0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Aaron Atkins

  • III kursas
  • *
  • 29
  • Taškai: 37
  • Lytis: Vyras
  • raudona
Ats: Antroji astronomijos pamoka
« Atsakymas #15 Prieš 6 mėnesius »
Vaikinukas limpančiomis akimis žvelgė į profesorę ir vos gaudė jos sakomus žodžius. Jis jautėsi taip, lyg jo galva svertų toną, o ant blakstienų kabėtų dar bent po kelis kilogramus sveriantys svarmenys. Kiek jis laiko nemiegojo? O kiek miegojo? Nežinia. Šie klausimai vaikiui buvo persunkūs. Kėlė per daug įtampos smegenims, ko norėjosi išvengti, kad bent truputį aprimtų skausmas pakaušyje.
Aaron ilgą laiką nesirodė pamokose. Tiesą sakant, ilgą laiką nesirodė niekur daugiau kaip Grifų Gūžtos kambariai, mat neturėjo nei nuotaikos nei draugų. Pasaulis net nebeatrodė toks įdomus, o juk šis vaikis buvo toks smalsus!
Kadangi visą teorinę dalį grifas praklausė į maišiukus, padėtus ant stalo, žvelgė sutrikusiu žvilgsniu, mat jam atrodė, kad praleido kažką labai svarbaus. Bet negi dabar profesorės klausi, ką reikia daryti? Nesąmonė!
Na, iš tikrųjų, vaikis gal ir paklaustų, jei nejaustu didžiulės baimės kalbėti. Jam atrodė, kad jis to nebemoka daryti ir žmonės supantys jį atrodė per daug baisūs ir, regis, net pasakyti kažką žmogui kėlė per daug didelį stresą.
Svarstydamas visus savo galimus veiksmus berniukas sumetė, ko jam reikia, tačiau skubėti neskubėjo. Nesinorėjo, kad po to kažką užkliudytų, supykdytų, ar padarytų kažką nemalonaus.
Pagaliau pasiėmęs du buteliukus vaikis įsimetė neaiškios kilmės augalą į burną. Ką jam su juo reikėjo daryti? Sukramtyti, ar nugurkti iškart? Ar galbūt leisti ištiprti burnoje? Iš pažiūrios įprastas veiksmas sukėlė tiek daug minčių galvoje, kad Aaron net nepajautė, kaip nugurkė žoles. Jam ėmė kutenti gerklę ir vaikis stipriai užsikosėjo, o tada po truputį ėmė keistis vaizdas. Vaikis kosėti nenustojo dar kurį laiką, atrodė, kad jis tuoj visus plaučius išvems kosėdamas.
Pagaliau atsikvėpęs berniukas apsidairė aplink, kur jis papuolė, tačiau nieko gero suvokti negalėjo. Neaiškūs laukai, jokių medžių. Visa tai jam atrodė baisiau už dykumą. Iš tikrųjų, vaizdas buvo toks, kad Aaron stovėjo mirusioj dykumoj, kur smėliukas neatrodė toks viliojantis ir šiltas. Čia buvo šalta, kažkur netoliese matėsi smėlio sukuriai į kuriuos mažas vaikas galėtų papulti labai greitai.
-Daug žadanti vieta...-tyliai burbtelėjęs tamsiaplaukis nužvelgė turimus buteliukus ir susimąstė, ką su jais turėtų daryti. Rasti kažkokio skysčio? Apleistoj dykumoj? Neee... Jis tikrai neieškos oazės, per daug kelio, per daug kankynės, tokia užduotis reikalavo per daug jėgų. O tada vaikiui dingtelėjo mintis. Ar profesorė neminėjo kietųjų medžiagų? Galbūt jis buvo tiesiog per daug bukas kažką išgirsti. Turbūt nereiktų stebėtis atsižvelgiant į tai, kad vaikis vos stovėjo ant kojų, o bejausmės akys kur kas ilgesniam laikui nei įprastai pradingdavo po apsunkusiais vokais.
Pasigirdo gilus atodusis. Aaron pasvarstė, kad jau geriau nebūtų ši aplinka parūpinta deguonimi, galbūt tada jo kančios baigtųsi? Nereiktų taip stengtis. Bet ne... Ką jis darys be magijos? Nors ir ilgai be jos ištvėrė, bet daugiau negalėjo... Ir tai buvo vienintelis dalykas privertęs kažką keisti. Nes, regis, kartais magija veikia visai kitaip aplinką nei protą.
-Nebenoriu,-tyliai tarstelėjęs Aaron krito ant žemės, kuri, jo nelaimei, buvo kur kas kietesnė nei buvo tikėtasi. Susitrenkė savo sėdimąją, tačiau ignoruodamas tai išsidrebė ant smėlio lyg niekur nieko. Jo smegenys dekojo dėl tokio veiksmo, tačiau akivaizdu, vaikis negalėjo sau leisti užmigti dėl svarbių priežasčių. Arba galėjo tiesiog kuo greičiau atlikti užduotį.
Įsižiūrėjęs į smėlį, kuris buvo sudarytas iš mažų kristalėlių berniukas pasvarstė, kad vieną buteliuką galėtų papraščiausiai užpildyti juo. Ką gali žinoti, gal tai buvo kokios nors ypatingos planetos brangiai kainuojantis smėliukas, o štai, ką su kitu buteliuku turėtų daryti jau buvo sunkesnis klausimas.
Kasti giliau ir bandyti išgauti kažkokių medžiagų tikintis, kad kažkas pavyks, ar pakelti taip stipriai gravitacijos veikiamą kūną ir bandyti nusigauti iki kokios nors įdomesnės vietos nei mirusi dykuma?

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • V kursas
  • *
  • 298
  • Taškai: 94
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Antroji astronomijos pamoka
« Atsakymas #16 Prieš 6 mėnesius »
    Delnu spausdama vieną tuščią, kitą žemės prigrūstą buteliukus Daniela artėjo prie kalvos. Itin arti esanti saulė spigino į pakaušį, karštis išvargino kūną. Ji jautė, kaip smilkiniu srovena prakaito upeliukas, ir, nuleidus galvą nuo įspūdingos paletės dangaus, suraukė nosį. Man to karščio jau per akis... Pirma apsigynimas nuo juodosios magijos suknistose piramidėse, dabar šitai? Dėkui Dievui, jai tereikėjo dar vieno pavyzdžio, ir akimirksniu grįš į gaivią klasę. Na, o dabar klastuolė turėjo tenkintis prie kūno limpančiu apsiaustu.
    Deja, kad ir kokia graži buvo Dani aplankyta planeta, nuobodulys mušė per galvą. Taip, spalvos ypatingos ir vertos kiekvienos sekundės, tačiau akmeninė žemė ir gyvybės stoka vertė ją jaustis nepatogiai. Tyla jau pradėjo spengti ausyse, lūpos sukepo, seilių apytaka išvis pranyko.
    Pagaliau trečiakursė pasiekė kalnelį. Vidinis laikrodukas jai sufleravo, kad šioje dykynėje ji markstėsi gerą pusvalandį. Rudaplaukė pavargusi papurtė galvą, tačiau susikaupė ir geriau apžvelgė dryžuotąjį kalną.
    Dabar, stovint prieš pat objektą, matėsi dantytos briaunos ir atsikišimai kas kelis metrus. Užkopti į jį buvo įmanoma landžiojant pro susilenkusius medžius. Šiųjų lapai, iš toli švietę ryškia žaluma, dabar tebuvo susiraukšlėję ir dar rečiau sukabinti ant plikų šakų. Tie juodai pilkšvi dryžiai margėjo rudaplaukės akyse, o jų šonuose plytėjo tarsi deganti žemė. Daniela jau nebenorėjo atostogų šioje vietoje; ji pradėjo dairytis tinkamos medžiagos. "Medžio žievė skaitosi kaip kieta medžiaga, ar ne?" - mintijo Klastūnyno globotinė, artėdama prie plonyčio, į klaustuko formą panašaus kamieno. Jo žievė, užkabinta prakaituotais pirštais, nebuvo sausa ir kieta, kaip mergina tikėjosi. Ji buvo tąsi ir gan minkšta ir, nors nesijautė jokios drėgmės, Daniela įtarė, kad viduje yra gan daug skystų molekulių ar kažko panašaus, padedančių medeliui augti. Ji nulupo gerą galą žievelės ir pamatė, kad po ja slypi beveik juodas darinys. Pabaksnojo jį pirštu. Kietas ir sudžiūvęs. Kažin kas tai galėtų būti? Deja, daugiau protingų sakinių, išvadų degančioje planetoje ji išmąstyti negalėjo, todėl sukišo lanksčią žievę į stiklinį buteliuką ir jį užkimšusi pajuto tą patį šaltą gūsį, tempiantį ją pro juodą tunelį...
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Dorotėja Hopes

  • Nuodų ir vaistų profesorė
  • *
  • 112
  • Lytis: Moteris
  • Vivre est un acte égoïste
Ats: Antroji astronomijos pamoka
« Atsakymas #17 Prieš 6 mėnesius »
Iš pradžių pamaniusi, jog stovi keistai iškreipto ežero, geriau apsižvalgiusi ji suvokė esanti paprastoje įduboje, tačiau medžiai ir viskas augantis aplink buvo įvairių mėlynų atspalvių. Net akmenukai besimėtantys ant žemės vyravo spektre nuo tamsiai mėlynos iki juodos spalvos. Akimirką ji net užmiršo kokią velniavą ji čia veikianti ir išsižiojusi klausėsi garsų kuriuos skleidė mėlynasis miškas. Paukščiai plyšavo savo individualias melodijas nuo kiekvienos šakos, sudarydami savotišką filharmoniją.
Vis dėl to prisiminusi, jog laikas ribotas, o magijos sukurtame pasaulyje pavojinga pamiršti savo tikslą ar užsisėdėti vietoje, ji pajudėjo iš vietos.
Rasti medžiagą atrodė gan nesudėtinga užduotis apžvelgiant faktą, jog viskas aplink ją buvo skirtingos kilmės. Taigi logiškai mąstant kiekvienas kūnas aplink varniukę turėjo tikti. Taigi ji išlipo iš savo duobės ir prisiartino prie artimiausio medžio. Jo žievė buvo šviesiai mėlyna, prilygstanti vasaros dangui ir skleidė salsvą kvapą. Ji prilietė nelygų paviršų ir nutrupino šiek tiek medžiagos sau ant delno. Trupinėliai buvo neįprastai šilti, todėl ji išsigandusi kuo greičiau juos sumetė į buteliuką. Dar to betrūko, kad netekčiau rankos per astronomijos pamoką. Tas išgąstis paskatino ją judėti toliau ir ji netruko atrasti vienos nedidelės problemėlės. Kad ir skirtingai atrodantys, visi krūmai, medžiai, jų lapai ir akmenys buvo sudaryti iš visiškai tos pačios šiltos, trupančios medžiagos. Ją apėmė lengva neviltis. Negi teks gaudyti paukštį, kad pažiūrėti ar tik jis netyčia netrupa. Tačiau ji atsisakė šios minties ir ėmė bėgti tikėdamasi atrasti ką nors išsiskiriančio iš šio dangiško kraštovaizdžio.
Po gerų penkių minučių bėgimo, Dorai pradėjus giliau šnopuoti ji pribėgo nedidelį upeliuką tekanti iš ten kur ji spėjo esant vakaran nuo vietos kur ji nusileido. Vis dėl to laimė šypsojosi, ir upelio vanduo rankose netrupėjo. Ji pasėmė šiek tiek jo į antrąjį buteliuką, kur jis uždaryta staiga prašviesėjo ir patapo rausvas.
Taip pat staigiai kaip pradėjo kelionę pirmyn, prasidėjo kelionė atgal ir po poros sekundžių ji jau sėdėjo klasėje. Negalėjo patikėti savo sėkme, negi tikrai taip lengva?
Su pasididžiavimu buteliukus ji nunešė ant mokytojos stalo trinktelėdama juos kiek stipriau nei normaliai ir iškart susigėsdama savo tokio judesio.

*

Neprisijungęs Aaron Atkins

  • III kursas
  • *
  • 29
  • Taškai: 37
  • Lytis: Vyras
  • raudona
Ats: Antroji astronomijos pamoka
« Atsakymas #18 Prieš 5 mėnesius »
Aaron šiaip ne taip atkimšo buteliuką ir perbraukė šį per smėlį, kad kristalėliai atsidurtų buteliuke. Nebuvo jų labai daug, tačiau, jo manymu, tiek turėjo užtekti. Jis užkimšo buteliuką ir užvertė galvą į dangų, kuriame, deja, bet nieko gero nepastebėjo.
-Galima jau baigti... Čia TOTALIAI nieko nėra,-kalbėdamas su "niekuo" vaikis piktinosi dėl užduoties. Jis nenorėjo stotis, nenorėjo judėti. Jo kūnas troško miego, o ir pats vaikis pagalvojo, kad visai būtų šaunu atsitraukti tie aplinkos pilnos žmonių. Visgi, jo bandymas būti socialiu nuėjo kur kas toliau nei jis tikėjosi. Gal tai nėra taip baisu?
Aaron šiaip ne taip atsistojo. Jo galva dinkčiojo, vaikis nusiživavo ir patraukė neaiškiais keliais tolyn. Juokinga, kad vaikis tik tokiu metu suprato, kad jis yra pasiklydęs. Nors ko kito galima tikėtis, kai atsiduri neaiškioje planetoje, kurios niekados nesi tyrinėjęs ir kur viskas atrodo lygiai taip pat?
Grifas iš lėto žingsniavo jam neaiškia kryptimi tolyn, o vaizdas niekaip nesikeitė. Praėjo vos kelios minutės, o vaikinukui jau atsibodo eiti. Jis nepatenkintas krito ant smėlio ir susiraukė. Ką jam daryti? Kaip greičiau atlikti praktiką? Jis jautė, kad pamoka artėja prie pabaigos, bet jis rezultato neturėjo!
Išleidęs iš savęs kažkokį garsą panašų į urzgimą Aaron apsivertė ant pilvo ir ėmė kapstyti smėlį. Nežinia, ką jis norėjo padaryti. Gal kokią pilį pastatyti? Visgi smėlio į valias buvo, tik bėda tokia, kad vis papusdavo vėjas ir jį išnešiodavo.
Berniukas po truputį ėmė daryti duobę, kuri vis gilėjo ir gilėjo, tačiau, rodos, smėlis neturėjo savo pabaigos. Vėjas vis prasinešdavo pro berniuką, į akis priberdavo tų mažų, bjaurių kristalėlių, kurie vertė kentėti, o ir į duobę primesdavo smėlio.
-Nesąmonė...-dar kartą burbtelėjęs jis stipriai paputė į smėlį ir pastebėjo kažką panašaus į akmenį. Kas ten buvo nesuprato, tačiau greita reakcija suveikė ir vaikis čiupo tą neaiškų dalykėlį. Akmenukas buvo mažas, pilkšvos spalvos, tačiau jam to pakako. Jis įmetė jį į buteliuką ir patenkintas uždarė.
Jo praktika buvo baigta, o po kurio laiko berniukas ir į klasę grįžo. Nežinodamas ką turėtų daryti Aaron padėjo buteliukus ant profesorės stalo ir ėmė dairytis į duris, kad tik galėtų greičiau dingti. Noriu miego.

*

Neprisijungęs Cristal Daunt

  • III kursas
  • *
  • 152
  • Taškai: 87
  • Lytis: Moteris
  • iki Kalėdų liko 58 dienos
Ats: Antroji astronomijos pamoka
« Atsakymas #19 Prieš 5 mėnesius »
Mokytojai nepaneigus Cristal atsakymo apie planetą, mergaitė įgavo daugiau pasitikėjimo savimi ir laukė kas bus toliau. Praktinė užduotis skambėjo be galo įdomiai. Grifiukė džiūgavo, kad nors ir nepačiomis palankiausiomis galimybėmis, bent kelioms minutėms galės ištrūkti iš šio, jau pradedančio nusibosti kabineto.
Priėjusi prie mokytojos stalo pirmakursė apžiūrėjo sudėtų žolelių maišelius  ir pasičiupusi vieną kitoje rankoje nešėsi du stiklainėlius. Grįžusi prie savo sėdėjimo vietos, Cristal viską išsidėliojo ant stalo ir galvojo kaip geriau susitalpinti stiklainėlius. Nusprendusi per daug apie tai negalvoti, mergaitė pasiėmusi stiklainėlius į rankas, suvalgė keletą stiprų kvapą, bet švelnų skonį turinčių žolelių. Tada Cristal pajuto labai stiprų tempimą žemyn. Nors tai truko tik kelias sekundes, žaliaakės pilvas ėmė streikuoti ir tada ji pajuto tvirtą pagrindą po kojomis.
Home is where the waves are

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • III kursas
  • *
  • 232
  • Taškai: 157
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Antroji astronomijos pamoka
« Atsakymas #20 Prieš 5 mėnesius »
Visi ateiviai atsistojo. Greitai pasigirdo muzika ir visi ateiviai pradėjo šokti. Violetinių plaukų savininkas stengėsi kartoti judesius. Jam sekėsi gana gerai, kadangi šokis atrodė lyg ir matytas. Jam iš tiesų patiko šokti kartu su ateiviais.
- kaip vadinasi šis šokis? - paklausė Ryan susidomėjęs ateivių, mat jie pukiai suprato įprastinę kalbą.
- Renegade. Jį sukūrė mūsų valdovė iš žemės. Dabar mūsų laukia dar vienas šokis, ateivi, - pasakė ateivis, kuris čia turbūt buvo pats viršiausias. Vaikinas atsidūso, nes žinojo, kad tuoj baigsis pamoka ir jis dar neturėjo abiejų kietųjų medžiagų, bet negalėjo atsisakyti škio. Juk jo atsisakydamas būtų supykdęs ateivius. O juos supykdyti būtų labai didelė klaida. Juk jie galėjo net nužudyti vaikiną! Greitai pasigirdo kita muzika. Jam teko lankstytis kaip ateiviui. Šis šokis vaikinui sekėsi prastai. Jis galvojo, kad susilaužys savo nugarą taip lankstydamasis, bet liko sveikas.
- o kaip vadinasi šitas? - paklausė Ryan susidomėjimu ir skaudančia nugara. ryan išsilenkė ir prasitampė savo nugarą.
- Tai yra mūsų planetos šokis. Jis vadinasi Dame tu cosita. Tu labai šaunus,bei gerai šoki, maloningasis ateivi. Sakyk ko nori mainais už tai? - paklausė ateivių vadas vaikino. Ryan ilgai nemąstęs atsakė.
- Noriu dviejų jūsų planetos geriausių akmenų. Ateivių vadas linktelėjo ir išsivedė vaikiną iš čia. Jis nusivedė Ryan į kambarį pilną švytinčių akmenėlių. Greitai Jones buteliuke atsirado du violetiniai akmenukai. staiga žemė pradėjo judėti. Tada Ryan iš karto atsirado klasėje. Jis vieną išėmė iš buteliuko ir įsidėjo į savo kišenę. Tą akmenuką jis pasiliks siuvenyrui. Jam labai patiko ši praktika. Jones padėjo buteliukus ant profesorės Majos Patvel stalo ir su kitu akmenuku savoje kišenėje išėjo iš klabineto.

*

Neprisijungęs Morisas Banoveris

  • Burtininkas
  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
Ats: Antroji astronomijos pamoka
« Atsakymas #21 Prieš 5 mėnesius »
Morisas keliavo į Astronomijos pamoką. Kadangi jos nebuvo jau kelerius metus vaikinas šiek tiek laukė, o dar labiau gailėjosi, kad nenuėjo tuomet kada jis buvo dėstomas. Bet štai pamokos vėl grįžo į savo ritmą, tad buvo galima bent jau paskutiniais metais pasimėgauti seniai pamirštomis, o svarbiausia visomis pamokomis. Įėjęs į kabinetą atsisėdo į suolą ir ėmė laukti kol garsūs varpo dūžiai praneš, kad pamoka jau prasidėjo, o tuomet kada pasibaigs. Kadangi teorinė dalis jį domindavo labai retai (nebent po mokinių atsakymų kai profesorius jau pats aiškindavo) jis ir šį kartą neparodė noro atsakyti į klausimą ar teiginį apie kitų planetų sandara. Ir iš viso jo nuomone, kam tokie klausimai reikalingi? Juk kitos planetos neaišku ar iš viso žino, kad egzistuoja tokia planeta kaip Žemė kurios paviršius yra labiau padengtas vandeniu, o ne žeme. O jeigu ir žinojo tikriausiai laikė kokiu nors didesniu asteroidu ar meteoritu kuriame egzistuoja gyvybė ir dar be šito turi savo asmeninį palydovą. Kuris lyg šuo vedlys seka dieną ir naktį, o po kiek laiko, kaip ir pats šuo atsiskirs tolyn, palikdamas mus vienus. Vos tik buvo baigta kalbėti apie kitų planetų sandara vaikinas klausėsi toliau tikėdamasis, kad jau tuoj, tuoj bus galima pradėti praktika. Vos tik profesorė išaiškino ką reikės daryti klastuoliui kilo mintis suvalgyti žoleles iš kelių ar poros maišelių ir nors ir žinojo, kad labai gerai tai neturi baigtis, bet bent bus koks iššūkis renkant tas kietąsias medžiagas. Nuėjęs prie stalo pasigriebė du maišelius ir iš maišo pasiėmė stiklainius. Grįžęs prie stalo susigrūdo vienas žoleles į vieną, o kitas į kitą pusę ir stengdamasis, kad jos nesusimaišytų ėmė jas kramtyti. Nors skonis ir nebuvo pasakiškas, bet valgyti buvo galima. Dar prieš baigdamas tai daryti pasiėmė stiklainius į skirtingas rankas ir po kelių akimirkų pajuto svaigulį.

*

Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė

Ats: Antroji astronomijos pamoka
« Atsakymas #22 Prieš 5 mėnesius »
Karen keliavo į Astronomijos pamoką. Kadangi kaip nujautė čia buvo viena iš paskutinių pamokų šiais metais, o poto egzaminai ir tuomet jeigu viskas eisis gerai pateks į kitą kursą. Bet prisiminusi sapnus ir paskutinę Ateities būrimo pamoką tuo labai suabejodavo. Eh... galėjo nenueiti į tą pamoką ir viskas tikriausiai būtų buvę bent kiek geriau. Bet padarytų dalykų neatitaisysi, tad dabar teko gyventi su tokiomis nelabai ir maloniomis mintimis. Įėjusi į kabinetą atsisėdo į vieną iš suolų ir vos tik profesorė pradėjo kalbėti pasinėrė į tas pačias mintis apie mirtį, tad stengdamasi jas nuvyti ėmė kelti karą galvoje. Kuris ten sukėlė šiokį tokį skausmą, bet galų gale jam apslopus mergina vėl grįžo į tikrovę. Ir kaip tik laiku, nes dabar profesorė jau ruošėsi aiškinti ką reikės daryti praktikos metu, tad stengdamasi ant mirties minčių užsiundyti malonesnes mintis kėlė karą, kuris šį kartą nesukėlė skausmo galvoje. Kai buvo išaiškinta ką reikės daryti per praktiką mergina nuėjo pasiimti maišelio prikrauto kažkokių žolelių, o tuomet dar prigriebusi stiklainius grįžo į savo vietą. Kadangi nelabai norėjo palikti jai artimą planetą Žemę, bet bent kol bus dingusi jos niekas negalės nužudyti, tad tai buvo pliusas.
Pravėrusi maišelį susibėrė žoleles į saują, o tuomet ir į burną ėmė jas kramtyti laikydama stiklainius vienoje rankoje, o lazdelę kitoje. Vos tik baigė valgyti jas vaizdas aptemo ir pirmas dalykas kuri ji pamatė pravėrusi akis buvo ugnis priešais ją kuri kaip būtų keista nesikėsino į jos gyvybę.

*

Neprisijungęs Morisas Banoveris

  • Burtininkas
  • ***
  • 157
  • Lytis: Vyras
Ats: Antroji astronomijos pamoka
« Atsakymas #23 Prieš 5 mėnesius »
Atvėręs akis į skaistujį pasaulį Morisas iš pradžių galvojo, kad viskas yra gerai, nes vistiek buvo nukritęs į geltonai raudona žolę ir nelabai galėjo kažką padaryti, tad nusprendė pakilti aukščiau žolės. Bandydamas pasikelti nuo žemės jau pačią antrą akimirką pastebėjo, kad kažkas čia ne taip. Viena pusė jautė šlapią, rytinę žolę, o kita sausą su vos vos užsilikusia drėgme. Pirmasis ir vienintelis jo spėjimas buvo, kad jo kūnas dabar yra perskirtas į dvi puses, tad pritūpęs pabandė užčiuopti kitą ranką kurios kaip pasirodė toje pusėje nebuvo, kad ir kaip bandė, to jam nepavyko padaryti. Tad spėjimas buvo patvirtintas. Nors ir turėjo puse kūno ir buvo kiek sunkoka judėti, bet tai jam netrukdė būti gyvam. Nors kūnai ir buvo atskirti neaišku kiek kilometrų, bet jie sugebėjo vienas kitam teikti informaciją ir dalykus kurių reikėjo palaikyti gyvybei. Kadangi vaizdas žiūrint skyrėsi ir buvo sunku susikaupti ties vienu klastuolis nusprendė užmerkti priešingą akį negu jam reikiamos kūno dalies. Kadangi pirmiausia norėjo susidoroti su kairiąją kūno puse. Dešiniąją paguldė ant žolės ir užmerkęs jos akį ir perėjęs tiktais į kairę ėmė ieškoti kažko kas padėtų jam galėtų padėti judėti. Kiek tolėliau mėtėsi šaka, tad ėmė slinkti link jos ir kai jau buvo per rankos ilgį pagriebė ją ir  remdamasis į žemę šiaip ne taip atsistojo. Viskas būtų buvę gerai jeigu jis iš pradžių būtų supratęs, kad turi tiktais vieną ranką ir negalės pasiramstyti kaip koks žmogus neturėdamas kitos kūno pusės, išskyrus ranką. Pabandęs judėti suprato, kad taip nieko nebus ir jam teks tikriausiai šokinėti su ta šaka ir stengtis pasiekti juodą žemę kuri atrodė panaši ir tinkama kasimui ir iš ten pripildyti buteliuką. Kadangi šis judėjimo procesas nebuvo labai nuostabus Morisas jau po pirmų keturių šuoliukų krito ant žemės, bet vėlgi atsistojęs dar keletą kartų pakartojo tą patį veiksmą ir jau buvo prie žemės kurią bandė kasti. Ir jam tai pavyko (!), ji kasėsi, tad iškasęs šiek tiek sukišo į buteliuką ir užsuko jį. Po sekundės ar kiek daugiau vaizdas sutemo ir jo kairė pusė buvo kabinete.
 -Atsiprašau, man rodos jūs profesorę sumaišėt kelias žoleles į vieną maišelį, -stengdamasis apsimesti nekaltu prakalbo vaikinas.
Kadangi kairė pusė buvo grįžusi reikėjo atlikti dar tą patį su dešinia puse, tad užmerkęs kairę ir pravėręs dešinę akį ėmė skinti žoleles ir kišti į buteliuką, nes nematė noro vargintis ir daryti tą patį ką darė kita pusė. Kai užsuko ir šį buteliuką jam teko gerokai palaukti kol ėmė kažkas darytis, bet galų gale galvoje pasigirdo dūžiai kas reiškė, kad pamoka baigėsi, tad jo kitoji kūno dalis grįžo į klasę ir dabar jos jau abidvi buvo susijungusios ir neatrodė, kad planuoja artimiausiu metu išsiskirti.
Pasiėmęs buteliukus nunešė ir padėjo ant profesorės stalo, o tuomet dar kiek pastoviniavęs išėjo iš kabineto galbūt jau paskutinį kartą kaip mokinys.

*

Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė

Ats: Antroji astronomijos pamoka
« Atsakymas #24 Prieš 5 mėnesius »
Nors ugnis ir atrodė draugiška (jeigu tokį reiškinį būtų galima taip pavadinti), bet Karen vis vien nesijautė labai saugiai būdama arti jos. Tad paėjusi kelis žingsnius atgal sustojo ir įsistebeilijo į tai kas buvo panašu į ugnį, bet tikriausiai buvo visiškai kitas dalykas.
Šiam padarui tai tikriausiai nepatiko, nes tuojau pat jis ėmė greitai artėti link merginos. Kadangi jai dar buvo likę šiek tiek laiko gyventi, o tuo labiau nesinorėjo mirti kažkokioje kitoje planetoje, o pamokai pasibaigus grįžti negyvai. Na jau ne, šito ji neleis, kad atsitiktų, tad pasiėmusi lazdelę nukreipė į keistajį padarą ir sušuko:
 -Aqua Eructo, -vandens srovė pasileido iš lazdelės galo paversdama tą padarą kažkokia krūva akmenų.
Kadangi nelabai žinojo ką gali daryti daugiau su jais atsisuko buteliuką ir pradėjo krauti akmenis į jį. Nors ten tilpo ir nedaug, nes didžioji dalis jų buvo dideli ir sunkiai skaldėsi, bet bent turėjo kažkiek ir jos nuomone to turėjo pakakti. Kadangi žemė, grindinys ar kas čia bebūtų buvo pakankamai kietas klastuolė nemanė, kad jai pavyks būtent iš čia paimti dar kietos medžiagos ir pagaliau grįžti sveikai ir gyvai į klasę. Kiek tolėliau, galbūt už kilometro ar daugiau buvo vienišas medis nuo kurio jeigu tik jai pavyktų ji galėjo nuimti dalį žievės ar kas ten buvo ant jo ir tai įdėti į butelį.
Nors dabar ir buvo pakankamai, bet greitai šilo, kas nežadėjo kažko gero žinant, kad artimaisias šešėlis yra tas medis prie kurio Karen po truputį artėjo.  Merginai artėjant prie medžio, saulė kopė aukštyn ir net ką tik išlindusi jau kaitino kaip normali saulė vasaros dieną. Norėdama išvengti perkaitimo mergina vis dar judėdama po truputį nusirenginėjo drabužius. Iš palaidinės pasidarius galvos apdangalą ji jautėsi kiek saugesnė, nes nemanė, kad dabar taip lengvai gaus saulės smūgį. Nors apsiaustas ir buvo storas, o jo apsirišimas apie liemenį nebuvo pats geriausias būdas bandant labai nesuprakaituoti, bet kito pasirinkimo nebuvo.
Pagaliau klastuolė su visur apkarstytais drabužiais pasiekė medį, tad atsisėdusi ant žemės pavėsyje ėmė mėgautis vienintele čia esama vėsuma. Greitai apsirengusi drabužius palikdama apsiaustą ant liemens po truputį ėmė lupti žievę nuo medžio ir kiek susmulkindama dėti į buteliuką. Kai jis jau buvo puspilnis užsuko jį ir pajuto tą patį ką jautė prieš atsidurdama čia.
Pravėrusi akis pastebėjo pusę žmogaus gulinčio ant stalo, bet kitą akimirką ten jau buvo visas pilnas žmogus. Nusprendusi, kad jai buvo haliucinacijos padėjo stiklinius buteliukus profesorei ant stalo ir sulaukusi varpo dūžių išėjo iš kabineto.