[Aurora Frydenlund]

Įtaisiusi žoles ten, kur didžiąją dienos dalį tvieskia saulė, Aurora pasuko gilyn į sodą, link sienos per kurią prieš kurį laiko ropštėsi idant pasižiūrėtų į saulę. Su ano akiniais vaizdas nebebuvo toks ryškus, tačiau spalvos, nors ir prigesintos, vis tiek švytėjo tarytum kaip neįprastai, nepaprastai, ir truputėlį erzino. Šiaurietė įsiveizėjo į sieną. Jai dingtelėjo, kad dar nė karto nemėgino jos perlipti iš sodo pusės. Čia ji buvo ne tokia lygi, kaip iš gatvės, daugiau rievelių ir duobelių, tinkamų įsikibti. Ir daugiau žolių, augančių iš plyšių, daugiau samanų. Nieko keisto; kokiam augalui gali patikti augti iš gatvės, kur ant jo nuolat nusimyža praeinantys šunys ir/arba žmonės, kur prabirzgiantys žiobarų motociklai (kurių šitam mieste velniškai daug, kaip pastebėjo Aurora) trukdo šventą ramybę, gadina orą, kur ledais apvarvėję ir lipnūs mažių pirštai trukteli iš sienos, išrauna su šaknim ir už keleto pėdų numeta. Jokiam augalui negali patikti, ir Aurora, būdama arčiau žemės nei dangaus, kartais miesto krūmus ir medžius užjausdavo. Joks malonumas, kai tavo lapus skabo pasilinksminimui.
Čiulbėjo paukščiukai, ir mergina girdėjo juos taip aiškiai, lyg jų visa plunksnuota krūva būtų susirinkusi jai ant peties atlikti Magisijaus koncerto fleitoms a mažore. Ir staiga iš paukščiukų orkestro ir savų apmąstymų apie augaliukus iš gatvės klastuolę ištraukė švilpimas, vis artėjantis ūžesys ir baisingai garsiai sukrioktas perspėjimas. Spygtelėjo ir šastelėjo į šoną, nė nežinodama, ko tikėtis, griuvo į kažkokį labai šauniai kvepiantį krūmą, šio piktos aštrios šakelės pradūrė apsiaustą, įdūrė į vis dar it nutirpusią alkūnę, ir ak. Ten, kur prieš mažiau nei akimirką buvo jos galva, į sieną stuktelėjo pašėlusiai lėkusi šluota ir nukrito ant žemės.
Tačiau ilgai ta šluota negulėjo, ėmė vėl krutėti, o tada it traukiama kokios nematomos virvės nuskriejo iš kur atlėkusi. Aurora tebesėdėjo krūme savo išsiplėtusiais vyzdžiais it sriubos lėkštėmis stebeilydama į sieną, akivaizdžiai sutrikusi ir sukrėsta. Jos žolių pajautrintas ausis pasiekė susirūpinęs šūktelėjimas, o panelinimas, kurį buvo prakeikusi ir bato kulnu metaforiškai į žemę įtrynusi iki pat Vezuvijaus gelmių, ją ištraukė it iš vandens.
Baisiu paklaikimu išsikrapštė save iš kvepiančio ir badančio krūmo, išsirankiojo šio lapus iš plaukų ir nedrįsdama žengti žingsnio ten, į kur nulėkė baisingoji šluota, it įkalta sustojo vidury takelio. Ray-ban‘ai vis dar dailiai tupėjo jai ant baltos nosies.
- Kaaaaas per šūdas? – užstaugė. Gal nebuvo labai gražu taip elgtis, bet ak, šluotas gal reikia valdyti, velniai rautų. – Marijos angelo subinė!
Delnas, įrėžtas krūmo, sugniaužė jau ir taip sugniaužytą apsiausto klostę.

[Bastiano Zuccarelli]

   Bijodamas ir paleisti šluotą, kad ši vėl kam nors kur nors nestuktelėtų, Bastiano pasilenkęs ją laikė prispaudęs prie žemės it pasiutusią katę drimbančiom kapučino spalvos putom iš nasrų. Aplinkui dairėsi lyg kažką matydamas - iš tiesų mėgino nors kokį garsą užčiuopti, kas padėtų identifikuoti šviesiosios panelės gyvumo lygį. Kurį laiką pastangos buvo bevaisės ir jis jau buvo beišsigąstąs, kad nevaldoma šluota pridirbo kažką neregėtai blogo. Net nežinojo, ar dėl šito būtų kaltas jis, ar jam dirbti trukdanti turistė, ar ponia Fiashetti, nesugebanti šluotų laikyti taip, kaip pridera. Galima nusipirkti suvenyrinį puodelį, galima nusipirkti spintelę, gėlę vazone ar dar kokią tik nori nesąmonę ir ją laikyti kur tik nori, bet su šluotomis taip neveikia!
   Išgirdęs netikėtą Fiashetti namų gyventojos riksmą, pirmiausia krūptelėjo, o tada apsidžiaugė (viena džiaugsmo priežasčių galėjo būti į užsienietišką dūšią besišaknijantis itališkas triukšmingumas). Šitai rodė, kad, jei mergina ir nukentėjo, tai ji bent jau sąmoninga. Išgananti mintis - jis bent nebus įtrauktas į kokią nors tariamos žmogžudystės bylą. Dargi pripaišytų jį ir jo prabangius akiliorius nuo saulės į mafijos glėbį, ot tai būtų akibrokštas ir gėda visai giminei.
   - Mamma mia! Mamma mia! Ar tau viskas gerai? - atsišaukė nervuotas pietietis, lyg jiedu ne kieme stovėtų per kelių metrų atstumą nuo viens kito, o vienas kalno viršūnėj, kitas - kalno papėdėj.
   Kurį laiką jis šiek tiek panikuodamas galvojo, kaip čia prispaudus šluotą, kad pats galėtų nueiti, o šioji nesugalvotų jam pačiam akyse pažvaigždžiuoti. Pasišaukė Galileo, paguldė jį ant lenktyninės malkos ir pats apgraibomis pamėgino nueiti iki galimai nukentėjusiosios, žlibas didvyris. Kelis kartus neaiškiais daiktais susibadė rankas, braukdamas delnu per prastai nuobliuotą medieną įsivarė į delną rakštį, bet sustojo, kai jau visai netoli savęs išgirdo kvėpavimą.
   - Ar šluota į jus nepataikė? - sunerimęs paklausė juodaplaukis, pirštais dabar užčiuopdamas kaži kokį duriantį krūmą. Kas šitiems namams negerai, kad taip dievina spygliuotus, pavojingus ir nevaldomus daiktus?
   Ech, tokios nesėkmingos dienos kaip ši šluotmeisteris jau seniai neturėjo. Galgi, kaip sakoma, būna dienų lyg tyčia, mat būtent šiandien jis sužibėjo visu įmanomu neprofesionalumu ir bukumu.

[Aurora Frydenlund]

Norėjo atsišaukti jam atgal, kad jokia motina, net jo paties, nepadės. Bet neatsišaukė, pamąstė, kad angliškai neskamba labai šauniai, o itališkai pasakyt nemokėjo. Be to, jos garbusis, šluotų nenulaikantis svečias labai daug nepraranda nesuprasdamas jos išradingų keiksmų, kurie nukreipti jau ne vien į Merliną ar Magisijų, bet ir visas pasaulio marijas su jos angelais, visus raguotus padarus, kuriuos gebėjo atminti, ir jį patį, garbųjį šluotų svečią.
Mėnesį turėjusi suturėti visus keiksmus burnoj, dabar Aurora plūdosi ne prasčiau už vežiką ir jūreivį kartu sudėjus. Žinoma, jai nieko nenutiko, bet ak, nemanykite, kad emocinės žalos negalima įrašyti prie kaltinimų ir pareikalauti už ją solidžios, galeonais ir sikliais blizgančios kompensacijos.
Ji regėjo, kaip prie jos graibstydamas už medžių ir susibadydamas į krūmą artinasi anas šluotų meistras, savo baltom rainelėmis blizgindamas lyg ir į nieką, lyg ir visur. Tai, kad jis artinosi, greičiausiai reiškė, kad šluota sulaikyta, kad daugiau į Auroros gyvybę ji nesikėsins ir ši galinti grįžti. Vargšas krūmas, į kurį ji nuvirto. Fabiola nusuks pirštus, neduos vakarienės ir pietų savaitę, ir Aurora paras turės ištverti gyva ant haliucinogeninių lapų ir bjaurios bjaurios košės. Mirtis nuo šluotos koto į galvą staiga pasirodė labai viliojanti.
- Taip taip taip, man viskas gerai, - nepatenkinta ir susierzinusi, ir gal dar vis mažumėlę išsigandusi suburbėjo šiaurietė. Jai šiek tiek svaigo galva, bet tai galėjo būti ir sukramtytos žolės šalutinis poveikis. Niekam nebūtina apie tai žinoti. – Nepataikė, atsimušė į sieną, - bestelėjo pirštu už savęs, tačiau prisiminė, kad šiam jokie vaizdai neprieinami, tad ranką nereikalingai nusvarino.
Staiga susivokė, kad anas stovįs kažkaip nejaukiai arti, o ji vis dar tebedėvi jo asmeninius ir baisiai, vis dėlto, madingus akinius. Kažko susigėdo. Neregėtas dalykas, Aurora nesigėdydavo, kad ją kur vikingai su savo kirviais. Nuleido galvą, atsitraukė žingsnį. Kostelėjo. Nusikrapštė akinius nuo nosies ir kilstelėjo šiuos ketindama sugrąžinti šluotmeistriui ant veido.
- Grąžinu ray-ban‘us, - pranešė, idant šis nepagalvotų ko nors netinkamo pajutęs jos rankų prezenciją sau prie veido. Vaizdas tebebuvo skaudžiai ryškus ir spalvotas. Baltaplaukė prisimerkė, delnu prisidengė akis nuo plieskiančios šviesos. Ak, prisimins anuos lapus valgyt prietemoj. Ir vaivorykštiniai drakonai, kuriuos visai norėjo išvysti, turėtų daug gražiau šviesti tamsoje.
- Ar ta šluota.. hm. Sutvarkyta?

[Bastiano Zuccarelli]

   Bastiano taikiai tylėdamas išklausė visus užsienietės žodžius - nebūdamas visišku idiotu, suprato, kad čia tikrai ne lotyniški gėlyčių pavadinimai vardijami, bet jei keikiasi, vadinasi, gyvens. Kas gi nežino daktarų mėgstamo posakio - dzin jau tik tiems, kas viena koja ant slenksčio į anapus. Šita mintis visai pralinksmino ir suteikė vilties ir kantrybės ir šitai, reikėtų pastebėti, visai jam nepamaišė.
   - Džiaugiuosi, Neapolio šviesa, kad tau viskas gerai, - geraširdiškai nusišypsojo italas. - Dovanok man, išbalansuotos šluotos, kai tik pajunta meistro sutrikimą, iškart deda į... - būtų pasakęs ,,kojas" ar ,,kulnus", bet šiuo atveju šita frazė visai čia nelipo. - ... žabus.
   Iš garso apytiksliai nusprendęs, kurioje vietoje ji maždaug yr, per žingsnį atsitraukė atgal ir ištiesė tamsesnio gymio leteną, kad galimai padėtų atsistoti.
   Visgi vietoj rankos į ranką, jis tepajuto, kaip ant jo nosies vėl nugula gerai pažįstamas svoris, sušildytas svetimo snapo. Atviram veide vėl pasirodė šioks toks nustebimas ir jis sumišęs atitraukė delną atgal, supratęs, kad turbūt merginai pagalbos arba nereikėjo, arba nebereikia.
   - Dėkoju, Šviesele, - linktelėjo jis. - Kam tau jų visgi prisireikė? - nusprendė pasidomėti, nors nuojauta sakė, kad tų neaiškių turistų kartais visai nereikia per daug klausinėti - ką gali žinot.
   Atsiminęs, kad šuo vis dar guli ant šluotos, nors galimai nebuvo pats patikimiausias šio darbo darytojas (ką žinai, ką gali šluota dar sumąstyti, ypač, jei supras, kad nuo gauruotų letenų galima kur kas lengviau pasprukti), Zuccarelli išsyk apčiuopomis pasuko atgal. Šįkart ėjo kur kas drąsiau, mat atminty užsiliko potyriai, kur duria, kur rakštis, o kur - sąlyginai saugu.
   - Deja, nespėjau. Turėjau kelis klausimus, bet abejoju, ar galėsi į juos atsakyti, jei tos šluotos nepriklauso tau, - gūžtelėjo pečiais juodaplaukis jaunuolis. - Beje, ten su problemomis abi, o ne tik viena, - pridūrė patikslindamas.
   Pasilenkė, ištiesė delną ir juo susidūrė su drėgna šuns nosimi.
   - Geras šuo, Galileo, - pakasė ausis italas ir pasiėmė šluotą į kur kas patikimesnes savo rankas. - Labai padeda, kai ištinka įvairūs neregėti atvejai. Velniškai protingi gyvūnai tie šunys, - besišypsodamas burbėjo italas sau po nosimi, neaišku, ar sau, ar merginai.
   - Manau, eisiu tęsti savo darbų, - paskelbė jis po nedidelės pauzės.

[Aurora Frydenlund]

Susiraukė šiam pavadinus ją šviesele, bet ak, pati kalta šitokią pravardę savom lūpom užsitraukusi kaip kokią negandą, kaip kirvį virš galvos. Galiausiai linktelėjo pati sau, apsimetė, kad viską apie šluotų dėjimą į žabus ir meistro sutrikimą suprato. Nesuprato nė velnio, Aurorai šluotos buvo svetimas dalykas ir dažnai, jeigu galėjo išvengti, keliavimo jomis vengdavo. Jos didūs protėviai Nortumbrijos krantus ne ant šluotų pasiekė, o laivais.
Anam pasiteiravus, kurių galų jai prisireikė akinių nuo saulės, akimirką pasvarstė, ar prisipažinti. Pasakydama galbūt surizikuos, kad jis prasitars Fabiolai, bet, kita vertus, kokio velnio jis turėtų kažką kalbėti jos mokytojai, kas nesusiję su šluotomis? Aurora karčiai pati sau šyptelėjo nepatraukdama delno nuo antakių, saugančio jos jautrius išsiliejusius vyzdžius nuo ryškių spalvų ir šviesos.
- Suvalgiau tokią žolę, nuo kurios man truputį pajautrėjo akys. Vaizdas per ryškus, - išdėstė angliškai. Tokiu atveju, į klausimą atsakė, o jei anas nesuprato – tai ne jos problema. Savo vargšo liežuvio daugiau nekankins.
Tolstanti meistro nugara leido suprasti, kad jau saugu grįžti, kad šluota lyg ir nebepavojinga, bet ar tikrai? Anas juk turėjo būti patyręs su šluotomis, o Aurora išgirdusi vieną atskrendant, puolė slėptis į krūmą. Eiti ten, kur pašėlęs medgalis, ji nebenorėjo.
- Tikrai jau ne! Aš nieko apie tas šluotas nežinau! – šūktelėjo jam, tolstančiam su savo ray-ban‘ais, pavymui. Į ketinimus grįžti prie darbų tik linktelėjo, nesvarbu, kad jis nematė. Kuo greičiau jis sutvarkys tas šluotas, tuo ramiau jai bus miegoti, ir nereikės baimintis, kad kuri nors prasimuš pro sandėliuko duris, užskris stačiais laiptais, įsiverš į jos kambarėlį kaip medinė furija ir savo žabais išdurs akis.
Aurora pasiliko sode. Kone gėdingai susižvejojo iš pakampių kuolelių ir virvelių ir pririšo aplaužytą krūmą, suburbėdama vieną kitą herbologinį užkeikimą. Tada pati nulindo į sienos šešėlį ir gerą valandą pratupėjo ant dulkėto takelio tarp šiaurietiškų sniego rožių(kurios gegužę nežydėdavo – žydėdavo gruodį ir sausį, Aurora šiek tiek liūdėjo, kad negaus pamatyti skaisčiai melsvų, kone permatomų žiedų, siūbuojančių vėjyje tarp žiemiškai liūdnų sodo krūmų ir medžių). Saulė pamažu visiškai nurausvino dangų, Aurorai pasidarė nuobodu, o sukramtytojo lapo efektas išsivadėjo. Kitą kartą suvalgys du. Be to, netrukus turėjo pargrįžti Fabiola. Nors, jeigu negrįžtų, mergina pernelyg nenustebtų.
Aurora patraukė atgal į namą. Kyštelėjusi galvą pro galines duris, išvydo vis dar su šluotomis tebesikrapštantį svečią, kurio vardo tik dabar susivokė, kad nežino.
- Saulė nusileido, - pratarė. Niekada nemokėjo mandagiai išprašyti žmonių iš savo valdų, aukštėliau Europoje žmonės patys susiprasdavo, kad užtrukti ilgiau – nebemandagu. – Jeigu reikalinga, gali šluotas pasiimti.

[Matthew Turner]

Praėjo jau visa savaitė po to, kai Matthew visai netyčia Sienoje susitiko įdomią rudaplaukę mergaitę, kuri be viso kito paaiškėjo esanti dar ir Hogvartso mokinė. Juodaplaukiui pavyko ją prakalbinti ir, atrodo, sukelti pasitikėjimą. Ji netgi sutiko atvykti čia, į Neapolį, kur vasaros saulė kaitino išties neblogai.
Pietų Italijoje jiedu praleido jau tris dienas. Nenoromis Turner turėjo pripažinti, kad teks ieškoti darbo, nes kitaip paprasčiausiai neišgyvens. Žinoma, papildoma burna, nors valganti ir itin nedaug, pinigų sutaupyti nepadėjo, tačiau vyras sprendimo pakviesti mergaitę keliauti kartu visiškai nesigailėjo.
Buvo gražus rytas. Herbologas jau spėjo sudalyvauti viename darbo pokalbyje. Atsakymą gaus tik po kelių dienų, tad dabar buvo galima ramiai pailsėti. Buvęs profesorius gerokai jaudinosi, mat suprato, kad jeigu negaus ir šio darbo, pasitikėjimas savimi kris. O tada bus sunkiau tęsti paieškas, ir viskas gali pradėti suktis uždarame rate.
Vis dėlto dabar buvo galima apie tai nemąstyti. Darbo pokalbis praėjo visai neblogai, potencialus darbdavys atrodė protingas žmogus ir, laimė, gerai šnekėjo angliškai, mat Matthew visai neturėjo noro pasitikėti savo italų kalbos žiniomis. Taigi dabar buvo galima ramiai pasitrinti po Neapolio senamiestį, ko jis dar nespėjo padaryti. Prieš tris dienas atvykęs čia jis iš karto puolė į darbo paieškas, teko prisiminti, kaip naudojamas kompiuteris ir internetas. Visas tas tris dienas jis Deoiridh nematė, tačiau tikėjosi, kad mergaitė neprapuls. Nepagalvojo palikti jai pinigų, tačiau kai ta mintis atėjo į galvą, buvo per vėlu. Vis dėlto buvo akivaizdu, kad mažylė yra pripratusi gyventi ne pačiomis lengviausiomis sąlygomis.
Tą rytą, prieš eidamas į darbo pokalbį, Turner paliko raštelį ant mergaitės viešbučio durų. Siūlė vienuoliktą valandą susitikti prie Neapolio katedros. Tiesą sakant, buvęs profesorius visiškai nebuvo tikras, kad jis ras tą katedrą, tačiau spėjo, kad visada galima pasiklausti kelio. O štai Deoiridh tikriausiai visą tą laiką trynėsi po miestą, tad galima tikėtis, kad neblogai jį pažįsta. Tad susitikimo vietą tikrai ras.
Matthew sugebėjo rasti katedrą netgi kiek anksčiau ir žvilgtelėjęs į laikrodį pamatė, kad kelias minutes tikrai jam teks palaukti. Tai nebuvo problema, mat vyras norėjo pamąstyti. Nepaisant to, kad jiedu kartu praleido jau keletą dienų, Deoiridh vis dar buvo daugybę klausimų keliantis vaikas. Ir nors darėsi gana akivaizdu, kad ji niekur nedings (nebent nemaitinta tris dienas nuspręs, kad neverta čia gaišti laiko ir šiandien nepasirodys), juodaplaukis vis dar bijojo kelti tam tikrus klausimus. Kad ir toks paprastas dalykas: kaip ji visas tas tris dienas, kurias jiedu atskirai praleido Neapolyje, maitinosi?
Kažkada reikės tai išsiaiškinti, Matthew tai puikiai suprato. Vis dėlto jis nežinojo, ar jau galima klausti tokių dalykų. Vis dėlto pirmiausia reikėjo sulaukti, kol pasirodys pati Deoiridh. Vyras apsižvalgė. Mergaitės nebuvo matyti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Per visą savaitę Matthew nė karto neparodė, kad yra kuo nors įtartinas. Jis davė Deoiridh pavalgyti, užsakė neblogą viešbutį ir, svarbiausia, nesidomėjo tuo, ką ji veikia naktimis, kuriomis tame viešbutyje net nepasirodo.
Viskas skamba lyg ir neblogai. Ar netgi puikiai. Vis dėlto tai ir buvo priežastis, dėl kurios Deoiridh niekaip negalėjo liautis įtarinėti Matthew. Ji ir pati nežinojo, kuo tiksliai buvęs profesorius yra įtartinas. Vis dėlto kažkas buvo ne taip. Labiausiai tai pasijuto traukinyje į pietus. Atrodė, kad jiedu ramiai šnekasi apie dalykus, kurie neturėjo kelti problemų nei jai, nei jam. Vis dėlto vyriškis atrodė kažkoks keistai įsitempęs. Tarsi vis tiek kažką slėptų ar bijotų paklausti. Ir tas jo nuolatinis siūlymas pavalgyti, kai net ir penkerių metų vaikas būtų supratęs, kad juodaplaukis piniguose nesimaudo... Ne, čia tikrai kažkas kliuvo. Ir reikėjo išsiaiškinti, kas.
Vis dėlto Neapolyje viskas tarsi susitvarkė. Matthew pasakė, kad kelias dienas negalės susitikti, nes bus užsiėmęs. Ir, žinoma, negalės jos maitinti. Užsakė kambarį viešbutyje (kiek jis už tai paklojo pinigų?!) ir dingo. Per tą laiką Deoiridh skersai išilgai išnaršė Neapolio miestą. Suprato, kad čia išgyventi būtų daug paprasčiau. Visų pirma, žmonės daugybę maisto išmesdavo tiesiog į šiukšliadėžę. Rudaplaukė niekad nemėgo raustis šiukšlėse, tad tokia perspektyva nebuvo itin viliojanti. Tačiau daugybę maisto būdavo galima rasti ir picerijų ir panašių vietelių vidiniuose kiemuose. Tereikėjo žinoti, kaip ten patekti, o tokios patirties rudaplaukei tikrai netrūko.
Taigi maitintis keletą dienų ji galėjo lengviau nei lengvai. Taip pat buvo šilta, tad tomis naktimis, kai negalėdavo užmigti, ramiausiai sėdėdavo lauke. Deoiridh atrado vieną kiek netikėtą viešbučio pranašumą: niekam neįdomu, kur tu eini, net jeigu tą darai antrą ryto. Ir net jeigu tau yra trylika metų. Vieną kartą ji buvo perspėta, kad Neapolyje naktį gali būti pavojinga, bet tai buvo viskas. Daugiau niekas netrukdė eiti kur nori ir daryti ką nori. Panašu, kad ši šalis yra daug tinkamesnė gyventi negu šalta ir ne itin draugiška Škotija.
Ir štai po trijų dienų tokio gyvenimo Deoiridh rado raštelį. Matthew siūlė susitikti. Ar, tiksliau sakant, prašė susitikti. Tiesą sakant, mergaitė pradėjo dvejoti. Taip, vyriškis jai užsakė šį kambarį ir taip itin palengvino gyvenimą. Vis dėlto juk ji galėtų pernakvoti ir kur nors lauke, tad viešbutis nėra toks jau mirtinai reikalingas. Ar jai tikrai verta ir toliau palaikyti ryšius su tuo žmogumi? Juk jis garantuotai klaus, kaip sekėsi, ką ji veikė... Ir, žinoma, iš kur gavo pinigų maistui! Rimtas ir suaugęs žmogus tikriausiai nė nepagalvoja apie galimybę prasimanyti maisto ir be pinigų.
Po ilgų svarstymų Deoiridh suprato pasiilgusi pokalbių su Matthew. Nors kažkas ir toliau ten buvo neaišku, jai patiko šnekėtis. Ir netgi ne kurkti, o šnekėtis žmonių kalba. Tai, ko gero, buvo pagrindinė (o gal ir vienintelė) priežastis, dėl kurios ji nutarė nueiti iki katedros. Juk dingti galima visada: ši galimybė, palaikiusi mergaitę nuo pat šios keistos pažinties pradžios, niekur nedingo.
Atėjusi iki katedros Deoiridh pamatė, kad Matthew jau yra vietoje. Atrodė labai prašmatniai. Mergaitė apsidžiaugė nepamiršusi pati nusiprausti, nors rūbai, kuriuos vilkėjo, neatrodė labai puošniai. Panašu, kad tai yra dar vienas dalykas, kurio reikės prasimanyti neturint pinigų. Bet apie tai vėliau. Pirmiausia reikėjo ištverti visas mandagybes.
- Labas rytas, - priėjusi prie juodaplaukio pasisveikino Deoiridh.

[Matthew Turner]

Jau atrodė, kad Deoiridh neateis. Matthew, žinoma, apmąstė ir tokį variantą. Ir tai padarė daugybę kartų. Kodėl mergaitė turi būti prie jo prisirišusi? Viešbučio kambarys jai užsakytas dar trims naktims, gali ramiausiai ten pailsėti, kažkaip pavalgyti, o po to jau mąstyti, ar dar verta tęsti pažintį su šiuo dosniu žmogumi, ar tiesiog dingti. Juk anksčiau ar vėliau jai teks grįžti į Hogvartsą, kur, be viso kito, ji turi lovą ir maitinimą tris kartus per dieną.
Vis dėlto galiausiai juodaplaukis pamatė besiartinančią mergaitę. Tik dabar, kai buvo apsirengęs darbo pokalbiui, atkreipė dėmesį į tai, kokia Deoiridh apšiurusi. Na, gal ir nereikia stebėtis. Juk vis dėlto mergaitė net valgyti neturi už ką, iš kur ji gaus naujų drabužių? Ar jam teks pasirūpinti ir tuo? Matthew, ko gero, net neprieštarautų, tik tokiu atveju būtinai reikėtų gauti darbą. O tai kol kas buvo visiškai neaišku. Vadinasi, apie tai geriau nė neužsiminti.
- Labas rytas, - draugiškai nusišypsojo Matthew. Neslėpė nuo savęs: džiaugėsi, kad mergaitė pasirodė. Net jeigu tai ir reikš, kad jam teks rūpintis jos drabužiais ir visais kitais dalykais. Vyras tik dabar suvokė, kad labiausiai šia pažintimi džiaugiasi dėl to, kad dabar gali jaustis esąs reikalingas. Jis nėra tas nevykėlis profesorius arba brolis, nežinantis, ką daryti su gyvenimu. Ne, dabar jis yra suaugęs ir atsakingas žmogus, galintis pasirūpinti maža mergaite ir jai padėti. Tai buvo labai malonus jausmas ir Matthew neketino visko sugadinti.
Kadangi miesto visai nespėjo pažinti, herbologas tikėjosi mergaitės pagalbos. Vis dėlto galvoje kirbėjo ir jau puikiai pažįstamas klausimas: galbūt ji nori valgyti? Vis dėlto šnekos nesinorėjo pradėti tokiomis nuobodžiomis temomis. Ką įdomesnio jis galėtų pasiūlyti? Deja, tai nebuvo toks jau lengvas klausimas. Visas jausmas, kad jis yra reikalingas ir atsakingas, pradėjo kažkur nuplaukti. Buvo labai apmaudu. Ir reikėjo kuo skubiau tą apmaudą nustumti į šoną.
- Manau, turėjai laiko pasivaikščioti po miestą. Aš, deja, šios prabangos neturėjau visiškai. Tikriausiai žinai čia viską daug geriau nei aš. Kaip manai, kur galėtume nueiti?
Matthew žvelgė į mergaitę. Nežinojo, ar jam pasirodė, tačiau susidarė įspūdis, kad kažkurioje vietoje pasakė kažką ne taip. Permąstė ką tik pasakytus žodžius, tačiau jokio kliuvinio nerado. Teliko tikėtis, kad mergaitės susierzinimas ar sutrikimas jam tik pasirodė. Vis dėlto taip atkakliai spoksoti į ją nesinorėjo, tad Matthew nužvelgė katedros bokštą. Ramiai laukė kokio nors atsakymo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh labai tingėjo terliotis su visomis mandagybėmis, tačiau pasisveikinti reikėjo - tad ji tą ir padarė. Nenuostabu, kad ir Matthew pasisveikino (mergaitė prisiminė, kaip Sienoje jis tik žvilgtelėjo ir nieko nepasakė. Tada tai buvo keista). Bet kam, po galais, dar ir šypsotis? Šito rudaplaukė niekaip negalėjo suprasti. Galbūt dėl to, kad šypsena jai buvo tarsi silpnumo ženklas. Ne, šypsotis be didelio reikalo tikrai negalima. Ji nė už ką to nedarys.
Taigi į draugišką šypseną ji neatsakė. Neparodė, kad jai tai nepatinka, tačiau pati to daryti neketino. Deoiridh susimąstė apie tai, kad ji iš viso labai jau retai šypsodavosi. Ar tai buvo bandymas įrodyti (sau?), kad ji yra stipri ir gali daug ką ištverti? Juk žmonės (ne Deoiridh) dažnai mėgo šypsenas. Galbūt jeigu ji pradėtų tai daryti dažniau, būtų šiek tiek paprasčiau gyventi? Tai buvo mintis, verta dėmesio. Tačiau tą dėmesį jai reikės skirti ne dabar. Artimiausioje ateityje reikia nuspręsti, ar verta tęsti pažintį su šituo žmogumi.
Deoiridh pati nesuprato, kodėl iškilo tokie klausimai. Matthew jai nieko blogo nepadarė. Netgi priešingai, jis jau padarė daug gero. Tad kodėl ji ir vėl svarsto šitos pažinties tęstinumą? Juk, atrodo, viskas, ką jai reikia daryti, kartais pabendrauti su šituo žmogumi. Ji jau pati pripažino, kad jai patinka su juo pasišnekėti. Tad kad gi čia yra?
Nespėjus daugiau nieko pamąstyti ją pasiekė naujas Matthew klausimas. Pati nesuprato, kodėl, tačiau jis gerokai nustebino. Argi dabar ji čia jau vietinė? Na, taip, negali sakyti, kad visai nesusipažino su miestu. Bet... Juk ji tik vaikas, kur jau ten ką nors papasakos suaugusiam burtininkui! Mergaitė sutriko. Žinojo, kas jai pačiai patiko, tačiau kaip ji gali žinoti, ar Matthew domėsis tais pačiais dalykais? Be to, kaip netyčia nepapasakoti, kur išmetamas geriausios kokybės maistas? Atrodo, toks paprastas klausimas, tačiau net ir jis galėjo pridaryti problemų. Deoiridh ilgokai mąstė.
- Manau, galime tiesiog pasivaikščioti po senamiestį, - galiausiai pratarė ji. Tikrai nežinojo, ką dar galėtų pasiūlyti. - Čia daug visokių suvenyrų parduotuvėlių, jeigu norite kažką nupirkti.
Deoiridh nutilo ir pati suprato, ką pasakė. Atrodo, nieko blogo, tačiau buvo daugiau nei aiški užuomina į šeimą, artimuosius, draugus ar dar ką nors, kas liko Jungtinėje Karalystėje. Kur buvo jos protas užsiminti apie tokius dalykus? Juk tai tik paskatins Matthew pradėti klausinėti!
Negalėdama atsistebėti savo kvailumu mergaitė žvilgtelėjo į vyriškį ir patraukė tolyn nuo katedros. Jeigu jis nori būti vedžiojamas trylikametės, ką gi.

[Matthew Turner]

Deoiridh nesišypsojo. Matthew galvoje šmėstelėjo mintis apie tai, kad tikriausiai dar nėra matęs jos šypsantis. Vis dėlto nutarė, kad tai yra ne jo reikalas, gal ji turi kokią rimtą priežastį? O net jeigu ir ne, tai vis dėlto yra visiškai ne Turner reikalas.
Pasiūlymas pasivaikščioti po miestą, atrodo, yra visiškai paprastas. Ir visai logiška manyti, kad Deoiridh miestą geriau pažino negu jis. Visų pirma, Matthew spėjo, kad ji yra pripratusi trintis gatvėje. Be to, juk ji čia gali daryti ką nori. Turi daugybę laisvo laiko. Tad nenuostabu, kad ji Neapolį pažįsta geriau nei jis. Tad ko čia taip nustebti ir netgi galbūt sutrikti nuo pasiūlymo? Rudaplaukės sutrikimas privertė sutrikti ir herbologą. Atrodė, kad viskas dabar turėtų būti daug paprasčiau nei Sienoje, tačiau susidarė įspūdis, kad viskas tarsi prasideda iš naujo. O gal Deoiridh padarė ką nors, dėl ko nenori trintis po miestą su kitu žmogumi? Gal spėjo susipažinti su kokiais nors (ne)gerais žmonėmis? Tokios idėjos Matthew buvo labai ne prie širdies, tačiau yra kaip yra. Vyras suprato, kad neatsako už mergaitę. Vis dėlto per tris dienas ji daug ką galėjo nuveikti. Ypač jeigu Matthew spėjimas teisingas ir ji net ir Škotijoje neturi tikrų namų - nors šitai dar reikės išsiaiškinti. Kažkaip.
Pasiūlymas, kurį pateikė Deoiridh, buvo pats paprasčiausias ir logiškiausias. Matthew paklausė savęs, kodėl reikėjo taip ilgai mąstyti, tačiau joks atsakymas į galvą neatėjo. O štai suvenyrų parduotuvės jo visai nedomino. Beklaidžiodamas tarp dviejų - magiškojo ir žiobariškojo - pasaulių jis beveik prarado ryšį su šeima ir net chemikais broliais, su kuriais visada taip puikiai sutarė. Neturi nei žmonos, nei vaikų, o ir artimų draugų nelabai... Pasidarė kiek liūdna. Ko gero, labiausiai dėl to, kad suprato: jeigu kam nors ir pirktų kokį suvenyrą, tai tikėtinai būtų šita mergaitė, pasiūliusi keliauti į suvenyrų parduotuves.
- Gerai, galime pasivaikščioti, - stengdamasis nustumti liūdesį atsiliepė Matthew. Jis matė, kaip mergaitė tolsta, tačiau kelias akimirkas dar pastovėjo. Kažkaip reikėjo nustoti galvoti. Deja, sunkiausia negalvoti yra būtent tada, kai labiausiai to nori. O štai kai ką nors apmąstyti reikia, galva sėkmingai lieka tuštutėlė...
Galiausiai Matthew tarsi atsitokėjo ir skubiai patraukė paskui mergaitę. Susimąstė dar ir apie tai, kad galbūt ir ji norėtų kam nors nupirkti kokį suvenyrą. Net apsvarstė, gal reikėtų duoti šiek tiek pinigų ir lai daro ką nori... Vis dėlto netrukus šią mintį buvęs profesorius atmetė. Juk jeigu ji turėtų kam ką nors pirkti, tikėtina, kad tai būtų šeima. O tokiu atveju jie būtų čia... Matthew ir į galvą neatėjo, kad trylikametė gali ką nors pirkti draugams. Kita vertus, tai būtų geras klausimas, ar ji iš viso turi draugų.
Herbologas pasivijo mergaitę ir lyg tarp kitko paklausė:
- Ar tu gerai sutari su savo koledžo draugais?
Jis prisiminė ją užsiminus apie tai, kad niekam neįdomu, ką ji veikia. Bet ar gali viskas būti taip blogai? Matthew tikėjosi, kad ne.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Buvo be galo apmaudu ir galbūt netgi pikta. Ant ko? To Deoiridh nežinojo. Galbūt ant savęs, galbūt ant Matthew. Bet labiausiai turbūt ant visos situacijos. Jiedu ir vėl grįžo į "aš tavim nepasitikiu"-"aš nenoriu tavęs įžeisti" stadiją. Atrodė, kad jiems pavyko šitai pereiti, tačiau ir vėl stojančios keistos ir nejaukios pauzės vertė manyti, kad taip vis dėlto nėra. Tad ką daryti? Kaip visiškai įveikti šitą kvailą būseną, kuri pradėjo jau gerokai erzinti? Deoiridh atsakymo nežinojo. Įtarė, kad reikia pačiai labiau pasistengti, tačiau iš kur jai žinoti, ar Matthew nustos tirtėti, kad tik neįžeistų? O tiesiai šviesiai išrėžti, ką galvoja, rudaplaukė nesiryžo. Šiaip ar taip, jis yra suaugęs žmogus.
Bet kam reikia tiek tylėti prieš pasakant "gerai"? Tai švilpei buvo visiškai nesuprantama. Norėjosi tik skėsčioti rankomis ir dūsauti. Vis dėlto ji pasistengė tokius jausmus nuslėpti. Ne, geriau nieko nesakys. O tai paims ir pati įžeis Matthew.
Ji ėjo kažkokios siauros gatvelės link ir ne iš karto suprato, kad vyras su ja neina. Vos spėjo tai suvokti, jis atsirado šalia ir paklausė klausimo. Deja, tas ir vėl buvo toks, kuris vertė susimąstyti. Deoiridh susiraukė. Įdomu, ar jis to paklausė dėl idiotiškos užuominos apie suvenyrų parduotuves (nors pats apie jas nepasakė nė žodžio tik dabar susivokė mergaitė), ar jam tiesiog nekaltai smalsu. Vis dėlto kažką atsakyti reikėjo.
- Aš su jais nebendrauju, - ramiausiai pareiškė Deoiridh. - Kartais pabandau ką nors išgąsdinti varlės pavidalu. Deja, neatrodo, kad burtininkai itin bijo šių nuostabių gyvūnų. Vis dėlto geriausiai Hogvartse sutariu būtent su keturkojais. Dvikojai man... Dažniausiai nelabai įdomūs.
Deoiridh nutilo ir susimąstė, kaip keistai turėjo skambėti jos žodžiai. Ir galbūt netgi pasipūtėliškai. Tai mergaitei ne itin patiko, mat visai nenorėjo pasirodyti esanti pasikėlusi. Vis dėlto ir teisintis nesinorėjo, tad ji nieko nebesakė. Patraukė siaurąja gatvele ir žvalgėsi. Esant ne vienai viskas atrodė kitaip. Visų pirma, ji įtarė, kad nereikės rūpintis, kur gauti maisto. Nesinorėjo apie tai galvoti, nes jautėsi taip, tarsi tik išnaudotų Matthew (o ar tai nebuvo tiesa?), deja, mintys, besisukančios mergaitės galvoje, leidimo neprašė. Buvo netgi sunku nesižvalgyti į kiekvieną pralindimą, kuriame turėtų būti įmanoma rasti maisto. Animagė susikaupusi žiūrėjo į pastatus ir tik dabar suprato, kad čia yra gražu. Ne tik daug išmetamo gero maisto, tačiau ir pastatai gražūs. Geriau nei Sienoje pasakė sau rudaplaukė ir atsisuko į Matthew.
- Man atrodo, klaidžioti šitomis siauromis gatvelėmis galima kad ir visą dieną. Jeigu norite, galime kaip tik tai ir padaryti.
Jeigu po to sustosime kur nors pavalgyti mintyse užbaigė Deoiridh. Ji suprato: jeigu jis nenupirks užkąsti, toks vaikščiojimas bus tik tuščias laiko švaistymas.

[Matthew Turner]

Matthew pasirodė, kad Deoiridh tarsi kažkuo nepatenkinta. Niekaip negalėjo suprasti, kas sukelia tokią reakciją. Ar tai kas nors, ką jis pasakė? Ar tai, kad jie yra kartu? Juk tada pati galėjo neateiti. Ne, viskas buvo pernelyg sudėtinga, kad Matthew norėtų į tai gilintis. Geriau jau leisti įvykiams klostytis toliau ir tikėtis, kad viskas nesibaigs blogiausiu. Nors... O kas būtų tas "blogiausias"? Tai buvo dar vienas klausimas, į kurį herbologas nebūtų galėjęs atsakyti.
Klausimas apie bendramokslius, ko gero, nebuvo pats tinkamiausias. Jis ir vėl privertė mergaitę susimąstyti. Ak, kaip gerai buvo traukinyje, kur jiedu tiesiog kalbėjosi! Matthew nebebūtų galėjęs pasakyti, ką jiedu aptarė, tačiau sugebėjo rasti temą, kuria galėtų diskutuoti be šitos kvailos įtampos. Deja, ko paklausė, to paklausė, juk žodžių neatsiims. Kažin ar yra burtažodis, grąžinantis ištartus žodžius? staiga susidomėjo Turner, tačiau suprato, kad net jeigu ir žinotų tą burtažodį, būtų neverta net bandyti. Jis ir vėl nukrypo prie nemalonių temų. Kas tai? Ar kažkoks iki šiol neatrastas pomėgis save kankinti? Ar bandymas įsijausti į mergaitės būseną? Ji tikrai nėra pats laimingiausias žmogus - tai buvo galima suprasti per kelias akimirkas. Negi Matthew bando pasijusti niekam tikęs tik tam, kad geriau suprastų ją? Tai būtų buvę siaubingai absurdiška. Ko gero, pakankamai absurdiška, kad buvęs profesorius taip ir padarytų.
Temos apie bendramokslius jis nutarė netęsti. Akivaizdu, kad mergaitei tema nėra pati maloniausia, o tęsti diskusiją varlių tema vyrui nesinorėjo. Puikiai suprato, kad jeigu ji bandytų taip išgąsdinti būtent jį, jai pasisektų tiesiog nuostabiai. Ne, apie tai geriau net negalvoti.
Vyras neskubėdamas ėjo paskui mergaitę ir bandė mėgautis akimirka. Deja, grožėtis itališka architektūra neleido galvoje besisukančios mintys. O jų buvo visokių. Ir tai, ką jis čia daro, ir klausimai, kodėl jis vis dar bando padėti šitai mergaitei, ir klausimai, kiek laiko jis nori šitame mieste dirbti (kad tik pasisektų gauti darbą!), ir netgi svarstymai, kada pagaliau kur nors nusės. Jau gal ir laikas, ar ne?
Sunkias mintis pertraukė Deoiridh žodžiai. Jie buvo visiškai "nepavojingi". Tai buvo kaip tik tai, ko reikėjo Matthew. Tad jis pasistengė atrodyti kuo žvalesnis. Kažkaip reikėjo negalvoti.
- Visada mėgau siauras gatveles, - pratarė herbologas apsižvalgydamas. Pagaliau pastebėjo, kad čia išties gražu. - Tikrai galime čia neblogai pasivaikščioti. Vėliau kur nors stabtelėsime užkąsti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Į gana keistą mergaitės pareiškimą, kad jai žmonės nesantys labai įdomūs Matthew tarsi nereagavo. Ar bent jau nieko nepasakė. Deoiridh nenorėjo nuolat nagrinėti vyro veido, tad nežinojo, ar iš veido išraiškos būtų buvę galima išskaityti daugiau. Dabar buvo įdomiau, kodėl jis nieko nesako. Ar pajuto mergaitės šaltumą šitoje temoje ar paprasčiausiai bijo varlių? Animagė nejučia išsišiepė. Pasvarstė galimybę kada nors pasiversti į varlę ir patikrinti šią prielaidą geriausiu - praktiniu - būdu. Vis dėlto jeigu Matthew varlių bijo, geriausia tą būtų daryti po pietų ar vakarienės. Progomis normaliai pavalgyti taip lengvai švaistytis negalima. Ir gal vis dėlto ne šiandien. Deoiridh nebuvo tikra, ar norėtų tranzuoti nuo čia iki pat kelto Prancūzijoje, kuriuo ir vėl tektų persikelti esant varlės pavidale.
Ši mintis mergaitei visiškai nepatiko. Nesinorėjo galvoti apie grįžimą į Angliją, net jeigu tai ir padarytų likus vos kelioms dienoms iki mokslo metų pradžios. Nors buvo akivaizdu, kad škotė į Uig miestelį šią vasarą nenukeliaus, galvoti apie Jungtinę Karalystę vis tiek nesinorėjo. Ne, geriau pabūti čia, kur šilta ir yra maisto.
Eidama gatve Deoiridh tylėjo. Atrodė, kad juodaplaukis yra giliai apie kažką susimąstęs, tad nesinorėjo trukdyti. Tylėti mergaitei niekada nebuvo problema. Nebent tais atvejais, kai virsdavo varle. Kurkimas buvo vienas iš mėgstamiausių jos užsiėmimų. Ak, tos naktys Hogvartso kieme su visomis žaliaodėmis draugėmis!
Vis dėlto anksčiau ar vėliau reikėjo atsakyti į Matthew klausimą ir tikėtis jo atsakymo. O pastarasis mergaitę labai nudžiugino. Žinoma, ne dėl to, kad vyras sutiko pasivaikščioti gatvelėmis - tas, tiesą sakant, jai buvo nei šilta, nei šalta. Paprasčiausiai herbologas paminėjo maistą. Tai buvo kaip tik tai, ko reikėjo Deoiridh, kad ji varlės eksperimentą atidėtų kuriam laikui. Tiesa, mintis apie tai, kad Matthew galbūt tai nutuokia, nė nešmėstelėjo.
- Gerai, - trumpai tarstelėjo rudaplaukė. Stengėsi neatrodyti pernelyg laiminga, mat kadangi Matthew buvo ką tik paminėjęs žodį "pavalgyti", iš karto suprastų, ko ji džiaugiasi. Nebent yra visiškas kvailys (šitos hipotezės škotė dar nebuvo atmetusi). Vis dėlto, nepaisant to, kad pagrindinė priežastis ir toliau bendrauti su Matthew buvo maistas, Deoiridh pamažu suprato, kad jai patinka vyriškio kompanija. Žinoma, draugu jo vadinti tikrai negalima, tačiau pasišnekėti yra visai smagu. Tik reikia kažkaip išmokti bendrauti tokiomis temomis, kurios sukelia pernelyg daug minčių.
Deoiridh labai nemąstydama traukė ta pačia gatve, kai priėjo kažkokią siauresnę. Joje iš karto į akis krito kažkokia ledainė. Ledų mergaitė gyvenime nebuvo valgiusi, tačiau teko girdėti, kad visi vaikai tai dievina. Kaip išspręsti šitą problemą? Kelias akimirkas mąsčiusi švilpė lyg tarp kitko pasiūlė:
- Gal sukame čia?

[Matthew Turner]

Atrodo, tos įtampos nebuvo įmanoma nusikratyti. Matthew leido baigti nemalonią temą, tačiau nuo to, deja, nepasidarė ne kiek lengviau. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip bijo įžeisti tą mergaitę. Na taip, jeigu ji pabėgs, bus liūdna, nes bus prarasta tokia keista draugystė. Vis dėlto nieko tragiško neatsitiktų. O ta nuolat juntama įtampa nebuvo itin didelis malonumas. Tad herbologas suprato, kad reikia kažką keisti, jeigu nori išsaugoti bendravimo džiaugsmą. Tačiau kartu keisti buvo ir šiek tiek baisu, nes vis atrodė, kad kur nors padarys ką nors ne taip. Situacija atrodė šiek tiek be padėties.
Trumpas mergaitės pasakymas "gerai" tarsi bylojo, kad ir ji nesijaučia itin laisvai. Tai, ko gero, neturėjo stebinti. Juk, tiesą sakant, Matthew bet kada gali ja nusikratyti. Vis dėlto yra suaugęs burtininkas (ši mintis buvusį profesorių prajuokino), o ji - tik porą kursų baigusi mokinė. Tokiu atveju ji prarastų viską, ką šis bendravimas teikia. Tikėtina, kad pirmoje vietoje (o gal ir vienintelis sąraše) būtų šiltas maistas. Tačiau Matthew norėjo tikėti, kad jeigu tektų tokį sąrašą pildyti, Deoiridh į jį įrašytų ir dar ką nors. Galbūt jame atsirastų ir bendravimas, nors, ko gero, neužimtų itin aukštos vietos.
Norint, kad pokalbiai pakiltų prioritetų sąraše, reikėjo juos kažkaip tobulinti. Tereikėjo prisiminti, ką (ir, svarbiausia, kaip) jie kalbėjo traukinyje į Neapolį. Kodėl ten viskas buvo taip paprasta? Kas buvo atsitikę? Negi jiedu sukūrė kažkokį tvirtesnį ryšį, kuris sėkmingai subyrėjo vos per tris pietiniame mieste praleistas dienas? Tuo tikėti nelabai norėjosi.
Herbologas atkakliai svarstė, kaip jam pradėti lengvą ir nerūpestingą pokalbį, kai Deoiridh staiga sustojo. Vyras apsižvalgė ir iš karto išgirdo pasiūlymą. Kadangi mergaitė kaip ir turėjo būti gidė ir galėjo vesti, kur nori, klausimas buvo kiek keistas. Tam turėjo būti priežastis. Matthew žvilgtelėjo į gatvelę, tačiau nieko ypatingo joje nepastebėjo. Nebuvo ir priežasties neiti, tad jis linktelėjo ir pasuko į pasiūlytą gatvelę. Neilgai trukus akis užkliuvo už gan prabangiai atrodančios ledainės. Nepaisant to, kad Deoiridh nemokėjo itališkai, labai tikėtina, kad suprato, kas tai: ženklas buvo toks didelis, kad jo nepastebėti galėtų nebent aklasis. Matthew tarėsi supratęs, kodėl rudaplaukė paklausė leidimo eiti būtent čia. Tikriausiai ji norėjo ne leidimo eiti šia gatvele, o gauti ledų... Turner ir vėl susimąstė. Jeigu jis paklaus, ar ji norinti ledų, mergaitė tikriausiai iškart supras, kad buvo perprasta. Bet jeigu ji nedrįsta paprašyti, o Matthew, tai suprasdamas, nepasiūlys, ji galiausiai liks be šio skanėsto. Jau atrodė, kad tai yra dar viena padėtis be išeities. Vis dėlto herbologas tarsi netyčia stabtelėjęs priešais ledainę atsisuko į mokinę ir kuo nerūpestingiau paklausė:
- Gal norėtum ledų? Sakoma, kad Italija yra garsi šiuo saldėsiu.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Neatrodė, kad Matthew labai reagavo į klausimą. Tarsi iš viso nieko nei sakė, nei darė - tik pasuko į pasiūlytą gatvelę. Mergaitei buvo smalsu, ar vyras suprato užuominą. Ar pasiūlys ledų? Jeigu ne, ką daryti tada? Prašyti tikrai nebūtų malonu - juk vis dėlto šis beveik nepažįstamas žmogus jau kurį laiką ją ir taip šeria. Galbūt tokiu atveju išeitų prie pietų ar vakarienės gauti desertą? Deoiridh suprato: dabar nenusiramins, kol kokiu nors būdu neparagaus šito saldumyno. Nepaisant to, kad paprastai tokiais dalykais ne itin domėjosi (šiaip ar taip, tai nėra pirmo būtinumo dalykas, kai nuolat turi galvoti, kaip išgyventi), dabar atrodė, kad ledai Italijoje yra pats svarbiausias atlikti privalomas dalykas.
Matthew stabtelėjo ne kur kitur, o kaip tik prie tos pačios ledainės. Deoiridh bandė ką nors užuosti - juk baisiausiai skanūs dalykai turi kvepėti, ar ne? - tačiau niekaip nesisekė. Mergaitė pajuto kylantį nusivylimą, tačiau kaip tik tada Matthew pasiūlė nupirkti tų ledų. Ką daryti? Nesutikti būtų kvaila. Bet jeigu jie bus neskanūs, bus dar kvailiau! Kelias akimirkas galvojusi Deoiridh nedrąsiai tarstelėjo:
- Norėčiau. Niekada neteko ragauti, įdomu, koks skonis...
Turbūt buvo galima tikėtis, kad Matthew, pats pasiūlęs, sutikimo nepalaikys įžūlumu. Nors kas ten jį žino? Tiesą sakant, vyras buvo itin keista ir sunkiai suprantama asmenybė. Vis dėlto ledai pernelyg viliojo mergaitę, kad ji sugebėtų atsispirti.
Nužvelgusi įmanomus variantus pamatė tiesiog nuostabiai nupieštą braškę. Nė nežinojo, kad ledai būna skirtingų rūšių, tačiau piešinys ją papirko. Vėlgi ne itin drąsiai žvilgtelėjo į Matthew ir paklausė:
- Ar būna braškinių? Galima paragauti?
Pati nesuprato, kodėl, tačiau jautėsi labai kvailai. Galbūt dėl to, kad tai buvo pirmas kartas, kai ji beveik tiesiogiai kažko paprašė? Na, nepaprašė, bet gana aiškiai davė suprasti, kad nori. O tai tarsi reiškė, kad ji išties tik naudojasi tuo, ką gali suteikti ši pažintis. Deja, jausmas nebuvo pats maloniausias.
- Ačiū, - tyliai padėkojo mergaitė nežinodama, kaip pradėti valgyti ledus. Reikėjo tikėtis, kad juodaplaukis nusipirks ir sau, kad ji pamatytų, kaip tai daroma. Prisikišusi porciją prie nosies atsargiai pauostė. Pajuto kažkokį silpną kvapą, tačiau tai vis dar nebuvo tai, ko tikėjosi. Dabar mergaitė gana rimtai išsigando: ką daryti, jeigu jai tikrai nepatiks? Atrodys kaip idiotė!
Galiausiai įsidrąsino atsargiai lyžtelėti. Kelias akimirkas nesuprato, kas tai įvyko mat, nepaisant pavadinimo, nesitikėjo, kad ledai bus tokie šalti. Vis dėlto atrodė, kad jie yra gana skanūs, tad lyžtelėjo dar kartą.
- Oho! - nesusilaikiusi sušuko rudaplaukė. Pasirodo, buvo tiesiog pasakiškai skanu! Netikėtai atsirado kita problema: kažkaip reikėjo nepraryti per kelias akimirkas.