[Adelė Ginger]

  Blondinė prisimerkusi stebėjo garbanių, kuris jau nesveikai rijo akimis josios sparnelius. Ir, žinoma, jau lydėsi jo glėbyje. Jo užsiminimas, jog būtų visas tik jos, privertė akimirką šyptelėti. Va, ko gali pasiekti savo surauktu snukeliu, dėkojame piktos moters sindromui. Arba pykstančiam Marko skrandžiui, kuris skleidė ausiai nelabai malonius garsus. Netgi Adelės skrandukas buvo šiek tiek malonesnis.
  O visas tas sandėris dėl sparnelių, jeigu taip galima jį pavadinti, viliojo dar labiau. Staigiai užvertė knygą, atsisuko į Marką visu kūnų, dar vis įkalinta jo rankų. Įtariai žvelgė į jo rudąsias akis, žinoma, su kažkokia klasta už rainelių.
- Bet jeigu pamatysiu, kad vėl naršai po tą rašliavą, visus šių sparnelių kaulelius sugrūsiu gerklėn ir grįšiu į Dubliną,- nepatenkinta atvėrė maišelį su sparneliais.- Pradžiai vieną, tu negailestingas spekuliante,- suraukusi nosį įsirėmė į žaviojo vaikino kaktą ir nebesusilaikiusi pabučiavo.

[Markas Moore]

 Adelę visuomet galima palenkti tinkamu prisilietimu ir žodžiais. Ir štai dabar Markas pardavė beveik dvi savo gyvenimo dienas už kelis vištienos sparnelius. Ir net ne aštrius. Ir kai blondinė bandydavo kalbėti grasinamai ar piktai, jos akyse vis tiek matydavosi tas švelnumas, kuris pasirodydavo merginai pažvelgus į savo garbanių. Susižvejojęs vieną sparnelį iš maišelio, Markas jau galvojo, ką galėtų suvalgyti vėliau. Kiek atsiminė, užeigoje buvo galima gauti visai skanios sriubos ir pigiai. Na, o jei prėskas maistas atsibos, visada galima nulėkti į kokią žiobarišką greito maisto užkandinę.
 Sudorojęs pirmąjį dievišką vištienos gabaliuką, Markas jau siekė antro.
-Žinai, tau neišeina būt žiauriai. Jei tikrai norėtum manimi atsikratyti, seniai būčiau paverstas kokiu batų šepečiu. O nenorėtum, hm... Nuotraukų? Na, aš tave galėčiau nufotografuot, jei rasčiau plokštelių tam polaroidiniam fotoaparatui, kur su motinos daiktais atkeliavo. Reparo jam pakako, lygtais veikia, o aplinka pakeliui prie akmenų graži. Kaip ir tu.

[Adelė Ginger]

  Blondinė su skausmu stebėjo, kaip sparnelis dorojamas dieviškoje vaikino burnoje. Ehem, jo, dieviškoje. Užsižiopsojusi beveik praleido momentą, kai garbanius ruošėsi vogti antrąjį gabalėlį, bet nepraleido. Bent tiek. Greitomis užlenkė maišelio kraštelį, o vieną Marko pirštą sukando. Atrodė, kaip kanibalė, tačiau pamišusi dėl vištienos sparnelių. Super derinys.
- Neshitar,- išsitraukė pirštą iš burnos.- Nesitarėm dėl antrojo.
  Po šių žodžių išsilaisvino iš vaikino glėbio ir nuropojo per lovą į kitą pusę, nusiropštė ir žengė link kėdės. Užsilipo ant josios, o tuomet ant stalo. Maišelį paslėpė už nugaros.
- Neraganėk. Neiškaulysi vis tiek to sparnelio,- jautė kažkokį ekstrymą. Rodos, sparnelių saugojimas staiga virto svarbiausiu Adelės tikslu.- Ir taip, norėčiau. Aš pati nuostabiausia ir gražiausia,- iškėlė rankas į viršų, sutrenkė jas į lubas ir susvyravusi nusivertė nuo stalo.
  Nugara skaudžiai pasibučiavo su grindiniu, o vištiena išsibarstė ant merginos krūtinės. Tuo pasinaudojusi mergina ten susikėlė rankas.
- Sakei, jog nenori, bet gali skirti laiką kitaip, na, sori, bet jeigu labai trokšti sparnelių, turėsiu užsiimti tuo, kuo aš taip trokštu,- užspaustu balsu greitai viską subėrė, skaudanti nugara nebuvo pats maloniausias dalykėlis, o galva, deja, taip pat neišvengė menko sukrėtimo.- Plius, greit išvis nieko negausi visą savaitę. Tavo teisė rinktis.

[Markas Moore]

 Kai Marko pirštai beveik pasiekė savo tikslą, Adelė uždarė maišelį ir jam įkando. Iš nuostabos vaikinas net žioptelėjo, bet rankos atitraukti bandyti nedrįso. Kaip buvo girdėjęs, žmogaus pirštui nukąsti reikia tik pat jėgos, kaip vidutinio storio morkai, tad, geriau nerizikuoti.
 Pagaliau atgavęs savo pirštą, Markas beviltiškai stebėjo, kaip maistas, kartu su Adele, keliauja ant stalo ir galiausiai dingsta už merginos nugaros. Na, ir ką dabar parodysi? Su vos vos matoma šypsena veide, vaikinas stebėjo išsidirbinėjančią blondinę, kol, galiausiai, ši skaudžiai nusivertė ant žemės. Susirūpinęs, garbanius pripuolė prie jos, bet, regis, viskas buvo gerai. Ir kaip jis ankščiau nesusiprato su ta savaite, negi laikas taip greitai bėga?
-Supranti, kad verti rinktis tarp tavęs ir karštų sparnelių?,-šyptelėjęs, Markas pasilenkė ir pabučiavo merginą.-Nusirink maistą ir einam į lovą.

[Adelė Ginger]

  Mergina, pagaliau gavusi beveik to, ko norėjo, pergalingai išsišiepė.
- Tarp karštos manęs,- pataisė.
  Sparneliai akimirksniu dingo nuo josios kūno, kurie į burną, kurie ant žemės. Sunkokai, kaip kokia aštuoniasdešimtmetė senutė, atsistojo. Nugarą nudiegė skausmas, tačiau pagalvojo, hjog vėliau paprašys vaikino, kad šią pralaužytų, gal koks slankstelis iš vietos išėjo. Prieš griūdama į lovą, išsinėrė iš jai max per didelių treningų, o tuomet jau užsitempė ant savęs gražiausią pasaulyje (bent jau jos akims) vaikiną. Tačiau, rodos, vis kas nors bandė sutrukdyti Adelei gauti tai, ko norėjo. Nugara šįkart susidūrė su tuo nelemtu dienoraščiu. Kyštelėjo ranką po savimi, apčiuopomis sugaudė jį ir padėjo ant stalelio, buvusio šalia lovos.
- Man atrodo, tavo mama nenori nei girdėti, nei matyti kuo užsiimam,- suprunkštusi apsivijo nuogomis kojomis Marko liemenį.
  Besišypsodama žvelgė į jį su pasididžiavimu savimi akyse, jog sugebėjo išsireikalauti savo. Viena ranka pakilo į garbanas, kita perėjo per krūtinę. Leido sau pasimėgauti vaizdu virš josios, o tada jai nebūdingai, gana grobuoniškai pabučiavo.
- Matai, moku gauti, ko noriu,- sušnabždėjo prieš panirdama į eilinę ekstazę su savo berniuku.

[Markas Moore]

 Po viso to, tarkim, faino lovos laužymo, Markas gulėjo ir spoksojo į lubas. Na, teoriškai lubas, mat virš galvos iš tiesų buvo vietomis patamsėjęs baldakimas. Vaikinas vis dar jautėsi alkanas, o atšalę vištienos sparneliai nebe taip smarkiai viliojo. Žvilgtelėjęs į jo glėbyje gulinčią blondinę, garbanius nemaloniai daug mąstė. Mąstė apie vištienos sparnelius, Adelę, ateitį su ja, sužadėtuves, kaip jis dar nežino, kokio dydžio žiedą jei reiktų pirkt, po to apie motiną, kaip ji jam, turbūt, jau įkyrėtų su klausimais apie būsimus anūkus, Meksiką ir dar daugiau dalykų, kaip grandinėlė gražiai jo galvoje susisiejusių. Štai taip susimąstęs, Markas žiūrėjo į tokią keistą tamsią dėmę medienoje. Ne, gana čia gulėti, reikia jį pajudinti.
 Sunkiai atsidusęs, vaikinas išlipo iš lovos, prieš tai nepamiršdamas apsirengti ranka pasiekiamus rūbus (kelnės kažkaip ir liko prie stalo). Reikia pagaliau pavalgyti kaip žmonėms.
-Nori valgyt?-paklausė savo lovoje vis dar besivartančios gražuolės.

[Adelė Ginger]

  Mergina jautė savo traškančią nugarą, rodėsi, dar vieną kartą pasirąžys ir viskas galutinai sutrupės. Ją užvaldė nenumaldomas noras grimzti kuo giliau, atjungti kiekvieną smegenų tiltelį ir prabusti tik kitą rytą. Gal dieną, o gal ir pavakarę. Tačiau iš kitos pusės, ją viliojo mintis, jog garbanius šias dienas ruošėsi visiškai atitrūkti nuo seklio morkos vaidmens.
- Noriu,- keistai murmtelėjo ranka braukdama pakaušiu.- Man rodos, slankstelis iš vietos išslinko,- dar keisčiau lovoje susiriesdama pajuto dar vieną trakštelėjimą, akimirką skausmą, o kitą - jau ir palaimingai atsiduso.- Ir grįžo.
  Nesidrovėdama pakilo nuo lovos, vėl įlindo į tuos plačiausius treningus, susirado džemperį ir voila. Marškinėlius jau buvo nusprendusi dėt į nešvarių rūbų maišą, nes tie nuostabieji, nors ir neaštrieji, sparneliai paliko riebalų dėmes. Pavėlė šiek tiek plaukus, susirišo kiek sugebėjo į moliūgėlį. Ir vėl grįžo prie tos aš-moliūgas-bulvių-maiše stadijos.
- Kur valgysim?- besirišdama sportbačių raištelius paklausė.- Kelnes maukis,- mestelėjo drabužį į rankas.- Kad man čia nuoga šikna prieš kitus nevaikščiotum,- prisimerkusi įsistebeilijo į jo akis su menku pavydu. Dievaži, jai tikrai reikėjo ramintis su tuo pavydu.

[Markas Moore]

 Pagavęs savo kelnes, Markas nusiviepė:
-O taip, transfigūruosiu savo rūbus į paukščius ir lakstysiu po Londoną toks, kokį mane Dievas sukūrė.
Visgi taip nepadarė ir kelnės atsidūrė ten, kur ir turėjo. Metęs žvilgsnį į sujauktą lovą, vaikinas atsiduso ir, priėjęs, atidarė langą. Tegul prasivėdina kambarys, kol jų nebus. O štai tik dabar jis pastebėjo, kad tie rūbai, kuriais apsivilkus Adelė, jam labai pažįstami ir, na, paskutinį kartą gal dėvėti kai jam buvo penkiolika. Ir vis tiek ant merginos jie kabojo kaip maišas. Miela.
-Na, turiu ir svarų ir galeonų, tai gali rinktis prie kokios publikos nori valgyti,-ieškodamas piniginės, tarė Markas. Susiradęs į kišenę įsidėjo lazdelę - šis daiktas visada praverčia, o ir lagamine tarp rūbų rado piniginę. Patikrinęs, kiek turi žiobariškos valiutos, galiausiai pats sau nusprendė:
-Einam į miestą kaip normalūs žiobarai. Gana čia trintis.

[Adelė Ginger]

  Audamasi kitą sportbatį prunkštelėjo. O taip, Markas, lakstantis po Londoną ir dar su kokiu vainiku ant galvos.
- Tuomet tave į cezario kiaušą transfigūruosiu,- keistai ramiai pratarė.
  Svarstydama, kur norėtų užpildyti skranduką skanumynais, knisosi lagamine, ieškojo to polaroidinio ar momentinio, bala žino, kaip jie šiais laikais vadinami, fotoaparato. Galvoje kirbėjo mintis, jog galbūt, bent su mažumėle tikimybės, pasiseks rasti, kur parduoda tas plokšteles. Panašu, kelios buvo užsilikusios, tad blondinė išsišiepusi iškėlė fotoaparatą prieš Marko akis, o šis jau, pasirodo, buvo ir nusprendęs, kur šie trainiosis. Neprieštaravo, bent kelias valandas prasiblaškys.
- Puiku, varom,- griebė garbanių už rankos ir išsitempė pro duris. O tuomet ir iš katilo, jėgelė.

[domutis]

Vienuoliktas kambarys buvo kiaurame katile.Kiauras katilas buvo burtininkų baras ir nakvynės namai..Vienuoliktas kambarys buvo pats erdviausias ir krūčiausias kambarys.Kambaryje stovėjo trys lovos,vonios kambarys,ir maža virtuvėle.Domantas į Kiaurą katilą atvyko per atostogas su tėvais.Domantas iškarto išsirinko pačia didžiausią lovą.O Domanto tėvams teko dvi mažos.į kiaurą katilą Domantas ir Domanto tėvai atvyko labai vėlai.Domantas atsigulė ir užmigo.Kitą rytą Domanto šeima keliavo valgyti pusryčių.Po pusryčių Domantas ir Domanto šeima keliavo į skersinį skersgatvį ,nes reikėjo susipirkti prekes antram Hogvartso mokyklos kursui.Po didžiojo apsipirkimo.Domantas grįžo į Kiaurą Katilą.Po atostogų Domantas grįžo atgal į Hogvartsą.

[Esmeralda Aukso Gija]

Mergaitė vaikščiojosi po pilną gatvelę parduotuvių paslėpusi ausis po kepure. Buvo atostogos. Šiandien ji jautėsi kaip tą dieną, kai susitiko raganos trobelėje sus savo ,,trijais draugais''. Kojos ir vėl nebeklausė mergaitės, ėjo ten kur jos nori, ne ten kur pati mergaitė. Galiausiai pamatė, kad nėra jau taip ir blogai, ji nutrepsėjo į ,, Kiaurą katilą" . Bentjau šilta buvo. Ji pasikabino savo paltuką ir kepuraitę. Lėtai dairydamasi nuėjo viršun. Esmeralda matė kaip apačioje burtininkai ir raganos juokiasi, geria degtinę ar dar kaip nors smagiai leidžia laiką. Grifiukė pagaliau nusuko nepaklusnią galvą ir mintis prie vienuolikto kambario. Sustojo priešais jį. Nenoriu veltis į bėdas... Pagalvojo ji. Paukseno ir pravėrusi nemaloniai girgždančias duris, įėjo vidun. Kokio velnio aš tai darau pogalais? Pyko ji ant savęs. Viduje stovėjo prie lango tie trys paaugliai. Asmira, Gelis ir Ikas. Turbūt ji turi su jais pasisveikinti. Tai būtų pirmieji jos žodžiai ištarti prie jų.
- Labas... - Kaž kaip nesavu balsu pasisveikino mergaitė. Asmira į ją atsisuko šypsodama savo angelo veidu.
- Labas mažoji grifiuke. - švelniu it šilkas balsu pratarė ji. - Ar pameni mūsų vardus Esmeralda?
- Mhm... Tu esi Asmira, - parodė ji į truputį sutrikusią merginą. - tu Gelis. - parodė ji į rudaplaukį vaikinuką kuris taip pat sutriko išgirdęs savo vardą. - o tu .... - dar truputį pagalvojo mergaitė ir šyptelėjusi pasakė. - O tu Ikas. Taip, visų vardus aš puikiai prisimenu. - didžiavosi ji savimi. Jų vardai tikrai buvo sunkūs.
- Am, ne. - nusijuokęs pasakė Gelis. - Aš esu ne Gelis, o Rafaelis na, Rafas kaip kiti sako. Jis, - Gelis, tiksliau Rafas parodė į šalia jo stovintį, truputį nesusigaudžiusį rudaplaukį. - jis yra tikrai ne Ikas, nors beveik atspėjai. Mikas. Ir mūsų komandos lyderė žinoma, - Rafas su šypsena atsisuko į Asmirą, bet pamatęs kaip ji neatenkinta žiūri į vaikinuką, pritildė balsą ir burbtelėjo. - Na, ji ne Asmira, o...
- Taip, aš Asami. Daugumai sunku prisiminti. Nieko tokio. Oi! - į kambarį įpuolė besikvatojantys antrakusiai grifai. Esmeralda persibraukė per veidą ranka. Tai buvo jos draugai. Leo ir Donis. Ir ką dabar jie iškrėtė? Esmeralda priėjo prie jū ir atsisuko tokiu žvilgsniu kokį mokėjo padaryti tik ji. Ji reiškė Užsičiaupkit ir būkit nematomi! Jie taip ir padarė.
- Čia mano draugai, jū bijoti nereikia nebent to, kad gali pavokti saldainių dėžutę. - pamačiusi kas jų rankose nuobodžiaujančiu balsu pristatė juos Esmeralda.
- Tai dabar dar ir juos tampytis reikės. - burbtelėjo rudaplaukis Mikas.
- Pats laikas. Duokit rankas. - Asami ištiesė rankas. - Jūs irgi. - kreipėsi ji į Leo ir Donį. Visi kambaryje esantys žmonės susikabino ir išnyko oru...

[Evelina Džonson]

"Kiauras Katilas" buvo gan jauki, Londono užeiga burtininkams ir raganoms. Joje galėjai užsisakyti ko nors atsigerti, užvalgyti. Staliukai prie langų ar toliau nuo jų, nebuvo patys švariausi. Barmenas juos šveisdavo, tačiau pridžiuvusiu nešvarumu vis tiek užsilikdavo. Atsispindėdavo karštų indų antspaudai, išpilto vyno ar kavos lašeliai, duonos prie sriubos trupiniai. Aplink kiekvien tą murziną stalelį stovėdavo po kėde aptraukta rudo atspalvio nusitrynusiais apmušalais. Medinės sutriušusios jų kojos, sulinkusios nuo ilgo laiko ir klientų svorio, rėmėsi į medines ąžuolo lentomis trauktas grindis. Per diena čia užsukdavo daugybė jaunų ir senų burtininkų, kadangi užeiga nors ir sena buvo populiari. Hogvartso moksleiviai čia atvykdavo nusipirkti mokykliniu prekių ar šiaip pagyventi iki mokslo metų pradžios.


Viena iš tokių vaikų buvo Evelina. Na nevisai tokia... Šiais metais turėjo būti pirmakursė ir į "Kiaurą Katilą" ji atvyko nusipirkti reikiamu prekių. Evelina turėjo dvi seses Roma ir Tesa, abi jos buvo jaunesnės už Evelina. Roma ėjo į žiobarų mokyklą (vėliau jai turėjo atsiųsti laišką iš Hogvartso) buvo jauniausia. Tesai buvo devyneri, ji buvo vidurinė. Evelina buvo maišyto kraujo ragana. Tėtis buvo grynakraujis, tačiau mama žiobarė ir dėlto Evelina tokia tapo (ne žiobare, bet maišyto kraujo burtininke). Mama išsiskyrė su tėčiu tik ką susituokus ne tik todėl, kad jis buvo burtininkas, bet ir dėl kelių kitų priežasčių. Tačiau abu jie iškeliavo ir taip sesės liko gyventi su seneliais.
Evelinai nelabai patiko vaikščioti tarp nepažystamų žmonių ne vien dėl to, kad ji nemėgo nepažystamųjų, bet ir dėl to, nas "Kiaurame katile" lankėsi keisčiausių butibių. Apsičvalgiusi tarė seneliui:
- Einu išsikraustysiu daiktus, - tarė, kadangi jie "Kiaurame katile" ketino būti savaite. Senelis sutiko, jis kaip tik stovėjo prie prekystalio ir užsisakinėjo alaus.
Evelina prunkštelėjusi nuskubėjo į antrąjį "Kiauro Katilo" aukštą. Ten jos laukė trivietis kambarys (jai ir jaunėlėms sesėms). Lagaminai gulėjo ant lovų. Evelina atsėgė savojo sagtis ir ėmė trauktis daiktųs. Ant lovos iškart pasklido sijonai, maikutės bei nertiniai. Viską suėmusi mergaitėsugrūdo daiktus spinton. Apsisuko ir atsirėmė į spintos dureles. Nuo lango girdėjos gamyklos esančios šalia "Kiauro katilo" garsai bei veržėsi saulės spinduliai. Užuolaidos lengvai pleveno nuo pro lango plyšius skleidžiamos šviesos, ant palangės stovėjo Evelinai nežinoma gėlė - viskas buvo taip kaip tais kitais kartais kai ji čia užsukdavo.
Į duris kažkas pabeldė. Evelina pasistūmė nuo spintos ir priėjo prie durų.

[Evelina Džonson]

Evelina nuėjo link durų. Nepatikliai jas atidarė. Tarpdurį stovėjo smuklininkas. Jo žili plaukai buvo trumpi ir jis maloniai pasisveikino:
-Sveiki, panele.
Evelina linktelėjo iš mandagumo. O, iš tikrūjų nelabai mėgo smuklininką. Jis jai neatrodė labai patraukliai ir šiaip buvo keistas žmogus, nors tokių "Kiaurame katile" ir yra daug.
- Norėjau jums perduoti jūsų augintinį, - nusišypsojo jis bedante burna.
Ir iš tikrųjų, jo rankoje Evelina pamatė kelioninį žiobarišką narvelį, kurio viduje iš miego pažadintas dairiojosi fenekas.
- Morfi! - apsidžiaugė Evelina. - Dėkoju, - atsigręžusi į smuklininką padėkojo.
Jis linktelėjo ir mergaitė uždarė duris. Jos fenekas buvo šviesus ir pukuotas. Ji labai jį mylėjo. Morfi buvo padovanoje seneliai venuolikto gimtadienio proga, tad dar visai neseniai. Tačiau Evelina jau buvo prie jo prisirišusi labiau nei prie mėgstamiausios knygos. Fenekas laimingas sugrįžes į šeimininkės rankas leidosi paiimamas į rankas (dažniausiai to nesileisdavo).
- Tau irgi nepatiko smuklininkas? Ar tik norėjai sugrįžti pas mane? - paklausė Evelina jo. - Na, bet ar taip, ar taip vis tiek mane supranti.
Ir ji šyptelėjo jam. Išleidusi Morfi iš jo narvelio ėmė jį stebėti. Stebėti tikrai buvo ką, nes gyvūnėlis vis ką nors išversdavo, vis ką nors nugriaudavo. evelina kartais juokdavosi iš jo, o kartais pribardavo. Bet ji jo nekaltino - nauja aplinka - nauja apžiūra. Taip jie prabuvo beveik visą vakarą, kol atėjo metas miegoti.

[Milanas Lestreindžas]

Milui reikėjo atokios vietos. Atokios, tylios ir ramios. Ir kur niekas jo nestebėtų. Išties buvo labai piktas. Nors išoriškai to nedemonstravo. Kai įžengė į užeigą labai pabrėžtinu tonu paprašė jam kokiai valandai užleisti vienuoliktąjį kambarį. Ir gavo raktą. Užeigos šeimininkas nenorėjo su juo ginčytis. Gal kartais tikrai Lestreindžo pavardė pravertė. Istorijos apie juos buvo tokios šiurpios. Kad užtekdavo jam toną pakelti ir kai kurie bailesni žmonės darydavo viską, ko jam reikia. O dabar Milanui reikėjo ramaus kampo.
Vaikinas prisėdo ant lovos ir laukė Dori. Vakar, tai buvo pirmadienis parašė jai laišką. Paprastą kvietimą atvykti į kiaurą katilą vienuoliktą kambarį. Parašė, kad jam labai reikia su ja pasikalbėti. Ir jeigu ji neatvyks padariniai gali būti labai prasti. Labai.
Pyktį permušė beprotiškas rūpestis. Jo psichopatai tėvai galėjo bet ką. juk galėjo. Kol kas Milanas su jais bendravo, nes tie teikė naudos. Pinigų kada reikia. O ką? Kokį užsiaugino, tokį ir turėjo. Jam tas pats. Tėvams nejautė meilės. Nieko jiems nejautė. Ir po to, kas nutiko šį sekmadienį, išvis jų negalėjo pakęsti. O gal man tikrai geriau ją palikti ramybėje? Galvojo sėdėdamas. O jeigu geriau būtų, jeigu aš tikrai Snaigę palikčiau ramybėje. Gal taip būtų saugiau?

[Dori Mendel]

Dori tiesiog įsirovė į vienuoliktą kambarį.
- Tu čią ką, man grasini?! - vietoj pasisveikinimo išrėkė.
Duris paliko atlapatotas, tiesiog siuto.
- Labai prasti padariniai? Ir ką tu man padarysi? Atėjau į šitą skylę tikrai ne dėl to, jog būčiau išsigandusi, o todėl, kad, jeigu reikės, duočiau tau į snukį! - mosavo burtų lazdele.
Ji negalėjo pakęsti Milano Lestreindžo. Ir net nenutuokė, kurių galų šitas ją čia pasikvietė. Ją, dviejų vaikų mamą. Vaikų, kurių tėvas yra jo draugas. Po darbo. Į kambarį su dvigule lova! Pažvelgusi į tą lovą ir patalus Mendel prunkštelėjo.
- O gal čia kokia nuostabi staigmena nuo tavęs man ir Alanui? - ėmė kalbėti ramiau, bet balse pasigirdo ironija. - Tu pažiūrėsi dvynes, o mes su juo galėsime romantiškai praleisti laiką? Pinigėlių, girdėjau, turi nemenkai. Galėjai kažką geresnio išnuomoti.
Gal be reikalo čia užsipuoliau? Kas čia žino, ko šitam reikia, pagalvojo mintyse.