0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *
  • 691
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Keli mėnesiai po įvykusios pirmosios užduoties prabėgo žaibo greičiu ir šalnos apgaubta pamiškė vėl sukvietė pilies gyventojus į savo užuovėją. Ant šerkšno nubalintos žolės trypčiojo šimtai kojų, laukiančių beprasidedančios jau antrosios Burtų trikovės turnyro užduoties. Spėlionių gausmas vilnijo visiems skubant užsiimti geriausias vietas, greičiausiai pasiekdamas ir atokiau, jiems skirtoje palapinėje, besiruošiančių bei savo šio vakaro lemties belūkuriuojančių čempionų ausis. Niekam nebuvo paslaptis, kad jaudulio keliamos kalbos bei spekuliacijos sklinda kaip niekad toli.
Nors diena buvo gan apniukusi, artėjant užduoties vakarui dangų supę debesys išsisklaidė ir laikrodžiui mušant paskutines akimirkas, renginio vieton visus palydėjo šalti saulės spinduliai, bebaigiantys pasislėpti už horizonto. Paskutinėje dienos šviesoje artėjantys koledžų čempionai tegalėjo išvysti niūrią uždraustojo miško liniją su greta susirinkusiais žiūrovais, lauksiančiais jų grįžtančių atgal. Ilgus mėnesius tvyrojusi nežinia jau visai greit buvo sudaužyta paskelbus čempionus pasitiksiančius sunkumus. Vos buvo baigti visi formalumai ir aiškinimai, kartu su paskutiniais ištirpusiais šviesos pluoštais išaušo antrosios užduoties valanda.

Antroji užduotis

Antroji užduotis visus čempionus kvies žengti į klaidinančią uždraustojo miško tamsą. Įvairiausius sunkumus jūsų kelyje kels šiame miške gyvenantys sutvėrimai, kuriuos, pasitelkus visą savo sumanumą ir galias, reiks stengtis įveikti, apgauti, su jais susiderėti ar kaip nors kitaip išsukti apysveikį kailį, tuo pačiu nepasitinkant savo baigties visiškai paklaidintam. Na, o viso to tikslas – surasti akromantulų lizdą, kurio voratinkliuose reikės surasti po kiekvienam skirtą senovinį raktą, padėsiantį trečioje užduotyje. Kad gautumėt raktą, turėsite susidurti akistatoje su akromantulomis, jas įveikti, pergudrauti arba dar kaip nors paimti raktą nepaaukojant savo gyvybės.
Viso to link jus ves pirmoje užduotyje gautas magiškas planas – iš chimerų lizdo paimtas pergamentas. Atvaizduojantis uždraustąjį mišką, jis po truputį (neparodydamas viso kelio iš karto) atskleis jums reikiamas nuorodas, pateiks tolimesnes užuominas ir taip pamažu ves tikslo link. Tiesa, minėtinas dalykas, kad tas planas mėgsta ir pameluoti, tad tik savo nuovokumo dėka galėsit atskirti tikras nuorodas nuo apgaulingų, išsiaiškinti pateikiamas užuominas, atsirinkti, kuo tikėti, o kuo – ne, bei taip sėkmingai neužbaigti savo kelio anksčiau nei norėtųsi.
Planas pasirodo panaudojus burtažodį Aparecium, o tai, ką jis jums parodys ir suteiks – tik jūsų fantazijos ir kūrybingumo valioje.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • VII kursas
  • *
  • 509
  • Taškai: 124
  • Lytis: Moteris
  • Nusišnekėjimo meistrė, forumo narkomanė ir nešventas Jėzus
 Mayra stovėjo jai skirtoje palapinėje ir spoksojo į tuštumą. Nerimas graužė ir spaudė iš vidaus bei braukė savo aštriais smulkiais nagučiais per šonkaulius, tarsi grasindamas išsiveržti lauk sprogimu ir sunaikinti merginą. Klastuolei atrodė, kad jos naujų rūbų apykaklė šiek tiek dusina, o rankovės - per trumpos, nors siuvant rūbus visi išmatavimai buvo paimti tikslūs. Ji vakar prieš užmigdama tikėjosi, kad išgyvenus pirmąją užduotį prieš antrą pasidarys ramiau, bet smarkiai klydo - iš proto šį kartą kraustėsi labiau nei praeitąjį. Deja, šiandien prie nerimo ir kitų neigiamų emocijų bagažo prisidėjo ir nežinomybės baimė - mergina nesugebėjo laiku iššifruoti užuominos ir tinkamai pasiruošti užduočiai. Viskas, ką ji turėjo, tebuvo ištikimoji burtų lazdelė ir Ramybės eliksyras. Nerimastingai tampydama drabužį, juodaplaukė skaičiavo minutes iki užduoties pradžios paskelbimo.
 Saulė leidosi, nudažydama debesis kraujo raudoniu, kas ironiškai tiko šiai nakčiai. Žiūrovai, kaip visada ištroškę pavojaus ir čempionų kančios, džiaugsmingai buriavosi tribūnose. Ak, kaip jiems pavydėjo Mayra. Nebijoti užduoties, pavojingų padarų ir mirties... Tiesiog sėdėti ir mėgautis reginiu, kaip senovės Romos gyventojai Koliziejuje. Pažvelgusi į kitus čempionus, kurie atrodė žymiai stipresni ir labiau verti būti čia negu ji, mergina šyptelėjo. Ne, ji daugiau niekam nepadės. Liko viena. Viena...
 Gal tai ir buvo tikroji šio turnyro tragedija. Priversti mokinius jaustis vienišais ir stebimais, sumenkinti juos iki pramogų objekto, žadant ką? Garbę? Šlovę? Smagius užstalės pasakojimus, jeigu tau pasiseks išgyventi iki pabaigos? Koridoriuose merginą lydinčios replikos, žvilgsniai, kuždesiai... Ne visi koledžai džiaugėsi savo čempionu. Klastuolė juos suprato - savo pasirinkimu ji irgi nesidžiaugė.
 Mayra norėjo apsisukti ir bėgti. Kur? Nesvarbu. Bėgti, pajusti vėją plaukuose, vakaro drėgmę ant veido ir išleisti ją baigiantį į kapus nuvaryti nerimą. Laisvė. Kaip jos pasiilgo.
 Iš minčių klastuolę ištraukė moteriškas balsas, skelbiantis užduoties pradžią.
 Mayra išsitraukė pergamento lapelį, kurio ketureilis neleido jai miegoti naktimis, ir bakstelėjo jį lazdele. Šį kartą niekas nepasirodė.
-Revelio,-sušnabždėjo juodaplaukė, bet šie kerai irgi nieko nepadarė. Gerai pakračiusi smegeninę, ji prisiminė dar vieną panašaus veikimo burtažodį:
-Aparecium.
Lapelio viduryje pasirodė taškelis, su rodyklėle, rodančia į viršų, o aplink jį matėsi įvairios linijos. Minimalistinis žemėlapis. Norėdama patikrinti to daikto veikimą, Mayra pasisuko popierių į vieną ir į kitą pusę. Rodyklė sukosi kartu, neatsilikdama nė sekundei.
 Greitai temo ir kol Mayra tikrino žemėlapį, pasidarė taip tamsu, kad ji galėjo matyti vos kelis žingsnius į priekį. Mintyse keikdama save, kad neišsivirė kokio eliksyro, leidžiančio matyti tamsoje, juodaplaukė užžiebė lazdelę:
-Lumos.
Melsva šviesa, nors ir suteikė šiek tiek ramybės, tamsią aplinką padarė dar neryškesnę. Sumažindama lazdelės skleidžiamą šviesą iki minimalios, Mayra pakėlė akis į nakties danguje šviečiantį mėnulį ir, atsisveikinusi su juo, žengė miško link.
 Mayrai naktinis Uždraustasis miškas nebuvo svetimas. Ji pažinojo čia gyvenančius padarus, o ir daugumą jų klastuolę irgi atpažindavo. Bet ši miško dalis buvo kitokia. Pro tankią medžių lają neprasiskverbė sidabriniai mėnulio šveisos spinduliai bei po kojomis nelakstė vabalai ir kiti nariuotakojai, būdingi šiai vietai. Mayrai darėsi nejauku. Žemėlapyje ji matė taškiuką, kuris simbolizavo ją, matė kelią, kuriuo ėjo, ir matė tą siaurą raudoną liniją, kuri kaip siūlas turėjo nuvesti ją prie tikslo.
 Sušnarėjo medžių lapai. Mayra sustojo ir suspaudė lazdelę, pasiruošusi gintis.
-Mergaitė...-tylus, šnypščiantis balsas atsklido iš lapijos. Mayra net nespėjo nueiti giliai į mišką, o jau susidūrė su pavojumi.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 76
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Monro, nusprendęs, kad bus kaip bus, o likimo nemiegodamas nepakeis, buvo lūžęs kaip rąstas jau nuo penktos valandos vakaro. Sapnavo penkiagalves chimeras, kurios staiga virsdavo pargamentais, o galiausiai jį surydavo ir šiaip dar daugybę bereikšmių nesąmonių, kuriose nebent koks ateities būrimo šarlatanas rastų prasmę.
Palapinėje stovėjo sustingęs lyg šalto marmuro statula - apsirengęs priderama apranga, su lazdele ir pargamentu rankose ir dar neįtikimai ramus. Pats stebėjosi kaip gebėjo taip nurimti, bet mintys pačio galvoje tam paaiškinti buvo tik kelios: 1. Visai nušokau nuo proto arba 2. Supratau, kad net nežinodamas užduoties užduotyje pasirodysiu geriausiai.
Savimeiliškumas ir puikavimasis nebuvo gera savybė, bet jei pačiam ant širdies ramiau, tai tegul.
Suskambėjo signalas ir nuskambėjo balsas, skelbiantis užduoties pradžią. Monro pakraipė galvą, kaip koks sutrikęs kalakutas, lėtai išsitraukė iš kišenės stiprų tonizuojantį eliksyrą, prie kurio šešias valandas kuitėsi, dar lėčiau jį išgėrė, o tada laidotuvių maršo tempu išgėrė. Ir iškart pasigailėjo nesusivertęs viso buteliuku turinio greičiau - skonis priminė kažko, ko jis net nenorėjo imti nusakyti.
Suskambėjus signalui ir balsui pagaliau paskelbus pradžią, Kupidonas žengė į areną, primerktomis akimis sekdamas aplinką. Tvirčiau sugniaužė lazdelę rankose, balažin kas, gal dar sugalvos jį užpult vos koją tvirčiau pastačius.
Paskutiniai saulės spinduliai tirpo vos palietę lapotas medžių milžinų viršūnes greičiau nei ledai vasarą. Reikėjo pasiskubinti. Norėjo įžengti į pačią tankmę, kai šviesos teikė bent pro tankios lapijos tarpus ir tarpelius prasiskverbianti oranžiška saulėlydžio šviesa.
Tiesa, dar reikėjo atsiversti pargamentą, aklai juk nevaikščiosi. Išlankstęs ir jau jausdamasis lyg nepatyręs turistas, bakstelėjo lazdele, bet nieko nenutiko. Pargamentas liko tuščias, lyg šaipydamasis iš švilpių čempiono.
Ką, jam dabar dar reikėjo sukti galvą kokius kerus naudoti, ar dar geriau - sugalvoti kaip užkalbėti popieriaus lapą? Sezame atsiverk?.. O gal bandyt kokį "Belzebubai atidaryk?" - pats sau kokčiai pamanė Kupidonas, dar kart bakstelėdamas lazdele.
- Aporecium, - neteisingai ištarė Monro, - Aprecium? - pats nelabai tikras pabandė jis. Nieko. Gal reikėjo geriau išgert atmintį gerinančio eliksyro. Akimirkai sustingo, bandydamas atsiminti reikiamą tarimą. Negalėjo sustoti, beveik juto kaip nematomas laikrodis tiksi.
- Aparecium! - galiausiai greitai išbėrė Monro, kad tik burtažodis neužsimirštų. Bingo, pataikė, pasirodo ne tik ugnies kerus atsimena. Ant pargamento išryškėjo rudu rašalu nupieštas žemėlapiukas, kuris rodė daugybę išsišakojimų ir pasukimų, bet pagrindinis, kuriuo reikėjo eiti jam, sunyko visai nedaug nubrėžtas - lyg kas būtų pasidarbavęs trintuku. Monro susiraukė, bet ėjo išmintu taku priekin. Netrukus prireikė panaudoti Lumos - neapsisuko taip greit kaip norėjo. Buvo nejauku, nes lazdelės galo apšviesti medžiai, krūmai ir kiti miškui budingi dalykai, krito didžiuliais, visokius padarus primenančiais, šešėliais.
Ėjo lengvu žingsniu, tokiu, lyg iki parduotuvės uždarymo būtų likę penkiolika minučių, o jam reikėtų tik pieno. Per daug neužsispoksodavo nei į pargamentą nei į priekį, atidžiai dairėsi į šonus, kad tik kas neužpultų iš pasalų.
Staiga rudas rašalo žemėlapis išnyko. Kupidonas susiraukė, galvodamas, kad gal jau akyse vaidenasi nuo eliksyro, kuris, galimai nepavykęs, virto haliucinatu. Susiraukęs papurtė popiergalį, o tada dar kart. Pamažu išryškėjo žodžiai.
"Minta krauju, bet ne vampyras. Kas?"
Monro dar labiau susiraukė. Čia ką, kokia vaikiška mįslė, kurios atsakymas buvo "bitė" ar "vapsva"? Netrukus žodžiai nusitrynė, lyg nebuvę ir vėl atsirado žemėlapis, bet šįkart, lyg atsivėrus kokioms slaptoms durims, atsirado pasukimas nuo tiesaus kelio, kurio nebuvo prieš tai.
Ar vertėjo eiti tiesiai ar sukti tuo keliu? Monro sudvejojo, palengva eidamas tiesiai. Tas kelias jam visai nekėlė pasitikėjimo - medžių lapai ten linko arčiau žemės, sudarydami lyg tunelį. Na, svarbiausia ne su šviesa gale.
Kupidonas, žinodamas, kad tai tikriausiai apgaulė, ėjo tiesiai, bet praėjęs pasukimą pamatė, kad jo taškelis nejuda. Čia dabar?
Paėjo atgal, taškelis judėjo. Kai tik praėjo pasukimą, tas - nė iš vietos. Vaikinas atsiduso. Atrodo, kad ir kas ten slepiasi, teks su tuo susidurti.
Ėjo pasišviedamas ir susilenkęs. Šakos braižė rankas, o medžių šaknys, rodos, siekė sukliudyti.
Nežinia ar jam rodėsi, bet rodos girdėjo kažką panašaus į vandens pliuškenimą.

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • VII kursas
  • *
  • 509
  • Taškai: 124
  • Lytis: Moteris
  • Nusišnekėjimo meistrė, forumo narkomanė ir nešventas Jėzus
 Greitai paslėpusi gyvybiškai svarbų pergamento lapelį kišenėje, Mayra pakėlusi akis į medžių lają dairėsi, ieškodama ją suvalgyti norinčio padaro. Apgaulingi šešėliai klastuolę erzino, nes jai atrodė, kad gyvis gali iššokti iš bet kurio iš jų. Pabaisa, matyt, niekur nesiskubino, nes tik šnarino augalų ataugas ir šnypštė. Nukreipusi lazdelę į medį, kuriame kažkas neseniai subraškėjo, mergina tarė, tikėdamasi išvyti miško gyventoją iš slėptuvės:
-Depul...
Viso burtažodžio ištarti klastuolė nespėjo, nes priešais ją, ant kelio, nusileido pilkas, susikūprinęs padaras. Jis atrodė kaip iš siaubo pasakų knygutės vaikams - smailios ausys, surauktas snukis, su iš burnos kyšančiais aštriais dantimis, pilkas, retu kailiu apaugęs kūnas bei neproporcingai ilgos rankos, kurių pirštai atrodė sutverti mažų vaikų grobimui. Ir akys. Tos mažos, raudonos, kiauliškos akutės, su nenusakomu alkiu spoksančios į savo auką. Seilėms varvant iš padaro burnos į kelio dulkes, Mayra nesavu balsu suklykė ir, žengusi žingsnį atgal, užkliuvo už savo pačios kojos ir skaudžiai nukrito ant sėdynės. Lazdelė užgeso ir viskas juodaplaukei paskendo aklinoje tamsoj.
 Smarvė. Šnopavimas. Žingsniai. Jis artėja. Mayra, jausdama ašaras besikaupiant akyse, lėtai traukėsi atgal, iki kol nugara atsirėmė į medžio kamieną. Nebėra kur trauktis. Nebėra kur pasislėpti. Po velnių, Mayra net ir nieko nematė! Ne... Ne! Išgyvenau suknistas chimeras, kodėl mirsiu čia?! Sugniaužusi lazdelę rankoje, mergina šnabždėjo, karštligiškai bandydama užžiebti magiškąjį įrankį:
-Lumos... Lumos... Lumos...
Padaras, kuris tikėjosi suvalgyti klastuolę vakarienei, niekur nesiskubino - jam patiko žaisti su savo auka. O jo aukai šis žaidimas visai nepatiko. Nuo padaro sklindantis supuvusios mėsos dvokas, kuris atrodė, kad įsigers į kiekvieną jos rūbų siūlą ir niekada neišnyks, merginą vimdė. Kupina nevilties, Mayra nukreipė lazdelę į užpuoliką ir suriko:
-Lumos Maxima!
Panikos kupinas merginos balsas nuaidėjo mišku, o po jo sekė akinantis baltos šveisos žybsnis. Kelioms akimirkoms tamsus dangus virš Klastūnyno čempionės nušvito ir, galiausiai, šviesa dingo tarp medžių, taip ir nepasiekdama miško gilumos. Mayra, kad ir kaip stipriai užsimerkė, matė tik akinančią baltumą, kurią jos akių vokai nudažė rausva spalva. Padaras, apakintas ryškios šviesos, šnypštė, spjaudėsi ir užsidengęs akis blaškėsi. Besvirduliuodamas, gyvis bumbtelėjo galva į medį ir suriko:
-Ragana!
Cha, negi tikėjaisi Jonuko ir Grytutės? Pramerkusi ašarų pilnas akis, Mayra nukreipė lazdelę į neryškią bei besiblaškančią pabaisą ir, nežiūrėdama, kur tiksliai taikosi, laidė visus ant liežuvio papuolusius kerus, tikėdamasi, kad bent vieni kliudys taikinį:
-Incendio! Petrificus Totalus! Depulso! Stipk, puvena tu!
Mayra rėkavo, pabaisa jai kriokiančiu balsu pritarė ir jie kartu taip nedarniai dainavo, kol padaras nebuvo nublokštas į medį.
-Lumos,-negalėdama patikėti, kad ji vis dar gyva ir sveika, Mayra sušnabždėjo. Šį kartą lazdelė be jokių ožiavimųsi pakluso merginai ir užsižiebė. Melsvos šviesos apšviestas, prie kelio, netoli nuo smūgio nukentėjusio medžio, gulėjo padaras. Juodaplaukė šio gyvio gyvenime, net vadovėliuose, nebuvo regėjusi. Lėtai prisėlinusi prie vis dar pajudėti negalinčios pabaisos, mergina atsargiai patraukė jo lūpą, atidengdama iltinius dantis. Kraujasiurbys. Nusivaliusi ranką į kelnes, ji išsitraukė pergamento lapelį. Mayra nesuprato ar raudona linija rodė kitą kelią, ar jai tik pasivaideno taip nuo šoko. Gūžtelėjusi pečiais, klastuolė apsidairė, padėkodama įspyrė užpuolikui, ir patraukė toliau. O toliau ir blogiau už kraujasiurbes puvenas galėjo būti tik vorai. Gal dabar išgerti Ramybės eliksyro?

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 162
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Net pati stebėjosi, tačiau šįsyk Varno Nago reprezentantė visiškai nesijaudino. Tiesa, gerų emocijų pliūpsnio irgi nepajuto. Iš esmės jautėsi truputį apsvaigus, tarsi protas būtų praradęs visą savo aštrumą, o iš jos kažkas išsiurbęs visas gyvybines jėgas. Taigi antrą užduotį visada energina ir entuziazmu trykštanti mergiotė pasitiko it nuo valerijonų nubukusi katė. Kas, šiaip jau, nėra visiška teisybė, mat Noridės katė Torė (pavadinta sesės garbei) nuo valerijonų lašų elgėsi it pasiutusi dar labiau negu įprastai.
 Į areną čempionai žengė jau temstant. Ne itin palankiausias dienos metams išvykoms į Uždraustąjį mišką, kur ir dienos šviesoje įvairiausi baisūnai tykodavo nekaltų mergaičių bei padykusių bernelių. Juolabiau, kad čempionato metu visos pajėgos greičiausiai bus dar sustiprinos, tad galimybės gyviems išeiti iš medžių tankmės buvo labai artimos nuliui.
 Tačiau apsisukti Nora negalėjo, o ne. Negi parodys visiems (įskaitant ir tą bjaurybę Herondeilą), kad yra baikšti maža mergiūkštė, bijanti tamsos ir medžių? Nors šią akimirką būtent taip ir jautėsi, vien nenoras pasirodyti menkysta prieš Sebastianą vedė ją priekyn.
 Nė pati nesuprato, kada atsidūrė tarp medžių. Balsas, skelbiantis užduotį, ją pasiekė it pro vandenį, tad net nebuvo tikra, ką reikia padaryti. Stovėjo ir tiesiog dairėsi į šalis, tikėdamasi nusižiūrėti kažką iš savo varžovų – o po pirmos užduoties visa trijulė tikrai tapo varžovais.
 Matė, kad tiedu kažką darė su pergamento lapais, o po to traukė priekyn. Matyt, turi pasirodyti kažkoks kelias ar dar kas. Kaip visgi priversti tą lapą atsiverti? Tariamų burtažodžių ji nenugirdo, pelėdų ūkavimas tobulai užmaskavo visus kitus garsus.
 Tiesa! Ji gi mokėjo rasti magijos pėdsakus aplinkui, gal tai suveiktų?
 – Appare Vestigium, – bedė į pergamento lapą.
 Pastarasis sušvietė auksine spalva, tačiau nieko neparodė.
 – Appare, – pabandė kerus sutrumpinti, tačiau nieko, nors buvo tikra, kad kažkas panašaus irgi veikia, – Apparem? Apare? Aparemo? Aparecium?, – net pati nustebo, kai paskutinis ištartos jos žodis suveikė.
 Vis dėlto pergamento lapas nė perpus nepriminė to, ko ji tikėjosi. Vietoj aiškaus žemėlapio tiesiai tikslo link, matėsi plotas tik keliolika metrų nuo jos, gal net mažiau. Nesąmonė. Bet kadangi geresnės išeities neturėjo, žengė pirmyn. Žemėlapis judėjo su ja: jai paėjus, atsivėrė plotas priekyje, tačiau tai, kas buvo už jos, pasislėpė. Na, neatrodo taip baisiai.
 Nora pasileido bėgte priekyn. Netrukus žemėlapis parodė, kad nuklydo, mat nuo jos esamos vietos nebuvo jokio kelio pirmyn. Į šonus pasukti galimybės taip pat nesimatė, beliko grįžti atgal. Sunerimusi paauglė apsisuko, nesuprasdama, kodėl žemėlapis rodo neegzistuojančius takus. Manė, kad bent jau saugiai grįš, iš kur atėjusi – kelią įsiminė visai neblogai, pakeliui nesutiko jokio gyvio, galinčio jai pakenkti.
 Tačiau vos spėjo žengti kelius žingsnius atgal, atsidūrė nežinia kur. Iš visų pusių ją supo beprotiškai aukšti medžiai, pro kuriuos net ir žvaigždžių nesimatė, nekalbant apie ką kitą. Sutemos pasikeitė į gilią ir tirštą naktį, o Nora, taip ir nespėjusi vėl išsitraukti burtų lazdelės, prieš save pamatė kelias poras auksinių šviečiančių akių. Panikos apimta pasileido atgal, tačiau jai nespėjus žengti nė trijų žingsnių, kai tokios pačios akys išlindo ir kitoje pusėje. O tada dar iš dešinės bei kairės.
 Ją apsupo, tačiau mergina nė nežinojo kas.
 – Lumos!, – drebančiu balsu ir drebančia ranka išsitraukė burtų lazdelę. Šioji įsižiebė, tačiau šviesos spindulys nebuvo platus ir užpuolikai liko už jo ribų.
 – Lumos Maxima!, – pabandė sustiprinti šviesą, tačiau jos bandymai baigėsi net ir to mažyčio šviesulėlio užgesimu.
 Velnias. Net nežinojo, kas čia atsitiko jos lazdelei, kad kerai suveikė priešingai savo paskirčiai. Gal reikėjo iš pradžių užgesinti šviesą, o tik tada bandyti ją „įjungti“ iš naujo?
 Kol ji mintijo, būtybės pradėjo nekantriai šnopuoti ir iš lėto jau artėjo prie varnės. Bėgti nebuvo kur, be to, buvo tikra, kad – jeigu jai ir pasisektų praslinkti pro jų ratą – užpuolikai vis tiek ją pasiektų, o bėgimas juos tik sunervintų.
 – Lumos Maxima!, – pabandė darsyk.
 Šįsyk kerai suveikė ir net geriau, negu reikėtų: ryški šviesa apakino čempionę ir ši buvo priversta markstytis; užgesinti šviesos nedrįso, nebuvo tikra, kad antrąsyk jai pavyktų.
 Be to, ryškus spindulys suerzino ir tas auksaakes būtybes ir dabar devyni vilkai artėjo Noros link.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 162
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Vilkai, nors ir lėtai, tačiau nenumaldomai artėjo prie trumpaplaukės, kurią jau spėjo apimti panika. Tiesiog pačiu tobuliausiu momentu, ypač dabar, kai mokėjimas blaiviai mąstyti ir greitai veikti buvo reikalingas kaip niekad gyvenime; dar niekada nesijautė taip beviltiškai nuvilta savo pačios smegenų. Ar, tiksliau, jų trūkumu.
 – Avis!, – pabandė nukreipti bent kelių vilkų dėmesį, tačiau bergždžiai, mat visos devynios poros vis dar buvo įbedusios savo auksines akis tiesiai į Norą, – Oppugno, – drebančiu balsu nukreipė savo pačios sukurtus paukščius į vilkus.
 Nors minimaliai, tačiau suveikė – paukščiai pasiutusiu greičiu puolė arčiausiai stovinčią vilkų porą. Aišku, nugalėti jų negalėjo, net nebandė – atakavo plėšriųjų snukius ir nuskrido į miško gilumą. Nuo jų atakos nukentėję vilkai puolė vytis paukščius ir tuojau pat dingo iš akiračio.
 Visa tai trūko gal dvi dešimtąsias sekundės.
 Nora liko jau su septynetu vilku. Įveikiau tuos du, įveiksiu ir likusius, nežinia iš kur jos mažytėje galvelėje atsirado vilties ir drąsos žiupsnis.
 – Confundo, – pasiuntė iš burtų lazdelės rausvą šviesą, tačiau šioji atsimušė į artimiausiai stovintį vilką ir grįžo tiesiai pas burtininkę, trenkė jai tiesiai į krūtinę su nemenka jėga.
 Jėgos pakako, kad kvidičininkė plotusi tiesiai ant minkštosios. Kai pasikėlė, negalėjo suprasti, nei kur yra, nei ką čia daro. Vienintelis dalykas, kuri prisiminė, kad čia turi būti vilkai. Apsižvalgė. Jokių gyvūnų nesimatė, matyt, lazdelės šviesa bus juos išgąsdinusi ir plėšrūnai pabėgo miškan. O dabar gali bet kada grįžti pas merginą.
 Pasikasė galvą, tačiau, kaip ir galima buvo tikėtis, tas nepadėjo. Vis dar negalėjo suprasti, kur esanti ir ką turinti daryti.
 – Lumos, – vis dėlto kažkaip susiprotėjo padėti sau su šviesa.
 Šįsyk žiburėlio šviesos pakako ir be pastiprinamųjų kerų.
 Nedrąsiai Nora žengė į mišką, čia pat rado savo pačios pėdsakus, ryškiai matomus ant šerkšno. Buvo tikra, kad tai jos pėdsakai – vargu, ar kiti čempionai galėtų pasigirti nelabai rimtai atrodančiu 36 batų dydžiu.
 Rankos šąlo, tad nusprendė įsikišti jas į kišenes, kad pasišildytų. Pati nustedo vienoje iš kišenių radusi suglamžytą popieriaus lapą. Išskleidė jį ir atidžiai apžiūrėjo – daug atidžiau negu pirma.
 Pačiame viršuje buvo strėlyte buvo pažymėta šiaurė. Nora pakėlė galvą aukštyn ir šiaip ne taip susirado Šiaurinę žvaigždę. Jos padėtis vis dėlto nebuvo ten, kur rodė žemėlapyje esanti strėlė. Kvidičininkė nutarė įsitikinti, kas čia  meluoja – žemėlapis ar galbūt tai ji apsiriko ieškodama kelrodės žvaigždės.
 Kadangi ruošdamasi užduočiai buvo prisiminusi keturių krypčių burtus, nutarė juos panaudoti.
 – Rodyk, – maloniai paprašė lazdelės, prieš tai padėjusi ją ant pergamento lapo, o pastarąjį ant šaltos žemės.
 Lazdelė pradėjo nenoriai suktis ir galiausiai, lyg būtų ne visai užtikrinta, sustojo. Jos rodoma kryptis nesutapo su kompasu žemėlapyje, tačiau Šiaurinė žvaigždė buvo čia pat, tik daug daug aukščiau. Tiesa, kerai, matyt, paveikė ir žemėlapį, nes netrukus jame esanti strėlė persisuko į reikiamą kryptį.
 Na, dabar tai jau galima eiti ir toliau, šyptelėjo mintyse mergina ir patraukė žemėlapio rodomu keliu.
 Ėjo jau visai ilgą laiką nieko pakeliui nesutikdama – nei jokių gyvūnų, nei jokių magiškų  būtybių, juolabiau kitų čempionų. Galiausiai priėjo kryžkelę: takas šakojosi į tris siauresnius takelius. O visų tų  takelių saugojo vienas, tačiau labai keistas ir pavojingai atrodantis gyvūnas: turėjo jis liūto kūną ir skorpiono uodegą. Keisčiausia buvo galva – tarp tankių ir storų liūto karčių puikavosi žmogaus veidas, iškreipdas agresijos.
 Taigi kelią jai pastojo mantikora, kuri visai neatrodė draugiškai ar bent maloniai. Veikiau atvirkščiai – būtybė varė kvidičininkei siaubą, atrodė daug grėsmingiau negu visos trys chimeros. Be to, buvo vos kelis metrus nuo jos. Pabaisa įbedė į varnanagę savo žmogiškas akis, kurios atrodė bene pažįstamos ir perspėjamai suurzgė.
 Nora suprato, kad turės su ja susikauti, jei nori keliauti toliau. Ir šįsyk turbūt neverta tikėtis, kad pasiseks labiau negu su vilkais.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 76
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Su kiekvienu nužengtu žingsniu rodės, kad medžių tunelis siaurėja ir darosi vis žemesnis, tarsi Kupidonas žengtų į milžiniško mitinio žvėries burną. Tvirtai gniauždamas lazdelę pašvietė į pargamentą, jo taškelis buvo beveik priėjęs rudo rašalo dėmę. Pakėlė akis, bet jį pasitiko tik tamsa priekyje - lazdelė neapšvietė taip toli. Aštri medžio šaka bakstelėjo į skruostą ir Kupidonas pats sau užkimšo burną - vos vos nesustūgo, pamanęs, kad kažkas jį jau nusitaikė griebti, pasislėpęs medžių tankumyne virš galvos. 
Nuojauta kuždėjo, kad kažkas negerai. Pasiekęs tunelio galą iškišo ranką, bandydamas apžvelgti aplinką. Prisimerkęs, lyg senukas, kuriam matyti reikia itin stiprių akinių, bandė kažką įžiurėti. Nesimatė.
- Lumos maxima, -sumurmėjo šeštakursis, kad tik nesutrikdytų to, kas ten slėpėsi. Teko pakartoti kerus kelis kartus, bet lazdelė užsižiebė, akindama ir versdama keiktis. Vaikinukas užsimojo, lyg ruošdamasis mesti kamuolį ir šviesos pluoštas nuskriejo tolyn, apšviesdamas aplinką. Spėjo pamatyti vaiskiai mėlyną, švarų it krištolas, tvenkinį, kuris tyvuliavo apsuptas mažų medelių ir vandens augalų. Ten  kažkas suspurdėjo.
Vandens padarai, vandens padarai... Manau ne su lašišomis kovoti teks, tad lieka sirenos, vandeniai, selkės ir... Kapos.
Logiškiausia buvo kad tas padaras - Kapa, nes tos bjaurios, žvynuotos beždžionės siurbė žmonių kraują, visai kaip vampyrai. Gerai, Kupidonas dabar visai nenorėjo atlikti šios užduoties. Vanduo jį šiurpino, o ir neturėjo agurko su savo vardu, o jei ir būtų turėjęs, tai veikiau su tuo agurku būtų pritrenkęs padarą.
Apsisuko, žengdamas žingsnį atgal, bet taškelis pargamente nepajudėjo.
- Šūdas, - sumurmėjo Kupidonas. Neturėjo laiko kurpti planui žingsniui po žingsnio, nes ir taip ilgai užtruko sprausdamasis pro medžių tunelį. Rūpestingai padėjo pargamentą ant žemės, kiek giliau tunelyje, kad neperšlaptų, nes nujautė, kad ši užduotis ne paskutinė.
Šviesa nuo kerų jau buvo užgęsusi. Teko kelis kartus vėl sumurmėti Lumos Maxima, kol vėl numetė šviesos spindulį, apšviesdamas aplinką. Reikėjo tikėtis - ilgam. Tamsa dabar buvo didesnis priešas negu tvenkinio gyventojai. Įžiebęs lazdelę pagaliau išlindo ant plyno lauko, žinodamas, kad jei jis viską mato, tai mato ir tas, kas slepiasi ten. Nedelsęs ėmė žingsniuoti link tvenkinio, dairydamasis į visas puses.
- Išeik, bjaurybe, ir man bus greičiau ir tau, - burbėjo šeštakursis. Kažkas trakštelėjo už nugaros. Atsisukęs tespėjo pamatyti burtų šviesoje sidabriškai žibančius žvynus ir aštriadantį snukį, kai Kapa šoko ant jo. Rėkdamas, keikdamasis, burnodamasis ir šnopuodamas lyg arklys po karštos dienos, Kupidonas šokinėjo, įžiebta lazdele mosikuodamasis lyg kardu. Galva buvo tuščia kaip statinė - nesugebėjo sugalvoti nė vienų kerų, neskaitant tų, kurie didino dantis, o to jis mažiausiai norėjo.
Turbūt iš tolo atrodė kaip koncertas arba šviesų šou, bet vienintelis atlikėjas čia buvo klykiantis šeštakursis. Kapa susmeigė nagus jam į nugarą, taikydamasi iltis suleisti į kaklą. Atrodo Monro tas eliksyras padėjo, bet ne su susikaupimu, o su papildoma energija - spurdėjo kaip silkė, įkliuvusi į tinklą.
- AAA! Diffindo! DIFFINDO! DIFFINDO SUKNISTA KARVE!- klykavo ar keikė, bet padaras vis išvengė jo burtų ir galiausiai Monro įsipjovė sau į kaklą. Klykė kartu su Kapa, nes ta klykė pamačius kraują, o jis - iš baimės. Galiausiai padarė tai, ką darytų kiekvienas racionalus žmogus - kaip krabas krito ant nugaros, sutrėkšdamas Kapą, kuri tuoj išsirangiusi, vėl šoko ant jo, šįkart iš priekio.
Nespėjo nė sugalvoti, kaip sukliko:
- Diminuendo! - nepataikė, tad būtybę atmušė kumščiu, - Diminuendo! -prašovė. Beždžionpadaris šoko, o Monro ritosi tolyn, vos nenusiridendamas į tvenkinį, ko ta bjaurybė ir siekė. Cha, kad kas nuskandintų Monro! Neišdegs!..
Kapas... Arba agurkai įveikia arba reikia... Priversti nusilenkti!
Mintis užsižiebė lyg lemputė virš galvos ir Kupidonas dabar pirmas puolė Kapą, kuri, to nesitikėjusi, sukliko. Turbūt retai kas jas puolė išskėstom rankom.
- LENKIS MAN, SUTRAUKA! - suriko jis ir tada, sugriebęs galvą, lyg laikytų kokį arbūzą, nulenkė ją, kol Kapa draskėsi ir spurdėjo. Šlykštus vanduo sumirguliavo ataugoje ant padaro galvos ir išbėgo.
- Diminuendo! - pagaliau galėdamas nusitaikyti, nusispjovė Kupidonas.
Kapa, jau slinkdama vandenin, ėmė trauktis, bet tik truputį. Dabar tai buvo vidutinio didumo Kapa.
Nusispjovė dar kartą, vos nesusivėmęs pamatęs, kad Kapos vandenį išpylė sau ant batų. O buvo nauji.
Apsidairė. Šviesos pluoštas buvo užgesęs. Vėl užžiebė lazdelę. Iš vandens į jį žvelgė penkios poros akių.
Kupidonas nėrė į medžių tunelį, kaip kulka, tesustodamas prigriebti pargamento.

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • VII kursas
  • *
  • 509
  • Taškai: 124
  • Lytis: Moteris
  • Nusišnekėjimo meistrė, forumo narkomanė ir nešventas Jėzus
 Nuo adrenalino Mayros širdis vis dar daužėsi, bet galva buvo įtartinai tuščia. Medžių lapų šnarėjimas, papūtus vos menkiausiam vėjeliui, mėnulis, kabantis tamsiame bei giedrame danguje, ir nuo lazdelės šviesos judantys šešėliai priminė klastuolei prastą siaubo filmą. Trūksta tik mane besivejančio maniako su peiliu, nors pala... Mergina atsidususi sustojo. Ji neįsivaizdavo, kiek laiko ėjo dulkėtu miško keliu ir kokį atstumą jau nuėjo. Neįsivaizdavo ir kur tas prakeiktas akromantulų lizdas. Pasižiūrėjus į mažą žemėlapį, kuris jai liepdavo vis pasukti dešinėn su ta raudona linija, Mayra susimąstė. Jeigu ji vis suko į dešinę - ar nebus vaikščiojusi ratais? Atsisukusi į šalimai stovėjusį medį, tyliai atsiprašė jo ir išdegino žievėje ryškų pliusą.
 Nebepasitikėdama savo vedliu, klastuolė atsargiai ėjo keliu tolyn, ieškodama pažįstamų aplinkos detalių, bet Uždraustasis miškas atrodė visur vienodas. Galbūt kiti čempionai su užduotimi jau susidorojo, o aš, kaip kokia nevykėlė, pasiklydau miške? Nerimas pradėjo graužti juodaplaukę iš vidaus ir ji kelis kartus sustojo svarstydama ar jau laikas gerti eliksyrą. Ir kiekvieną kartą sau pasakydavo ne.
 Žingsniuodama tamsiu miško takeliu, Mayra vis dirstelėdavo į medžius dešinėje. Ir išties - ji priėjo tą patį medį, kurio žievėje kerais išdegino pliusą. Žemėlapis vedžiojo ją už nosies.
-Kokia iš tavęs nauda, suknistas popiergaly!-supykusi, juodaplaukė numetė lapelį ant žemės ir žengė kelius žingsnius į priekį. Tada apsigalvojo, pagrįžo ir, pakėlusi žemėlapį nuo žemės, įsidėjo jį į kišenę.
 Mayra vėl žingsniavo tuo pačiu keliu. Jeigu prieš tai ši užduotis priminė jai siaubo filmą, dabar iš viso to siaubo liko tik nevykęs košmaras, kai žinai, kad sapnuoji, bet niekaip negali pabusti. Mayra praėjo pirmąjį posūkį į dešinę, kuriuo ją visada nuvesdavo žemėlapis ir išsitraukė pergamentą, norėdama patikrinti, ką šis rodo dabar. Jos taškelis buvo įkyriai sustojęs prie posūkio. Paburbėjusi kažką apie užduočių kūrėjus, juodaplaukė patraukė tolyn.
 Klastuolę traukė miegas. Nuovargis, slegiantis visas galūnes ir sunkinantis kvėpavimą. Akių vokai patys merkėsi ir mergina atsisėdo prie medžio. Kokia ji pavargus! Gaila, kad neišsivirė eliksyro, suteikiančio energijos. Arba nepasiėmė energetinio gėrimo. Snūduriuodama, Mayra išgirdo, kad kažkas išlipa iš medžio ir sėlina prie jos, bet merginai neberūpėjo. Ji taip norėjo miego... Sunkiai pramerkusi akis, Klastūnyno čempionė pamatė ne ką kitą, o padarą, užsipuolusį ją pirmai. Šis laižėsi lūpas, tikėdamasis paragauti merginos kraujo. O Mayra spoksojo į jį, nelabai susivokdama realybėje, nes jos apsimiegoję smegenys atsisakė galvoti. Nukreipusi šviečiančią lazdelę į padarą, mergina apsimiegojusi balsu tarė:
-Lumos Maxima.
Šviesa vėl apakino padarą ir jis klykdamas ir vėl pradėjo daužytis į medžius. Ar čia... Sapnas? Ar aš sapnuoju tą suknistą kraujasiurbį?! Įsitikinusi, kad užmigo prie medžio ir dabar jos smegenys gąsdina ją prisiminimais, Mayra pašoko ant kojų, išblaškydama miegą, ir suriko:
-Incendio! Ar atsiknisi?!
Ugniai palietus padaro sėdynę, šis cyptelėjo ir pradėjo lipti į medį
-Oi, ne. Grįžti, Accio.
Pabaisa, traukiama merginos kerų, įsikibo nagais į į medį. Mayra nebebijojo to plaukuoto padaro - ji buvo įtūžusi.
-Incendio! Kiek kartų teks kartot?!
Ugnies pliūpsnis dar labiau apdegino miško gyventoją ir šis sukliko kaip skerdžiamas. Kuo intensyviau Mayra degino padarą, tuo šlykščiau jis rėkė. Galiausiai, neapsikentusi triukšmo, klastuolė pagriebė nuo žemės didesnį akmenį ir paleido bjaurybei į veidą. Padarui iš burnos pasipylė kraujas, iškrito keli dantys, ir, išsilaisvinęs nuo kerų, šis dingo. Gal dabar atsiknis?

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 162
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Nebuvo jokios kalbos apie mažumėlę sėkmės ar to padaro apgavimą. Pirma, sėkme Nora netikėjo, juolabiau, kad šįvakar jau kažkiek jos paragavo – buvo įsitikinusi, kad limitas viršytas ir toliau ją gali lydėti tik nesėkmės, ko, beje, puikiu pavyzdžiu buvo prieš ją urzgianti būtybė. Antra, mergina pati nebuvo iš gudriųjų, tad egzistavo daugiau galimybių, kad tai ji bus apgauta. Nesvarbu, padaro ar to prakeikto žemėlapio.
 Beliko tik kovimasis.
 Tiesa, žmogiškos akys atrodė be proto liūdnos ir tai vertė varnanagę jaustis blogai dėl savo ketinimų. Nors sveiku protu suvokė šią pabaisą nesant žmogumi, visgi įgimtas geranoriškumas ir gailestingumas vertė ją delsti.
 O to daryti nereikėjo – vos kvidičininkės galvoje žybtelėjo mintis tiesiog pabėgti kiton pusėn, mantikora jau spėjo priartėti: dabar jas skyrė viso labo trys žingsniai, kuriuos baisūnė įveiktų vienu geresniu šuoliu.
 – Petrificus Totalus, – pabandė pasiųsti kerų kumštį jai į pilvą, tačiau, nors aiškiai matė baltą šviesą suduodant jai į kailį, pabaisa tik dar pikčiau suurzgė ir prašiepė dantis, pasiruošusi pulti.
 – Locomotor Wibbly, – šįsyk nusprendė sulaikyti atakuojančią būtybę kitu būdu.
 Turbūt pavyko, šyptelėjo mintyse pamačiusi, kaip būtybė praranda gebėjimą kontroliuoti savo kojas, šios tampa judančios it želė. Visgi mažosios džiaugsmas trūko trumpai, nes jau netrukus mantikora žengė dar vieną žingsnį, kad ir sunkiai bepajudindama galūnes.
 Tačiau taktika rodėsi būti nebloga, reikėjo tik dar labiau suvaržyti siaubūnės judesius.
 – Locomotor Mortis, – pasiuntė violetinės šviesos blyksnį į mantikoros letenas.
 Pavyko! Kojos tarsi sulipo tarpusavy, neleisdamos jų savininkei žengti žingsnio. Nora žinojo, kad kerų veikimas nėra amžinas, tad reikėjo pabaisą nugalėti ir tradiciškai.
 – Rictusempra, – sidabrinis šviesos blyksnis atsimušė į mantikorą, o šioji, užuot kažką pajutusi, pašoko ant kojų: matyt, kerai bus anuliavę  jos bejėgiškumą.
 – Depulso! Flipendo! Stupefy! – greitakalbe išbėrė kerus vienas po kito, nesitikėdama jokio geresnio rezultato.
 Kažkuris turėjo suveikti, mat pabaisa staiga atsidūrė per kelis žingsius toliau: Nora nė nespėjo mirktelėti, kai tas atsitiko.
 Laiko delsimui neturėjo, reikėjo ją pribaigti.
 – Bombarda Maxima, – nedrąsiai pabandė.
 Nesitikėjo, kad kerai paveiks gyvą būtybę, tačiau suveikė: mantikora sprogo į milijoną dalelyčių, apipurkšdama viską aplinkui kraujais ir viduriais. Ne itin malonus vaizdelis.
 Nora atsikvėpė, tačiau negalėjo leisti sau ilsėtis: reikėjo eiti toliau.
 Žvilgtelėjo į žemėlapį. Šis rodė vidurinįjį kelią kaip teisingą. Nora, vėl pasišvietusi lazdele, nedrąsiai pasižiūrėjo priekyn: taką apibus puošė tamsūs spygliuoti krūmai, kurie visai neatrodė draugiškai ar bent jau tinkami kelionei.
 Jau spėjo susipažinti su klaidinančiom žemėlapio savybėm, tad nutarė kelią pasirinkti kitu būdu.
 – Appare Vestigium, – apsisuko aplink savo ašį.
 Vidurinis kelias sušvietė bene akinančia auksine spalva. Kairysis irgi žybėjo, nors kiek mažiau. Ir tik dešinysis takas atrodė nepaliestas magijos, tad būtent jį Varno Nago atstovė ir pasirinko.
 Spėjo paeiti tik kelis žingsnius ir vėl dirstelėjo į pergamento lapą. Šis jau persikrovė ir dabar rodė Noros pasirinktą taką. Mergaitė nutarė truputį pailsėti ir atidžiau apžiūrėti žemėlapį, nenorėjo vėl jokių netikėtumų. Jau net nesirūpino, kad kitų koledžų dalyviai gali būti kažkur toli toli priekyje, o gal net jau ir gavę, ko reikėjo. Šią akimirką jai labiau rūpėjo tiesiog gyvai ištrūkti iš miško spąstų, kad šiaip jau savaime nebuvo itin lengva užduotis. Laimėjimais arba pralaimėjimais rūpinsis vėliau.
 Apžiūrėjo lapą. Dabar šis rodė kiek daugiau negu keli ar keliolika metrų į priekį. Iš tiesų atrodė, kad aprėpia visai nemažą miško tankmės dalį. Jos kelias turėjo kažkada pasukti kairėn, tada tęstis per, hm, pievą? Toje vietoje miško pažymėta nebuvo, tačiau Nora neprisiminė čia esant kokią pievą ar lauką. Keista.
Iškart ties pievos pakraščiu baigėsi žemėlapis, tad tiek ir tesužinojo iš analizės.
 Reikėjo keliauti toliau.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • VII kursas
  • *
  • 509
  • Taškai: 124
  • Lytis: Moteris
  • Nusišnekėjimo meistrė, forumo narkomanė ir nešventas Jėzus
 Žiūrėdama į kraujo balutę ant žemės ir joje gulinčius kelis dantis, Mayra priėjo arčiau, norėdama geriau apžiūrėti kovos vietą. Atsargiai į ranką paėmusi išmuštą iltinį dantį, kurio dydis prilygo jos nykščiui, jį pavartė ir įsidėjo į kišenę prisiminimui. Mieguistumą, anksčiau kankinusį merginą, matyt buvo užleidęs padaras, kaip kokius kerus, nes dabar, adrenalinui tekant jos venomis, Mayra nė velnio nenorėjo miegoti.
 Budriai apsidairiusi aplink, mergina išsiėmė pergamento lapelį. Taškelis nebebuvo pastrigęs prie posūkio ir dabar rodė tikrąją klastuolės vietą. Deja, ankščiau kelią rodžiusi raudona linija dingo ir vietoj jos dabar žemėlapio viršuje, šiek tiek arčiau dešiniojo kampo, matėsi raudona rodyklėlė, kaip kompasas rodanti kelią link akromantulų lizdo. Pasukiojusi lapelį, Mayra įsitikino, kad jos naujoji vedlė veikia kompaso principu.
 Pakėlusi akis į dangų, tarp tankių medžių šakų septyniolikmetė susirado mėnulio kraštelį. Aplink jį abejingai mirksinčios žvaigždės rodė, kad naktis jau eina į pabaigą. Pasiryžusi užduotį atlikti iki aušros, Mayra tvirčiau suspaudė lazdelę ir drąsiai žengė keliu tolyn.
 Klastuolė pradėjo priprasti prie kraupios miško aplinkos. Jos nebegąsdino keisti garsai ir ūbavimai, bet mergina jų neignoruodavo ir visada buvo pasiruošusi gintis. Toks įsitempimas šiek tiek vargino ir kartais Klastūnyno čempionei būdavo sunku išlikt budriai ir susikaupusiai. Sekti mažą rodyklėle, o ne raudoną liniją, irgi buvo painiau. Mayra kelis kartus buvo pasukusi ne tuo keliu, bet atidžiai stebėdama žemėlapį, mergina pastebėdavo savo klaidą greičiau nei ja susidomėdavo koks nors alkanas miško gyventojas.
 Kelias darėsi vis labiau akmenuotas ir netrukus klampias dulkes po kojomis pakeitė aštrūs akmenėliai ir smulkus žvyras. Augalai tapo sausesni, pakelėje matėsi ir daugiau negyvų bei plikų medžių. Ant kelio besimėtantys pusiau supuvę lapai, spygliai, šakelės bei šapeliai, traškėjo po Mayros kojomis, išduodami aplink esančioms būtybėms tikslią merginos buvimo vietą. Ant medžių šakų klastuolė pastebėjo ir baltas voratinklio likučių gijas. Jos vis dar buvo lipnios, nes tokią prilietusi pirštais, juodaplaukė vos atsikratė balkšvo siūlo. Arti. Širdis merginos krūtinėje vėl pradėjo daužytis lyg bėgant maratoną. Prilietusi Ramybės eliksyro buteliuką, kuris iki šiol ištikimai tupėjo drabužių kišenėje, Mayra svarstė, ką su juo daryti. Galiausiai, supratusi, kad pamačiusi gyvą akromantulą tikrai supanikuos ir per tą paniką užsimuš, mergina paėmė į ranką buteliuką, kuriame teliūškavo sidabrinis skystis, atkimšo ir visą jo turinį susivertė į burną. Skonis nebuvo labai geras, kas privertė Mayrą suabejoti savo eliksyrų virimo sugebėjimais, bet po to... Klastuolė pasijuto kaip debesėlis. Nerimas, baimės - viskas buvo dinge. Čia buvo, čia nėra. Lyg naujomis akimis, Mayra peržvelgė aplinką. Dabar, kai niekur nebeskubėjo, ji pastebėjo daugiau detalių. Ten, kur kelias, kuriuo mergina būtų ėjusi toliau, melsvoje lazdelės šviesoje blizgėjo plonos, vos įžiūrimos voratinklio gijos, o ant akmenų matėsi rudos sukrešėjusio kraujo dėmelės. Kad ir kas papuolė į tuos spąstus, be kovos nepasidavė. O per skubėjimą ir pati Mayra būtų sulaukusi tokio likimo. Nukreipusi lazdelę į voratinklį, mergina grakščiai mostelėdama tarė:
-Incendio.
Ugnies liežuviai godžiai surijo voratinklio gijas, sekundės dalelei išryškindami visą meno kūrinį. Klastūnyno čempionė žinojo, kad toks veiksmas pranešė vorams, kad ji ateina, bet, veikiant eliksyrui, juodaplaukė nejautė nei nerimo nei baimės. Galva veikė kuo puikiausiai ir su tokiai situacijai nebūdingu aiškumu, Mayra žengė arčiau akromantulų lizdo. Ji žinojo, kad jei reikės - sudegins visą mišką, bet tie šlykštūs vorai jos nepalies.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 76
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Medžių tuneliu prabėgo greitai, vis žvilgčiodamas į pargamentą, kuris pagaliau teikėsi pripažinti faktą, kad Kupidonas judėjo tolyn. Puiku, kad nieko smarkiai nesusižeidė, bet toli gražu dar nebuvo saugus - vanduo iš kapos galvos, prasisunkęs pro batus, nemaloniai priminė, kad miške tyko dar ne vienas pavojus. A, ir dar vimdė. Šlykštu buvo vaikščioti kliuksinčiais batais.
Išniręs iš tunelio, lengviau atsiduso. Neturėjo klaustrofobijos, bet atvirame lauke jautėsi geriau. Tiesa, čia buvo savų pavojų - jis buvo lengviau pastebimas ir nesugebėjo apžvelgti viso ploto.
Pasišviesdamas lazdele žvilgčiojo į pargamentą. Kelias kol kas buvo tiesus. Staiga žemėlapis sumirgėjo vėl, tarsi Kupidonui lietųsi akyse. Ne, tik ne vėl, tik ne vėl!.. VEIK, KVAILAS DAIKTE! - susilaikė nuo rėkimo Monro, purtydamas popiergalį. Žemėlapis vėl išnyko ir, lyg tyčiodamiesi, pasirodė žodžiai - "Bijai šerno, neik į mišką."
O neturėtų būti "bijai vilko neik į mišką?..
Ant pargamento vėl nusibrėžė žemėlapis, linija po linijos įrėždamas vaikino kelionės tikslą popieriuje. Šįkart nuo pagrindinio tako šakojosi du takai.
Priėjęs kryžkelę pažvelgė į abi puses. Kairėje buvo didelis, liaunų medžių it sargybinių gaubiamas takas, o dešinėje - siauras, beveik gamtos atgal pasiglemžtas takelis, kurį supo išsikeroję medžiai, beveik užgožiantys vaizdą toliau.
Pabandė sukti kairėn, bet rutuliukas nė nejudėjo. Žinoma, kam gi čia vaikščiosi žmogus išmintais takais, kam gi čia lengvinti čempionams gyvenimą.
- Prasmekit skradžiai, - murmtelėjo Kupidonas, braudamasis pro aštrias, juodas šakas. Jautėsi kaip animaciniame siaubo filmuke - betrūko, kad imtų žaibuoti ir tolumoje pasigirstų piktavališkas juokas. Buvo stebėtinai susikaupęs - nežinia ar eliksyro, ar nežmoniško kavos kiekio dėka, bet rodos girdėjo kiekvieną šakelės trakštelėjimą. Žinoma, pats tas šakeles ir mindė, bet...
Staiga sustingo, nedrįsdamas net iškvėpti. Trakšt trakšt trakšt. Lyg kas greitai artintųsi. Pažvelgė į pargamentą - bene tas parodys priešininką, bet ką ten. Popiergalis buvo reikalingas tik sunervinti Monro.
Na ką, pasiruošt kad mane sutryps šernų kaimenė? Cha, tada tikriausiai vakarienei šerniena, nes joks suknistas gyvūnas...
Minties pabaigti nespėjo, nes staiga didžiulės jėgos buvo tiesiogiai nuneštas nuo vaizdo, prieš tai dar praskridęs ore. Rodės beveik akrobatas, jei tik neskaitant neceremoniško nusileidimo ant subinės.
Nespėjo susigaudyti ar atsitraukti, kaip vėl buvo nublokštas. Ausyse spengė, o vienintelis kitas garsas buvo šnopavimas.
Sukaustytas baimės nė nesugebėjo pajudėti. Ar jam vaidenosi? Kas jį puolė? Kas?..
Kupidonas pašoko ant kojų, laiku atsitraukdamas, nes kažkas garsiai pratrepsėjo ten, kur jis ką tik gulėjo. Šūdas, šūdas, reikėjo veikti. Tespėjo pamatyti dirvožemyje įspaustas pėdas, kurios priminė šerno, kai kažkas jį nubloškė vėl.
Mėtomas ir vėtomas nė nespėjo galvoti, suprato tik tiek, kad su nematomu priešininku kovoti negali. Velniava, kodėl per Magiškų gyvūnų priežiūrą nesiklausė labiau?
- Bombarda! - suriko jis, pagal garsus spėdamas, kurioje pusėje padaras. Neatspėjo. Priešais esanfis medis susprogo, pažerdamas šiukšles ir nuoplaišas, o Kupidoną dar kart atakavo iš nugaros.
- Šūdas!..- iš nevilties suriko šeštakursis, - Colovaria! - dabar jau gerai nusitaikęs pabandė. Nieko, visiškai nieko. Turbūt galvos dabar nepasiekė tai, kad pakeisdamas nematomo objekto spalvą jo nepadarysi matomo.
Beliko vienas sprendimas. Kaip bepročiui imti lėkti per taką, kuris su kiekvienu žingsniu nyko, braunantis per šakas ir medžius. Vieną akimirką peršoko didžiulę rūpužę, bet nelėtėjo, nes vos už žingsnio skambėjo kažkieno trepsėjimas. Vis bandė laidyti visokius kerus, bet nė vieni neveikė ir jis tepaliko už savęs didesnę netvarką.
Už akių užkliuvo tai, kad už jo lyg varginga raudono kilimo versija, driekėsi kraujo šleifas. Bet... Jis nekraujavo. Vadinasi kraujavo padaras, vadinasi...
- Ferula! - ilgi binto raiščiai, lyg gyvačių galvos išsiveržė iš lazdelės, apsivyniodami aplink padaro koją. Tai nebuvo pats gudriausias planas, be to - vietoj sužeidimo padarą jis sugydė, bet dabar bent galėjo spręsti kur jis randasi, o ir negalėjai Kupidono kaltinti - kai tave vejasi kažkas ko nematai retai kada galvoje atsiranda "naudingų kerų vadovėlis"
Bet, nors dabar ir turėjo kaip matyti priešininką, bet jis dar nebuvo įveiktas. Monro sukliuvo už didžiulės, išsikišusios šaknies, tėkšdamasis veidu į purvą. Atsisukus greičiau negu šašlykui ant iešmo, tebuvo vienas likęs veiksmas:
- Depulso! - ore plūduriuojantis binto gabalas buvo milžiniškos jėgos nustumtas tolyn, bet netrukus vėl ėmė bėgti Kupidono link
- Jūs gal juokaujat...

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 162
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Tolesnis kelias atrodė įtartinai. Mergina buvo jau giliai miške, o pakeliui nesutiko nieko, net pelėdų ūkavimo nesigirdėjo. Nebuvo čia ir jokių vabzdžių, nekalbant jau apie rimtesnius gyvius.
 Ilgainiui net ir žvaigždžių šviesa dingo, teliko burtų lazdelės spindulys ir aklina tamsa kitur. Nora matė gal tik pusantro metro į priekį, viską aplink gaubė paslaptis. Nors buvo tylu it kape, tai visiškai neramino mažosios. Buvo taip tylu, kad net zvimbė ausyse nuo tos tylos, griaužiančios kaulus.
 Kalbant apie kapus... Nora jautė itin artimą mirties buvimą ir staiga jai toptelėjo, kad eina per kapines. Hm, nežinojau miške esant kapines. Bet, matyt, logiška, truputį bijodama pamintijo. Aišku, žinojo, kad ghuliai, gyvenantys kapavietėse ir mintantys žmogeliena bei zombiai yra mitas, tačiau vis tiek buvo kiek nejauku. Na, juk dažnai žinome, kad mažas voriukas nieko blogo nepadarys, bet nuo to mažiau nejauku nepasidaro.
 Ne, ji nebijojo. Buvo tik diskomforas ir staiga atsiradęs nerimas, kurio net negalėjo paaiškinti.
 Visgi po keliolikos žingsnių suprato, kad nerimą ir diskomfortą juto ne be priežasties. Ji įžengė į visai neblogai apšviestą ratą, iš visų pusių ją supo kapų žvakės. Nesmagi aplinka, juolabiau, kad tyla pasidarė dar tirštesnė, dar nesuvaldomesnė: ji ne tik juto savo kvėpavimą ir širdies dūžius, bet – galėjo prisiekti – girdėjo, kaip venomis srūvena kraujas.
 Net pati nepajuto, kai aplink ją susibūrė gera grupelė kažkokių gyvių. Pastebėjo juos tik išgirdusi itin aukštą balsą, rėkiantį ant jos. Apsižvalgė – ją supo gal tuzinas neaukštų, kokio metro ūgio būtybių. Jos buvo keistos ir, na, baisios. Tokios liesos, kad matėsi visi kauliukai, aptraukti pilka, susiraukšlėjusia oda. Kažkuo priminė namų elfus, tačiau neturėjo tokių didelių ausų, vietoj to jų snukius „puošė“ neįprastai ilgos nosys. Ir, pripažinkime, namų elfai yra gana mieli, o šitie sutvėrimai buvo paprasčiausiai bjaurūs.
 Kvidičininkė prisiminė, kad mama visad gąsdindavo erklingais, elfų porūšimi, mintančiais vaikais. Gera naujiena – šešiolikmetė jau nebe vaikas. Bloga – nuo to visai nepasidarė lengviau. O erklingai neatrodė ypatingai draugiški.
 – Kkkką čččia dddarrrai, žžmonnių mmmergaitttee? – nemaloniu balsu pralemeno vienas iš jų, – Vvvaikkams mmmišške pppavvojinggga.
 Ak, reiškias, jiems aš vis dar vaikas. Nuostabu, susijaudino Nora.
 Galbūt nereikėjo bijoti. Sutvėrimai buvo maži ir neatrodė labai grėsmingi, greičiau tiesiog šlykštūs ir nelaimingi. Tačiau jų buvo daug, o ji viena. Be to, vienas iš būrio staiga pasiuntė Noros pusėn strėlytę. Ji nespėjo nieko pastebėti, atsitokėjo tik pajutusi aštrų skausmą šlaunyje. Velnias.
 Netrukus į ją pradėjo lėkti daugiau strėlių. Šitas jau matė ir net pavyko visai vikriai nuo jų išsisukti. Matyt, kvidičo treniruotės vikrumui ir greičiui visgi nenuėjo perniek.
 Tačiau negalėjo taip stovėti vidury jų rato, laikas tiksėjo, o ji turbūt net nepriartėjo prie tikslo. Reikia kuo greičiau iš čia dingti, o prieš tai bent laikinai juos nukenksminti.
 Turėjo planą. Neaišku, ar pavyks, bet bent šioks toks planas jau buvo neblogai. Kai vėl pasileido strėlių lietus, ji paprasčiausiai griuvo plokščia ant šaltos žemės. Nereikėjo ilgai laukti: vos griuvusi išgirdo riksmą. Jos teorija pasitvirtino – jai užteko dingti iš strėlių trajektorijos, kad strėlytės nukeliautų kitoje pusėjė stovinčių erklingų link. Galiausiai baigėsi tuo, kad dalis jų nusižudė patys, mat akies krašteliu pamatė kelis kritusius padarėlius. Iš jų liesų krūtinių stirksojo mažytės strėlytės.
 – Petrificus Totalus, – sušuko ir vietoje sustingdė dar porą būtybių. Liko dar šeši.
 – Incendio, – uždegė po dar vienos poros kojų esantį krūmą, – Incendio! – pasiuntė ugnies kamuolį ir į vieną erklingą.
 – Tarantallegra! Ebublio! – bandė visus į galvą šaunančius kerus.
 Galiausiai liko tik trejetas erklingų, galinčių jai sutrukdyti. Nors tik trys, tačiau šitie buvo didžiausi ir neblogai įsiutę už savo brolių nužudymą, nors kai kuriuos tikrai nužudė patys. Nora pasileido bėgti.
 Būtybės bėgo paskui ją. Nors mažos ir trumpakojės, buvo neregimai greitos.
 – Impedimenta, – pabandė jas sulėtinti. Nepadėjo. O tada pabandė dar ir dar, – Impedimenta! Impedimenta! , – dabar erklingai bėgo jau lėčiau, tačiau vis dar svaidėsi strėlytėmis.
 – Melofors! Flipendo! , – vis dar mėtėsi kerais, nelabai atidžiai mosuodama lazdele.
 Sulėtinti erklingai liko kažkur toli gale, tačiau tą Norą pastebėjo tik pastačiusi koją ant vorų lizdo.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!

*

Neprisijungęs Mayra Wallflower

  • VII kursas
  • *
  • 509
  • Taškai: 124
  • Lytis: Moteris
  • Nusišnekėjimo meistrė, forumo narkomanė ir nešventas Jėzus
 Viskas atrodė kaip sapnas. Absoliučios ramybės būsenoje, Mayra stebėjo, kaip liepsnos bėgioja voratinklio gijomis, kol galiausiai išnyksta. Einant akmenuotu taku į priekį, medžių šakos susipynė ir uždengė dangų, sukurdamos savotišką tunelį. Pakėlęs akis į viršų negalėjai atrinkti, kur kurio medžio dalis - virš galvos tarsi kabojo sunkus šakų tinklas, o per tarpelius, kuriuos kartais dengdavo reta lapija, vis dar matėsi naktinio dangaus dalelės. Jausdamasi kaip žvėrelis spąstuose, Mayra smalsiai apsidairė. Lazdelės šviesa jai tik tiek ir tegalėjo padėti - aplinkui medžiai buvo tiesiog per tankūs, kad ji galėtų matyti daugiau nei pusantro metro aplink save.
 Atsargiai einant į priekį, vis daugiau matydavosi įvairių balkšvų voratinklių liekanų. Ar būtų galima juos panaudoti kaip tvarsčius? Nereikšminga mintis atėjo ir praėjo klastuolės tuščia galva. Takas vis dažniau staigiai sukdavosi staigiai į šonus, sukurdamas puikias vietas pasalai, tad tokiuose posūkiuose Mayra elgdavosi itin atsargiai. Mergina jau nebežiūrėjo į žemėlapį - buvo akivaizdu, kad kelias veda į vieną vietą - akromantulų lizdą. Kad ir kaip gerai klastuolė sutarė su Uždraustojo miško gyviais, vorus ji ruošėsi išsprogdinti jiems nespėjus mirktelėti nė viena akyte. Bjaurūs, plaukuoti padarai, brrr...
 Voratinklių vis daugėjo. Jais buvo apsupti medžiai, mirtini hamakai suposi tarp šakų, o prie Mayros batų lipo baltos gijos. Nepatenkinta, mergina pabandė nusilupti jas, bet voratinklis tik persikėlė ant klastuolės rankos. Tyliai nusikeikusi, juodaplaukė nusivalė gijas į kelnes ir apsidairė. Jautėsi kaip kokiam pasakų miške, tik ta pasaka, turbūt, buvo su nelabai gražia pabaiga. Medžiai, padengti voratinkliais, buvo mirtini spąstai. Kai kurios gijos ėjo ir per kelią, tad dabar jau naudodamasi savo pusiausvyra bei lazdelės šviesa, Mayra turėjo jas kažkaip apeiti. Juodaplaukė bandė save įtikinti, kad niekas į ją nežiūri aštuoniomis akutėmis. Susvyravusi, mergina tėškėsi nugarą ant žemės. Klastuolė iškart pabandė atsistoti, bet buvo įkliuvusi. Šiaip ne taip atplėšusi dešinę ranką su lazdele, ji norėjo panaudoti kokius kerus, kai išgirdo tylų caksėjimą. Mayra sustingo. Į ją žiūrėjo taip nelauktos aštuonios akytės. Akromantula, nusileidęs iš medžio, matyt nematė jokio reikalo kalbėti su taip kvailai į voratinklį papuolusia mergina ir grėsmingai artinosi prie jos. Eliksyro raminantis poveikis dar tęsėsi, nors pamažu ir silpo. Jei bijai tu voro - bakstelk jam po koja... Iš prisiminimų gilumų išplaukė vaikiško žaidimo eilutė, matyt kitos asmenybės pakišta kaip atrama. Nukreipusi lazdelę į akromantulos papilvę, Mayra tarė:
-Bombarda!
Voras gabalėliais dingo iš merginos akių. Nusibraukusi kažkokį skystį nuo veido, klastuolė sužiaukčiojo. Ir tikėjausi, kad šįkart nevemsiu... Eliksyro poveikis buvo beveik pasibaigęs ir Mayra juto, kaip ją pamažu užplūsta baimė. Paryškinus lazdelės šviesą, mergina dar pasivartė voratinklyje, kol išsilaisvino. Ji žinojo, kad jeigu dels - ją apims paniką ir užduoties nebeįvykdys. Dairydamasi aplinkui, klastuolė ieškojo kažko blizgančio. Voratinkliai dengė beveik viską, tad neapsikentusi mergina mostelėjo tardama:
-Incendio!
Ugnis godžiai rijo balkšvas gijas. Mayra lengvai dabar ėjo takeliu, atidžiai dairydamasi į šalis. Ir vis stengėsi negalvoti, kaip ją tuoj suvalgys didelis, storas voras. Ji visu savo kūno juto, kad tuoj ją užgrius nelaimė. Iš štai - kažkas voratinklyje žybtelėjo. Nukreipusi lazdelę į raktą, Mayra pabandė jį prisišaukti:
-Accio.
Raktelis nė nekrustelėjo - žinoma, kad buvo apsaugotas nuo kerų. Su Incendio apdeginus voratinklius, mergina pagavo raktą ir iškart įsidėjo į kišenę. Liko tik rasti kelią atgalios. Ir tada pasigirdo tylus caksėjimas ir pasirodė vorai iš visų pakampių. Liežuvis suveikė greičiau nei smegenys ir tuoj viskas aplinkui buvo paskandina Mayros iškerėtoje ugnyje. Prasisklaidžius dūmams, mergina dėjo į kojas.
 Bėgo užsimerkusi. Girdėjosi tik iš paskos sekantis tylus cak cak cak ir po merginos kojomis traškančios šakelės. Galvodama, kad atitrūko nuo vorų, klastuolė išsitraukė lapelį ir, nenustodama judėti, ieškojo savo kelio atgal.
 Medžiai retėjo, dangus šviesėjo ir Mayra, vienoje rankoje gniauždama pergamentą, o kitoje - vis dar šviečiančią lazdelę, išbėgo iš miško. Jai pavyko. Ji gyva. Išsiėmusi iš kišenės raktelį, mergina negalėjo patikėti savo sėkmė. Ir nukritusi ant kelių pradėjo klykti. Juk kaip nors reikia apsiraminti.

*

Neprisijungęs Kupidonas Monro

  • VI kursas
  • *
  • 76
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • The fact that you think I care amuses me.
Reikėjo galvoti greitai, arba bent greičiau negu galvojo dabar. Pagaliau atsistojęs ant kojų iš purvo, kuriame buvo it koks maišas sukritęs, vaikinas nukreipė lazdelę į sparčiai artėjantį gyvį. Burnoje pajuto kraujo skonį. Įsikando liežuvį.
Trys. Dvi. Viena. Šazam?
- Tarantallegra! - burtažodis nė nespėjo apsisukti galvoje, kai išsprūdo pro suskirdusias lūpas. Binto gabalas sustojo, o netrukus ėmė šokinėti, suktis ir kraipytis. Veide nejučiomis įsižiebė šypsena. Kitų žeminimas teikė neapsakomą galios jausmą, lyg jis būtų aukščiau visko, kaip lėlininkas, valdantis už virvučių traukomas marionetes, spresdamas jų likimus, kuris taip trapiai gulėjo jo rankose. Tereikėjo pagalvoti kokių dalykų galėtų padaryti su kitokiais užkeikimais...
Papurtė galvą. Negalėjo užsigalvoti. Bintui trūkčiojant ir girdintis kažkam panašaus į kriuksėjimą ar žviegimą, vaikinas išsitraukė pargamentą. Kelias dar nebuvo atsiradęs. Galbūt jam reikėjo nugalėti priešininką? Bet tai jau padarė. Galbūt reikėjo atskleisti kas tai per padaras? Niekaip nesugalvojo kokius kerus naudoti - spalvos keitimo kerai nepavyko, o laukti kol padaras savo noru, labai maloniai (cha, gal dar nusilenks, atsiprašys ir duos maišą galeonų?) atsivers į matomą.
- Velniava, - niekaip nesugalvojo ką daryti. Galiausiai suglamžė pargamentą, jau pasiruošęs išmesti, bet susivaldydamas. Kad ir kaip norėjo vaidinti, kad ir pats susitvarkys, buvo neblogai turėti ir planą B - susigrūdo suglamžytą popiergalį į kišenę. Šis staiga išsilankstė ir, Kupidono nuostabai, išplaukęs iš kišenės, tvojo jam galvon ir išsilygino, tvarkingai nusileisdamas vienoje iš priekinių kišenių. Kupidonas suniurzgė. Neužtenka kad jį daužo nematomi padarai, tai dabar jį daužo dar ir popiergaliai?
- Wingardium Leviosa, - pagaliau išlaisvindamas padarą nuo kančių, nutraukė šokio kerus Monro, palengva keldamas jį aukštyn. Ausis kliudė kriuksėjimas ir žviegimas, lyg kas skerstų kiaulę. Ką, kas nors netoli rengia BBQ vakarėlį?..
Susipratęs, kad garsą skleidžia jo keliamas padaras, lyg atsitokėjo. O čia ne tas... Tebas, Tabas... Kažkokia velniava iš t raidės, kur gali pasiversti nematomu? Kaip anksčiau nesusipratau?
Norėjo save iškeikti, bet susikaupęs toliau kėlė žvygaujantį padarą, žinoma, prieš jo valią, aukštyn. Priešais juodus, bauginančiai išsikraipiusius medžių kamienus bolavo skiautė binto, bylodama, kad vaikinas nenukreivaliojo.
- Tikiuosi moki skraidyti, bičiuli, - su beveik klastuoliui priderama šypsena, pareiškė švilpis ir nutraukė kerus, užkėlęs padarą ant didžiulės šakos.
Pargamente kelias nepasirodė, tad Monro ir nebelaukė. Teks kažką daryti pačiam.
Lengva ristele vėl grįžo tuo pačiu keliu kur atėjo - buvo malonu grįžti nuo aukštos žolės, kurioje slėpėsi storos medžių šaknys, ant siauro, beveik užaugusio takelio, bent jau žinojo, kad eina reikiama linkme.
Netrukus vėl išlindo ant didžiojo tako, kuriuo ėjo visą laiką. Dabar jis neleis tam pargamentui paskirti jam kvailų foninių užduočių, kurių vienintelis prizas buvo nubrozdinimai ir psichologinė trauma.
Aukštai iškėlęs galvą, bet visdar dairydamasis bet ko, kas jį sugalvotų užpulti (o prisidirbęs buvo daug kam), Monro ėjo tolyn.
Medžiai ošė ramiai, tarsi jis būtų piknike prie jūros. Tyla prieš audrą?..
Lazdelė neapšvietė tiek, kiek jam būtų patikę, bet galbūt tame buvo savų pliusų - jei mažai šviesos, tai jis turi didesnę tikimybę įsilieti į aplinką ir likti nepastebėtas šimtų akių, kurios galėjo sekti kiekvieną žingsnį.
Įkvėpė. Viskas kvepėjo sakais ir švariu oru. Dabar ėjimu jis beveik mėgavosi - šaltas, neseniai mišką užgulusios nakties oras maloniai vėsino žaizdas ir taršė nuo prakaito sulipusius plaukus, atgal į ritmą grąžino nuo įnirtingo bėgimo nuo to šernpalaikio, išsekusius plaučius. Taip, viskas buvo neblogai, o takas niekaip nesibaigė.
Kupidonas stabtelėjo. Ar tik jis nebuvo praėjęs to didelio akmens šalia vos pradėjusio stiebtis medelio? O ir ta pelėda, tupinti ant žemiausios plačialapio medžio šakos, atrodė tokia pati. Jis ką - ratais vaikščiojo.
Susiraukęs ir beveik išsigandęs, ristele pasileido pirmyn. Pelėdą praėjęs trečią kartą, įsitikino savo teorija. Bet... Jis nematė jokių įsukimų, kas reiškė, kad tai ne tas pats takas, kuriuo ėjo pirmiausia.
Šūdas.
Susiėmė plaukus, tempdamas juos, bandydamas numalšinti stresą ir nusiraminti. Gal sukti miškan? Ne, tik susibraižys, nes medžiai lyg prilipę vienas prie kito.
Paėjo dar kelis žingsnius. Visai žemai, apsupta tankių žolynų, kurių tikrai niekas žoliapjove netrumpino, žiojojo ola, o joje vos spėjo pamatyti dingstančias paskutines iš aštuonių porų kojų.
Aukso puodas, o gal labiau - vorų.

*

Neprisijungęs Nora Kühnemund

  • VI kursas
  • *
  • 162
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • certe cose poi succedono / non le puoi cancellare
 Iš po lizdo niekas neišlindo, tai gal visgi ne vorų gyvenvietė ten buvo. Tačiau po kelių žingsnių – jau taip. Tiesa, vietomis čia rūko dūmai ir matėsi nemaži ugnies pėdsakai, matyt, jau kažkuris iš čempionų bus čia pabuvojęs. Įdomu tik, klastuolė ar švilpis?
 Šiaip ar taip, Nora bus jau pavėlavusi.
 Viena vertus, visai neblogai – jai pačiai bus mažiau darbo, kai jau pusė padaryta kažko kito. Tačiau egzistavo ir kita medalio pusė, mat tasai čempionas (o gal net abu) galėjo pasidarbuoti ir su jos raktu. Kaip ji pati pasielgė praeitoje užduotyje.
 Kol ji taip mąstė, kur pradėti savo paieškas, iš po žemių atsirado ir lizdo savininkai – milžiniški vorai, bene arklio dydžio. Aišku, ne visi – buvo ir mažesnių, tačiau ir tie dydžiu nenusiledo jokiai katei.
 Nora, nors iš prigimties nebijanti vorų, šįsyk persigando.
 O arachnidai jau pamažu keliavo jos link, nenusiteikę leisti jai apieškoti visos jų gyvenvietės be kovos.
Mergina, nors ir panikoje, visgi žinojo esant burtus, galinčius padėti kovoje su voragyviais. Tik, kaip ir galima buvo tikėtis, ko ji išties ir tikėjosi nuo pat pirmos užduoties pirmų minučių, šitos žinios jai visiškai išgaravo iš galvos. Ar tik nebus ankstesnis nuovokos praradimas kaltas?
 Kažkur tolimoje sąmonės kertelėje prisiminė, kad keruose tikrai yra kažkas susiję su mokslišku vorų pavadinimu ir kažkas dar. O kas tas „kažkas“ – niekaip negalėjo prisiminti.
 Todėl, neturėdama kitos išeities, nutarė kovoti kitais būdais. Juk visi kerai iš galvos išgaruoti negalėjo!
 Pasirodo, galėjo.
 Ir štai ji stovėjo vidury vorų lauko, vienoje rankoje gniaužianti savo jau užgęsusią lazdelę, o kitoje laikydama pergamento lapą. Jos pusėn niekur neskubėdami, tarsi įsitikinę, jog jų pietūs (arba gal jau vakarienė) šiaip ar taip niekur nepabėgs, artėjo vorai.
 Nora pasileido bėgti, kovoti gi neturėjo kaip. Nutarė bandyti sėkmę – rasti tą raktą, o tada mauti kuo greičiau iš čia. Pasigailėjo nepasiėmusi su savimi kelių nugalėtų erklingų: galbūt vorai pasimaitintų dvėseliena ir bent laikinai atitrauktų jų dėmesį.
 Visgi neturėjo nė supratimo, kur to rakto ieškoti. Greičiausiai bus lizdo viduryje, už visų tų arachnidų. Kvidičininkė pasileido lanku, norėdama juos apeiti, tačiau neilgai trūko jos bandymai – vorai plaukė iš visų pusių ir apeiti juos nebuvo įmanoma.
 Galiausiai Nora nusprendė, kad neverta rizikuoti gyvybės dėl kažkokio rakto, reikia mauti iš šio miško. Tik dar dirstels į pergamentą, kad rastų kelią atgal. Tą ir padarė. Ir iš nuostabos net griuvo ant minkštosios. Mat ant pergamento lapo puikavosi būtent tas užkeikimas, kurio negalėjo prisiminti. O kuris dabar galėtų išsaugoti jos gyvybę.
 – Arania Exumai! – garsiai sušuko ir keli arčiausiai jos esantys voragyviai buvo nublokšti atgal.
 Nora pagavo įkarštį ir dabar jau svaidėsi kerais bene be pertraukos, net negalvodama apie kokių kitų burtų ar gudrybių panaudojimą.
 – Arania Exumai! Arania Exumai! Arania Exumai! Arania Exumai! – rėkė, kol paskutinysis voras nukrito ant žemės.
 Tačiau puikiai žinojo, kad šie kerai jų nenužudo, o tik atmeta ir laikinai dezorientuoja, nukenksmina. Jei dar kuris čempionas čia atsidurs po jos, jį pasitiks labai įsiutusių vorų armija, mat jau bus spėję atsipeikėti ir prisimins žmonių vaiką, taip juos patvarkiusi. Na, du zuikiai vienu šūviu – ir sau pagelbėjo, ir kitam koją pakišo.
 Tokios nuotaikos lydima nubėgo į gyvenvietės centrą – olą, būtent ten, kur manė esant raktą.
 Oloje buvo tamsu, tad pasišvietė lazdele. Prieš jos akis išdygo kalnai pulsuojančių lervų, iš kurių tuoj tuoj turėjo ristis žmogėdros voriukai. Apsidairė. Jokių voratinklių čia, beje, nesimatė, o Nora buvo įsitikinusi, kad būtent juose bus paliktas jos prizas. Nelaukdama, kol iš tų lervų išlįs alkani arachnidai, dūmė iš čia.
 Nuojauta, kad raktas turi būti čia pat, jos neapleido, o savo intuicija mergaitė pasitikėjo kaip niekuo kitu. Pradėjo itin atidžiai apžiūrinėti visą olą iš lauko pusėn ir netrukus pastebėjo visą voratinklių mišką. Jame iš tolo švytėjo raktas.
 Pasičiupo arčiausiai gulinčią medžio šaką ir, pasinaudodama ja kaip kardu, pradėjo mosikuoti per voratinklius, kad šieji neliptų prie veido. Pasičiupo raktą. Matė, kad pirmieji  nublokšti vorai jau pradėjo keltis, taigi kvidičininkė pasileido bėgti tolyn iš čia. Net nežiūrėjo į žemėlapį ar šiaurinę žvaigždę – galiausiai gi miškas kažkada baigsis.
 Ir ji buvo velniškai teisi.
ma n’atu sole cchiu’ bello oi ne’
‘o sole mio sta nfronte a te!