[Matthew Turner]

Visų lenktynių metu Matthew buvo tarsi iškritęs iš šios Visatos. Jis visai pamiršo apie šalimais sėdinčią mergaitę, kuriai dar taip neseniai atkakliai bandė padėti. Akys buvo prikaustytos prie obuolmušio, kuris sugebėjo atbėgti trečias. Turint omenyje, kad Turner visai nesidomėjo šiais lenktynininkais, galėjo džiaugtis savo palaikomo žirgo ir jo raitelio pasirodymu.
Vis dėlto kai lenktynės baigėsi, buvo akivaizdu, kad sėdėti savo vietose lieka tik tie, kurie seniai domisi lenktynėmis ir pažįsta visus arklius kaip nuluptus. Tiek Matthew, tiek Deoiridh, švelniai tariant, tokie nebuvo. Tad jiems tikriausiai buvo geriau nešdintis. Verta pastebėti, kad reginys buvo tikrai vertas dėmesio. Matthew nesijautė išmetęs pinigus į balą. Na, bent jau savo bilietui. Kaip ten yra su tuo vaikišku, tačiau siaubingai brangiu bilietu, vyras nežinojo.
Juodaplaukis atsisuko į Deoiridh ir bandė iš jos veido išskaityti bent kokią emociją. Ar jai patiko? Ar buvo nuobodu? Gal tik laiko švaistymas? O gal laikas pagalvoti ir nuspręsti, ar galima bent kiek pasitikėti šiuo šalimais sėdinčiu žmogumi? Deja, mergaitė puikiai mokėjo slėpti emocijas. Ji žvelgė į hipodromo pusę, tačiau visiškai nebuvo aišku, kaip jaučiasi. Kita vertus, ji dar nebuvo pašokusi ir išlėkusi, nors kurį laiką atrodė, kad būtent taip ir bus. Gal vis tik Matthew sugebėjo pelnyti bent šiokį tokį mergaitės pasitikėjimą? Ką gi, netrukus paaiškės.
- Jeigu nori, galiu padėti tau išeiti iš arenos, - kreipėsi į Deoiridh Matthew. Tam buvo kelios priežastys. Visų pirma, mergaitė buvo tokia smulki, kad jos lengvai galima net nepastebėti tokioje grūstyje. Vienai keliauti laukan būtų paprasčiausiai pavojinga. Be to, vyras tikėjosi, kad ji vis tik nespruks vos tik gavusi šiek tiek laisvos erdvės.
Aplinkui žmonės, atrodo, pasiskirstė į dvi grupes: jie arba grūdosi lauk, arba burbėjo ant tų, kurie grūdosi. Kurį laiką jiedu nepriklausė nė vienai iš grupių, tačiau galiausiai Matthew atsistojo ir lėtai patraukė išėjimo link. Žinoma, grūstis atgal nebuvo nė kiek lengviau nei lenktynių pradžioje - į savo vietas. Ir dar, aišku, atsirado burbančių, kad jiedu vėlavo, o dabar iš karto skuta lauk... Vis dėlto juodaplaukis nenorėjo veltis į ginčus, tad stengėsi nieko nepaisydamas tiesiog keliauti išėjimo link. Stengėsi kuo dažniau pasižiūrėti, ar Deoiridh niekur nedingo ir eina iš paskos. Net jeigu ji ir nenorės daugiau būti kartu, jau geriau tegul saugiai išeina. Matthew nutarė: jeigu mergaitė nenorės daugiau jo matyti, neprieštaraus. Jeigu vaikas nepriima pagalbos, kam ją piršti?
Vis dėlto visai lengvai pasiduoti vyras irgi neketino. Pagaliau išsibrovęs pro vartus jis atsisuko į Deoiridh ir paklausė:
- Ar tikrai tau reikia kažkur skubiai eiti? Galbūt nori prieš tai išgerti arbatos ar dar ko nors?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Pagaliau lenktynės baigėsi. Nepaisant to, kad atmosfera buvo tikrai įdomi ir mergaitei patiko, pačios varžybos buvo kiek nuobodžios ir truko per ilgai. Tad Deoiridh, pamačiusi, kad žmonės pamažu keliasi iš vietų, apsidžiaugė. Tiesa, stengėsi to neparodyti Matthew - juk, jeigu jos prielaida teisinga, jis dėl jos išmetė krūvą pinigų. Tad rudaplaukė stengėsi atrodyti labiau susimąsčiusi - apsimesti nebuvo itin sunku, nes dabar reikėjo galutinai nuspręsti, ką daryti.
Lenktynių metu ji buvo nusprendusi pabandyti suteikti Matthew šansą. Jeigu jis pasiūlytų pavalgyti (nors kažin ar kas nors taip dažnai valgo) ar kur nors nueiti, ji sutiktų. Suprato, kad visiškai atsipalaiduoti nepavyks, tačiau kažkur dar nueiti... Kodėl ne? Ne taip dažnai mergaitė galėjo sau leisti pasilinksminti.
Vyrui pasiūlius išvesti iš arenos Deoiridh tik linktelėjo. Tai davė dar šiek tiek laiko pamąstyti. Ji apsidžiaugė, kad Matthew nepasiūlė kur nors nueiti ar ką nors pamatyti. Kol jiedu išsigrūs per minią, ji tikrai ką nors sugalvos. Dėl kažkokios priežasties varlės variantas jai nebeatrodė priimtinas. Ir pati nesuprato, kodėl, tačiau tokią galią demonstruoti šito žmogaus akivaizdoje kažkodėl nesinorėjo. Tad mergaitė skubėjo paskui Matthew (neištardama nė vieno "atsiprašau", nors net nebūtų žinojusi, kaip tą pasakyti itališkai) ir vis dar svarstė. Jau beveik nutarė, kad jeigu jis ką nors pasiūlys, ji sutiks. Žinoma, priklauso ir nuo to, koks tas pasiūlymas bus. Tiesą sakant, Deoiridh neapmąstė tokio varianto, kad Matthew gali nieko nebesiūlyti. Tikrai turėjo pastebėti jos įtarumą, tad labai ramiai gali būti įsižeidęs ir ją paprasčiausiai palikti. Vis dėlto jis pasisiūlė išvesti mergaitę iš aikštės, tad tikrai turėtų būti nusiteikęs ir toliau bendrauti.
Šiaip ne taip jiedu pasiekė aikštę, kurioje prieš tai susitiko. Rudaplaukė net lengviau atsikvėpė. Pasirodo, tokios didelės žmonių minios, be viso kito, ją dar ir vargino. Tad dabar buvo tikra atgaiva.
Nespėjo nė ilgiau pasidžiaugti laisve, kai išgirdo Matthew pasiūlymą. Nepaisant to, kad buvo sau pasakiusi, kad jeigu pasiūlymas nebus netinkamas, ji sutiks, variantas išgerti sukėlė daug klausimų. Vis dėlto gėrimas yra toks daiktas, į kurį pripilti kokios nors nesąmonės yra daug paprasčiau negu sukišti į sumuštinį. Tad Deoiridh ir vėl pajuto nepasitikėjimą šiuo vis dar menkai pažįstamu žmogumi. Kita vertus, labai norėjosi atsigeri "Coca-Cola", mat paprastai tokiems malonumams ji paprasčiausiai neturėjo pinigų. Ak, jeigu būtų galima gauti uždarą skardinę ar buteliuką! Juk šitas žmogus, būdamas žiobaras, tikrai nesugebės nieko padaryti. Mergaitė prisiminė, kaip kartą girdėjo Uig miestelyje besiskundžiantį vaiką. Nežinojo, kiek tame yra tiesos, bet pabandyti buvo galima. Tad ji pratarė:
- Jeigu galima, norėčiau "Coca-Cola". Bet tokiuose renginiuose jie labai atskiedžia visus gėrimus, ar galima gauti skardinę?
Deoiridh smalsiai pažvelgė į Matthew. Ar jis ką nors įtars?

[Matthew Turner]

Tai, kad jiems išėjus į kiek laisvesnę aikštę, mergaitė niekur nespruko, buvo jau didelis žingsnis į priekį. Neaišku, ar ji pasitiki Matthew, ar tiesiog tyrinėja situaciją, tačiau prieš prasidedant lenktynėms tikriausiai kaip tik taip ir būtų buvę. Mergaitės ir kvapo čia nebūtų. Tiesą sakant, Matthew kiek nustebo dėl savo sugebėjimo išlaikyti rudaplaukę šalia savęs tokį ilgą laiką. Jeigu ji nepasitiki niekuo, kuo jis toks ypatingas? Profesoriavimo metai padėjo? pasišaipė iš savęs herbologas ir net nusipurtė nuo tokios minties. Kelionės metu tikėjosi sužinoti, ką nori veikti, kuris pasaulis jam priimtinesnis. Vis dėlto viena buvo daugiau negu aišku: į Hogvartsą jis negrįš niekada gyvenime.
Tokios nemalonios mintys ilgokai kamavo Turner ir jis nė nepastebėjo, kad Deoiridh prireikė šiek tiek laiko, kol atsakė į tokį, atrodytų, paprastą klausimą. Atsakymas ir vėl turėjo "priedą", panašiai kaip ir pasiūlymas nueiti į lenktynes. Ar tai dar viena savisaugos instinkto išdava? Ar mergaitė mano, kad taip yra iš tiesų? Pats saldžių gėrimų nelabai mėgstantis Matthew neįsivaizdavo, ar tai, ką pasakė Deoiridh, yra tiesa. Galbūt. Tačiau iš kur tai gali žinoti šita keista mergaitė, kuri, atrodo, neturėtų sau leisti iš viso jų gerti?
Vis dėlto tai buvo ne tas klausimas, kurį dabar norėjo nagrinėti Matthew. Tad jis tik pratarė:
- Žinoma.
Nežinojo, ar balsas turėjo intonaciją. Ir nežinojo, kaip būtų geriau. Jam jau darėsi aišku, kad pernelyg malonus tonas mergaitei nekelia pasitikėjimo. Ir tai buvo galima suprasti. Tačiau ir griežtai nesinorėjo skambėti.
Vyras patraukė prie artimiausio kioskelio, kur pardavinėjo kažką panašaus į gėrimus ir užkandžius. Deja, ar italai buvo linkę į sveiką gyvenseną, ar kokia buvo priežastis, tačiau "Coca-Colos" jis nerado nei pirmame, nei antrame kioskelyje. Vis dėlto užsispyrė padaryti malonumą mergaitei, tad patraukė toliau. Kartais atsisukdavo pažiūrėti, ar Deoiridh vis dar eina iš paskos. Juk jeigu ji kur nors dings, jis paprasčiausi neturės kur dėti to klaikaus gėralo. Pagaliau pavyko rasti "Coca-Colą" pardavinėjantį kioskelį. Laimei, jie pardavinėjo ne ką kitą, o skardines, mat juodaplaukis jau juto, kaip kantrybės taurė spėriai tuštėja. Jis nupirko dvi skardines (nesinori žinoti, ką pagalvos Deoiridh, jeigu jis pats negers to šlamšto!) ir vieną ištiesė mergaitei.
- Moki atsidaryti? - paklausė, nors įtarė, kad skamba kvailai. Vis dėlto tuo metu jo smegenys jau dirbo galvodamos, ką veikti dabar. Vis dar norėjosi sužinoti daugiau apie keistą mergaitę.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh kuo toliau, tuo labiau nesuprato, kaip klojasi ši situacija. Jai labai norėjosi tiesiog pasitikėti Matthew, tačiau neilgo gyvenimo patirtis sakė, kad to daryti jokiu būdu negalima. Nepaisant to, kad jis vis dar neatrodė įtartinas, protas kuždėjo mergaitei, kad visi atrodo neįtartini. Iki kol kas nors atsitinka.
Nepanašu, kad vyrą sutrikdė prašymas nupirkti skardinę. Ar bent jau taip pasirodė mergaitei. Ar taip buvo iš tiesų, ar ji tiesiog norėjo pasitikėti suaugusiuoju, neaišku. Tačiau jiems beieškant, kur gauti gėrimo, Deoiridh ėjo Matthew iš paskos ir mąstė. Pirmiausia į galvą atėjo mintis, kad jiedu tikriausiai atrodo kaip tėvas su dukra. Tai privertė susimąstyti, kaipgi galėtų atrodyti jos tėvas. Būtų juokinga, jeigu paaiškėtų, kad Matthew jis ir yra pagalvojo Deoiridh ir vos nesukikeno. Vis dėlto ne, tai būtų pernelyg nejauku.
Mintis nutraukė pirmas nesėkmingas juodaplaukio bandymas nupirkti gėrimą. Jis nieko nesakęs patraukė toliau. Deoiridh "Coca-Cola" nebuvo tokia būtina, tačiau ji tik gūžtelėjusi nusekė iš paskos. Kai nepasisekė ir antrą kartą, ji jau žiojosi sakyti, kad tiek to, nereikia, tačiau Matthew, atrodo buvo nusiteikęs palepinti mergaitę. Deja, ir vėl iš karto iškilo klausimas: kodėl? Į jį, žinoma, Deoiridh atsakymo neturėjo. Tad ji tik ėjo iš paskos ir tylėjo.
Pagaliau juodaplaukiui pavyko nupirkti gėrimo. Išgirdusi klausimą švilpė susiraukė - juk ne maža! - tačiau tik linktelėjo ir paėmė skardinę.
- Ačiū, - negarsiai pridūrė. Pagalvojo, kad vis dėlto Matthew paduodamas skardinę jai tarsi įrodė, kad nieko į vidų nepridės. O jeigu jis geba kažkokiu būdu įmesti kokias nors medžiagas į vidų, ji apsiginti nuo tokio nesugebės niekaip. Net ir varlė šiuo atveju nepadėtų.
Deoiridh atsidarė skardinę ir neskubėdama nuėjo iki suoliuko, kuris, jos nuostabai, buvo laisvas. Pamažu vakarėjo, tačiau vis dar buvo šilta, tad buvo galima leisti sau šiek tiek pasėdėti. Ir nustumti mintis apie būsimą nakvynę į šalį. Dabar - ir vėl - reikėjo galvoti, ką daryti su Matthew. Tiesą sakant, tokios mintys jau pradėjo šiek tiek varginti, mat jau kelias valandas mergaitė nieko daugiau neveikė, kaip tik galvojo, ką daryti. Ar dabar jau galima pasprukti? Gal taip ir reikia padaryti? O gal geriau pasišnekėti ir pabandyti suprasti, ar Matthew tikrai patikimas? Gal jis netgi toks patikimas, kad sumokės už lovą kokiame hostelyje? Deoiridh nežinojo, kaip nakvynės vietos veikia Italijoje, tačiau puikiai žinojo, kad jos amžiaus vaikui gauti oficialią nakvynę yra neįmanoma.
Galiausiai mergaitė nutarė pabandyti kiek paklausinėti Matthew ir taip pabandyti suprasti, ką su juo daryti toliau. Tad ji atsisuko į vyriškį ir paklausė:
- Ką jūs veikiate gyvenime?

[Matthew Turner]

Ką gi. "Coca-Cola" nupirkta, mergaitė paėmė skardinę ir netgi padėkojo, nors Matthew ir pasirodė, kad ji tai padarė kiek sudvejojusi. Vyras į padėką tik nusišypsojo ir prisivertė atsidaryti savo skardinę. Kuo toliau, tuo mažiau tenorėjo gėrimo, tačiau jau prisivertė suvalgyti prastos kokybės sumuštinį, gal kažkaip išgers ir šitą? Ar ne per daug stengiesi dėl kažkokios nepažįstamos mergaitės? paklausė savęs herbologas. Vis dėlto jis jau seniau buvo pajutęs, kad pagalba Deoiridh bus tarsi jo misija Sienoje. Nepaisant to, kad atvyko visai ne to, vyras jautėsi taip, tarsi neįgyvendinęs šio tikslo neturi teisės keliauti kur nors kitur. Jis gurkštelėjo gėrimo. Tad nudegino gerklę - dar ir šaltas bjaurybė.
Mergaitei patraukus link suoliuko akimirką padvejojęs Matthew nusekė iš paskos ir atsisėdo. Vis dėlto atsisėdo pakankamai toli, kad rudaplaukė galėtų jaustis saugi. Ko jau nenorėjo, tai dabar jos išgąsdinti, kai, atrodo, ji nėra nusiteikusi kur nors sprukti. Pamažu besileidžianti saulė privertė Matthew paklausti savęs, kur ji ruošiasi miegoti. Žinoma, negalėjo būti tikras, tačiau beveik neabejojo, kad nieko užsisakiusi ji neturi. O ir kas priimtų tokio amžiaus vaiką vieną?
Nespėjo daugiau nieko sau paaiškinti, kai Deoiridh atsisukusi uždavė klausimą. Klausimą, kuris buvo tarsi visai paprastas, tačiau kartu ir gan sudėtingas. Juk negali imti ir išsiplepėti, kad dėstė burtininkų mokykloje! O juk po to jau keletą metų tik keliauja...
- Pastaruoju metu blaškausi po Europą, ieškau savęs, - galiausiai surezgė atsakymą juodaplaukis. - Prieš tai keletą metų dirbau... mokytoju vienoje mokykloje Škotijoje.
Matthew pajuto, kad prieš žodį "mokytojas" paliko keistą tarpą. Tikėtis, kad mergaitė į tai neatkreips dėmesio, tikriausiai buvo naivu - buvo akivaizdu, kad ji yra gudri ir moka daug ką pastebėti. Vis dėlto dabar ne tai buvo svarbiausia. Svarbiausia buvo tai, kad ji uždavė gana asmeninį klausimą. O tai turėjo reikšti tik viena: ji nori pasikalbėti. Tikriausiai vis dar bando išsiaiškinti, ar Matthew patikimas. Tad reikėjo tik stengtis kažkaip palaikyti pokalbį. Vyras nebuvo pripratęs bendrauti su vaikais - tikriausiai dėl to ir nekentė darbo Hogvartse (nors, žinoma, nepadėjo ir jo magijos žinių lygis) - tad visai nežinojo, kaip palaikyti pokalbį. Ko paklausti, kad mergaitė jaustųsi taip, kad ir jam įdomu, tačiau kad nesijaustų tardoma ar egzaminuojama? Galiausiai jis paklausė paties banaliausio įmanomo dalyko:
- Juk tu mokaisi mokykloje, ar ne? Kokie dalykai patinka?
Beliko tikėtis, kad jai patiks chemija, nes kitų žiobariškų dalykų pavadinimų Matthew praktiškai neatsiminė.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Atrodo, toks paprastas klausimas, tačiau vis tiek reikia šitiek laiko atsakyti?! Tai buvo daugiau nei neįtikėtina. Ar, tiksliau sakant, įtartina. Susidarė įspūdis, kad Matthew specialiai sukelia pasitikėjimą, o tada padaro ką nors, kad pasitikėjimas dingtų. Tai gerokai trikdė Deoiridh, kuri viduje jautė norą pasitikėti vyriškiu. Atrodė, kad jis taip ir neatsakys į klausimą. Kai galiausiai teikėsi kažką išstenėti, mergaitė tarėsi suprantanti, kodėl jam buvo taip sunku. Juk ne kiekvienas suaugęs žmogus nežino, ko nori iš gyvenimo. Tai pripažinti gali būti itin sunku. Tad nepaisant to, kad ji ką tik dar labiau pradėjo įtarinėti Matthew, dabar į jį pažvelgė kiek palankiau. Jis mokytojas? kažkodėl labai nustebo Deoiridh, tarsi Matthew būtų visiškai netinkamas mokytojauti. Tik tada ji suvokė, kad vyras padarė keistą pauzę prieš ištardamas tą žodį. Meluoja? Tačiau kam meluoti apie tokius dalykus? Tai mergaitei buvo labiausiai nesuprantama. Vis dėlto ji nutarė kiek daugiau pakamantinėti Matthew. Jeigu jau ėmėsi šio eksperimento, norisi turėti normalius rezultatus.
- O kokį dalyką dėstote? - apsimetusi, kad nepastebėjo sutrikimo, paklausė rudaplaukė. Stengėsi, kad tonas būtų draugiškas ir spinduliuotų tik vaikišku smalsumu. Juk ji šiaip ar taip vaikas, ar ne?
Stojus nejaukiai tylai Deoiridh svarstė, ką daryti. Norėjosi paklausti dar ko nors, tačiau ji tarsi laukė, kad ko nors paklaustų ir vyras, nes jai atrodė, kad tuoj pradės šnekėtis su savimi. Vis dėlto mergaitė nežinojo, ko galima klausti suaugusiojo. Tuo labiau, kuris yra vis dar kažkoks neaiškus ir sugeba prisidaryti problemų atsakydamas į tokį paprastą klausimą. Ir tada galiausiai juodaplaukis prabilo pats. Ir klausimas, tiesą sakant, nebuvo itin lengvas.
- Na taip, einu, - pradėjo ji, tikėdamasi laimėti laiko. Nežinojo nė vienos žiobariškos pamokos pavadinimo. Tad ką, po galais, daryti? Ką gi, teks pasiremti dažniausiai naudojama technika - spėliojimu. - Neturiu vienos mėgstamiausios pamokos, tačiau mane visai domino augalai. Tad ir pamoka apie juos domiuosi. Na, žinote, herbologija.
Mergaitė nutilo. Jai prireikė gerų kelių akimirkų suvokti, ką ji pasakė. Net išsigando. Dabar reikėjo tikėtis, kad jis neatkreips dėmesio. Arba kad skirtingose mokyklose tas pats dalykas gali vadintis kitaip. Nes jeigu Matthew atkreips dėmesį į tokį keistą pamokos pavadinimą, ji iš bėdų neišbris... Ką jau kalbėti apie tai, kad herbologijos tiesiog negalėjo pakęsti.

[Matthew Turner]

Ar Deoiridh nepastebėjo pauzelės prieš tą nelemtą žodį? Tai būtų neįtikėtinai nuostabu! Žinoma, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad ji tik apsimetė. O tada jau vėl reikėtų ieškoti priežasčių. Vis dėlto Matthew jau pernelyg nusibodo užsiiminėti spėliojimais, tad jis pasistengė nustumti tą mintį toliau. Svarbiau buvo sugalvoti, kaip tęsti šį tokį paprastą, tačiau kartu ir tokį sudėtingą pokalbį. Lyg tyčia mergaitė paklausė dar keblesnio klausimo. Sakyti, kad dėsto chemiją? Vis dėlto abu broliai juk chemikai, gal, jeigu ką, sugebėtų prisiminti bent kokią smulkmeną, kuri padėtų išsikrapštyti iš šitos situacijos. Tuo labiau, kad mergaitė atrodė pakankamai jauna, kad tokio dalyko iš viso dar neturėtų (jeigu atmintis Matthew neapgauna, jis, prieš važiuodamas į Hogvartsą, chemijos dar nesimokė, o jis nebuvo tikras, ar Deoiridh jau būtų pakankamai didelė ten mokytis). Ką gi, reikia dar kartą bandyti.
- Dėsčiau chemiją, - pasistengė kuo sklandžiau prabilti Matthew ir tikėjosi, kad jam pavyko. - Tačiau kadangi darbas nelabai tepatiko, po kurio laiko mečiau. Tada ir pradėjau keliauti.
Turner permąstė viską, ką dabar pasakė. Panašu, kad viskas, išskyrus pamokos pavadinimą, buvo visiška tiesa. Na, nebent būtų reikėję pasakyti, kad darbo juodai nekentė, nes nesijautė tam tinkamas.
Vyras kiek nustebo, kai jo klausimas, atrodo, mergaitę sutrikdė neką mažiau nei jos - jį patį. O juk klausimas visai paprastas! Nebent... Ji neina į mokyklą, mat patvirtinimas, kad tą daro, tiesą sakant, nenuskambėjo labai įtikinamai.
Kai Deoiridh baigė kalbėti, Matthew jautėsi kaip kuolu trenktas. Herbologija? Ji burtininkė? nustebęs paklausė vyras savęs. Ar galima taip iš karto ir paklausti, ar ji burtininkė? Vis dėlto tai toks klausimas, kurio paklausus kelio atgal nėra. Tačiau iš kur ji iš viso žinotų tokį žodį, jeigu nebūtų paprasta žiobarė?
Ir tada Matthew atėjo nušvitimas. Gal ji yra daug vyresnė nei atrodo ir yra išlaikiusi keliavimo oru egzaminą? Arba keliauja oru be jo? Tai tikrai galėtų paaiškinti, kaip ji viena atsidūrė čia. Nors neatrodė, kad būtų vyresnė nei dvylikos (čia Matthew jau galvojo apie bendravimą, o ne išvaizdą), ką ten gali žinoti tuos šiuolaikinius paauglius! Metai Hogvartse nepadėjo vyrui išmokti atskirti vaikų amžių. O jeigu ir padėjo, tai jis per laiką, praleistą kelyje, viską sėkmingai pamiršo.
Galiausiai vyras nutarė surizikuoti.
- Ar tu esi burtininkė? Galbūt mokaisi Hogvartse? - kiek nedrąsiai paklausė jis.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Che-ką? Kas tai yra? paklausė savęs Deoiridh kiek apmaudžiai. Na, kodėl Matthew negalėjo dėstyti ko nors paprasto? Juk vaikai tikriausiai mokosi rašyti ar skaityti... Ne, jam būtinai reikia mokyti kažkokį daiktą, apie kurį ji absoliučiai nieko nežino! Tad nė nebuvo ką atsakyti. Nepradėsi juk pasakoti, kaip tau ta pamoka patinka, ar ne? Geriau nereikia, nes tik įkliūsi bemeluodamas... Laimei, vyras pratęsė mintį, tad buvo galima tikėtis, kad bent ten bus už ko užsikabinti.
- O kodėl nepatiko? - paklausė mergaitė, taip tikėdamasi palaikyti pokalbį. Jeigu iš jo kažkas išeis, gal pagaliau bus galima suprasti, ar šitas žmogus patikimas, ar ne?! - Ne jūsų dalykas ar nepatiko vaikai?
Ko gero, tai yra didžiausia profesorių problema susiraukusi pagalvojo švilpė, prisimindama, kad nemažoje dalyje pamokų jai buvo nuobodu tik dėl to, kad profesoriams aiškiai irgi nebuvo pernelyg įdomu. Kita vertus, ji nebuvo pati pavyzdingiausia mokinė, tad gal ir ant profesorių pykti neturėtų.
Po nelemto žodžio "herbologija" stojo nejauki tyla. Na, žinoma. Matthew atkreipė dėmesį. Turbūt buvo naivu tikėtis, kad mokytojas nepastebės keisto pamokos pavadinimo. Tikriausiai labiau buvo tikėtina, kad žiobarai taip pat turi pamoką. Juk ji negalėjo kalbėti nei apie apsigynimą nuo juodosios magijos, nei kerėjimą! O ir tą prakeiktą žodį ištarė visai netyčia. Ką gi. Dabar teks galvoti, kaip čia išsisukti. Ar jis patikės, kad mes taip vadiname tą pamoką savo mokykloje? Kad tai yra tik mokinių žargonas? kiek beviltiškai svarstė Deoiridh. Didžiausia problema buvo ta, kad ji nė neįsivaizdavo, kaip tas dalykas galėtų vadintis žiobariškame pasaulyje.
Ir tada nuskambėjo du Matthew klausimai. Juos išgirdusi rudaplaukė apstulbo. Iš kur jis... Tačiau tada prisiminė, kaip vyras sutriko prieš pasakydamas, kad dirbo mokytoju. Juk jam pačiam tikriausiai įprastesnis žodis yra profesorius, ar ne? Jis, matyt, yra gyvenęs tarp žiobarų ir tik dėl to žino, kaip profesoriai vadinami jų pasaulyje!
Vienaip ar kitaip, tai buvo labai netikėta. Žinoma, žinia ir pridėjo papildomos baimės. Juk jis, būdamas burtininkas, gali padaryti ką tik nori! Jis labai lengvai galėjo apnuodyti sumuštinį, galėjo ramia galva pridėti ko nors į nelemtą "Coca-Cola" skardinę... Kita vertus, bent jau kol kas jis nieko nepadarė... Tad gal galima juo pasitikėti. Deoiridh atsiduso. Panašu, kad į šitą klausimą ji artimiausiu metu atsakyti negalės.
- Na... Taip. Tad gal ir jūs buvote ne mokytojas, o profesorius? - po ilgokos pauzės galiausiai atsakė mergaitė.

[Matthew Turner]

Deoiridh uždavė be galo gerą klausimą. Kas gi jam nepatiko darbe? Ko gero, labiausiai paties beviltiškumas bet kokioje magijoje. Kaip gali dirbti burtų ir kerėjimo mokykloje, kai nemoki net tinkamai laikyti burtų lazdelės? Vis dėlto Matthew kažkaip išdirbo net ketverius metus. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje jis sau tvirtindavo, kad kitais ten negrįš. O grįžo netgi tris kartus. Po to... Jau ne vienerius metus keliauja ir nedirba iš viso. Ką tai reiškia? Kad jis taip nekenčia jokio darbo? Kad darbas Hogvartse yra vienintelis jam priimtinas darbas? Tikrai ne! griežtai pasakė sau vyras, nenorintis net pagalvoti apie grįžimo į profesoriaus kėdę. Šiuo momentu tai atrodė kaip didžiausias pasaulio prakeiksmas. Vis dėlto to mergaitei sakyti nesinorėjo - net ir nuslepiant magiškąją atsakymo dalį.
- Tiesą sakant, nežinau, - galiausiai pratarė jis. - Man paprasčiausiai atrodo, kad aš nesugebu sudominti mokinių. O kai taip yra, labai sunku mokytojauti. Nes kai neįdomu mokiniams, ilgainiui pasidaro neįdomu ir pačiam. Tiesa, viena buvusi mokinė buvo sakiusi, kad buvau jos mėgstamiausias... mokytojas, tačiau man labai sunku tuo patikėti.
Matthew nutilo. Prisiminė susitikimą Ispanijoje, kurio metu buvusi mokinė, Davina, jam ir pasakė tuos gražius žodžius. Vyras susimąstė apie tą merginą, kol suprato, kad to daryti nereikėtų. Tik jau ne čia ir ne bandant pasikalbėti su vis dar stebinančia gerokai jaunesne mergaite.
Norėdamas nuvyti mintis apie Ispaniją, Matthew net papurtė galvą. Šiaip ne taip sutelkė dėmesį į dabartinę pašnekovę.
Po juodaplaukio klausimų stojo ilga tyla. Tai galėjo reikšti daug ką. Jis išspėliojo visus galimus variantus, tačiau atsakymo vis dar nebuvo. Vis dėlto Matthew nenorėjo raginti juodaplaukės, tad kantriai laukė. Vienu momentu atrodė, kad laukti nusibos, kai Deoiridh galiausiai teikėsi atsakyti. Ir tas atsakymas Matthew nenustebino. Laimei.
- Tiesą sakant, taip, - gerokai greičiau atsakė Matthew. - Ir ne bet ko kito, o herbologijos, kuri, kiek suprantu, tau patinka, ar ne?
Vyras nutarė nutylėti tuos laikus, kai kiekvienais metais keitė dalyką. Vis dėlto juk dabar jis galėjo save laikyti herbologu, tad geriau nė neprisiminti tų dar nesėkmingesnių bandymų magijos istorijoje ir astronomijoje.
- Beje, atsiprašau, kad iš pradžių melavau, - po kiek laiko pridūrė jis. - Turbūt supranti, kad mes negalime skelbtis, kas esame, tad kol nežinojau, kad ir tu esi burtininkė, neturėjau teisės nieko sakyti.
Juodaplaukis pats girdėjo, kaip apgailėtinai skamba. Bet gal atsiprašymas pagaliau sukels pasitikėjimą?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Taip, kad profesoriai nesugeba sudominti vaikų, buvo daugiau nei akivaizdu. Tiesa, kai kuriais atvejais negalėjai kaltinti profesorių. Kai kuriems mokiniams, atrodo, rūpėdavo tik klasėje sukelti kuo daugiau šurmulio. Tiesą sakant, Deoiridh ir pačią buvo galima priskirti prie tokių. Kas kitas sugalvotų pamokų metų įkurti klasėje varlynus?
Pasakęs, kad vienai mokinei buvo geriausias profesorius, vyras tarsi užsisvajojo. Deoiridh smalsiai pažvelgė į jį. Kažin kas ta paslaptinga mokinė? Galbūt ji vis dar mokosi? Tiesą sakant, mergaitei buvo smalsu, koks profesorius būtų šis žmogus. Jeigu jis kada grįžtų profesoriauti, tai būtų daugiau negu keista. Juk jie kaip ir beveik tarsi pažįstami. O tektų elgtis labai oficialiai. Laimei, Deoiridh nesikreipė į jį vardu.
Tyla, užsitęsusi tarp Matthew klausimo ir Deoiridh atsakymo, tikriausiai nusibodo abiems. Laimei, Matthew į savo klausimą atsakė daug greičiau. Deja, jis prie atsakymo pridėjo ir dar vieną klausimą, kuris Deoiridh nebuvo nė kiek malonesnis. Juk ji herbologijos pakęsti negali! Kaip dabar viską paaiškinti neįžeidžiant šito žmogaus? Ar jie žaidime "aš tavimi nepasitikiu"-"aš nenoriu tavęs įžeisti" apsikeitė rolėmis? Nesinorėjo vėl ilgiausiai galvoti, tad rudaplaukė nutarė tiesiog pasakyti tiesą.
- Tiesą sakant, ne. Būsiu visiškai atvira. Herbologija man visai nepatinka. Tiesiog... Spėjau, kad ir žiobarai mokosi apie augalus, tad juos ir pasirinkau, juk negalėjau sakyti kerėjimo, ar ne? O šis žodis išsprūdo visai netyčia. Manau, kad neturiu mėgstamiausios pamokos, tačiau toks atsakymas būtų sukėlęs dar daugiau klausimų.
Į kuriuos aš visai nenoriu atsakinėti, nes neketinu čia pernelyg pasakotis apie save mintyse užbaigė Deoiridh. Ir tik tada suprato, kad šitaip jie gali nepastebimai pereiti prie temų, kurių ji aptarinėti tikrai nenori! Kas, jeigu Matthew pradės klausinėti, kur ji gyvena, iš ko gyvena, kas jos tėvai ir panašių nesąmonių? Vos tik pamanys, kad juo yra pasitikima, gali perlenkti lazdą! Ne, reikia kalbą kreipti tinkamesne linkme.
Rudaplaukė nespėjo nieko padaryti, kai išgirdo atsiprašymą, kuris gerokai nustebino. Visų pirma, suaugęs vyras tikrai neturi prieš ją teisintis. Be to... Argi taip svarbu, kokį jis dalyką dėsto? Juk tai tebuvo bandymas palaikyti pokalbį!
- Nesijaudinkite, viskas gerai, - ramiai pasakė ji ir pabandė nusišypsoti. Smegenys įtemptai dirbo: reikėjo juk dar kažko paklausti, deja, visiškai niekas neatėjo į galvą. Tad ji tik tylėjo ir ne itin drąsiai baigė gerti savo gėrimą.

[Matthew Turner]

Kai Deoiridh pradėjo visiškai atvirai kalbėti apie savo jausmus herbologijos atžvilgiu, Matthew nutarė, kad tai yra šiokia tokia jo pergalė. Žinoma, tai tėra menka smulkmena, tačiau kaip tik apie tokias yra lengviausia meluoti, ar ne? Rudaplaukė galėjo ramiausiai pasakyti, kaip labai mėgsta jo buvusį dalyką. Bet ne, ji pasirinko tiesos kelią. Tai labai patiko vyriškiui. Visų pirma, jis nemėgo melo jokiomis aplinkybėmis. Kam meluoti, kai tiesa nėra nei skaudi, nei kam nors kenkianti? Be to, faktas, kad mergaitė nutarė pasisakyti atvirai, leido manyti, kad ji galbūt kada nors sutiks ir rimčiau pasikalbėti. Matthew suprato, kad šis pokalbis tėra paviršiaus pačiupinėjimas. Jeigu tik jis paklaustų ko nors, kas jam "negalima", Deoiridh kaip mat užsisklęstų. Blogiausiu atveju dar ir pabėgtų. Bet vis dėlto pradžia yra. Ji pati tą patvirtino, kai beveik tiesiai pasakė, kad neatsakinėtų į daugiau užduotų klausimų.
- Niekada nemaniau, kad visi turi mėgti herbologiją, - ramiai atsakė Matthew. Žinoma, jo darbas tokiu atveju būtų buvęs daug paprastesnis. Deja, problema buvo ne tik čia, tad tikriausiai jis vis tiek anksčiau ar vėliau būtų mokyklą palikęs.
Staiga į galvą atėjo mintis. O kas, jeigu jis vis dar dirbtų mokykloje? Jeigu atvykęs čia būdamas profesorius sutiktų Hogvartso mokinę? Kuo kitoks būtų jų susitikimas? Tokia idėja pamąstymui buvo visai įdomi, tačiau juodaplaukis suprato, kad šitai apgalvoti reikės vėliau. Kaip ir daug ką.
Kai Deoiridh silpnai nusišypsojo, Matthew vos nepradėjo šokinėti iš džiaugsmo. Žinoma, tai būtų buvę super neoru, tad jis šiaip ne taip susilaikė. Vis dėlto atrodo, kad jam pavyko palenkti mergaitę į savo pusę! Žiūrėdamas, kaip ji geria savo gėrimą, galiausiai suprato, kodėl taip svarbu buvo padėti šitai mažylei: vyrui labai trūko bendravimo. Paprasto bendravimo, kuris nebūtų tiesiog turisto aptarnavimas. Taip, jis neseniai susitiko su Davina, tačiau tas susitikimas... Na, sakykime taip, sukėlė per daug minčių ir emocijų. O štai sėdi vieniša mergaitė, kuri, be kita ko, šneka angliškai! Tiesiog bendrauk ir mėgaukis gyvenimu! Tik galėtų kainuoti kiek pigiau nenoromis pagalvojo herbologas, tačiau suprato, kad šiuo atveju nori padėti ne tik sau, bet ir mergaitei. O buvo akivaizdu, kad jai reikia visokeriopos pagalbos.
Dabar dar kartą reikėjo priimti sprendimą. Ar verta rizikuoti ir pasiūlyti jai užsakyti nakvynę? Ar tai nebūtų per anksti? Labai nesinorėjo išgąsdinti mergaitės. Tačiau vyras pasijuto kiek pavargęs, o ir vakaras nieko nelaukė. Vis dėlto jis norėjo rytoj dar kartą susitikti ir pratęsti pašnekesį. Galbūt kažkada netgi pavyktų sužinoti apie ją daugiau? Kodėl ji tokia keista? Ir, galų gale, kur jos tėvai? Ką gi. Nepabandęs nesužinosi. Tad Matthew paklausė:
- Gal nori, kad užsakyčiau tau kur nors nakvynę? Galėtume rytoj čia susitikti, nupirkčiau normalius pietus, pasivaikščiotume po miestą...

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Matthew pradėjus suokti apie tai, kad herbologijos mėgti neprivaloma, Deoiridh tik užvertė akis. Juk yra daugiau nei akivaizdu: profesoriai (o, ko gero, ir mokytojai) nori, kad vaikai mėgtų jų dalyką. Tiesiog tada daug paprasčiau dirbti. Deja, tikrai ne visi geba tuos mokinius bent truputytį sudominti. Ar tai dar viena "aš nenoriu tavęs įžeisti" žaidimo dalis? paklausė savęs mergaitė, tačiau į tai nieko neatsakė. O ir ką čia atsakyti? Nebent atšausi ką nors sarkastiško, tačiau su suaugusiu žmogumi, ir dar profesoriumi, kad ir buvusiu, ji taip šnekėti nedrįso. Ką gi, geriau patylėti iš viso.
Stojo ilga tyla. Matthew tikriausiai apie kažką mąstė - arba tiesiog neturėjo ką pasakyti. Panašiai jautėsi ir Deoiridh. Mintis nepažįstamoje šalyje nakvoti po tiltu nebuvo itin viliojanti - gal reikėjo nutranzuoti toliau į pietus? Būtų šilčiau, o gal ir žmonės draugiškesni? Tiesa, pastaruoju faktu skųstis nebuvo galima - juk ji būtent čia sutiko šitą vis dar įtartinai paslaugų vyriškį. Vis dėlto Deoiridh jau spėjo nutarti, kad italai jai nepatinka. Tad ką daryti? Ir, dar svarbiau, kaip jai nusikratyti Matthew, kad jis nesužinotų, kur ji planuoja miegoti? Ji būtų neprieštaravusi susitikti ir rytoj - pasišnekėti kartais visai įdomu, be to, gal jis dar kokį sumuštinį nupirks? Tačiau ką daryti dabar?
Giliai širdyje rudaplaukė gal to ir tikėjosi, tačiau vis dėlto pasiūlymas buvo tikrai netikėtas. Tiksliau, netikėtas buvo ne tiek pats pasiūlymas, kiek faktas, kad jis nuskambėjo visiškai neįtartinai. Kažkas pakuždėjo mintį, kad šis pasiūlymas nereiškia visiškai nieko blogo. Nors protas ir pradėjo rėkti, kad jokiu būdu negalima sutikti, širdis ir pavargusios kojos labai norėjo būtent tai ir padaryti. Ar ten bus daugiau žmonių? paklausė savęs mergaitė. Jeigu tik žinotų, kad, jeigu kas, bus kas ją apgina, sutiktų tą pačią akimirką! O gal geriau praleisti naktį varlišku pavidalu? Tokių naktų Hogvartse pastaruoju metu labai padaugėjo, tad pradėjo kiek varginti. O ji nemiegojo jau dvi naktis. Ne, reikia išlikti dvikoje būtybe. Ir būtų tiesiog tobula bent kiek padoriai pamiegoti.
- Jūs rimtai siūlote? - dėl visa ko paklausė Deoiridh įdėmiai stebėdama Matthew veidą. Jau kelias valandas taip įtariai nežiūrėjo, tad įtarė, kad žvilgsnis neliks nepastebėtas. Bet vis dėlto nakvynė - tai ne sumuštinis ar "Coca-Colos" skardinė... Matthew rimtu veidu linktelėjo, tad mergaitė nutarė, kad pabandyti verta. O ir ką jis jai, tiesą sakant, gali padaryti. - Tada gerai. Ačiū...

[Matthew Turner]

Buvo be kelių minučių dešimta ryto. Matthew sėdėjo ant to paties suoliuko, ant kurio vakarykščiai kalbėjosi su jam vis dar nesuprantama mergaite iš Škotijos, Deoiridh. Jiedu turėjo susitikti lygiai dešimtą. Žinoma, jeigu mergaitė neišsigąs ir teiksis pasirodyti. Matthew labai tikėjosi, kad ji niekur nedings. Visų pirma, vakar pasiplepėti nelaužant nei liežuvio, nei pirštų buvo smagu. Be to, vyras vis dar jautėsi nieko neišsiaiškinęs apie šitą keistą atvejį. Netgi kaip ji atsidūrė čia, Italijoje. Ilgokai mąstęs nutarė, kad ji vis tik yra per jauna mokėti keliauti oru. Negi visus turėtus pinigus iššvaistė lėktuvo bilietui? Gal galėjo tranzuoti, nors šis variantas atrodė menkai tikėtinas. Bet kaip vis dėlto tada ji persikėlė iš Didžiosios Britanijos į žemyninę Europos dalį? Šis klausimas ir toliau buvo mįslė. Mįslė, kurios įminimą Turner labai norėjo rasti.
Be to, buvo ir daugiau klausimų, į kuriuos vyras tikėjosi rasti atsakymą. Na, jeigu ne šiandien, gal kitą dieną. Jeigu Deoiridh šiandien ateis, bus galima tikėtis, kad jis pelnė bent kažkokį pasitikėjimą ir kad bendravimą bus galima tęsti.
Naktį juodaplaukis labai prastai išsimiegojo. Praktiškai visą laiką mąstė apie tai, kas nutiko vakar. Nuo pat pradžių, kai sutiko Deoiridh prie sumuštinių kiosko su Anglijos svarais rankoje, iki galo, kai jis pasakė "labanakt" hostelio, kurį užsakė rudaplaukei, tarpduryje. Žinoma, iš galvos neišėjo mintis ir apie tai, kad hostelių būna visokių ir tereikia tikėtis, kad neužsakė jai pačio prasčiausio. Tada viso pasitikėjimo, kurį pavyko pelnyti per kelias valandas, neliks nė kvapo.
Matthew žvilgtelėjo į laikrodį. Lygiai dešimt. Geras klausimas, ar Deoiridh turi laikrodį. Ar žino, kaip nustatyti laiką, jeigu jo neturi. Vis dėlto nutarė dar kiek palūkėti. Jeigu mažylė nepasirodys, nueis iki jos hostelio. Jeigu nieko nepeš ir ten... Ką gi, tada panašu, kad pasitikėjimas, kurį Matthew tarėsi įgijęs, yra tik įsivaizduotas.
Herbologas buvo alkanas. Kadangi vos nepavėlavo ateiti į aikštę, atlėkė nieko nevalgęs. Svarbiau buvo nepavėluoti. Dabar, žinoma, norėjosi dar palaukti. Nors iš alkio jau žarna žarną rijo, vyras kantriai sėdėjo. Kartais mesdavo kokį ilgesingą žvilgsnį į tą pusę, kurioje vakar stovėjo tas pats sumuštinių kioskas. Šiandien iš jo likęs tik karkasas. Buvęs profesorius net nustebo, kad italai sugeba taip greitai susitvarkyti. Hipodromo ir daugelio parduotuvėlių nebuvo likę nė pėdsako.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kažkada paryčiais atsibudusi Deoiridh nebegalėjo užmigti. Ko gero, jos nuovargis nebuvo pakankamas, kad netrukdytų išmiegoti visą naktį. Vis dėlto mergaitė jautėsi neblogai pailsėjusi, tad žinojo nemiegosianti bent vieną naktį. O gal ir dvi. Kas žino. Savaime suprantama, tai šiek tiek priklausė ir nuo Matthew. Žmogaus, kurį mergaitė pamiršo vos padėjusi galvą ant pagalvės.
Vis dėlto atsibudusi pirmiausia apie jį ir pagalvojo. Jeigu ne tas žmogus, kur ji dabar būtų? Kokioje nors užuovėjoje, kur vis tiek būtų šalta, nes net ir saulėtoji Italija naktį pakankamai bjauriai atšalo. Ir ko gi vis dėlto suaugusiam vyrui iš jos reikia? Nepaisant to, kad jis ilgą laiką elgėsi tikrai draugiškai, Deoiridh negalėjo patikėti, kad tai yra tiesiog paprastas geraširdiškumas. Taip tiesiog nebūna. Ko jam gali reikėti? Kambaryje pažvelgusi į veidrodį pamatė sukritusį veidą. Juk toks tikrai negali užkabinti akies, jeigu Matthew reikia to. Aikštė buvo pilna daug gražesnių italių. Ne, čia kažkas ne tas. Bet vis dėlto... Kas?
Vis dėlto ji nė akimirką neabejojo, kad į susitikimą ateis. Tiesą sakant, labiausiai dėl to, kad Matthew buvo užsiminęs apie pietus. Ar galima praleisti progą normaliai pavalgyti? Sumuštinis, kurį ji suvalgė vakar, atrodė tarsi iš kito gyvenimo, buvo pernelyg seniai.
Pasirodo, hostelis siūlė pusryčius, tad Deoiridh prasivarčiusi lovoje iki "padoraus" laiko nusileido į virtuvę pavalgyti. Nežinojo, kokie pusryčiai būna tokiose vietose, tačiau tokios prabangos dažniausiai neturinti švilpė tiesiog persivalgė. Jau norėjo eiti atgal į lovą pailsėti, kai ant sienos kabančiame laikrodyje pamatė laiką. O buvo lygiai be minutės dešimt.
- Velnias! - šūktelėjo Deoiridh. Ar Matthew jos palauks? O gal vėlavimą palaikys nemandagumu ir tiesiog išeis? Nepaisant to, kad hostelis buvo visai netoli Piazza del Campo, mergaitė žinojo, kad bent kelias minutes tikrai pavėluos. Sunkiai atsidususi užlipo į kambarį pasiimti ko nors šiltesnio apsivilkti. Vis dėlto ne taip jau ir šilta toje Italijoje...
Neskubėdama ji patraukė aikštės, kurioje vakar sutiko Matthew, link. Dabar turėjo šiek tiek laiko apsižvalgyti. Miestas pasirodė esantis visai gražus. Gal bus visai smagu čia pasivaikščioti? Ypač jeigu Matthew tikrai ją pavedžios. Tada būtų galima pasimėgauti prabanga, kurios Deoiridh neturėjo jau seniai: niekuo nesirūpinti ir tiesiog mėgautis diena. Taip, tai būtų nuostabu. Galbūt dėl to netgi verta šiek šiek tiek daugiau pasipasakoti vyriškiui. Šiek tiek.
Pagaliau pasiekusi aikštę mergaitė pamatė jį ant to paties suoliuko. Šiek tiek paspartinusi žingsnį priėjo prie juodaplaukio ir pratarė:
- Labas rytas... Matthew. Atsiprašau, kad vėluoju.
Buvo keista kreiptis vardu, tačiau kaip kitaip jai kreiptis? Profesoriau? Juk jis nebedirba jau kuris laikas, gal net ir įsižeistų.
Pro akylas mergaitės akis nepraslydo ilgesingas žvilgsnis į sumuštinių kiosko karkaso pusę. O ne...

[Matthew Turner]

Matthew jau visai rimtai ketino kilti nuo suolo. Kartą netgi buvo atsistojęs. Juto didelį nusivylimą, tačiau pamažu atėjo suvokimas: Deoiridh neateis. Gudri mergaitė pasinaudojo proga patogiai išsimiegoti, tačiau daugiau iš vyriškio jai nieko nereikia. Ką gi. Apmaudu, tačiau yra kaip yra.
Ir kaip tik tada, kai jau visai nusivylęs gyvenimu Matthew ketino vėl atsistoti, išgirdo pasisveikinimą. Ir netgi atsiprašymą. Nors visų labiausiai buvo tai, kad Deoiridh kreipėsi į jį vardu. Džiugu, kad nebelaiko profesoriumi pasišaipė iš savęs Turner atsisukdamas į mergaitę. Herbologas atsistojo ir mostelėjo jai sėsti šalia.
Tiesą pasakius, to daryti turbūt nereikėjo. Matthew buvo vis labiau ir labiau alkanas. Vis dėlto pirmiau norėjosi gerai apžiūrėti mergaitę, kuri atrodė tarsi pasikeitusi. Kažkokia gyvesnė ir žvalesnė. Ar taip buvo dėl neblogo miego patogioje lovoje.
- Viskas gerai, nesijaudink, - šyptelėjo juodaplaukis staiga prisiminęs, kad taip nieko ir neatsakė nei į pasisveikinimą, nei į atsiprašymą. - Gerai išsimiegojai?
Deoiridh buvo apsivilkusi kažkokį megztuką, tačiau buvo akivaizdu, kad tas yra jai kiek per mažas. O Škotijos orams - dar ir per šaltas. Ar tai bus dar vienas dalykas, kurį reikės jai nupirkti? Ką gi, neturinčiam šeimos vyrui gal ir neblogai pasirūpinti kažkokiu Italijoje sutiktu vaiku, nors ir jautėsi kiek keistai. Vis dėlto dabar atrodė svarbiausia duoti tai mergaitei pavalgyti - juk vaikas dar turi augti! Vis dar neįsivaizduodamas, kokio ji galėtų būti amžiaus, Turner paprasčiausiai paklausė:
- Kiek kursų baigei Hogvartse?
Eilinis spėliojimo metas. Jeigu spręstum tik pagal ūgį, sakytum, kad jai dar per anksti ten mokytis. Na, galbūt važiuos šiemet. Vis dėlto mergaitė neatrodė esanti tokia jauna, tuo labiau, kad akivaizdžiai Hogvartse jau mokėsi. Bet... Hogvartse ji juk gali maitintis normaliai. Kodėl tuomet, bent metus gyvenusi normalų gyvenimą mokykloje, vis tiek nė kiek neužaugo? O jeigu ji užaugo, kaip atrodė prieš mokydamasi mokykloje? Akivaizdu, kad šitą vaiką gaubė kažkokia paslaptis. Ir Matthew atrodė, kad jis sprogs iš smalsumo, kol tos paslapties nesužinos.
Deja, anksčiau už visokias paslaptis reikėjo išspręsti daug žemiškesnę ir suprantamesnę problemą - savo alkį. Buvo žadėjęs mergaitei pietus, tačiau tam dar buvo per anksti, o ir jis nebūtų ištvėręs, kol kas nors pusę valandos gamins. Ne, kol kas turės tikti ir staigus užkandis, o pažadą jis įgyvendins vėliau. Jeigu Deoiridh nepaspruks, žinoma. Nors dabar, kai rudaplaukė atėjo į sutartą vietą, Matthew buvo beveik tikras, kad ji niekur staiga nebedings. Beveik.
- Ar nori ką nors užkąsti? Žadėtus pietus nupirksiu vėliau, dabar norisi ko nors greito, nes aš, tiesą sakant, esu labai alkanas.