0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1784
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #105 Prieš 5 mėnesius »
Ar jis ilgisi jaunystės? Ko jis ilgisi? Gal laisvės. Kai gyveno dėl savęs. Gal. Ar to nuotykių pojūčio? Ar tikrai norėtų grįžti į praeitį? Ne. Tik tada, kai negalvodavo apie kitų žmonių jausmus buvo lengviau. Bet šiaip...
- Aš nežinau ar dėl jaunystės. Tiesiog tais laikais visko tiek nepergalvodavau kaip dabar. - Pasakė. Bet toliau nesiplėtė. Reikėjo juk judintis, grįžti į mokyklą.
- Taip. Bendrauju su Eion. Rimtai? Jis kažkam trenkė su stikliniu buteliu? - Namie Eion taip nedarydavo. Kad ir Timotis tarkim. Eion su juo elgėsi labai gražiai. Kas jame pabunda, kad išdarinėja tokius dalykus? Norėjosi apie daug ką su vaikinuku pakalbėti. Bet ar jų ryšys tikrai tai leistų padaryti?
- Na, sakiau tau Šerno galvoje, kad reikia Eion parodyti kitokiį bendravimo būdą. Jei šiais metais jis geresnis, tada gerai. O, būtų labai negerai, jeigu Eion sužinotų kas aš buvau. Tada galbūt jis nebenorėtų klausyti ką jam sakau. - Ne svetimi. Eion ar Erka jie jam nesvetimi. O ir šiaip nesinorėjo, kad ir kiti mokiniai sužinotų tuos tamsius dalykus. Auris mylėjo savo darbą, jam patiko, kad mokiniai atrodo juo pasitiki. Ir to jis nenorėjo prarasti.
- Oho. - Nusijuokė. - Džiaukis, kad Walgunas turbūt nevarto senų žiobariškų laikraščių. - Toliau juokėsi.
- Nenoriu ir viskas. - Nukirto. Tos knygos. Visai buvo pamiršęs, kad negali jų neštis atgal. Bent jau palengvėjo dėl to, kad keliauti oru dabar nereikės.
- Tu teisus. Negalim grįžti per Kiauliasodį. Pakviesiu Alaną ir atiduosiu jam knygas. Ir mes grįšim tuo pačiu keliu, kokiu čia atėjom. - Auris išsiėmė lazdelę ir paleido gynėją pusbroliui.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1029
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #106 Prieš 5 mėnesius »
Alanas labai skubinosi. Norėjo greičiau sugrįžti namo. Šiandien siaubingai užsibuvo darbe. Ir dabar dar lakstė skersiniame skersgatvyje. Jam reikėjo šį tą nupirkti ir rytoj nusinešti į darbą. Visi jų globojami kosliukai sirgo, reikėjo vaisto. Ir kai išlėkė iš krautuvėlės priešais nusileido pusbrolio gynėjas. Alanas iš pradžių nesuprato, kad jis Aurio. Nes Aurio gynėjas buvo didelė pikta lūšis. O čia buvo mažas lūšiukas. Taigi suvokė kas tai tik tada, kai pusbrolio balsas pakvietė jį ateiti prie Bordžino ir Berko krautuvės. Ir ko jis prisidirbo? Alanas skubiai patraukė ten ir greitai nukako į reikiamą vietą. Auris buvo ne vienas. Su Juzefu.
- Sveiki. - Pasisveikino vaikinas.
- Džiaukis, kad buvau netoli. Ko nori? Tik nesakyk, kad prikrėtei kokių kvailysčių.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 523
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #107 Prieš 5 mėnesius »
- Trenkė. Bet čia jau senokai. Anksčiau nuolat tekdavo pėdinti pas Klastūnyno vadovą. Tą kartą ėjau ir pas direktorę. Bet dabar situacija tikrai geresnė. Šaunu, kad turi tiek kantrybės, - šyptelėjo. - Maniškė iš karto išsektų. Džiaugiuosi, - pasakė apie Walguną. - Štai kodėl vis atidėlioju pamoką apie žiobarišką spaudą, - nusikvatojo. - Gerai jau gerai. Nenori, tai nereikia, - gūžtelėjo pečiais dėl keliavimo oru.
Netrukus čia pasirodė ir Alanas. Buvo visai smagu pamatyti vaikinuką. Paauglystės proveržis po skyrybų su Dori, regis, liko praeityje. Levinsas šyptelėjo, kai Alanas paklausė Aurio, ar šis prikrėtė kokių nors kvailysčių.
- Sveikas, - paspaudė plikis ranką vaikinui.
Nusprendė, kad lai Auris ir papasakoja tiek, kiek nori Alanui. Ar ko nors prikuria. Kažkaip visai nesibaimino, jeigu šis kažką sužinotų. Tikėjo, kad Auris nepasakys, ko nereikia. Laukė, kol Auris perduos knygas ir abu profesoriai galės keliauti į mokyklą. Ėmė gailėtis, jog išmetė tai, ką turėjo geriamo ir valgomo, į šiukšliadėžę. Vis tiek ta spinta ne - ne itin malonus dalykas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1784
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #108 Prieš 5 mėnesius »
Reikėjo tik tikėtis, kad daugiau Eion niekada tokių dalykų nedarys. Dar iš vis gerai, kad po tokio nutikimo jo neišmetė iš mokyklos. Kas tada būtų? Jis juk pražūtų, jei gyventų visada Airijoje. Na, dabar turbūt Auris įtaisytų Eion į paprastą žiobarišką mokyklą. Ne, tikrai neleistų jam likti tuose vaikų namuose. Bet vėlgi... Juk dar buvo nevisai aišku ar berniukas liks pas jį visam laikui. Jie dar vis apie tai nesikalbėjo.
- Blogai. Tikiuosi, tokie dalykai nebepasikartos. Šiaip jame gyvena išties geras vaikinukas. Galbūt ateis laikas, kai Eion nebenorės savęs pateikti iš blogosios pusės. - Labai tikiuosi.
- Na, gal tavo didžioji paslaptis taip ir liks neatskleista. - Nusijjuokė. Kalbėjo apie tas lažybas.
- Ai, vis tiek būtum atsitrenkęs, net jei būtum ir toli. - Pasakė Alanui. Abu jie trumpam pasisveikindami apsikabino.
- Kodėl iškart aš ko nors prikrėčiau? Visai nieko nepadariau jeigu ką. - Auris nusikabino nuo pečių savo kuprinę.
- Matai, mokykloje yra kažkokių juodosios magijos artefaktų. Tu žinai apie mano kolekciją... Laikiau ją mokykloje. Bet dabar aurorai tikrina kabinetus. Tai negaliu ten jos laikyti. Ar gali pasaugoti? Tik iškkart ssakau. Nebandai nieko praganyti supratai?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1029
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #109 Prieš 5 mėnesius »
- Nes tu amžinai kur nors įsipainioji. - Nusišypsojo. - O iš kur jie atsirado mokykloje? - Pagalvojo, kad jei gyventų senąjį savo gyvenimą, kuriame nebūtų skyrybų su Dori, turbūt dabar mokytųsi auroro amato. Dori nebūtų tokia prislėgta, tokia nuolanki.
- Vaje, patikėsi man savo didžiąją kolekciją. Gerai, duok. Paslėpsiu tavo knygas. Galėjai seniai jas palikti dvare. Mokykloje juk mokiniai. O jei jie netyčia rastų tavo knygas kas tada? - Alanas paėmė kuprinę. Jis labai mylėjo savo pusbrolį, kuris labai dažnai būdavo neatsakingas. Prisiminė paskutiniuosius savo metus mokykloje. Dėl kurių dabar išties gailėjosi.
- Kaip Tavo broliukas? Kaip jam sekasi mokykloje? - Alanas niekada nematė to vaiko. Bet žinojo, kad turbūt nelengva su juo. Jeigu vaikas augo su Amyru visą laiką.
- Na ką gi. Aš jau eisiu. Man reikia namo. Iki. - Padavė Ranką Juzefui. Atsisveikino su Auriu ir nuskubėjo namo.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1784
Ats: Mušeikų Skersgatvis
« Atsakymas #110 Prieš 5 mėnesius »
- Prašneko mat tas didysis rimtuolis. Tau gal priminti ko pridirbdavot su Milanu? - Siaubas buvo, o ne metai.
- Nežinau. Dėl to aurorai ir daro paieškas. Tas ir blogiausia, kad niekas neaišku. - Pasakojo Alanui.
- Man patinka, kai mano knygos su manimi. Tu ką galvoji pallieku jas ant kiekvieno kampo? Nei mokiniai jas rastų, nnei ką. - Auris perdavė knygas pusbroliui.
- Ai, labai po truputį. - Apie brolį daugžodžiauti nesinorėjo.
- Iki. Perduok linkėjimus Dori. - Atsisveikino ir Alanas nuėjo.
- Na ką gi... Metas ir mums eiti. Tikėkimės, kad spinta nesumanys sugesti. - Šyptelėjo. Jie su Juzefu vėl įžengė į parduotuvę, o tada į spinta. Kuri turėjo nukelti atgal į Hogvartsą. Mes išsisukome. Neįtikėtina, bet išsisukome. Galvojo Auris atverdamas spintos dureles.