0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Prieš 3 metus »
   Neapolis (išvertus iš italų kalbos - naujas miestas, o čia nuotaikai) - trečiasis pagal gyventojų skaičių Italijos miestas, įsikūręs ant jūros kranto ir šalia Vezuvijaus ugnikalnio. Įkurtas dar Antikos laikais, apytiksliai VII amžiuje prieš mūsų erą, dabar laikomas pagrindiniu pietų Italijos kultūriniu ir ekonominiu centru. Svarbesnis faktas maisto mylėtojams (taigi, švilpiams) - 1830 metais čia įkurta pirmoji picerija.
   Neapolio senamiestis su 17 km² teritorija yra didžiausias Europoje, dalis jo nuo 1995 m. paskelbta UNESCO pasaulio paveldu. Vienas garsesnių pastatų – barokinė Neapolio katedra, verta paminėti ir vieną įspūdingiausių pasaulyje Nacionalinį Archeologijos muziejų. Aplankyti verta ir seniausią ir vieną prestižiškiausių pasaulyje San Carlo teatrą. Reikia pasakyti, kad kainos čia taipogi dažniausiai nesikandžioja.
   Siauros gatvelės, žydras vanduo, unikali atmosfera, kurios nerasi niekur kitur pasaulyje, - ar yra pasaulyje dar tobulesnis miestas? Deja, Neapolio pakaušyje irgi slypi kažkas panašaus į Voldemortą - miestas yra katastrofiškai prišiukšlintas, o dar jame veikia ir vietinė mafija Camorra – seniausias organizuoto nusikalstamumo sindikatas šalyje. Suerzinti, beje, gali ir visur ir nuolat plėvesuojantys iškabinti skalbiniai, o apie sienas ir bjaurojančius, ir puošiančius grafičius ir kalbėti nėra ko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Bastiano Zuccarelli »
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #1 Prieš 3 metus »
Aurora lipo per akmeninę sieną kažkur senamiesčio pakrašty, ant kalvos. Ji galėjo ir nelipti, galėjo įeiti pro namo, kuriam priklausė sodas už sienos, duris, pereiti vėsų kambarį ir pro galines duris išeiti į reikiamą sodą. Bet merginos manymu, lipti per sieną buvo kur kas smagiau, nei paprastai vaikščioti pro duris. Net jeigu tai nelabai patiko žolininkei, pas kurią mokėsi hilerės amato jau kokį mėnesį.
Leidosi saulė, ir miestas apačioje buvo nuklotas blankia, rausvai oranžine šviesa. Aurora tikėjosi, kad nuo sienos atsivers gražus vaizdas. Taip ir buvo, klastuolės akys išsiplėtė, į lūpas nuvinguriavo mažutis vypsnys. Tada ji nušoko į sodą ir pranyko už kampo, tik žalsvai mėlynas hilerės praktikantės apsiaustas švystelėjo vėjelyje.
Po akimirkos mergina pasirodė virtuvėje su glėbiu įvairiausių žolių, kurių žiobaro šiltnamyje turbūt ir nerastum. Sumetusi jas į kriauklę, užpylė vandeniu ir paliko. Šaltame vandeny nenuvys, ir sutvarkyti galės vėliau. Diena ėjo į pabaigą, baltaplaukė jautėsi pavargusi, o dar didesnį nuovargį varė ir mintis apie tai, kad keltis turės paryčiais, idant iki pusiaudienio spėtų sutvarkyti tam tikrus reikalus. Antroj dienos pusėj ketino nusileisti į miestą, galbūt prie vandens.
Staiga pasigirdo beldimas į duris. Aurora šūktelėjo savo mokytoją, tačiau šiai neatsiliepus, pati nužingsniavo prie durų delnuos gniaužydama lininį rankšluostį ir mintyse perkratydama visas savo varganas italų kalbos žinias. Temokėjo vos keletą žodžių, tuos pačius paprasčiausius ačiū, laba diena ir viso gero. Nujautė, kad teks imtis vertimo burtų pagalba (o šis, kaip žinia, buvo bjaurus, prastas ir kažin ko dažnai nukreipdavo kalbą į nelabai šventą pusę. Aurora nenorėjo įgyti pasileidėlės iš Norvegijos reputacijos).
Baltaplaukė atidarė duris.
- Ką? – paklausė itališkai, kaip galėdama mandagesniu tonu. Meldėsi savo pagoniškiems dievams, kad ištarė suprantamai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Aurora Frydenlund »
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #2 Prieš 3 metus »
   Popietė Italijoje - šventas reikalas, kuomet tik turistai maklinėja kur nors gatvėmis - save gerbiantys bato žemės gyventojai karščiausią dienos dalį leidžia pietaudami su šeima ir snūduriuodami pokaičio. Ko gero, ir visoje pietų Europoje laikas po vidurdienio kelioms dienoms sustoja. Tik pietiečiai žino, kad per daug skubos ir pastangų varo tik į nervus, o nervai naudos nevaro niekam, tad kodėl gi neprisnūdus?
   Popietės tylai pamažėle rimstant vienu Neapolio burtininkų kvartalu neskubriais, plačiais žingsniais žygiavo aukštas tipinis italas su nelabai tipiniu Italijoje šunimi. Pagal profesiją - šluotų meistras, ne per seniausiai pabaigęs mokslus, bet jau šiaip bei taip besisukantis (čia apie žmogų, ne šunį). Kai dirbi savo darbą sąžiningai ir neužsikeli kainų į neregėtas aukštumas, gali užsigarantuoti ramų ir užtikrintą kilimą patirties ir karjeros laiptais aukštyn. Kalbant apie šuns profesiją, jis buvo aklojo vedlys, kurio karjera irgi buvo sėkminga, jei ją matuosim šeimininko meile ir skanėstais.
   Ant nosies pūpsojo juodi akiniai nuo saulės, ant peties jaunuolis buvo persimetęs nedidelę paprastą kuprinę. Priešais jį bėgantis už pavadėlio pririštas Labradoro retriveris sustabdydavo šeimininką priešais gatves ir karts nuo karto tam tikru judesiu pranešdavo priešais esant stulpą ar kitą kliūtį.
   - Amico mio, Galileo, - garsiai pagyrė šunį italas, sustojęs prieš reikalingą namą. Pastarasis maršrutas jam buvo gana gerai žinomas, todėl kelionė per daug neišvargino nei jo, nei retriverio.
   Palaukęs, kol šuo suras, per kurią vietą užeiti, iškviestasis šluotų meistras priėjo prie durų ir pasibeldė. Tuomet atsitraukė, kad, jeigu kas, durys nevožtelėtų jam per snapą.
   - Labas vakaras, panele, - džiugiai itališkai pasisveikino jis, iš balso nusprendęs, kad kalbasi su mergina ar mergaite, žodžiu, kiek jaunesniu padaru. - Ar jūs - Fabiola Fiaschetti? - maloniai pasiteiravo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Bastiano Zuccarelli »
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #3 Prieš 3 metus »
Aurora atkėlė smakrą idant jai pasisektų pažvelgti į atėjūno veidą. Akimirką prisimerkė mėgindama nuspręsti, ar jį buvo kur mačiusi, tačiau ak, visi italai jos nepatyrusiai akiai atrodė vienodai, ar su akiniai nuo saulės, ar be. Mergina ant skruosto pajuto pro praviras duris įpūtusį šiltą vakaro vėjelį, kažkur nuo jūros, nešantį silpną druskos ir jūržolių kvapą.
Ji suprato tuos kelis išgirstus žodžius, ar bent jau manėsi suprantanti. Atėjusiajam reikėjo ne jos, aišku, kad ne jos. Baltaplaukės mokytoja tarp Neapolio burtininkų buvo žinoma, Aurora tai suprato iš gausių svečių užėjimų. Net viena kitas žiobaras, ir šiais laikais nepasitikintys tradicine medicina, užbėgdavo čia visokių tai arbatų ir tepalų, nuo kurių magiškai (nes į juos buvo prikišta ne tik žolių, bet ir magijos. Kad ir kaip skambėtų) pagydavo. Pati Aurora buvo vieną kartą pristatyta kaip atvykėlė iš šiaurės, o jos vaidmuo žaidime taip ir nebuvo atskleistas. Tačiau, regis, niekas jos buvimo pernelyg nesiskundė. Ar nepastebėjo.
 Aurora menkai šyptelėjo, sumurmėjo pasisveikinimą, kurį pati buvo nemandagiai pamiršusi ir iškosėjo greitą prašymą luktelėti. Paliko praviras duris ir tarpdury stoviniuojantį svečią, šitaip tarytum be žodžių kviesdama įeiti, jei šis panorėsiąs.
Nulindusi giliau į namą, sustojo šalia siaurų laiptų ir užvertusi galvą garsiai šūktelėjo savo globėjos vardą. Ši neatsiliepė. Nepasigirdo ir skubrių žingsnių nei girgždančių laiptų. Aurora šūktelėjo dar kartą, o tada įsitikinusi, kad Fabiola ryškiai kažkur išėjusi, atsiduso. Akimirką pastovėjo nervingai gniaužydama apsiausto kampą, o tada galiausiai grįžo prie laukiančio atėjūno.
- Fabiolos nėra, - ištarė frazę, išmoktą ir jau daugybę kartų ištartą atėjusiems ieškoti jos mokytojos. Galbūt reikėtų nustebti, tačiau raganos dažnai nebūdavo. Ypač sekmadieniais. Į baltaplaukės lūpas įvinguriavo kreivokas vypsnys, akyse sužibo tarsi koks atsiprašau. Sekundę patylėjusi pridūrė:
- Ar galėčiau kuo padėti aš? – kalba buvo aplaužyta, pačios Auroros ausims vargiai suprantama ir turbūt šiek tiek juokinga. Akimirką Aurora susinervino, ar tik nebus nusikeikusi ar pasakiusi ko nors kito netinkamo. Nebūtų buvęs pirmas kartas, tačiau anais kartais jos netyčines nešvankybes girdėdavo tik Fabiola, ir ši tai priėmė kaip neišvengiamybę. Dabar situacija buvo kitokia.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Aurora Frydenlund »
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #4 Prieš 3 metus »
   Bastiano pakreipė galvą ir jau norėjo paprašyti merginos, kad pakartotų, ką sakė, bet netikėtai pasigirdus žingsniams beliko laukti. Na, ir tikėtis, kad pataikė į teisingą namą, o ne į kokį turistų, akinius nuo saulės siejančius su vietine mafija, viešbutį, kaip jau kažkada neseniai buvo nutikę. Aklasis vis pamanydavo, kad gal dėl šito reikėtų akinių atsisakyti, bet... Kažkaip pasijausdavo nejaukiai, kai jam bekalbant žmonės sutrikdavo ir imdavo klausinėti, kas negerai.
   Nusiklausęs, kaip duris atvėrusioji šūkauja po tuščias gryčias, juodaplaukis jau sumetė, kame bėda. Net tokio ganėtinai paprastas vardas merginos lūpose skambėjo labai jau ne itališkai - greičiausiai šitas žmogus buvo iš užsienio. Pasilenkęs vaikinas pakasė Galileo paausius - šuo ramiai tupėjo jam prie kojos ir kantriai laukė. Greitai iš vidaus vėl pasigirdo žingsniai. Aklasis buvo įpratęs klausytis ir nagrinėti žmonių eisenas ir garsus, tad sugaudė, jog čia bus grįžusi ta pati mergina.
   - Nieko baisaus, panele, tokiu atveju, patikinu jus, kad užeisiu rytoj, - plačiai numojo ranka dar plačiau besišypsantis Zuccarelli, išgirdęs aiškiai suprantamą pranešimą.
 Tai, kad žmonės išsikviečia meistrą ir vėliau apie tai pamiršta, nebuvo naujiena. Italija buvo kartais per daug atsipalaidavusi šalis, nors kartais ir pačius italus tai šiek tiek erzino.
   Jau buvo besisukąs, kai nepažįstamoji vėl prabilo. Šįkart jos kalbą suprasti buvo sunkėliau - kliuvo ir žodžių tvarka, ir tariamosios nuosakos vartojimo subtilybės. Atvirame italo veide pasirodė šioks toks sutrikimas, kai užsienietė baigė dėstyti savo mintį.
   - Jūs susilaužėte stuburą, panele? - pasitikslino aklasis, pamintijęs, kad galgi netyčia tam tikra prasme susidūrė su likimo drauge. - Jums reikia pagalbos? - perklausė dar kartą, kiek labiau sunerimęs.
   Be abejo, su sulaužytais stuburais šluotų meistras elgtis nemokėjo (nors būtų labai ne pro šalį - varžybose dažnai ne tik šluotų kotai lūžta), tad būtų iškvietęs pagalbą. Nors nemanė, kad šitokia trauma galėtų įvykti taip tyliai, jog stovėdamas prie atvirų namo durų ir klausydamasis visų mirtingosios žingsnių, jis būtų galėjęs praleisti tokį garsą.
   Apie tai, kad žmonės sulaužytais stuburais negali vaikščioti, susijaudinęs net pamiršo pagalvoti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Bastiano Zuccarelli »
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #5 Prieš 3 metus »
Aurora visai susinervino. Raukšlės ant rūbo tikriausiai jokiu lygintuvu nebeatlygins, taip smarkiai sugniaužė tą nelaimingą melsvai žalią kampą. Buvo betraukianti iš kišenės lazdelę ir beburbanti pastarąjį mėnesį vis dažniau kartojamą burtažodį. Kam jau kam, bet Aurorai nepatiko būti nesuprastai ir nesuprantančiai. Ir gal būtų galėjusi kaip nors magiškai įsprausti sau italų kalbos pradmenis į galvą, tačiau tai prilygtų invazinei minčiai, nenatūraliam mąstymui, tad Aurora geriau kankinsis.
Taigi, ir buvo betraukianti lazdelę, kai išgirdo, jos ausis pasiekė milijoną kartų mokantis kartotas sau žodis, ano su niekuo supainioti ir negalėjo. Kaulų pavadinimus ji mokėjo it sveiką Mariją (sveikos Marijos nemokėjo), sau naktimis vietoj lopšinės dainuodavo, vardindavo pirštų, rankos kaulelius saulės atokaitoje ravėdama aplink mandragoras. Aurora akimirką nudžiugo taip, tarytum gegužės septynioliktoji būtų atėjusi anksčiau laiko. Tačiau tik akimirką, jos antakius keistai suraitė nesupratimas, o į balsą išsiliejo susierzinimas:
- Stuburą? Stuburą? – pakartojo ji. – Ne. Ne ne.
Ji nieko nesakė apie stuburą, bet ak, tai tebuvo vienintelis, kone neginčijamas įrodymas, kokia siaubinga buvo jos italų kalba. Veik negirdimai išsprūdo norvegiškas keiksmas. Už tokius Fabiola jai nesukinėjo pirštų, tai ir neatprato. Jeigu tik kaulų vardijimas lotyniškai jai padėtų, išvardytų. O ir ano balse tarėsi išgirdusi nerimą, svarstė, ką tokio baisaus apie stuburus būtų galėjusi pasakyti.
Staiga jai šovė mintis. Jeigu jau tarimas toks baisus, jeigu jau liežuvis lūžta ir lankstosi bekalbant, tebūnie kalba vyksta kitaip. Nenorėjo žingsniuoti pirmyn atgal nuo durų iki durų, tad siektelėjo atėjūno rankos ir truktelėjusi įtraukė į namą. Duris paliko atviras. Tada iš įvairių pakampių susižvejojo plunksną ir pergamento skiautę ir paskubomis ant šios suskrebeno tą patį klausimą. Ir galbūt gramatiškai neteisingai, bet dabar bent jau suprantamai. Atkišo popierėlį svečiui.
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #6 Prieš 3 metus »
   Tyla velniškai trikdė Bastiano, bet norėjosi viską išsiaiškinti iki galo. Laimei, greit mergina sureagavo į jo žodžius, kad ir ne itin džiuginančiai. Būkim optimistai - dabar buvo bent jau aišku, kad niekas neaišku. Galbūt italas turėjo pamėginti pakalbinti ją angliškai? Regis, jo anglų kalba buvo suprantama, kad ir gerokai palaužyta ir italizuota.
   Nespėjęs nė žodžio ištarti, staiga jis pajuto, kaip šalta maža rankelė sugriebia jo delną ir stipriai trūkteli. Ant kokios harpijos jis čia užsirovė?.. Iš netikėtumo nebesusimąstė nė apie galimą slenksčio egzistenciją - ir vat ant šito pasimovė, visu ilgiu išsitiesdamas ant grindų. Šuo už nugaros piktai sulojo, prabėgo jam pro šoną ir atsistojęs priešais šeimininką piktai suurzgė ant mergiotės. Kitaip ir būti negalėjo - jis buvo ne tik vedlys, bet ir gynėjas, nors tokioj situacijoj Bastiano užpultas dar nebuvo. Netgi nežinojo, ar protinga būtų dabar pasakyti, kad mažumėlę neprimato.
   - Uffa! Uffa! - lėtai stodamasis garsiai reiškė nepasitenkinimą.
   Skaudėjo į sieną atsitrenktą galvą, dar blogiau, kad krisdamas iš rankų išmetė ir kuprinę - ir dabar priklaupęs rankomis užčiuopė, kad visa jo įrankija buvo pasklidusi plačiai po grindis. Savaime aišku, net nepastebėjo jam prieš nosį kišamo lapelio - veido oda pajuto tik kažkokį keistą vėjo dvelktelėjimą, dėl kurio juodaplaukis atšoko atgal, tikėdamasis smūgio.
   - Galileo, Galileo! Einam, - Bastiano pasišaukė šunį ir nukreipė išskėstą delną į įrankius. Šie dailiai sušoko atgal į įrankių kuprinę.
   Italas apgraibomis ieškojo durų - šičia jau nebesijautė saugiai. Sprendžiant iš to, kad kai buvo įtemptas vidun, durų trinktelėjimo dar nebuvo girdėti, jis laukan turėjo ištrūkti greitai. Nors jis galėjo ir suklysti - po miestą šiandien blaškėsi šioks toks vėjas, o jis visada kėlė problemas girdėjimui. Išskleidus pirštus į ranką įšoko ir Galileo pavadėlio kilpa. Su šunim, kuris matė, kurioj čia pusėj šviesa, buvo kur kas paprasčiau.
   Prieš išeidamas italas čiuptelėjo sau už veido. Velnias! Ir akinius paliko ten. Trumpam stabtelėjo ant šaligatvio, tragiškai nelogiškai svarstydamas, ar verčiau pasiimti savo senus ir patogius akinius, ar visgi artimiausioj krautuvėj mėgint susiveikt naujus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Bastiano Zuccarelli »
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #7 Prieš 3 metus »
Kai ant Auroros ėmė loti ir urgzti atėjūno šuo, o pats atėjūnas atšoko nuo jos popierėlio it nudegintas, Aurora sutriko, vyzdžiai tik išsiplėtė kone užpildydami visas blyškiai žalias raineles. Šis atrodė sutrikęs, persigandęs, ir klastuolė žengė žingsnį atgal, nesuprasdama kas ir kaip. Delnas vėl susirado tą patį suniurkytą apsiausto kampą, pirštai į šį įsisuko it viesulas, it sūkurys.
Nenutuokė, ką padarė ne taip. O regis, ir nieko blogo nepasakė, vien kažką apie stuburus ir slankstelius sumakalavo. Akimirką dingtelėjo mintis, gal tai jos veidas, o gal tai rankos, nusėtos randeliais, bet ak, jos veidui viskas gerai, o randeliai vos įžvelgiami. Akimirką tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip šis, pašaukęs šunį ir pašėlusiai laikydamasis sienų išsinešdino lauk.
Fabiola jai nusuks pirštus, vieną po kito. Nebuvo galima taip elgtis su svečiais Italijoje. Jokiais. Su mafija, jai sakė, būk ypač atsargi. Nesvarbu, kad jie labiausiai žiobarai, daugelis jų turi prie savęs it pasaitėliu pririšę galios ištroškusį magą, kuriam nesvetima juodoji magija. Tačiau šis nebuvo panašus į juodąja magija užsiiminėjantį tipelį. Aurora atsiduso. Fabiola jai nusuks pirštus, visus. Ir atsisakys pritaisyti atgal. Žolininkė buvo griežta, net jeigu netyčinius itališkus keiksmus ir atleido. Už angliškus Aurora gaudavo sprigtą į smilkinį. Už norvegiškus nieko.
Mergina žingtelėjo uždaryti duris, kai akį patraukė ant minkšto vilnonio skraidančio kilimo nukritę juodi akiniai nuo saulės. Ji čiuptelėjo juos ir išlėkė pro vis dar praviras duris į gatvę.
- Ei! – šūktelėjo. – Palikai akinius! – šį kartą nebesivargino rasti itališkų žodžių, nemanė ir žinanti tokius. Galbūt šis italas nėra stereotipiškas italas, kuris tik linksi galva į tavo angliškus pasiteiravimus, o tada pašūkauja kažką savo įnoringa kalba ir išsišiepęs nueina. Prisivijusi toli nenuėjusį vyrą, buvo atsargi prie jo šįkart nesiliesti, nesiartinti per arti. Ir vis dėl to, atsidūrusi priešais ir pakėlusi akis šiam į veidą, žiojosi pakartoti, kad šis palikęs šį tą, tačiau iš burnos išsprūdo tylus aiktelėjimas.
Akimirką stovėjo prasižiojusi, tada siektelėjo šio delno, idant įtaisytų į jį pamirštuosius akinius nuo saulės, tačiau sustojo.
- Palikai akinius, - pakartojo. Laisvu delnu vėlgi sugniaužė apsiausto kampą.
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #8 Prieš 3 metus »
   Vis dar gaištant savo laiką ir gyvybę stoviniuojant ant šaligatvio, tai, dėl ko jis vis dar buvo čia, pats atsidūrė prie jo. Na, prieš tai išgirstas šūksnis jį dar labiau išgąsdino, bet vėliau išgirsti pakankamai aiškūs angliški žodžiai priminė ir patvirtino italo teorijas - taip, užsienietė. Aišku, pasitikėjimo ja tai anaiptol nepridavė.
   - Mamma mia! Dėkoju, - prabilo ir jis angliškai, ko gero, kur kas blogesniu tarimu nei atėjūnės, tačiau visgi suprantamu.
   Išgirdęs netikėtą aiktelėjimą ir numanydamas, kas iššaukė tokį garsą, Bastiano staiga susivokė, kad ne taip ir akivaizdu, kad jaunuolis su šunim ir juodais akiniais vidurdienį yra aklas. Juolab, kad tik vietiniai gerai žinojo apie Zuccarelli sveikatos sutrikimą, o šioji mergina akivaizdžiai nebuvo gimusi Neapolyje. Koks beviltiškas žioplys!
   - Tu ne iš Italijos, panele? - pasiteiravo jis, pokalbį tęsdamas angliškai bei viltingai tiesdamas delną, kad atgautų savo akiliorius. - Reikėjo iškart taip sakyti, - apmaudžiai skėstelėjo rankomis jis, o atviram veide pasirodė beviltiškumas dėl visos šios situacijos.
   Viską apgalvojus pasidarė visai aišku, kad tai galėjo būti viso labo nesusipratimas. Dievaži, kas gi daugiau? Nejaugi kas nors pultų dar netgi nepatyrusį ir ne per plačiai žinomą šluotų meistrą? Absurdas! Tik narcizas galėtų taip pagalvoti!
   - Dovanokit, man, panele, už tokį nesusipratimą! - staiga susijaudinęs italas parpuolė prieš merginą ant kelių, jei nebūtų aklas, būtų išdrįsęs ir delną pasiekti, kad pabučiuotų jį, taip atsiprašydamas.
   Deja, buvo visai žlibas ir rizikuoti paimti ne už delno negalėjo. Štai tokiais momentais labiausiai gailėjosi, kad neturi akių kaip akių - kaip normalus žmogus. Kai vienintelė gyvenimo šviesa - profesionalus ir protingas šuo, gyvenimas tampa gana sudėtingas.
   - Buvau ponios Fabiolos Fiaschetti iškviestas sutaisyti jos šluotą. Ar galėtumėte atleisti aklam meistrui už neapdairumą ir tokį bjaurų nesusipratimą? - pakeltu tonu toliau tauzijo Zuccarelli.
   Kažkas tolumoje atsidarė langą, kad pasigrožėtų žavinga pietų Europos drama, vykstančia tiesiog už keliolikos metrų.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #9 Prieš 3 metus »
Norėjo juoktis. Ir džiaugtis, kad šis nesąs iš tų, kurie angliškai nė mur mur. Kad ir su akcentu. Kad ir aplaužytai. Galų gale, negražu būtų buvę juoktis iš iškreiptos anglų kalbos, kai pati mėginusi lamdyti liežuvį idant ištartų ką kito, nei slankstelis, pasimovė ant savo pačios ieties. Mieto. Tvoros, karties. Kardo, kaip seras Kadogenas iš tų paveikslų netolimais ateities būrimo kabineto Hogvartse.
Nė sekundės nelaukdama įtalpino pamirštuosius akinius (ray-ban‘ai, pastebėjo Aurora. Neįprasta.) vyrui į delną, ir sukosi eiti atgal į savo (Fabiolos) vėsų prieglobstį su storu ir minkštu vilnoniu skraidančiu kilimu. Sumurmėjo, kad taip, ji tikrai ne iš šių kraštų. Argi nebuvo aišku nuo pat pradžių?. Buvo bežengianti tolyn, jau pakėlus vieną koją nuo grindinio, tačiau ak, jos visos viltys apie svečio netipiškumą buvo nupūstos, nutrenktos ir sudaužytos į šipulius.
Nieko kito turbūt ir negalėjo tikėtis. Aurora viešėjo Neapolyje per trumpai, kad būtų gavusi pilną Italų dramatizmo dozę, tačiau vis dėl to, gandai sklinda. Šluotų meistrui parkritus ant kelių ir ėmus maldauti atleidimo, šiaurietė sutriko ir susierzino. Kas taip daro, kokio velnio? Jie juk tegalėjo mandagiai vienas kitam linktelėti (nieko tokio, kad Aurora stovėjo kiek šonėliau) ir nueiti savais keliais. Ak, ne. Čia tokių dalykų nebūna.
- Taip taip, tau atleista, - skubiai išbėrė ir raminamai patapšnojo per petį. Norėjo, kad šis atsistotų ir baigtų visas nesąmones. – Nustok mane vadinti panele, - dar paliepė, o į balsą įsiliejo susierzinimo gaidelės. Panelė, panelė. Aurora gal ir atrodė paneliškai, gal jos balsas skambėjo taip, tačiau pati savęs jokiu būdu nebūtų taip nei pristačiusi, nei vadinusi. Fabiola irgi rinkosi mieliau ją vadinti vardu arba tiesiog mergiote. Bet gal čia buvo burtininkės meilės išraiška, ji pati ir težino tai.
Ausis pasiekė šluotų minėjimas, ir staiga ji prisiminė, kad Fabiola jai sakė, tikrai sakė. Gal prieš savaitę, gal prieš dvi dienas. Aurorai sudrebėjo delnai. Nusuks pirštus, nusuks pirštus. Ir neduos vakarienės savaitę.
- Šluotos! – šūktelėjo. – Tikrai. Eime, parodysiu šluotas, - ištarė kuo aiškiausiai ir lėčiausiai. Tada apsisuko ir nužingsniavo atgal į namą.
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #10 Prieš 3 metus »
   Atgavęs prarastuosius akinius Bastiano galų gale visiškai įsitikino visa tai tebuvus klaida bei merginos kilniaširdiškumu. Kokia laimė, kad jis sutiko tokį puikų žmogų, tik kaip ir gaila, kad susipažinimas buvo toks nesklandus. Sulaukęs dar ir draugiško patapšnojimo per petį, juodaplaukis lėtai atsistojo, jau visai atgavęs ūpą.
   - Dėkoju tau! - šūktelėjo jis. - Jei negaliu į tave kreiptis panele, galbūt galėčiau sužinoti tavo vardą? - lipšniu balsu pasiteiravo.
   Pietietis, gal ir ne pats inteligentiškiausias, nebuvo ir labai bukas - užsienietės balse išgirdo keistą irzulį ir piktumą. Savaime aišku, ji galėjo susinervinti, kai jiedu įpuolė į tokią keistą situaciją, nors jam ir nebuvo aišku, ko čia taip nervintis. Atsiprašė, susitvarkė - gi viskas. Na, bet būdamas tikrų tikriausiu neapoliečiu ir šiek tiek žinodamas turistų tipus, jis nuspėjo, kad šis padaras tikrai ne iš pietų Europos, jei išvis iš Europos.
   - Galileo, sek, - italas suspaudė rankoje pavadėlį, leisdamas šuniui sekti paskui nepažįstamąją. - Sakei, šluotas? Maniau, kad ponia Fiashetti pageidavo pataisyti tik vieną, na, bet nieko baisaus, - linksmu tonu čiauškėjo jis, žirgliodamas užsienietei iš paskos.
   Jaunasis šluotmeisteris atsargiai peržengė slenkstį ir pagarbiai uždarė lauko duris, lėtai praėjo minkštu geraširdžiu skraidančiu kilimu, besiramstydamas į sienas ėjo per kambarius, vadovaudamasis klausa bei šunim. Grindys menkai tegirgždėjo, namas buvo maloniai vėsus - dvelkė šiokia tokia prabanga. Turbūt nieko keista - žolininkė buvo garsi ir vertinama, gal kartais netgi pervertinama.
   - Seniai tu čia Italijoj, pan..? Iš kur atvykai? - pažėrė klausimų Zuccarelli, atidarinėdamas lagaminą ir imdamas įrankius. - Ar ponia Fiashetti sakė, kas konkrečiai nutiko su šluotomis? - pasidomėjo jau profesionaliau, staiga nukreipdamas pokalbį kita linkme.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #11 Prieš 3 metus »
Nusivedė jį per namą, per minkštą skraidantį kilimą, kurį staiga panoro justi ne batų padais, o savo pačios kojų pirštais, kaip būdavo anksti rytais, saulei dar neperskrodus spinduliais tamsiai mėlyno dangaus už Vezuvijaus keteros, žvaigždėms dar nepasislėpus už jūros. Anksti rytais, o jos ir laukia toks pat rytas po keleto valandų. Svarstė, gal būtų protinga, protinga nueiti miegoti... Bet ak, vandeny mirksta žolės, o jų taip palikti negalima.
- Mano vardas - Šviesa Šiaurėj, - pusiau juokais atsakė. Vardo sakyti nenorėjo. Niekada nežinai, ar jo prašantysis nėra fėja ar koks kitas vardus išmanantis ir valdyti gebantis padaras.
Aurora sustojo priešais šluotų sandėliuko duris. Šis buvo įtaisytas po kitais laiptais (namas buvo didelis) netolies galinių durų, vedančių į sodą. Truktelėjusi jas atvėrė ir trputį nustebo, kai šluotos neišbarbėjo jai ant galvos. Fabiola neskraidydavo daug, Aurora čia atvyko žiobariškais būdais, tad mergina nelabai suprato, kam jai tiek šluotų (net penkios!). Nebent jos mokytoja pasirodysianti esanti fėjų giminės ir šluotas naudoja idant nušluotų laiptus. Tai buvo keista mintis, invazinė mintis, ir Aurora greitai nupurtė šią nuo minčių lentynėlės galvoje.
Ištraukė dvi šluotas, tas kurias kadaise (arba prieš savaitę, arba prieš tris dienas - šičia merginos prisiminimai buvo migloti) Fabiola nurodė kaip keistai besielgiančias. Atkišo jas šluotų meistrui.
- Štai šios. Nežinau, sakė, kad keistai elgiasi, - kone žodis į žodį persakė mokytojos mintį. Aurora šluotų neišmanė. Skristi mokėjo, tačiau ne per sniego audras ir ne per lietų. Skristi mokėjo, tačiau tik tiek, kiek prireikė nusigauti iš vienos vietos į kitą. Skraidyti nemėgo, jai labiau patiko žemė, nei oras.
Ji neatsakė į klausimus apie jos atvykimo aplinkybes. Nemanė, kad tai reikalinga anam vyrui žinoti informacija. Dar mėnesis, ir ji vyks atgal į Škotiją, į pilį, pabaigti savo oficialių mokslų, išlaikyti egzaminų. O tada... tada eis, kur pasaulio srovės nuneš. Galbūt grįš į Norvegiją.
Pristačiusi šluotas į patikimas (šluotoms patikimos, ne jai) rankas, pargrįžo į virtuvę ir ėmėsi žolių. Plovė, rūšiavo, skalavo, kai kurias suskabė ir sutraiškė, kai kurias surišo į kuokštus ir burtais nudžiovinusi vandenį ruošė sukabinti viršuj, palėpėj, arba rūsy, idant išdžiūtų, kitas... su kitom darė kitus dalykus. Vienos, turčinčios keistų, į piksių šūdukų miltelių poveikį panašių savybių, lapą sukramtė. Bet niekam nereikėjo to žinoti.
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #12 Prieš 3 metus »
   - Už kilniaširdingumą aš tave vadinsiu Neapolio Šviesa, - akinančiai išsišiepė italas, visai neblogai pagavęs ne itin gerą bajerį.
   Jei jau mergina nenori atskleisti savo vardą - lai jį turisi, negi skauda. Nelabai jau tikėjo, kad tokį keistą vardą dalintų kur nors pasauly, nebent ji buvo kokia aborigenė ar indėnė. Deja, patikrinti jis kaip ir niekaip negalėjo. Nors...
   - O esi kada nors žaidusi sportinius žaidimus su bumerangais? - kuo nuoširdžiausiai nuskambėjo klausimas Bastiano balse. - Australai išmoko apdumti varžovus, kai pritaikė bumerangų savybes savo šluotoms, - sukrizeno jis. - Girdėjau, belgai ir švedai bendram projekte vis dar laužo galvas, kaip australams pavyko į šluotkotį įkišti bumerangą, - smagiausiai įsirėmęs rankomis į šonus pasakojo toliau, net kai jau sustojo prie spintos.
   Štai tuomet šluotų meistro veido išraiška visai pasikeitė, jis surimtėjo ir labai pagarbiai ir atsargiai paėmė abi šluotas iš merginos rankų. Šluotmeisteriui nevalia užmiršti, kad sugedusi šluota yra pavojinga gyvybei net nesėdint ant jos.
   - Gal galėtum patikslinti, kuo pasireiškia tas keistumas? - pasiteiravo jis, pirštais lėtai skirstydamas ir tyrinėdamas žabus. Šluota pašoko jo rankose aukštyn, bet jaunuolis šitam jau buvo pasiruošęs - sulaikė ją, kad kotu ši neišmuštų lubų, ir tuomet raminančiai patapšnojo per kotą.
   Pajuto, kaip mergina išėjo - tiesą sakant, labai jau nelaiku, nes dėl šluotų jis norėjo užduoti nemažai klausimų. Nebuvo tikras, kad į juos galėtų atsakyti ne jų savininkė, todėl kolei kas neskubėjo. Kita vertus, saugiau visada dirbti vienam.
   Delnu tvirtai suspaudė, bet nesugniaužė, šluotkočio ir šluotos uodegos susikirtimo tašką. Kažką sumurmėjęs kelias sekundes stovėjo, taip laikydamas šluotą, o tuomet padėjo ją ant žemės, atsiklaupė ir atsegė kuprinę, kurioje visada patogiai laikė ir nešiojosi įrankius.
   - Hmm, - murmėjo jis, kaip jam atrodė, panosėje, nors sprendžiant iš garsumo, itališka panosė turėtų būt velniškai didelė, - Aureolė 2013, smulkios problemos su pusiausvyra dėl nelabai tinkamo laikymo, - jis atsidarė spintą, kad įsitikintų, jog kabliukai nebuvo labai tinkami kaip tokio tipo šluotai. Tat patikrinęs vėl spintą uždarė.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Aurora Frydenlund

  • VII kursas
  • *
  • 106
  • Taškai:
  • promiscuous child
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #13 Prieš 3 metus »
Jausmas buvo it užspaudus nervus ir nutirpdžius visas galūnes. Aurora galėjo prisiekti, kad jos oda bėginėjo nematomi vabalai su adatėlėmis vietoj kojų. Ir tikėjosi, kad keitėsi tik jos fiziniai pojūčiai. Juk tai tebuvo vienas lapas to augalo, kurio pavadinimą Fabiola atsisakė jai išduoti (idant nepradėtų grįžus į Hogvartsą augint kur ant palangės ar tolimam šiltnamio kampe) ir dar pagrasino, kad jei atras dedančią ūgliuką į lagaminą, sumedžios ją per visą Europą ir išraus liežuvį. Nuo vieno lapo neturėtų kažin kas baisaus darytis, be to, ji buvo atsargi. Atsargi septyniolikmetė, kuri laipioja per sienas, nes naudotis durimis yra nešaunu. Kurgi ne.
Ji baigė tvarkytis su savo žolėm ir tas, kurios turėjo džiūti kabėdamos, užnešė į palėpę. Belipdama laiptais žemyn kone pajuto, kaip išsiplečia jos akių juodieji irisai (vyzdžiai) ir gaudo kiekvieną mažiausią šviesos blykstelėjimą. Vaizdas staiga įgavo ryškių spalvų, ir ak, turėjo dėkoti savo dievams, kad visam name tvyrojo prieblanda.
Vėlgi pasiekusi virtuvę, į rankas įsitaisė padėklus su žolėm, kurios turėjo džiūti dieną naktį lauke, gertis saulės ir žvaigždžių šviesos ir vėjo nuo jūros, vėjo. Taip, ponia Fiaschetti, atsimenu, kad vėjas būtinas, mintyse truputį susierzinusi Aurora kalbėjosi su Fabiolos veidu. Ji pražingsniavo apie šluotas ir aureoles kažin ką neįprastai garsiai (per garsiai) murmantį šluotmeistrį, kojos spyriu (mat rankos užimtos) atidarė galines duris, vedančias į sodą ir.. užsimerkė aiktelėjusi. Saulė, nors ir laidoj, nors ir ne tiesiai, tiesiog tvieskė. O ir žali sodo medžių lapai rodėsi pernelyg žali ir šiek tiek per garsiai šlamantys nekaltam, švelniam vėjely, kuris savo aštriais gūsiais truputį raižė vis dar nematomų vabalų su adatinėm kojom smaigstomą odą. Aurora nusisuko nuo durų, tėkštelėjo padėklą netoliese ant suolelio pasieny ir nusikeikė. Tas vienintelis lapas baisingai padidino jautrumą visą ko. Kažin, ar surijus rozmarino šakelę nenusidegins liežuvio. Ak, o kas būtų, jei lapai būtų buvę du? Šiaurietė buvo linkusi tikėti Fabiolos pasakojimais, kad įjunkusieji regi vaivorykštinius drakonus ir delno dydžio drugelius.
Ji pamažėle atsimerkė. Susivokė į lauką su savo per visą rainelę išsiplėtusiais vyzdžiais eiti negalinti. Nebent, ak, nebent turėtų kuo apsaugoti akis. Staiga į galvą jai šovė nelabai tinkama mintis. Kaip galėdama garsiau prisiartino prie šluotmeistrio ir neperspėjusi niekaip kitaip, tik pusėtinu murmtelėjimu esą ji tik pasiskolins, nukėlė šio nepaprastuosius ray-ban‘us jam nuo nosies ir užsisodino ant savosios. Pasaulis maloniai patamsėjo ir šiaurietė, netarusi daugiau nė žodžio, čiupo savo žoles ir išsibogino pro duris į sodą.
"Who was he to say he wasn’t a promiscuous boy like all the other teenagers? It makes sense, kind of. He was seventeen-ish when he died. There was five-ish years of promiscuity that could have been going on that he had zero recollection about."

*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Senamiestis (Neapolis, Italija)
« Atsakymas #14 Prieš 3 metus »
   Neapolio šluotų meistras klūpomis toliau krapštinėjosi prie Aureolės, Labradoro retriveris kantriai drybsojo šalia jo, padėjęs galvą ant žemės. Atsargiai ir neskubėdamas aklasis išėmė iš žabinės uodegos porą sulūžusių žabų. Naujų kol kas nedėjo - šiuo metu neturėjo beržinių detalių, o šitam daiktui bet kokie netiko.
   - Nekliudo dainavimas? - staiga šūktelėjo jis, mat muzika italui labai jau padėdavo susikaupti.
   Neišgirdęs jokio atsakymo pamanė, kad jei šeimininkus tai erzins, jie taip ir pasakys. Kiek tyliau nei visada užtraukė kažkokią ryžtingą neapolietišką dainušką. Tiesą sakant, buvo pastebėjęs, kad šluotas, ypač šiltesnių kraštų, kad ir ne profesionalo atliekama muzika veikė. Skandinaviškas šluotas verčiau taisyti tyloje, arabiškų geriau visai netaisyti, nes šokinėja kaip pakvaišusios. Arabai šluotų daryt nemokėjo, jie labiau užsiiminėjo magiškais kilimais.
   Bastiano perėjo prie pusiausvyros sistemos. Atlaisvino varinį žiedą, pritvirtintą prie šluotkočio, ir užčiuopė po juo kaži kokį gelžgalį, iš pirmo palietimo sprendžiant, einantį kiaurai šluotkotį. Prastas sprendimas. Italas nutilęs pakraipė galvą ir pajuto pro šalį kažką einant. Turbūt ta pati mergina - niekieno kito žingsnių pietietis negirdėjo. Neišgirdo, ką ši labai nepietietiškai tyliai murmtelėjo, tik pajuto kaip akiniai vėl dingsta nuo nosies, palikdami jo beveik visai baltas akis be apsaugos ir maskuotės.
   - Ei, - šūktelėjo jis stodamasis dėl netikėtumo ir su siaubu pajuto, kaip šluota ištrūksta šiam iš rankų bei išdūzgia paskui keistuolę. - Saugokis! - užbliovė ant visų namų, taip išgąsdindamas ir nieko nenutuokiantį retriverį, ir paknopstomis, begraibstydamas už visų įmanomų paviršių, išbėgo laukan.
   Išgirdo stuktelėjimą į kietesnį daiktą, žinodamas sugedusių Aureolių pomėgį taikytis į galvas, italas jau pilnai suprato, kad čia bus tikrai ne stuburo lūžis. O gal? Gal Neapolio šviesa labai profesionaliai užsiiminėjo ateities būrimu? 
   - Accio Aureolę! - sušuko jis, tiesdamas dešinės rankos smilių į priekį. Kairiąja sučiupo sau už riešo, numanydamas kad šluota magijai priešinsis. Po kelių įtemptų sekundžių šluota nugulė į jo delną, italas prispaudė ją prie žemės. - Ar jums viskas gerai, panele? - sustūgo, nedrįsdamas kažkur toliau eiti be savo vedlio.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala