[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Del Kampo aikštė (Piazze del Campo) yra pagrindinė Sienos miesto aikštė ir istorinis miesto centras. Aikštė yra turtinga architektūrinių paminklų. Aikštėje yra miesto rotušės rūmai ir jų bokštas "Torre del Mangia". Taip pat aikštės šiaurės vakarų pakraštyje yra "Pasaulio fontanas". Du kartus per metus aikštėje vyksta "Palio di Siena" arklių lenktynės.
Ak, kaip yra nuostabu turėti galią pasiversti varle! Tada galima ramiai kur nors keliauti ir nepaisyti to, kad niekam neturi pinigų. Pasibaigus mokslo metams Deoiridh traukiniu grįžo į Londoną kartu su visais, bet nutarė šią vasarą į Uig nevykti. Ten visiškai nebuvo ką veikti, be to, kiek galima klausytis vietinių apmaudo, kokia ji smulkutė?! Tuo labiau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek prasidės klausimai, kur mergaitė beveik dešimt mėnesių valkiojasi. Ne, geriau jau nereikia.
Varlės pavidale švilpė persikėlė į Prancūziją, o iš ten buvo galima ištranzuoti bet kur. Mergaitė neįsivaizdavo, kur norėtų atsidurti, tad nutarė keliauti kur akys ar, tiksliau, automobiliai veda.
Po kelių dienų išlipusi iš automobilio, kurį vairavo malonus vyriškis, nutarė, kad užteks. Nežinojo, kur tiksliai yra, tačiau jis buvo italas, važiuojantis namo, tad mergaitė įtarė, kad yra ne kur kitur, o Italijoje. Gal ir gerai, juk ten visada šilta ir saulėta, ar ne? Bus galima pasidžiauti šaunia vasara.
Atsidūrusi netoli miesto aikštės mergaitė netruko suprasti, kad greitai čia kažkas įvyks. Ir, panašu, tai bus itin didelis renginys. Aikštė buvo aptverta, buvo matyti daugybė žmonių. Deoiridh visiškai nekalbėjo itališkai, tačiau buvo pakankamai gudri, kad suprastų: kad ir kas čia bus, turi būti įspūdinga. Juk kitu atveju šitiek žmonių čia nesimaltų.
Ilgokai vaikščiojusi aplink užtvarus trylikametė pamatė kažkokį stendą su žirgais. Priėjusi bandė skaityti, deja, nepasitaikė nė vieno žodžio, kurį ji suprastų. Ji spoksojo į stendą, kai prie jos prisiartino kažkoks ilgaplaukis vyras. Jis pradėjo šnekėti, tikriausiai itališkai. Tai rudaplaukę gerokai išgąsdino, tad ji skubiai pasitraukė toliau. Laimė, vyras jos nepersekiojo. Dabar reikėjo kur nors pasislėpti ir sugalvoti, kaip pamatyti renginį nesusilaukiant per daug dėmesio. Deoiridh įtarė, kad čia nebuvo itin daug pavienių trylikamečių mergaičių. Bet juk ji nedaro ko nors nelegalaus, ar ne? Vadinasi, niekas neturi teisės kabinėtis!
Pagalvojusi apie "ką nors nelegalaus" švilpė suprato esanti alkana. Ak, kodėl ji nesutiko su paskutiniu vairuotoju suvalgyti picos! Dabar buvo be galo apmaudu, bet puikiai suprato, kad nieko pakeisti nebegalės. Visai nemokėdama kalbos ji nesugebės nieko išsimainyti. Tuo labiau, kad net ir neturi ką pasiūlyti. Kišenėje rado vieną svarą ir trisdešimt pensų. Susimąstė, tačiau tada prisiminė, kad burtininkų pasaulyje pinigai juk kiti! Galbūt tada ir italai turi kitokius pinigus? Reikia pabandyti.
Mergaitė prisiartino prie kažkokio kioskelio, kuriame pardavinėjo sumuštinius. Kelias akimirkas padvejojusi ji ištiesė ranką su turimomis monetomis ir klausiamai pažvelgė į pardavėją. Šis iš karto pažvelgė į mergaitę itin įtariai.

[Matthew Turner]

Gerokai sutrikdytas kelionės į Ispaniją Matthew Turner noriai paliko šią šalį. Buvo labai smagu netikėtai susitikti tokią žavingą merginą kaip Davina, tačiau susitikimas sukėlė per daug minčių. Ir, reikia pastebėti, tos mintys buvusiam profesoriui ne itin tepatiko.
Kadangi keliavimas oru buvo toks menas, kurio Matthew geriau nė nepradėti mokytis, jis keliavo antžeminiu transportu. Pats pasišaipydavo iš savęs, kad jo atveju į "keliauti oru" sąvoką įėjo ir lėktuvai, mat skraidymo negalėjo pakęsti. Laimei, Europoje važiuoja traukiniai, tad herbologui nereikėjo itin rūpintis, kaip kur nors nukeliauti.
Vos atvykęs į Veneciją, kurią norėjo pamatyti jau seniai, Matthew išgirdo apie Sienoje netrukus vyksiančias arklių lenktynes. Deja, panašu, kad Venecijai teks palaukti, kol Turner gerai ją ištyrinės, mat staiga susidomėjęs žirgais vyriškis nutarė keliauti į Toskaną ten pažiūrėti lenktynes. Matthew nebuvo toks turtingas, kad galėtų užsiimti lažybomis, tačiau tikėjosi, kad vien reginys bus vertas dėmesio. Juk Ispanijoje, dvare šalia Madrido... Matthew tą mintį nutraukė pats, kol ji nenuėjo netinkama linkme.
Vos atsidūręs Sienoje buvęs profesorius suprato, kad atvyko pačiu laiku: žmonių buvo daugybė, kas galėjo reikšti tik tai, kad lenktynės turi prasidėti visai netrukus. Juodaplaukis nesunkiai rado Piazza del Campo. Per jau porą metų klajonių neblogai įvaldė pirštų kalbą, o ir itališkai mokėjo kelis žodžius.
Informacinėje lentoje perskaitęs, kad iki lenktynių pradžios liko dar pora valandų, Matthew nutarė pasivaikščioti ir patyrinėti, kas čia yra pardavinėjama. Neketino nieko pirkti, mat viešbutyje buvo neblogas restoranas, tad maisto nereikėjo, o pinigų švaistyti kam nors kitam vyras negalėjo sau leisti. Turner žinojo, kad anksčiau ar vėliau teks grįžti į darbą ir vėl pradėti pinigus uždirbti, ne tik leisti. Deja, buvęs profesorius kol kas visiškai neatsakė į klausimą, kur jis nori dirbti, tad ir kelionės kol kas užbaigti dar negalėjo. Juk visų tų klajonių tikslas buvo ką nors sužinoti apie save.
Prie sumuštinių kioskelio vyras pastebėjo kažkokią smulkutę mergaitę. Kadangi ji buvo viena, Matthew susidomėjo ir prisiartino. Nenorėjo gąsdinti vaiko, tačiau buvo be galo smalsu. Žinoma, negalima atmesti tikimybės, kad ji perka sumuštinį, kol mama jos laukia kur nors čia pat. Vis dėlto kažkokia nuojauta pakuždėjo, kad čia viskas ne taip paprasta.
Atsistojęs už mergaitės Matthew pastebėjo jos rankoje laikomus pinigus. Nereikėjo daug laiko, kad Turner suvoktų: tai tikrai ne eurai. Įsižiūrėjęs įdėmiau gavo nustebti: juk tai paprasčiausi Anglijos svarai!
- Šių pinigų čia nepriims, - maloniai pasakė Matthew. Tikėjosi, kad mergaitė neišsigąs. - Jeigu nori, galiu ką nors nupirkti, tik išsirink.
Teliko tikėtis, kad mergaitė ne tik turi angliškų pinigų, bet ir pati yra iš ten. Turner buvo tikras, kad jo italų kalbos žinių nepakaktų, jeigu paaiškėtų, kad ji yra vietinė.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kiosko darbuotojas įtariai spoksojo į Deoiridh. O tai mergaitei labai nepatiko. Ji stovėjo ištiesusi ranką su pinigais, kol galiausiai beveik prarado kantrybę. Ji jau norėjo supykusi sviesti pinigus vyrukui į veidą, kai jai už nugaros kažkas prakalbo. Mergaitė to taip nesitikėjo, kad persigandusi numetė pinigus nežinia kur. Ji turėjo planų grįžti į Didžiąją Britaniją, tad puikiai suprato, kad tokio didelio turto švaistyti negalima. Nuskubėjo paimti monetų. Tik kažkokiai moteriai prie batų pagaliau radusi dvidešimties pensų monetą susivokė, kad su jai kažką pasakęs žmogus kalbėjo ne itališkai, o angliškai. Deoiridh susidomėjo. Pagaliau grįžo prie sumuštinių kiosko ir atidžiai pažiūrėjo į vyrą. Neatrodė labai jaunas, bet nebuvo ir labai senas. Ir, aišku, visiškai nematytas. Tai, žinoma, buvo gerai. Juk jeigu ji tą žmogų būtų mačiusi, reikštų, kad jis yra Hogvartso profesorius arba Uig miestelio gyventojas.
- O kokius pinigus čia priima? - piktokai paklausė švilpė, nė neketindama priimti pasiūlymo. Dar betrūko, kad kažkoks neaiškus tipas jai pirktų maistą! Kad ir kokia alkana bus, ji tokiais nepasitikės. Maža ką, dar ko nors prikiš į sumuštinį. Ypač jeigu jis burtininkas. Ta mintis privertė mergaitę dar kartą atidžiai nužvelgti vyrą. Jis atrodė kuo paprasčiausias žiobaras. Tai leido šiek tiek nusiraminti, nors Deoiridh buvo išmokusi niekuo gyvenime aklai nepasitikėti.
- Kodėl aš turėčiau priimti jūsų pasiūlymą? - paklausė trylikametė, nors žinojo, kad savo įtarimų geriau nerodyti atvirai. Vis dėlto šitas vyras neatrodė iš tų, kurie čia pat paims ir užmuš, tad buvo galima surizikuoti.
Tiesą sakant, pasiūlymas buvo be galo viliojantis. Ji paskutinį kartą valgė kažkur Prancūzijoje, kai pirmasis vairuotojas šiaip ne taip įsiūlė kažkokį užkandį. Nepaisant to, kad jis buvo labai skanus, tai buvo be gali seniai. Natūralu, kad dabar mergaitei žarna žarną rijo. Ji spoksojo į sumuštinius ir rijo seiles. Iš paskutiniųjų kovojo su savimi. Atsisuko į vyrą ir jau žiojosi sakyti, kurio sumuštinio nori, kai staiga sustingo. NE!!! griežtai pasakė sau. Jokiu būdu negalima pasitikėti kažkokiais vyrais, taip maloniai siūlančiais maistą! Rudaplaukė pradėjo plūsti pati save. Kaip ji galėjo sau beveik leisti tokią silpnumo akimirką?! Geriausia būtų pasitraukti kuo toliau tiek nuo to įtartino tipo, tiek nuo prakeiktų sumuštinių. Deoiridh metė žvilgsnį vyro link, paskutinį kartą ilgesingai nužvelgė sumuštinius ir nieko nesakiusi nuėjo šalin.

[Matthew Turner]

Žinoma, Matthew viltis, kad užkalbinta mergaitė neišsigąs, buvo naivi. Vyras sutrikęs žiūrėjo, kaip mergaitė ieško pinigų. Tai jį kiek sudomino. Nors negalėjo tiksliai pasakyti, kiek svarų turėjo rudaplaukė, buvo aišku, kad jų nebuvo itin daug. O jeigu ji taip ieško, vadinasi, nėra turtinga... Kaip ji čia atsidūrė? paklausė savęs Turner ir nutarė, kad reikia pabandyti tai išsiaiškinti. O norint tai padaryti, reikia, kad mergaitė nustotų jo bijoti.
Kai rudaplaukė galiausiai grįžo prie kiosko, Matthew ją nužvelgė atidžiau. Ko gero, ji dar jaunesnė nei pasirodė iš pradžių. Jeigu būtų burtininkė, tikriausiai dar net neitų į Hogvartsą. Tai sukėlė dar daugiau klausimų. Buvęs profesorius net ne iš karto suprato, kad pagalvojo ne "ji eitų dar tik į kokią ketvirtą klasę". Ne, jis pagalvojo apie Hogvartsą. Ar tai reiškia, kad jis yra didesnis burtininkas nei galvoja pats? Į šį klausimą teks atsakyti kiek vėliau.
- Italijoje naudojami eurai, - draugišku tonu atsakė į klausimą vyras ir išsitraukė kelias monetas. Ištiesė jas mergaitei, kad ji galėtų apžiūrėti. Vis dėlto netrukus po to sekęs klausimas pakišo mintį, kad vaikas nėra toks patiklus. Tai, žinoma, buvo gerai, bet Matthew nuoširdžiai norėjo padėti.
- Labai gerai, kad nepasitiki bet kokiu sutiktu žmogumi, - pratarė juodaplaukis. - Vis dėlto aš noriu tau padėti. Juk matau, kad esi alkana.
Buvo labai akivaizdu, kad mergaitė kovoja su savimi. Matthew buvo tikras, kad ji mielai suvalgytų penkis sumuštinius, bet negali sau leisti priimti jų iš nepažįstamo žmogaus. O čia galimybės buvo dvi. Ji arba yra gerai išmokyta nepasitikėti bet kokiais suaugusiais, arba nebuvo, kas ją auklėjo iš viso, tad ji net neturėjo kuo pasitikėti.
Vaikui nuėjus į šalį Matthew kelias akimirkas mąstė. Galiausiai nupirko du paprastus sumuštinius su kumpiu ir sūriu ir nuėjo mergaitei iš paskos. Kadangi žmonės, atrodo, tik ir plūdo į aikštę, vaikas negalėjo nueiti toli, tačiau lengvai galėjo pasimesti spūstyje.
- Palauk! - šūktelėjo Matthew, pamatęs tą pačią mergaitę. Tikėjosi, kad šauksmas nenuskambėjo piktai. Jis pasivijo vaiką ir sustojo. - Suprantu, kad nepasitiki manimi. Vis dėlto paimk šitą sumuštinį, matau, kad tau reikia pavalgyti.
Turner dar kartą įsižiūrėjo į mergaitę. Ir suprato, kad tikrai nebežino, kokio ji amžiaus. Nors buvo smulki, atrodė, kad yra vyresnė nei atrodo. O tai galėjo reikšti, kad ji nuolat neturi ką valgyti. Matthew pasijuto taip, tarsi pagalba šiai mergaitei būtų svarbiausia jo gyvenimo misija.
- Aš Matthew, - po kiek laiko pridūrė jis, tikėdamasis bent kiek sukelti pasitikėjimą.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Vyriškis atsakė į klausimą. Ir tai padarė draugiškai. Neatrodo, kad būtų tyčiojęsis iš mergaitės nežinojimo. Deja, toks tonas Deoiridh ne pamalonino, o labai erzino, nes siaubingai priminė Uig kaimo gyventojus. Mažyle, ar pavalgei? Mažyle, ar turi kur pernakvoti? Gal reikia kokios pagalbos? su pasišlykštėjimu prisiminė gyvenimą kaime, kuriame praleido daugiausia laiko. Deoiridh visada atrodė, kad tiek žmonės nori ją išnaudoti. Jais pasitikėti neverta. Tad nenuostabu, kad draugiškas vyro tonas nesukėlė pasitikėjimo. Priešingai. Tikėtina, kad kaip tik dėl to švilpė atsispyrė pagundai priimti sumuštinį iš juodaplaukio.
- Žinau, kad gerai, - burbtelėjo Deoiridh. Šleikštus draugiškumas pradėjo nepakeliamai erzinti.
Tarsi būtų maža to, vyras ją dar ir vijosi! Trylikametė stengėsi žingsniuoti kuo greičiau, bet žmonių grūstyje buvo gana sunku tą padaryti. Tuo labiau, kad ją stumdė visi, kas tik netingėjo. Išgirdusi anglišką prašymą palaukti animagė susiraukė. Norėjosi virsti varle, tačiau įtarė, kad čia tai daryti būtų neprotinga. Kas nors vis tiek pastebėtų, kad rudaplaukė mergaitė staiga išnyko.
Deoiridh žiūrėjo į ištiestą ranką su sumuštiniu. Et, o atrodė, kad jai pavyko save įveikti ir pasitraukti nuo šito žmogaus...
- Aš nevalgau, - staiga ištarė mergaitė. Tik paskui suprato, kad gal reikėjo pridurti "sūrio", "mėsos" ar dar ko nors ir tikėtis, kad tų produktų sumuštinyje yra. Kas patikės, kad ji nevalgo iš viso?
Rudaplaukė pamanė, kad ranka tuoj nukris. Ji tiesėsi link sumuštinio, tačiau žmogaus protas neleido to padaryti. Jautė, kad ranka dreba. Velnias, velnias, velnias! Atrodė, kad galėtų vieną kartą pasitikėti žmogumi, juk negali visi būti blogi! Tačiau prisiminė, kaip kartą sutiko paimti karštą "arbatą" iš nepažįstamojo Londone. Ne, geriau nereikia.
- Malonu... Matthew, - atsiliepė škotė vyrui prisistačius, bet savo vardo nepasisakė. Kam jam gali reikėti žinoti tokią informaciją?
Deoiridh apsižvalgė. Žmonių vis dar daugėjo. Tai reiškė, kad pabėgti iš čia nelabai pavyks. O panašu, kad šitas vyras yra nusiteikęs ją persekioti. Arba jis išties nori padėti (kas nėra labai tikėtina), arba nori kažkaip ja pasinaudoti. Ką gi. Sumuštinį priimti, ko gero, galima. Jeigu ką, šitam žmogui teks sužinoti apie animagų egzistavimą. Ko jau ko, o varlės jis tikrai nesugebės pagauti. Tad galiausiai rudaplaukė ištiesė ranką ir paėmė sumuštinį. Iš karto pajuto, kaip nuostabiai kvepia, tačiau nevalgė. Nepažvelgusi į maistą Deoiridh pakėlė akis į vyrą ir įtariai paklausė:
- Kodėl jums taip svarbu, kad aš pavalgyčiau?

[Matthew Turner]

Akivaizdu, kad Matthew susidūrė su itin įdomiu atveju. Visai maža mergaitė, neturinti net kelių eurų nusipirkti sumuštiniui. O vis dėlto esanti labai toli nuo namų. Turner buvo tikras, kad ji nėra italė. Kaip ji galėjo čia atsidurti? Jeigu ji čia yra su šeima, kodėl niekas nepaaiškino, kaip nusipirkti sumuštinį? klausinėjo savęs buvęs profesorius.
Išgirdęs pasakymą "aš nevalgau" Matthew apstulbo. Vis dėlto neilgai trukus suprato, kad tai tikriausiai tėra mergaitės bandymas išsisukti nuo sumuštinio. Juodaplaukis susimąstė. Jis norėjo padėti mergaitei, tačiau jautė, kad pagalbos ji taip paprastai nepriims. Ar verta įdėti šitiek daug pastangų? Ko gero, protingiausias sprendimas būtų tiesiog palikti vaiką ramybėje - buvo akivaizdu, kad mergaitė būtų tuo itin patenkinta.
Vyras jau norėjo pasitikslinti, ką reiškia "aš nevalgau" teiginys, kai rudaplaukė teikėsi atkreipti dėmesį į Matthew prisistatymą. Jis pats iš karto pastebėjo, kad ji savo vardo nepasakė. Turner neketino kamantinėti, nors tikėjosi, kad mergaitė susipras prisistatyti. Deja.
Ir tada, buvusio profesoriaus nuostabai, ji paėmė sumuštinį! Herbologas jau norėjo apsidžiaugti, bet mergaitė vis dėlto įtarumo niekur nenukišo. Jis vis dar buvo čia. Užduotas klausimas tik įrodė, kad mažylė nėra taip lengvai įkalbama. Bet tai jau buvo pažanga. Matthew buvo tikras, kad ji spruks kuo toliau, mat tokioje žmonių minioje pasislėpti nebūtų sunku, ypač tokio smulkaus sudėjimo mergaitei. O vis dėlto ji uždavė klausimą. Kas galbūt reiškė, kad ji nori tęsti pokalbį. Dabar tereikėjo gerai apmąstyti atsakymą. Kadangi mergaitė, nors ir maža, neatrodė esanti visiškai kvaila, nesinorėjo kalbėti pernelyg saldžiai. Tačiau kartu ir reikėjo kažkaip įrodyti, kad ketinimai geri.
- Iš tavo žvilgsnio į sumuštinius buvo aišku, kad esi labai išalkusi, - pradėjo Matthew, nutaręs "pamiršti", kad mergaitė nevalgo. - Man nėra sunku nupirkti tau vieną sumuštinį. Nesitikėjau, kad tu šitaip manęs išsigąsi. Gali drąsiai valgyti.
Turner išsivyniojo antrąjį sumuštinį, kurio visiškai nenorėjo, ir atsikando. Jis nusišypsojo mergaitei, mat tikėjosi, kad tai suveiks kaip pranešimas: sumuštiniai normalūs, juos galima valgyti. Lėtai sukramtęs vyras vėl pažvelgė į mergaitę, kuri vis dar atrodė įtari. Tikėdamasis, kad ji nepuls sprukti, juodaplaukis paklausė:
- Ar žinai, kur esi? Visai netrukus turi prasidėti didelis renginys. Turbūt neturi pinigų bilietui?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Laukė ypatingai sunki užduotis. Reikėjo nuspręsti, ką daryti su sumuštiniu. Žinoma, galima pabandyti jo paragauti. Net ir vienas kąsnis turėtų bent šiek tiek užmušti alkį. Jeigu sumuštinis pasirodys įtartinas, nebūtina kąsti vėl. Deoiridh suprato, kad suaugęs žmogus "ko nors" pridėti gali ir taip, kad jos amžiaus mergaitė, net ir būdama burtininkė, nesupras. Bet pabandyti gal ir verta?..
Tada vyras (Matthew, ar ne?) pradėjo šnekėti. Žinoma, mergaitė pati kalta dėl to, kam ji uždavė tą kvailą klausimą! Tad dabar reikėjo išklausyti nuobodžią ir tragiškai ilgą vyriškio kalbą. Švilpė puse ausies klausėsi, nors iš tiesų tuo metu bandė sau atsakyti į klausimą: tad ką gi vis dėlto daryti su tuo rankoje laikomu daiktu, kuris yra maistas?
Matthew tonas buvo draugiškas. Galbūt netgi ne per draugiškas. Bet gyvenimas, mokęs mergaitę nuo penkerių metų, išmokė, kad pasitikėti taip greitai negalima. Juk gražiai pašnekėti gali bet kas! Tik paklausykite politikų, iš karto pasidarys aišku, kad bet koks idiotas gali nusismailinti liežuvį. O vis dėlto kažkas Matthew balse kuždėjo, kad jis nėra blogas žmogus. Labiau atrodė, kad jis yra pasimetęs. Tarsi pats nesuprastų nei ko čia atvyko, nei ką čia daro, nei, tuo labiau, kokio velnio nupirko tuos du sumuštinius.
Žiūrėdama kaip juodaplaukis išsivynioja sumuštinį Deoiridh beveik priėmė sprendimą. Tvirčiau paėmė rankoje laikomą pakuotę. Kita ranka atsargiai išvyniojo. Žvilgtelėjo į Matthew, kuris, atrodo, ne itin mėgavosi savuoju maistu. Giliai įkvėpusi atsargiai atsikando mažytį kąsnelį. Ir sustingo. Taip skaniai jau seniai nebuvo valgiusi! Net Hogvartso namų elfų maistas buvo toli gražu ne toks skanus.
Faktas, kad sumuštinis yra keistai skanus, iš karto sukėlė naujų įtarimų. Juk tai tik paprastas sumuštinis! Kažkas aiškiai su juo negerai! bandė save įtikinti trylikametė, nė nepagalvojusi, kad tokį įspūdį sudarė tik jos alkis. Jau norėjo šveisti likusį sumuštinį į šalį, kai Matthew vėl pradėjo kalbėti. Tai, kad jis tęsė pokalbį, dėl kažkokių priežasčių pakišo mintį, kad sumuštinis neturėtų padaryti kažko labai blogo. Tad Deoiridh nedrąsiai atsikando dar kartą. Nors tai buvo vos antras kąsnis, jis buvo "normalesnio" skonio. Švilpė šiek tiek nusiramino. Vis dėlto visiškai pasitikėti tiek vyru, tiek jo sumuštiniu negalėjo, tad kramtė labai lėtai.
- Ne, nežinau. Neplanavau būtent čia atsidurti, - atsakė į pirmąjį klausimą Deoiridh, ignoruodama faktą, kad vyras paklausė ir apie pinigus. Savaime suprantama, ji pinigų neturėjo, o garsieji vienas svaras ir trisdešimt pensų kažin ar būtų padėję. Tad rudaplaukė kurį laiką nieko nesakė, kol sukramčiusi dar vieną kąsnį kiek netikėtai pridūrė: - Aš Deoiridh.

[Matthew Turner]

Nepanašu, kad mergaitė būtų nusiteikusi taip greitai atsipalaiduoti ir ramiausiai suvalgyti sumuštinį. Matthew įtarė, kad ją gyvenimas verčia taip elgtis, tačiau buvo kiek apmaudu. Jis nuoširdžiai norėjo padėti vaikui, o ji vis abejoja. Dar baigsis tuo, kad pavėluos į lenktynes! Vis dėlto dabar skubinti įvykių nebuvo galima. Jeigu ji pradės pagaliau valgyti, bus galima judėti toliau. Jeigu ne... Ką gi, tokiu atveju geriausia bus tiesiog palikti vaiką ramybėje. Jeigu nepriima pagalbos, kad Matthew toks, kad ją bruktų?
Panašu, kad atsikąsti nelemtojo sumuštinio buvo geras sprendimas. Tai tarsi paskatino smulkutę mergaitę prasiimti ir savąjį. Vyras atidžiai žiūrėjo, kaip mergaitė atsikanda. Juodaplaukis stengėsi pernelyg nespoksoti - juk dabar ne laikas išgąsdinti vaiką! Vis dėlto buvo smalsu, kaip ji reaguos, tad Matthew nenuleido akių. Nesuprato, kas atsitiko, tačiau mergaitė keistai sustingo vos atsikandusi sumuštinio. Buvęs profesorius net išsigando, kad kažkas atsitiko. Laimei, netrukus ji atsikando dar kartą. Tai buvo galima laikyti šiokia tokia pergale. O jų Matthew gyvenime nebuvo tiek ir daug. Jis norėjo nusišypsoti, tačiau pagalvojo, kad tai gali sukelti įtarimą, tad šiaip ne taip susilaikė.
Neplanavo čia atsidurti? nustebęs paklausė savęs herbologas. Situacija darėsi vis įdomesnė ir įdomesnė. Paaugliukė, sprendžiant iš akcento esanti škotė. Ar bent jau tikrai ne italė. Ji yra Sienoje, tačiau neatrodo, kad čia būtų planavusi atsidurti. Ir klausimas, kiek laiko ji ketina čia būti. Visiškai neturi pinigų. Kaip visa tai įmanoma?
Vyro mintis pertraukė mergaitės žodžiai. Aha, buvau teisus. Škotė iš vardo nutarė juodaplaukis.
- Malonu, - šį kartą nepabijojo nusišypsoti Turner. Jis atkreipė dėmesį, kad mergaitė - Deoiridh, kaip dabar jau mintyse galėjo ją vadinti, - nieko nepasakė pinigus. Dabar reikėjo greitai priimti sprendimą. Jis, žinoma, gali pasisiūlyti nupirkti bilietą mergaitei. Vis dėlto perkant renginio dieną jis kainuos tiek, kiek visa savaitė kelionės. Kelias akimirkas Matthew vėl prabilo:
- Renginys, kurį minėjau, yra arklių lenktynės, labai svarbios čia, Italijoje. Aš specialiai atvykau jų pažiūrėti. Kaip suprantu, tu to neplanavai. Bet kad jau esi čia, gal nori pamatyti? Jeigu sutinki, galiu nupirkti bilietą.
Vyras nutilo ir susimąstė. Kodėl jis taip nori padėti šitai mergaitei? Tuo labiau, kad visiškai nėra aišku, ar bilietas į Palio di Siena iš tiesų yra pagalba. Ką gi, kas pasakyta, tas pasakyta. Dabar reikia sulaukti mergaitės atsakymo. Matthew beveik tikėjosi, kad ji atsisakys.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh lėtai kramtė sumuštinį. Nepaisant to, kad bent kol kas nieko neatsitiko ir maistas buvo tikrai skanus, drąsiau valgyti ji vis dar nesiryžo. Tad labai lėtai darbavosi dantimis, mat taip tikėjosi laimėti šiek tiek laiko. O šio reikėjo tam, kad galėtų pagalvoti. Matthew nusišypsojus ji dar kartą įtariai nužvelgė vyriškį. Taip, jis atrodė nuoširdus. Bet ką gali žinoti, kas slepiasi po kauke? O jeigu tai nėra kaukė, kaip tuo įsitikinti? Labai norėjosi praleisti šiek tiek daugiau laiko kartu, galbūt bendraujant išaiškėtų daugelis dalykų. Tačiau švilpė juto baimę, kurios niekaip negalėjo suvaldyti. Kol kas ta baimė buvo tik viduje, buvo galima tikėtis, kad Matthew nepastebi. Vis dėlto rudaplaukei atrodė, kad jeigu kas nors staigiai nepasikeis, vyras supras, kaip ji jaučiasi. O jeigu jis pamatys mergaitės baimę, tada galės daryti ką nori. Tai reikštų, kad bėgti yra per vėlu.
Matthew pasiūlius nupirkti bilietą Deoiridh apstulbo. Negali sakyti, kad tai buvo visiškai netikėta - juk tai būtent jis pradėjo kalbą apie renginį, pinigus ir visus kitus dalykus. Bet vis dėlto pirkti nežinia kiek kainuojantį bilietą mergaitei, kuri ryškiai juo net nepasitiki? Ką tai galėtų reikšti. Prie tiek žmonių jis man nieko nepadarys bandė save įtikinti rudaplaukė. Ji nelabai žinojo, kaip tiksliai veikia tos arklių lenktynės, o štai pasitaikė proga jas pamatyti. Vis dėlto tai reikštų dar kažkiek laiko, praleisto su juodaplaukiu vyru. Ar ji tikrai to nori? Juk jeigu jis nupirks bilietą, ji negalės pasiimti ir tiesiog dingti. Reikės sėdėti šalia, tikriausiai bendrauti. Reikia tikėtis, kad Matthew nenorės užmokesčio po lenktynių. Iš kur jai žinoti, kad jis netrinktelės jai per galvą, kai ji susidomėjusi stebės, kas vyksta aikštėje? Tada net ir animagijos sugebėjimai nebepadės. Deoiridh ilgai mąstė. Matthew tikriausiai jau nusibodo laukti. Apsižvalgiusi pamatė, kad daugelis žmonių juda viena kryptimi. Škotė nė karto nebuvo buvusi jokiame sporto renginyje, tačiau įtarė, kad tai reiškia artėjančią pradžią. Sprendimą reikėjo priimti staigiai. Net jeigu šitas Matthew ir blogas žmogus, Deoiridh neturėjo tikslo sutrukdyti jam pamatyti tas lenktynes.
- Na, gerai, - galiausiai ištarė ji vėl žvilgtelėdama į vyrą. Vis dėlto nutarė, kad reikia apsidrausti, tad skubiai pasakė: - Tačiau po lenktynių man iš karto reikės keliauti.
Įtarė, kad tai skambėjo šiek tiek juokingai. Matthew tikriausiai jau seniai suprato, kad ji viena ir kad neturi kur eiti. Bet vis dėlto tai buvo bent šioks toks garantas jai pačiai, kad bus saugiau.

[Matthew Turner]

Panašu, kad Matthew atsidūrė kažkokiame mąstytojų klube. Vos tik ko nors paklausdavo, Deoiridh (ir kodėl tėvai davė jai tokį sudėtingą vardą?!) ilgai mąstydavo prieš ištardama bent žodį. Kas tai? Labai griežta tėvų kontrolė, kai vaikui negalima daryti nieko? Jokios tėvų kontrolės ir net priežiūros, kai vaikas nuo mažens turi rūpintis savimi? Tiesiog labai įtarus vaikas? Vyras įtarė, kad pirmas variantas nėra labai realus. Pernelyg kontroliuojantys tėvai iš Škotijos, kurių vaikas kažkaip atsidūrė Italijoje? Ne, skamba pernelyg neįtikėtinai.
Tiesą sakant, rudaplaukės įtarūs žvilgsniai pradėjo kiek erzinti. Ką ji tikėjosi pamatyti? Staiga pasikeitusį veidą, kas reikštų, kad jis nusimetė kaukę? Vilkolakį? Monstrą? Juk ji tikriausiai nė nenutuokia apie burtininkų ir tuo labiau tokių padarų egzistavimą!
Uždavęs klausimą, kuris tikrai neturėjo atrodyti įtartinas juodaplaukis tikėjosi greito atsakymo. Na, ką čia tiek mąstyti? Arba nori į lenktynes, arba ne! Tad kai Deoiridh ištisą šimtmetį nieko nesakė, herbologas pradėjo prarasti kantrybę. Jis pradėjo mindžikuoti, nors tikėjosi, kad mergaitė to nepastebės. Galiausiai pradėjo vartyti akis ir negirdimai dūsauti. Jau žiojosi piktai pasitikslinti, ko ji norinti, kai Deoiridh teikėsi atsakyti į klausimą.
- Puiku, - vos spėjo ištarti Matthew, kai mergaitė pasakė dar vieną sakinį. O tas vyrui visai nepatiko. Dabar reikėjo kažkaip nesupykti, o pabandyti viską išsiaiškinti draugiškai. Jis pasilenkė ir pažiūrėjo mergaitei į akis" - Klausyk. Manęs tikrai nereikia bijoti. Noriu tau padėti. Kad jau čia susitikome, jaučiuosi galintis kažką padaryti, kas gali tau būti naudinga. Jeigu nenori į lenktynes, galiu pasiūlyti ką nors kitką. Palauk čia, po jų nupirksiu valgyti. Ar sumokėsiu už lovą hostelyje.
Jis nutilo. Tikėjosi, kad balsas neskambėjo piktai, nors Matthew jautėsi įžeistas. Na, gal tas žodis nebuvo pats tinkamiausias, tačiau toks atsakas iš Deoiridh nebuvo labai malonus.
Vis dėlto buvęs profesorius suprato, kad ji nori į lenktynes, tad lėtai patraukė prie bilietų kiosko.
- Vieną bilietą. Vaikišką, - sunkiai itališkai ištarė vyras. Išgirdęs kainą sutriko. Pasirodo, bilietas buvo dar brangesnis nei jis tikėjosi. Ką gi, nebeturėjo kur dėtis. Juodaplaukis padavė pinigus ir susiraukęs pažiūrėjo į piniginę. Gali būti, kad teks ieškoti darbo anksčiau nei planuota... Et, tiek to pasakė sau herbologas ir atsisuko į Deoiridh.
- Štai, imk, - ištiesė bilietą mergaitei ir patraukė įėjimo link.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Visa ta situacija buvo kažkokia keista. Nebuvo aišku, kuris labiau bijojo: ar Deoiridh per daug pasitikėti Matthew ir tada nukentėti, ar pats vyras - kažkaip įžeisti ar supykdyti mergaitę. Ją tai jau pradėjo kiek erzinti. Vis dėlto taip imti ir pasitikėti nepažįstamu žmogumi Deoiridh negalėjo.
Tada juodaplaukis dar kartą nustebino animagę. Atrodo, pats pasiūlė nupirkti nelemtą bilietą, o po to jau bruką bet ką, kad tik nereikėtų jo pirkti! Jeigu jis šitaip neturi pinigų, kodėl man iš viso kažką siūlo? paklausė savęs mergaitė ir visas pasitikėjimas, kurį jau buvo užsitarnavęs vyras, kažkur išnyko. Mergaitė jau norėjo sakyti, kad jai nereikia nieko, kad nori likti viena. Vis dėlto įtarė, kad Matthew taip lengvai neatstos. Tad kodėl nepažiūrėjus tų lenktynių? Reikia tikėtis, kad jeigu jau juodaplaukis čia atkeliavo, jis stebės tas lenktynes. Tokiu atveju Deoiridh galės akylai stebėti ir jį patį. Vos tik koks nereikalingas judesys - ir ji pasivers varle.
- Ne, einame į lenktynes, - galiausiai pratarė ji, nors vyras jau buvo pats patraukęs bilietų pardavėjos link. Deoiridh susidomėjusi stebėjo, ką veikia žmonės. Jų čia buvo nemaloniai daug, tačiau reikėjo tikėtis, kad reginys bus to vertas.
Rudaplaukei pasirodė, kad vyras pirkdamas bilietą tarsi sutriko. Ar jis buvo per brangus? Ar moteris nustebo, kad jie kartu? Ar kas negerai? Tokios mintys pradėjo kamuoti Deoiridh, kai ji stebėjo, kaip Matthew perka bilietą. Ji nenorėjo, kad jų buvimas drauge kuo nors anglui pakenktų. Vis dėlto kol kas jis nieko blogo nepadarė.
- Kas atsitiko? - kiek nedrąsiai imdama bilietą paklausė Deoiridh. Ji patraukė vyrui iš paskos, nors nežinojo, ar tai tikrai gera idėja: juk jis tikrai kažko stabtelėjo. Jeigu tai tik pinigai... Na, blogiausiu atveju Deoiridh pavogs reikiamą sumą ir ją atiduos, tereikia, kad vyras pasakytų, kiek. Tačiau jeigu jis, pavyzdžiui, suprato, kad moterį pažįsta... Gal tai jo žmona, kuri pamanė, kad esu jo dukra? kvailoka mintis atėjo mergaitei į galvą. Juk tokiu būdu vyras būtų be galo sukompromituotas...
Jiedu įėjo į areną. Tereikėjo susirasti savo vietas. Tiesa, ši dalis buvo gerokai sunkesnė, mat aplinkui visi šūkavo, šnekėjosi, juokėsi ir kitaip vertė Deoiridh jaustis nejaukiai. Tuo labiau, kad, savaime aišku, visi tai darė itališkai. Nė karto nebuvusi jokiame sporto renginyje Deoiridh tikrai nežinojo, į kurią pusę jai eiti. Tad ji atsisuko į Matthew ir tikėjosi, kad vyras parodys, kur eiti. Stengėsi taip įtariai nebežiūrėti.

[Matthew Turner]

Jiems pavyko susitarti,  kad eina į lenktynes. Tai jau buvo nemaža pergalė. Matthew kiek lengviau atsiduso. Nepaisant to, kad vis dar nesuprato, kas tiksliai čia vyksta, bent jau viena buvo aišku: galės ramiai pažiūrėti lenktynes. O jeigu dar pavyks padėti šitai keistai mergaitei, bus dar geriau.
Bet jau jos pastabumas! Matthew nemaloniai nustebo. Kaip ji sugebėjo pastebėti sutrikimą? Jam pačiam atrodė, kad nuslėpė jį itin puikiai. Kur ten! Deoiridh pastebėjo ir dabar, žinoma, paklausė, kas negerai! Tiesos vyras sakyti neketino. Nepanašu, kad šita mergaitė pagalbą priima lengvai, tad tiesos tikrai geriau nesakyti. Maža kuo tai baigsis... Tad jis ilgokai nieko nesakė.
- Nesvarbu, pasirodė, kad ji mano jaunystės laikų pažįstama, - neaiškiai sumurmėjo Matthew svarstydamas, ar ši maža, bet nekvaila mergaitė patikės tokiomis sapalionėmis.
Laimei, laiko tokiems svarstymams nebeliko. Jiedu įėjo į areną, kurioje žmonių buvo tiesiog tiršta. Vyras apsižvalgė. Nepaisant to, kad stadionuose kartais lankydavosi, kiekvieno sistema buvo vis kitokia, tad žinoti, kur eiti, nebuvo taip paprasta.
Matthew ilgokai žvalgėsi po minią, tad tarsi nebekreipė dėmesio į rudaplaukę. Kai galų gale atsisuko į ją, gavo nustebti. Deoiridh atrodė gerokai sutrikusi ir išsigandusi. Juodaplaukis ilgokai žvelgė į ją, kol galiausiai paklausė:
- Tau viskas gerai?
Tada susimąstė. Arba jai nepatiko būti tarp tiek daug žmonių, nors tai vėl iškelia klausimą, kaip ji čia atsidūrė. Tiek traukinyje, tiek lėktuve juk nuolat esi tarp žmonių. O gal ji pamatė kokį pažįstamą, kuris jai nepatinka? Ar tai realu? O gal yra dar kokia nors priežastis, dėl kurios ji taip jaudinasi? Deja, tai aiškiai buvo dar vienas klausimas, į kurį Matthew atsakyti negalėjo. Jis dar kartą tiriamai nužvelgė mergaitę, tačiau dabar svarbiau buvo rasti savo vietas, kol lenktynės neprasidėjo. Tad galiausiai juodaplaukis priėjo prie informaciją teikiančio jaunuolio ir pabandė viską išsiaiškinti su juo. Deja, Matthew italų kalba buvo prastesnė nei jis manė, tad užtruko ilgokai. Kai galiausiai vyras suprato, į kurią pusę jiems reikia eiti, iki lenktynių buvo likusios vos pora minučių. Nors ir nemokėjo burti, herbologas labai norėjo išsitraukti lazdelę ir pasinaudoti kokiais nors kerais, kurie padės tikslą pasiekti greičiau. Deja, rodyti burtų lazdelę tokioje vietoje tikrai nebūtų pats protingiausias sprendimas. Tad juodaplaukis sparčiu žingsniu nuskubėjo ten, kur parodė vaikinas. Kartais atsisukdavo pažiūrėti, ar mergaitė seka iš paskos.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh nepatikėjo nė vienu žodžiu. Kažkokia sena pažįstama? Kažkokia nesąmonė! Tačiau kam Matthew meluoti? Kokia gi tikroji priežastis ir kodėl juodaplaukis jos nesako? Ar tai...
Vis dėlto Deoiridh nutarė, kad jai jau nusibodo visas šitas spėliojimas. Juk jeigu vyras nesakys, ji ir nesužinos, ar atspėjo teisingai, tad kam be reikalo vargintis? Jeigu norės, Matthew kada nors pasisakys pats.
Štai ši mintis mergaitę sutrikdė. Kada nors? Juk iš karto po lenktynių ji planuoja nešdintis kuo toliau, jeigu tik Matthew kažkaip sukels menkiausia įtarimą. Pačių lenktynių metu jis, reikia tikėtis, susikaupęs jas stebės. Tad kokie čia "kada nors"? Ar galima sakyti "kada nors", jeigu tai galioja artimiausioms dešimčiai, jeigu ne mažiau, minučių? Rudaplaukė atsakymo į šituos klausimus nežinojo, tad išeitis buvo viena: juos nustumti tolyn kartu su Matthew poelgių tyrinėjimu. Jeigu netyčia lenktynės bus tragiškai nuobodžios, ji turės marias laiko pagalvoti.
Nereikia stebėtis, kad vyras pastebėjo Deoiridh nejaukumą. Juk tikriausiai ją tyrinėjo ne mažiau nei ji - jį. Tad nekeista, kad uždavė klausimą, kuris, tiesa, mergaitei visiškai nepatiko. Vien jau dėl to, kad niekad neatrodė nuoširdus. Ką jau kalbėti apie visus kitus dalykus kaip, pavyzdžiui, nenorą pasakotis. Vis dėlto ji nutarė pasielgti kitaip nei Matthew šiek tiek anksčiau ir pasakyti tiesą:
- Nesu pripratusi būti tarp tiek žmonių, dėl to man yra nejauku.
Buvo šiek tiek keista tokį, jos nuomone, asmenišką dalyką pasakyti balsu. Ir dar praktiškai nepažįstamam žmogui. Tačiau kažkokia nuojauta pakuždėjo, kad Matthew reaguos ramiai ir nesityčios. O tai jau buvo didelis laimėjimas.
Kol Matthew žygiavo vietų link, Deoiridh atkakliai sekė jam iš paskos. Kelis kartus užėjo noras kažkur dingti. Vis dėlto ji ir sau negalėjo paaiškinti, kodėl, tad taip ir ėjo vyrui iš paskos. Protarpiais jis atsisukdavo. Tais atvejais mergaitė stengėsi rodyti kuo mažiau jausmų. Tikrai nenorėjo, kad Matthew ką nors įtartų. Kita vertus, o ką būtų galima įtarti? Deoiridh nebuvo nei pikta, nei nepatenkinta... Taip, ji vis dar buvo įtari, bet o kas nebūtų? Laimei, ji bent jau nebebuvo alkana, ačiū Matthew.
Kažkuriuo momentu pasigirdo švilpimas. Animagė nustebusi apsidairė. Lyg ir nieko nepastebėjo, bet į akis negalėjo nekristi vienas dalykas: aplink juos pasidarė keistai tuščia.
- Ar mes jau vėluojame? - paklausė mergaitė Matthew, tačiau jis jau priėjo prie kažkokio barjero. Tikriausiai bilietų patikrinimas. Deoiridh ištiesė rankoje laikomą bilietą ir jiedu įėjo į tribūna. Ten buvo dar didesnis triukšmas, kuris švilpei visai nepatiko. Ji susiraukusi žvilgtelėjo į Matthew, tačiau tas, atrodo, matė tik kėdžių numerius. Jiedviems grūdantis pro šalį žmonės nepatenkinti burbėjo, tačiau Deoiridh to nepaisė. Visa ši sportinė atmosfera jai pamažu pradėjo patikti.

[Matthew Turner]

Situacija darėsi vis keblesnė ir keblesnė. Nepanašu, kad mergaitė būtų nusiteikusi tikėtis viskuo, ką sako Matthew. O turint omenyje, kaip ji nepasitiki žmonėmis, melas prie gero neprives. Tuo labiau, kad herbologas tikrai nuoširdžiai norėjo padėti vaikui. Vis dėlto dabar pradėti teisintis būtų buvę kvaila. Juk vis dėlto jis yra suaugęs žmogus. Tai reiškia gerokai protingesnis ir labiau patyręs. Dėl pastarojo teiginio Matthew tikrai nebūtų ginčijęsis, deja, ar ir pirmas buvo teisingas, Turner taip tvirtai nebūtų galėjęs pasakyti.
Išgirdęs Deoiridh atsakymą buvęs profesorius buvo priverstas ir vėl susimąstyti. Šis atsakymas visai galėjo būti nuoširdus. Vien jau dėl to, kad meluodamas juk nesakysi to, kas sukelia dar daugiau klausimų. O mergaitės atsakymas buvo kaip tik toks. Kur ji gyvena? Kodėl ji niekuo nepasitiki? Ką ji turi omenyje sakydama, kad nėra pripratusi būti tarp žmonių? Visiems šitiems klausimams buvo labai toli iki atsakytųjų kategorijos, tačiau kol kas Turner nusprendė patylėti. Jam pasirodė, kad jiedu pagaliau pradėjo statyti kažką panašaus į pasitikėjimo tiltelį, tad vyras nenorėjo užmesti per daug svorio ir viską vėl sugriauti.
Tad jis tik maloniai pažvelgė į mergaitę ir nepasakė nieko. Tikėjosi, kad ji to nepalaikys kokiu nors įžeidimu. Vis dėlto situacija buvo itin keista: ko gero, jis labiau bijojo įžeisti vaiką negu kad tas vaikas bijojo jo.
Išgirdęs švilpuką Matthew keiktelėjo. Buvo beveik tikras, kad tai yra lenktynių pradžią skelbiantis garsas. Vis dėlto nepaisant to, kad vyras pavėlavo tik dėl noro pagelbėti rudaplaukei mergaitei, jis visiškai jos nekaltino. Dabar svarbiausia buvo patekti į vidų. Ir Matthew pajuto, kad jam svarbiau ne pačiam pamatyti lenktynes, o leisti šitam vaikui į tai pasižiūrėti. Tad vyras kiek galėdamas skubėjo savo vietų link.
Turner neatsakė į mergaitės klausimą, tačiau, atrodo, ji susiprotėjo ir pati. Jiedu įskuodė į tribūną, kur tereikėjo ištverti piktą bambėjimą ir ne itin patogų keliavimą savo vietų link. Atsisukęs į Deoiridh Matthew pajuto keistą džiaugsmą: mergaitė atrodė itin laiminga. Galbūt vis tik jis padarė tikrai gerą darbą? Galbūt  pavyko šitai mergaitei bent kelioms valandoms suteikti džiaugsmo? Tada tikrai verta pavėluoti tas kelias minutes.
Netrukus abu sėdėjo savo vietose. Matthew apsižvalgė ir nusišypsojo mergaitei. Ji atrodė patenkinta. Galbūt sportinis azartas pagavo ir ją? Vis dėlto arklių lenktynės yra toks daiktas, kuris galėtų pritraukti bet kieno dėmesį. Tad galų gale vyras nustojo žvalgytis ir sutelkė dėmesį į žirgus. Iš karto dėmesį patraukė vienas obuolmušis.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh šiek tiek pavargo nuo "aš tavim nepasitikiu"-"aš nenoriu tavęs įžeisti" žaidimo, tačiau buvo panašu, kad kol kas nėra iš ko rinktis. Galiausiai mergaitę pagavo smalsumas, kaip gi vyksta tos lenktynės, o kadangi jokio kito būdo ten patekti nebuvo, reikėjo kažkaip išbūti su Matthew.
Tai, kad jis nieko nepasakė apie mergaitės nejaukumą būti tarp žmonių, rudaplaukei pasirodė kaip geras ženklas. Žinoma, tai galėjo būti tik eilinis kartas, kai vyras nežino ką pasakyti, kad ji neįsižeistų, tačiau dabar svarbiau buvo nesulaukti nei pašaipų, nei keistų žvilgsnių, nei dar keistesnių klausimų.
Skubant tarp eilių buvo dar nejaukiau negu prieš tai. Dabar Deoiridh buvo ne tik tarp žmonių, bet ir nuolat sulaukė jų dėmesio. Ir, kas blogiausia, tas dėmesys nebuvo teigiamas, nes žmonės nebuvo patenkinti, kai jiems buvo trukdoma žiūrėti. Beskubėdama mergaitė nelabai turėjo laiko žiūrėti į arklius, tačiau atmosfera buvo puiki. Žmonės buvo įkaitę, buvo akivaizdu, kad visi turėjo savo favoritą. Tai, tiesa, nuteikė kiek liūdniau: ji ne tik kad nežinojo nė vieno lenktynininko, bet ir nieko nežinojo apie arklius, tad favoritą būtų galėjusi išsirinkti nebent pagal arklio spalvą.
Kai jiedu pagaliau pasiekė savo vietas, Deoiridh kiek lengviau atsikvėpė. Dabar bus galima pažiūrėti lenktynes. Jie nebeerzins žmonių. Be to, jeigu Matthew bus pakankamai susitelkęs ties lenktynėmis, ji turės laiko pagalvoti. Į vyro šypseną ji taip pat atsakė silpnu šyptelėjimu, kuris galėjo reikšti daug ką, tačiau tai dabar nebuvo svarbu. Panašu, kad ji buvo teisi: vos po kelių akimirkų juodaplaukis atrodė kaip nebesantis šioje visatoje, visas jo dėmesys buvo sutelktas į arklius. Deoiridh kurį laiką taip pat žiūrėjo ten, bet greit turėjo pripažinti, kad jai gerokai labiau patiko atmosfera nei pačios lenktynės. Ką gi. Laikas mąstymui.
Neskubėdama mergaitė perkratė atmintyje viską, kas šiandien nutiko. Nuo pat incidento kioske, kur ji norėjo susimokėti angliškais pinigais, iki to momento, kai ji su jau beveik pažįstamu Matthew atsidūrė čia, šiose vietose. Matthew neatrodė labai įtartinas. Tačiau kažkas vis tiek kliuvo. Reikia kažkaip išsiaiškinti, kodėl jam taip labai rūpi eilinė niekuo neypatinga mergaitė. Gal jis pats turi dukterį? O gal čia yra kokia kita priežastis? Deoiridh įtarė, kad jeigu išsiaiškintų, kodėl Matthew taip ja rūpinasi (ir, reikia pastebėti, leidžia tiek pinigų), pasidarytų daug aiškiau, ar juo galima pasitikėti, ar išties reikia sprukti kuo toliau, ką Deoiridh ketino padaryti, kai pasakė "savisaugos" sakinį. Deja, kad sužinotum tokius dalykus, reikėjo daugiau su tuo žmogumi pabendrauti, o tai prieštaravo nusiteikimui iš karto po lenktynių sprukti. O galbūt pavyktų nueiti į vietą, kur yra bent kiek mažiau žmonių? Juk ji bet kada gali pasiversti varle. Taip, ko gero, taip bus geriausia priėmė sprendimą rudaplaukė, vėl nukreipdama akis į hipodromą, kur lenktynės, atrodo, jau ėjo į pabaigą.