir pabučiavo raudonplaukį. Šį kartą atsitraukusi ji sutelkė savo dėmesį ties berniukais, lyg taip bandydama numalšinti ne itin padorias galvoje siaučiančias mintis.
-Vajė, kiek paaugo jie, kol manęs nebuvo. Galėsi paimti kurį nors ir krepšį kartu?-šypsodamasi tarė Mayra ir toliau žiūrėjo į sūnus meilės kupinu žvilgsniu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Ne, tai tau ačiū, kad mane priėmei, - tiesiai į ausį sušnibždėjo Dafydd. Žinojo tai sakęs daugybę kartų, tačiau norėjo pakartoti vėl. Ir jeigu reikės, pasakys tą ir rytoj, ir poryt, ir kiekvieną dieną.
O dabar galėjo mėgautis buvimu šalia. Nesuprato, ar Mayra to nori, ar jau galima. Kažkur smegenų kertelėje sukrebždėjo mintis, kad tai nėra pati tinkamiausia vieta ar laikas, tuolab kad ir berniukai šalia. Vis dėlto kol mergina aiškiai nepaprieštaravo, sustoti nesinorėjo.
Sulig ta mintimi Mayra atsisėdo. Apmaudą, užplūdusį vaikiną, netruko pakeisti laimė: neatrodė, kad mylimoji jį atstūmė lengva ranka. Dafydd prisivertė atsisėsti, nors ir šis veiksmas pareikalavo nemažai energijos.
- Atsiprašau, - sumurmėjo jis jausdamasis šiek tiek kaltas. Atidžiai stebėjo Mayrą, žvelgiančią į berniukus, ir bandė perprasti savo jausmus. Suprato per tą laiką, kol mylimoji buvo ligoninėje, pripratęs ir prisirišęs prie vaikų. Žinoma, bus apmaudu, kai ji skirs dėmesį jiems, tačiau šią akimirką Dafydd buvo tikras: jis šiems trims žmonių yra reikalingas ir mylimas. Pažadėjęs sau daugiau niekada tuo nesuabejoti vaikinas atsistojo.
- Žinoma, - atsakė į klausimą raudonplaukis ir pajuto, koks pavargęs jo balsas. Tikėjosi, kad užlipęs laiptais namo tą pačią akimirką negrius į lovą miegoti. Ne, padarys viską, kad Mayros grįžimas namo būtų susietas su pačiais geriausiais prisiminimais.
Dafydd paėmė Elioto nešioklę ir atsargiai pasikabino sūnų ant krūtinės. Paglostęs jo galvelę atsisuko į Mayrą.
- Patogus daiktas, galiu padėti, - pratarė jis. Labai norėjo vėl apkabinti mylimąją, bet žinojo: geriau nebegaišti laiko, o greičiau vykti namo.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra kaip ir suprato, kaip ji pasiilgo savo vaikų, bet emocijos, užplūdusios merginą tuo metu atrodė per daug intensyvios. Vien liečiantis prie savo mažylių ašaros kaupėsi akyse. Iš laimės. Ji jautėsi tokia laiminga, kad berniukai šalia, pasiekiami ranka. Ir Dafydd, regis, jau su jais apsiprato - galbūt dabar bus ir lengviau paskirstyti visiems jos šeimos vyrams dėmesį. Ir vėl visi kartu.
-Manau, esame dėkingi vienas kitam. Ir ne be reikalo. Gerai. Labai gerai. Ir neatsiprašinėk. Ir aš tavęs pasiilgau ne tik mintimis,-šyptelėjusi, mirktelėjo mergina, mestelėdama užuominą į tai, kas jų laukia namuose.
 Atsistojusi, Mayra šiek tiek pasitvarkė rūbus bei plaukus, o tada tiesiog šypsodamasi stebėjo, kaip Dafydd prisitaiso Eliotą prie savęs. Paėmusi šiek tiek prabudusį Oliverį, mergina sušnabždėjo:
-Jie panašūs į tave.
Trumpam priglaudusi lūpas prie mažylio kaktos, juodaplaukė užsidėjo nešyklę,priėjo prie Dafydd ir perbraukė per jo plaukus.
-Ką gi, eime? Popierius jau visus sutvarkiau, seselės sakė išleis. Tik reikės į vaistinę užsukt, tą, prie namų,-paėmusi vaikino ranką tarė Mayra ir nusišypsojo. Vien mintis, kad ji pagaliau bus namie su vaikais ir Dafydd, teikė jai nenusakomą džiaugsmą. Šiek tiek pasistiebusi, mergina pabučiavo raudonplaukį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd galvoje sukosi mintys. Šią akimirką jautėsi be galo laimingas. Tenorėjo greičiau grįžti namo, kur jiems niekas nekliudys ir galės leisti laiką visi drauge. Svarbiausia buvo tai, kad ir Mayra atrodė besidžiaugianti gyvenimu. Vaikinas pažadėjo sau, kad niekas - niekas - nesutrukdys akimirkų kartu, kai jie grįš namo. Kad ir koks būtų pavargęs, net jeigu vos pastovės ant kojų, jis neleis tokiems menkniekiams sutrukdyti jo laimės.
Meilės kupinu žvilgsniu vaikinas stebėjo, kaip Mayra prisitaiso Oliverį. Negalėjo atitraukti nuo jų akių, o merginos ištarti žodžiai keistai sušildė širdį.
- Tikrai taip manai? - tyliai paklausė jis. Pažvelgė į vis dar miegantį Eliotą, tačiau panašumo įžvelgti nesugebėjo. Vis tik šie mylimosios žodžiai kažkodėl reiškė labai daug.
- Keliaujame namo, - sumurmėjo jis paimdamas krepšį. Buvo taip gera jausti Mayros pirštus savo delne.
Dafydd dėl visa ko nužvelgė palatą, kurioje mylimoji praleido tikrai per daug laiko, tačiau atrodė, kad jie nieko nepalieka. Ranka, laikančia krepšį negrabiai išsitraukė telefoną - reikėjo išsikviesti taksi. Nepaleisdamas Mayros rankos Dafydd šiaip ne taip atliko tą baisiai sudėtingą uždavinį. Sunkiai nuslopinęs žiovulį raudonplaukis išsivedė šeimos narius iš palatos. Spustelėjęs Mayros ranką pradėjo lėtai leistis žemyn.
Pagaliau jie visi kartu keliauja namo. Dabar viskas bus gerai.

[Magdė]

  Alisa liūdnai sėdėjo ant lovos, apkabinusi rankomis savo kelius ir jau kuris laikas tyrinėjo apvalias savo šlepetėlių nosis. Ji vilkėjo niūrią, baltą ligoninės pižamą su melsvais dryželiais. Veidas buvo išblyškęs, akys apsiblaususios, o plaukai sušiaušti.
 Alisa buvo ligoninėje. Po to, kai ji ir vėl apalpo namuose, ją atgabeno į ligoninę ir hileriai nustatė, kad ji serga burtininkų džiova ir jei per mėnesį nepasveiks, tuomet liga gali taip išplisti ir įsisiautėti, kad kiltų pavojus gyvybei. Taigi, mergina buvo atgabenta į Šventos Joanos ligoninę ir uždaryta palatoje visam ilgam, sunkiam mėnesiui.
 Jos palata buvo paprasta, niūri – baltos sienos su vienu ar dviem niūriais peizažais, baltos lubos su šviestuvu ties viduriu ir baltutėlės, slidžių marmuro plytelių grindys. Palatoje stovėjo dvi metalinės lovo su širmomis iš šonųs: viena – Alisos, o kita – ką tik paklota ir sutvarkyta po kito paciento išvykimo. Prie kiekvienos lovos buvo viena spinta ir vienas naktinis staliukas. Ant Alisos staliuko stovėjo Sabrinos nuotrauka ir tuščia vazelė, skirta gėlėms. Spintoje rikiavosi keletas niūrių drabužių ir dar viena ligoninės pižama bei chalatas. Prie sienos, netoli spintos, buvo pritaisyta prausyklė, o virš jos blausiai spindėdamas kabėjo veidrodis. Taip pat buvo du langai – vienas – prie pat Alisos lovos, stovinčios greta sienos, o kitas – greta kito paciento prausyklės. Abu tokie pat niūrus, su storos drobės užuolaidomis.
 -O, kad čia būtų Sabrina…- tyliai, pati sau sudejavo vela, - Bet ji atvyks čia tik rytoj…Prieš tai dar laukia ilga, šiurpi naktis ligoninėje. Ir dar visos atostogos šitoje lovoje...
 Penktakursė įsirausė į anklodę ir paslėpė ašaras. Norėjo, kad šalia būtų mama, tačiau tai buvo neįimanoma. Sukūkčiojusi, penkiolikmetė užsidengė galvą pagalve. Jos nedomino pietūs ant stalelio ar parkas, nors hileriai ir pasakė, kad jai būtina grynas oras ir sotus maistas. Ji norėjo namo, pas mamą. Verkė gana garsii, todėl neišgirdo, kaip tylutėliai prasivėrė palatos durys ir kažkas įėjo vidun.

[Sabrina Wolfhard]

Sužinojusi iš hilerių, jog dukra ligoninėje, vos nenumirė. O kas svarbiausia, ją paguldė į ligoninę, pačiame Londone! Kas buvo baisiai toli nuo mažojo miestelio Grindeilo. Sabrina, baisiai susijaudinusi dėjosi daiktus. Ir ruošėsi kuo greičiau skuosti pas savo aukselį. Žinoma, pasiėmė maisto dėžutę ir į ją įdėjo salotyčių, šiek tiek mėsytės ir sveikos, su makaronais sriubytės. Maisto pridarė tiek daug, kad kuprinė vos užsisegė. Kadangi, buvo vėlus vakaras, ji užgesino žvakę, kuri buvo pas merginą kambaryje ir užsidėjusi savo sijoną su juodu golfu ir aukštais, juodais batais, bėgo iš namų. Tikriausiai, pamiršo net užrakinti namų duris. Po dešimt minučių, ji jau buvo prie oro uosto. Kvėpuoti buvo nuo bėgimo taip sunku, kad ji net dūsavo. Įsėdusi į lėktuvą, visą valandą verkė, net apverkė žmogų, kuris sėdėjo šalimais. Vyras kuri sėdėjo šalia, piktai pasižiūrėjo ir davė nosinaitę.
-Mano dukra ligoninėje,- Tarė šalimais sėdinčiam žmogui, apsiverkusi. Jis nieko neatsakė, o tik nusijuokė. Kodėl žmonės tokie blogi? Po ilgo laiko, mergina buvo jau prie šventos Joanos ligoninės. Ji greitai, pasitrynusi akis įbėgo į ligoninę ir skuodė į palatą. Hileris pasakė, kokioje palatoje guli dukra. Ji greitai atėjo į palatą ir atidarė duris.
-Alisa!- Pribėgo prie dukros ir stipriai, stipriai apsikabino. Galbūt net vos neprismaugė.

[Magdė]

 Alisa pamanė, kad jai pasigirdo. Pakėlė akis ir...Išvydo Sabriną.
 -Mama!- ji šoko Sabrinai ant kaklo, išbučiavo juos skruostus ir įsirausė į raudono megztinio klostes, slėpdama laimės ašaras, -Mamyte, tu čia, oj, labai ačiū, kad atvykai. Ne-nežinau, ką be tavęs daryčiau.
 Mergina labai tikėjosi, kad Sabrina nepastebės, kaip nuo maisto stokos ji sulyso, kokios glebios, silpnos ją apkabinusios rankos, koks blyškus veidas ir lūpos, kokios apsiblaususios akys.
-Iš kur sužinojai, kad aš čia? Kas tau pasakė? - sušnabždėjo vela, jausdama, kad ji mylės tą žmogų visą gyvenimą.
 Staiga jos džiaugsmą nustelbė kartus suvokimas. Toks aštrus, staigas ir stiprus, kad penktakursė nuleido rankas ir paklaikusias akis, atsitraukė nuo mamos ir nusisuko. Per jos skruostą nusirito šykšti ašara. Vildamasi, kad Sabrina jos nepastebėjo, vela nuleido galvą į kietą pagalvę ir atsirėmė į metalinį lovos rėmą.
 -Taigi...Kaip čia atvykai? - slėpdama susirūpinimą po blyškia šypsena, paklausė ji.