[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Skubiai susigrūdęs makaronus į burną, Dafydd atsistojo. Noro eiti į darbą nepadaugėjo. Labiau norėjosi keliauti namo (kaip keistai skambėjo šitas žodis!) ir apkabinus Mayrą gulėti lovoje. Vis dėlto mergina šiuo metu dar dirbo, o Katinas, likęs namuose, nepripažino raudonplaukio. Išeities tarsi nebuvo. Negi imsi ir eisi į darbą?
Laimei, nuo sunkių sprendimų išgelbėjo garsiai ištartas vardas, reiškiantis, kad kažkas gavo užsakymą. Vardas atkreipė vaikino dėmesį, nes buvo girdėtas. Žinoma, Adelių čia tikriausiai lankydavosi šimtai, bet Dafydd pakėlė akis. Kažkodėl nenustebo pamatęs pažįstamą veidą. Prisiminė visus jų susitikimus Hogvartse. Ar ne prisiminimai apie praeitį tave suvedė su Mayra? kandžiai paklausė savęs velsietis, tačiau vis tiek priėjo prie blondinės. Atrodė, kad ji labai skuba, tad jis stabtelėjo ir susimąstė, ar reikėtų trukdyti. Vis dėlto pasidarė smalsu, kaip ji sekasi. Adelė - mergiūkštė, kuri visada apsimesdavo esanti gudresnė už Dafydd. Ak, kaip jis jos nekentė!
- Adele? - kiek nedrąsiai kreipėsi jis. Suprato, kad, ko gero, pirmą kartą ją pavadino vardu. Visad būdavo tik žioplė ir, nelaimingais atvejais, vioplė... Pasikeitei, a? neprašyta mintis iškilo iš gelmių. Dabar nenorėjo apie tai galvoti, nors visos mintys jau buvo pakeliui į Magijos ministeriją, kur jis galėtų rasti Mayrą. Vis dėlto pasistengė susikoncentruoti su situacija, kurioje buvo, ir paklausė: - Kaip sekasi? Ką veiki?

[Adelė Ginger]

  Ramiojo (tokia ir rami, kai dešimtis darbų vienu metu darai) pietų pertraukėlė buvo sudrumsta dar vieno trukdžio. Šįkart gyvo ir nešviečiančio telefono ekrane. Jaunoji dizainerė per brūkšnelį barmenė pakėlė akis į... Dafydd? Kilstelėjo antakius. Nesureikšmino to, kad pirmą kartą josios vardas išskrido iš jo lūpų.
- Ta pati, Dafydd,- užsikabino dar makaronų ir kyštelėjo burnon. Neturėjo noro dabar bendrauti? Tiesa, neturėjo.- Šiek tiek esu užsiknisusi darbu, prieš visas šventes daug užsakymų. O kaip tu?
  Ir nusuko žvilgsnį atgal prie eskizų. Jautė, jog elgiasi nemandagiai, tačiau kitos išeities neturėjo, o ir gal kažkada dar susitiks čia, paplepės, pasimuš ir Adelė vėl bus ištrynusi tą ryžiką iš galvos. Nors jie niekada nebuvo draugai, šviesiaplaukei tai netrukdė dabar ramiai užsiimti savais reikalais. Galų gale, koks jų amžius jau, turėtų būti subrendę jaunuoliai.
- Dirbi? Mokaisi?- mestelėjo trumpai, neatitraukdama žvilgsnio nuo lapo popieriaus. Netyčia tyliai, tačiau riebiai nusikeikė, kai eskize išryškėjusios suknelės rankovės pasirodė per daug pūstos.
  Atsidususi numetė pieštuką prie kitų savo daiktų. Pasirėmė alkūnėmis į stalą, panatdino veidą į delnus. Ginger jautėsi pervargusi šiomis dienomis, bėgiojo ten, bėgiojo šen, o miego taip ir nepasivydavo.
  Suskambėjo tas velnio išrastas telefonas. Tačiau mergina jau jo nebegirdėjo, leido sau atsipūsti bent akimirkai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Susidarė įspūdis, kad Adelė nelabai nori bendrauti, tačiau vaikinas to nepaisė. Nepaisant to, kad gyvenimas dabar buvo nepalyginamai geresnis nei prieš dvi savaites, Dafydd visai patiko sutikti pažįstamą žmogų, kurį žinojo ne dėl to, kad gyveno netoli vienas kito kanalizacijoje. Dėl to raudonplaukis nutarė, kad reikia bent pabandyti pasišnekėti. Gal pagaliau pavyks ir nesusimušti?..
- Kažką kuri? - paklausė bandydamas suprasti, ką mergina laiko rankoje, tačiau nebuvo labai aišku. Deja, kai ji paklausė to nelemto "O tu?" Dafydd sutriko. Visai gyvenimo istorijai papasakoti neužtektų visos savaitės. Ir staiga velsietis prisiminė: juk pernai, kai jis buvo išmestas iš Hogvartso, Adelė Ginger buvo transfigūracijos profesorė!
- Hogvartse nebedirbi? - pasidomėjo. Galvoje sušmėžavo mintis apie tai, kad galbūt reikėtų ją vadinti profesore? Vien jau tam, kad galėtų pasišaipyti? Vis dėlto nutarė, kad tai būtų šiek tiek kvaila.
- Dirbu, aha... - nelabai aiškiai sumurmėjo. - Magijos ministerijoje.
Išgirdęs keiktelėjimą Dafydd nusišiepė. Na jau ne, šita mergužėlė niekada nebuvo pernelyg panaši į profesorę. Iš viso, kaip ji ten pateko? Dabar tai atrodė labai keista, nors, žinoma, paties darbas Magijos ministerijoje, ko gero, neturėjo mažiau stebinti.
- Gal reikia masažo? - išgirdo savo klausimą vaikinas pamatęs, kad mergina įsikniaubė į delnus ir kažkodėl atrodė labai pavargusi. Jį patį labai nustebino tas klausimas, jau pasigailėjo prasižiojęs, bet, deja, buvo per vėlu.

[Adelė Ginger]

  Žvilgtelėjo tuo tavo-akys-subinėj-ar-kur žvilgsniu į raudonplaukį. Ne, Ginger niekad nepasižymėjo ir nesiruošė žymėtis manieromis.
- Taip, kuriu,- trumpai ir nesicackindama atsakė.- Hogvartsas, šmogvartsas, kam tas dar rūpi,- prunkštelėjo. Labai adeliškai jau ji čia elgėsi. Gal tai tebuvo jos giminės bruožas, vis dėlto tetulė Melisa labai mandagybėmis irgi nepasižymėjo. Gal labiau protu.
  Pakabino pagaliukais dar makaronų, kaip kokia siurbelė siurbė vieną po kito savo piktam skrandžiui. Ir springtelėjo. Dafydd ir ministerija? Tada springtelėjo dar kartą. Dafydd ir masažas? Džiaukimės, kad tik springo, o ne vertė visus pietus lauk.
- Čia tu mane užmušt tokiom žiniom ir pasiūlymais nori? Pabandyk tik prisiliest,- nusipurčiusi atsistojo.
  Tarp daiktų sugraibė dar vis nepasitenkinimą reiškiantį telefoną, atsiliepė. Lūpas paliko tie įprasti 'aha, bus, gerai, ne, negaliu, viso' ar kažkas panašaus. Metant vištienos gabalėlius burnon nelabai sekėsi aiškiai kalbėti. Numetė (prancūzišką) ragelį.
- Tai gal jau susitupėjai?- bandė neprikišti fakto, kad buvo ant tiek jau kritęs josios akyse po Hogvartso išmetimo. Tik keli malonūs žodeliai ir galėsi iš čia dingti, ramiai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd suirzo. Atrodė, stengėsi elgtis mandagiai, tačiau Adelė buvo nusiteikusi palaikyti tą patį mokyklinį santykį. Žioplė nusprendė vaikinas. Jis tik gūžtelėjo į buvusios transfigūracijos profesorės prunkštelėjimą, bet nieko nesakė. O ir ką čia pasakysi? Jeigu mergužėlė visai nesuaugo, jis tikrai jos nebandys auklėti.
Raudonplaukis norėjo kandžiai palinkėti Adelei nenumirti, nes atrodė, kad ji tuoj rimtai užsprings. Vis dėlto netrukus priėjo išvadą, kad tai tebuvo jos pamaiviška demonstracija, kokia ji nustebusi.
- Na, atsiprašau, jūsų malonybe, - skėstelėjęs rankomis burbtelėjo Dafydd. Kaip tik tuo metu suskambo merginos telefonas, tad jis galėjo kelias akimirkas ramiai pasvarstyti, ką daryti toliau. Pradėjo abejoti, ar verta dar bandyti kalbėti su šita žiople. Neatrodo, kad ji būtų nusiteikusi kada nors bent kiek suaugti. Ir akivaizdu, kad tą patį galvoja apie jį.
Jau buvo bežengiantis žingsnį į šalį, kai pasiekė naujas Adelės klausimas. Nelabai draugišku žingsniu perliejęs merginą su visais jos makaronais Dafydd kilstelėjo antakius.
- Juk tau vis tiek neįdomu, tai kam apsimetinėti? - piktokai metė jis. Dar kartą gavo suprasti, kokia ypatinga yra Mayra, suteikianti jam galimybę būti žmogumi, o ne tik kanalizacijos šiukšle. - Atsiprašau, kad sutrukdžiau, maloningoji.
Raudonplaukis nusisuko nuo merginos ir negirdimai atsiduso. Nepaisant to, kad visą gyvenimą buvo laikomas tik gyvenimo atmata, be reikalo kvėpuojančiu kitų žmonių deguonį, Mayra per labai trumpą sugebėjo tai pakeisti. Deja, į šitą būseną grįžti visai nesinorėjo. Vėl atsisuko į Adelę ir nenoromis pridūrė:
- Žinau, kad esu šlykštynė. Bet vis dėlto buvo tikrai smalsu kaip gyveni.
Velsietis žvilgtelėjo merginą ir susimąstė, kokio atsakymo iš jos dabar norėtų labiausiai.

[Adelė Ginger]

  Susilaikė nuo įprastojo akių vartymo. Susitvarkė su kvėpavimu. Adelei šis šventinis laikotarpis nebuvo vien pyragai. Ji lakstė iš vieno Londono galo į kitą su didžiuliais maišais, prikrautais šmutkių ir visokių dekoracijų. O per tiek laiko neskyrė laiko sau, neskyrė laiko papuošti savo nedidelio, tačiau puikaus buto Dublino centre. Nes tiesiog neturėjo tam nė minutės. O pačias Kalėdas ruošėsi švęsti viena arba papildomai dirbdama pas Aideną. Kadangi antros pusės nebeturėjo.
- Atsiprašau, gal tiesiog užkalbinai mane ne pačiu geriausiu metu,- kaip bebūtų keista ramiai prabilo. Be jokios ironijos ar sarkazmo balse. Žvilgtelėjo į savo daiktus. Tuomet į raudonplaukį.- Neturiu jokios komandos, esu viena šitame dizainerės liūne. Nespėju visur subėgioti, o tuo labiau išsimiegoti. Turiu maloniai bendrauti su kiekvienu klientu, kad neprarasčiau. Dafydd, tiesiog,- nutilo.- Gal aš jau eisiu, turiu suspėti į Vestminsterį, kažkokį viešbutį per šią valandą.
  Paprasčiausiai atsidususi išmetė dėžutę, kurioje dar prieš akimirką buvo makarončiki avec vištike. Jau buvo berenkanti visus maišus, kai prisiminė užbaigtą, tačiau nei vienam klientui nerodytą juodą šilkinę suknelę su gipiūrinėmis rankovėmis. Ištraukė pastelinės rausvos spalvos dėžę, kurioje buvo jos siūtas rūbas. Ištiesė Dafydd.
- Nežinau apie tave nieko, tačiau galbūt turi kokią panelę, tai gali perduoti jai šitą, nenorėjau jos parduoti,- gūžtelėjo pečiais, susirinko daiktus ir išėjo iš užkandinės. Tiesiai į šaltą ir bjaurų lietų.
  Neturėjo laisvų rankų skėčiui, tad tik vėl riebiai nusikeikė ir sudribo ant užkandinės plačiosios palangės ir leido sau permirkti. Paleido iš rankų daiktus, telefone sumaigė numerį, drebančiu balsu persimetė keliais žodžiais ir išjungė. Atsirėmė į šaltą langą, užsimerkė. Ir leido sau susirgti. Bent taip pailsėti nuo visko.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Visiškai normalus ir netgi galbūt brandus Adelės atsakymas sutrikdė Dafydd. Juk jis buvo pripratęs manyti, kad šita mergužėlė tėra žioplė, kuri sugeba tik pasivaipyti, kokia yra protinga. O čia netgi atsiprašymą surezgė! Į jį, tiesa, Dafydd neturėjo ką atsakyti, tad tiesiog tylėjo ir klausėsi, ką toliau kalba transfigūracijos profesorė drabužių dizainerė. Norėjo paklausti, kodėl ji nesusiranda kokio pagalbininko (o kaipgi Moore?), tačiau klausimas kažkodėl užstrigo gerklėje.
Staiga Adelė ištiesė kažkokią rausvą dėžutę. Vaikinas nežinojo, kaip į tai reikėtų reaguoti, kai, laimei, mergina teikėsi paaiškinti. Ką ji žino? kiek išsigando raudonplaukis, svarstydamas, ar Mayra yra jo panelė. Neįsivaizdavo, ar jai patiktų rūbas, esantis viduje, net nežinojo, koks jis. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad įteiks dovaną savo vaikų motinai (prie šių žodžių vis dar reikėjo pratintis).
- Ačiū, - sugebėjo ištarti Dafydd, bet pakėlęs akis pastebėjo, kad Adelės nebėra. - Na, iki ir tau.
Kurį laiką dar kvailai stovėjo viduryje užkandinės su dėžute rankoje. Nelabai įsivaizdavo, kaip reikės ją įteikti Mayrai ir tuo labiau - kaip paaiškinti, iš kur ir kodėl ją gavo.
Vis dėlto nutarė į šituos klausimus atsakyti kiek vėliau. Dabar reikėjo nuspręsti, ar keliauti į ministeriją ir apsimesti, kad nežino, kiek valandų, ar šiandien iš viso ten nesirodyti, o rytoj... Na, jis ką nors sugalvos. Prisiminęs, kad Mayra tebėra darbe, nutarė traukti ten ir pats. Sparčiu žingsniu išėjo iš užkandinės, nė nepastebėjo netoli durų esančios Adelės ir po garsaus pokštelėjimo išnyko iš Beiker gatvės.

[Adelė Ginger]

  Lauke buvo prasidėjusi taip vadinama bobų vasara, spalio pati pradžia, o ir saulutė pagaliau nusprendė pasirodyti virš Londono stogų. Iš po nakties drėgnos gatvės, kelios balutės, kuriomis džiaugėsi maži vaikai. Auksinis jos veidas sužvilgėjo nuo rudeninės saulutės, baltų dantų šypsena apdovanojo vieną kitą praeivį. Praėjo dar metai. O blondinė jau buvo prisirinkusi žymiai daugiau klientų ir dizainerių kursuose pakelta į aukštesnįjį lygį. Viskas ėjosi puikiai. Pagaliau stojo į vietas, o ir vienišės gyvenimas džiugino. Pas Aideną pasirodydavo vis rečiau, pragyventi sugebėjo ir iš visų užsakymų ir parduodamų drabužių. Užeigoje apsilankydavo tik norint pailsėti, tik pasilabinti su ją pastačiusiu ant kojų vyru.
  Adelė dar akimirką stebėjo judrią rytinę vieną iš Londono gatvių. Gražu. Buvau kaip reta gražu. Taip miela ir šilta stebėti, jausti. Tatuiruotoji net nesigailėjo atsikėlusi taip anksti, jog viską susikrautų, nieko nepamirštų ir atvyktų iš Dublino į čia, Londoną. Pajudėjo tik pamačiusi, kaip pradeda tuštėti gatvė. Taip susiprato, beveik devynios, visi beveik darbuose. Todėl suktelėjo į Beiker strytą, Šerloko Holmso kažkada buvusią gyvenamąją gatvę. Plūstelėjo rytinis šaltokas vėjo gūsis, mergina užsisegė North Face striukę. Nebuvo kvaila, susirgti nenorėjo. Pasitaisė krepšį, besiilsintį ant peties, susikišo rankas į kišenes ir pėda, paskandinta pasteliniuose force'uose, stumtelėjo užkandinės duris.
  Priėjusi prie darbuotojos, užsisakė savo įprastąjį ir prisėdo ant to klibančio suoliuko. Gal tai ir nebuvo pati nuostabiausia ir tinkamiausia vieta susitikimui su pirmą kartą matomu žmogumi, tačiau Adelei nerūpėjo. Jai rūpėjo, jog aplinka bent kiek kūrybiškai paliestų josios širdį. Ir šiai liko laukti, laukti merginos, kurios laišką gavo tiesiai iš Hogvartso. Pasirodo, ir ten jau buvo pasklidusi žinia apie Adelę Ginger kaip dizainerę.

[Magdelė]

 Vilė ramiai, gana džiaugsmingai žengė per šurmulingojo Londono gatvele. Pasiekė greito maisto užkandinę ir laiminga pravėrė duris. Žadėjo čia susitikti su gan žymia mados dizainere Adele Ginger. Norėjo pasisiūti naują vakarinę sunelę. Kol laukė Adelės, mergina sėdėjo prie stalelio, siurbčiojo užsisakytą kavą ir krimto neseniai keptus sausainius.
 Su lig kiekvienu varpelio skibtelėjimu ji pakeldavo galvą, tikėdamasi pamatyti dizainerę, bet teko nusivilti. Galų gale mergina, pabaigusi kavą ir sausainius nusprendė užsisakyti kokį ,,rimtesnį" patiekalą. Pasišaukusi padavėją, užsisakė gruzdintų bulvyčių su padažu, mėsainį ir šaltos arbatos. Kai ko nors laukdavo, Vilė mėgdavo ,,prisikimšti be reikalo".

[Adelė Ginger]

  Vos išgirdo savąjį vardą, blondinė šoktelėjo nuo suoliuko ir pasiėmė užsakymą. Tuomet apsižvalgė po užkandinę. Tiesa, neįsivaizdavo, kaip toji Vilė turėtų atrodyti, tad dar nesiartino prie nei vieno lankytojo. Striukės nusiimti nežadėjo, žinojo, jog čia užtruks ilgiausiai valandą, po jos skuos tvarkyti kitų reikalų. Ir nedrįsčiau teigti, jog Adelė buvo jau kažkokia itin žymi dizainerė, ji tiesiog nusimanė savoje srityje. Akimirką pagalvojo, galbūt tai Markas kažkam prasitarė apie josios pagaliau įgyvendinamą svajonę, tačiau greitai ir nustūmė šią mintį šonan. Po vakaro pas ją, po sugadintų Kalėdų ir kai pagaliau jo nebematė, šis tikriausiai net nebenorėjo nieko ir girdėti apie Ginger, o ką ir bekalbėti apie mintis, kurios galėtų suktis apie blondinę. Be šansų.
  Pakabino pagaliukais iš dėžutės kiaušininių makaronų, įsimetė vieną, kitą mini pomidoriuką į burnos ertmę. Reiktų, jog ir šalia josios apartamentų atsirastų vokas, picomis visą gyvenimą nesimaitins, ypač, kai užeina savaitės, kuomet negalėjo atsitraukti nuo darbų ir pačiai jau gamintis nebelikdavo laiko. Tiesa, tatuiruotoji pavargdavo, tačiau nenorėjo ir nebūtų drįsusi skųstis savo užsiėmimu, savo darbu. Jai tai patiko. O ir likę iki taupomos sumos nebebuvo tiek daug, žadėjo Dublino centre įsigyti atskiras patalpas, kuriose galėtų lankytis klientai, matuotis drabužius, aptarinėti idėjas. Tik savo namuose vis tiek norėjo pasilikti kūrybinę erdvę, į nieką neiškeistų savo susikurtos darbo aplinkos D'Olier gatvėje.
  Beiker stryto užkandinei pratuštėjus, mergina apsižvalgė. Vienintelė raudonplaukė, rodos, dar nežadėjo išsinešti savo esencijos į švelnų rytą. Baigusi kapoti makaronus su vištiena, buvusi varnė išmetė dėžutę, o tuomet prisiartino prie merginos.
- Tu tikriausiai Vilė,- menkai šyptelėjo Adelė.- Prisėsiu, jeigu nieko prieš,- atsisėdo aukštos baro kėdės. Iš krepšio išsitraukė eskizų sąsiuvinį, kelis medžiagų pavyzdžius.- Turiu laisvą valandą iki savo kito susitikimo, tai pasakok, ko norėtum,- mostelėjo rankomis lyg sakydama, jog leidimas lieti idėjas duotas.

[Magdelė]

 Vilė sėdėjo ant kėdutės jau gerą valandą laukė, kol pasirodys ta dizainerė Imbiero pavarde. Tiesa, ji skambėjo gražiai ir prie Adelės vardo puikiai tiko.
 Kai pagaliau prie jos prisiartino blondinė, mergina nudžiugo ir į kiek sarkastišką dizainerės šypseną atsakė gan nuoširdžiu, tačiau šiek tiek droviu šypsniu.
 - Taip, aš esu Vilė. Ir norėčiau tavęs paprašyti patarti. Man reikia vakarinės suknelės. Manau, geriausiai tiktų tamsiai mėlyna spalva, kaip tamsaus safyro. Bet abejoju dėl jos fasono, aksesuarų ir papuošalų. Gal galėtum patarti?
 Suknelės raudonplaukei reikėjo ne tik dėl smulkių vakarėlių ar susitikimų. Ne už kalnų buvo ir Burtų Trikovės Turnyras, kurio metu vyks šokiai. Taigi reikės suknelės. Vilė tikėjosi pakviesti kokį jauną profesorių.

[Adelė Ginger]

  Vilė. Gerai, bus Vilė. Reiškiasi, bent kartą neapsipažino. Iš viso, kodėl žmonės negali išsikalti savo vardo ant kaktos, tada visiems palengvėtų. Nebent būtum nežmoniškas slapstūnas, ha, taip, jeigu slėptumeisi nuo aurorų. Avietinė. Tik ne degtinė, ne tekilo, o spalva ir skonis. Ir kvapas. Taip sakydavo Markas, kai šie dar buvo du įsimylėję kvailiai ir blondinės galva buvo dažytai juodai ir žaliai. Vėliau mėlynai ir raudonai. Termometro stulpelis arba 3D akiniai, kaip kas nori. Bet Ginger čia sėdėjo ne prieš žavų garbanių, pažadėjusį ją pavežioti naktimis katafalku. Ne, dabar ji buvo dizainerė ir klausė Hogvartso profesorės norų.
  Silpnai linktelėjo, stumtelėjo medžiagos pavyzdžius, kurie bent kiek įtilptų į merginos pasirinktos spalvos rėmus. Tamsiai mėlyna, tamsus safyras. Pati sau šyptelėjo, prisiminusi kaip septintame kurse slėpė savo nelegalius santykius su Marku ir kaip nesunkiai bei žaviai jie sušoko savo pirmąjį šokį Burtų trikovės turnyro uždarymo metu. Tačiau tą suknelę jau su skausmu buvo pardavusi. Nuostabiai graži. Rankų darbo ir su daug meilės pasiūta pačios Adelės. Ak, kokia kvaila ji buvo. Vis dėlto, tik niolika ir įsimylėjusi. Taip bemąstydama ir laukdama, kol klientė išsirinks tinkamą atspalvį, ant popieriaus radosi eskizas. Tiksliau, netgi du. Viename suknelė išryškintų liemenį ir apnuogintų nugarą, ties šiek tiek vulgaria iškirpte būtų prisiūta daug sidabrinių arba auksinių detalių. Kruopščiai. Kaip Adelė ir gebėjo. Kitas suknelės eskizas buvo kiek uždaresnis, tačiau nė kiek neprastesnis. Taip, jeigu ši jaunoji Ginger galėdavo, tai išspausdavo maksimumą. Atviros rankos, tik ant vieno peties užmesta petnešėlė, kuri galėjo pasigirti savo blizgumu, rėžiančiu akį. Tai nebuvo kažkas itin ypatingo, tačiau vis tiek išsiskiriančio. Tai būtų vienetinis darbas. Blondinė nebyliai parodė abu eskizus Vilei, žvilgsnis nukrypo į langą. Nejučiomis atsiduso.

[Meghan Natali Pritz]

Meg pravėrė užkandinės duris ir įėjo į vidų. Iš karto jos kūnu pasklido maloni šiluma ir mergaitė palaimingai atsiduso. Kiek apšilusi švilpiukė atkreipė dėmesį į aplinką. Užkandinė buvo nedidelė, tačiau labai jauki. Visur žaižaravo įvairios šiltos spalvos, palubėje degė dideli šviestuvai, o ant sienų - spalvotos lemputės. Palubėje ir visoje užkandinėje buvo daug įvairiausių augalėlių. Priekyje stovėjo baras, o per visą patalpą buvo užstatyta nedideliais staliukais.
Meg pasisuko į naująją pažįstamą, merginą, kuri prisistatė esanti Veronica.
- Nežinau kaip tu, tačiau aš labai norėčiau ko nors šilto. - pareiškė rudaplaukė ir, nieko nelaukdama, nudrožė prie baro.
Garbė Merlinui, kad neišsiėmiau galeonų iš kišenės. pagalvojo švilpiukė išsitraukdama monetą. Kitu atveju būtų kiek striuka. Mergaitė užsisakė arbatos prie baro, o po minutėlės jau buvo grįžusi atgal prie staliuko, laikydama du puodelius karšto gėrimo ir vieną ištiesė Veronicai.
- Tikiuosi, mėgsti arbatą. - pasakė švilpiukė atsisėsdama.
Staliukas, kurį atsitiktinai išsirinko Meg, buvo nedidelis, medinis, su melsva staltiesėle. Prie jo stovėjo dvi medinės kėdės su mėlynomis pagalvėlėmis. Švilpiukė atkreipė dėmesį į tai, kad nors užkandinėje iš pirmo žvilgsnio tvyrojo spalvų betvarkė, tačiau įsižiūrėjus buvo galima pamatyti, kad viskas iš tiesų yra labai gerai suderinta.
Meg gurkštelėjo šiltos juodos arbatos ir palaimingai atsiduso. Šiluma kaip mat pasklido jos viduje, o puodelis maloniai šildė delnus. Nors jau buvo pavasaris, Pavasario atostogos, dar buvo šaltoka. Ypač vidurnaktį lauke.
- Papasakok apie save. - po poros tylos minučių paprašė rudaplaukė. - Kas tau patinka? Palauk, man regis sakei, kad tavo pavardė yra Spellman? Tikrai kažkur girdėjau šią pavardę. - Meg suraukė antakius, bandydama prisiminti, kur jai girdėta ta pavardė.  - Spellman yra mano kerėjimo profesorė Hogvartse! - džiaugsmingai šūktelėjo mergaitė, pagaliau supratusi, iš kur žino šią pavardę. - O tu? Tu nesi profesorė? Kuo užsiimi?
Klausimai kaip lavina plūdo iš mergaitės burnos, tačiau jai buvo labai įdomu, kas yra šioji mergina. Be to Meg tikėjosi, kad uždavinėdama klausimus galės nutolinti tą dalį, kur ji turės papasakoti savo istoriją. Rudaplaukė dar nebuvo tam pasiruošusi - ji pati dar iki galo nesuprato, kas jai nutiko. Meg vėl gurkštelėjo arbatos ir ėmė laukti atsakymų.

[Veronica Spellman]

Šis vakaras tikrai, tamsiaplaukei patiko. Ar galbūt naktis? Labiau vakaras. Visa patenkinta, ėjo kartu su Meg iki užkandinės, o pamačiusi, jau norėjo praverti duris. Bet pravėrė švilpė. Įėjus, jau galėjai užuosti tą tokį kavinių kvapą. Vampyrė sekė paskui Meghan, vietelė kurią išrinko tikrai buvo nebloga. Visai neblogas ir staliukas. Medinis, patiestas staltiese. Veronica jautėsi kaip mama, iš tikro, jautėsi kaip mama. Šis jausmas buvo gana keistas, bet dailininkei patiko. Pasijautė Sabrinos vietoje, kai ji augino Alisą. Tai tikrai smagu. Pažvelgusi į žaliaakę, prisėdo ir šyptelėjo. Apsiaustą nusiėmė ir pasikabino ant kėdės. Nebuvo viduje to baisaus šalčio, tik šiluma. Tarus jai, mergina linktelėjo.
- Tiks, - Dar kartą išsišiepė, pataisė sruogą, kuri vėl krito ant akių. Ech.. kad tik ji žinotų, jog vampyrams nebūtina valgyti.. gal reiktų jai pasakyti kas aš? Vis tiek kaip ir susipažinome, ji žino, jog esu iš Hogvartso.. gal tai nebus taip hm, blogai?- Mąstė tamsiaplaukė, atsirėmusi į langą. Pro langą matėsi gražus dangus, žvaigždės, miestas be žmonių, tuštuma. Tas menininkei patiko. Patiko, kad nėra daug žmonių. Todėl naktį labiausiai ir mėgo. Grįžus mergaitei iš baro, Veronica apžiūrėjo arbatos puodelį ir paėmė jį į rankas. Arbata buvo labai karšta, net nudegino šiek tiek ranką.
      Laivo kapitonė pastatė gėrimą ant stalo. Tuomet kaip kokia kvailelė pauostė arbatą, norėdama įsitikinti ar tai tikrai mėlynių arbata. Taip, čia mėlynių. Mano mėgstamiausia. - Manau, kad mėgstu. Tiesą sakant, neprisimenu kada paskutinį kartą išvis gėriau arbatą.. gal prieš dešimt metų, - Nusijuokė Veronica Spellman, pasijutusi kaip kokia senutė. Tai tiesiog galbūt per silpnas gėrimas vampyrei. Gurkštelėjusi kelis gurkšnius, pasijautė vaikystėje.. tas skonis priminė dienas Hogvartse. Piratė tik dabar susivokė, jog už gėrimus sumokėjo vienuolikametė. Dėl to, pasijautė kiek nejaukiai.
- Ne esu įdomus žmogus, - Tarstelėjo ši. Už tokius žodžius, sesuo tikriausiai būtų vožtelėjusi iš karto. Spellman'ų žodyne negali būti "neįdomus" ar kažkas panašaus, tas pats ir pas Granger'ius. - Bet gerai, - Išgėrė visą arbatą, pastūmė puodelį toliau, ir pasiruošė savo pasakojimui. -  Man patinka varlės... kaip ir supratai. Patinka iš tikro daug kas, muzika, šokiai. Ir tai tiesa, mano sesė yra Spellman, na, dabar Wolfhard, bet taip.. kerėjimas jai sekasi puikiai, taip pat bendravimas ir su mokiniais. - Papasakojo trumpai, Veronica. Įdomiai.. ji rimtai moko kerėti, o ne kaip bandeles kepti.. - Prisiminė Sabrinos gaminimus, Spellman'ų namuose. Ir tai, kad ji be maisto išgyventi negali.
- Profesorė? Oi ne.. neįsivaizduoju savęs profesore. Tai tiesiog ne man, ypatingai kai nebeprisimenu magijos, - Nusijuokė vampyrė. - Na, aš kaip ir dailininkė, laivo kapitonė, šiuo metu sėdžiu atostogose. Jo.. man taip pat patinka rankinis. Kiekvieną rytą žaidžiame su draugais, - Pabandė kuo įdomiau, papasakoti apie save. Ant stalo trūko lėkščių. O vis gi prisiminus tą faktą, jog už gėrimus mokėjo daug jaunesnis žmogus, mergina nubėgo ko nors užsakyti. Priėjusi prie kasos, užsakė du didelius sumuštinius ir skrudintų bulvyčių. Šalia, dvejų taurių, vyno. Gal tekila būtų geriau, bet prie vaiko geriausiai gerti silpnesnį gėrimą. Grįžusi su maistu, padėjo jį ant stalo. Atsisėdusi atgal, pristūmė vyno taurę ir lėkštę jai.
- Kadangi sumokėjai už arbatas, sumokėsiu ir aš, - Veronica atsigėrė vyno. Gal ji dar per jauna gerti šį gėrimą? Ne, viskas gerai. Svarbu, kad nepasidarytų girta. - Nesidrovėk, atsigerk. Žinai, niekam nesakyk, bet gerti vyną pradėjau nuo vienuolikos, - Tyliai sušnabždėjo, mirktelėjo. - Taigi, pasakok dabar tu apie save.

[Meghan Natali Pritz]

Meg ramiai sėdėjo, šildėsi ir klausėsi, ką kalba Veronica. Jos pasakojimas rudaplaukei pasirodė įdomus, nors ir gana paprastas.
- Nemaniau, kad galima taip mėgti varles, - nusijuokė švilpiukė. - Aš pirmenybę teikiu pelėdoms.
Veronica, baigusi savo pasakojimą, nuėjo prie baro ir po poros minutėlių grįžo su kalnu maisto ir (Ar įstatymas nedraudžia nepilnamečiams gerti alkoholio? ) dvejomis taurėmis vyno. Mergina ramiausia veido išraiška pastūmė vieną taurę Meg. Ši vos neišsižiojo, bet pasistengė neišsiduoti nustebusi. Kad išsisuktų nuo nepatogios situacijos, rudplaukė čiupo vieną iš sumuštinių ir atskando. Buvo visai skanu, nors ir ne taip, kaip Hogvartse. Meg manymu niekas negalėjo prilygti mokyklos maistui.
Išgirdusi Veronicos klausimą švilpiukė nepastebimai krūptelėjo. Šios pokalbio dalies ji visai nelaukė. Nors, anksčiau ar vėliau, ji būtų atėjusi. Rudaplaukė ištiesė ranką ir paėmė nuo stalo savo taurę. Tiksliau, taurę, skirtą jai ir gurkštelėjo. Buvo rūgštu ir Meg, pati to nepajusdama, susiraukė. Pastačiusi taurę ant stalo ji giliai įkvėpė ir pradėjo pasakoti:
- Mano vardas, tikrasis mano vardas, yra Meghan Natali Pritz. Esu kilusi iš Amsterdamo. Labai mėgstu miškus, pelėdas ir kitokius paukščius, tačiau labai nemėgstu plynų laukų. Jie man atrodo tušti ir be gyvybės. Man labai patinka burti ir kerėti, taip pat mokytis burtažodžių, naudojamų kovose.
Motina mirė iš karto man gimus, tėvas - kai man buvo ketveri. Gyvenau su savo vyresniąja seserimi, bet šiemet, man išvažiavus į Hogvartsą, ji, greičiausiai reikėtų sakyti, pabėgo. Manau, kad ji norėjo pabėgti nuo praeities, tačiau tam turėjo palikti ir mane. Dar gerai nežinau, kur keliausiu toliau.
Nors mažas gurkšnelis vyno neturėjo sukelti didelio poveikio, tačiau žodžiai iš Meg burnos liejosi lengviau nei bet kada. Kažkodėl su Veronica buvo lengva kalbėti ir švilpiukė ja pasitikėjo.
- Šiandien kaip tik ketinau rašyti pusseserei ir paklausti, ar priimtų mane iki kol surasiu kur apsistoti, tačiau atėjusi paimti pergamento, pamačiau mergaičių miegamąjame, ant savo lovos, mėlyną puodelį. - mergaitė priartėjo prie šiandienos įvykių. - Nors tas puodelis buvo ne mano, smalsumas nugalėjo ir aš jį paėmiau. Nuo tada nieko neprisimenu, o atsibudau tame skersgatvyje, kuriame ir susitikome. Spėju, kad tas puodelis buvo nešyklė, tačiau jis sudužo ir negalėsiu pasinaudoti juo grįžimui į mokyklą. Nežinau, ką daryti. - nulenkusi galvą prisipažino Meghan. Pirmą kartą per šį vakarą ji iš tiesų pajuto, kur įsivėlė - viena, toli nuo namų, beveik be pinigų.
Meg sunėrė rankas ir pažvelgė į Veronicą, laukdama, ką ji atsakys ir kaip reaguos į jos istoriją.