[Markas Moore]

 Grinvičo centre turgus įsikūrė 1737-iais ir priklauso Grinvičo ligoninei. Dalis čia surinkto pelno atitenka labdarai. Aplink esanti senovinė architektūra, akmenimis išgrįstas grindinys ir bendra atmosfera vis dar dvelkia senove, mat ši aštuoniolikto amžiaus turgavietė stovi į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktoje vietoje ir visi jos architektūriniai šedevrai buvo išsaugoti. Į čia galima patekti net pro keturis įėjimus.
 Vos įžengus į po stikliniu stogu besislepiančią turgavietę, nosį pradeda kutenti nuostabus maisto ir kavos kvapas, o akį traukti įvairiausi rūbai, rankų darbo gaminiai bei meno kūriniai. Čia galima rasti visko - nuo blizgių niekučių ir maisto iki retų senovinių daiktų. Net šimto dvidešimties prekystalių labirintas patenkins kiekvieną čia užsukusio pirkėjo poreikį, o ir klaidžiojant badauti neteks - čia veikia net keturiasdešimt septynios maisto produktus bei gėrimus pardavinėjančios vietos, išsimėtę po visą turgavietę.
 Grinvičo turgus veikia kiekvieną savaitės dieną, nuo dešimtos valandos ryto iki pusės šešių vakaro.
Markas jautė šiokią tokią kaltę, kad Adelę iš Meksikos išsitempė beveik be jokių rūbų ar daiktų. Pasirodo, dauguma merginos daiktų dar likę Hogvartse, o jis jų išlaisvinimo plano dar nesugalvojo. Tiesiog nueiti ir paprašyti? Atrodys per daug keistai, jis net ne jos koledžo vadovas. Beliko tik atsidusus paaukoti savo pinigų dalį ir nuvesti merginą apsipirkti.
 Po Dubliną maltis nenorėjo (tiesą sakant, gimtasis miestas jam jau buvo šiek tiek pabodęs), tad, nesakydamas, kur ją vedasi, atsitempė Adelę į Grinvičo turgų. Pasiskaitęs apie šią vietą nusprendė, kad tokio skuduryno merginai pakaks. Tik ar pinigų užteks jos norams - nežinia...
 Pora, pagaliau nesibaimindama kreivų žvilgsnių ir šmeižiančių šnabždesių, tvirtai susikibusi rankomis praėjo turgavietės vartus ir papuolė į minios sūkurį. Aplink aidėjo balsai, šūksmai ir klyksmai, o ore tvyrojo bandelių ir kažkoks indiško ir kinietiško maisto mišinio kvapas. Atsidusęs, Markas parodė ranka į prekystalius ir tarė Adelei:
-Na, rinkis.

[Adelė Ginger]

  Adelė erzinančiai zyzė, tingėjo kažkur vilktis, norėjo pailsėti, pamiegoti arba bent pavalgyti. Bet ne, ponaitis šiknius Markas ją tempėsi į minios sūkurį, tad jai teliko stipriau įsikibti į jo ranką ir stengtis nepasimesti. Netrukus, vaizdas, kvapas ir visa atmosfera jai užgniaužė kvapą. Galva susisuko nuo siaubingai kutenančių nosį maisto kvapų, skrandis palaimingai apsivertė, galvodamas, kad visa tai jam pamaloninti, deja, skudurai pirmiausia.
  Teko brautis pro žmones prie prekystalių, žemaūgei sunkokai sekėsi, minia ją suspausdavo akimirksniu ir pasiekti tikslo nepavykdavo. Teko ilgokai klaidžioti kol surado bent kiek mažiau visais padarais apkrautus tuos turgaus kioskus. Akis užkabino audiniai su žvyneliais ir lyg pati būdama žvynuota žuvelė kartu su savo palydovu nuplaukė iki jų. Žibančiomis akimis žvelgė į medžiagą, skirtą drabužiams bei jų dekorui, jau mintyse įsivaizdavo, kokius nerealius turkio spalvos marškinėlius pasisiūtų. Šalia šių audinių prekystalio buvo ir jau gatavų sijonų skyrelis. Languotų, pastelinių spalvų ir nepaprastai mielų. Bei trumpų. Kas nežinia, ar patiktų Adelės vaikinui, jeigu šie eitų kur viešumon. Atsisukusi į Marką, trispalvės savininkė pasistiebė ir, išplėtusi akis bei nustatydama ‘labai noriu’ miną, prabilo:
- Prašaaau.

[Markas Moore]

 Vos tik Adelės ausys užfiksavo jo žodžius, mergina pradėjo temptis Marką kažkokio neaiškaus prekystalio link. Aplink buvusi minia labai sumoteriškėjo ir vaikinas pasijuto kaip ateivis, o tiksliau - švyturys, mat jo ruda galva švietė virš netikėtai nužemėjusios žmonių jūros.
 Skudurynas. Turbūt po kelių gyvenimo su Adele mėnesių užteks vien šio žodžio, kad Markas pajustų stresą. Nieko nesuprantančiomis akimis, vaikinas beviltiškai žvilgsniu klaidžiojo po raštų, spalvų ir tekstūrų margumyną. Žvilgtelėjo į kainas ir atsiduso - manė, kad audiniai ir rūbai kainuoja žymiai brangiau. Ilgai mėlynakė neužtruko ir jau įsikibusi į garbaniaus ranką pradėjo savo neatsispiriamą prašymų koncertą. Dėl audinio, kurį švelniai perbraukus ranka žvyneliai maloniai kuteno, rudaplaukis ilgai negalvojo, bet tie sijonukai... Vien mintyse aprengęs vienu iš jų Adelę patenkintas šyptelėjo. Vaizdelis nuostabus. Ir tinkamas tik jo akims.
-Jei nori sijono, turėsi pridėt kelis centimetrus arba nešioti tik namuose,-griežtai tarė Markas, mintyse jau svajodamas apie kavos puodelį iš netoliese buvusio maisto prekystalio.

[Adelė Ginger]

  Trumpaplaukė paprašė jai atmatuoti pusantro metro audinio, padengto žvyneliais. Gavo ko norėjo ir žengtelėjo šalimais esančio prekystalio link. Sijonėliai. Pagalvojus, jog artimiausiu metu sugrįš į savo natūralią (beveik) plaukų spalvą, tai ir spalvelos tiks absoliučiai visos ir nereikės drabužių derinti prie jų, nusprendė pasigriebti melsvą ir švelniai persikinį.
- Man patį mažiausią dydį, jeigu turit,- ne, taip paprašė ne dėl trumpumo, jos juosmuo buvo ganėtinai plonas, o trumpoms kojoms netiko per daug ilgi sijonai (patirtis už save kalba).- Trisdešimt ketvirtą? Hm, gerai. Melsvą ir persikinį,- išsiprašiusi savo užsakymo, pažvelgė į Marką, pasistiebusi priglaudė lūpas prie šio skruosto ir sušnabždėjo.- Namuose galiu ir nieko nenešioti.
  Tiesiai į rankas buvo paduotas ir popierinis maišiukas su sijonėliais. Jau dabar Adelė buvo laiminga, gavusi ko troško. Eh, tik skudurų ir trūkdavo iki pilnos laimės. Tik skrandis dar vis kaip nerimastinga siela klykė, tad su savo garbaniumi išsivadavo iš drabužėlių ir audinių zonos, patraukė link nerealų kavos aromatą skleidžiančio prekystalio. Pati nei kavos, nei arbatos nenorėjo, bet, vat, keksiuko su mėlynėm nė už ką nebūtų atsisakiusi.

[Markas Moore]

 Markas skausmingai žiūrėjo, kaip jo paduoti svarai pradingsta pardavėjos rankose. Užtat Adelė beveik švytėjo iš laimės. Pasirodo, reikėjo tik skudurų. Ką gi, kitą kartą šitą triuką žinos. Merginos trumpas bučinys ir žodžiai privertė garbaniaus ausis ir žandus užkaisti. Kostelėjęs, vaikinas taip ir nesugalvojo, ką atsakyti, kai Adelė jau vėl skynėsi kelią pro bobutes ir mažus vaikus, jį tempdama iš paskos.  Markas nespėjo atsiprašinėti, vos užkliuvęs neapsivertė, bet, galiausiai, pora sustojo maisto zonoje.
 Skrandis, nepatenkintas šeimininko aplaidumu, sugurgė, o kažkokia smegenų dalis pradėjo atkakliai reikalauti kasdieninio juodos kavos puodelio.
-Eik išrink ką nors,-trumpam priglaudęs lūpas prie Adelės žando, tarė Markas, įdėdamas merginai į ranką dvidešimtinę. O pats patraukė prie kavos prekystalio. Seniai norėjo išbandyti kitaip paskrudintas pupeles, o dabar bus dar ir proga jų kavos paragauti. Trumpai šnektelėjęs su jaunute pardavėja, kuri visaip kikeno ir vartė akis, prieš atsiimdamas savo puodelį karšto ir kartaus gėrimo, Markas šyptelėjęs mestelėjo:
-Meistriškai ruoši kavą. Gal ir kitų paslėptų talentų turi?
Pardavėja sukikeno, nuraudo ir atsakė:
-Dėl kai kurių žmonių verta stengtis, o dėl kitų talentų... Ne visi jie viešumoje rodomi. Nevietinis? Tokį kavos žinovą tikrai pažinočiau.
Markas, nenuleisdamas akių nuo dailutės pardavėjos, gurkštelėjo karštos kavos ir nusidegino liežuvį, taip ir nepajutęs jos skonio.

[Adelė Ginger]

  Kol gavo išsvajotąjį keksiuką jau buvo praėję nemažai laiko. Iki to turėjo išbandyti grūdamus burnon šaukštelius su visokiais padažiukais, kaip žiurkėnas ryti saujas riešutų, prisiuostyti prieskonių ir atsigerti šlykščiausios matcha arbatos pasaulyje (kurią, šiaip, mėgo) bei išpilti ją pirmoje pasitaikiusioje šiukšliadėžėje. Tačiau keksiukas, masiškai pripildytas mėlynėmis, pasiekė jos rankas. Nupirko du, sau ir Markui. Laikydama vienoje rankoje visus pirkinius, kita bandė susimesti grąžą į kombinezono kišenę. Taip beveik priartėjo ir prie kavos prekystalio, kuriame paliko garbanių, kilstelėjo galvą ir išsižiojo. Akys patamsėjo, o laisvos rankos kumštis stipriau susispaudė. Prieš akis matoma kavos barista labai akivaizdžiai kikeno ir raudonavo vien norėdama gauti dar daugiau dėmesio iš Marko, Adelės Marko. Aš vienintelė galiu kikenti ir raudonuoti, tu kavos liežuvininke. Priėjo, garsiai ir labai demonstratyviai atsikrenkštė.
- O, tu kartu su sese? Kaip miela, jog iškenti merginų apsipirkimus,- dar kartą sukikeno (akivaizdžiai flirtuodama!!!!!!!) žemaūgės širdžiai visai nemiela mergina.
  Dažytoji susiraukė. Nuo kada žemaūgės reiškia seseris? Išplėšė iš vaikino rankų puodelį su karštu skysčiu, įgrūdo savuosius pirkinius garbaniui. Kiek galėjo stumtelėjo jį atgalios, o pati įsispraudė priekin, pasistiebė.
- Brangioji, tu gal durna?- piktai šyptelėjo.- Ar tu ir savo tėvą su broliais painioji?- truktelėjo tą jaunąją merginą už marškinėlių.
  Kava atsidūrė ant jos, o įpykusi ir BAISIAI pavydi Ginger jau buvo beveik užlipusi ant prekystalio ir pasiruošusi trinktelėti, kai susivaldė.
- Paleistuve kavos gurmane, susikišk savo kavos pupeles ir visą raudonį ant veido ten, kur jo rankos po šio susitikimo net nedrįstų prisiliesti,- paleidusi pardavėją, išpūstomis akimis, atsisuko į Marką.- Gal jau nustok žiopsot į ją?
  Prasigrūdusi pro jį įsisuko į žmonių minią, įniršusi nebematė , kur žingsniavo, o ir mintyse sukosi tas vaizdas, kai toji mergiščia kikeno priešais jos akis, o Markas tik ir spoksojo lyg į pasaulio stebuklą. Tegu dabar pats ir ieškosi, kur pranykau. Gaila buvo tik pirkinių krepšių ir keksiukų, paliktų pas garbanių.

[Markas Moore]

 Pamatęs ateinančią Adelę, Markas apsidžiaugė ir jau norėjo sveikintis su sugrįžusia mergina, kai pardavėjos žodžiai privertė jį paspringti oru. Sesuo? Mes rimtai taip atrodom ar ji čia specialiai? Kol vaikinas bandė suvaldyti kosulį, iš jo rankų dingo skaniosios kavos puodelis (MANO KOFEINAS!!!) ir vietoj jo atsirado maišelis su pirkiniais ir keksiukai. Pavydo apimta Adelė buvo mažas nesustabdomas terminatorius, pasiruošęs šiek tiek drįsusią paflirtuoti merginą sugrūsti į kavamalę. Vaikinas turėjo kažką daryti, bet tik kaip stulpas stovėjo, žiūrėdamas besipešančias merginas, kaip Adelė beveik įvykdo žmogžudystę vidury turgaus. Tas vaizdelis, nenoromis sau pripažino Markas, jam patiko.
 Ir Adelė dingo. Kelis kartus sumirksėjęs ir gailestį dėl kavos (eh, tų pupelių taip ir nenusipirkau...) į šalį nustūmęs rudaplaukis pasileido paskui merginą. Žmonės, susispaudę kaip silkės, itin apsunkino judėjimą, net į pagalbą pasitelkus alkūnes, tad Markui kilo nenumaldomas noras juos tiesiog kerais nuskraidint nuo vaizdo ir, pastebėjus, prie savęs prisitempti Adelę. Prakeiktas Slaptumo statutas. Kažkur netoliese šmėkštelėjo trispalvė merginos šukuosena ir netrukus garbanius atsitrenkęs vos jos nenustūmė į pomidorus. Markas tvirtai prispaudė mėlynakę prie savęs, kažkaip išsaugodamas keksiukus apysveikius.
-Adele, po velnių. Kur būtum ėjus? Nei pinigų, nei lazdelės... Beprotė. Pavydi beprotė. Žinai, kad tu man vienintelė pasaulyje.
Rudaplaukis pritūpė ir prisiglaudė prie Adelės. Ir vėl jis bijojo ją prarasti.

[Adelė Ginger]

  Mažikė mergina brovėsi pro minią, spaudė kumščius ir nervingai kramtė apatinę lūpą. Pyko, pavydėjo, nors ir žinojo, jog Markui buvo vienintelė, bet faktas, kad kažkokia žiobarė bandė jį prisivilioti labai nervino, nes ji vis tiek beveik prikišo nagus prie mano Markusio!!!!
- Kad ji ta savo kava užspringtų, perdozuotų ir dar uždustų kavų pupelėmis. Ahaha, sesuo? Smegenų nerasta, gal ten tik pilka dėmė vietoj jų,- po nosimi burbėdama net nespėjo pastebėti, kai buvo įtraukta į garbaniaus glėbį.
  Menkai šyptelėjo, tačiau besidraskantis pavydas toliau varinėjo per venas, nenorėjo taip lengvai paleisti. Smulkiom rankom apglėbė vaikiną, atleido kumščius, delnus šiek tiek gėlė nuo įsmeigtų nagų. Kaip mažuliukas kačiukas patrynė kaktą į krūtinę, kilstelėjo galvą, prisimerkusi įsispoksojo į rudąsias akis. Su tuo csi tyrėjo/detektyvo žvilgsniu, rodos, troško įžvelgti kokią klastą. O jeigu vaikinas jau paliko visus savo kontaktus ir net pasakė ‘atpirksiu tau marškinėlius per kitą susitikimą?’ arba ‘tavo meistriškus kavos darymo gebėjimus aptarsime kada kitą kartą’? Ne, pati nusipurtė nuo tokių minčių. Atsitraukė, išplėšė maišelį su keksiukais, vieną pasiėmusi paragavo ir pilna burna (visai kaip žiurkėnas) prabilo:
- Aš pavydi? Aš?! Ta merga akivaizdžiai tave viliojo ir dar prieš mano akis, o tu šikniau, net nieko nedarei dėl to. Jeigu būčiau vėliau atėjus, opa, jau ir vaikas jos gimdoj gal būtų? Esu labai pikta ir žinau, kad beprotė, o keksiuko negausi. Nereikėjo vėpsot į ją,- dar vis laikydamasi savų principų suraukė nosytę.- O dabar eime, man reikia blizgučių ir siuvimo reikmenų. Bei kažko vakarienei.
  Nebepyko. Tik labai patiko, jog vaikinas jos neiškeistų į kavos žinovę.

[Markas Moore]

 Kavos pardavėja jau seniai išgaravo iš visų Marko smegenų kertelių. Liko tik Adelė. Žiūrėdamas į merginos melsvas akis, vaikinas bandė nesijuokti iš pavydo kupinų žodžių. Jis nesiruošė nei su žiobarėmis trintis, kaip liūdnai pagarsėjęs Mayros tėvas, nei turėt penkias žmonas, kaip jo paties nevykėlis. Rimtai, kokia čia vyrų-mazgočių mada giminėj? Ne, Markas toks nebus. Jis turi Adelę ir jam jos pakanka. Negalėtų net gyventi be jos.
-Ak, tai tu su Juanu Martinu de la Cruz, tavo super duper karštu kunigu, mane galėjai erzinti? Ir jei kas mano vaiką turės tai tik tu, nesijaudink. Kitos moterys netinka,-pavartęs akis piktai paburbuliavo vaikinas, tikėdamasis, kad tos dalies apie kunigą mergina nenugirdo. Paėmęs iš Adelės prakąstą keksiuką, susigrūdo jį į burną ir atsistojo. Marko keliai garsiai trakštelėjo. Ššš... Per anksti dar. Galvodamas, kaip čia būtų galima įsiteikti mėlynakei gražuolei, garbanius paėmė jos ranką ir jie patraukė skuduryno link.
-Nori vakarienei kesadilijų? Na, nežinau, kokios gausis, turbūt skanesnių esi valgius, bet pabandyti galima,-šypsodamasis paklausė Adelės Markas, tikėdamasis, kad ji ant jo smarkiai nepyksta.

[Adelė Ginger]

- Ji net nepanaši į vienuolę,- susiraukusi tėkštelėjo per vaikino ranką. O Juano vardą labai sunkiai nurijo. Šiandien diena su Marku, be jokių kitų mintyse.- Pft, moterys,- prunkštelėjo, įsivaizdavusi Marką su kem plius metų moterukę. Fuj. Garbanius tik jos.
  Keksiukas, prapuolęs iš jos smulkių rankų, atsirado, tiksliau buvo visiškai be jokios pagarbos sugrūstas į vaikino burną. Išpūtusi akis, plačiai žioptelėjo (galima pagalvot, jog muses gaudė) septyniolikmetė papurtė galvą. Čiupo už Marko apdarų, bet taip neblogai, sunkiai atkabint būtų gavęs.
- Mano keksiukas! Su juo nevalia taip elgtis, kaip drįsai jį taip negailestingai susigrūsti, Markai?- dramos karalienė su skausmu stebėjo, kaip mėlynių prisotintas keksiukas pranyksta, keliauja stemple ir bus sugargaliuotas skrandyje.
  Patempė lūpą, nukabino nosį. Keksiukas su mėlynėmis turėjo būti valgomas lėtai, su pasimėgavimu, užkabinti kiekvieną mėlynąją uogą, o čia ne, čia gigantas šmaukšt ir prarijo. Ir visai nesvarbu, kad turėjo dar vieną, nuo rudų akių, matyt, nepaslėpsi ir tas taip pat bus be jokio gailesčio įspaustas gerklėn.
- Noriu,- žaibiškai palinksėjo.- Ten dar ir padažiukų parduoda, kažkokių aštrių, vėliau galėsim nusipirkti.
  Tiesą pasakius, Ginger šiuo metu elgėsi kaip visiškas mažas vaikas, tačiau to labai ir nesikuklino. O kada gi dar bus galimybė apipilti pardavėją kava, iškelti sceną dėl keksiuko ir gauti naminių kesadilijų? Hm, ne kasdien pasitaikanti proga.

[Markas Moore]

 Jo brangioji Adelė, greičiausiai, niekada jam neatleis už keksiuką, kurį susigrūsdamas į burną, Markas, turbūt, pasirodė kaip koks monstras.
-Drįsau, nes esu neišauklėta pabaisa ir keksiukų jausmai man nerūpi. Kas ten žino, kaip jie nori būti suvalgyti? Vis tiek pabaiga ta pati,-vaikinas dar kartą pavartė akis ir, pastebėjęs, kaip nuliūdo mergina, priglaudė lūpas prie jos kaktos ir pažadėjo:
-Užtat kitas keksiukas visas tavo. Suvalgyk jį, kaip pridera.
 Adelei užsiminus apie padažus, Marko mintys nuklydo į maisto skyrių, kur buvo ne tik šviežių daržovių, bet ir visokiausių įdomių prieskonių, net ir bjauriausiam angliškam patiekalui suteikiančių skonio. Bandydamas susiprasti, ko dar reiktų nusipirkti (hmm, tortilija, Adelei vištiena tiks? Ar geriau kalakutiena kokia... Vis tiek dar pas mėsininką užsukt. Daržovės, taip, tos jau nusibaigė, nebent į troškinį tinkamos.) vaikinas nejučiomis sekė paskui savo žavią trisspalviaplaukę merginą atgal į skudurų rojų. Vis dar mintyse gamindamas kesadilijas, Markas vos neapsivertė, užkliuvęs už kažkokio paklydusio vaiko, ir galiausiai paklausė:
-Vištiena ar kalakutiena?

[Adelė Ginger]

- Vajetau, koks jūs nuolankus,- sukikeno žemaūgė, o tas paprastas, švelnus ir mielas vaikino gestas prisiliečiant lūpomis prie šiosios kaktos sukėlė nesutramdomą balaganą pilve.- Labej tavia myliu,- apsikabinusi sumurmėjo lyg ką tik pramokęs kalbėti kūdikis.
  Netrukus Adelė vėl nardė po audinių oazę. Jeigu būtų galėjusi, tai būtų nusipirkusi visas medžiagas, siūlus, adatas. Tikrai, kad c'est paradis trumpaplaukei. Nuo vienspalvių ir raštuotų iki krepinio žoržeto ir nuostabiųjų gipiūrų. Mėlynos akys, susigrąžinusios savo šviesumą, kur kas žvaliau keliavo po visus ausinių siūlymus. Dar galvojo, ką galėtų pasisiūti, mielai ir Markusio kažką sudygsniuotų. Vos tokia mintis prašuoliavo per jos smegenėles, iškart patraukė link marškinių, išsirinko visiškai paprastučius, melsvus ir juodus. Tuomet sekė gipiūro audinys ir visiškai naujas siuvimo reikmenų rinkinukas (su visiškai nauja pasteline dėžute!!!)
- Tau reiktų išmokt vaikščiot,- nusikvatojo.- Vištiena,- mirktelėjo.- Eime, jau viską kol kas nusipirkau, ką norėjau, jei ką, tai pasisavinsiu tavuosius drabužius.
  Pasišalinusi iš skuduryno vandenyno, patraukė ten, kur visai neseniai iškėlė pavydo sceną, ir iškart prisėlino prie daržovių. Raudonos, šviežios paprikos, chalapos paprikos ir bazilikų lapeliai. Apsvaiginta tokio nuostabaus kvapo ir vaizdo, suvilgė liežuviu lūpas.
- Viskas šviežia,- maloniai mirktelėjo septyniolikmetei vyriškis, matyt, be jokių ketinimų. Tik draugiškai.
  Mėlynakė prikandusi lūpą kilstelėjo žvilgsnį į savo dieviškąjį berniuką, suklapsėjo blakstienomis. Jai žūtbūt reikėjo tų chalapos paprikų, be jų kesadilijų nedrįstum pavadinti kesadilijomis.

[Markas Moore]

 Markas, kaip koks paklusnus vergas (tik jautėsi žymiai geriau, nei paklusnus vergas), sekiojo paskui Adelę. Vaikinas nespėdavo į kelnių kišenę įsidėti piniginės, kai jau vėl tekdavo ją traukti ir dalinti pardavėjams sunkiai uždirbtus svarus, nors ką ten sunkiai - Dubline pasisukiojai ,,Karūnoje" ir vėl savaitei pinigų turi - Emeto kortavimo pamokos tikrai pravertė. Garbanius dėl tokio pirkinių kiekio nepyko, nes pats buvo pasižadėjęs sau leisti merginai apsipirkti, tad ir visus maišelius su audiniais, rūbais ir kitom siuvimo nesąmonėm, sąžiningai nešiojo. Mintyse dėliodamas tolimesnį jų maršrutą, Markas vaikščiojo, nepastebėdamas, kaip jie išplaukė iš rūbų vandenyno ir sugrįžo į maisto salą. Šiek tiek nustebęs dėl tokio trumpo apsipirkimo (tikrai tikėjosi, kad Adelė užtruks čia ilgiau), mintimis nuo likusios kelionės perėjo prie maisto ir šaldytuvo reikalų. Žvilgtelėjęs į į jį žiūrinčią mėlynakę, sutrikęs vaikinas, tarė jai:
-Tu išrink viską kesadilijoms, o aš pasirūpinsiu, kad likusią savaitę nemirtume badu.
 Davęs vieną iš paskutiniųjų dvidešimtinių merginai, pats patraukė prieskonių link.

[Adelė Ginger]

  Mėlynakė stebėjo pardavėją, kuris, pasirodo, buvo ne tik daržoves parduodantis, tačiau ir meistriškai mokėjo gaminti pomidorų padažą ir pastą. Kiek gamindavo pati Adelė, tiek niekada nepavykdavo, nors viską darydavo pagal receptą.
- Gal galima chalapos paprikos ir paprastos bei bazilikų?- maloniai paklausė mergina.
  Vyriškio akys išsiplėtė, o lūpos išmetė keistoką, apie nustebimą bylojančią šypsenėlę.
- Retas kuris jas vadina būtent taip, dažniausiai tiesiog jelapenais,- gal keturiasdešimt metų perkopęs vyras pridėjo pilną maišelį paprikų.- Dar ko nors?
  Ji mestelėjo, kažką apie meksiką ir jos daržovių pavadinimus. Susimąstė, ar pamėginti dar kartą gaminti pomidorų pastą ar geriau nusipirkti jau gatavą. Susiraukusi įsispoksojo į pomidorus lyg į didžiausią priešą. Vyriškis kilstelėjo antakius, o mergina nusijuokė.
- Manau, du kilogramus pomidorų, bet gerai prisirpusius, gaminsiu pastą, kuri, deja, niekad neišeina normaliai,- gūžtelėjo pečiais patempdama lūpą.
  O tuomet ir prasidėjo. Vyriškis pasiūlė jai nusiplauti rankas ir pamėginti pasitreniruoti gaminant tą nelemtą pastą, o Adelė mielai sutiko, kodėl gi ne. Pardavėjas taip pat pasirodė esąs ir italų kilmės, kas privertė trispalvės savininkę išsižioti. Šiandien diena pripildyta nuostabių galimybių. Pasiraitojusi ilgarankovių dryžuotų marškinėlių rankoves, jau griebėsi peilio ir ruošėsi pjaustyti pomidorus, kai vyras ją sustabdė.
- Sugnaibyk į gabalus rankomis, pjaustyti pomidorai jau įgauna taisyklingą formą ir sunkiau suminkštėja verdami.
  Tai štai, kur visa gamybos paslaptis. Septyniolikmetė ėmė spaudyti savo smulkiomis rankomis prisirpusius pomidorus, netrukus jau ir visa išsitepliojusi buvo. Lūpas paliko skardus, nuoširdus juokas, o širdis akimirksniu užsipildė seniai aplankytu jausmu. Lyg tada, kai kadaise gamindavo su tėčiu, jis mokino ją įvairiausių gaminimo triukų ir dalindavosi sava patirtimi virtuvėje. Aplink Ginger viskas sekundėlei pranyko, matė tik sutraiškytus pomidorus, žilstelėjusį pardavėją, nieko negirdėjo. Nejučiomis nusibraukė kelias ašaras išterliotomis rankomis. Plaukai prilipo prie pomidoruoto veido, tačiau mėlynakė neatkreipė į tai dėmesio.
- Ačiū,- nusipurtė, sugrįžusi iš transo būsenos.- Gaila, negalėjome išvirti.
  Pasiėmusi prekes dar nugirdo vyriškį, sakantį kažką apie visas gaminimo paslaptis, ir patraukė ieškoti Marko, jos rankos tokį svorį sunkiai ir bepatempė.

[Markas Moore]

 Prie spalvoto prieskonių prekystalio stovėjo dar viena mergina. Tik šį kartą Markui pasisekė, nes musulmonė su pilku hidžabu nė velnio negalvojo apie flirtavimą su vaikinu. Užtat garbaniui paklausinėjus apie prieskonius, jie visai smagiai įsišnekėjo apie maisto gaminimą. Pripirkęs visokių žolelių miksų pabandymui, rudaplaukis gavo kortelę su įmonės svetaine ir patraukė toliau.
 Duona. Britų duona buvo nesąmoningai šlykšti - tarsi kramtytum kartono gabalą su betono dulkėm. Kartą vaikinas bandė kepaliuką išsikepti pats ir net jo nepilnai iškilęs nevykėlis buvo skanesnis už bet kokią duoną Anglijos supermarkete. Tad ir Grinvičo turguje su šituo reikalu nerizikavo, nusprendęs, kad Dubline užlėks į netoliese stovinčią parduotuvėlę.
 Dar pasisukiojęs prekystalių labirinte, Markas nupirko vaisių, įkišo nosį į bandelių skyrių bei susimedžiojo skaniąsias kavos pupeles (deja, prie pirmojo kavos prekystalio jau nebedrįso prieiti).
 Apsikrovęs krepšiais, garbanius grįžo pas Adelę. Mergina buvo beveik ten pat, kur ją ir paliko. Pastebėjęs krepšius jos rankose susiraukė, mat neplanavo temptis šimto ir vieno maišiuko. Kaip gerai, kad jis ne žiobaras. Prie merginos atsargiai ant žemės sudėjo savo pirkinius ir, pasirausęs džinsų kišenėse, išsitraukė daugkartinį medžiaginį krepšelį, kuris savo gėlėtumu prilygo bobučių suknelėms. Sau tyliai niūniuodamas, lyg niekur nieko (tiksliau, tikėdamasis, kad joks žiobaras nepastebės, kaip į tokį mažą medžiaginį maišelį telpa keliasdešimt panašaus dydžio krepšių) sukrovė visus Adelės ir savo pirkinius. Regi, nieko nepaliko. Pakėlęs krepšį, Markas susiraukė, mat nesitikėjo, kad net su kerų pagalba jis bus toks sunkus. Vis gi, šiaip ne taip užsidėjęs jį ant peties, priverstinai išsišiepė ir paklausė mėlynakės:
-Jau galim leistis į metro ar dar ko nors nori?