[Kupidonas Monro]

Jei anksčiau ankštų erdvių nebijojo, tai dabar turėjo valdytis, kad neklyktų. Ola, kuria tylutėliai, kad nesutrukdytų savo nieko nežinančio vedlio, ėjo, buvo šalta, šlapio akmens ir dar rodės, kad siauresnė nei adatos skylutė. Be to, nė negalėjo uždegti švieselės lazdelės gale, tad keturiomis šliaušdamas tikėjosi, kad tai, kas traška po rankomis, buvo šakelės. Tą sau kartojo ir kai po rankomis pasitaikė kažkas minkštas ir aplipo kažkas lipnaus. Užgniaužė gerkle kylantį gumulą. Nesiruošė čia susivemti.
Rūbai lipo prie kūno, nes Kupidonas prakaitavo kaip kiaulė. Jautėsi lyg išmaudytas prakaite.
Velniava, dar toli?..
Tikėjosi, kad voras jį atves į vorų irštvą, o ne kur nors kitur. Meldėsi, kad tai nebuvo koks paklydėlis, nusprendęs paužkankdžiauti. Tikriausiai iš dalies todėl, kad jei būtų nusprendęs užkandžiauti, tai užkandis jam buvo patiektas tiesiai už nugaros.
Kai jau rodės, kad oloje užtrokš, pro priekį ėmė sklisti šviesos pluoštai, apšviesdami olos kraštus, o baisiausia - išsigimėlį, ropojantį priekyje. Turėjo valdytis, kad neįmtų šnopšti, kvėpdamas pagaliau gautą orą.
Jo vedliui dar neišlindus, jis sugalvojo kai ką, visai gudraus. Na, pačiam tai atrodė neįtikėtinai gudru.
- Petrificus totalus, - tylutėliai ištarė jis, mostelėdamas lazdele. Voro kūnas šoktelėjo nuo kerų, o tada sustingo. Monro priėjo prie pat ir šiek tiek stumtelėjo kerų paveiktą gyvį, stengdamasis negalvoti, kad to gaureliai daro jį panašų į didelį persiką. Tada stumtelėjo dar šiek tiek ir dar, kol gyvio kūnas išlindo iš olos, bet paliko Monro nematomą kitiems, vis dar užsislėpusį oloje. Kupidonas priplojo galvą prie žemės, dėkodamas vorui, kad dėl to kojų ilgumą, gali matyti kas vyksta. Kurį laiką žvalgėsi. Tamsoje įžvelgė baltutėlius voratinklių tinklus, bet jų buvo ne itin daug. Kur ne kur atrodė, kad kažkas vis juda, bet šiaip buvo tuščia.
Kupidonas lengviau atsiduso, jau ruošdamasis stumti tą vorą lauk ir eiti pasiimti savo rakto, bet staiga susidūrė su keliomis poromis akių, kaip kokiame jumpscare iš siaubo filmo.
Klyksmas, kurio nesugebėjo užgniaužti, nusirito ola, aidėdamas ir pranešdamas bet kam apie jo buvimo vietą. Norėjo tvoti sau galvon.
Negalėjo leistis užspeidžiamas į vieną vietą - vorą, kuriuo dengėsi kaip skydu, nustūmė ir kliūdamas pats už savo kojų, išlindo iš olos. Kaip koks kultas, jį ratu supo bent penkios akromantulos ir beviltiškai dairydamasis, jis suprato, kad tai, kas atrodė kaip pernelyg arti esančios žvaigždės, buvo akys.
Monro iškėlė rankas, lyg suimamas policijos.
- Juk galime susitarti, tiesa? - paklausė vaikinukas, o tada vorai pasileido jo link. Žinodamas, kad net su Arania Exumai visų po vieną nesugebės įveikti, padarė vienintelį į galvą atėjusį veiksmą.
- Incendio! - ugnies liežuviams laižant žemę, jis pusračiu įkalino save prie olos ir prie krutėti imančio akromantulos, kuris, tikriausiai nebuvo labai patenkintas. Akromantulos atsitraukė, tarsi nesuprasdami ar čia skirta jiems gąsdinti, ar vaikis tiesiog pusdurnis.
- Cha, nesitikėjot! - nusijuokė Kupidonas, o liepsnos palengva ryjo ant žemės pažirusius lapus, artėdamos link jo. Vandens kerų nebuvo tiek praktikavęs kiek ugnies, bet buvo tikras, kad, reikalui esant, pavyks.
Jo mielasis aštuonkojis vedlys, atsipaipalojo, bet jis nebuvo pakankamai kvailas, kad duotų progą pulti.
- Arania Exumai, bjaurybe! - didelis voro kūnas, nuskriejo tolyn, vos prašokdamas ugnį.
Vorai nesitraukė. Ką, man čia su visais atskirai cackintis?..
Monro sutraškino krumplius, lyg veikėjas filmuose, besiruošiantis kovai.
- Arania Exumai! Arania Exumai! Arania Exumai! - liejosi iš lūpų tas pats burtažodis, dažniausiai nesėkmingai, tik kelis kartus numušdamas priešininkus ir patraukdamas juos bent tiek, kad jis galėtų imtis užduoties. Liepsnos beveik lietė batus, kai Kupidonas sumurmėjo "Aguamenti", užgęsindamas sau siaurą praėjimą.
Greitai pasiekė voratinklius, stebėdamasis, kad dar niekas jo nepuola. Galbūt nenorėjo būti sudeginti, nors Monro galėjo prisiekti, kad matė apdegintų voratinklių. Kupidonas dairėsi rakto, bet nesisekė. Laikas bėgo.
Dairydamasis, pamatė, kaip kažkas žybteli, visai aukštai suregztame voratinklyje. Atrodo teks vėl laipioti.
Kupidonas ėmė lipti šakomis, vos nenuslysdamas, bet galiausiai pasiekdamas tikslą. Raktą teko lupti nuo tinklo, bet galiausiai jaunuolis laikė brangų metalo gabalą saujoje, šypsodamasis. Kažkas sujudėjo virš galvos.
- Nesvajok, - sušnarpštė jis, - Bombarda! - tiesa, kiek prašovė ir nuo sprogimo klykdamas nusirito žemyn.
Gulėti sau neleido ir atvertęs nelemtą pargametą, murmėdamas apie tai, kaip Hogvartsas turės jam išmokėti jam sveikatos draudimą dėl nugaros, pasuko link išėjimo.

[Rosemarie Mortimer]

Platūs uždraustojo miško medžiai tarsi užkarda sulaikė viską, kas vyko anapus pamiškės linijos. Retkarčiais prasiskverbdavęs tolimas bruzgesys ir bildesys buvo lengvai sumaišomas su miško lapijos šlamesiu, o pasivaidenančius slopius šviesos blyksnius kaip mat galėdavai pražiopsoti vien mirktelėdamas. Šiapus miško juostos oras buvo pritvindytas nekantraus dūzgesio, o susirinkusiųjų veiduose galėjai išvysti laukimą. Laukimą, kol kas nors išžengs iš medžių glūdumos, spaudžiantis antrosios užduoties sėkmę liudijantį raktą. Įvykių nematymas privertė visus pilies gyventojus sėdėti it ant adatų spėliojant, ką gi slepia miško tamsa ir kaip joje sekasi jų koledžų čempionams.
Kai vakaro sutema visiškai susimaišė su nakties oru ir jau regėjosi, kad įtampa išaugo labiau nei aukščiausias miško medis, prie nakties garsų prisidėjo papildomas tapsėjimas ir šnaresys. Neilgai trukus, vienas po kito iš tankmės išlindo ir pervargę dalyviai, kuriuos tuojau pat pasitiko džiaugsmingi sveikinimo šūksniai. Tikrąją jų būseną ir visus sužalojimus pridengė tamsa, tarsi skydas sauganti nuo įkyrių žvilgsnių, o taip pat paslėpdama ir padarus, atkeliavusius iš paskos. Juodos jų akys blizgėjo iš už kamienų stebėdamos, kaip mokslo draugai it banga užgriuvo sugrįžusius čempionus, vargiai leisdami jiems lengviau atsikvėpti. Po keleto džiaugsmo akimirkų, vienas iš atsekusių gyvių žengė iš po tamsos uždangos, priversdamas visu sustingti.
– Išsinešat raktą, kuris atrakins paskutines duris į jūsų laisvę ir į pergalę. Kad jas pasiektumėte, reiks kilti aukštyn arba visam liksite klaidžioti savo amžiname kape. Draugiją palaikant visoms požemių būtybėms.
Gergždžiantys žodžius primenantys garsai sklido iš seniausiosios akromantulos pusės tartum šie būtų pareikalavę nemenkų pastangų prakalbti po ilgo tylos laikotarpio. Vos jiems nutrūkus, gyvis iš lėto grįžo pas kitus savo gentainius į miško prieglobstį, palikdamas pamiškėje susispietusius burtininkus vis dar gaubiamus tylos su ką tik joje ištirpusia trečiąja užuomina.