[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh gavo gerokai nustebti. Ji pasisveikino su Matthew ir jo atsiprašė, tačiau jis tik pažiūrėjo į ją ir nieko nepasakė. Tarsi būtų pamiršęs. Ko jis tada sėdi būtent ant šio suolo? Su tokia atmintimi... Kaip jis sugebėjo būti profesorius? Tai buvo vienintelis paaiškinimas, kurį sugalvojo mergaitė. Nes ar gali būti, kad suaugęs žmogus yra toks nemandagus, kad nesugeba net pasisveikinti?! Tai buvo taip netikėta, kad ji nebežinojo ką ir sakyti ar daryti.
Vis dėlto kai vyras atsistojo ir parodė į vietą šalia ji kiek sutrikusi atsisėdo. Ir toliau nežinojo, ką daryti. Stengėsi apie ką nors galvoti, tačiau galva buvo bjauriai tuščia. Atrodo, ten neliko nė vienos mintelės. Laimei, Matthew pagaliau teikėsi reaguoti į jos žodžius. Pasisveikinimo, tiesa, Deoiridh taip ir neišgirdo, tačiau paaiškėjo, kad vyras bent jau neprarado balso ir nepamiršo apie jos egzistavimą. Tai buvo žingsnis į priekį, nors švilpė vis dar jautėsi sutrikusi. Ar kas nors atsitiko? Jis nebenori manęs matyti? paklausė ji savęs ir pajuto nusivylimą. Negi dabar viskas, ką jiedu šiaip ne taip pasistatė vakar, sugrius? Ar jai teks ir vėl likti vienai ir galvoti, ką veikti toliau? Labai netikėtai ši mintis buvo labai liūdna.
Įdėmus vyro žvilgsnis kiek trikdė animagę. Ji nesuprato, kodėl jis taip spokso, tačiau visiškai nieko nesako. O ir galiausiai išgirstas klausimas atrodė šiek tiek nei į tvorą, nei į mietą.
- Aaa... - net sutriko ji. - Baigiau du kursus. Būsiu trečiame.
Nutilusi pagalvojo, kad tai turėjo skambėti itin keistai. Tarsi ji nežinotų, kelerius metus mokosi mokykloje. Pats kaltas, kad tokių pievų klausinėja! užvertė akis Deoiridh, bet garsiai nieko nepasakė. Buvo smalsu, kada gi Matthew metė darbą Hogvartse, tačiau įtarė, kad tai jam gali būti nemaloni tema, tad nutylėjo. Deja, tylėjo ir juodaplaukis, tad jiedu ir vėl sėdėjo šalia vienas kito nepradardami nė žodžio. Deoiridh nebuvo pripratusi daug bendrauti, tad visai nežinojo, ko klausti ar ką sakyti. Tikėjosi, kad suaugęs žmogus turi daugiau tokios patirties. Labai norėjosi, kad Matthew vestų pokalbį, kuris vis dėlto juk pasiūlė čia susitikti dar kartą.
Galiausiai Matthew prabilo. Bet ir vėl pasakė kažkokią nesąmonę. Rudaplaukei pradėjo atrodyti, kad bendravimo srityje jis yra dar didesnis nevykėlis nei ji. Ką gi, galbūt ši keista pažintis išmokys bendrauti juos abu? Nors į maistą ir pasižiūrėti nesinorėjo.
- Jūs valgykit, - atsakė ji. - Tačiau aš hostelyje prisivalgiau tiek, kad į maistą ir žiūrėti nenoriu. Jeigu norite, galiu palaukti čia, kol ką nors atsinešite.
Sėdint ant suoliuko tikrai nesinorėjo kur nors vilktis. Jeigu Matthew maistą pirkti moka geriau nei bendrauti, galbūt teiksis grįžti dar šiandien.

[Matthew Turner]

Matthew staiga suprato, kuo jam patinka šita keista mergaitė. Ji nesišvaistė tomis kvailomis mandagybėmis, kuriomis kartais taip mėgsta mėtytis žmonės. Atsiprašė, jis pasakė, kad viskas gerai. Viskas. Vyras buvo daugybę kartų susidurdavo su tokiomis situacijomis, kai iš šito išeidavo ilgiausias, bet visiškai beprasmiškas pokalbis. Blogiausia būdavo tai, kad jis ir pats į tokius pokalbius įsiveldavo. O taip turbūt buvo dėl to, kad manėsi esąs lankstus žmogus, nors, ko gero, buvo labiau silpno charakterio. Toks, kurį visiems lengva valdyti. Ak, kaip Matthew'iškai tai skamba...
Tiesa, mergaitė kažkodėl ignoravo ir klausimą, tačiau Turner į tai gilintis nebenorėjo. Na, neatsakė tai neatsakė. Gal ji išsimiegojo prastai, bet taip nenori įžeisti Matthew jausmų? Nepaisant to, kad tai būtų kaip tik to nemalonaus mandagumo variantas, herbologas apie tai per daug nemąstė.
Ir tada Deoiridh jį dar kartą nustebino. Atrodo, toks paprastas klausimas. Tikrai nėra ką slėpti. Tačiau jai prireikė gerų kelių akimirkų, kol prisiminė, kiek kursų baigė? Ar ir tai yra kažkokia slapta informacija? Šiaip ar taip, jeigu galima manyti, kad ši slapta informacija yra teisinga, jai kažkur dvylika ar trylika metų. Atrodo jaunesnė? Taip. Yra protingesnė? Galbūt. Yra pernelyg daug visko patyrusi gyvenime? Tikrai taip. Na ir įdomus egzempliorius!
Išgirdęs, kad Deoiridh prisivalgė, Matthew susidomėjo. Įdomu, ką jau tokio ji ten suvalgė? Dvi duonos riekes? Kažkaip buvo sunku patikėti, kad hostelyje būtų galima gauti tokius sočius pusryčius, kad labai jau persivalgytum. Atrodė panašiau į tai, kad mažylė tiesiog negauna daug valgyti. Gal ir Hogvartse ji valgo kas trečią dieną? Juk vis dėlto per dvejus metus jos amžiaus vaikas, staiga pradėjęs padoriai valgyti, turėtų gerokai užaugti ir pasikeisti! Bet kur ten. Žinoma, Matthew nepažinojo Deoiridh, kai jai buvo devyneri, tačiau pažiūrėjęs į ją dabar suprastum, kad prieš trejus metus ji turėjo atrodyti beveik kaip kūdikis!
Vyras tik papurtė galvą. Šalia sėdinti rudaplaukė vis dar buvo neatsakytų klausimų krūva. Smalsumas, atrodo, neturėjo ribų, tačiau viskas buvo ir pernelyg keista. Ar Deoiridh sugebėtų viską paaiškinti, jeigu staiga pradėtų atvirauti? O gal jos gyvenimas toks painus, kad jis, Matthew, vis tiek nesuprastų? Ką gi. Reikia tai išsiaiškinti. Matthew galvoje pamažu ėmė regztis planas.
- Gerai, - linktelėjo jis. - Ilgai netruksiu.
Juodaplaukis atsistojo ir nužingsniavo į kitoje aikštės pusėje esantį kažką, kas atrodė kaip vieta, pardavinėjanti maistą. Priėjęs arčiau pamatė, kad tai įvairiausias picas kepanti kavinukė, restoranas, picerija ar dar kažkas. Tokios smulkmenos vyrui dabar rūpėjo mažiausiai. Jis užsisakė pirmos pasitaikiusios picos ketvirtį ir nekantriai laukė.
Gavęs savo užsakymą turėjo stabdyti save, kad nepultų prie suoliuko bėgte. Nuostabus kvapas tiesios erzino. Šiaip ne taip grįžęs pas Deoiridh jis atsisėdo ir godžiai atsikando.
- Atfiphafau, - pilna burna suburbėjo herbologas žvilgtelėjęs į mergaitę. - Ifties efu labai alkanaf. Tikhai nenohi?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ar gali šita nesąmonė baigtis? Kiekvienas klausimas ir atsakymas, rodos, reikalauja ištiso pusvalandžio mąstymo! Nepaisant to, kad darė tą ir pati, Deoiridh pasijuto susierzinusi. Gerokai nusibodo toks bendravimas. Iš viso ar galima tai vadinti bendravimu, kai ko nors paklausi (prieš tai, žinoma, ilgiausiai apsvarstęs, ar gali tai daryti), po to pusvalandį lauki atsakymo, po kurio dar pusvalandį mąstai! Visų pirma, tai yra paprasčiausiai nuobodu. Rudaplaukė mėgo veiksmą, negalėjo pakęsti sėdėti ir nieko nedaryti. Na, taip, dabar tokia veikla nebuvo pati blogiausia, bet kam viską dar pabloginti? Toks bendravimas jai buvo visiškai ne prie širdies. Ką gi, tada tikriausiai reikia pradėti nuo savęs. Kai Matthew ko nors paklaus, ji pasistengs kuo greičiau ir natūraliau atsakyti. Savaime aišku, tada tas bendravimo "ekspertas" vėl ilgiausiai mąstys. Bet jeigu bent jau ji nutrauks savo galvojimo maratoną, pokalbis jau pasidarys greitesnis. Jeigu juodaplaukis kada nors susiprotės padaryti tą patį, pokalbis gal iš viso taps normalus. Gal.
Ar Matthew, išgirdęs pasiūlymą nueiti ir nusipirkti kažką pavalgyti, užtruko savo apmąstymams tik dvidešimt devynias su puse minutės? Tai jau pažanga! Gal iki vakaro jie sugebės persimesti kokiais penkiais sakiniais. Deoiridh suprato, kad tikriausiai kelia daug klausimų. Ir suprato, kad juodaplaukis nenori visko klausi. Juk ji bet kada gali imti ir pabėgti. Bet... Na, galėjo per naktį pasidaryti kokių dvidešimties "leistinų" klausimų sąrašą, kad pokalbis dabar nebūtų toks žudančiai lėtas! Mergaitei atrodo, kad jie jau sėdi čia ištisą valandą, o ką pašnekėjo? Kelintame ji kurse? Skambėjo, sakykime taip, ne itin įspūdingai.
Kol Matthew ėjo pirkti sau ėdalo, Deoiridh sėdėjo ant suolo ir pati sudarinėjo klausimų sąrašą. Gal paklausti, kokie jo mėgstamiausi augalai? pasiūlė pati sau, tačiau prisiminusi savo didelę "meilę" herbologijai iš karto atmetė šią mintį. Ne, tai bus pernelyg nuobodu. Juk jis gali pradėti aiškinti, kokios nuostabios yra kokio nors augalo šaknys ar dar kokia nors nesąmonė. Ačiū ne, šitas pokalbis ir taip yra nuobodus.
Tai privertė mergaitę susimąstyti. O gal tai ji yra tiesiog nuobodi? Ji lygiai taip pat nemoka bendrauti ir nežino, ko paklausti. Juk visada sakoma, kad vaikai nuolat klausinėja, kartais net neduoda tėvams ramybės. Tad kur jos tas gebėjimas? Dingo kartu su tėvais? Bet juk ji vis tiek yra vaikas, kuriam reikia dar daug ką sužinoti apie šį pasaulį! Kodėl ji nesugeba sugalvoti net vieno menko klausimėlio? Kur jau ten bent keletas, kurie sugebėtų išvystyti pokalbį? Ir kodėl uždavus klausimą ir išgirdus atsakymą pokalbis vėl nutrūksta? Taip, dialogas yra skirtas dviems žmonėms. Jie abu turi stengtis, taip pat ir Matthew. Bet gal rudaplaukė deda per daug vilčių į jį? Juk panašu, kad keliauja vienas, gal lygiai taip pat neturi su kuo pasišnekėti!
Pamačiusi, kad Matthew pareina, Deoiridh priėmė sprendimą: reikia pačiai labiau stengtis palaikyti pokalbį. Galbūt kada nors pavyks atsikratyti ir tos įtampos.
Išgirdusi vyro šveplavimą mergaitė nesusilaikiusi sukikeno.
- Ne, dėkui, tikrai neįstengčiau praryti nė kąsnio, - vis dar išsišiepusi atsakė ji. Teliko pratęsti prakeiktą pokalbį: - Jau daug matėte Italijos? Kur dar planuojate nuvykti?

[Matthew Turner]

Matthew nesuprato, ar Deoiridh visai nenori palaikyti pokalbio, ar nežino, ko klausti, ar kokia velniava čia vyksta. Buvo akivaizdu, kad pokalbis abiems yra sudėtingas. Vis dėlto Matthew į viską žiūrėjo ramiai. Neragino mergaitės kalbėti, pats gerai apmąstė kiekvieną klausimą ir atsakymą. O štai ji, atrodo, ima nekantrauti. Ką tai galėjo reikšti? Galbūt jai jau nusibodo sėdėti čia su šituo vyru, kuris vis dar dėl neaiškių priežasčių jai padeda?
Turbūt reikia jai paaiškinti, kodėl visa tai darau. Tai ir padės sumažinti įtampą ir, tikėkimės, padės jai pasitikėti manimi nutarė Matthew.
Na gerai. Jeigu ji nenori valgyti, tegu. Gal tai ir tiesa, nes priežasties dėl to meluoti vyras tikrai negalėjo sugalvoti. Be to, ji dar ir uždavė klausimą. Kuo normaliausią ir paprasčiausią klausimą. Tokį, į kurį tikrai galima atsakyti. Tad Matthew pernelyg ilgai negalvodamas, kaip čia tinkamiau atsakius, pasakė tiesą:
- Tiesą sakant, kol kas dar nemačiau beveik nieko. Traukiniu atvažiavau į Veneciją. Norėjau ten pabūti ilgiau, tačiau išgirdau apie vakarykštes arklių lenktynes, tad skubiai atvažiavau čia. O į Sieną atvykau likus tik kelioms valandoms iki lenktynių, tad ir čia neką tespėjau pamatyti. Po poros dienų manau keliauti į Neapolį. Prieš išvykdamas tikrai dar grįšiu į Veneciją, tačiau tolimesnių planų neturiu.
Matthew nutilo. Lengvoji dalis baigėsi. Ką daryti dabar? Ar galima klausti, kaip ji čia atsidūrė, ką matė? O gal geriau to nedaryti? Galbūt tai yra viena iš tų "neleistinų" temų? Vis dėlto pokalbio ir vėl žudyti nebuvo galima. Kažko klausti reikėjo. Tad nutarė - ir vėl - surizikuoti.
- O kaip tu? Tiesą sakant, kaip iš viso atsidūrei Italijoje?
Vyras nutilo ir pradėjo pasimėgaudamas kramtyti picą, kuri, be kita ko, dar buvo ir labai skani. Jis buvo girdėjęs, kad Italijoje pica yra visai kita nei bet kur kitur. Panašu, kad tai tiesa. Nebent šitoje šalyje ir alkis yra visai kitas.
Turner įtarė, kad jis uždavė ne tokį paprastą klausimą, koks buvo užduotas jam. Tikriausiai buvo galima tikėtis, kad mergaitė kurį laiką galvos, ką atsakyti. Teliko tikėtis, kad ji atsakys tiesą, nors, kita vertus, kaip jis tą patikrins? Vis dėlto vyras buvo įsitikinęs, kad dabar skubinti rudaplaukės nereikia. Kai bus pasiruošusi, atsakys. Blogiausiu atveju pabėgs - tokios tikimybės herbologas vis dar neatmetė.
Tad jis tik atsišliejo į suolo atlošą ir su pasimėgavimu kramtė.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Taip! Jai pavyko! Ji uždavė tokį klausimą, į kurį atsakymo nereikėjo galvoti pusvalandį. Tai tikriausiai buvo viena didžiausių Deoiridh pergalių per šias dvi dienas. Nors klausimas, kieno pergalė yra tai, kad jiedu šiandien vėl susitiko - jos ar Matthew.
Mergaitė su susidomėjimu klausėsi, ką kalbėjo buvęs profesorius. Be galo džiaugėsi, kad neuždavė klausimo apie augalus. Juk jis, visų pirma, tikriausiai ilgai galvotų! Juk žinodamas daugybę augalų negali taip lengvai išsirinkti labiausiai patinkančio.
Rudaplaukė neįsivaizdavo, kur yra tas "Neapolis" (jeigu išgirdo teisingai), tačiau žinia, kad Matthew į Sieną atvyko neką anksčiau nei ji, kažkodėl buvo smagi. Deoiridh tikrąja to žodžio prasme tai išgirdusi apsidžiaugė. Galbūt dėl to, kad tai tarsi suteikė galimybę ištyrinėti miestą kartu. Deoiridh nebuvo keliavusi, tad nežinojo, kaip tai iš viso daroma. Nemokant italų kalbos tokia veikla gali pasirodyti besanti sudėtinga. Tad šalimais turint žmogų, kuris itališkai moka pakankamai, kad greitai užsisakytų picą, keliauti būtų tikrai daug paprasčiau.
Deja, gyvenimo paprastesniu tikrai nevertė Matthew klausimai. Jis tikriausiai apmąstė, ar to verta klausti. Tad kodėl jis nutarė, kad tai yra tinkamas klausimas? Ar tas vyras iš viso nemąsto? Gal jis nutyla po kiekvieno sakinio, nes... Deja, jokia kita mintis į galvą mergaitei neatėjo. Matthew tiesiog privalėjo apmąstyti tai, ką šneka. Vadinasi, jo mąstymo rezultatas buvo šitas klausimas! Ar jis visai kvailas?!
- Na... - pradėjo Deoiridh, visai nenorinti išsipliurpti, kad yra animagė. Magijos Ministerijoje neregistruota animagė, savaime aišku. - Tranzavau, - galiausiai pratęsė ji. Juk tai, šiaip ar taip, yra tiesa. O klausimas, kaip ji atsidūrė Prancūzijoje... Na, Matthew to neklausė, jo klausime nuskambėjo tik Italijos pavadinimas.
Žiūrėdama, kaip vyras valgo, rudaplaukė niekaip nesuprato, kaip galima taip mėgautis maistu. Kas čia tokio ypatingo? Žinoma, ne itin dažna galimybė pavalgyti išmokė mergaitę pernelyg maisto nevertinti. Yra - gerai. Pavalgai ir porą dienų ramu. Nėra - na ką gi, kur nors ką nors susirasi.
Vis dėlto dabar buvo svarbiau kaip nors nusukti temą nuo to, kaip ji atsidūrė Prancūzijoje. Teoriškai toks klausimas tikrai turėjo nuskambėti. Tad ji neleidusi Matthew sukramtyti kąsnio skubiai paklausė:
- Berods minėjote, kad prieš tai buvote Ispanijoje. Neteko ten būti. Kokia tai šalis? Ką aplankėte?
Prašau, perskaityk man ilgą paskaitą, jeigu nori. Tik pamiršk, kad aš kaip ir negalėjau nutranzuoti į Prancūziją...

[Matthew Turner]

Tikrai taip. Matthew klausimai tikrai nebuvo patys tinkamiausi. Tai buvo galima suprasti iš ilgos tylos, kuri sekė paskutinįjį herbologo klausimą. Vis dėlto neatrodė, kad Deoiridh būtų pasirengusi kur nors sprukti. Vis dėlto laukiantys sotūs pietūs daro savo pagalvojo Matthew. Tai sukėlė dvejopus jausmus. Buvo šiek tiek liūdna, nes pradėjo suprasti, kad jų bendravimas, ko gero, tėra būdas juo pasinaudoti. Kita vertus, jeigu mergaitė išties siekia to, galima tikėtis, kad ji artimiausiu metu niekur nedings. O per tą laiką galbūt pavyks kiek nustumti pamažu vis labiau slegiančią vienatvę.
Taip, ji tranzavo. Tai buvo vienas iš Matthew variantų, kuris vis dar neatrodė tikėtinas. Jis vylėsi, kad mergaitė nemeluoja, tačiau kaip tai įmanoma? Ji, nepasitikinti niekuo aplinkui, paima ir sėda į nepažįstamojo automobilį? Jis norėjo sukramtęs kąsnį užduoti dar vieną klausimą, tačiau mergaitė jį aplenkė su savais. Gudri mažylė.
- Ispanija... - svajingai nutęsė jis pabaigęs kramtyti kąsnį. Ar mintys sukosi apie šalį, ar apie ten sutiktą buvusią mokinę, buvo geras klausimas. Laimei, Deoiridh niekaip nebūtų galėjusi sugalvoti to paklausti. - Manau, kad mačiau nemažai. Buvau Madride, Barselonoje, Sevilijoje. Nukeliavau palei pakrantę nuo viršaus iki pat apačios. Taip pat šiek tiek ir pietine pakrante. Šalis tikrai verta dėmesio, tačiau be ispanų kalbos ten yra sunku, ypač mažesniuose miesteliuose. Deja, aš jos visai nemoku, tad kartais susidurdavau su keblumais. Vis dėlto naudinga kalba yra pirštų, susikalbėsi bet kokioje šalyje.
Matthew kelioms akimirkoms nutilo. Nežinojo, ar verta užsiminti apie Daviną. Vis dėlto norėjosi apie tai papasakoti (tik, žinoma, ne apie gėdingiausią momentą, kai mergina jį išgelbėjo nuo užpuolikų), tad netrukus pratęsė:
- Madrido parke sutikau buvusią mokinę. Buvo tikrai įdomu pasišnekėti visai kitaip. Ne kaip profesorius su mokine. Sakyčiau, labiau kaip draugai.
Tas sakinys Matthew ir pačiam nuskambėjo keistai ir netgi kiek nejaukiai. Teliko tikėtis, kad Deoiridh per daug į šitą reikalą nesigilins. Dabar reikėjo parodyti mergaitei, kad jis nesiruošė leistis taip lengvai pergudraujamas. Nenorėjai kalbėti apie tai, kaip persikėlei per jūrą? O gal susitranzavai laivą? Ne, mergyt, teks pasipasakoti.
- Sakei, kad tranzavai, - šįkart jau Matthew neleido pasisakyti. - O kaip su Lamanšo sąsiauriu? Ar sugebėjai patekti į Eurotunelį?
Tiesą sakant, jam pačiam labai norėjosi tai išbandyti. Deja, į Ispaniją, pirmą šalį po Didžiosios Britanijos, teko nuskristi. Negi Deoiridh sugebėjo patekti į žemyninę dalį nepakildama į orą?!

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Panašu, kad ji pataikė! Prisiminęs Ispaniją Matthew aiškiai susimąstė. Ar netgi užsisvajojo. Ar tai tokia ypatinga šalis? O gal žmonės kuo nors ypatingi? Su kreiva šypsenėle lūpose Deoiridh žvelgė į vyriškį ir laukė kokio nors paaiškinimo. Tiesa, įtarė, kad šį kartą jo žodžiuose atsakymo ieškoti nereikėtų. Reikia įdėmiau nužvelgti jį patį.
Pasakojimo pradžia buvo tragiškai neįdomi. Mergaitė nežinojo tų miestų, nežinojo, kur jie yra. Žinoma, buvo kiek nuobodu. Vis dėlto po kiek laiko Matthew nutilo ir susimąstė. O tai jau buvo gerokai įdomiau. Švilpė atidžiai žiūrėjo į juodaplaukį. Susidarė įspūdis, kad Ispanijoje nutiko kažkas, ką jis mielai papasakotų, tačiau dėl kažkokios priežasties nedrįsta to sakyti. Ar bent jau neapsisprendžia, ar verta tai sakyti.
Matthew užsiminus apie mokinę Deoiridh tarsi lemputė galvoje įsižiebė. Aha! Taip ir žinojau! pasakė ji sau, nė neketindama galvoti, kad Ispanija yra labai jau nuostabi šalis. Ne, tai tik ta mokinė, matyt, yra tokia nuostabi. Kažin kiek jam metų nejučiomis pasvarstė rudaplaukė. Deja, toks klausimas buvo pernelyg keistas, tad jį reikėjo atidėti ateičiai. Jei ta ateitis bus, žinoma.
Nespėjus daugiau nieko apgalvoti ir net išsižioti paklausti ko nors dar, Matthew panaudojo Deoiridh ginklą prieš ją pačią. Savo klausimo paklausė taip staigiai, kad ji niekaip negalėjo išsisukti! Buvo be galo apmaudu. Kas tas Euro... kas toks ten? pradėjo panikuoti mergaitė. Nepaisant to, kad juodaplaukis buvo burtininkas, sakytis esanti animagė Deoiridh tikrai nenorėjo. Vis dėlto patvirtinti, kad pateko į tą "Eurokažką" irgi nesinorėjo. Maža ką, dar pradės klausinėti visokių dalykų! Ne, geriau nereikia, melas nebuvo Deoiridh stiprioji pusė. Dažniausiai.
- Aš... Ne. Nežinau. Plaukiau keltu, - galiausiai pratarė mergaitė, įtardama, kad sukels tik daugiau klausimų. Vis dėlto reikėjo skubiai paklausti bet kokio klausimo, kad laimėtų laiko. Juk kol Matthew atsakinės, ji galės ramiai galvoti. Tik reikėjo sugalvoti klausimą kuo greičiau.
- Norėtumėte kada nors grįžti į Hogvartsą? Ką galbūt darytumėte kitaip?
Tiesą sakant, atsakymai į šituos klausimus mergaitės visiškai nedomino. Jeigu Matthew vėl pradėtų ten profesoriauti, būtų daugiau nei keista. Vis dėlto gal tokie klausimai yra dar geresni. Jeigu vyras šnekėtų įdomiai, ji neturėtų laiko apmąstymams.
Deoiridh stebėjo, kaip Matthew atsikanda dar vieną kąsnį ir ramiai laukė. Galvoje nepaliaudamos sukosi mintys.

[Matthew Turner]

Matthew su malonumu kalbėjo apie Ispaniją. Buvo smagu prisiminti tą taip neseniai buvusią kelionę. Jis pliurpė ir net nesusimąstė, kad galbūt tai tėra būdas nukreipti jo mintis nuo bet ko, apie ką jam galvoti nereikėtų. Dabar tai ir nebuvo svarbu.
Vis dėlto kai jis staigiai uždavė savo klausimą, Deoiridh sutriko. Iš to buvo galima spręsti, kad mergaitės tikslas buvo būtent toks: neleisti jam klausinėti apie tai, kaip ji pateko į Prancūziją. Deja, šiuo atveju Matthew nutarė būtent tai ir išsiaiškinti. Jeigu čia kažkas slypi, jam, ko gero, yra geriau tai žinoti.
Deja, atrodė, kad jiedu pasileido į lenktynes: kas atsakęs į klausimą greičiau užduos savąjį. Vėlgi nespėjęs net įkvėpti vyras išgirdo naują atsakymo reikalaujantį sakinį. Kažkokiu būdu šį kartą reikėjo neišsiplėsti. Jeigu jau mergaitė kažką kuria, bent jau tegul neturi pakankamai laiko. Juodaplaukis buvo tikras: anksčiau ar vėliau jis pričiups ją meluojant ar bent jau kažką nutylint. Tereikės išsiaiškinti, kas tiksliai čia vyksta. Juk jis nenori įstrigti su kokia nors nusikaltėle, ar ne? Kas ten žino, juk būna ir taip.
Bet pirmiausia reikėjo atsakyti į dar vieną klausimą.
- Oi, ne, į Hogvartsą tikrai negrįšiu, - pratarė jis, mąstydamas apie tai, kad šitaip atsiliepdamas apie profesoriaus rolę jis tikrai nesukelia motyvacijos mokytis. - Darbas yra įdomus, stebėti jaunuosius burtininkus ir raganas gali būti tikrai naudinga patirtis. Vis dėlto tai yra tiesiog ne man.
Herbologas nutarė, kad į kitą klausimo dalį atsakinėti net neverta. Jeigu jis negrįš, tai ko jam mąstyti, ką darytų kitaip? Tuo labiau, kad jam pasirodė gana akivaizdu: klausimai buvo užduoti tik tam, kad būtų atitolinta tai, kas neišvengiama: dar vienas klausimas apie mergaitės kelionę į Prancūziją.
Kelias akimirkas Matthew svarstė gal palikti ją ramybėje. Sužinos kada nors vėliau. Jeigu jie kurį laiką pabus kartu, Deoiridh pati norės pasisakyti, kaip tai atsitiko, argi ne? Vis dėlto nugalėjo smalsumas.
- Keltu? - pasitikslino buvęs profesorius, tarsi kalbos apie profesoriavimą nė nebuvo. - Tai kainuoja velniškus pinigus. Negi viską išleidai tik tam, kad atsidurtum Prancūzijoje? Kaip ketini grįžti? Tikiuosi, neplaukei nelegaliai?
Juodaplaukis įdėmiai pažvelgė į mergaitę. Dabar, laukiant jos atsakymo, buvo galima ramiai atsikąsti picos, kuri klausimų lenktynių metu jau baigė ir atšalti. Buvo be galo apmaudu, tačiau ką darysi? Tuo labiau, kad netrukus jie vis tiek keliaus valgyti pietų, kurių, Matthew buvo tikras, Deoiridh tikrai neatsisakys.
Herbologas kramtydamas laukė atsakymo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Staigus klausimas, atrodo, ir vėl padarė paslaugą. Dabar nori nenori Matthew turės atsakyti. Tereikia tikėtis, kad ir vėl pliurps ilgai. Ir tegul kuo ilgiau mąsto! Deoiridh puikiai žinojo, koks klausimas jai bus kitas. Dėl to tereikėjo sugalvoti, ką atsakyti. Ir kaip pernelyg daug nemeluoti. Ar būtų galima iš viso nemeluoti? Juk vis dėlto kol kas ji būtent to ir nedarė. Į Prancūziją atplaukė keltu (juk nebuvo klausta, ar netyčia nepasivertė į varlę!). Iš ten iki čia tranzavo. Būtent taip ir sakė. Kol kas viskas klojosi ne taip ir blogai.
Kol kas. Deja, Matthew nebuvo nusiteikęs ilgai postringauti apie savo profesoriavimo Hogvartse metus. O antrąjį klausimą iš viso gražiai ignoravo. Deoiridh suirzo. Kodėl jis negali pliurpti kokias dešimt minučių? Per tiek laiko jos smegenys tikrai pasiūlytų išeitį iš šitos keistos situacijos! Ne, kur ten! Jis pasakė kokius du sakinius ir viskas! Ką jau kalbėti apie tai, kad net negalvojo, ką atsakyti. Ar buvo pasiruošęs šitam klausimui? Ar tiesiog iš viso nežino, ką šneka, nes labiau rūpi viską išsiaiškinti apie ją?
Mergaitei kilo mintis tiesiog dingti. Atsistoti ir pabėgti. Bet juk vyras žadėjo pietus... Nepaisant to, kad dabar jautėsi persivalgiusi, žinojo, kad galimybės pavalgyti sočius ir, reikia tikėtis, šiltus pietus švaistyti negalima. Blogiausiu atveju ji spruks iš karto po pietų. Taip, tai padaryti būtų labai nemandagu ir šlykštu. Bet jeigu Matthew jai nepaliks kitos išeities, bus pats kaltas. O klausimai apie keltą vedė būtent link to.
Skvarbus vyro žvilgsnis nepatiko rudaplaukei. Atrodė, kad jis viską mato kiaurai. Tikrai supras, jeigu meluos. Tad ką, po galais, daryti? Jis puikiai supranta, kad ji neturi pinigų grįžti. Tad net jeigu ir atplaukė su bilietu, atgal parplaukti ji negali. O šio klausimo, suprantama, Matthew nepraleido. Ką, po galais, daryti?
- Am... - pradėjo Deoiridh. Deja, nieko protingo išmąstyti ji nespėjo, nes vyriškis nepaliko laiko! - Sakykime taip, aš negaliu jums šito pasakyti. Ir, žinoma, atgal parplaukti pinigų neturiu. Tačiau tai nekelia jokių problemų. Ateis laikas ir grįšiu.
Skambėjo ne taip ir blogai. Būtų netgi puikiai. Jeigu Matthew nebūtų toks prakeiktai smalsus ir visko neklausinėtų! Juk buvo akivaizdžiau nei akivaizdu, kad jis būtinai gilinsis ir toliau. Ar vėl klausti kokios nors nesąmonės, kad tik duotų sau laiko? Ne, Deoiridh jau tingėjo tai daryti. Žinojo, kad anksčiau ar vėliau vis tiek teks pasakyti. Galbūt nebeverta atidėlioti? O gal vis dėlto Matthew teiksis daugiau neklausti?
Mergaitė apsisprendė: jeigu vyras ir toliau uždavinės netinkamus klausimus, ji pasakys, kaip yra. Aišku, tai sukels tam tikrą riziką. Jeigu Matthew susisieks su Magijos ministerija, užteks pasakyti "Deoiridh, Hogvartsas" ir ji bus susekta per kelias akimirkas - tebūnie prakeiktas jos kvailas vardas! Bet ir toliau išsisukinėti ji neturėjo jėgų. Be to, nuojauta kuždėjo, kad juodaplaukis neskubės apie ją pranešinėti valdžiai.

[Matthew Turner]

Ar Matthew pastebėjo susierzinimą mergaitės veide? Jeigu taip, galbūt jis nesuklydo ilgai nepasakodamas apie metus Hogvartse. O ir ką ten pasakoti? Juk negali sakyti dabartinei mokinei, kad nepatiko, nes esi tokiam darbui paprasčiausiai per žioplas. Kaip ji tada pasitikėtų dabartiniais profesoriais?
Turner susimąstė apie tai, kas dabar dėsto herbologiją. Nemanė, kad galėtų pažinoti dabartinį profesorių, tik įtarė, kad mokiniai jį mėgsta - ir gerbia - labiau negu patį Matthew. Kad ir ką sakytų Deoiridh, ji yra tik viena mokinė iš daugelio. O tas daugelis, deja, juodaplaukį ne itin mėgo. Tai buvo visai rimta priežastis ten nelikti, tačiau dabar svarbiausia buvo išgauti bent kokį nors atsakymą.
Herbologui pasirodė, kad mergaitė jau tuoj tuoj stosis ir išeis taip nieko ir nepasakiusi. Vyras vis dar neatmetė tikimybės, kad kažkada labai greitai būtent taip ir atsitiks. Nors bėgant laikui tikimybė tarsi mažėjo, iš kur gali žinoti, kas dedasi šito keisto vaiko galvoje? Tuo labiau, kad ir į klausimą ji ilgokai neatsakė. Matthew nutarė, kad ji ruošia savąjį, kad tik galėtų iš karto paklausti ir taip laimėti sau dar laiko. Arba tikisi, kad vyras pagaliau atsikabins. Turner susiraukė. Juk jis aiškiai parodė, kad nieko blogo nelinki! Kiek jai reikia laiko, kad išdrįstų bent ką nors pasakyti?
Atsakymas trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Visų pirma, Matthew tikrai nebūtų pagalvojęs, kad rudaplaukė paims ir pareikš, kad šito nesakys! O ir kiti žodžiai tikriausiai buvo visiška tiesa. Negi ji meluos, kad neturi pinigų? Buvęs profesorius nustebęs žiūrėjo į ją. Net pamiršo apie burnoje turėtą kąsnį, tad taip ir liko sėdėti su picos gabalu tarp dantų.
- Afipravau, ką? - pamanė vis tik neišgirdęs Matthew. Tada suprato, kad taip ir nesukramtė paskutinio kąsnio. Neskubėdamas tai padarė ir paklausė aiškiau: - Atsiprašau, ką?
Tai buvo taip netikėta, kad Turner net ne iš karto suvokė vis dar neišgirdęs klausimo. Ar mergaitė palieka laiko jam paklausti dar ko nors? Ar tai reiškia, kad ji pasiduoda, ar kad kaip tik turi planą? Kitaip sakant, ar verta ir toliau gilintis? Juk ji ir pati tikriausiai žino, kad jai pabėgus Matthew pernelyg nenustebtų. Nusiviltų, taip. Tačiau per daug nuostabos tikrai kad nebūtų.
Herbologas ilgokai sėdėjo nedrįsdamas kąsti dar vieno kąsnio. Galiausiai nutarė atšalusį picos likutį tiesiog išmesti. Atsistojęs nuėjo iki šiukšliadėžės akies krašteliu stebėdamas Deoiridh. Ji, atrodo, nesiruošė kur nors dingti. Vyras grįžo prie suolo ir galiausiai paklausė:
- Ar gali man paaiškinti, kas čia vyksta?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ar tai buvo protingas sprendimas? Gal nereikėjo tiek daug pasisakyti? Tokie klausimai tiesiog sproginėjo Deoiridh galvoje, kol ji laukė kažkokios Matthew reakcijos. Iš pradžių net nesuprato, ką vyras pasakė - ar iš nuostabos pamiršo valgąs? Norėjosi sukikenti, tačiau jis netrukus pakartojo klausimą gerokai suprantamiau. Netgi pernelyg suprantamai.
- Tai tiesa, - trumpai pratarė Deoiridh, daugiau nebelįsdama į detales. Bent šiuo momentu. Jeigu jai pasiseks, vyras nustos gilintis ir šitą temą paprasčiausiai pamirš. Ar šiandien sėkminga animagės diena? Kol kas ji to nežinojo, tačiau gausūs pusryčiai ir tikriausiai laukiantys normalūs pietūs tarsi kuždėjo, kad to tikėtis galima.
Matthew atsistojus Deoiridh apsimetė, kad į jį nežiūri. Ji nelabai suprato, ar jam iš tiesų reikia kažkur nueiti, ar tai tik testas. Galvoje pradėjo suktis mintys. Juk jeigu ji nebūtų nusprendusi pasakyti tiesos, jeigu Matthew vėl kažko klaus, dabar ji tikriausiai paspruktų. Vis dėlto nutarimas atskleisti savo galią, suteikė ryžto pasilikti ir palaukti, kad sužinotų, ar reikės tai padaryti. Tad ar sėkminga ši diena?
Vis dėlto nepakankamai. Matthew nieko nelaukęs paklausė klausimo vos grįžęs iš "pasivaikščiojimo". Nors Deoiridh buvo nusprendusi pasakyti tiesą, kai atėjo laikas tai padaryti, drąsa kažkur išnyko. Ji žiūrėjo tiesiai prieš save, bijodama pasukti galvą į vyriškį. Viduje jautė, kad jau tikrai nebereikia nieko slėpti, o tiesiog paimti ir pasakyti. Jeigu jis puls ją skųsti... Ką gi. Gal Azkabane bent valgyti duoda?
- Na... - pradėjo Deoiridh. - Gerai. Pasakysiu tiesą. - Į galvą atėjo mintis, kad Matthew gali ja nepatikėti. Juk jai viso labo trylika metų! Jeigu nepatikės, tai bus jo problema. Svarbiausia, kad daugiau nebereikės meluoti. - Aš bilieto nepirkau. Ir neketinu jo pirkti kelionei atgal. Matote... Aš esu... Animagė. Galiu pasiversti varle. Tad į laivą patekau tuo pavidalu ir visos kelionės metu neatvirtau į žmogų.
Rudaplaukė nutilo. Kažkodėl dabar, pasakius apie savo galią, nebeatrodė, kad tai išpliurpti buvo labai jau baisu. Žinoma, ji negalėjo būti tikra, kad vos grįžusios į Angliją jos nesuims. Kita vertus, iš kur Matthew žinoti, kad ji nėra registruota? Negi puls tikrinti kažkokių sąrašų? Deoiridh nė nebūtų žinojusi, kur tokių ieškoti. Žinoma, suaugęs žmogus tokią problemą išspręstų daug greičiau. Gal tiesiog imti ir pasakyti?
- Jeigu ką, aš esu neregistruota animagė, tad jeigu paskųsite mane Magijos ministerijai, suprasiu, - nė nesupratusi, ką sako, ištarė Deoiridh. Tik pabaigusi sakinį susiprotėjo. Na ką gi. Tai bus tiesiog dar vienas testas, tikrinantis, kiek ši diena yra sėkminga.

[Matthew Turner]

Matthew, uždavęs savo klausimą, leido mergaitei kalbėti. Ketino nepertraukti jos, net jeigu ji užtruktų itin ilgai. Atrodė, tarsi Deoiridh nori kažką pasakyti, tačiau nedrįsta. Vyras susidomėjo, kokia gi gali būti to priežastis. Tačiau jis tik ramiai laukė. Ir stengėsi pernelyg įdėmiai nežiūrėti į rudaplaukę. Įtarė, kad tas jai nepatiktų.
Išgirdęs, kad mergaitė žada pasakyti tiesą, herbologas dar labiau susidomėjo. Ar tai, ką ji kalbėjo iki šiol, yra netiesa? Nors ji pasakė tiek nedaug, kad sunku ir pasakyti. Gal ir nemelavo. Bet gal jos planuojama pasakyti tiesa bus tokia netikėta, kad tam reikia pasiruošti?
Tiesą sakant, juodaplaukis būtų galėjęs ruoštis ištisą pusmetį, bet tam pasiruošęs nebūtų. Ji? Animagė? Tai skambėjo taip neįtikėtinai, kad vyras visiškai nerado ką pasakyti. O vis dėlto vidinis balsas kuždėjo, kad reikia tikėti mergaite. Negi ji tiek drąsinosi, kad pasakytų tokią nesąmonę? Be to, jeigu jau meluoja, kodėl nemeluoti taip, kad būtų bent kiek įmanoma patikėti? Juk matosi, kad Deoiridh nėra visiškai kvaila.
- Varle? - perklausė Matthew, tikėdamasis, kad tonas neskamba ironiškai. Nebūtų galėjęs paaiškinti, iš kur yra toks tikras, bet jis nė kiek neabejojo: viskas, ką dabar pasakė Deoiridh, yra tiesa. Ir dabar jau labiau susidomėjęs pažvelgė į mergaitę. Niekada nebūtų atspėjęs. Taip, ji keistoka ir labai smulki. Tačiau tai tikriausiai tėra ne itin lengvo gyvenimo pasekmė. Bet kad ji yra animagė? Ne, tai ir į galvą nebūtų atėję.
Herbologas svarstė, ko čia dar paklausus. Nepaisant to, kad vos prieš kelias akimirkas jiedu lenktyniavo, kas greičiau užduos klausimą, dabar stojo ilgoka tyla. Vyras galvojo, kaip pratęsti pokalbį, kad neatrodytų kvailai ir kad neįžeistų mergaitės. Apie ką dabar galvoja Deoiridh, Matthew nebūtų ryžęsis spėti.
Išgirdęs dar vieną pareiškimą buvęs profesorius, tiesą sakant, visiškai nenustebo. Tiesa, nenustebo tik dėl fakto. Vis dėlto tai, kad mergaitė jam pasisakė, buvo netikėta. Juodaplaukis atsisuko į ją ir šiltai nusišypsojo.
- Kodėl turėčiau tave kažkam išduoti? Juk nesu magiškosios policijos atstovas.
Laimei.
Ir vis dėlto tokiu atveju Deoiridh yra nelegalė. Juk ji tikriausiai net neturi paso, tad gali labai lengvai prisidaryti problemų. Matthew būtų su mielu noru nupirkęs jai bilietą namo - juk kelte patirtų patogumų, kurių nė nėra sapnavusi. Tačiau ką daryti su faktu, kad ji garantuotai neturi jokio dokumento? Čia net ir būdamas burtininkas jis nesugebės jai padėti. Galėtum išburti pasiūlė sau Matthew ir vos neprunkštelėjo. Buvo akivaizdžiau nei akivaizdu, kad jis tokio dalyko padaryti nesugebėtų. Tad reikia nuspręsti, ar verta vaikui siūlyti tokį dalyką kaip bilietas, jeigu tai tik pridarytų problemų. Bet kokiu atveju jis tai padarys vėliau.
- Ačiū, kad man pasakei, - pratarė herbologas nutaręs, kad reikia įvertinti mergaitės pasitikėjimą. - Atsiprašau, kad klausiu, bet kaip tu to išmokai? Kodėl?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Na taip, varle piktai pagalvojo Deoiridh, tačiau po to suprato, kad Matthew tonas nebuvo nei ironiškas, nei netikintis tuo, ką ji sako. Mergaitė pagalvojo, kad tikriausiai gyvūnas buvo kiek netikėtas, tad garsiai nieko nesakė. Ką gi, ji ir pati būtų tikėjusis ir norėjusi kokio nors kito gyvūno. Pavyzdžiui, gandro, lesančio varles. Ne, geriau būtų sakalas, turintis nuostabiai geras akis. Deja, tai nebuvo varlės pasirinkimas, tad dabar verkti nėra ko.
Deoiridh nesuprato, ar Matthew tikrai patikėjo, ką ji pasakė. Nepradėjo nei juoktis, nei tyčiotis. Bet iš kur jai žinoti, kad suaugęs vyras tiesiog neapsimetinėja? Gal tikisi, kad ji tai įrodys? Ne, tokios nesąmonės mergaitė tikrai nedarys. Žmonių čia vis dar buvo labai per daug, nors, aišku, ir gerokai mažiau nei vakar lenktynių metu.
Išvydus draugišką šypseną mergaitei pasidarė kažkaip keistai gera. Kuo toliau, tuo labiau tikėjo, kad herbologas išties nori jai padėti. Ir tai buvo toks geras jausmas, kokio jau seniai neteko justi. O gal ir niekada, kas čia gali žinoti.
- Nežinau, - atsiliepė rudaplaukė. - Tikriausiai yra tokių žmonių, kurie mane mielai įduotų vien dėl to, kad neužsiregistravau kvailoje ministerijoje.
Jeigu tai tiesa ir Matthew jos neišduos, ko gero, bus galima manyti, kad jis yra geriausias jos draugas. Juk kvaili mokiniai apie tokius dalykus tikriausiai nė nepagalvoja. Deoiridh tik dabar pagalvojo, kad virsdama į varlę profesorių akivaizdoje galimai rizikuoja. Juk galima tikėtis, kad tie nėra tokie kvailiai, ar ne?
Vėl stojus ilgokai tylai mergaitė galvojo apie tai, ar dar bus verta linksmintis erzinant mokytojus savo varlynu. Taip, tai yra smagiausia pamokų dalis, tačiau gal tai iš tiesų yra pernelyg rizikinga? Nespėjusi atsakyti sau į šį klausimą išgirdo dar vieną iš Matthew - tokį, kokio tikriausiai ir reikėjo laukti.
- Nėra už ką dėkoti, - sumurmėjo mergaitė prisiminusi, kad vyras be kita ko dar ir padėkojo, kas kiek nustebino. - Tiesą sakant, negaliu atsakyti į klausimą, kodėl tai padariau. Tikriausiai norėjau sau įrodyti, kad esu kažko verta. O kaip?.. Visą informaciją tiesiog radau bibliotekoje. Tai nebuvo labai sunku, nes man nieko nereiškia kurį laiką būti vienai. Tiesiog nėjau į pamokas ir tiek. Kadangi niekam nėra įdomu, ką aš veikiu, tikriausiai niekas ir nepastebėjo, kad nei kur nors einu, nei ką nors darau.
Deoiridh nutilo. Išties, kodėl ji užsiėmė tokiu reikalu? Taip, dabar tikrai tuo nesiskundžia, tačiau kaip ryžosi tuo užsiimti? Dabar tai atrodė kiek neįtikėtina. Nepaisant to, ką sakė Matthew, tai tikrai nebuvo lengva.
- Gal ir jūs esate animagas? - pasidomėjo mergaitė. Kažkodėl tai atrodė ne itin tikėtina, tačiau iš kur ji gali žinoti? Galbūt Matthew yra toks galingas burtininkas, kad animagystė tėra menkniekis.
Be viso kito, pamažu pradėjo graužti alkis.

[Matthew Turner]

Ką gi, gal mergaitės baimė, kad Matthew ją įduos, ir buvo suprantama. Vis dėlto ji negali pasitikėti žmonėmis, tad faktas, kad ji pasakė tokį dalyką, buvo itin didelis laimėjimas. Tai vyriškiui patiko, juk ne kasdien jam pasiseka sukelti kito žmogaus pasitikėjimą. Juk dažniausiai kiti jo tiesiog nepastebi. Tai buvo kiek liūdna mintis, tačiau herbologas nenorėjo jai pasiduoti, tad skubiai ištarė:
- Nesijaudink, galiu pažadėti, kad tikrai niekam tavęs neišduosiu.
Neatrodo,  kad Deoiridh būtų susinervinusi dėl klausimo, nors Matthew ir nebuvo kitų žmonių ekspertas. Galbūt ji nusprendė, kad pasakius svarbiausią dalyką visa kita tėra smulkmenos. Iš tiesų, juk jeigu jau pasakei, kad esi animagė, tuo labiau, neregistruota, koks jau skirtumas, kaip ir kodėl tu to išmokai?
Vis dėlto Deoiridh, atrodo, nebuvo nusiteikusi visko greit paaiškinti. Vis dėlto buvęs profesorius nieko nesakė, tik nusišypsojo. Tikėjosi, kad tai pasakys mergaitei: kalbėk, kai būsi pasiruošusi, o aš esu čia ir klausau tavęs.
Atsakymas buvo maždaug toks, kokio ir buvo galima tikėtis. Pasakymas "niekam neįdomu, ką aš veikiu" sukėlė dar daugiau klausimų - visų pirma, ar profesoriai nebesirūpina pamokų lankomumu? - tačiau Matthew nutarė kol kas nesigilinti. Nereikia peržengti ribos, o dabar kalbėdama mergaitė tikėtinai turi perlipti per save. Tad šiuo momentu užteks ir to, kiek ji pasakys. Į detales bus galima lįsti ateityje. Mat Turner kuo toliau, tuo labiau tikėjo, kad ta ateitis bus.
Išgirdęs mergaitės klausimą, herbologas liūdnai nusišypsojo. Jis nesugeba panaudoti accio kerų, kur jau ten jam animagija? Vis dėlto klausimas buvo visai natūralus, tuo labiau, kad Deoiridh tikrai negalėjo žinoti Matthew magiškų (ne)sugebėjimų.
- Oi, ne, - kuo nerūpestingesniu tonu atsakė į klausimą juodaplaukis. Nepaisant to, kad jis tapti animagu tikriausiai net nenorėtų, faktas, kad jis to nesugebėtų, šiek tiek liūdino. Vis dėlto prisipažinti mergaitei, koks yra nevykėlis, nesinorėjo. - Tiesą sakant, tokie dalykai ne man. Labai gerbiu burtininkus, kurie ryžtasi tai padaryti, tačiau pats neužsiimčiau. Tiesą sakant, nemanau, kad tai buvo taip lengva kaip tu sakai.
Herbologas susimąstė. O gal tai būtų vienintelis su magija susijęs dalykas, kurį jis sugebėtų padaryti? Gal reikėjo pabandyti? Et, turbūt neverta. Animagija tikrai nėra skirta tokio lygio burtininkams kaip jis.
Matthew žvilgtelėjo į šalia sėdinčią mergaitę. Tada į laikrodį. Nustebo, kiek laiko jau praėjo. Pats buvo kiek užkandęs picos, kurią, deja, galiausiai teko išmesti. Vis dėlto Deoiridh žvilgsnis į tą pusę, kurioje buvo picerija, buvo gana iškalbingas, nors mergaitė, atrodo, ir bandė tai nuslėpti.
- Galbūt nori nueiti pavalgyti pietų? - pasiūlė Matthew tarsi tarp kitko.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Matthew raminimai, kad neįduos, buvo logiški. Negi taip ims ir pasakys, kad jau puola rašyti laiško į Magijos ministeriją? Juk kad taip darytum, turi būti visiškas kvailys. Tiesa, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad vyras kaip tik toks ir buvo, tačiau Deoiridh nenorėjo tuo tikėti. Gal vis dėlto jis nėra toks idiotas, koks kai kuriais momentais atrodo.
Pasakyti, kaip ir kodėl nutarė tapti animage, nebuvo nei lengva, nei sunku. Žinoma, dabar, kai didžiausia paslaptis jau atskleista, visa kita neturėjo reikšmės. Būtų daug blogiau, jeigu Matthew pradėtų klausinėti apie, pavyzdžiui, Deoiridh šeimą ar gyvenimą Škotijoje. Tad kol pokalbis linko tokia nepavojinga kryptimi, mergaitė jam visiškai neprieštaravo. Vis dėlto puikiai žinojo, kad yra dalykų, kurių ji atskleisti tikrai nenori. Ir buvo tikra, kad niekada nenorės.
Aha, tokie dalykai ne Matthew. Ar tikrai? O gal jis tik nemokėtų to padaryti? Gal netgi bandė ir nepavyko? Nors vyras, atrodo, nieko ypatingo nepasakė, tai sukėlė daug visokiausių minčių.
- Iš kur žinote, kad ne jums, jeigu nepabandėte? - smalsiai paklausė rudaplaukė, nors tikėjosi, kad Matthew nepradės gilintis. Jeigu tai netyčia yra tema, kurios jis nenori judinti, mergaitė tai gerbs. Tada bus lengviau nutylėti dalykus, kurių pati nenori pasakoti. - Man labiausiai patinka tai, kad galima susirasti draugų gyvūnų tarpe. Žinoma, jeigu virsti kuo nors neįprastu, pavyzdžiui, kokiu retu paukščiu, tada kitaip. Vis dėlto Hogvartse, o ir kitur Jungtinėje Karalystėje varlių yra pilna, tad galiu džiaugtis bent jau keturkojėmis draugėmis.
Deoiridh nutilo ir nustebo, kiek daug pasakė. Žinoma, tai galėjo sukelti dar daugybę nereikalingų klausimų. Kita vertus, ar Matthew reikalas, kodėl ji neturi dvikojų draugų!
Išgirdusi dar vieną juodaplaukio klausimą Deoiridh negirdimai atsiduso. Ar ji taip aiškiai parodė, kad nori valgyti? Ką gi, tai yra dar vienas dalykas, kurį tenka tobulinti. Tai buvo nuvilianti žinia, mat mergaitė neabejojo, kad jausmus slepia tiesiog puikiai. Ką gi, turbūt ne. Nebent Matthew puikiai skaito kitų veidus ir atspėja tokius dalykus iš menkiausios smulkmenos. Panašu, kad teks šitą herbologą dar neblogai patyrinėti. Vis dėlto sočių pietų atsisakyti Deoiridh net neketino.
- O jūs tikrai nieko prieš? - nedrąsiai paklausė ji, staiga pajutusi, kad sutikusi priimti šitą siūlymą reikalautų galbūt per daug. - Tiesą sakant, noriu, bet man jau darosi nepatogu...