[Matthew Turner]

Matthew suprato, kad susidūrė arba su nesubrendusia jauna moterimi, arba - su peraugusia paaugle. Nežinojo, kuris variantas malonesnis, tad daugiau ir nesigilino. Net ir pamiršo visus bandymus suprasti, kur ji buvo matyta - tokių storžievių buvo pilnas Londonas ir visas pasaulis, o kadangi jie visi vienodi, nekeista, kad šita atrodo matyta.
Deja, mergužėlė buvo ne tik nemandagi, bet dar ir vikri. Gražiai išsisukusi nuo skrendančio sumuštinio ji liko nenukentėjusi. Žinoma, jeigu neturėsime omenyje kečupo likučių, kurie turėjo likti jos plaukuose. Laurus už šį nuopelną Matthew galėjo prisimti sau, tad nuotaika bent šiek tiek pakilo. Deja, labai neilgam, mat skraidančių daiktų serijoje sumuštinį pakeitė sunkiai atrodantis rankinukas, kuris, deja, skriejo ne kur kitur, o tiesiai į patį Matthew. Jis jau norėjo staigiai pasilenkti, kai pastebėjo, kaip iš rankinuko ar dar kažkur išskrido dar vienas lapas. Herbologas netruko suprasti, kad jis savo ankstesnę vietą apleido neatsiklausęs savininko leidimo, tad be galo susidomėjo. Deja, netrukus bet kokį susidomėjimą nutraukė skaudus smūgis į krūtinę - tai buvo tas pats rankinukas, kurį arieargarde lydėjo paslaptingasis popierius. Rankinukas atsimušęs į krūtinę nusileido ant žemės, tačiau iš jo pabirę popieriai neuždengė Magijos ministerijos ženklo, besipuikuojančio vienišo lapo viršuje. Herbologas dar labiau susidomėjo. Dūsaudamas dėl skausmingo susidūrimo su rankinuku jis pasilenkė ir pakėlė lapą. Neslėpdamas susidomėjimo pažvelgė į mergužėlę.
- Ir kas tokius priima dirbti Magijos ministerijoje? - su pasidygėjimu paklausė Turner. - Nereikia stebėtis, kad šalis ritasi vis žemiau ir žemiau...
Kelias akimirkas pasvarstęs jis suglamžė popierių ir įsidėjo į kišenę. Vėliau išmes. Juk negalima, kad ši informacija patektų ten, kur nereikia, ar ne?

[Mayra Llewellyn]

 Mintyse Mayra keikėsi kaip kokia prasigėrusi boba, nes ji rizikavo tokia tapti, jei vadovybė sužinos apie skraidančius popierius. Trenkdama rankinuku mergina neapskaičiavo savo jėgos, tad šis labai gražiai išslydo jai iš rankų ir juodaplaukei teko su siaubu stebėti dar daugiau pasaulį išvystančių popierių. Pripuolusi prie savo brangenybių, Mayra puolė jas rinkti nuo žemės į glėbį - nebesvarbu, kad lapai jau buvo išpurvinti, svarbu, kad ne po svetimomis akimis.Pro įdėmias ministerijos darbuotojos akis nepraslydo ir tai, kad trūko vieno lapo, kuris, kaip tyčia, buvo jos ataskaitos pirmasis su visais duomenimis, pareigomis ir kita asmenine informacija. Informacija, kuri negalėjo likti kažkokio asilo rankose. Ignoruodama ją turėjusius įžeisti žodžius, Mayra atsistojo, susigrūdo lapus į rankinuką ir ištiesė ranką:
-Grąžink lapą arba sėsi į Azkabaną už konfidencialios informacijos vagystę.
 Griežtas balsas ir rimtas veidas rodė, kad ji nejuokavo. Iš tiesų, jeigu prireiktų, ji nebijotų nupasakoti baisaus užpuolimo, kurio metu iš jos buvo pavogti žemėlapiai su įvairiomis židinių tinklo detalėmis, o ji pati vos liko gyva. Jei labai norėtų, nes suklastotų prisiminimus.

[Matthew Turner]

Panašu, kad įtartinoji Magijos ministerijos darbuotoja popierių skrydžio išsigando. Turbūt nereikia stebėtis - net ir tokie darbuotojai turėtų susivokti, kad svarbios informacijos mėtyti gatvėse nevalia. Matthew netrukdė jai rankioti popierių - juk panašu kad svarbiausias jam jau atiteko.
Kvailas jauniklės grasinimas tik patvirtino šią prielaidą. Herbologas neketino tikėti, kad ši dar iš vaiko amžiaus neišaugusi mergytė drįstų taip pasielgti, tad nutarė pasinaudoti situacija nuotaikai pasikelti. Neskubėdamas išsitraukė lapą iš kišenės ir ištiesino. Balsu perskaitė:
- Mayra Wallflower, Magiškojo Transporto departamentas. Įdomu, įdomu...
Vis dar laikydamas popierių rankoje Matthew bandė prisiminti Mayrą Wallflower kaip mokinę. Nepavyko, bet buvęs profesorius kažkodėl nenustebo.
- Kažin ką pasakytų tavo vadovas, jeigu sužinotų, kokios svarbos dokumentus mėtai? Turbūt nebūtų labai patenkintas, ar ne? Galbūt mums reikėtų nueiti į ministeriją ir paklausti jo paties? Ką manai?
Turner ir toliau nepaleido lapo iš rankos. Puikiai suprato, kad elgiasi kvailai, tačiau tai buvo būdas bent trumpam atitraukti mintis nuo Davinos ir jo. Matthew žvelgė į merginą ir gudriai šypsojosi.

[Mayra Llewellyn]

 Kvaila šypsena vyro veide ne juokais erzino Mayrą. Kuo toliau, tuo labiau merginai norėjosi spjauti į Slaptumo statutą ir keliais lazdelės judesiais įvykdyti rudaplaukiui smegenų lobotomiją. Žinoma, jei ten dar buvo ką operuoti. O dabar teko tik stebėti, kaip iš jos atvirai tyčiojamasi.
 Su karčia šypsena veide Mayra stebėjo vyrą. Negi jis taip saugiai jaučiasi, nes aplink juos pilna žiobarų? Atsistojusi, juodaplaukė nusivalė nuo rūbų dulkes, užsimetė rankinuką ant peties ir priėjo prie nepažįstamojo. Stovėjo arčiau, nei jai norėtųsi, o dabar, būdama taip arti ir aiškiai matydama jo veidą, ji prisiminė, kur rudaplaukis jai buvo matytas. Paslapčia išsitraukusi lazdelę, ji nusišypsojo šypsena, kuri labai aiškiai sakė, kad daugiau su šio bepročio nesąmonėmis ji nesiterlios.
-Matthew, grąžink man lapą,-įremdama lazdelę vyrui į šoną mergina parodė, kad nejuokauja.-Arba keliaujam į Ministeriją. Aurorams kaip tik pietų pertrauka, jie visą savo pyktį išlies ant tavęs. O tada sudie bet koks darbas magijos pasaulyje. O jei papulsi į Azkabaną, man nerūpi. Šiuo atveju mano žodis reiškia daugiau nei tavo dešimt.
 Nujausdama, kad jos buvęs herbologijos profesorius gali sugalvoti pabėgti, kaip koks bailys, mergina trumpam nukreipė lazdelę į rudaplaukio batus mintyse tarė mokinių itin mėgstamą burtažodį - Colloshoo.

[Matthew Turner]

Ilgoką laiką vyravusi tyla tarsi rodė, kad Matthew pergudravo merginą. Jis patenkintas žiūrėjo į ją ir mėgavosi, kaip ji, atrodo, itin rimtai apie kažką mąstė. Tiesą sakant, šitas pergalės džiaugsmas buvo kažkuo netgi bjaurus, tačiau herbologas neketino jo specialiai stumti į šoną - šiuo metu kaip tik kažko tokio jam labai reikėjo.
Tą akimirką bet koks džiaugsmas buvo grubiai atimtas. Pajutęs į šoną įsmeigtą lazdelę Matthew net žioptelėjo. Tiesą sakant, šito visiškai nesitikėjo: juk Magijos ministerija yra atsakinga už tai, kad magiškasis pasaulis liktų paslaptyje. O čia... Ne tik mėto ypatingos svarbos - ir slaptumo! - popierius, bet dar ir viešumoje švaistosi lazdele!
- Įdomu, kas papuls į Azkabaną už bereikalingą magijos naudojimą viešumoje, - bandė griežtai ištarti Turner, tačiau juto, kad nerimas didėja: negalėjo žinoti, ką sugalvos šita ryškiai kvaištelėjusi mergaičiukė. Tiesą sakant, jis tikėjo, kad ministerijoje būtent jos žodis reikštų daugiau, tačiau neketino to pripažinti garsiai. Norėjo žengti žingsnį į šalį, nes jautėsi vis nejaukiau. Deja, kažkodėl negalėjo pajudėti iš vietos, tad pradėjo siūbuoti tarsi girtas ir galiausiai neišlaikęs pusiausvyros nusidrėbė ant šaligatvio. Bjauriai suskaudo čiurną.

[Mayra Llewellyn]

 Matthew reakcija kažkuo paglostė Mayros savimeilę - vien ta nuostaba parodė, kad vyras nesitikėjo tokių veiksmų iš jos. Na, ką gi, o dar žmonės juokiasi iš ateities būrimo ir štai tau praktinis jo panaudojimas.
-Ar tikrai bereikalingas, kai ginamos valstybės paslaptys?-su šypsena veide atsakė vyrui mergina. Dėl valstybės paslapčių gal ir buvo hiperbolizacija, bet, na, žiūrint iš jos pusės, beveik visos priemonės šiuo atveju buvo pateisinamos. Tik vienos gal daugiau darbo užkrautų antrajam lygiui, o kitos leistų viską išspręsti taikiai ir ramiai. Bet Mayra nelabai norėjo to ,,taikiai ir ramiai" - vyriškis pakankamai iššvaistė jai laiko ir kantrybės, kad būtų praradęs šią privilegiją. Todėl jam nugriuvus, juodaplaukė turi susilaikyti, kad balsu nepradėtų juoktis. Štai ir atlygis už šiandieną!
 Atsargiai apėjusi iš šono, židinių tinklo reguliuotoja pagriebė savo lapą iš Matthew rankos ir susigrūdo jį bei lazdelę į rankinuką. Švelniai batu bakstelėjusi vyriškio šoną, mergina tarė:
-Ačiū, profesoriau.
 Ir apsisukusi dingo turgaus minioje. Kur ji ėjo, nežinia. Turbūt atgal į metro, o gal prie Temzės. O gal ir ji pati nežinojo.

[Matthew Turner]

Buvo akivaizdu, kad šitai merginai tikrai trūksta auklėjimo. Apie valstybines paslaptis, matote, prakalbo! Žinoma, Matthew nė akimirkai tuo nepatikėjo, tačiau dabar buvo rimtesnių problemų. Mayra Wallflower labai jau akivaizdžiai smaginosi jo sąskaita, o tai buvusiam ir būsimam profesoriui labai jau nepatiko. Deja, reikėjo pripažinti, kad jis atrodė išties juokingai, tad jaunos merginos, ko gero, kaltinti nebuvo galima. Ir vis dėlto švelnus spirtelėjimas nebuvo prie širdies. Turner žiojosi kažką sakyti - tikriausiai mokyti mandagumo, - tačiau išgirdęs padėką gerokai sutriko. Visų pirma, nesuprato, už ką, nors tai tikriausiai tebuvo dar viena pašaipos forma. Be to, kreipinys "profesoriau" įrodė, kad ji išties buvusi jo mokinė, tik, deja, prisiminti merginos niekaip nesisekė.
Matthew atsiduso. Galų gale atsisėdo ir pavyko atplėšti batus nuo šaligatvio. Žinoma, vienas iš jų visiškai suplyšo, tačiau ne tai buvo svarbiausia. Daug labiau rūpėjo greičiau iš čia nešdintis ir grįžti pas Deoiridh. Ir kažkokiu nesuvokiamu būdu pamiršti susitikimus Godriko Dauboje. Teliko tikėtis, kad mergaitė sugebės praskaidrinti nuotaiką.
Tad Matthew atsistojo apsižvalgė tarsi ieškodamas išnykusio dešrainio ir galiausiai paliko turgų, kuris dar labiau sugadino ir taip nekokią nuotaiką.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Ūkanotas, pilkumoje paskendęs dangus tarsi slėgė Londono gatves.
Spalvotų namų langinės buvo uždarytos, žmonės ruošėsi artėjančiai liūčiai, na bent jau išskyrus vieną. Nediduko pastato antrame aukšte, galima sakyti, palėpėje, kabantis langas buvo didžiai atvertas. Vaikinuko, nuomuojančio būstą iš pono Eneskjė, buto langai visuomet buvo plačiai atverti bet kokiu oru. Ką jau bepridursi, rudaplaukis nemėgo būti suvaržytas vien tik keturių sienų, kiekvienas gaivesnio vėjelio pūstelėjimas pro langą, jam buvo tartum gyvybės gurkšnis.
Net ir dabar, puikiai jausdamas lauke tvyrančią drėgmę, jaunuolis greitomis leidosi laiptais žemyn ir apsivilkęs ilgą paltą bei vos nepamiršęs mamos dovanoto kišeninio laikrodžio, išskubėjo į gretimoje gatvėje vykstantį turgelį. Skirtingi prieskonių aromatai, šviežių daržovių ir gėlių kvapai tiesiog gundė jaunatvišką vaikinuko uoslę. Žaliaakį, priėjusį vis prie kito prekystalio, kaskart apakindavo pasirinkimų gausa, tačiau vaikinukas žinojo - ne to čia jis buvo atėjęs. Dėl prastų oro sąlygų ir ant strazdanotos nosies kapsančių lietaus lašiukų turgelis bepradėjinėjo skirstytis, pamesti galvos dabar nebuvo galima. Todėl tvardydamas visą savo smalsumą, rusvaplaukis apdairiai skenavo kiekvieną smulkmenėlę, ieškodamas to, ko jam tikrų tikriausiai reikėjo.
- Maišelį rozmarinų, baziliko, mandragoros šaknies, Enefie pupų, dvi šakeles Mugwort ir Polisandro žiedą, - pagaliau išvydęs tikslą, ėmė greitai murmėti kasininkei, skubėdamas pasislėpti nuo ateinančio lietaus.
- Deja, bet Palisandro žiedą jau užsisakė kita klientė, - suskėsčiojo rankomis apvalaina, rausvaskruostė, į penktą dešimtmetį įkopusi moterėlė, skaičiuodamas monetas riebaluotame delniuke.
- Ne, ne, aš sumokėsiu dvigubai, - ėmė trypčioti vietoje Natanielis ir jau griebėsi purpurinės šakelės, kai staiga ji buvo nukniaukta tiesiai jaunuoliui iš po nosies.
- EI!

[Adelė Ginger]

  Buvo tos valandos po darbo, kai visi kaip išprotėję lėkė apsipirkti savaitgaliui ir vakarienėms. Siaubeli. O ir kaip tyčia Adelės paskutinis susitikimas baigėsi tuo metu. Šįvakar ji nenorėjo vėl vakarieniauti su voku, tad užsuko į Grinvičo turgų. Žinoma, vietoj to, jog pirmiausia pasigriebti valgomas gėrybės, užsuko į skuduryno skyrelį. Reikėjo bandomųjų medžiagų naujiems apdarams. Eh, sunkus tas gyvenimas, kai bandai iššauti į aukštumas dizaino sferoje.
  Po visų skudurynų sekė nežiobariškos prekės. Taip, šitam turguj galima buvo atrasti visko. Jai itin reikėjo Polisandro žiedo. Neįsivaizdavo, ką su juo darys, bet eh eh, tarkim jo jai reikėjo. Labai labai. Kol krovėsi į medžiaginį maišelį kitas gėrybes, iš rankų išmetė piniginę, prigrūstą banknotų. Pasilenkusi griebtelėjo, o tuomet išgirdo šalia buvusio vaikino balsą, kuris siūlėsi mokėti dvigubai už josios užsakymą. Ot rupkė. Staigiai atsilenkusi pačiupo geidžiamąjį produktą iš po jo nosies.
- Pats ei!- ak, kaip tik apsilanko šiame turguje, taip ir tenka susimušti su kuo nors.- Arba man dvigubai moki, arba palieki ramybėj. Kalbamės?- itin žema blondinė įrėmė kumštukus į šonus ir pažvelgė aukštyn į bičiuką.
  Iš tiesų, tai Adelė atrodė kaip kokia skeiterė. Tos platesnės purpurinės kelnės ir force’ai, o dar ta north face striukela. Vajej, vajej. O ir cepurka ant pakaušio ją darė dar labiau žemesne. Tik vaiku jos palaikyti negalėjai, pernelyg moteriškas veidas bei kažkoks brandus žiburėlis akyse. Melsvos, tyros vandenyno akys įsispitrijo į samanines. Ir Ginger laukė atsakymo. Galbūt jai ir nereikėjo taip labai to žiedo ar ko ten, tačiau viduje degė noras pasiderėti. Ir ne veltui jaunoji dizainerė turėjo pačius geriausius klientus susirinkusi. Derėjimosi menu užsiėmė.

[Cheryl Jones]

Per atostogas Jones vaikštinėjo Grinvičo turgumi ir ieškojo kavos, sausainių ir kur miegot naktelei, nes namus jos apvogė. Šiame turguje nebuvo labai švaru, bet buvo užtat skanus ir pigus maistas.
- Alio, ar kažkas turite kokią antklodę ar ką, mane priglaust? Namų nebeturiu, įsivaizduojate?
Kaip kokia našlaitė ji ieškojo karštos kavos ar arbatos, jog galėtų bent kažkiek sušildyti savo skrandį. Cheryl rinkdavo pinigus dainuodama, nes balsą turėjo, o jei padainuotų, tikriausiai pinigų kažkiek vis tiek gautų. Mergiotė atsistojo ir pradėjo dainuoti, žinoma, jog dar nusiėmė savo kepurę ir padėjo ją ant žemės, kad galėtų gauti pinigų. Dainavo ji prancūzišką dainą, nes buvo prancūzė ir lankė Prancūzijoje muzikos mokyklą. Dainuodama Cheryl žiūrėjo į visus ir laukė kol kažkas įmes jai bent siklį.

[jacobsaeterhaug]

Vėlyvas ruduo džiugino rudaplaukį. Paltas kaip visada buvo plačiai atlapotas ir skraidė aplinkui. Londonas - tas mažas miestas ant viso pasaulio, tos pačios niūrios gatvės. Buvęs Švilpis ramiai klaidžiojo po miestą vis ieškodamas naujų, nematytų vietų bei veidų. Na ir kas ,kad vaikinas čia gyvena nuo vienuolikos metų? Vistiek niekur neišeidavo. Prieš akis atsivėrė įėjimas į Grinvičo turgavietę. O puiku, kaip tik noriu kavos. Pažvelgęs į žiobarišką ,,Smart watch'' drąsiai įžengė į turgavietę. Tvyrojo malonus kavos kvapas, kas dar labiau gundė pasiimti eilinę dozė juodos kavos. Įlėkęs į pačią pirmą po akimis pakliuvusią kavinę, netrukus išėjo su puodeliu rankoje. Jeigu jau atsivilkau čia, reikia pasivaikščioti. Grinvičo turgus atrodė kaip paprasta eilinė Londono turgavietę, bet galbūt ši buvo kitokia. Kas žino? Laikas parodys. Vaikinuko akis kliudė nuostabus rudas paltas, beveik toks pats kurį Charlton dėvėjo dabar, pinigų leisti nesinorėjo ,bet pagunda stipriai traukė. Richard, pats puikiai žinai - kenčiantiems dangus. Sau mintyse pasakė rudaplaukis ir nuėjo toliau. Pasigirdo nuostabus balsas, lyg iš filmo. Balsas buvo toks keriantis ir gražus ,kad Richard nedvejodamas pasuko link ten. Priėjęs jis išvydo maždaug vienuolikos metų mergaitę ir paklausė:
-Mergaite, kur tavo tėvai?
Išvydės jog prie mergaitės kojų kepurė ,o ten pinigai Richard įmetė kelis svarus. Jam pagailo mergaitės ir jis dar kartą uždavė tą patį klausimą:
-Mergaite, kur tavo tėvai?

[Cheryl Jones]

Dainuodama Jones išgirdo kažkokį balsą.
- E.. nu čia jau ne tavo reikalas žinok.. O jei jau nori žinoti, tai.. tėtis mirė nors mokino mane visados dainuoti, visada sakė, jog turiu nepasiduoti ir siekti savo dainavimo karjeros, na, o mama.. ji yra kažkokia alkoholikė, pati pabėgau ir atradau mokyklą, burtų ir kerėjimo mokyklą, nors žinojau, jog turiu magiškų sugebėjimų, vienu žodžiu gyvenu dabar Hogvartse, o per atostogas pas sesę atvažiuoju, o kuo tu vardu? Ir ačiū už pinigus, esi geras, matau tai.
Cheryl ilgai pakalbėjusi šyptelėjo vaikinui ir toliau dainavo. Bet koks geras šis vaikinas.. gal reiktų jo paprašyti.. Pagalvojusi Jones nutilo ir kol jis neišėjo ištarė:
- Ar galėtum man nupirkti valgyti? Arba parodyti kur galėčiau gauti naktį miegui..?
Jis nesutiks tikriausiai..

[Lukas Dubajus]

  Pagaliau Lukas sugebėjo grįžti į Londoną. Nors ir buvo pakankamai sunku, tačiau žinojo, kad negali ilgam pasilikti tenai. Kas buvo keisčiausia, kad vaikinas darbą susirado pakankamai greitai, o ir turėjo daug motyvacijos ir noro dirbti. Tai buvo retenybė, tad rudaplaukis džiaugėsi tuo ir planavo šita emocija, pasinaudoti kiek gali daugiau.
  Buvo ir rami graži diena. Buvęs klastuolis vaikščiojo Londono gatvėmis, ieškodamas kažkokios veiklos. Nors ir buvo užsibrėžęs tikslą - aplankyti Grinvičo turgų ir ten nusipirkti reikalingų daiktų, tačiau šia viena veikla nesinorėjo apsiriboti. Juk šiame mieste, beveik kiekvienoje didesnėje vietoje, buvo galima pamatyti kažką įdomaus, tad Lukas ir bandė atrasti, tačiau tai nelabai pavyko daryti. Atrodė, kad vaikinas mieste jau buvo viską matęs. Tokią nuomonę tikriausiai susidarė dėl to, nes vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis, nenorėdamas nuklysti kažkur tolyn, šiek tiek bijodamas pasiklysti ir papulti ne ten kur jam derėtų būti.
  Dar paėjęs keletą minučių, rudaplaukis nusprendė nebetempti laiko ir traukti tiesiai į turgų. Kadangi nusprendė, kad nieko įdomaus nesugebės rasti ir taip tik gaišta laiką. Praėjo dar keletas, iš šešiasdešimt sekundžių susidedančių, laiko matavimo vienetų ir buvęs klastuolis, pagaliau pasiekė savo tikslą. Neįsivaizduodamas kur turėtų eiti, kad pasiektų reikalingas krautuvėles, buvęs klastuolis dairėsi aplinkui, ieškodamas kažkokių ženklų. Tačiau tai buvo toks pat nepavykęs bandymas, kaip ieškojimas įdomių vietų Londono gatvėse.
  Toks stovėjimas viduryje gatvės šiek tiek trukdė žmonių eismą, tačiau Lukas į tai nekreipė per daug dėmesio. Aišku nujautė, kad anksčiau ar vėliau kažkas pasipiktinęs prieis prie jo, tačiau nesiruošė trauktis, kol nenuspręs kur turėtų eiti toliau.

[Selena Lawrenz]

  Londonas. Vien tik šis žodis, Selenai nekėlė maloniausių prisiminimų. Net neįsivaizdavo, kaip žodžiais išreikšti tai, kad šis miestas ir iš tiesų, viskas jai švelniai pasakius, nusibodo. Stengėsi susitaikyti su šia mintimi ir pasistengti mėgautis užterštu Londono oru labiau, tačiau giliai širdyje labai norėjo grįžti gyventi į namelį miške, kur praleido visą savo vaikystę. Augti ten buvo tiesiog pasakiška, tačiau būtų melavusi, jeigu sutiktų su tuo, kad ten buvo lengviau. Tiesą sakant mažą pliusą Londonas turėjo, čia buvo galima rasti visko ko tik reikėjo ir visko buvo per akis. Viena iš vietų, kurios Isabella vaikystėje, savo kaimelyje nebuvo regėjusi, tai toks milžiniškas turgus, kuriame stovėjo dabar. Nors ir nebuvo nusiteikusi nusipirkti kažką, žinojo kad nuo šito jau neišsisuks, tad Magijos ministerijos darbuotoja neturėjo pasirinkimo. Ši šiandieną buvo paniurusios nuotaikos, iš galvos nesugebėjo pašalinti su darbu susijusių minčių. Tamsiaplaukė nukreipė savo gintarines akis į akmeninį grindinį, tuo pat metu kulniavo gatve ir, nors čia žmonių buvo mažiau, nei Oksfordo gatvėje, jų vis tiek buvo ryškiai per daug. Tuo pat metu pajuto į kažką atsitrenkusi, nepakėlė akių, tik sustojo, nežinodama ką pasakyti dabar. Magijos ministerijos darbuotoja sunėrusi rankas pažvelgė į prieš ją stovintį vaikiną ir jos veidą papuošė piktdžiugiška šypsena.
  – Dar ilgai trukdysi kitiems praeiti? – pasidomėjo ir apsižvalgė. Tokiomis akimirkomis, vaikystėje būtų išgirdusi paukštelių čiulbamas melodijas arba merginos tamsius plaukus būtų kedenęs vėjas. Deja, šiuo metu juodaplaukė stoviniavo prie pat Grinvičo turgaus, Londone, o ne ten, kur būtų norėjusi egzistuoti šią minutę.

[Lukas Dubajus]

  Nors toks stovėjimas viduryje kelio ir beviltiškas ieškojimas, nieko gero nedavė, kadangi ženklų nebuvo, tačiau Lukas tikėjosi, kad jie žiobariškame turguje, stebuklingai sugebės atsirasti. Nors vaikinas ir spėjo, kad toks šio stovėjimas trukdo, skubantiems vietiniams Londono gyventojams. Kadangi šie vargu ar buvo pratę prie ilgų stovėjimo pertraukų ir tikriausiai, net gi pirkdami reikalingus daiktus, judėdavo aplink juos. Tad rudaplaukio atsiradimas, tikriausiai labai trikdė juos ir dėl šio retai matomo reiškinio, šie labai pasimetė ir net gi galbūt, nesijautė labai gerai. Buvusiam klastuoliui būtų buvę įdomu sužinoti, kiek žmonių, praėjusį pro jį, jautė galvos skausmą ir nesuprato, kodėl taip yra.
  Pasidairęs dar keletą sekundžių ir nepasiekęs to, ko nori, Lukas nusprendė eiti, tačiau į jį kažkas atsitrenkė. Apsisukęs pamatė tik jauną merginą, kuri įtemptai žiūrėjo į grindis, tad nusprendė, kad tai buvo ji.
  -Ne, kaip tik ketinau eiti, tačiau jūs sutrukdėte ir dabar mes abu trukdome kitiems, -džiaugdamasis, kad gali su kažkuo pabendrauti ir taip juos šiek tiek paerzinti, atsakė, į nepažįstamosios klausimą, vaikinas. Rudaplaukis buvo pasiilgęs tokio dalyko, kadangi retai kada, tekdavo bendrauti su žmonėmis, o ypač tokiais, kurie būdavo šiek tiek susierzinę.