0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Menininkas
  • ***
  • 116
  • Lytis: Moteris
  • Nesureikšmink gyvenimo. Gyvu iš jo nepaspruksi.
Šventos Joanos ligoninė
« Prieš 5 dienas »
Penkiaaukštė (jei pirmu aukštu laikysime taip vadinama cokolinį aukštą) ligoninė buvo beveik penkių kilometrų atstumu nuo vaikų namų „Gyvybės upelis“. Atidaryta palyginti neseniai, 2004 metų vasarą, ligoninė atrodė beveik kaip viešbutis. Apie kitokią pastato paskirtį išdavė greitosios netoli į ėjimo ir antro aukšto lygyje esantis ligoninės pavadinimas. Mažesnėmis raidėmis čia buvo parašyta „Karalienės Elžbietos &“, didesnėmis – „Šventos Joanos ligoninė“ (supraskit, pirmieji žodžiai čia atsirado daug vėliau nei atsidarė ligoninė ir niekas nesivargino pritaikyti raidžių dydžio prie esamo pavadinimo, o ir nenorėjo – visiems patogu buvo „Šventos Joanos ligoninė“, trumpa ir aišku). Pirmajame arba cokoliniame aukšte buvo visa registratūra-biblioteka. Čia lankėsi didžioji dalis gyventojų ir lentynos buvo užkištos jų ligų istorijomis. Kairėje nuo įėjimo buvo kavinė, kurioje valgė ir darbuotojai ir pacientai, galintys savimi pasirūpinti. Dešinėje nuo įėjimo buvo nemažas laukiamasis, įdiegta elektroninė pacientų registravimo sistema (na ta, kur paspaudi mygtuką ir gauni skaičiuką kuris eisi prie registratūros – juk ten net 5 langeliai, iš kurių atviri būna 2 arba 3) ir skubios pagalbos skyrius. Antras ligoninės aukštas buvo skirtas vaikų ligų ir psichiatrijos skyriams. Trečias – suaugusių vidaus ligų ir intensyviosios terapijos skyriams. Ketvirtas – traumatologija, radiologija, chirurgija. Penktame aukšte buvo laboratorijos, rentgeno kabinetas, otorinolaringologų kabinetai. Kaip ir priklauso ligoninei, čia buvo palatos su 2 – 4 lovomis vienoje patalpoje, kiekvienai priklausė spintelė, buvo kriauklė ir rozetė su elektriniu virduliu.

Pakeliui į ligoninę Nojui atrodė, kad Liucija tuoj apsivems. Automobiliui sustojus po penkiolikos minučių važiavimo, vyriškis suprato gerai nepažįstas Londono. Arba tiesiog nežino kur yra ligoninės. Pačiam tekdavo nebent apžiūrai į žiobarišką mokyklą apsilankyt poliklinikoje. Ir tai, kada tai buvo? Paskutinis kartas buvo gal prieš vienuolika metų. Prisiminęs tai nustebo kaip tėvai išsisuko, juk tas pats gydytojas kaimynystėje gyveno. Gal atmintį šie jam keitė? Kas ten žino. Jau seniai su tėvais apie tokius nerimtus dalykus nebendrauja. Jie jau ne pirmos jaunystės, telefonai ir kompiuteriai svetimi tokiems žmonėms. Tenka laiškus siųsti žiobarišku paštu. O ten pabandyk atnešt sunkesnį laišką, už kurį reiks mokėti. Pašte dirbančios moterytės kaip mat pradeda pūtotis, kad dabar jaunimas išprotėjęs, vietoj savo elektrinių (taip taip, ne elektroninių, o elektrinių – „bobučių“ juk neperkalbėsi) laišku paprastus siuntinėja ir akmenų ten prideda, kad tik darbu vargšeles užverstų.
Išlipęs su globotine iš taksi, sumokėjo vairuotojui ir patraukė registratūros link. Pasiėmęs bilietuką, pažiūrėjo į Liuciją. – Tave pykina? – pasiteiravo. Jei taip, gal kas iš darbuotojų nuves Andresson į skubaus priėmimo skyrių arba duos bent kokį dubenėlį, jei netyčia apsivemtų. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 dienas sukūrė Nojus Erikas Amneta »

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • I kursas
  • *
  • 124
  • Taškai: 129
  • Saulės spindulėlis
Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #1 Prieš 2 dienas »
 Liucija neprieštaravo, kai buvo pasodinta į taksi. Ką čia burbėsi - jei į ligoninę, tai į ligoninę. Baltaplaukė spoksojo pro langą, vis dar galvodama, kad jau turbūt jos globėjas čia per smarkiai reaguoja. Na, pastaruoju metu ji gerai nesijautė ir tie atminties trūkinėjimai šiek tiek gąsdino, bet nebuvo viskas jau taip blogai, juk būtų auklėtojos pačios pas gydytojus nuvedę. Turbūt. Užtat mašinos salono kvapas ir siūbavimas visai nepadėjo mergaitės įtūžusiam skrandžiui nusiraminti, nors mergaitė jautėsi beveik gerai.
 Pagaliau visa ši pragariška kelionė baigėsi. Vos tik Liucija atsistojo, pykinimas sustiprėjo. Tyliai melsdama, kad neapsivemtų pakeliui, baltaplaukė šiek tiek lengviau atsikvėpė, kai jie pasiekė registratūrą.
 Nespėjus atsakyti į Nojaus užduotą klausimą, mergaitė skrandis nusprendė, kad jam jau gana ir visas jo turinys atsidūrė ant Nojaus batų. Švilpė išsigando. Ne, ne dėl to, kad apsivėmė, o dėl to, kur visi tie vėmalai atsidūrė. Per daug prastai Liucija jautėsi, kad suprastų, kad čia ne jos kaltė, tad, valydamasi burną į rankovę, pradėjo verkti. O kas jeigu Nojus dabar atsisakys ją pasiimti? Į vaikų namus ji grįžti nenorėjo.

Love, let my nightmares turn into dreams.
Love, let the angels into my sleep.
Love, let the spirits fly out of me.
Love, let my love inside go free.

*

Neprisijungęs Nojus Erikas Amneta

  • Menininkas
  • ***
  • 116
  • Lytis: Moteris
  • Nesureikšmink gyvenimo. Gyvu iš jo nepaspruksi.
Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #2 Prieš 2 dienas »
  984. Toks buvo eilės numeris ant to lapelio. Nojus apsižvalgęs pastebėjo ekraną su skaičais ir nurodymais kurio link langelio ateiti. 976, 977, 978. Teks dar kiek palaukti. Ak, gal ne tą bilietuką, bet koks skirtumas. Kad ir ką bus pasirinkęs, pagalbą juk suteiks? Moterytės su baltais chalatais ėjo tai iš vienos koridoriaus pusės, tai iš kitos, nekreipdamos dėmesį į eiles. Žmonių mažėjo tragiškai mažu greičiu. Toks jausmas buvo, kad vienas pacientas prie langelio praleidžia apie penkioliką minučių. Deja, tik dvi - trys minutės jau atrodė amžinybe.
  979, 980, 981. Dar šiek tiek ir jų eilė. Stebuklas. Atsidarė ketvirtas langelis. 982. Viena iš praeivių keistai pažvelgė į juos. Matyt keista buvo matyt tokios spalvos plaukų savininkę. Tegul stebisi. Ne jos vaikas, kad teistų už išvaizdą.
  Į klausimą atsakymą išgirdo ne žodžiais, o neaiškiais garsais. Ne iškart suprato, kas ką tik įvyko. Pažiūrėjo į grindis. Neaiški bala, o tiksliau vėmalai buvo „papuošę“ Amnetos batus. – Oh, - teištarė. Kažkas iš ligoninės darbuotojų pastebėjęs jau skubėjo plauti grindų, o viena iš registratūroje dirbančiųjų kažkam skambino su prašymu suteikti skubiai pagalbą „apsivėmusiam vaikui“.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • I kursas
  • *
  • 124
  • Taškai: 129
  • Saulės spindulėlis
Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #3 Prieš 1 dieną »
 Na, štai. Tragedija. Ir ką dabar Liucija galėtų pasakyti? Oi, apvėmiau globėjui batus ir dabar jaučiuosi visai gerai, čia nieko tokio? Skrandžio rūgštis vis dar nemaloniai degino mergaitei gerklę. Šluostydamasi nuo veido ašaras, Liucija laukė, kol Nojus ją aprėks, bet vietoj to, kažkokia moteris, pasivedusi atokiau, pasodino ant kėdės ir į rankas įdavė dubenį. Matai, jei jau vemsi, tai būk žmogus ir ne ant grindų. Bet švilpės jau nebepykino, tik šiek tiek skaudėjo galvą. Dėl to tikrai nevertėjo vykti į priimamąjį. Pakėlusi akis nuo savo atspindžio metalinio dubens dugne, Liucija bandė susirasti Nojų žmonių minioje, bet, žinoma, jai nepasisekė. Nebuvo dar taip gerai įsiminusi vyro išvaizdos, o ir ten, kur valytoja valė jos pridirbtą netvarką jo jau nebuvo. Turbūt seselė nusivedė pasikalbėt apie tai, ko jis baltaplaukę čia atitempė. O Liucija liko viena su tuo šaltu, metaliniu daiktu, kuris tik ir prašėsi paleidžiamas į sieną.

Love, let my nightmares turn into dreams.
Love, let the angels into my sleep.
Love, let the spirits fly out of me.
Love, let my love inside go free.