[Morisas Banoveris]

-Dromokthuniaenuyti, -kas čia per burtažodis Morisas ir pats neįsivaizdavo, bet bandydamas skaityti nuo piramidės dugno šiaip ne taip jį ištarė, palietė viršūnę ir dingo į virtualią realybę.
Pramerkęs akis pajuto drebėjimą nuo kurio jis vos neapvirto ant grindų nežinodamas nuo ko tai buvo, galbūt nuo iš rankų paleistos piramidės kuri nukrito ant stalo ar žemės, atsistojo ir pastebėjo ilgą ir visai platų koridorių kurį kaip manė reikės pereiti, kad atsidurtų kitoje pusėje kur rudame fone šmėžavo juoda dėmė. Nors jis ir nebuvo pakankamai ilgas, bet spąstų jame tikrai netruko. Kai kuriose vietose buvo smėlinės spalvos kvadratėliai, o ant vieno iš jų stovėjo ir vaikinas, tad bent kaip manė jis juose spąstų nėra, dar kiek apsidairęs pastebėjo ant sienos nupieštus dviejų spalvų kvadratėlius kurie tikriausiai mirtį, o kiti teisingą kelią, vienintelis nefainas dalykas, kad kiek nutolęs nebematydavai to žemėlapio, tad bandydamas įsiminti kiek reikia kur eiti iš tų skaičių sukūrė eilėraštuką kuri bent tikėjosi jis turėjo padėti, tad dar kartą ją sudainavęs mintyse patraukė tolyn koridoriumi link spąstų.
 -Trys į priekį, vienas aukštyn, du atgal, trys aukštyn... amm... penki į priekį, keturi žemyn, dešimt į priekį... amm... trys žemyn, keturi į priekį štai ir pabaiga.
Nors vietomis ir užsikirsdavo, bet galų gale perėjo jį ir priartėjo prie kitos užduoties šį kartą tenai nebuvo nieko tiktais paveikslėliai iš abiejų pusių ir viršaus su skirtingais vaizdais. Šiam galvosūkiui įveikti jam prireikė šiek tiek laiko, bet galų gale suprato, kad reikia išsirinkti vieną kuris įveikia kitus du paveikslėlius ir užlipti ant jo. Pirmajam raunde susitiko lankininkas, popierius ir kažkoks mažas paukštis galbūt tai buvo žvirblis ar varnėnas. Pagal visą logiką turėjo laimėti lankininkas, tad atsistojo ant jo paveikslėlio langelio. Antrajame raunde susitiko kažkoks keistas juodas šešėlis apsuptas ugnies, galbūt tai buvo pats velnias, keistas trikampis akmuo ir angeliukas, kadangi dažniausiai laimėdavo gėrio jėgos (na arba kaip manydavo didžioji dalis) teko pasirinkti angeliuką. Na ir trečiajame paskutiniajame raunde susitiko milžinas, didesnis milžinas ir nykštukas. Šis galbūt buvo pats sunkiausias, bet kadangi neturėjo ką prarasti nebent gyvybę kurią turėjo šiame vizijų pasaulyje, atsistojęs ant nykštuko paveikslėlio laukė kol kažkas atsitiks, bet viskas buvo gerai, nes niekas negriuvo ar jo pusėn nelėkė koks nors suapvalintas kamuolys. Paskutinei užduočiai nebuvo jokio paaiškinimo, tiktais skylės lubose virš kiekvieno langelio, tad kaip išmąstė jam reikėjo bėgti per tuos langelius ir stengtis nežūti čia. Viskas atrodė pakankamai paprastą, tad pasileido bėgti jausdamas kaip ir girdėdamas kaip jam už nugaros strėlės sminga į langelius. Atsidanginęs į kitą pusę apsižiūrėjo ar vis dar yra gyvas ir kiek pastoviniavęs įėjo į tamsų koridorių iš kurio grįžo atgal į Hogvartsą. Tuomet apsižiūrėjęs pakėlė nuo žemės piramidę ir padėjęs bet kur ir bet kaip grįžo į vietą ir ėmė laukti pamokos galo. Kol jo čia nebuvo įvyko įdomių dalykų varlė kuri buvo patupdytą į stiklainį dabar kabarojosi kažkokios merginos plaukuose, o tuomet paguldyta ant stalo varlė buvo atversta į kitą merginą, o pažvelgęs į koledžo vadovo veidą galėjai matyti nusivylimą.

[Adelė Ginger]

  Adelė patenkinta nusišypsojo, kai Dafydd buvo užkištas, tačiau šypsena greit subliuško, kai sekantys žodžiai buvo skirti jai. Ar jis į mūsų reikaliukus nori dar ir Starkito įkišt? Suvimdė nuo tokios minties. Papurtė galvą. Ne, su šituo šnektels vėliau. Po pamokos, jeigu nenuspręs išnešt savo šikną kuo toliau nuo baklažančiko.
- Girdėjai, Dafydd? Išnyk, šėtoniauskai- burbtelėjo ir lazdelės pagalba bei vienu vieninteliu mostu buvo nutėkštas prie pat durų.
  Su pasitenkinimu stebėjo kaip šis atsitrenkia į sieną, sudrimba kaip bulvių maišas. O tuomet trumpoji triumfo akimirką parpuolė, dar vis tamsios akys vėl pagilėjo, su įtūžiu atsisuko į Marką. Galbūt, bet tik galbūt, jeigu nebūtų reikėję panikuoti dėl rupūžės ir vemt į sarkofagą, tą visą lavono reikalą būtų numetus į šalį ir ramiai įsirangytų į vyruko glėbį po pamokos. Tačiau situacija buvo kitokia.
- Gerai, pasiknist lavone dar nieko,- burbtelėjo.- Bet suknistai vemti ir bijoti, kad, Merlino trumpikės težino, kokie dievai mane ten laikytų uždarytą amžiams dėl apvemto mirusiojo, buvo visiškas šūdas, žinai? Nors tau tikriausiai būtų palanku,- paskutinius žodžius sumurmėjo taip tyliai, kad vargu, kad išgirdo.- Ir man suknista fobija rupūžėms, šūdžiau,- vėl įsiliepsnojo ir priėjo arčiau.
  Be jokių ceremonijų, ne iš kelėno. Tačiau savo smulkiu kumščiu, stengdamasi, kad visi nepastebėtų, sudavė į tarpkojį. Praėjo lyg niekur nieko, atsisėdo ant stalo pačiame kabineto priekyje, susikėlė koją ant kojos, sukryžiavo rankas ties krūtine ir suraukusi nosį laukė pamokos pabaigos. Žinojo, kad nuo Markusio gaus velnių ir dar kokių, tačiau viduje nerimstantis pyktis vis tiek pasiekė savo.

[Markas Moore]

 Kai jau atrodė, kad visi apsiramino, o mokiniai pamažu visi grįžinėja iš piramidžių atgal į pamoką, pokštus mėgstantis krėsti likimas nepaleido Marko iš savo purvinų, mažų rankučių. Vėl išgirdęs įkyrėti spėjusį švilpės balsą, profesorius vos susilaikė nepavartęs akių ir jai atšovė:
-Jeigu pagal tvarkaraštį astronomija, o čia kita pamoka, tai pasinaudok savo smegenimis ir padaryk išvadas. Nebent tas kažkur pakeliui pametei. O tu,-garbanius pastūmė animagę pirmakursės link.-Nuvedi šitą tragediją į astronomiją. Abi dinkit dabar.
 Akies krašteliu Markas pastebėjo, kaip Adelė nutėškė Dafydd kerais į sieną ir jau ruošėsi sudrausminti varnę dėl kerų naudojimo, kai pamatė šią atlekiančią jo link. Kai pamatai taip įtūžusią moterį, net ir pats Šėtonas tą akimirką pasidaro nebaisus. Klausydamasis iš merginos lūpų sklindančių priekaištų, vaikinas nepastebėjo, link kur lekia jos kumštis. Tik pajuto. Markas tik įsikibo į stalą, bandydamas neapsivemti. Nuskambėjo varpas, nukreipdamas mokinių dėmesį nuo pigiai meksikietiškai dramai prilygstančio vaizdo ir visus išvydamas.
 Garbanius jau po truputį pradėjo atsigauti, tad tik nuslinkęs iki kėdės, krito į ją.
 Jiedu ir vėl vieni.