[Auris Senkleris]

- O kam tau sekti šiuo mano pavyzdžiu? Bet jei nori rūkyt prašom į sveikatą. - Rėžė. O ką? Jis negalės jos sukontroliuoti amžinai. Erka jau pilnametė magijos pasaulyje. O pavasarį tokia taps ir žiobariškame. Be to galėjo lažintis, kad tokio atsakymo ji nesitikėjo. Ir kad galimai suveiks atvirkštinė psichologija. Jei jis draus, ji norės. O jeigu ne, tada kažin.
Juzefas regis aptilo. O gal Auriui taip tik pasirodė. Na, bet klausinėti nepuolė.
- Ir kaip tu išvis sumąstei tokią istoriją? - Pasiteiravo Erkos. - Nieko keistesnio nebuvau girdėjęs. - Jei ten būtų vyresni vaikai tikrai nepatikėtų ta pasaka.
Kai pagaliau pasirodė padavėja užsisakė picą. Nežinojo ką išsirinko Erka, todėl nieko nesakė. Užsisakys pati. Pagalvojo. Ledų taip ir nepasiėmė. Dabar jau visai jų nebenorėjo.
Auris įsipylė vandens. Dabar jau galėjo ramiai atsigerti. Reikia kažką daryti su tuo keliavimu oru. Pamanė. Bet tai buvo tik šmėstelėjimas mintyse. Kažko imtis kol kas atrodė per sudėtinga.

[Erka Forrm]

  Po kiek laiko atėjo padavėja ir Erka užsisakė picą bei kolos. Žinoma, ji negalėjo valgyti picos ir nieko negerti.
  Erkai vis dėlto nepatiko, kad Auris garsiai reiškiasi, kad eina rūkyti.
- Gerai! Aš mielai, - pasakė ir nusišypsojo. Rūkyti, žinoma, neketino, tačiau negalėjo prarasti progos suerzinti Auružį. Toks jų gyvenimas jau buvo. Tiesa, buvo panašu, kad į rūkymą jam dabar nusišvilpt. O tai kas nenusišvilpt? Pagalvojo.
- O kur man geriausia rūkyti? Tavo namuose? - paklausė ir nusijuokė. O taip, erzinti Aurį tikrai buvo smagu. Labiau patikdavo kai pavykdavo, bet ir dabar jau buvo neblogai.
  Auriui paklausus apie šį melą Erka nusijuokė. Ne, ji to nesugalvojo. Tik pasivogė kito idėją.
- Negi tu manai, kad aš tokia kūrybinga? - juokėsi. - Per vieną šventę vaikų namuose buvo spragėsių aparatas. Vyresnieji juos valgėme, o tada užsinorėjo ir mažiausieji. Vienas berniukas taip pamelavo. Mažiai atstojo - gūžtelėjo pečiais ir patylėjo. - Tad man nereikėjo galvoti. Jei Levinsas būtų ne džiovinęs, o daręs ką nors kitką būčiau viską palikus tau, - žvilgtelėjo į Levinsą. - Nesakysiu gi, kad čia lazda, kuria galima burti. O gal galėjau? - dar nusijuokė.

[Juzefas Levinsas]

- Tikrai žiobarai taip sako? - mąstė Juzefas. Kažką panašaus gal ir girdėjo. - Na, tai jie tada tinginiai, - nusijuokė. - Bet, žinoma, nereikia žinoti visko, - nusišypsojo. - Tikriausiai rūkymas kelia apetitą, kai užsinori picos vietoj ledų, - patraukė per dantį Aurį.
Nors vis dar buvo neramu, ar čia nesiaučia kažkoks tai virusas. Juzefas stebėjo Erkos ir Aurio santykį. Ir vėl pasidžiaugė savo sūnumi. Jeigu Walgunas leistų sau šitaip juokauti su tėčiu, kaži, ar plikis būtų patenkintas. Bet ką reiktų daryti? Bausti? Levinsas tikėjosi, kad jo sūnaus paauglystė nebus sudėtinga.
- Kaži, ar kas nors būtų patikėję, - atsakė apie lazdą, kuria galima burti. - Bet, žinoma, gerai, kad taip nesakei. Privalome saugoti paslaptį.
Taip, pasakė tas, kuris kerėjo prie milijono žiobarų, tarė sau mintyse.
Nereikėjo labai ilgai laukti ir ant stalo atsidūrė keturios garuojančios picos. Levinsas dabar jautėsi išbadėjęs.
- Padažo prie jų nėra, - informavo vaikus. - Prie tikros picos jis nereikalingas, - pasakė kramtydamas. - Nori paragauti maniškės? - pasiūlė Walgūnui savo picos gabaliuką.

[Walgunas Levinsas]

- O tu turėtum žinoti. Ar ne žiobarotyrą vedi? - nusijuokė grifas. Taip, šiandien buvo išties smagi diena. O dar laukiančios picos...
  Walgunas klausėsi kitų pokalbio apie šią teoriją. Jam pačiam ji atrodė keista, tačiau ką pats būtų pasakęs? Kad vaikai nieko nematė ir jiems tiesiog pasivaideno? Vargu ar kas būtų patikėjęs. Vis dėlto Walgunas nebuvo toks kūrybingas. Nors dabar sužinojo, kad tokia nebuvo ir Erka.
- Na, bet kada būtų galima tiesiog visiems ištrinti atmintį, - pasakė ir gūžtelėjo pečiais. Jam ši idėja atrodė pati geriausia. Paprasta ir užtikrinta. Pagalvojo vaikinas.
  Galiausiai atnešė picas. Walgunas jau labai norėjo valgyti, o jos buvo tokios gražios, taip skaniai kvepėjo, kad grifui net seilė tyško.
- Kaip nereikia? Jei kažkas jas valgo be padažo dar nereiškia, kad jo nereikia, - pasakė. Žinojo, kad italai picas valgo be padažo, tačiau pats buvo įpratęs kitaip. Visada būna pirmas kartas. Pagalvojo.
- Ne, ačiū - pavėluotai atsakė į klausimą.

[Auris Senkleris]

- Kaip gerai, kad tavo kambaryje yra balkonas. Gali ten traukti dūmą į sveikatą jei jau taip nori. - Toliau nei neketino atkalbinėti. Atkalbinėjimais vis tiek nieko nepaveiktų. Keisčiausia buvo turbūt tai, kad juk išties šį kartą tai ėjo visai ne parūkyti.
- Aha. Labai kelia. - Atsakė Juzefui. Kažkodėl atrodė, jog tas žino, kad visai ne parūkyti Auris išėjo. Aišku, juk net cigarečių kvapas netvyrojo. Taigi nereikėjo būt detektyvu, kad suprastum.
- Na, svarbiausia išsisukome. O žinai Walgunai, keisti atmintį rizikinga. Reikia tikrai žinoti ką darai, kai tuo užsiimi. - Pasakė.
Pagaliau atkeliavo picos.
- Nori paragauti? - Paklausė Erkos. Buvo alkanas kaip vilkas. Ir ketino dabar pasinerti į valgymo malonumą. Bei pamiršti kelionę oru.

[Erka Forrm]

- O rūkysi kartu su manimi? Vienai neįdomu, - pasakė ir sekundei nutilo. - Tuo labiau net nemoku. Turėsi išmokyti, - gūžtelėjo pečiais ir nusijuokė. Erka išties dar nebuvo rūkiusi. Kiti mokiniai kartais tą darydavo, tačiau Erka nebandė. Kažkaip nenorėjo. Dabar noro irgi nebuvo, tačiau reikėjo paerzinti Aurį. Dėl to buvo pasiryžusi net parūkyti. - Vos grįšim iškart tą padarysim, gerai? - išsiviepė.
  Išgirdusi kitų pokalbį nusijuokė ir greit viską paaiškino:
- Juk vaikams nieko nenutiks, jei netyčia ištrinsim ir kokį kitą prisiminą, taip?
  O išgirdusi, kad padažo nėra Erka susiraukė. Kaip tai be padažo? Pagalvojo violetinplaukė. Ne, picai tikrai buvo reikalingas padažas.
- Kaip tai nėra? - paklausė ir atsisuko į Aurį. - Padažas yra maistas, juk taip? - paklausė ir atsiduso. - Ak, neištransfigūruosiu, - dar pridėjo ir sekundę patylėjo. - Ech, vis tiek nemokėčiau!

[Juzefas Levinsas]

- Taigi jeigu per daug žinosiu, greit numirsiu, - juokadamas nusišypsojo sūnui.
Sūnus užsiminė apie atminties ištrynimą. Tai nebuvo paprastas dalykas, tačiau net ir su Auriu jie yra tuo užsiėmę, kai kartu darė visokius darbelius. Levinsas pažiūrėjo į draugelį tokiu keistai linksmu žvilgsniu, kuris bylojo, kad, o, žiūrėk. Dabar mes čia su vaikais, o ką veikdavom anksčiau?
Vaikams, regis, labai jau trūko to padažo. Tačiau jo juk čia tikrai nereikėjo. Picos nebuvo sausos. Tinkamai apšlakstytos alyvuogių aliejumi. Juzefas nusprendė nekreipti dėmesio į tas kalbas ir tiesiog valgė picą.
Erka ir toliau šnekėjo apie rūkymą. Jam tai nepatiko. O jeigu ir Walgunas sugalvos parūkyti? Reikėjo pasakyti ką nors, kas padėtų neužgimti tokiai baisiai minčiai sūnaus galvoje.
- Girdėjau, kad vienas vaikas sugalvojo pabandyti rūkyti ir netyčia apžiojo ne tą cigaretės galą, - pasakė. - Nusidegino burną iš liežuvį. Kiek žinau, buvo kraupu.

[Walgunas Levinsas]

- Tokia ta gyvenimo filosofija. Žinai, patarčiau laikytis. - juokėsi. Buvo smagu, nors tas ne itin puikus įvykis dar laikėsi galvoje. Ir kelionė oru ne visai patiko. Na, bet buvo svarbiausia, kad visa tai jau praeity.
  Kalbos apie rūkymą kiek erzino, tačiau vis tiek buvo geriau nei tylėjimas. Tylos grifas labai nemėgo. Jam labiau patiko šnekėti. Ir taip, tą veiklą jis labai mėgo.
- Uoj... Turėjo skaudėti... - pasakė išgirdęs apie vieną vaiką. Hogvartse tokios istorijos negirdėjo. Taigi arba tai nutiko žiobarų pasaulyje, arba tėtis meluoja. Bet gilintis į tai tamsiaplaukis neketino.
  Walgunas valgė ir valgė. Buvo labai skanu, o jis buvo žiauriai alkanas. Po kiek laiko jo lėkštė jau buvo tuščia.
- Mmm... Uoj, kaip buvo skanu! - juokėsi ir atsigėrė vandens. Gal visos picos ir buvo kiek per daug, tačiau jam dabar tai nerūpėjo. Galės rūpintis tada, kai nuo to jau bus bloga.

[Auris Senkleris]

- Gerai, gerai Erkuže. Apie tai galėsim paplepėt namie. - Neišvesi manęs iš kantrybės  taip paprastai panelyte. Pagalvojo ir nusišypsojo. Šį kartą tai jai tikrai neišdegs.
- Nereikia čia jokio padažo. Geros itališkos picos yra skanios ir be jo. Ir net jei galėtum net nebandyk transfigūruoti padažo žiobarų restorane. - Ir gerai, kad neįmanoma to padaryti.
Kalbant apie atminties keitimą Juzefo žvilgsnis pasirodė šelmiškas. Auris prisiminė, kad jiems ne kartą reikėjo to imtis. Tada jis visai negalvodavo, kad nėra šio dalyko specialistas. Bet vis tiek lįsdavo kitiems žmonėms į galvą. Koks neatsakingumas. Jam visai tai nepatiko.
- Aišku tai būtų blogai. O jei tau kas iš galvos ištrintų kokį prisiminimą? - Pasakė Erkai.
Paskui valgė. Buvo labai alkanas. O pica puiki. Ir nereikia jokių padažų. Ji ir taip gardi.
Kai picą suvalgė pasijuto kiek mieguistas. Norėjosi arba pamiegoti arba eiti ramiai kur nors pasivaikščioti. Norėjosi pasiteirauti Juzefo ar tik ne jis buvo tas vaikas taip nelemtai apsideginęs su cigarete. Bet nutylėjo tą klausimą.

[Erka Forrm]

  Į tai, kad galės paplepėti namie, Erka neatsakė nieko. Dabar tiesiog mėgavosi picomis, mat jos buvo labai labai skanios! Tačiau Auris nesugebėjo nustoti ginčytis.
- Eikit jūs, vis minit tikras ištališkas picas, joms padažo va nereikia. O šitoms reikia, tai kas čia, dirbtinės itališkos picos?! - nesutiko, tačiau šituo ir nusprendė baigti ginčą, nes šiandien daugiau pyktis nebenorėjo.
  Išgirdusi kitus Aurio žodžius, violetinplaukei liko tik pavartyti akis. Mat man kas nors ištrintų kokį atsiminimą. Ojojoj... Visgi, kiek pagalvojusi, kad sugalvotų atsakymą, pasakė:
- O nori, kad kas ištrintų tave iš mano atminties?.. Ir gerai, taip ir padarysim!
  Visi pabaigę valgyti ir dar kiek pailsėję prie stalo, susimokėjo ir pakilo eiti. Erka pirma išlėkė nuo šitos kvapų maišalynės, kuri, tiesą sakant, nekvepėjo vien picomis. O į piceriją prigužėjo eilėje laukusių žmonių.