[Juzefas Levinsas]

Štai ir viskas. Magiška mikstūra jau tekėjo į Gruodės tėvų kraują. Būtų puiku, jeigu dabar pat Juzefas su Rolandu galėtų nusliūkinti atgal į sandėliuką ir parsirasti į vietą, kurioje susitiko. Bet ne. Šią akimirką plikšius sėlino į palatos tualetą.
- Slėpkimės už durų, - sušnabždėjo Senkleriui ir pats ten atsistojo.
Išgirdo, jog į patalpą kažkas įėjo. Netrukus atsidūrė prietemoje, nes palatoje sesutės įjungė šviesą.
- Nieko nesuprantu, - pasigirdo vienos jų balsas.
- Man atrodo, tau tiesiog trūksta miego, - atsakė kita. - Jau šviesos vaidenasi. Arba iš lauko?
- Kodėl tualeto durys atdaros? - vėl prakalbo mačiusioji šviesą.
- Valytoja bus palikus, - atsakė kita.
Levinsas išgirdo artėjančius žingsnius. Širdis į kulnus nusirito. Vyrukas nedrįso net pajudėti. O juk jie būtų spėję vėl užsiburti, ar ne? Pasigirdo spragtelėjimas ir burtininkus nušvietė stipri šviesa.
- Nieko čia nėra, - balsas buvo visai šalia.
Ir tada Juzefas su Rolandu vėl atsidūrė aklinoje tamsoje. Beplaukis ramiau atsiduso. Išgirdo, jog sesutės išėjo kalbėdamos apie tai, jog kitoje palatoje kažkas vemia ir reikės eiti valyti.

[Rolandas Senkleris]

Tai buvo išbandymas. Stovėti kaip kokiam mažvaikiui pasislėpus ir nesijuokti. Jei tai būtų vykę seniau, jis nirštų. Bet dabar kilo tiesiog pasibaisėtina juoko banga. Seselės pasidairė po palatą, tada priėjo ir prie jų slėptuvės. Teko sulaikyti kvėpavimą. Jos stovėjo taip arti, kad buvo įmanoma jas paliesti. Dinkit, greičiau. Ragino moteriškes. Ir pagaliau matyt Merlino pasiųstos jos išėjo lauk.
Koridoriuje kilo sujudimas. Kažkam pasidarė bloga. O tai pasitarnavo abiem burtininkams esantiems ligoninėje.
- Einam, greičiau. - Pagaliau leido sau tyliai nusikvatoti. O Merline, tėvas karste vartosi dabar. Aš pamyniau visas šeimos ideologijas.
Rolandas tyliai patraukė iš palatos.
- Tik palik tualeto duris atviras, kaip ir buvo. Kad jos nieko neįtartų. - Tylom pasakė. Ir paskui koridoriumi nusigavo į sandėliuką. Teko pasišviesti lazdele. Bet kažkas buvo negerai.
- Juzefai, man atrodo, kad nešyklės nėra.

[Juzefas Levinsas]

Viskas. Nieks jų nepričiupo. Kita vertus, ko taip jaudintis? Juk jeigu pričiups, tereiks pakeisti toms seselėms atmintį. Tačiau Juzefas viduje jautė adrenaliną. Nepaisant to, jog jo gyvenime yra buvę tikrai didesnių pavojų už dvi žiobares medicinos sesutes.
- Ko tu juokiesi? - apstulbo Levinsas, kai išgirdo, jog Senkleris kikena.
Akimirką pamanė, jog galbūt visa tai apgaulė. Kad gal Rolandas nori tuos žmones nužudyti, o čia tiesiog priedanga. Bet tuomet prisiminė, jog tai pats Juzefas bendradarbiavo su hileriu, o ne Rolandas. Tad ten negali būti nuodai. Visai jau tu, sudraudė save mintyse. Ir išsigando, mat į galvą toptelėjo vaizdinys, kaip Gruodės tėvai nuo mikstūros numiršta. Ar tokiu atveju Juzefo lauktų kokia nors atsakomybė?
- Ta prasme? - pažadintas iš minčių plikis dabar atrodė dar labiau apstulbęs. - Kaip tai? Kaip tai nešyklės nėra?
Juzefas irgi ėmė švietalioti burtų lazdele. Ir tikrai, jų nešyklės nebuvo. O tada iš kažkur toli pasigirdo balsas:
- Tas sandėliukas tikra katastrofa. Šiek tiek apkuopiau, suskilusį kibirą išnešu ir dar krūvą purvinų skudurų, - tas balsas tolo. - Aš išnešiu šiukšles, o tu išvalyk pas Parkinsoną.
Juzefas suprato, kad sesutė leidžiasi laiptais žemyn ir išmes jų nešyklę į konteinerį. Tad jiems teks daryti ką? Pėdinti į pirmą aukštą pro kameras? Kaip aš viską sumoviau, pasakė sau galvoje. Vėl, jie oru keliauti negalėjo. Nes mikstūros dar buvo likę. O ji brangi. Negalima jos sugadinti. Ir vis dėlto. Reikia pasiimti nešyklę. Kaip aš nepagalvojau, kad ją gali kas nors išmesti, toliau mintijo.
Šioje nejaukioje prieblandoje vyrukas tik pažvelgė į Rolandą.

[Rolandas Senkleris]

- Tiesiog. Aš negaliu patikėti, kad tai vyksta mano gyvenime. - Pasakė gryniausią tiesą. Iki ko nusirito. Jis. Senkleris. Slėpėsi tualete nuo dviejų žiobarių seselių? Bet paskui jau tikrai nebuvo iš ko juoktis.
- Va ta prasme. Nebėra. Ji dingo. - Kur pranyko nešyklė jie greitai sužinojo. Rolandas atsiduso. Tiesiog neįtikėtina. Pamanė. Jų nešyklė keliavo į konteinerį. O oru iškeliauti jie negalėjo.
- O jei palauktume porą minučių, kol ta valytoja ar seselė ar kas ten bebuvo nueis ir prišauktume nešyklę šaukiamaisiais kerais? - Aišku, jie galėjo atitaikyti momentą, kai prie konteinerio bus koks darbuotojas ir jis pamatys kaip iš jo šauna kibiras. Bet o ką daugiau jiedu galėjo daryti?
- Kurių galų reikia tvarkyti sandėliuką vakare? Maniau, kad tai daroma dieną arba ryte.

[Juzefas Levinsas]

- Aš irgi negaliu patikėti savo gyvenimu, Rolandai. Niekada nemaniau, kad teks gyventi vienam ir vakarais žiūrėti žiobarišką televizorių per atostogas, - pagalvojo apie buvusiąją. Pagalvojo apie Walguną. - Ir niekada nemaniau, kad galėčiau dirbti su vaikais.
Nei nesuprato, kodėl sako Rolandui tokius dalykus. Visų pirma, tam tikrai nebuvo vieta ir laikas. O antra, juk tai - Rolandas Senkleris.
- Skamba per daug pavojingai, - papurtė galvą Juzefas, išklausęs Rolando pasiūlymo. - O jeigu kas nors pamatys, kaip vienas skrenda kibiras? O jei kažkas peržiūrės kameras... Aišku, tikriausiai pamanys, jog tiesiog vaidenasi. Bet paskui dirbti čia bijos, - sukikeno. Ir jį ėmė imti juokas. - Tikriausiai todėl, kad ta višta nenorėjo valyt vėmalų, - atsakė į šio vakaro kolegos klausimą apie sandėliuko tvarką. - Ir norėjo nusimuilinti nuo šios užduoties bei ją palikti kitai seselei.
Kol Levinsas svarstė, ką daryti, išgirdo, jog seselė grįžta. Neliko nieko kito, kaip tik smukti į sandėliuką timptelint ten ir Rolandą bei užsidaryti duris.

[Rolandas Senkleris]

Senkleris tik kažką numykė. Nelabai suprato ar čia Juzefas norėjo pasiguosti ar šiaip. Jei norėjo pasiguosti, tai Rolandui nelabai rūpėjo jo gyvenimo vingiai.
- Gerai, tai ką daryti? Tada galim sėlinti užsikerėją praskiedimo kerais. Arba... Tiksliai. Turiu laikinojo neriagimumo apsiaustą. Pasiėmiau dėl visa ko. Galim po juo susiglausti ir sėlinti. Taip bus patikimiau, nei užsiburti kerais. - Juokas išties apleido vyriškį. Siaubingai nervino, kad kažkas, šiuo metu seselė nenorėjo dirbti savo darbo. Koks skirtumas, kad purvino. Bet juk tai buvo jos pareiga. Ir dabar jie turėjo problemų dėl kito žmogaus neatsakingumo.
Juzefas jį įsitempė į sandėliuką ir abu dabar vėl slėpėsi.
Kol kas reikėjo patūnoti tyliai. O tada matyt jau teks sėlinti.

[Juzefas Levinsas]

Aišku, į Juzefo atvirumo minutėlę Senkleris nereagavo. Jau tikrai ne su šituo žmogumi tokiomis temomis kalbėtis. Tačiau ir ne su pačiu Juzefu. Šiaip jau jis nemėgo nei galvoti, nei kalbėti apie sudėtingus dalykus. Visada geriau yra imtis veiksmo.
Levinsas ėmė galvoti apie tai, ar nieko nenutiktų, jeigu jie sėlintų pro kameras užsibūrę praskiedimo kerais, kai Rolandas tai pasiūlė. O jeigu kerai šiek tiek išsisklaidytų, kas tada? Taip pat plikis nebuvo taip plačiai pasidomėjęs filmavimo kameromis. Kokia išvis būtų jų sąveika su burtais?
Ir tada bendrininkas užsiminė apie apsiaustą.
- Aš nenoriu prie tavęs glaustis! - sušuko Juzefas ir atšoko kiek įmanoma toliau nuo Senklerio.
Ta mintis, jog reikėtų tipenti glaudžiantis prie Rolando, nuskambėjo taip kraupiai, kad Juzefas ir pamiršo, jog turi tylėti.
- Ten tikrai kažkas yra! - pasigirdo spigus balsas.
- Po velnių, - dabar jau tyliai sumurmėjo mėlynakis. - Trauk tą savo apsiaustą, - pasakė burdamas juos abu praskiedimo kerais.

[Rolandas Senkleris]

Tokia reakcija supykdė Senklerį. Kas jam nepatinka? Jei būtų kitoje vietoje tai gerokai su juo pasiginčytų, bet čia reikėjo prikąsti liežuvį ir tylėti.
- Tai gal nerėkauk? - Tyliai, bet grėsmingai pasakė. Jeigu Juzefas elgiasi šitaip absurdiškai, tai Rolandui tas pats. Pateks į žiobarų kamerų įrašus Levinsas ar ne. Bet tada toptelėjo, kad jei taip nutiktų ir žinia pasklistų ir į magijos pasaulį, Juzefas išduotų ir jį patį. Tokia perspektyva neviliojo.
Seselės ar kas ten bebuvo išgirdo juos. Tai jau dabar traukti apsiaustą? Piktai pamanė, bet išsiėmė jį. Apsiaustas buvo didelis ir platus. Bet ar po juo tilps du suaugę vyrai?
- Ateik. - Tyliai pasakė, paėmė jį už rankos ir nusitempė į patį sandėliuko kampą. Tada skubiai užmetė ant jų apsiaustą.
- Tūpk. Jos negali matyt mūsų kojų. - Paliepė. Tegul tik pabando nepaklusti. Jeigu per Juzefo nesąmones jie paklius, tai Rolandas prisiekė, kad apkartins jam gyvenimą visu šimtu procentų. O tą jis tikrai galėjo padaryti pasistengęs.

[Juzefas Levinsas]

Aišku, Senkleris buvo baisiai nepatenkintas, kad Juzefas suriko. Ir ne šiaip sau. Nes štai dabar plikis tikrai jiems abiems pridarė bėdos.
Rolandas jį tempėsi į kampą laikydamas už rankos. Juzefas ištraukė tą ranką. Kaip nors jau nusigaus ten pats. Tai buvo baisu. Slėptis kažkur kampe su kitu vyru. Košmaras.
- Aš dar užbūriau mus praskiedimo kerais, - tyliai informavo Levinsas tūpdamasis.
Pasižiūrėjo į savo kojas greit pašvietęs į jas lazdele. Jų nebuvo. Tačiau atsitiko kitas dalykas. Kai vyrukas tūpėsi, jis netyčia su pečiu užkliudė kažkokius valiklius ant lentynos. Ir krito žemyn ne tik valikliai, bet su jais - visa lentyna.
Tą akimirką sandėliuko tarpdury jau stovėjo abi seselės ir čia degė šviesa. Pamačiusios reginį, na, krentančią lentyną su priemonėmis, tikėjosi Juzefas, o ne kokią nors kūno dalį, kyšančią iš po apsiausto, ligoninės darbuotojos pradėjo klykti ir atšoko tolyn.
- Vaiduokliai! Vaiduokliai! - spiegė vieną jų.
- Po velnių, bėgam, - tylutėliai tarė Juzefas Rolandui.
Ir jau dabar pats sugriebęs jam už rankos, rovė iš sandėliuko bei lėkė laiptų link stengdamasis, kad abu vyrai liktų po apsiaustu, nes ką ten galėjai žinoti, kaip bus su tais praskiedimo kerais.

[Rolandas Senkleris]

- Tai ką, turėčiau dabar tave pagirt, kad užbūrei? - Taip niršo, kad jie atsidūrė šioje padėtyje. Dabar jau nežinojo kas tokio iš pradžių buvo juokingo. Išvis kas jam šovė galvon, kad užsiėmė šitomis nesąmonėmis.
O paskui pasiuto dar labiau. Kai kaip perkūnija, kaip griaustinis ant žemės pasipylė kažkokie buteliai ir lentyna. Rolandas sulaikė besprūstančius žodžius ir nubėgo seselėms klykiant apie vaiduoklius. Bėgti po apsiaustu buvo menas. Bet kam tas apsiaustas, kai turbūt ir taip visa ligoninė aidėjo nuo dviejų žmonių žingsnių.
- Na jos ir kvailės. Vaiduokliai nekeltų tokio triukšmo. - Tylom pasakė jiems lekiant laiptais žemyn.
Senkleris neprisiminė, kad kada būtų tekę taip dumti. Abu vyrai nusileido į pirmą aukštą. Tada koridoriais lėkė link išėjimo. Jau ir daugiau žmonių pradėjo šurmuliuoti. Susispietė seselės ir dar budintis gydytojas.
- Apieškokit ligoninę. Eik pas Apsaugos viršininką. - Skambėjo nurodymų nuotrupos jiems bėgant pro šalį.

[Juzefas Levinsas]

Ne tik pagirti, bet dar ir už rankytės paimt ir susiglaust, ironiškai pasakė Juzefas, bet tik sau. Tik mintyse. Nenorėjo erzinti Senklerio. Čia - ne Auris, su kuriuo plikis galėdavo juokauti. Ir tai šiek tiek erzino. Atrodė, jog Rolandas jaučiasi esąs viršesnis už Juzefą. Bet jis ir buvo. Iš tiesų, jis ir buvo. Levinsų giminei dar toli iki senos ir grynakraujiškos Senklerių giminės. Bet, po galais, dėl ko tada gelbėti žiobarus?
Jie abu lėkė, o aplink kilo tikra sumaištis. Ir tu dėl visko kaltas, toliau su savimi mintyse kalbėjosi vyrukas. Tu užkliudei tą lentyną, pastatei visus ant kojų, tu nepagalvojai, kas atsitiktų, jei nešyklė dingtų. Taigi Rolandas tave nudės.
- Kur gali būti tie konteineriai? - tyliai paklausė Juzefas, kai jie jau atsidūrė pirmame aukšte. - Mes negalime palikti nešyklės, tiesiog negalime.

[Rolandas Senkleris]

- O ne tavo pareiga buvo sužiūrėti visus kelius ligoninėje ir tai, kas yra netoli jos? - Piktai paklausė. - Už ką aš tau moku? - Juzefas turėjo suplanuoti viską taip, kad jie ramiai atliktų ką reikia ir dingtų. Turėjo numatyti ir viską, kas galėjo nutikti. juk taip. Juk gaus už tai ne mažus pinigus.
- Nebemokėsiu tau kiek sutarta. - Rėžė.
Dabar jie išdūmė į lauką. Rolandas žvalgėsi tų prakeiktų konteinerių. Juk jie negali būti toli nuo ligoninės.
Pastebėjo kažkokį keliuką ir nėrė ten. Dabar jau nelaikė Juzefo už rankos. Bet jie buvo po vienu apsiaustu. Taigi tas turėjo lėkti paskui. Pabėgėjus keleliu pagaliau išvydo konteinerį.
Jau jis, tai tikrai nesiknis po šiukšles. Nei už jokius pinigus.
- Dabar jau gal galima prišaukti nešyklę? Kol čia niekas neatėjo. - Dabar jau sustojo. Bandė kvėpuoti tyliai. Bet ir tai turbūt kur jie yra nurodė žingsnių garsas. Nors kol kas niekas laukan nelindo. Matyt naršė po ligoninę.

[Juzefas Levinsas]

Rolandas pradėjo pamokslauti. Ir dar pasakė, kad, matai, nebemokės tiek, kiek sutarta. Juzefas susinervino ir norėjo pasiūlyti jam į snukį, tačiau, aišku, to padaryti negalėjo. Nebuvo tikras, ar nugalėtų. Tiek žiobarišku, tiek magišku būdu. O paskui juk vis tiek būtų pačiam šakės, nes čia - Rolandas Senkleris. Tad Levinsas nieko nesakė ir tiesiog lėkė šalia Rolando.
- Aišku, kad ne, - atsakė dėl nešyklės prisišaukimo kerais. - Juk tenais kameros, - ranka pamojo į jas.
Bus, kaip bus, mintyse pagalvojo Juzefas ir, dar kartelį papildomai užsibūręs save praskiedimo kerais, išlindo iš po apsiausto. Nuėjo prie to konteinerio, šis buvo atidarytas. Ėmė jame kuistis. Aišku, kameros to neparodys. Nebent būtų garsas, bet kiek beplaukis žinojo, tokios kameros garso nefiksuoja. Ilgai kuistis nereikėjo, vyrukas užbūrė praskiedimo kerais ir nešyklę, tada ją ištraukė. Apgraibom susirado Rolandą ir nenorėjo žinoti, kurią jo kūno dalį ką tik palietė. Palindo atgal po apsiaustu.
- Imk, - įbruko jam į rankas kibirą. - Šitą irgi, - tada į kitą ranką įdėjo mikstūros likutį.
Prieš tai neketino pasielgti taip, kaip pasielgė, tačiau buvo supykęs. Jeigu Rolandas nežada mokėti tiek, kiek sutarta, tai tegul džiaugiasi, kad Juzefas neiškeliavo oru dar tada, kai buvo pastebėta, jog nešyklė dingo.
- Gerai padirbėjom, - burbtelėjo beplaukis. - Atsargiai, nešyklė apvemta, - pamelavo ir pokštelėjo oru palikdamas Rolandą vieną.

[Rolandas Senkleris]

Kvailos kameros. Keblus dabar buvo reikalas. Nes konteineryje negalėjo prisiversti raustis. Net bandydamas įtikinti save, kad darytų tai dėl savo draugų. Tiesiog purtė nuo tos idėjos. Juzefas dingo iš po apsiausto. Rolandas sustingo ir laukė. Kaip jis tai gali daryti? Kaip jis gali ten kišti rankas? Pagaliau tas procesas pasibaigė, jis pajuto Juzefo rankas ir tas vėl atsirado po apsiaustu.
- Nuostabiai. Bet ką tu... - Levinsas pasiplovė įkišdamas Rolandui nešyklę. Apvemta? Rolandas pajuto, kad tuojau pats gali subloguoti. Dėkui Merlinui neteko ilgai trypčioto prie to konteinerio. Vyras pajuto kaip kojos atkyla nuo žemės, sukasi ir dingsta iš tos vietos. Išvis jam nemokėsiu nei mažiausio knuto. Dar pamanė. Rolandas dingo iš ten labai nekaip nusiteikęs.