Ketvirta užduotis: parašyti labai trumpą istoriją, kaip du (arba trys) likimo susieti žmonės vienas kitą suranda. Jie gali būti mirtini priešai arba vienas kito tikrosios meilės – sprendžiate jūs.
Komanda A
Tą vakarą dangus verkė gedulo ašaromis ir svaidėsi pykčio žaibais. Sugirgždėjusios, prasivėrė Kiauro Katilo durys ir pro jas įžengė trys, juodais apsiaustais prisidengusios figūros. Kiekviena iš jų slėpė savąjį veidą.
Apsiaustuotieji susėdo prie atokaus stalelio, kuo toliau nuo prekystalio ir aplink jį esančio šurmulio. Aplinkiniai žmonės kažką šventė, bet trijulę gaubė gedulas. Atvykėliai nusiėmė gobtuvus. Blanki žvakių šviesa apšvietė pavargusį pagyvenusios moters veidą bei du vyriškius. Vienas jų, sidabarzdis senolis, primenantis Merliną, pertraukė visus slėgusią tylą:
- Ir vėl prie kapo.
- Taip negali tęstis, - atsakė kitas vyriškis, turintis randą ant veido.
Moteriškė atsiduso, bet nieko nepratarė. Smuklininkas įtariai nužvelgė atvykėlius.
- Kitą kartą tai bus vienas iš mūsų, - tuščiomis akimis spoksodama į pašnekovus tarė moteris.
- Prakeiksmas turi baigtis. Šiąnakt, - senolis vėl prabilo.
Antrame aukšte pasigirdo gailus katės miauksėjimas. Išgirdęs šeimininkės balsą, padarėlis džiaugsmingai nubėgo laiptais žemyn ir pradėjo glaustytis vyrams aplink kojas. Vienas iš vyriškių piktai suurzgė, mat nekentė kačių. Sidabarzdis lengvai paėmė sidabrinį katinėlį ir, pažvelgęs šiam į akis, tarė:
- Katerina, viens du ir baigta. Kodėl priešinies?
Vos išgirdusi vyriškio žodžius, moteris pradėjo kūkčioti, sulaukdama nepatenkintų žvilgsnių iš netoliese sėdėjusių žmonių.
- Jeigu taip nenori matyti, gali nedalyvauti, - burbtelėjo randuotasis. Jo plaukuose sukrutėjo iki šiol saugiai miegojęs voras.
- Patrauk tą šlykštynę iš akių, - pastebėjusi padarą, sumurmėjo Katerina. Juodaplaukis, supratęs paliepimą tiesiogiai, paėmė kačiuką iš draugo rankų ir jau ruošėsi keliauti lauk.
- Špoikas ne padaras, o europinis medžioklis, - bandė nuraminti verkiančią moterį vyras. Juodaplaukis prunkštelėjęs paslėpė klykiantį katiną po apsiaustu ir išėjo.
- Prašau, įkalbėk jį nežudyt mano Norisės, - užkimusiu balsu paprašė Anceloto. Vyriškis papurtė galvą, leisdamas suprasti, kad nieko nedarys. Katerina dar garsiau pravirko.
- Mieloji, juk žinai, kad Soranas neperkalbamas. Pati supranti, kad nuo to visiems tik geriau bus.
Vos tik buvo paminėtas jo vardas, juodaplaukis grįžo į užeigą. Be katino.
- Na, Katerina, kaip jautiesi? - prisėdęs prie stalelio tarė Soranas. Moteris greitai nusivalė ašaras.
- Einam atšvęst, - šyptelėjo moteriškė, - mums dvi ugnines ir vynuogių sultis su šlakeliu ugninės.
Komanda B
Meilė – tai toks trumpas žodis, tačiau kiekvienam suprantamas skirtingai. Vieniems tai tik eilinė ir bevertė vertybė, kitiems tai nepaprastas jausmas, kuris priverčia nuversti kalnus dėl savo antrosios pusės be kurios pasaulis atrodo niūrus ir sukaustytas. Taip vieną kartą buvo ir jaunam vaikinui Rokui, kuris buvo įsimylėjęs merginą iš turtingos šeimos, o pats gyveno vargingai ir turėjo tėvą, kuris jam visą gyvenimą darė gėdą dėl savo vagysčių ir kenksmingų medžiagų kūnui naudojimo. Tačiau, Rokas niekada to nesigėdijo ir susitaikė su visomis girdimomis šnekomis, nes dvyliktoje klasėje jis pamilo Miją, nuostabaus grožio ir pilną talentų turinčią merginą, tačiau buvo du dalykai kurie trukdė būti kartu su ja. Tėvo nuolatinė keliama gėda ir Mijos turimas vaikinas, žymiai turtingesnis ir su geresne bei turtingesne šeima nei Rokas. Žinoma, vaikinukas žinojo, kad nevalia griauti tai kas yra tarp poros, tačiau meilės užtemdytas jis pradėjo kurti įvairiausius planus. Planai buvo nuo noro nužudyti jos vaikiną iki paprasto pasidavimo, tačiau, kad ir kokia neviltis jį užpuldavo, vieną kartą jam pasisekė ir atsirado puiki proga po ilgo laukimo tapti draugais. Mija išsiskyrė su savo vaikinu, nes jis jai buvo neištikimas, o geriausios draugės pradėjo su ja nebebendrauti, nes jos šeima bankrutavo. Mergina buvo visiškoje neviltyje ir neturėjo nei vieno tikro draugo, nes pinigai buvo svarbesni nei pati ji, tačiau Rokas niekada į tai nekreipė dėmesio ir žinodamas, kad turi šansą vieną dieną mokykloje priėjo prie Mijos ir ją pašnekino. Žinoma, iš pradžių ji jį ignoravo ir laikėsi savo garbės, tačiau laikui bėgant ir Rokui be galo stengiantis ji sutiko su juo susitikti po mokyklos. Nuo to susitikimo po mokyklos tarp jų užsimezgė abipusis ryšis ir jiedu vis dažniau ir dažniau pradėjo susitikinėti, leisti laiką kartu ir nekreipti dėmesio į savo šeimas, nes puikiai suprato, kad vaikai nėra tėvų kopijos...
Komanda C
Per dvidešimtajį gimtadienį ant riešo atsiranda skaičiai, kurie rodo kiek toli nuo tavęs yra tavo sielos draugas. Kiekvienas žmogus gauna 10 dienų jį surasti, o tuomet tie skaičiai tiesiog dingsta.
Balandžio 28d. Laurynai sukako 20 metų. Ant jos riešo sužibo skaičiai 100. Nors tai ir nebuvo labai tolimas kelias, bet mergina kaip tik per savąjį gimtadienį susirgo, tad 5 dienas išgulėjusi lovoje pagaliau pakilo iš jos ir leidosi į kelią. Kadangi mašinos neturėjo, o dviračiu toks kelias buvo šiek tiek per ilgas, jai neliko nieko kito kaip tik keliauti autobusu link to miesto, kuriame manė jį esant. Jai artėjant ir mažinant skaičius, ji priėjo ežerą, kurio krantą buvo nusėdusios kelios šeimos su įkyriais krykštaujančiais vaikais. Lauryna prisėdo ant tiltelio ir laukė. Valandą, kitą, bet skaičiai tokiau nemažėjo. Karts nuo karto pro ją prabėgdavo koks vaikas ir nerdavo į vandens gilumą, o po to išnėręs vėl kartodavo tą patį. Kai jau tapo tamsu, kad vos, ne vos matydavai savo ranką, mergina atsikėlė ir jau planavo rinktis daiktus, kai į ją buvo įsirėžta ir ji dabar jau buvo vandenyje ir bandė kaip nors pasiekti krantą. Laurynai išlipus ji buvo apšviesta ryškios šviesos ir jos link keliavo panašaus amžiaus mergina, kuri kaip atrodė ką tik maudėsi, tad ji galėjo būti ta, per kurią dvidešimtmetė atsidūrė vandenyje.
-Atsiprašau, nemačiau tavęs.
Gavusi rankšluostį Lauryna padėkojo ir pradėjo kiek galėdama daugiau šluostytis save. Jau baigiant šluostytis ji pažvelgė į savo ranką ir pamatė, kad ant riešo skaičiaus nebėra, tad tai reiškė, kad praėjo 10 dienų arba ši mergina buvo jos sielos draugas. Įtikinamiausias variantas buvo antrasis, tad Lauryna priėjo prie jos ir merginą apsikabino.
Komanda D
-Mes žinojom, jog juos mirtinai išgąsdinsim, bet ką mus reikėjo padaryt? Nusiųst žinią? "Alio, mes irgi esam iš Žemės, nenušaukit mūsų, mes čia su taika." Jau matau, kaip jie patikės, tiek daug prisžiūrėję ir prisikūrę filmų apie ateivius.
Kai priartėjom prie Žemės, mūsų signalų perėmimo sistema pradėjo be proto mirksėt ir pypsėt - supratom - Žemės teleskopai, radarai jau įspėjo visą pasaulį, užtikę neatpažintą objektą, skriejantį link Žydrosios planetos. Laukti daugiau negalėjome. Šviesos greičio bangomis nusiuntėme taikos žinią tiek į visas Žemės kosmines stotis, tiek į Tarptautinę kosmoso stotį, vėliau, kurį plika akimi pamatėme praskridę pro šalį. Kažkaip tiems astronautams norėjau pamojuoti ranka, tačiau susilaikiau. Jie ir taip per daug patiria streso.
Iš tikrųjų nežinojau kas vyko Žemėje, kol gavom leidimą nusileisti į Žemę. Tarpžvaigždiniame laive sukosi be galę daug idėjų, vieni mąstė, jog valdžios bandė nuo savo piliečių nuslėpti apie mus, pabandyti mus "supakuoti", nutildyti Tarptautinės kosminės stoties astronautus, kiti tam priešinosi, sų jų argumentais sutikau - taikos žinutėje būta paminėta Voyager programos auksinis įrašas, išsiųstas į kosmosą prieš 43 - ejus metus, skirtas papasakoti apie žmoniją nežemiškai gyvybei. Būtent tą įrašą mes radome. To tikrai užtektų (be kitų faktų, kuriuos irgi paminėjome), jog mums būtų leista nusileisti. Žinoma, jėga galėtume atvykti į Žemę be jokio vargo, bet mes tie patys žmonės. Kam tai pačiai rasei vieną kitą žudyt? Aišku, buvo vienas mažytis skirtumas - mes esame iš kito paralelinio pasaulio ir 22 amžiaus - taip, mes - iš ateities....-Aš nutilau ir išsitiesiau krėsle.
Jos lūpų kampučiai pakilo, kaip ir visuomet - ji mąstė ar vėl aš eilinį kartą nenusišnekėjau. Ar ko nors negėriau. Ar nevartojau.
Ji atsiduso ir nubraukė sruogą nuo veido, laibūs jos pirštai užkišo šią už ausies.
-Tas įrašas...Tai apgaulė, tiesa? - pasukiojo riešą, -Žinau...Ne, nieko nesakyk. Suprantu tave. Atvykti į Žemę amžiumi vėliau nėra lengva, o jos gyventojus įtikinti, jog esi nepavojingas- tuo labiau. Įrašas buvo tik jaukas, tiesa? Jaukas, kuris sužadinęs jų pasitikėjimą 22 amžiaus žmonėmis, leis taviškiams pasiimti ko reikia...Tai, ką patys sugriovėt per Klimato atšilimą per šitiek metų.
- Kažkam reikia grąžinti prarastos kultūros žinias namo,- ramiai jai priminiau, bet ši tik papurtė galvą.
- Ir pas jus išnykusių organizmų DNR, jog šiuos galėtute atkurti ir klonuoti. Bet kodėl tu čia? Saviškiams papasakosi kaip elgtis, jog negautų kultūrinio šoko? Parodysi kaip naudotis senais windows 10? Atrodo, radai vietą, kur gali pritapti, kur tavęs nieks nevadins seniena ir atsilikėliu.
Dabar buvo mano eilė šyptelti.
-Yra kiti, kurie atliks darbą už mane.
-Bet kodėl tu čia? - palinko prie manęs, jos akys žybtelėjo prietemoje, jos plaukai blykstelėjo vakaro saulės spinduliuose, šviesa jos galvą apgobė kaip aukso aureole, karūna.
Tą momentą mes žvelgėme vienas į kito akis, nartsėme, kasėmis į kiekvieno vidų, giliausias mintis, slapčiausius sielos kampelius.
Protezo pirštų galiukais lėtai perbraukiau per rudos sofos medžiagą. Sumirksėjau
-Tu neprisimeni,- nusivylęs sumurmėjau ir mikliai pakilau.
Ji susiraukė.
-Ko? - nerimastingai, persigandusiai paklausė,- Ko neprisimenu?
Atsisukau į ją. Mano širdį sukaustė skausmas, nežinia koks svoris užkirto ant mano pečių. Kam man jai tai papasakoti? Kaip paaiškinti? Bėda ta, jog nežinojau, kaip ji reaguos.
Ji čiupo mane už riešo kaip tą kartą, kaip tą paskutinį kartą parke, mano Žemėje.
Jos prašymo persisunkusiąs žvilgsnis bandė mano akis, tyliai sugriežiau dantimis...ir pasidaviau.
-Kai tu mirei....Mirei mūsu Žemėje,- kimiai pradėjau, ji paleido mano ranką ir atsišliejo nuo manęs, jos veide galėjau įskaidyti sutrikimą, ji bandė kažką tarti, tačiau ją nutildžiau su rankos mostu,- Paklausyk...Aš...bandžiau viską. Tave gydytojai bandė prikelti, net svarstė apie klonavimą ir išgauti visą tavo informaciją iš tavo smegenų...tačiau viskas buvo šuniui ant uodegos, nes laikas bėgo, ir vis labiau atrodei mirusi,- mano balsas nežymiai virptelėjo, nutilau, nurydamas gerklėje susidariusį sielių gumulą,- Vėliau.. valdžia atrado nesugadintą portalą, paliktą mus užpuolusių ateivių. Buvo suorganizuota komanda, tarp jų buvau ir aš...atvykom čia...Ir tada sutikau tave. Iš pradžių tavęs neatpažinau, bet kuo daugiau bendravom, suvokiau, jog su tavim buvau kadaise bendravęs...Jog tu buvai tu.
Ji papurtė galvą.
-Bet...aš čia gimiau,- ji nenorėjo patikėti.
-Žinau.
-Bet tie popieriai...Gimimo dokumentai...- pažvelgė į mane,- Reinkarnacija? - jos balsas sudrebėjo, suvirpėjo it epušės lapelis.
Linktelėjau. Ji susmuko ant kelių.
-Ne,- žioptelėjo, tada žaibiškai pašoko ant kojų ir čiupo mane už rankų,- Kaip tu gali įrodyt?! Kaip? Kaip galiu tavim tikėti, jog to neišsigalvoji?!
- Nes dėl tavęs aš atvykau čia,- sugergždžiau, bandydamas ją nuraminti, man nekažin kaip sekėsi. Ji tik vėl atšoko nuo manęs, lyg puolė prie vienintelio patalpos lango, tada nežinia kodėl sustojo.
Sugniaužė kumštį. Jos pečiai pakumpo, kūnas atsipalaidavo, mačiau, kaip per jos skruostus nuriedėjo krikštolinės ašaros.
-Visados bijojau išgirsti patvirtinimą...Jog esi reikarnacija.
Susiraukiau iš nuostabos.
Ji atsisuko į mane. Ji dvelkė liūdesniu ir nuovargiu, tarsi daugybę metų laikyta našta pagaliau nusirito nuo jos pečių, bet nežinia koks svoris vis dar liko ant jos ir ją spaudė žemyn, traiškė jos vidinę tvirtybę.
- Aš ir tavęs ieškojau tarp vietos žmonių...Nesąmoningai...Kartais sąmoningai...Bet nesupratau kodėl...Iki dabar. Tu taip pat čia atvykai, nors nežinojai manęs čia rasiąs.
-Taip.
Pajutau, kaip su kiekviena sekunde mano burna išsausėja.
-Joks mokslas negalės to paaiškinti,- dirstelėjo į mane.
-Tam ir mokslo nereiks,- išdrįsęs žengiau artyn prie jos,- Likimas mus suvedė.
-Ne tik,- liūdnai šyptelėjo ir prisiglaudė.
Nuleidau smakrą ant jos galvos ir pirmą kartą po šitiek metų pagaliau nuoširdžiai nusišypsojau.
Ir meilė mus suvedė,- užbaigiau mintyse.
Komanda E
Ši istorija kiek kitokia. Joje nuolat tvyro mirties tvaikas, liejasi kraujo upės.
Etanas su Sofija susipažino dar visai neseniai, tačiau abiejų širdyse dega neapykanta vienas kitam. Sofija nekenčia Etano dėl jos sužadėtinio nužudymo, Etanas nekenčia Sofijos, jog ši pavesta savo tėvo, pribaigė jo seserį, kai ši pasipainiojo Sofijai po kojomis. Sofija, tėvo numėtinė dukrelė, kurią šis pavertė žudike, trokšdama keršto pasiryžta nužudyti Etaną.