0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Nojus Erikas Amneta

Šventos Joanos ligoninė
« Prieš 3 metus »
Penkiaaukštė (jei pirmu aukštu laikysime taip vadinama cokolinį aukštą) ligoninė buvo beveik penkių kilometrų atstumu nuo vaikų namų „Gyvybės upelis“. Atidaryta palyginti neseniai, 2004 metų vasarą, ligoninė atrodė beveik kaip viešbutis. Apie kitokią pastato paskirtį išdavė greitosios netoli į ėjimo ir antro aukšto lygyje esantis ligoninės pavadinimas. Mažesnėmis raidėmis čia buvo parašyta „Karalienės Elžbietos &“, didesnėmis – „Šventos Joanos ligoninė“ (supraskit, pirmieji žodžiai čia atsirado daug vėliau nei atsidarė ligoninė ir niekas nesivargino pritaikyti raidžių dydžio prie esamo pavadinimo, o ir nenorėjo – visiems patogu buvo „Šventos Joanos ligoninė“, trumpa ir aišku). Pirmajame arba cokoliniame aukšte buvo visa registratūra-biblioteka. Čia lankėsi didžioji dalis gyventojų ir lentynos buvo užkištos jų ligų istorijomis. Kairėje nuo įėjimo buvo kavinė, kurioje valgė ir darbuotojai ir pacientai, galintys savimi pasirūpinti. Dešinėje nuo įėjimo buvo nemažas laukiamasis, įdiegta elektroninė pacientų registravimo sistema (na ta, kur paspaudi mygtuką ir gauni skaičiuką kuris eisi prie registratūros – juk ten net 5 langeliai, iš kurių atviri būna 2 arba 3) ir skubios pagalbos skyrius. Antras ligoninės aukštas buvo skirtas vaikų ligų ir psichiatrijos skyriams. Trečias – suaugusių vidaus ligų ir intensyviosios terapijos skyriams. Ketvirtas – traumatologija, radiologija, chirurgija. Penktame aukšte buvo laboratorijos, rentgeno kabinetas, otorinolaringologų kabinetai. Kaip ir priklauso ligoninei, čia buvo palatos su 2 – 4 lovomis vienoje patalpoje, kiekvienai priklausė spintelė, buvo kriauklė ir rozetė su elektriniu virduliu.

Pakeliui į ligoninę Nojui atrodė, kad Liucija tuoj apsivems. Automobiliui sustojus po penkiolikos minučių važiavimo, vyriškis suprato gerai nepažįstas Londono. Arba tiesiog nežino kur yra ligoninės. Pačiam tekdavo nebent apžiūrai į žiobarišką mokyklą apsilankyt poliklinikoje. Ir tai, kada tai buvo? Paskutinis kartas buvo gal prieš vienuolika metų. Prisiminęs tai nustebo kaip tėvai išsisuko, juk tas pats gydytojas kaimynystėje gyveno. Gal atmintį šie jam keitė? Kas ten žino. Jau seniai su tėvais apie tokius nerimtus dalykus nebendrauja. Jie jau ne pirmos jaunystės, telefonai ir kompiuteriai svetimi tokiems žmonėms. Tenka laiškus siųsti žiobarišku paštu. O ten pabandyk atnešt sunkesnį laišką, už kurį reiks mokėti. Pašte dirbančios moterytės kaip mat pradeda pūtotis, kad dabar jaunimas išprotėjęs, vietoj savo elektrinių (taip taip, ne elektroninių, o elektrinių – „bobučių“ juk neperkalbėsi) laišku paprastus siuntinėja ir akmenų ten prideda, kad tik darbu vargšeles užverstų.
Išlipęs su globotine iš taksi, sumokėjo vairuotojui ir patraukė registratūros link. Pasiėmęs bilietuką, pažiūrėjo į Liuciją. – Tave pykina? – pasiteiravo. Jei taip, gal kas iš darbuotojų nuves Andresson į skubaus priėmimo skyrių arba duos bent kokį dubenėlį, jei netyčia apsivemtų. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Nojus Erikas Amneta »

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
 Liucija neprieštaravo, kai buvo pasodinta į taksi. Ką čia burbėsi - jei į ligoninę, tai į ligoninę. Baltaplaukė spoksojo pro langą, vis dar galvodama, kad jau turbūt jos globėjas čia per smarkiai reaguoja. Na, pastaruoju metu ji gerai nesijautė ir tie atminties trūkinėjimai šiek tiek gąsdino, bet nebuvo viskas jau taip blogai, juk būtų auklėtojos pačios pas gydytojus nuvedę. Turbūt. Užtat mašinos salono kvapas ir siūbavimas visai nepadėjo mergaitės įtūžusiam skrandžiui nusiraminti, nors mergaitė jautėsi beveik gerai.
 Pagaliau visa ši pragariška kelionė baigėsi. Vos tik Liucija atsistojo, pykinimas sustiprėjo. Tyliai melsdama, kad neapsivemtų pakeliui, baltaplaukė šiek tiek lengviau atsikvėpė, kai jie pasiekė registratūrą.
 Nespėjus atsakyti į Nojaus užduotą klausimą, mergaitė skrandis nusprendė, kad jam jau gana ir visas jo turinys atsidūrė ant Nojaus batų. Švilpė išsigando. Ne, ne dėl to, kad apsivėmė, o dėl to, kur visi tie vėmalai atsidūrė. Per daug prastai Liucija jautėsi, kad suprastų, kad čia ne jos kaltė, tad, valydamasi burną į rankovę, pradėjo verkti. O kas jeigu Nojus dabar atsisakys ją pasiimti? Į vaikų namus ji grįžti nenorėjo.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Nojus Erikas Amneta

Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
  984. Toks buvo eilės numeris ant to lapelio. Nojus apsižvalgęs pastebėjo ekraną su skaičais ir nurodymais kurio link langelio ateiti. 976, 977, 978. Teks dar kiek palaukti. Ak, gal ne tą bilietuką, bet koks skirtumas. Kad ir ką bus pasirinkęs, pagalbą juk suteiks? Moterytės su baltais chalatais ėjo tai iš vienos koridoriaus pusės, tai iš kitos, nekreipdamos dėmesį į eiles. Žmonių mažėjo tragiškai mažu greičiu. Toks jausmas buvo, kad vienas pacientas prie langelio praleidžia apie penkioliką minučių. Deja, tik dvi - trys minutės jau atrodė amžinybe.
  979, 980, 981. Dar šiek tiek ir jų eilė. Stebuklas. Atsidarė ketvirtas langelis. 982. Viena iš praeivių keistai pažvelgė į juos. Matyt keista buvo matyt tokios spalvos plaukų savininkę. Tegul stebisi. Ne jos vaikas, kad teistų už išvaizdą.
  Į klausimą atsakymą išgirdo ne žodžiais, o neaiškiais garsais. Ne iškart suprato, kas ką tik įvyko. Pažiūrėjo į grindis. Neaiški bala, o tiksliau vėmalai buvo „papuošę“ Amnetos batus. – Oh, - teištarė. Kažkas iš ligoninės darbuotojų pastebėjęs jau skubėjo plauti grindų, o viena iš registratūroje dirbančiųjų kažkam skambino su prašymu suteikti skubiai pagalbą „apsivėmusiam vaikui“.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
 Na, štai. Tragedija. Ir ką dabar Liucija galėtų pasakyti? Oi, apvėmiau globėjui batus ir dabar jaučiuosi visai gerai, čia nieko tokio? Skrandžio rūgštis vis dar nemaloniai degino mergaitei gerklę. Šluostydamasi nuo veido ašaras, Liucija laukė, kol Nojus ją aprėks, bet vietoj to, kažkokia moteris, pasivedusi atokiau, pasodino ant kėdės ir į rankas įdavė dubenį. Matai, jei jau vemsi, tai būk žmogus ir ne ant grindų. Bet švilpės jau nebepykino, tik šiek tiek skaudėjo galvą. Dėl to tikrai nevertėjo vykti į priimamąjį. Pakėlusi akis nuo savo atspindžio metalinio dubens dugne, Liucija bandė susirasti Nojų žmonių minioje, bet, žinoma, jai nepasisekė. Nebuvo dar taip gerai įsiminusi vyro išvaizdos, o ir ten, kur valytoja valė jos pridirbtą netvarką jo jau nebuvo. Turbūt seselė nusivedė pasikalbėt apie tai, ko jis baltaplaukę čia atitempė. O Liucija liko viena su tuo šaltu, metaliniu daiktu, kuris tik ir prašėsi paleidžiamas į sieną.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Nojus Erikas Amneta

Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
  Gan ilgokai, pačio manymu, spoksojo į batus. Šiuos buvo nupirkęs tik prieš mėnesį. Pažvelgė į Liuciją. Ašaros? Jau norėjo šią apkabinti ir nuraminti, tačiau pajuto esąs išvaromas iš sėdimosios vietos. Po kelių akimirkų ir Liucijos ten nebematė. Iš rankų buvo bene išplėštas numeriukas. Jauna, gal dvidešimt penkerių mergina pažiūrėjo į skaičių lapuke, tada į tą lentą, ant kurios „magiškai“ atsirasdavo vis kiti skaičiai. 984 numeris jau degė ten. 2 langelis. Ta pati seselė nunešė lapelį savo bendradarbei (nors Nojus tiksliai nežinojo ar jų darbo pobūdis sutampa bent kartais). Neilgai trukus pasijuto vėl tempiamas. Į rankas įbruktas lapas ir rašiklis. Užpildyti kodėl atvyko, kas atvyko ir su kuo. Buvo pripratęs rašyti greit, tad visa reikiama informacija puikavosi ant lapo. Kita seselė, vyresnė ir malonesnė už tą pikčiurną paėmė lapą ir pasakė, kad gydytojas greitu metu priims juos apžiūrai. Nespėjęs leptelėti gerai, Amneta pastebėjo šią dingstant už durų, vedančių laiptų link. Supratęs, kad laukti jos neverta, grįžo prie globotinės.
-   Kaip tu? – paklausė.
 

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
 Liucijos akys beviltiškai lakstė po žmonių jūrą ieškodamos Nojaus, o pirštai spaudė dubens kraštą taip stipriai, kad net pabalo. O kas, jeigu jis ją paliks čia? O kas, jeigu Nojus apsigalvojo ir ji turės grįžti į vaikų namus?
 Bet švilpės baimėms nebuvo lemta išsipildyti, mat netrukus grįžo jos globėjas. Liucija tikėjosi pykčio ir priekaištų, tad nustebo išgirdusi klausimą apie jos savijautą.
-Man? Man viskas gerai. Nereikėjo čia važiuoti. Man tikrai viskas gerai. Aš atsiprašau. Labai atsiprašau. Tikiuosi, kad nepyksti. Atsiprašau,-kol kalbėjo, Liucija nedrįso pažvelgti į Nojų, tad tyrinėjo savo atspindį metaliniame dubenyje. Akys nuo verkimo neparaudo, tik vos vos rusvas buvo jos nosies galiukas, o dar ta riebaluotų plaukų aureolė aplink galvą... Liucija jautėsi ir atrodė pavargusi.
-Man viskas gerai. Negalim eit iš čia?-po kažkiek laiko tyliai paklausė.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

varpelis

Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
  Popierizmų pastaruoju metu menininkas pradėjo nuoširdžiai nemėgti. Tai buvo susiję ne tik su darbu Magijos ministerijoje. Amneta mieliau rinkosi pieštuką vietoje plunksnos ar rašiklio, tačiau dokumentų pieštuku juk nepasirašysi. Čia ir prasidėdavo problemos.
  - Reikėjo. Net menkiausi sveikatos sutrikimai gali slėpti pavojingas gyvybei ligas. - Čia jau Nojus nepagalvojo, kad apie tokius rimtus dalykus sako vaikui(!). Tą susipratęs, pradėjo tikėtis, kad Liucija to nepriimsianti arti širdies. Juk tamsiaplaukis net nežinojo ar ši mergaitė yra jautri ar ne. Vieną faktą žinojo tikrai - jei nepavyks pačiam susibendrauti su globotine (o gal jau galima būtų ją ir dukra vadint, pasitaiko pasaulyje ir atvejų, kai šešiolikmečiai paaugliai tėvais tampa).
  - Neturėtum atsiprašinėti už tai, kas vyksta su tavo organizmu. - Atsisėdo šalia ir norėdamas kiek nuraminti Andersson, šią apkabino. Tegu nors šimtą kartų apvemia jo batus, koks jau skirtumas - apvėmus kartą, jau reikia keisti arba kerais valyti. Nuo didesnio kiekio vėmalų nieko nepasikeis. - Ne, tave turėtų apžiūrėti gydytojas. - Trumpai atsakė.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
 Liucija tik kietai suspaudė lūpas ir nukreipė žvilgsnį atgal į dubenį. Jau norėjo dar kartą atsiprašyti, bet susilaikė. Ligoninė mergaitę šiek tiek gąsdino - viskas buvo per daug nepažįstama, šviesu ir nauja. Nepadėjo net ant vaikų priimamojo nupiešti kiškučiai ir kitokie gyvūnai, kurie savo negyvomis akimis pašaipiai žiūrėjo į baltaplaukę. Aplink zujo ligoninės personalas, pravažiavo lova su ligoniu, o skambtelėjęs švieslentėje pasikeitė numeriukas. Liucija su Nojumi įsiliejo į amžinai neišnykstančią laukiančių minią.
 Globėjui mergaitę apsikabinus, ji įsitempė, mat jau buvo atpratusi nuo tokių veiksmų. Paskutinį kartą ją apkabino... Stotyje tėtis. Prieš pat įsodindamas savo dukrą į traukinį.
 Apkabinimas tęstis ilgai negalėjo, nes pasirodė seselė, kuri pavargusiu žmogaus, kuris skaičiuoja minutes iki pamainos pabaigos, žvilgsniu nužvelgė Liuciją ir trumpai kažką tarus nusivedė mergaitę į vieną iš kabinetų. Standartinė procedūra - spaudimo pamatavimas, kaip jautiesi, kas darosi, dar keli mažai reikšmingi klausimai ir baltaplaukė grįžo pas Nojų. Jau be bliūdelio.
 Nejaukiai patrypčiojusi vietoje, Liucija vėl klestelėjo ant kėdės.
 Dar daugiau laukimo.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

varpelis

Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
  Susirūpinimas globotinės savijauta vis dar buvo išlikęs, nors pačiam Nojui atrodė, kad Liucija jaučiasi dabar geriau nei vaikų namuose. Amneta sėdėjo susimąstęs. Tikėjosi, kad mergaitės nepaguldys į ligoninę. Juk jam tokiu atveju teks likti bent vienai dienai Londone, o kas pamaitins Freilą ir Tornę? Du berno zenenhundai buvo pripratinti, kad maistas patiekiamas ryte ir vakare. Tačiau ne, Erikas dabar net nesusimąstė apie šunis. Jis tiesiog nenorėjo, kad baltaplaukė liktų čia, nes jautė - ligoninės jai greičiausiai ne itin patinka.
  Suvokęs, kad pirmakursei nepatiko jo gestas, paleido šią. Jai reikia laiko. Reikia priprasti, kad ja vėl kažkas rūpinasi, globoja ir saugo. Seselei išvedus Liuciją, Nojus apsižvalgė. Tipiškas vaikų priimamasis. Kaip ir Lietuvoje, čia buvo priklijuoti nesąmoningi lipdukai ant sienų su įvairiais gražiais žodžiais, kurių didžioji dalis čia besilankančių problemėlių (vaikų iki 5 metų) nemoka skaityti. Koridoriuje atsirado ne itin malonus kvapas, šaltinį galima buvo nesunkiai atrasti - kūdikis gulintis autokėdutėje vos 2 metrų atstumu nuo pačio Nojaus, pridarė į sauskelnes ir, atrodo, gana nemažą krūvelę. Fu suraukė antakius menininkas. Gerai, kad pačiam nešovė mintis tokį mažą vaiką paimti globon - su juo tikrai nesusitvarkytų. Neilgai trukus išgirdo atidaromų durų garsą. Pajuto šalia sujudant kėdę. Liko laukti gydytojo atsakymo.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
 Liucija matė susierzinimą ligoninės personalo veide. Jai viskas gerai. O kodėl neturėtų būti? Dabar jie tik sėdi čia ir užima vietą. Mažas kūdikis, prisitriedęs sauskelnes, paleido koserę. Tas šaižus, siaubingas garsas skambėjo baltaplaukės ausyse. Jai viskas gerai. Aplink sėdėjo labiau nuskriausti žmonės, kuriems reikėjo didesnės pagalbos.
 Mėlynos akys liūdnai spoksojo į sieną. Liucija nežinojo, ką sakyti Nojui. Nežinojo, ką pasakyti gydytojui, kai jos paklaus, kodėl ji dabar sėdi čia. Kas negerai? Trečią nakties ėjau atsigerti vandens ir vieną akimirką stovėjau prie kriauklės, o kitą atsibudau ant grindų. Po pietų skaudėjo galvą. Ėjau koridoriumi. Vėl ant grindų. Auklėtoja mane kelias minutes purtė, bet aš nieko neatsimenu. Liūdnas žvilgsnis paliko sieną ir sustojo prie grindų.
 Virš vieno iš kabinetų durų pasikeitė numeriukas. Gydytojas jų laukia. Laukia ir eilės kvailų klausimų be atsakymų. Liucija atsistojo.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

varpelis

Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
  Sunku. Laukimas kankina. Visada. Nebent esi kantrus žmogus. Šioje vietoje Liucijai su globėju pasisekė arba ne. Nojus dar nežinojo Liuciją esant nekantria asmenybe.
  Sveikata nebuvo tas gyvenimo etapas, kurį galima būtų paaukoti vardan kitų etapų ar tikslų. Vėliau, jau būnant suaugusiu ar senyvu žmogumi, pradedi gailėtis kažkuriuo metu nesusirūpinęs savo sveikata.
  Nojus visa savo esybe stengėsi ignoruoti triukšmą, sklindantį aplinkui. Jis mėgo ramybę. Linksmi vakarėliai ar kūdikių verksmai buvo nemalonūs jo ausims ir organizmui. 
  Kraujo tyrimai. Spaudimo matavimas. Pediatro apžiūra. Turbūt įprasta rutina ligoninės darbuotojams, bet stresas vaikams ir jų tėvams. Žinant žiobarišką progresą medicinos srityje, visa tai vyks tokia pat tvarka dar ilgai. Vyriausybė net besirūpindama gyventojais vis tiek kiša pinigus į kitas, mažiau reikšmingas, sritis. Transportą, verslą ir panašiai.
  Pastebėjęs numeriuką, tokį patį, koks parašytas rankose gniaužiamame lapelyje, Amneta atsistojo. Atidarė duris ir kiek pasitraukė praleisdamas pirmiau Liuciją. Po šios uždaręs duris atsisėdo į kėdę, kurią parodė gydytojas. Spėjo įsidėmėti šio vardą. Vaikų pediatras Džordžas Mulakas.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
 Neramiai patrypčiojusi vietoje, Liucija nusekė paskui globėją į kabinetą. Šis, kaip bebūtų keista, atrodė tuščias. Ant sienų nekabojo kažkokie medicininiai plaktai, nebuvo ir lentynos su storomis knygomis apie vaikų ligas. Tiesiog stalas su kompiuteriu, kušetė, padengta braškančiu popieriumi, kriauklė su dezinfekavimo skysčiu ir dvi kėdės. Klaustrofobiškas kambariukas, o jame ir kažkoks keistas gydytojas, kuris Liucijai nelabai patiko.
 Baltaplaukė nedrąsiai atsisėdo ant kušetės. Priimamajame buvęs etanolio kvapas negalėjo pralenkti akis graužiančios smarvės, kuri tvyrojo šioje patalpėlėje. Matyt gydytojas itin atsakingai žiūrėjo į dezinfekavimą. Bandydama negalvoti, kaip siaubingai atrodo, mergaitė tyrinėjo gelsvas sienas, primenančias tai kokį tepamą sūrelį.
 Baigęs vartyti popierius, gydytojas kreipėsi į Nojų:
-Tai kas nutiko?
Liucija bandė apsimesti, kas neegzistuoja.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

varpelis

Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
Kankinantis laukimas pasibaigė. Tačiau, tai tebuvo pradžia to, į ką įsivėlė Nojus. Neramių laikų pradžia. Vaikų priežiūra yra brangus ir sunkus malonumas. O kai vaikas dar ir serga kažkuo. Niekis. Kiti atlaiko ir didesnius sunkumus. Tad ir Amneta susitvarkys. Nors, neburtininkų pasaulyje gyvenantis vyras vis dažniau pagalvodavo apie namų elfės pasiėmimą iš Lietuvos. Septintus metus Jungtinėje Karalystėje gyvenantysis retai bendravo su tėvais. Garbaus amžiaus sulaukę Paulina ir Justinas nemokėjo naudotis šiuolaikinėmis žiobariškomis technologijomis, o pelėdai tokį atstumą nuveikti yra sunkoka. Vis tik, Amneta nusprendė vieną dalyką. Būtinai supažindins Liuciją su Lietuva. Kitų vasaros atostogų metu.
Iš apmąstymų fotografą išbudino gydytojo klausimas.
- Praranda sąmonę. Neseniai vėmė. Neprisimena ką veikė iki sąmonės praradimo. - Nusakė simptomus, kuriuos pats įsiminęs buvo. Nežinojo ar šių buvę daugiau.
- Sunkus atvejis. Reikėtų pagulėti ligoninėje bent savaitę laiko būklės nustatymui. Per savaitę laiko greičiausiai atrasime kas mergaitei ne taip. - Tarė trumpai ir aiškiai jaunas, dar ne itin išmokęs bendrauti su vaikais ir jų tėvais (na, arba globėjais), daktarėlis.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #13 Prieš 3 metus »
 Savaitei į ligoninę? Jis kas, rezidentas? Neprofesionalumo aukštuma! Liucija, žinoma, atrodė labai nepatenkinta. O ir dar ta lempa, birzgianti viršuje... Ne, jai gana. Nereikėjo net rodytis toje ligoninėje, viskas jai gerai ir Nojus čia tik per jautriai reaguoja. Praeis. Viskas praeis.
 Baltaplaukė atsistojo. Kas toliau įvyko, visiškai neatsiminė, bet gydytojo ir globėjo akivaizdoje tarsi sustingo ir nugriuvo veidu į grindis, gerai bent tiek, kad nosies nesusilaužė. Gydytojas, per sekundės dalį susigaudęs, kas vyksta, pripuolė prie mergaitės ir ją atvertė, kartu toliau paspirdamas šalimais buvusį kibirą. Žvilgtelėjęs į rankinį laikrodį, pradėjo skaičiuoti laiką, o netrukus prasidėjo ir traukuliai.
 Priepuolis tęsėsi beveik pusantros minutės. Kas per tą laiką įvyko, Liucija, žinoma, neatsiminė. Tiesiog visą jos kūną buvo vėl apėmęs tas nežmoniškas nuovargis bei maudimas, o ir galvą skaudėjo. Kažką neaiškiai sumurmėjusi, baltaplaukė pabandė atsisėsti, bet toliau liko vartytis ant grindų.
 Gydytojas grįžo prie stalo. Kažką pabraukęs popieriuose, tarė:
-Reikės guldyt stebėjimui bei atlikti tyrimus. Žinoma, jeigu sutinkate,-medikas pakėlė akis į Nojų.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

varpelis

Ats: Šventos Joanos ligoninė
« Atsakymas #14 Prieš 3 metus »
Nojus tikrai ne tokio gydytojo elgesio tikėjosi. Tačiau puikiai jį suprato. Džordžas Mulakas neatrodė vyresnis už patį Nojų. Greičiausia buvo tik baigęs rezidentūrą. Ir pasisekė gi jiems pakliūti pas tokį nepatyrusį darbuotoją. Keista buvo pripažinti, kad likimas yra juokdarys. Vis dėlto, reikia pabandyti juo pasitikėti. Sėdėjo susimąstęs, kol baltą chalatą, baltus marškinius ir džinsus dėvintis 25-29 metus einantis vyriškis pildė Liucijos kortelę. Žiobariškoje klinikoje, bent šioje, globotinė anksčiau nei karto nesilankė. Reikėjo naujos kortelės, duomenų suvedimo ir panašaus velnio. Nojus tuo metu mąstė ar su Liucija viskas bus gerai. Stengėsi per daug nesijaudinti dėl to, tačiau ne itin džiugino žinia, kad baltaplaukė turi problemų su sveikata. Ne, dėl tokios smulkmenos nesiruošė keisti santykių su Andersson. Tai tėra išbandymas jam, kaip globėjui. Juk su savais vaikais būna daugiau problemų, ar ne? O švilpė jo net tėvu vargu ar vadins, kai pačios gyvas. Reikės pasidomėti ar ką nors žino apie Anderssoną nusprendė.
- Liucija! - Iš netikėtumo šuktelėjo ir jau gulinčią mergaitė pakėlė ant rankų. Susivokęs pats, paguldė ją ant kušetės, ant kurios ji turėjo sėdėti.
- Gerai. - Sumišęs tarė. Neįsivaizdavo kas toliau bus.