0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • Burtininkė
  • ***
  • 195
  • Lytis: Moteris
  • Narsa be proto – tik savotiškas bailumas
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #30 Prieš 4 metus »
Kodėl didžioji dalis žmonijos mano, jog užuojauta kažką pakeis? Juk tai tik frazė, kuri dar labiau suerzina, tačiau tikrai nepaguodžia, tai lyg smūgis iš didelio akmens, kuris nubloškia kažkur tolyn, galbūt atgal į tą skausmą, kuris rodos jau buvo praėjęs.
- Na akivaizdu, kad ji jums rūpi, - šiek tiek liūdnai nuskambėjo šis josios teiginys. Galbūt dėl to, kad ji niekam nerūpi, kad jos likimas dabar priklauso tik nuo jos pačios. Ir dabar ji pati yra savo likimo kalvis.
Nejauki tyla įsivyravo tarp profesoriaus ir Kay. Buvo labai nesmagu, nors grifė ir mėgo tyla, tačiau paskutiniu metu jos gyvenime tylos per daug. Ji beveik visada viena su savo kvailomis mintimis, o ši proga sulaukt pgalbos iš Matthew dabar atrodė ranka pasiekiama.
- Na aš vengiu maisto, kuris turi daug kalorijų. Tiksliau aš daug sportuoju ir turiu tam tikrų nusistatymų. - Bandė išlikti maloni ir neišsišokti, tačiau nežinojo kaip kitaip atsisakyti. - Tačiau pavalgyti, būtų neblogai, kelias dienas tik vandeniu gyvenu. - Nenorėjo pasirodyti akiplėša, tačiau pilvo urzgimas kas kart primindavo apie save. - Aš turiu pinigų, tik nežinau, kur galėčiau rasti sveiko maisto. - Pridūrė, kad vyrukas nepagalvotu, kad rudaplaukė siekia tik naudos.
„Laisvės paslaptis - drąsa“


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 785
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #31 Prieš 4 metus »
Į merginos teiginį Matthew atsakė tik trumpu linktelėjimu. Nelabai žinojo, ką jai sakyti. Nors Kaylie akivaizdžiai buvo atviresnė už Deoiridh, nuo to bendrauti nebuvo lengviau. Tai herbologą gerokai stebino: juk, atrodo, jis jau turėjo išmokti kalbėtis su sunkiais nieko nesakančiais paaugliais. Bet ne, dabar viskas buvo lygiai taip pat sunku.
Išgirdęs Kaylie atsisakymą Matthew prieš savo valią susimąstė: ar ji sako tai, ką galvoja, ar tik bando kažkaip išsisukti? Jeigu pastarasis variantas yra teisingas, ką man daryti, kad jai kažkaip padėčiau? Nepaisant to, kad suprato pradėsiantis jaustis kaip viso pasaulio geradaris, Matthew norėjo padėti būtent šitai merginai. Nežinojo, kodėl. Turbūt labiausiai dėl to, kad ji buvo čia ir dabar. Ir jai reikėjo pagalbos.
- Niekada neteko čia būti, - šiek tiek liūdnai pratarė juodaplaukis. Atrodė, kad iš rankų slysta galimybė padėti. - Vis dėlto ateidami matėme kavinukę, jeigu nori, galime bandyti nueiti ten, pažiūrėsime, ar ką rasi.
Tiesą sakant, jis pats labiausiai norėjo miego - puikiai suprato į viešbutį grįžusią Deoiridh. Vis dėlto dabar reikėjo laukti šio susitikimo rezultato. Matthew kol kas dar neįsivaizdavo, koks jis bus. Vis dėlto jeigu Kaylie sutiks priimti pagalbą, Matthew padarys viską, kad ją suteiktų.
Vyras, nelaukdamas merginos atsakymo, atsistojo. Įtarė, kad jai gali būti nejauku sėdėti visai šalia. Matthew žvilgtelėjo į merginą, tačiau tylėjo: laukė sprendimo neragindamas jos kalbėti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Matthew Turner »

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • Burtininkė
  • ***
  • 195
  • Lytis: Moteris
  • Narsa be proto – tik savotiškas bailumas
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #32 Prieš 4 metus »
Šiuo metu rudaplaukės pilve žarnos ėmė virškinti pačios save. Pilvo urzgimas buvo girdimas, turbūt, už kelių kilometrų ir atsisakyti pavalgyti ji neketino, tačiau ledų - deja. Į tuščią skrandžio turinį įpilti grietinėlės nebūtų labai sveika ir malonu.
- Neteko ir man, - dustelėjo Kay apsidairiusi aplinkui. Graži vieta. Per paskutines kelias savaites ji pamatė kažką, kas patraukė jos žvilgsnį. Keista, bet tuo pačiu ir džiugu.
- Žinoma, kad galime eiti, jau geriau kažką užkrimsti nei tęsti badą. - Kilstelėjo lupų kampučius ir lyg stirna nušoko nuo suolo. Tik spėk sužiūrėti.
Koja už kojos žingsniavo link ranka pasiekiamos kavinukės. Atrodo, kad ten - padorus maistas.
- Galime prisėsti čia, - pirštu bakstelėjo į lasivą stalelį ir nustriksėjo link jo pasidėti kuprinės. Iš kurios prieš kelias sekundes išsitraukė kelis šlamančius.
- Man šį dešrainį, - bakstelėjo į reklamos skydelį , - ir sulčių. - Užbaigė sakinį ir grįžo į vietą, laukdama savo užsakymo.
„Laisvės paslaptis - drąsa“


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 785
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #33 Prieš 4 metus »
Matthew nesuprato, ar Kaylie užteko pasiūlymo pavalgyti, ar buvo kokia kita priežastis, tačiau mergaitė staiga pasidarė labai energinga ir... Laiminga? Herbologas šiek tiek sutriko, nes nežinojo, kaip į tai reaguoti. Situacija labai greitai tarsi tapo kitokia: būtent Kaylie ėmėsi iniciatyvos, o štai jis stengėsi pernelyg jos nespausti. Nespėjus daugiau nieko pagalvoti - nors atrodė, kad nuo minčių tuoj sprogs galva - paauglė užsisakė ne ką kita, o dešrainį. Tai dar labiau sutrikdė Matthew: argi ji prieš kelias akimirkas nesakė, kad sveikai maitinasi? Vyras susiraukė. Norą padėti pradėjo į šoną stumti klausimas, kodėl viskas vyksta būtent taip. Ar ji kažką rezga? Kokia jai iš to nauda? pradėjo klausinėti savęs juodaplaukis. Jis žiūrėjo, kaip mergaitė sėdėjo laukdama užsakymo. Buvo labai sunku patikėti, kad tai yra tas pats žmogus, kuris visai neseniai kalbėjo apie prarastą šeimą.
- Man mėsainį, - kiek abejingai ištarė Matthew. Dabar jau neberūpėjo maistas. Norėjo išsiaiškinti, kaip iš tiesų yra su Kaylie: ar jai reikia pagalbos, ar ji siekia kažko kito? Grįžęs prie staliuko įdėmiai nužvelgė mergaitę. Ilgokai mąstė, ką pasakyti.
- Kokie tavo tolimesni planai? - galiausiai paklausė buvęs profesorius. - Ar planuoji likti čia, ar grįši į Jungtinę Karalystę?
Neįsivaizdavo nei kokio atsakymo tikėtis, nei ar jis bus atviras. Vis dėlto kažkaip reikėjo daugiau sužinoti apie šitą mergaitę.

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • Burtininkė
  • ***
  • 195
  • Lytis: Moteris
  • Narsa be proto – tik savotiškas bailumas
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #34 Prieš 4 metus »
Kay nemėgo prie kitų liūdėti ar gėdėti. Nenorėjo tapti prieš kitus auka, juk ne ji vienintelė prarado šeimą, ne tik ji neturi kur gyventi. Vien tik apsidairius apinkui galima išvysti žmonių, kurie purvini, nuvarge ir gyvena su viltimi, kad jais kažkas pasirūpins, kad nemirs vieni gatvėje. Deja, viltis durnių motina.
Grifė buvo draugiška, mėgo veltis į nuotykius, įvairias aviantūras, tačiau retai kada kiti ją supradavo. Sutikto buvusio profesoriaus žvilgsnis buvo abejingas. Galbūt atrodo keista, kad rudaplaukė prieš kelias akimirkas kalbėjusi apie sveiką maistą, staiga nusiperka dešrainį, tačiau ar tai negeriau už grietininius ledus? Mateo nežnojo kaip jų mandagiau atsisakyti, sugalvojo teoriją, kuri nuskambėjo kvailiau nei kvailai.
- Tolimesni planai, - pasikrapštė pakaušį, - neturiu. - Atsidūso. - Tiksliau dabar paskutines dienas praleidau ant to suolelio, - bakstelėjo pirštu į baltutėlį suolą. - Na giminės manęs neprisimena ir neketina priimti, tad teks kažkaip suktis. O į Jungtinę Karalystę teks grįžti, juk laukia Hogvartsas. - Ganėtinai atvirai išbėrė atsakymus į Matthew užduotus klausimus.
- Mano užsakymas, - kryptelėjo galvą į kiosko pusę, kur puikavosi dešrainis kartu su sultimis. Pagaliau pavalgysiu.
„Laisvės paslaptis - drąsa“


*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 785
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #35 Prieš 4 metus »
Atrodo, kad Kaylie ir vėl apie kažką susimąstė. Kadangi Matthew jau buvo apnikusios abejonės dėl šios mergaitės, jis stengėsi nedaryti jokių išvadų. Ir vis dėlto į galvą piršosi mintis, kad ji kažko siekia. Tik reikėjo išsiaiškinti, kas tai yra. Ji neslėpė, kad turi pinigų (štai Deoiridh, priešingai - slėpė, kad jų neturi), nepriėmė finansinės pagalbos. Tai tarsi kišo mintį, kad ji neapsimetinėja kažkuo. Vis dėlto staigus apsigalvojimas dėl maisto negalėjo nekelti klausimų. Tad herbologas ilgokai mąstė ir beveik praklausė atsakymą į paties užduotą klausimą. Aha, vadinasi, į Hogvarstą ketina grįžti suprato juodaplaukis. Tai jį kiek nuramino: jeigu paaiškės, kad Kaylie yra reikalinga pagalba, bus daug lengviau ją suteikti, jeigu jie bus vienoje šalyje. Matthew jau kuris laikas mąstė grįžti į tėvynę, tad toks įvykių posūkis jam visai tiktų.
- Tikrai gyvenai čia? - perklausė Matthew. Nenorėjo, kad paauglė apkaltintų jį nepasitikėjimu. Vis dėlto tuo patikėti buvo tikrai sunku. Ji paprasčiausiai neatrodė kaip benamė.
Gavęs savo užsakymą vyras pradėjo lėtai valgyti. Galvoje sukosi mintys. Nežinojo, ar verta ką nors siūlyti, ar ne. Nelabai to norėjo, tačiau niekaip negalėjo savęs sustabdyti - nuolat lygino Kaylie su Deoiridh. Atrodė, kad šios dvi mergaitės yra tiek priešingos, kiek tik įmanoma. Tad galbūt vyresniajai galima pagalbą pasiūlyti greičiau? Herbologas nutarė pabandyti laimę.
- Ką pasakytum, jeigu aš tau užsakyčiau viešbučio kambarį? - pasiūlė jis jausdamasis kiek nejaukiai. - Gyvename visai netoli, yra neblogų vienviečių kambarių. Jeigu tik nori, užsakysiu tau porai naktų. O paskui žiūrėsime, ar nori pakeliauti su mumis, ar ne.
Matthew girdėjo, kad balsas šiek tiek virpėjo, bet nieko negalėjo pakeisti. Nutaręs tiesiog keliauti į minėtą viešbutį jis supakavo mėsainį ir atsistojo. Žvilgtelėjęs į Kaylie paklausė:
- Eime?
Vis dėlto nenorėdamas spausti merginos lėtai patraukė išėjimo link. Laimei, viešbutis buvo visai netoli, mat Matthew staiga pasijuto be proto pavargęs.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2280
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #36 Prieš 3 metus »
Eilinė kelionė, kuri, švelniai tariant, Dafydd nebuvo prie širdies. Mažylio gimimas artėjo, tad norėjosi laiką leisti namuose su Mayra, o ne blaškytis po centrinę Ameriką ir ten kažką veikti. Tuo labiau, kad į porininkus gavo kažkokį jauniklį naujoką, iš kurio bėdos bus daugiau nei naudos. Labiausiai norėjosi patyrusio kolegos, kuris situaciją išgliaudytų per penkias minutes. Bet kur tau - pakišo kažkokį vaikigalį, kuriam teks aiškinti viską nuo A iki Z.
Vos tik atsidūrė reikiamoje vietoje, raudonplaukis kerais sumažino naršyklę ir įsidėjo ją į kišenę. Nors kelionė netruko ilgai, jis jau buvo pasiilgęs šeimos. Be galo norėjosi apkabinti mylimąją, paklausti, kaip ji jaučiasi, pažaisti su mažyliais... Deja, teko stypsoti šitame parke, kur be viso kito buvo dar ir nemaloniai karšta. Vaikinas atsirėmė į medį ir užsigalvojo. Žinoma, galvojo ne apie misiją, kuri jo laukė šitoje šalyje. Ne, mintys sukosi tik apie keturis brangiausius pasaulyje žmonės. Kažkur smegenų kertelėje sukrebždėjo ir bent keletas prakeiksmų Tobiui, tačiau juos labai greit išstūmė širdžiai mielas atsisveikinimas su žmona ir vaikais. Dafydd puikiai suprato, kad taip jam bus be proto sunku susikaupti darbui, tačiau nieko negalėjo pakeisti: daug svarbesnę vietą gyvenime užėmė brangiausi žmonės.
Nekantriai žvilgtelėjęs į laikrodį vaikinas išsitraukė lazdelę. Aplinkui žmonių nesimatė, o Slaptumo įstatymas raudonplaukiui nelabai ir terūpėjo. Vos tik jauniklis pasirodys, Dafydd jį gerai pamokys. Jeigu pasiseks, jaunasis kolega supras, kad darbą reikia atlikti kuo greičiau. Ir kuo daugiau tylėti, kad velsietis galėtų pagalvoti apie tuos, apie kuriuos jo mintys sukasi nuolat.
- Galėtų jis ir greičiau, - tyliai suburbėjo Dafydd ir apsižvalgė. Toks stypsojimas buvo laiko gaišimas. Jeigu Tobias turėtų kokių naudingų žinių, dar būtų galima atleisti. Deja, velsietis buvo įsitikinęs, kad naujokėlis ne tik nieko naujo nepasakys, bet nežinos ir to, kas yra visiems suprantama. Dafydd lūpas paliko sunkus atodūsis, o mintys ir vėl nukrypo prie tų, kurie liko namie, Sautende.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 118
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #37 Prieš 3 metus »
Ir vis dėlto, gyvenimas yra keistas dalykas. Štai, rodos, dar vakar Tobias dirbo Magijos Ministerijoje su apyšviese ateitimi, o dabar jis ruošėsi kelionei į pasaulio kraštą. Kur ritasi šis pasaulis... atodūsis paliko vaikino lūpas. Visai nesinorėjo niekur keliauti. Norėjosi būti savo bute, maklinėti Londono gatvėmis ir pamėginti sutikti Brittą. Juodaplaukis vis dar nesusigaudė savo jausmuose. Jis mylėjo Brittą - tą aiškiai suprato. Tačiau taip pat suprato, kad jis nėra pats geriausias pasirinkimas jai. Todėl abejojo ir dvejojo, ką reikėtų daryti. Taip ir klajojo kažkur tarp dviejų kelių, negalėdamas išsirinkti vieno.
Naujai surasto darbo oficiali priežastis buvo begalinė tinginystė ir užimtumo trūkumas. Tobias tikėjosi, kad, pradėjęs dirbti, mažiau laiko skirs galvojimui. Tačiau tikroji priežastis šiuo metu kabojo po vaikino kaklu ir savo svoriu priminė, ką jis sau buvo pažadėjęs.
Dar vienas atodūsis išsklido iš juodaplaukio lūpų jam įsikimbant į nešyklę. Tai buvo patogiausias, nors ir ne itin malonus keliavo būdas.
Nusileidęs vaikinukas paspyrė stiklinį buteliuką (buvusią nešyklę) šonan ir patraukė gatve, dairydamasis savo naujojo partnerio. Nebuvo tikras, kad su juo sutars, nes buvo girdėjęs įvairiausių gandų, tačiau, visgi, niekas neliepia draugauti su Dafydd ar bendrauti su juo už darbo ribų. Jie turėjo kartu atlikti darbą. Viskas.
Po poros minutėlių tylaus ėjimo vaikinas pamatė raudonplaukę figūrą. Pastaroji buvo apsivilkusi paprastai, tačiau patogiai - megztinis ir džinsai. Niekuo neišsiskirtų nuo praeivių, jei rankoje nebūtų turėjęs lazdelės. Tobias iškart suprato, kad tai jo naujasis partneris. Vaikinas būtų mielai dar kartą atsidusęs, tačiau, deja deja, to padaryti neleido jau juodaplaukį sukausčiusi ledo siena. Net keista, kaip greitai toks dalykas tapo įpročiu. Tobias taip greitai sugebėdavo užšaldyti savo jausmus, kad kartais net suabejodavo, ar tebemoka jausti kaip normalus žmogus.
Priartėjęs prie raudonplaukio iš nugaros spėjo išgirsti jo tylomis sumurmėtus žodžius.
- Galėtų, - ramiai tarė priartėjęs.
Vaikinas pasitaisė gobtuvą, slepiantį plaukus ir pažvelgė į naująjį partnerį. Tiesą pasakius, juodaplaukiui buvo labai įdomu, ką būsimasis (o gal jau esamasis?) kolega pasakys apie jo aprangą. Paprastai visuose darbuose Tobias gaudavo pylos už savo aprangą, nes ji "buvo netinkama jaunam ir perspektyviam jaunuoliui". Tačiau tai juodaplaukio visiškai neveikė ir jis buvo apsirengęs kaip visada - juodi plėšyti džinsai, tokios pat spalvos džemperis su gobtuvu, kerzai ir grandinė, kabanti prie klubų, prie kurios buvo pritvirtintas vienas iš galybės Tobijo durklų.
Vaikinukas pažvelgė Dafydd į akis ir ėmė laukti, ką šis pasakys. Pats pradėti pokalbio, savaime suprantama, neketino. Kam vargintis, jei vis tiek pats to nenori?
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2280
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #38 Prieš 3 metus »
Atrodė, kad reikės čia stovėti tris dienas. Tai buvo baisus nusikaltimas Mayros ir vaikų atžvilgiu, bet Dafydd nieko negalėjo pakeisti. Jis privalėjo dirbti. Negalėjo sau leisti nuolat būti namuose, kad ir kaip to norėjosi. Vaikinas siaubingai kankinosi, tačiau žinojo, kodėl tai daro. Galimybė nesigėdijant pažvelgti mylimajai į akis tikrai buvo to verta.
Nepaisant visko, norėjosi, kad naujokėlis be reikalo nešvaistytų laiko ir pagaliau teiktųsi apsireikšti sutartoje vietoje. Toks stypsojimas reiškė, kad raudonplaukis tiesiog švaisto laiką, kurį galėtų praleisti su mylimais žmonėmis. Būtent dėl tos priežasties jis jautėsi vis labiau ir labiau suirzęs. Norėjosi greičiau išspręsti šitą užduotį ir keliauti namo. Tik kur tas prakeiktas Tobias?!
Išgirdęs atsakymą į nelabai draugišką sakinį Dafydd sutriko. Tikrai nesitikėjo, kad jaunasis kolega pasirodys būtent tą akimirką ir, maža to, išgirs ištartus žodžius. Manydamas, kad tuoj bus dėl kažko apkaltintas, raudonplaukis susigūžė ir nedrįso pažvelgti į Tobią. Galiausiai trumpam pakėlė akis, tačiau susidūręs su naujoko žvilgsniu skubiai savąjį nusuko. Atrodė, kad jaunesnis vaikinas iš karto pradės už kažką priekaištauti. Ilgokai mąstęs, ką galėjo padaryti ne taip, Dafydd atsakymo į šį klausimą taip ir nesurado. Bet argi kitiems žmonėms tai svarbu? Didžiajai daliai aplinkinių svarbiausia pažerti krūvą priekaištų. Ir visai nesvarbu, ar Dafydd jų nusipelnė, ar ne.
Raudonplaukis nė pats nepastebėjo, kaip paskendo apmąstymuose apie šeimos narius. Tai buvo vieninteliai žmonės, leidžiantys jam patikėti, kad yra reikalingas. Tik iš jų išgirdęs priekaištą galėtų tikėtis esąs jo vertas. Jeigu Tobias jam priekaištaus, Dafydd ims tai giliai į širdį, ir skaudžiausia bus tai, kad priekaištai neatrodys esantys teisingi, bet vis tiek skaudūs...
Po kiek laiko tylos velsietis suprato, kad naujasis kolega vis dar nieko nepasakė. Arba pasakė pakankamai tyliai, kad jis neišgirstų. Kiek nustebęs dar kartą pažvelgė į Tobią. Ar gali būti, kad vyrukas nerado penkiolikos priežasčių garsiai parodyti nepasitenkinimo? Dafydd atsargiai žiūrėjo į jį ir galiausiai pratarė:
- Turbūt reikia pradėti...
Vadovauti misijoms nebuvo smagu. Vadovauti reiškė kalbėti ir dalinti nurodymus. Tai buvo dalykai, kurių velsietis nemokėjo. Kaskart pražiojęs burną susimaudavo - net ir kalbėdamas su Mayra.
- Šiek tiek giliau parke yra bunkeris. Tyrėjai pranešė, kad tai, ko mums reikia, turėtų būti ten, - negarsiai pasakė Dafydd. Jautėsi vis nejaukiau ir nejaukiau. Eilinį kartą prakeikė save, kad rado darbą, reiškiantį dažnas keliones į užsienį. Be galo norėjosi apkabinti žmoną ir sušnibždėti, kaip ją myli. Deja, tai nebuvo įmanoma. Reikėjo trintis Meksikoje su kažkokiu nepatyrusiu jaunikliu ir, maža to, jam dar vadovauti.
Nė nepažvelgęs į Tobią Dafydd patraukė į parko gilumą, kvailo bunkerio link.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 118
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #39 Prieš 3 metus »
Žinoma, buvo galima mėginti sužinoti ką nors apie partnerį, suprasti, kas jam patinka ir kas - ne, pamėginti užmegzti jei ne draugystę, tai bent nepriešiškus ryšius. Tačiau kam vargintis? Vis tiek viskas, ką darome dabar, nebus svarbu ateityje. Todėl Tobias ir stovėjo tylus. Buvo galima pamanyti, kad jis - skulptūra, o ne žmogus.
Pasirodo, ne jis vienas buvo nenusiteikęs kalbėtis. Naujasis kolega taip pat tylėjo, o iš žvilgsnio buvo galima spręsti, kad klaidžiojo kažkur gerokai toliau nei ši šalis ar net visata. Vaikinas dar labiau gavo nustebti, kai Dafydd nepratarė nė žodžio apie jo aprangą. Vienas taškas į tavo sąskaitą. pamanė Tobias, žvelgdamas į niekur. Nebuvo noro žiūrėti į parką, mat visi parkai daugiau ar mažiau buvo panašūs. Nieko juose ypatingo - keli medeliai, takeliai ir bet kaip išlietos skulptūros, vaizduojančios neaišku ką, tačiau jų autoriams atnešančios turtus. Į Dafydd taip pat nesinorėjo žiūrėti. Dar ims ir netyčia atskleis, ką galvoja ar jaučia. Tokios klaidos juodaplaukis negalėjo sau leisti.
Pakabukas savo svoriu vis dar priminė, ko Tobias čia atvyko. Reikėjo imtis veiksmų ir priversti savo padebesiais (o gal požemiais?) skrajojantį vadovą nusileisti (pakilti?) žemėn ir dėstyti, ką jie turi padaryti. Laimei, Dafydd, tarsi išgirdęs juodaplaukio mintis, prabilo. Nelabai aiškiai ir rišliai, tačiau bent jau nurodė, nuo ko pradėti. Tai jau buvo šis tas. Tobias be garso nusekė paskui kolegą kažkokio apleisto bunkerio link.
Po poros minučių tylaus ėjimo parko gilumoje sušmėžavo kažkas panašaus į apleistą, samanomis apaugusį bunkerį. Tiksliau, įėjimą į jį. Juodaplaukis nieko nelaukdamas patraukė pirmyn ir spyrė į duris. Žinoma, buvo galima jas ramiausiai atidaryti rankomis arba panaudoti kerus, tačiau kam vargintis? Juk svarbiausia - rezultatas.
Tobias dirstelėjo per petį įsitikindamas, ar Dafydd vis dar čia ir įėjo į tamsią apleistą skylę. Drėgmė buvo visur, smarvė glūdėjo kiekviename gyvame ir negyvame objekte, o tamsa gaubė visą patalpą kaip antklodė.
- Taigi, kas toliau? - abejingai pasiteiravo vaikinas, atsisukdamas į kolegą. Juodaplaukiui judant, subarškėjo jo segimos grandinės ir pridėjo dar daugiau šiurpumo į bendrą paveikslą. Tobias vos nenušypsojo atvirai. Vis dėlto, kraupumas buvo jo stilius.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2280
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #40 Prieš 3 metus »
Tyla kažką priminė. Negalėjo priminti laimės akimirkų su šeima - tai buvo pernelyg skirtinga atmosfera persmelktos situacijos. Pagaliau Dafydd suprato - Tobias jam priminė tą beprotį Bretą, kuris gyveno kažkur Sautende ir kiekvieną dieną savo egzistavimu kėlė pavojų Mayrai ir vaikams. Su tam tikru nerimu raudonplaukis dar kartą pažvelgė į naująjį kolegą - norėjo būti visiškai tikras, kad neteks dirbti su tuo ligoniu. Na, su tuo ligoniu dirbti gal ir neteks, tačiau Tobias proto sveikumu akivaizdžiai irgi nepasižymėjo - Dafydd tuo įsitikino, kai jauniklis spyrė į duris. Tiesa, neketino priekaištauti dėl tokių smulkmenų: taip būtų sugaišta pernelyg daug brangaus laiko, kurį juodu švaisto šitoje prakeiktoje Meksikoje.
Vos atsidūręs bunkeryje vaikinas suprato neklydęs: tą pačią akimirką pajuto, kad vieta tiesiog alsuoja juodąja magija. Nenoromis prisiminė darbą Aurorų štabe. Neįsivaizdavo, ar Tobias turi kokios nors darbo patirties, bet spėjo, kad ne: ką toks jauniklis galėjo dirbti? Turbūt dar prieš kelis mėnesius trynė Hogvartso suolą. Ši mintis paskatino raudonplaukį prisiminti savo paties mokyklos istoriją, ir jį užgriuvo gėdos banga. Laimei, Tobias buvo pakankamai jaunas, kad nebūtų girdėjęs, kaip iš Hogvartso buvo išmestas devintus metus ten mokęsis Klastūnyno mokinys. Dafydd nenorėjo įsivaizduoti, ką jaunasis kolega sakytų.
Kažkoks metalo žvangesys, atsklidęs iš jauniklio pusės, gal ir turėjo velsietį išgąsdinti, bet jis to beveik neišgirdo. Mintys ir vėl grįžo į Sautendą, kur jo laukė beprotiškai pasiilgta žmona ir vaikai. Deja, Dafydd neturėjo teisės apie juos galvoti. Reikėjo susikaupti ties šita kvaila užduotimi ir kaip įmanoma greičiau ją užbaigti. Viskas tik tam, kad galėtų grįžti namo - ten, kur yra mylimas ir reikalingas.
- Homenum revelio, - sumurmėjo raudonplaukis ir iš karto suprato: bunkeryje jie ne vieni. Pridėjęs pirštą prie lūpų žvilgtelėjo į Tobią ir žengė tylų žingsnį į priekį. Mintyse prakeikė kolegos poreikį spardyti duris ir taip atkreipti viso pasaulio - ar bent jau šito bunkerio - dėmesį.
Iš tamsos atsklido kažkoks spindulys. Dafydd bandė jį atmušti, tačiau nepasisekė, ir kairę alkūnę nudiegė siaubingas skausmas. Vos sulaikęs riksmą iškėlė lazdelę ir riktelėjo:
- Stupefy!
Pasigirdo dunkstelėjimas, ir Dafydd lengviau atsikvėpė. Ranką skaudėjo, bet sukaupęs jėgas velsietis sugebėjo atsisukti ir nelabai draugišku tonu mestelėti kolegai: - Patikrink, ar jų nėra daugiau.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 118
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #41 Prieš 3 metus »
Bunkerio tamsa ir tyla nedvelkė jaukumu. Nors, kita vertus, bet kokia vieta, kurioje apsireiškia Tobias, nedvelkė jaukumu, mat ir jis pats tikrai nebuvo jaukumo ir mielumo įsikūnijimas. Jau greičiau priešingybė.
Dafydd neatrodė labai laimingas. Gal dėl to, kad gavo Tobią į partnerius. O gal dėl to, kad nenorėjo dirbti. O gal dėl kažko kito. Galų gale, koks skirtumas? Vis dėlto, svarbiausia, kad darbas būtų atliktas greitai.
Sulig ta mintimi, juodaplaukio kolega išsitraukė lazdelę. Tobias nepasekė jo pavyzdžiu. Bent jau kol kas jis pakankamai pasitikėjo savo jėga ir dar nesiruošė pasitelkti magijos pagalbos. Vaikinas patraukė gilyn į bunkerį dairydamasis kokių nors žmonijos (ar būtybijos) pėdsakų.
Kažkas iš minėtųjų paieškos objektų sugalvojo panaudoti kerus ar net neaišku ką. Spindulys šovė į raudonplaukį, jis nespėjo atsimušti. O Tobias nespėjo pribėgti, kad jam padėtų. Laimei, atrodė, jog Dafydd buvo gyvas. Ir net labai, nes sugebėjo sustingdyti užpuoliką ir dar įsakyti Tobijui. Pasirodo, prireikė pasikėsinimo į tavo gyvybę, kad pradėtum dirbti vadovu? Puiku, kitą kartą žinosiu ir kailį tau iškaršiu pats. Gal tada greičiau viskas pasibaigs.
Nesivargindamas paklausti, ar kolega sveikas, vaikinas patraukė tolyn, į bunkerio gilumą. Ėjo lėtai, be garso, dairydamasis kieno nors būvimo ženklų. Ilgai laukti ir dairytis nereikėjo, mat besislepianti būtybė nepasižymėjo protu. Toli gražu. Sugebėjo išsvyruoti tiesiai juodaplaukiui prieš nosį ir paslaugiai atkišti savąją. Tobijui beliko tik per ją užvožti, ką jis ir padarė. Būtybei dusliai nusileidus ant grindų, vaikinas patraukė tolyn.
Ūmai iš už nugaros atsirado rankos, kurios apsivijo juodaplaukio kaklą ir pradėjo smaugti. Vaikinas muistėsi, tačiau užpuolikas buvo ne iš kelmo spirtas. Tobijo akyse pasirodė migla, vaizdas pradėjo lietis. Na ne, mirti aš dar tikrai nemirsiu. Norėtumėt. Juodaplaukio pirštai pasiekė grandinę, kabančią prie klubų ir sučiupo prie jos pritvirtintą durklą.
- Taigi, drauguži... - sunkiai sušnabždėjo spausdamas rankeną. - Žaidimas.. baigtas... - išspaudė jis ir smeigė durklą į užpuoliką.
Vaikinas negalėjo pamatyti, kur pataikė, nes dūrė aklai, tačiau iš užpuoliko riksmų suprato, kad durklas pasiekė taikinį. Nusikratęs nuo savęs būtybės, Tobias atsitiesė, o jo akys svaidė žaibus.
- Nagi! - riktelėjo į tamsą, o jo žemas balsas kraupiai aidėjo sienomis.  - Jei jūsų yra daugiau, eikit čion! Visų laukia vienodas likimas, bet man būtų patogiau, jei ateitumėte dabar!
Jokio atsako. Tobias atsiduso ir bėgte pasileido per bunkerį, dairydamasis į šalis. Durklą vis dar spaudė rankoje - dėl viso pikto.
Aplėkęs visą patalpą vaikinas grįžo pas kolegą.
- Tų, kurie buvo, nebėra, o kitų - nė kvapo. - nuobodžiaujančiu balsu tarė, tvirtindamas durklą atgal prie grandinių. - Kas toliau? - paklausė nusiimdamas gobtuvą. Pasidarė šilta per visas tas gaudynes. Dabar Tobio plaukai pasirodė visu gražumu. Lyg kam tai rūpėtų.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2280
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #42 Prieš 3 metus »
Ranką varstantis skausmas priminė Škotiją. Tas nutikimas buvo jau kelerių metų amžiaus, tačiau dabar Dafydd jį prisiminė tiesiog puikiai. Tuomet nukentėjo nuo Mayros motinos. Tegul ir išprotėjusi, tačiau ji buvo žmogus. Kas užpuolė dabar, velsietis nežinojo. Visa šita situacija gerokai gąsdino, tik Tobiui tikrai nereikėjo to žinoti. Dafydd turėjo atlikti vadovo ir labiau patyrusio kolegos vaidmenį. Tai jam visiškai nepatiko, bet nebuvo kur dėtis. Mayra, kaip man sekasi? mintimis vėl grįžo namo vaikinas, kai jauniklis teikėsi paklausyti paliepimo ir kažkur dingo. Dafydd labai tikėjosi, kad jis ieško kitų galimų pavojų.
Netrukus nuaidėjęs riksmas tą prielaidą patvirtino. Problema buvo ta, kad Dafydd nežinojo, kieno tai riksmas - Tobio ar to, su kuriuo jis kovėsi. Ranką tebevarstantis skausmas neleido atlikti skubių veiksmų, tačiau raudonplaukis gniaužė lazdelę ir apsimetė, kad kairė ranka iš viso neegzistuoja. Tai nelabai tepadėjo pamiršti skausmą, tačiau kito varianto paprasčiausiai nebuvo.
Laimei, netrukus grįžęs kolega leido spėti, kad grumtynėse būtent jis buvo nugalėtojas. Nenoromis pajutęs kažką panašaus į pagarbos užuomazgą Dafydd nežymiai linktelėjo.
- Nenukentėjai? - paklausė jis Tobio, nors šio savijauta rūpėjo mažiau nei pernykštis sniegas. Svarbu buvo tik tai, kad jeigu jie abu kentės skausmus, darbo greitis ir produktyvumas tiesiog siaubingai nukris. Atidžiai nužvelgęs juodaplaukį Dafydd nutarė, kad jis yra pakankamai sveikas tęsti darbą. Tai reiškė, kad galima kuo greičiau rasti tai, ko jie čia atvyko, ir pagaliau keliauti namo. Tik prieš tai, žinoma, reikės kažkokiu būdu susitvarkyti ranką. Nebuvo galima leisti, kad Mayra be reikalo jaudintųsi.
Velsietis dar kartą žvilgtelėjo į Tobią ir nejučia susimąstė apie tai, koks jis viskam yra abejingas. Ko gero, lygiai taip pat atrodė ir pats: vis dėlto kas kelias minutes nuolat grįždavo į Sautendą. Deja, tik mintimis: fiziškai tebebuvo čia, kažkokiame parke Meksikoje. Bet ar jie gali atlikti darbą tinkamai, jeigu tas darbas akivaizdžiai nė vienam nerūpi? Svarbiausia, kad bosai būtų patenkinti priėjo išvadą Dafydd ir apsižvalgė.
- Daiktai, kurių ieškome, turėtų būti nedideli. Sulūžę niekučiai tarsi būtų nešyklės. Tikėtina, kad jie bus sugrūsti į tolimiausią ir sunkiausiai prieinamą kampą, - negarsiai pratarė Dafydd vos nesudejuodamas. Neužtikrintai žengė žingsnį ir su tam tikru palengvėjimu suprato esąs pajėgus eiti. - Reikia ieškoti kokios skrynios ar dėžės - ar jauti, kaip kažkas pulsuoja juodąja magija? Tai turi būti tai, ko ieškome.
Dafydd susikaupė ir pasistengė pajusti, iš kurios pusės atsklinda vos juntamos juodosios magijos bangos. Nutaręs, kad suprato, patraukė į tą pusę. Eiti nebuvo paprasta - atrodė, kad ranka tuoj nukris. Vis dėlto jaunikliui šito žinoti nebuvo būtina, tad raudonplaukis narsiai laikėsi.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 118
  • "We're all someone's monsters."
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #43 Prieš 3 metus »
Kolega atrodė visai neprastai sužeistas. Bet ar tai Tobijui rūpėjo? Ne. Ar jis ruošėsi kažką dėl to daryti? Irgi ne. Jei Dafydd nesugeba savimi pasirūpinti, tai gal reikėtų likti namuose ir nesimalti po pasaulį dorojantis su juodąja magija? Gal tokią išvadą prieitų ir pats raudonplaukis, jei turėtų bent lašelį smegenų galvoje. O čia geras klausimas - ar jis tokių turėjo. Nors, kita vertus, jei neturėtų, niekas neleistų jam dirbti. O jis dirba ir, regis, normaliai. Tobijas nė nepajuto, kaip ėmė prieštarauti pats sau. Tai kaip ten su tuo Dafydd ir jo smegenimis? Deja, atsakymo, panašu, vaikinas nesužinos. O dabar reikėjo grįžti prie darbo ir nustoti skrajoti padebesiais.
Dafydd klausimą jis praignoravo. Tiksliau, atsakė be žodžių - užversdamas akis. Neketino aiškinti tokių dalykų. Taip, jam viskas buvo gerai, tačiau tada kam vargintis tai sakyti?
Iš vadovo lūpų jam kalbant išsprūdo vos girdima aimana. Gal jam tikrai negerai? Nors, ne mažas vaikas, pasirūpins savimi. Taip nusprendęs vaikinas pasisuko ir patraukė į priešingą bunkerio pusę, nei jo kolega. Kai Dafydd pasakė, juodaplaukis taip pat pajuto tą juodąją magiją ir įtarė, kad čia tikrai nebus apsieita su viena skrynia ar dėže. Todėl nusprendė iš karto apieškoti kaip įmanoma didesnę teritoriją, kad šitas nervus ėdantis darbas greičiau būtų baigtas.
Po maždaug dešimties baisiai ilgų minučių, vaikinas pamatė užmaskuotą lentynėlę kažkur tolimiausiame bunkerio kampe. Nedvejodamas patraukė prie jos. Lentynėlė buvo pakankamai aukštai, tačiau ir Tobias nebuvo iš žemųjų, todėl beveik be vargo pasiekė ir nukėlė iš pažiūros nedidukę ir be galo dulkiną skrynelę. Pastatęs ją ant žemės atsitiesė ir riktelėjo į pusę, iš kurios atėjo ir kurioje turėjo būti Dafydd.
- Dafydd! - riktelėjo. - Vieną radau!
Labai norėjosi to nesakyti ir viską padaryti pačiam, tik, deja deja, Tobias nežinojo kaip. Neįsivaizdavo, kaip atkeikti daiktus, nes niekada to nebuvo daręs. O bandyti ir vėliau sugriauti visą bunkerį bei prarasti darbą, kažkaip irgi neviliojo. Todėl teko atsiremti į sieną ir laukti ateinant kolegos.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 2280
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Šventos Liucijos parkas (Merida, Meksika)
« Atsakymas #44 Prieš 3 metus »
Šiaip ne taip prisivertęs nukeliauti iki tolimiausio užkaborio, kuris buvo apkrautas visu įmanomu šlamštu, Dafydd suprato, kad eina tinkama linkme. Čia juodosios magijos pulsai buvo stipresni ir dažnesni. Buvo šiek tiek neramu: taip paprastai pajutus juodąją magiją galima tikėtis, kad daiktai bus išties pavojingi. Dėl savęs vaikinas nesijaudino, ką jau kalbėti apie jaunąjį kolegą. Vis dėlto norėjosi grįžti namo, o ne žinoti, kad žmona gaus pranešimą su informacija apie sunkų jo sužeidimą ar net mirtį.
Žinodamas, kad neturės jėgų daiktų ištraukti savomis rankomis, raudonplaukis nukreipė lazdelę į vietą, kurioje tai, ko jam reikėjo, slėpėsi ir tarstelėjo:
- Confringo!
Įvairios šukės ir smulkmė pabiro aplinkui, tačiau nedidelė juoda dėžutė liko nė kiek nepažeista. Dafydd dėl to visiškai nenustebo. Giliai atsidusęs žengė arčiau ir kiek dvejodamas daikčiuką paėmė. Širdyje juto tam tikrą nerimą, tačiau nieko neatsitiko, paėmė dėžutę, ir tiek. Kaip tik tada išgirdo aiškų šūksnį. Tai šiek tiek išgąsdino - maža kas ten galėjo nutikti? Laimei, paaiškėjo, kad Tobiui tiesiog taip pat pasisekė rasti reikiamą daiktą.
Kad ir kaip norėjosi greičiau viską išspręsti ir pagaliau keliauti namo, sparčiu žingsniu nukulniuoti iki jaunojo kolegos Dafydd paprasčiausiai neturėjo jėgų. Kiek per vėlai suprato, kad rankoje laikoma dėžutė tik stiprina skausmą, tad vos atėjęs iki Tobio padėjo dėžutę ant kažkokios lentynos ir sudejavo. Po velnių... Garsiai nieko nepasakė, tik pakėlė akis į juodaplaukį. Norėjosi, kad jis pagaliau parodytų šiokią tokią iniciatyvą, bet atrodė, kad tokio stebuklo artimiausiu metu nebus. Kita vertus, ko tikėtis iš visiškai nepatyrusio jauniklio? Keista, kad abu vis dar yra gyvi...
Sukaupęs jėgų likučius raudonplaukis nukreipė lazdelę į savo atsineštą dėžutę. Sumurmėjo burtažodį, ir ji atsidarė.
- Immobulus! - skubiai sušuko, ir viduje buvę daiktai suledėjo. Pasak viršininkų, tai buvo patikimiausias būdas pargabenti juos taip, kad niekam nepakenktų. Pakartojęs veiksmus su Tobio rasta dėžute Dafydd pasijuto šiek tiek geriau. Kol kas viskas sekėsi ne taip jau ir blogai. Galbūt kažkada netgi pavyks grįžti namo?
- Nemanau, kad čia viskas, - trumpai tarstelėjo tikėdamasis, kad jauniklis susiprotės tęsti paieškas. Pats Dafydd atsisėdo ant grindų ir suėmė skaudančią ranką. Nepaisant to, kad juodosios magijos daikčiukai kuriam laikui buvo nukenksminti, bjaurus skausmas niekur nesitraukė.