[Kupidonas Monro]

Nugara perbėgo šiurpulys, kai apsisukęs žaibo greičiu susidūrė akis į akį su negyvu, ant kranto išmestą žuvį primenančiu, manekeno veidu. Kupidonas išpūtė akis plačiau negu sugebėtų žmogus net neturintis akių vokų, o tada manekenas sumirksėjo ir ištiesė į jį, kaip į mylimąjį, rankas. Kupidono klyksmas nuaidėjo per visą salę ir jis iš visų jėgų nustūmė manekeną nuo savęs. Tas, išvirtęs iš klumpių išvertė ir kelis savo draugus, bet netrukus jo vietoje atsirado kitas. Jie judėjo, o Kupidonas tik mirkčiojo, kaip kokia koketė. Nesuprato ar įkrito netyčiom į kokį siaubo filmą ar kažko negero užvalgė, bet kai manekenas padėjo ant jo medžiagines rankas, Kupidonas atsitraukė per kelis žingsnius, vien tam, kad nugara plotusi į kitą manekeną. Mosikuodamasis rankomis kaip vėjo malūnais jis atsiminė, kad viename iš tų malūno sparnų laiko burtų lazdelę.
- Bombarda! - klyktelėjo šeštakursis, bijodamas uždaroje patalpoje naudoti smarkesnę kerų versiją. Priešais stovėjęs manekenas išsitaškė į gabalus, apliedamas Kupidoną savo vatiniu krauju. Atrodo, keršydamas už draugą, už nugaros stovėjęs manekenas, apsivyjo viena ranka jam kaklą, kaip mylimoji arba kaip žudikas. Kažkas Kupidonui sakė, kad antras variantas labiau tikėtinas.
- Diminuendo! - suriko vaikis, įbedęs lazdelę manekenui į galvą. Problema buvo tame, kad tik ta galva ir susitraukė, o rankos, nors ir medžiaginės, vis labiau blokavo galimybę kvėpuoti. Prie jo artinosi ir daugiau manekenų. Manekenų, kurie suknistai neturėjo judėti.
- Everte Statum! - išspaudė Monro, spurdėdamas medžiaginiame glėbyje. Jėgos nublokštas pratybų manekenas tėškėsi į sieną už šeštakursio, o jo ranka liko ant Kupidono peties. Šeštakursis pasišlykštėjęs ją nusipurtė, o pakėlęs akis pamatė į jį riedantį to nublokšto draugelį.
- Bombarda! - vėl užriko švilpis, paleisdamas dar vieną iš jų gabalais.
Ilgiau nelaukė - išvengė vieno iš jų pasilenkdamas, krito ant keturių kojų, kad praslystų pro šalį, o tada prašliaužė pro kelis, kurie dairėsi kur jis pasidėjo. Nutaręs, kad prieš būrį, nors ir medžiaginių, priešininkų nepakovos, Monro padarė tai, ką mokėjo geriausiai - atsistojo ant kojų ir pasileido bėgti, pro sukąstus dantis ignoruodamas deginantį nugaros skausmą nuo praeito kritimo. Atplėšė duris taip smarkiai, kad vos neišvirto iš koto, o tada užtrenkė jis.
Pakankamai atsitraukęs, jis vėl mostelėjo lazdele:
- Incendio!
Duris ėmė ryti oranžiški ir raudoni liepsnų liežuviai, o Kupidonas nelaukė kol pamatys padarinius - ėmė bėgti tiesiu koridoriumi tolyn.
Jam bėgant ant sienų šmėžavo ilgi šešėliai, kurdami visokių vaizduotės padarų atvaizdus jo mintyse. Vaikino mintys lėkė greičiau nei jis pats - Kiek dar bus kliūčių? Kiek dar priešininkų? Kas dabar?
Staiga koridorius baigėsi ir priešais Monro sušmėžavo dvi durys.
Vienas atplėšęs jis pamatė identišką koridorių, kitas - akliną tamsą. Mintys klykė tęsti savo kelią identiškuoju koridoriumi, bet kažkokia intuicija, o gal kokie savižudikiški instinktai dar garsiau rėkė jam žengti į tamsą.
Monro atsiduso ir įžiebęs lazdelę pasišvietė. Nieko. Tamsa liko tokia pati tiršta ir nepraregima.
- Lumos Maxima! - mostelėjo lazdele jis, mesdamas ryškų šviesos pluošto kamuolį į tolį. Jis krito žemyn. Monro akys išsiputė, pamačius gilią angą, kur krito jo kerai.
Gerai, kad patikrinau... - spėjo pagalvoti jis, o tada paslydo. Klykdamas, rėkdamas, keikdamasis ir panikuodamas jis krito ir krito ir krito žemyn. Vienintelė mintis, dar aplankiusi iš baimės aptirpusią galvą buvo: Na viskas, dabar aš - lavonas.
Nespėjus nė gyvenimui pralėkti pro akis, Monro tėškėsi veidu žemyn į kažką minkšto, žinodama dar ir ant sužeistos rankos. Kažką, panašaus į čiužinius ar ką. Kol tie čiužiniai po juo sujudėjo. Ne ne, na jau ne.
Monro pašoko, vėl įžiebė lazdelę ir pamatė gulįs ant kailio, po kuriuo kažkas spurdėjo. Vaikinas nušoko, save tikindamas kad ten tiesiog spurda kažkas, nes taip išburta.
Atsargiai nulipęs, vienoje rankoje laikydamas ranką, kurią dabar skaudėjo taip, kad nors klyk, Monro nušlubavo tolyn. Akyse kaupėsi pykčio ašaros, bet jis jas nuryjo, nes neverkė. Tiesiog ne.
Dabar ėjo lėčiau nei senukas ir galiausiai pasiekė didžiules duris.
- Alohamora, - pabandė. Nieko.
Atsidusęs kišenėje ėmė knistis raktelio, tikėdamasis, kad jau viskas. Vos negavo infarkto jo neradęs, bet susiprato, kad laiko kitoje kišenėje. Lengviau atsiduso spynai trakštelėjus ir durims atsivėrus ir jį pasitiko žiūrovų šūksniai ir taurė. Ant grindų. Apvemta. Klykiantis idiotai jį vertė rautis plaukus.
- ČIAUPKITĖS, GYVŪLIAI! - suklykė jis, o tada batu paspyrė taurę, tikėdamasis, kad tai skaitysis kaip jos palietimas.
Viskas buvo baigta ir jis norėjo nulinčiuoti bent dešimt žmonių.