0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #30 Prieš 3 metus »
   Stipriau įsisupo į apsiaustą. Vėjo vis dar nebuvo, tačiau keistas šaltukas, visai nedraugiškai besisveikinantis su mergina, ėmė kandžiotis. Nebuvo malonu, net jei mergina buvo prie to pratusi gyvendama Khomriche. Maudydamasi sniege su Saiko to nepastebėdavo. Niekuomet neatkreipdavo dėmesio į šaltį, tačiau dabar, stoviniuojant ir belaukiant Elliw, darėsi nuobodu.
   Patrypčiojo vietoje apsidairydama. Gatvėje buvo keistai tylu, o tai net vampyrei nekėlė didelio pasitikėjimo. Atrodė, kad netrukus įvyks kažkas labai blogo. Oda pašiurpo vien nuo tokios minties. Vylėsi, kad netrukus klastuolė pasirodys ir ji galės nurimti.
   Giliai įkvėpė, lėtai iškvėpė. Garais virtęs oras nepasirodė. Štai, ką iš jos atėmė vampyriškumas. Tik ji niekuomet įprasto, neatgamtiško gyvenimo nepasigedo. Galbūt dėl to, kad tai buvo jos dalis. Tai buvo ji.
   Užvertė galvą. Pamažu danguje ėmė ryškėti žvaigždės. Nedideles, bet net ir plika akimi puikiai matomos. Regis, jos sumanymas pavyks. Pavyks, jei Elliw pasirodys.
   Pirmiausia išgirdo, o tik po to pajuto, kaip kažkas į ją trenkiasi. Skyrusi visą dėmesį dangui nepastebėjo besiartinančios personos. Nuojauta neapgavo. Staigiai žvilgtelėjusi žemyn išvydo ne ką kitą, kaip tik lauktą asmenį, atsitempusį čia ir teleskopą. Plačiai nusišypsojo, tik ir šypsena ilgai netruko. Nieko naujo. Elliw užsikabino ir tėškėsi ant žemės. Laimei, teleskopas liko sveikas. Bent jau taip atrodė. Pravėrė lūpas ketindama išsakyti, ką norėjo, bet draugė buvo greitesnė. Ir Sabrinai teko nustebti.
   Ji iš tiesų neprisimena, kur ėjo...
   - Nusprendžiau aplankyti tave, argi pamiršai? - šyptelėjo prisiartindama ir ištiesdama ranką, kad klastuolė turėtų tvirtą ir patikimą atramą galimybei atsistoti ant kojų. - Senokai matėmės, pamaniau, kad būsi manęs pasiilgusi, tad ir nelaukiau ilgiau.
   Ji džiaugėsi matydama Elliw ir visai nesvarbu, kad ji pamiršo apie susitikimą. Ji prisiminė ją, o tai buvo svarbiausia.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #31 Prieš 2 metus »
Praėjo vos kelios vasaros atostogų dienos, o Elliw jau buvo pamiršusi, kad mokosi kažkokioje mokykloje. Neprisiminė ir to, kad laikė kažkokius egzaminus, kurių tikriausiai vis tiek neišlaikė. Taigi dabar buvo galima niekuo nesirūpinti ir tiesiog smagiai gyventi.
Kambaryje ant palangės stovėjo du teleskopai. Jie vis dar buvo sveikut sveikutėliai, tad nebuvo kuo skųstis. Trečiasis teleskopas stovėjo ant stalo. Jis buvo šiek tiek apdaužytas, kas kėlė labai rimtą susirūpinimą. Elliw niekaip negalėjo prisiminti, kada ir kodėl taip nutiko, tad nežinojo, kokių priemonių reikėtų griebtis šiai sudėtingai problemai išspręsti.
Deja, šitam reikalui neliko laiko. Mergaitė prisiminė, kad jai reikia atsidurti… Kažkur. Ji tiksliai neprisiminė nei vietos, nei, tuo labiau, priežasties, tačiau puikiai žinojo, kad ten reikia nueiti. Kadangi brolio nebuvo namuose (arba Elliw to neprisiminė), ji negalėjo šios informacijos pasitikslinti. Vis dėlto jeigu reikia, tai reikia, tad ši gera mergaitė išėjo.
Netrukus pasiekė gatvę ilgu pavadinimu, kuris neturėjo įpročio užsilikti atmintyje. Ji tikrai čia yra buvusi, bet daugiau detalių negalėtų pasakyti. Ilgokai vaikščiojo pirmyn ir atgal, kol susiprato nepasiėmusi nė vieno teleskopo. Tai gerokai išgąsdino, tad teko grįžti namo. Kadangi pamiršo, kur gyvena, vos neįsibrovė pas kaimynus, bet pagaliau pavyko pareiti į savo kambarį ir nuo palangės pasiimti vieną iš sveikųjų teleskopų. Jau buvo pamiršusi, kad tas, kuris stovėjo ant stalo, yra sudužęs, tad nė nepatikrino, kaip jis jaučiasi (nemandagu, ar ne?). Tiesiog čiupo vieną iš prietaisų ir išskubėjo į lauką. Nė nepastebėjo, kad yra su šlepetėmis. VIena iš jų buvo kiek suplyšusi, tad einant kiek kliuvo už žemės. Velsietė to tikriausiai nebūtų nė pastebėjusi, tačiau kažkuriuo metu atplyšusi dalis užkliudė šaligatvio nelygumą, ir Elliw plojosi ant žemės.
- AUČ! - nuaidėjo visame Merthyr miestelyje.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #32 Prieš 2 metus »
Dori visiškai nebuvo kas veikti. Bet buvo pinigų, ar ne? Šią vasarą ji buvo turtinga ir turėjo kur miegoti. Žinoma, namai pasirodė labai šalti ir nykūs. Galbūt reikės pasikviesti Juzefą ir jis galės pasidarbuoti, bent šiek tiek kerais aptvarkyti tuos apgriuvusius rūmus? Aišku, jeigu sutiks, nes gi šiaip yra savanaudis savimyla.
Savaime suprantama, Dori stengėsi laikyti tai paslaptyje. Kad jos mamos nėra namuose. Žinoma, ji nebūtų prieš vasarą praleisti pas Deoiridh ar Alaną, tačiau ir ten, ir ten būtų suaugę, kurie aiškintų, kaip Mendel gyventi. O juk už nepilnų trijų mėnesių jai visi keturiolika, tai kodėl jinai turėtų kažko klausyti? Ji jautėsi tokia suaugusi ir savarankiška, kad šiuo metu pasirodė kvaila, jog galėjo susimąstyti klausydamasi Aurio žodžių ar ašaroti ant Matthew peties. Aišku, tada nebuvo pinigų. O dabar yra. Ir Dori nieko daugiau nereikia.
Gaila, kad Dori vis dar neturėjo savo burtų lazdelės. Magijos Ministerijos nutarimu, lazdelė gulėjo Hogvartse po pagalve. Būnant vienai apleistame dvare bei šmirinėjant gatvėmis, ir ne tik Londono, ši buvo išties reikalinga, tačiau Mendel nenorėjo rizikuoti. Jeigu dabar įkliūtų, garantuotai prarastų lazdelę visiems laikams. O dabar gi ji grynakraujė. Negali leisti sau tokios prabangos, ar ne?
Na, o šiandien... O šiandien Mendel sugalvojo tokį vieną dalyką: nuvykti pas bendrakoledžę Elliw, padovanoti jai teleskopą, kurio neturėjo galimybės įteikti visus metus, ir nusivesti ją į astronomijos muziejų. Bėda buvo ta, kad Dori buvo Londone, Elliw gyveno Velse, o muziejus stūksojo Koukvorte. Tačiau Dori pasitelkė Juzefą ir šis jai parūpino nelegalią nešyklę, kuri ką tik mergaitę nuskraidino į Velsą, o po dešimties minučių išvyks į Koukvortą.
Tos minutės labai greitai lėkė ir šią akimirką Mendel stovėjo kažkokioje gatvėje, kurioje turėjo susitikti su teleskopininke, tačiau jos nesimatė. Liko nedaug laiko. Dori buvo pasiuntusi pelėdą, kurioje parašė, kur ir kada turi pasirodyti Elliw. Tačiau žinojo, kad bendrakoledžė tikrai pamirš, kur turi ateiti. Jeigu ji išvis mokėjo skaityti. Bet juk Elliw negyvena viena, taip? Kažkas iš namiškių turėjo pamatyti laišką. Mergaitė tikėjosi, jog Elliw pasirodys.
Nors merginų pažintis prasidėjo ne kaip ir Dori vis dar nežinojo, ką Elliw apie ją galvojo (jeigu išvis galvojo), Dori jautė teleskopų mylėtojai didelę pagarbą. Kvidičo rungtynės, pyktis Alrisai ir sniego žaidynės. Elliw tikrai buvo talentinga, tačiau to nesuprato. Tačiau, dėl Merlino barzdos, kur ji?
Su ta mintimi Mendel išgirdo bendrakoledžę. Jau plojosi ant žemės. Atsisukusi pamatė ją ir pribėgo.
- Labas, Elliw, nagi, kelkis! Turim skubėti į astronomijos muziejų!
Rankoje Dori laikė teleskopą, beje, teleskopą turėjo ir Elliw. Tačiau šnekėtis nebuvo laiko, dabar reikėjo persikelti. Tapkės? Trylikmetė pagriebė teleskopininkės ranką ir tvirtai pridėjo ją prie nešyklės - plastikinio limonado butelio. Tą pačią akimirką Mendel pajuto, kaip kažkas truktelėjo už bambos ir viskas ėmė suktis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #33 Prieš 2 metus »
Skaudėjo. Ranką, koją, galvą, dar kažką… Ak taip, turbūt teleskopą. Bet ar teleskopą gali skaudėti? Ko gero, gali, juk būtent taip dabar Elliw ir jautėsi. Jai tiesiog nepakeliamai skaudėjo astronomijos prietaisą, ir tiesiog nebebuvo kur dėtis.
Kažkas pradėjo šnekėti. Tai, tiesa, tikrai nebuvo teleskopas: jos didžiausia brangenybė vis dar nepratarė nė žodžio. Kartais tai šiek tiek liūdindavo, tačiau dabar kitas klausimas buvo nepalyginamai svarbesnis: kas galėjo šnekėti? Velsietė neprisiminė turinti čia bent vieną draugą (ak, kad taip Liucija atvyktų į šitą miestelį!), tad iš pliurpti nebuvo kam. Negi tai neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija?! Elliw bandė pašokti, tačiau jai vis dar skaudėjo… Ką jai ten skaudėjo? Na, šitą ji buvo pamiršusi, bet vis tiek skaudėjo.
- Astronomijos? - sugebėjo vieną žodį įsiminti velsietė. Tai šiek tiek sudomino, tad kol nepamiršo, kuo susidomėjo, pažvelgė į kalbančiąją. Gavo gerokai nustebti: tai buvo ne ne ne neDori. Iš kur ji čia galėjo atsirasti?
- Ne ne ne neDori! Ką tu čia veiki?! - nustebusi paklausė Elliw. Faktas, kad toji keista mergaitė užsiminė apie astronomiją, jau buvo išnykęs iš atminties. Bet išties, kaip ji galėjo atsirasti čia… Kaip šitas miestas vadinosi? Tai, deja, buvo neįmenama mįslė, kurios atsakymo mergaitė nebesistengė surasti. Ne, viskas buvo pernelyg sudėtinga.
Klastuolė niekaip negalėjo suprasti, kodėl ne ne ne neDori ją kažkur tempia. Atkakliai bandė priešintis, tačiau atrodė, kad toji keista mergaitė buvo stipresnė. Tai gerokai gąsdino ir trikdė. Geriau jau paaiškintų, kaip sutaisyti teleskopą užuot čia tampiusis!
Deja, nespėjo daugiau nieko padaryti: palietė kažkokį daiktą (ir tai buvo tik ne ne ne neDori kaltė!) ir kažkur išskrido - ar bent jau taip atrodė jai pačiai.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #34 Prieš 10 mėnesių »
Buvo šilta birželio mėnesio diena. Šią vasarą Sakura nusprendė daugiau užsidirbti ir sutiko prekiauti gėlėmis lauke. Viena tokių žavių lauko prekybviečių dabar buvo pastatyta Guelodigarto gatvėje, kurioje šią akimirką ir darbavosi Sakura. Tiesa, jai bendradarbės minėjo, jog šita gatvė nėra saugi. Todėl dėl visa ko už prekystalio sėdėjo ir Deitas, nors baltapūkė nežinojo, ar galima. Jeigu pamatysiu ką nors iš darbo, užbursiu Deitą praskiedimo kerais.
Prekybvietė atrodė labai jaukiai. Ji buvo medinė, atvira. Čia puikavosi įvairiausios gėlės. Gvazdikėliai, rožės, gerberos ir kitos. Visokių spalvų. Taip pat ir gėlės vazonėliuose. Bei puokštės. Pati Sakura taip pat galėjo sukomplektuoti puokštę.
Aplink maloniai kvepėjo. Sakura buvo atsinešusi difuzorių, pakraunamą prietaisą eteriniams aliejams garinti. Tačiau iš tikrųjų jis veikė magijos pagalba. Šiuo metu jautėsi jazminų kvapas. Mergina dairėsi pirkėjų. Deja, bet šiandien kol kas praktiškai nieko nepardavė. Neatrodė, jog Guelodigarto gatvė bus pelninga vieta prekiauti gėlėmis.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #35 Prieš 10 mėnesių »
Nors jau senokai nevykdavo į misijas užsienyje, tai menkai padėjo. Nebent tuo, kad darbas Britanijoje nepriversdavo dienų ir savaičių leisti toli nuo namų. Vis dėlto Dafydd buvo siaubingai pavargęs, ir tai vos nekainavo labai brangiai. Dėl pervargimo nespėjęs laiku reaguoti į stiprius kerus nukentėjo - marškinėlių rankovė buvo perdrėksta, veidas suodinas, o plaukai išsitaršę. Skausmas petyje bylojo, kad geriau apsižiūrėjęs turbūt pamatytų ir kraują. Bet dabar tai Dafydd rūpėjo mažiausiai. Norėjo greičiau grįžti namo, apkabinti mylimąją ir taip atsipalaiduoti. Pamiršti apie sunkią misiją.
Prieš lįsdamas į reikiamą pastatą lyg ir pastebėjo, kad nelabai toli yra kažkoks gėlių kioskelis ar kažkas panašaus. Dėmesys pradžiugins Mayrą, ar ne? Taigi dabar saugiai suvyniojęs laimikį perdavė jį jaunesniam kolegai ir liepė keliauti tiesiai į banką. Pats su viršininku pasišnekės kitą kartą. Dabar nupirks nuostabiai mergaitei gėlių ir taip ją pradžiugins. Gal bent kiek išpirks kaltę, kad yra nuolat pavargęs ir netgi suirzęs?
Pasirodo, matytos gėlės buvo kiek toliau nei Dafydd tikėjosi. Jau spėjo pagalvoti apsigavęs ir pradėjo svarstyti, kur kitur nupirkti puokštę. Šiai idėjai užkariavus mintis neketino palikti žmonos be dėmesio porcijos. Vis dėlto netrukus pastebėjo reikiamą vietą ir priėjo arčiau. Pardavėja buvo visai jaunutė mergina, tačiau jeigu ji galės patarti, ką geriausia padovanoti žmonai, viskas bus gerai.
- Laba diena, - pasisveikino Dafydd ir nejučia pasitrynė sužeistą petį. Vylėsi per daug neišgąsdinsiąs šios žiobarės, nors išvaizda tikrai nekėlė pasitikėjimo - ilgesni nei paprastai plaukai buvo panašesni į paukščio lizdą, o kad veidas pajuodęs nuo suodžių, jis nė nežinojo. Barzdos taip pat kurį laiką nesiskuto. Tai ir perplėšti marškinėliai jauną merginą tikrai galėjo išgąsdinti.
- Norėčiau pradžiuginti žmoną, - nieko nepaisydamas pratęsė. - Gal galite pasiūlyti kokią vasarišką puokštę ar gėlių rinkinį?

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #36 Prieš 10 mėnesių »
Sakura pastebėjo, jog prekybvietės link eina vyras. Jau iš tolo mergina matė, kad jis ne kaip atrodo. Kai praeivis prisiartino, mergina atkreipė dėmesį, jog vyrukas lyg po muštynių. Ir dar suodinu veidu.
Pajutęs šeimininkės nerimą Deitas suurzgė. Baltapūkė šunį sudrausmino ir šis užtilo akylai stebėdamas atėjūną.
Vyras prabilo ir pasakė, jog norėtų pradžiuginti žmoną. Nespręsk apie knygą pagal jos viršelį. Gal jį kažkas užpuolė, mintyse sau pasakė mergina. Tačiau tuo pačiu, žinoma, neprarask ir budrumo. Nebūk naivi ir saugokis galimos grėsmės. Bet jo akys atrodo geros, pažvelgė tiesiai į tą žmogų.
- Laba diena, - mandagiai pasisveikino Sakura. - Vasariškiausiai, mano akimis, atrodo gerberos, - mostelėjo į gėles. - O kokias spalvas jūsų žmona mėgsta? Jeigu norite vasariškai, siūlyčiau į puokštę įmaišyti laukinių gėlių, - mintyse ėmė gimti puokštės vaizdinys. - Beje...  Jūsų petys... - mostelėjo ranka į žaizdą.
Ar jo žmona neišsigąs pamačiusi tokį savo vyrą? Jam tikrai reikėtų apsitvarkyti... Mėlynakei norėjosi paklausti, ar viskas gerai. Ar vyrukui nereikia pagalbos. Tačiau ji nedrįso to padaryti, nes jos darbdavys minėjo, jog nesvarbu, kas ir kodėl perka gėles. Svarbiausia - parduoti. Ir, žinoma, kuo daugiau ir brangiau, tuo geriau.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #37 Prieš 10 mėnesių »
Nors gėles mylimajai dovanodavo nedažnai, vis tiek darė tą jau ne kartą. Vis dėlto niekada nebūdavo lengva išsirinkti, kokios gėlės tiktų labiausiai. Mayrai turbūt labiau patiko dėmesys, o ne konkreti gėlė. Vis dėlto norėjosi tą nuostabią mergaitę pradžiuginti, ir čia laukė sudėtingas uždavinys.
Gėlės, kurias parodė jaunutė pardavėja, tiesą sakant, visai nesužavėjo. Nenorėdamas jos įžeisti Dafydd kurį laiką paspoksojo į jas ir, laimei, sulaukė ganėtinai nesudėtingo klausimo. Net ir patį nustebino, kad žino, kokia spalva Mayrai patinka.
- Sakyčiau mėlynos, - atsakė, bet staiga atsitraukė. Žengtelėjo atgal ir atsitrenkė nugara į kažkokią sieną, vazoną ar dar kažką kieto. Susiraukęs žvilgtelėjo į merginą. Pardavėja kažkodėl įsispoksojo jam į akis. Tą vis dar buvo galima daryti tik vienam žmogui - žinoma, tai pačiai merginai, kuriai dabar jis ir rinko gėles. Su bet kuriuo kitu žmogumi subesti žvilgsniai vis dar gąsdino.
- Dažniausiai perku vieną gėlę ar vienodų puokštę, - gerokai susinervinęs po kiek laiko pridūrė akimis ieškodamas ko nors, kas patrauktų akį. Viskas buvo gražu, bet ar patiks tai nuostabiai mergaitei? - Noriu pakelti jai nuotaiką, suprantate?
Pasidarė labai nejauku, tad Dafydd nuleido akis, kad tik nereikėtų susidurti žvilgsniais su šita mergina. Keistas kvapas irgi nepridėjo jaukumo, ir raudonplaukis jau pradėjo gailėtis, kad čia atėjo. Kodėl negalėjo nupirkti ko nors skanaus? Išsirinktų parduotuvėje, ir nereikėtų su niekuo šnekėtis.
Tarsi to nejaukumo būtų maža, jauniklė atkreipė dėmesį į jo žaizdą. Dafydd žvilgtelėjo ir tik dabar suprato, kad ji rimtesnė nei galvojo. Jau baudėsi išsitraukti lazdelę, bet laiku susigriebė, kad ši mergina tikriausiai žiobarė.
- Tai tik įdrėskimas, - sumurmėjo ir kiek pasitaisė marškinėlius, kad sužeidimas matytųsi bent kiek mažiau. - Taigi ar galite pasiūlyti ką nors gražaus? - pridūrė vildamasis, kad pavyks pokalbį pakreipti taip, kad jis vyktų tik apie gėles.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #38 Prieš 10 mėnesių »
Sakura nejučiom kilstelėjo savo šviesius antakius ir dabar į vyruką pažiūrėjo kaip į visišką kvailį. Tada susigėdusi nusuko žvilgsnį ir tikėjosi, jog jis nieko nepastebėjo. Mėlynos. Nuo kada tie, kurie nėra burtininkai, floristikos salonuose perka mėlynas gėles? Juk tokių niekas nepardavinėja.
- Jeigu mėlynos, tuomet yra tik laukinės gėlės. Tačiau mes jų neparduodame, o tik dedame į kompozicijas. Yra populiarios mėlynos rožės, tačiau jos nėra tikros, o tik nupurkštos specialiais dažais. Bet šiandien aš jų neturiu. Na, o dabar galiu nebent pasiūlyti violetinį gerberos atspalvį, kas yra kiek arčiau mėlynos.
Mėlynos... Mėlyna gėlių spalva Sakurai visai nekėlė jokių asociacijų su vasara. Geltona, oranžinė, rožinė, raudona - jau kitas reikalas.
Netrukus potencialus pirkėjas vos nenuvertė prekystalio. Deitas ėmė loti.
- Deitai, ša! Negalima!
Šuo užtilo.
- Taip, suprantu, - atsakė Sakura.
Ji šiek tiek suirzo, bet stengėsi to neparodyti. Ne visi pirkėjai merginai patikdavo. Štai, pavyzdžiui, šis žmogus. Atėjęs pasako, jog nori vasariškos gėlių puokštės arba rinkinio, o paskui šneka apie tai, jog perka vieną gėlę arba vienodų puokštę. Tad dabar mergina nusprendė nieko nebesiūlyti ir leisti vyrui rinktis pačiam. Bet jis paklausė, ar Sakura gali ką nors jam pasiūlyti. Norėjosi atsidusti. Juk aš jam jau siūliau, bet netiko.
- Visą asortimentą matote čia, - nusišypsojo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Sakura Levins »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #39 Prieš 9 mėnesius »
Mergina ir vėl įsispoksojo į Dafydd, o tai privertė jaustis dar nepatogiau. Argi čia kažkas tokio ypatingo, kad jis nori žmonai nupirkti gėlių? O gal neatrodo tinkamas pirkėjas? Gal nepanašus į tokį, kuris išleis daug pinigų, tad nė neverta stengtis? Nejučia prisiminė keistąją suknelių pardavėją, kuri jį įžeidinėjo atvirai. Šita bent jau kol kas nuo to susilaikė. Vis geriau, ar ne?
Netrukus gavo nusivilti. Anksčiau niekada nekildavo problemų nusipirkti dangaus mėlynumo gėlių. Žinoma, galbūt gėlininkė prie namų pardavinėjo laukines gėles. Arba šita jauniklė nieko neišmanė. O galbūt moteris iš Sautendo buvo burtininkė ir mokėjo pasiūlyti įvairesnių prekių? Bet kuriuo atveju čia jis nieko negaus.
- Violetinė skamba... - pradėjo Dafydd, bet tada kažkas pradėjo loti. Nepastebėjęs šuns gerokai išsigando, tačiau stengėsi to neparodyti - ir taip jau apsijuokė ir apsikvailino paprašydamas netinkamų gėlių.
Tai, kad pardavėja nieko ne(be)pasiūlė, parodė, kad jai kažkas nepatiko. Galbūt tai, kad Dafydd pareiškė paprastai neperkantis daug skirtingų gėlių. Tai turėjo reikšti, kad jis neišleis daug pinigų, ar ne? Bet negi visiems pardavėjams rūpi tik iškišti kaip galima daugiau? Tokie tikrai nesupranta, kad Mayrai nėra svarbus gėlių kiekis. Jai daug labiau rūpi parodytas dėmesys.
- Galima ir gerberų, - galiausiai pratarė. Mergina, netgi beveik mergaitė, jau du kartus minėjo tą žodį, tad Dafydd nutarė, kad bus tiesiog mandagu sutikti su tomis gėlėmis. - Galbūt puokštę iš geltonos, oranžinės, raudonos ir violetinės... - gerokai tyliau ir mažiau užtikrintai pridūrė.
Jautėsi čia vis nejaukiau, o skausmas petyje stiprėjo. Susiraukęs vyrukas apsižvalgė ir suprato nieko daugiau nenorintis kaip tik greičiau iš čia išsinešdinti. Bet ką gali žinoti, gal pasirinkimas vėl bus kažkuo blogas. Taigi tik nuleido akis ir priglaudęs delną prie sužeidimo tylomis laukė ir meldėsi, kad pardavėja tiesiog pasakytų kainą.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #40 Prieš 9 mėnesius »
- Aš labai atsiprašau dėl šuns, - pasakė Sakura, nes jai pasirodė, jog Deitui pradėjus loti vyras sutriko.
Regis, kad būsimas (tikriausiai) pirkėjas kažko susimąstė. O paskui pasakė, kad pirks gerberų. Bet mergina matė, jog vis dėlto širdyje tikriausiai šis žmogus nenorėjo pirkti gerberų. O Sakura turėjo tikslą, jog kiekvienas žmogus, pirkęs gėlių krautuvėlėje, liktų laimingas.
Jei tik galėčiau prieš jį panaudoti magiją, bet kokia gėlė taptų norimos spalvos...
- Jeigu norite, iš tiesų tai aš galėčiau jums sukomponuoti puokštę ir iš laukinių gėlių, - mostelėjo į jas, o ten mėlynos matėsi daug. Neskubėjo rinkti puokštės iš gerberų.
Šviesiaplaukė atidžiau nužvelgė atėjūną. Jai pasidarė vyruko gaila. Jis atrodė pasimetęs. Ir juk buvo sužeistas. Buvo akivaizdu, jog jam suskaudo petį.
Mergina priėjo arčiau vyro ir švelniai, užjausdama paglostė jo ranką.
- Tikriausiai labai skauda, - pasakė. - Aš turiu specialaus... - akimirkai užtilo. - Na, tiesiog kremo. Kremo, kuris dezinfekuoja žaizdas ir padeda joms gyti. Galėtumėte pasitepti, - pasiūlė.
Tikiuosi, vėliau jam nekils klausimas, koks tai kremas. Nes jis pradės veikti iškart. Tie, kurie nėra burtininkai, neturi tokių tepalų.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #41 Prieš 9 mėnesius »
Situacija buvo daugiau nei kvaila, ir tai tik įrodė Dafydd sugebėjimą susimauti. Kodėl jis negali tiesiog nupirkti žmonai gėlių, ir tiek? Kodėl net toks veiksmas baigiasi kažkokia nesąmone? Pasidarė apmaudu. Kam Mayrai toks nevykėlis?
- Viskas gerai, tiesiog nepastebėjau jo, - bandė pateisinti aiškiai nenuslėptą išgąstį. Buvo keista suprasti, kad devynmetis sūnus gerokai geriau slepia jausmus nuo tėvo nei tas tėvas - nuo nepažįstamų žmonių. Tai tik dar kartą įrodė, koks jis nevykęs.
Netrukus pardavėja pasidarė kiek draugiškesnė. Nutarė, kad nepirksiu, ar ne? kandžiai paklausė savęs Dafydd, tačiau dabar jau nebuvo tikras, ko norėtų labiausiai.
- Aš... - pradėjau, tačiau dar vienas įdėmus žvilgsnis sutrikdė. Norėjosi atsitraukti kiek toliau, tačiau nespėjo to padaryti - mergina žengė dar arčiau ir sugalvojo jį... paglostyti? Dafydd persigandęs atsitraukė, tarsi ji būtų nudeginusi.
- Ačiū, bet viskas gerai. Grįšiu namo ir susitvarkysiu, - sugebėjo atsakyti. Žinojo, kad grįžus namo Mayra padės susitvarkyti žaizdą. Jausmas, kai ji teps specialų tepalą, bus visai kitas nei dabar. Nepažįstamos merginos prisilietimas buvo keistai nemalonus. - Mano žmona išmano šituos dalykus. Be to, tai tik įbrėžimas. - Ką aš tau jau sakiau.
Dafydd įtariai spoksojo į jaunąją pardavėją ir svarstė, ar gali būti, kad jai kažko reikia. Dabar tikrai neatrodė kaip turtingas ponas, kuris galėtų išlaikyti. Ir ar ji čia bando gerintis, ar kas čia iš viso vyksta? O gal tikisi taip daugiau parduoti? Ne, čia kažkas buvo ne taip. Ir jam reikėtų grįžti prie gėlių klausimų. Problema ta, kad visai nebenorėjo čia nieko pirkti, tik neįsivaizdavo, kaip dabar mandagiai išeiti. Būti bjauriu šlykštyne, kokiu buvo pirmus dvidešimt gyvenimo metų - iki sužinojo, kad Mayra laukiasi jo vaikų, - negalėjo. Dabar jis - nuostabios mergaitės vyras ir šešių ne mažiau nuostabių mažylių tėvas.
- Taigi... - pabandė, bet nežinojo, ką sakyti toliau.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #42 Prieš 9 mėnesius »
Sakurai pasirodė keista, kaip galima nepastebėti tokio dydžio šuns kaip Deitas. Iš kitos pusės, jau tik ne Sakurai apie keistumą šnekėti. Tikriausiai jis užsigalvojęs apie visokius dalykus. Turbūt apie savo žmoną, pas kurią nori grįžti su gėlėmis ir... atsiprašyti? Atsiprašyti už tai, kad įsivėlė į muštynes?
Kai mergina palietė vyruko ranką, jis staigiai atsitraukė. Matyt, tikrai labai skauda, pamanė.
- Jums kažkas rimto atsitiko, - tarsi konstatavus faktą pasakė strazdanė. - Nemanau, kad žmona džiaugsis jus tokį pamačiusi, - mėlynakė skvarbiai žiūrėjo į, tikėjosi, būsimo pirkėjo veidą.
Buvo gaila jo. Norėjosi patarti. Norėjosi, kad grįžęs namo jis žmonos būtų šiltai priimtas. O ne išbartas dėl to, kad kur nors bastėsi.
Vyras nebuvo išvaizdus. Tačiau kiekvienas gimė toks, koks gimė. Ir galima pabandyti padaryti geriausią savo versiją, ar ne? Aišku, pirmiausia nereikėtų būti sumuštam, susivėlusiam, sužeistam ir suplėšytais drabužiais. Tačiau jeigu jis pastrumpintų tuos plaukus... Tada būtų bent šiek tiek geriau.
- Jums netinka tokie plaukai, - dabar jau tarsi pamiršusi, jog turėtų tiesiog parduoti gėlių, pasakė baltapūkė. - Reikėtų šiek tiek patrumpinti ir atrodytų geriau, - nei nejausdama priėjo ir vėl arčiau bei perbraukė ranka vyruko plaukus, kad kakta pilnai matytųsi.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #43 Prieš 9 mėnesius »
Viskas, kas čia vyko, buvo kažkaip ne taip. Jis atėjo nupirkti mylimai žmonai gėlių, o viskas pakrypo labai jau nelaukta linkme. Ši jauna mergina pernelyg priminė tą klaikią suknelių pardavėją, kurią Dafydd sutiko prieš pirmąsias atostogas Maljorkoje. Šita buvo kiek mandagesnė, tačiau nuo to nebuvo maloniau.
- Nieko rimto, menkas sužeidimas darbe, - prisivertė mandagiai atsakyti raudonplaukis. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmonės amžinai kišasi ne į savo reikalus. Koks jai skirtumas, kaip atrodo pirkėjas, jeigu jis yra pasiruošęs mokėti pinigus? Na jau ne, iš tokios įžūlios merginos tikrai nieko nepirks. Gėlių, priešingai nei įdomių ir gražių suknelių, rasti galima daugelyje vietų.
- Ne pirmas kartas, - dar pridūrė ir nusisuko į gėles. Apsimetė, kad renkasi, nes vis dar nesugalvojo, kaip mandagiai iš čia išeiti. Kodėl jam taip rūpėjo, ką pagalvos šita nemandagi mergina, kurios nesutiks daugiau niekada gyvenime? Atsakymas turbūt buvo vienas - jis nebenorėjo būti laikomas bjauriu šiukšle, kuris tik ir gadina normalių ir vietos po saule vertų žmonių gyvenimus.
Vis dėlto kabinėjimasis prie žaizdos netrukus pasirodė esantis menkiausia problema. Šita jauniklė sugalvojo pakomentuoti jo plaukus ir, maža to, vėl prisiartino ir pradėjo jį liesti.
- Ką jūs darote? - šį kartą neslėpė pasipiktinimo Dafydd ir vėl atsitraukė. Galėjo pasidžiaugti tuo, kad šį kartą žodžiai nežlugdė taip, kaip tada Londone. Žinoma, jeigu šita keistuolė būtų pasakiusi, kad jo išvaizda nepatinka Mayrai, galbūt būtų kitaip. Bet kad ilgesni nei paprastai plaukai nepatinka kažkokiai įžūliai mergiotei, jam rūpėjo mažiausiai.
- Mano plaukai patinka žmonai ir vaikams, - piktokai pratarė. Ne dėl to, kad rūpėjo šitos merginos nuomonė. Žinojo, kad tai tiesa, tad norėjo išgirsti tuos žodžius - net jei ištarė juos pats.
Vis labiau irzdamas ir gailėdamasis, kad čia pasiliko - šią akimirką net bankas atrodė geresnė alternatyva, - Dafydd priėjo prie netoli įėjimo esančių gėlių ir apsimestinai susidomėjęs įsispoksojo į jas. Jeigu ką, buvo pasiruošęs sprukti.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 611
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Guelodigarto gatvė (Merter Tidvilis, Velsas)
« Atsakymas #44 Prieš 9 mėnesius »
Sakura pasielgė blogai. Bent jau taip pamanė, kai vyrukas akivaizdžiai pasipiktino merginai prilietus jo plaukus. Tačiau aš juk neturėjau jokių kėslų, pagalvojo mintyse baltapūkė. Juk šitas raudonplaukis tikrai nėra kuo nors žavintis. Aš tik norėjau, kad jis pas žmoną grįžtų žavesnis. Bet gi strazdanė seniai žinojo, jog ne visiems žmonėms patinka prisilietimai, kad ir draugiški. Man nederėtų taip elgtis su klientas. Aš turiu tiesiog pardavinėti gėles.
- Atsiprašau, - rimtai pasakė mergina. - Tiesiog jūs... na, tikrai ne kaip atrodote. Turiu omenyje, kad žmona gali išsigąsti pamačiusi, jog jūs sužeistas ir panašiai, - ėmė kalbėti kažką neaiškaus, jautėsi susigėdusi. - Žinoma, jeigu jūs dirbate kokį nors pavojingą darbą, tai suprantama, - prisiminė, jog vyras minėjo sužeidimą darbe. - Ar jūs policininkas? O gal gaisrininkas? - stengėsi galvoti apie pavojingesnes profesijas tų, kurie nėra burtininkai.