[Fasiras von Sjuardas]

   Patį erzino tai, kad atsiminęs ką nors iš tų laikų vis dar mažumėlę susierzindavo. Atrodė, kad per ilgai užsisėdėjo su tuo gedulu, per ilgai ir pats visas kaip juodvarnis lakiojo, per ilgai ir mintis uždangstęs juodomis drobėmis laikė. Kai tik pamėgino tai grąžinti į normalią padėtį, suprato esąs beveik neįgalus su tuo dorotis. Iš dalies netgi jo įniršis ir liūdesys tapo nemaloniai žalingais įpročiais, ne prastesniais už cigaretes, alkoholį ir narkotikus. Bet ne - negana šito, jis dar įjunko ir į migdomuosius. Būdamas tokio amžiaus ir tokiose pareigose. Kad kas ne kas užuosdavo jį esant maišytos rasės, pusvampyris žinojo ir mažumėlę dėl to pergyveno, bet kaip sugebėjo nuo žiniasklaidos nuslėpti tokį faktą, jam pačiam išliko mįsle. Galbūt viską amžinai slapstydamas jau viską dėliojosi pagal tam tikrą pasąmoningą tvarką? Gal maskuotė tapo tiesiog neatskiriama jo asmenybės ir gyvenimo dalim? Ar būdamas toks pats savo šešėliu prieš kitus, jis ir prieš save patį neprarado savo esybės?
   - Atleisk, - sumurmėjo, pastebėjęs virtuvėje atšalimą. - Ne, kaip sakiau, dabar aš būsiu Murrell'ų virtuvės šefas, - pabandė tai pasakyti kaip įmanoma iškilmingiau ir juokingiau, nors kaži, kaip jam ten pavyko.
   Iškart išsitraukė keptuvę ir veikiai suplakė tešlą, vidun improvizuotai primesdamas dar šio bei to neįprasto. Dabar jau griežtai ėmėsi maisto gamybos vienas. Gretai įkaitinus keptuvę ir meistriškai sukantis (reikia pastebėti ir rašytojo mokėjimą suktis, kai jis tingi pagooglinti mandresnius blynų receptus), po virtuvę pasklido kvapas, dėl kurio gerąja prasme stačiai nualpti galima.
   Visgi nors pusvampyris dirbo tylėdamas ir atrodė susitelkęs tik į Davinos pusryčius, jis karštligiškai kurpė planus, kaip atitaisyti tai, ką netyčia pridirbo. Deja, visos bet kiek smagesnės mintys dabar turėjo ir melancholiškąją pusę, mat auksaakis niekaip negebėjo išmesti iš galvos, kad tik dvi savaites besėdės Ispanijoje.
   Von Sjuardas beviltiškai tylėjo, svajodamas, kad bent blynų kvapas kažką pataisys. Ką dar beprotiško jis galėtų padaryti?
   Galvoje jau užgiminėjo viena idėja, tik kol kas jis nebuvo užtikrintas, kad to prireiks.

[Davina von Sjuard]

   Nuvijusi niūrias mintis šalin ir sugrįžusi į realybę suvokė, kad atmosfera virtuvėje pasikeitusi. Paskendę savose mintyse ir prisiminimuose sujaukė tai, kas tyrojo iki tol.
   -Viskas gerai,-leisdama suprasti, kad tai ne vien juodaplaukio kaltė, plačiai nusišypsojo,-ar tai reiškia, kad tavęs ieškoti nuo šiol turėčiau čia?-jūros mėlynumo akys susirado po virtuvę besisukantį jaunąjį von Sjuardą. Šio optimizmas ir pasiryžimas vykdyti tai, ką pasižadėjo, kėlė nuoširdžią šypseną.
   Buvo smagu matyti mėgstama veikla užsiimantį pusvampyrį, kuris nebebuvo tasai nepatiklus ir niūrus Anglijos ministras.
   Žaviosios lankininkės pilvas sugurgė vos tik vilkiška uoslė užuodė tą pasakiškai tobulą blynų aromatą. Marta dažnai ruošdavo mėlynakei jos mėgstamiausią patiekalą pusryčiams ir visuomet šio aromatas užburdavo, bet tai ką gamino Fasiras - buvo kažkas nepakartojamo.
   -Kvepia nuostabiai,-nekaltai šyptelėjusi dėl sugurgusio pilvo žengė kelis žingsnius viryklės link. Žvilgsnis įsmigo į dailiai atrodančius idealiai apvalius būsimus pusryčius.
   Kelias akimirkas atidžiai stebėjusį vaikiną, kuris, tiesa sakant, vertė jaustis kiek nejaukiai, mat nebuvo pratusi, kad kažkas kitas apart Martos ar motinos gamintų, nusprendė paruošti antrąją pusryčių dalį. Pasiėmusi kelis bananus ir šilauogių saujelę bei gerai išmaudžiusi šiuos vandenyje ėmėsi bananų pjaustymo.
   -Beje, gavai laišką, tėtis jį paliko tavo kambaryje,-prisiminusi, kad vos prieš kelias dienas peleėda sugrįžo su laišku, nežymiai šyptelėjo.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Šią savaitę - taip, - patvirtino Fasiras.
   Galbūt tai ir nebuvo pati geriausia idėja priešpaskutiniajai savaitei praleisti, bet geresnių idėjų juodaplaukis neturėjo. Juolab, kad kitą, pačią paskutinę ir turbūt liūdniausią, jis galės praleisti dar kitaip. Galbūt įvyks pažadėtosios lenktynės su Davina, galbūt šiek tiek laiko ir dėmesio nuvogs pasiruošimas grįžti pilnam darbui į ministeriją bei daiktų susikrovimas.
   Į pagyrimą Fasiras tik šyptelėjo. Kai šviesiaplaukė pati pradėjo pjaustyti vaisius, jis sudvejojo, ar verta jai šitai leisti. Ne todėl, kad bijotų netikėto sprogimo, o todėl, kad tokiu būdu jis nepilnai ištesėtų pažadą. Visgi nusprendė leisti jai šitai pasidaryti, kadangi užmatė jos veide tam tikrą nejaukumą.
   - Taip, jau mačiau ir perskaičiau, - linktelėjo galva von Sjuardas. - Gaila, kad neatsivežiau čionai savo pelėdos ir jūsiškė neturėjo ramybės, - vyptelėjo jis.

[Magijos ministerijos mūšio pradžia]
   Tai buvo paprasčiausias eilinis trečiadienis. Viena iš paskutinių popiečių, kuomet Fasiras sėdėjo už stalo su Murrell'ais ir vaišino juos dar vienu egzotišku pyragu. Šiek tiek liūdnas, bet gražus atsisveikinimo laikas. Visi vienaip ar kitaip šypsojosi, aptarinėjo savo dienas ir tolimesnius planus, besiruošiantis išvykti svečias dar paprašė muzikinio Davinos surengto vakaro - galbūt pavyktų kaip galima greičiau.
   Pirmiausia atšuoliavo kiškis gynėjas. Ministras iš pradžių nė nesugaudė, kad tai nėra gyvūnas iš mėsos ir kraujo, todėl krūptelėjo, šiam pradėjus mauroti.
   - FASIRAI, PO VELNIŲ, NEŠK SAVO SĖDIMĄJĄ Į MAGIJOS MINISTERIJĄ, KOKS VELNIAS LIEPĖ TAU TAIP ILGAI DINGTI? JEI NUTIKS KAŽKAS BLOGO, AŠ TAU NĖ UŽ KĄ NEATLEISIU, NIEKAD, - skelbė piktas ir išsigandęs moteriškas balsas ir tik po minutėlės šoko von Sjuardas sugebėjo identifikuoti, jog šį gynėją atsiuntė Elridė Endlercat, baltaplaukė buvusi Grifų Gūžtos Burtų trikovės turnyro čempionė. Juodu siejo nemažai: pirmiausia jie dar kartu mokėsi ir murkdėsi Hogvartso ežere (bei buvo užstrigę saloje), vėliau jis ją faktiškai išgelbėjo nuo sušalimo ir klaikios problemos Londone, dar vėliau dėl jos močiutės ir tėvų netekties ją globoti apsiėmė Fasiro krikštatėvis Edgar. Galiausiai mergina kurį laiką dirbo Septintojo lygio departamento galva, tik jau senokai buvo iš darbo išėjusi.
   Tad visų pirma juodaplaukis pamanė, jog aurorai sugavo Edgar'ą Jeffter'į, prieš pusmetį pasikėsinusį į jo gyvybę. Bet po pusvalandžio atskridusi ministerijos pelėda reikalus išpainiojo.
   „Gerbiamas Fasirai von Sjuardai“, - buvo pradėtas laiškas skubia rašysena. „Gailiuosi, turėdamas sudrumsti jūsų poilsį ir privalėdamas pranešti apie tai, kad ministerijoje vyksta mūšis“, -ministro rankos pradėjo lengvai kratytis.
   - „Tikėdamasis jūsų sąmoningumo užtikrinu, jog situacija yra valdoma. Dėl jūsų paties saugumo jums griežtai draudžiu grįžti į Londoną. Kalvinas Vagneris“, - garsiai skaityti užbaigė Fasiras.
   Nuleido akis į stalą - ūpo pyragui jau visai nebebuvo. Viljamas, vykdydamas štabo nurodymus saugoti von Sjuardą, į mūšį neišvyko, bet blogos nuojautos kamuojamas Fasiras atsistojo, atsiprašė Murrell'ų šeimos ir nuėjo į savo kambarį - susikraus lagaminą ir pasiruoš kelionei, išvyks iškart, kai tik bus kviečiamas.
   Atslinkus vakarui, jis nebeturėjo nei jėgų, nei ūpo nusileisti laiptais žemyn, dar labiau jį nervino informacijos iš mūšio trūkumas bei neseniai gauta Mionos balso žinutė per gynėją.

[Davina von Sjuard]

   -Dar kelios dienos su tokiais pasakiško skonio pyragais ir nuo kėdės nebepakilsiu,-mėgaudamasi burnoje tirpstančiu, vis dar gana šiltu pyragu, jaunąjį von Sjuardą šypsena apdovanojo rudaplaukė.
   Atsakydama į motinos žodžius žavioji lankininkė tik plačiai nusišypsojo. Nors pyragų mėgėja nebuvo, tačiau Fasirui perėmus jų virtuvę ir kasdien darbuojantis, neabejojo, kad su pyragais atsigriebė už visus prabėgusius metus. O geriausia buvo tai, kad pyragai kiekvieną dieną darėsi vis skanesni.
   -Ar įmonė netrukus bus parduota?-prisiminusi tėvų pokalbį, kurį nugirdo visai atsitiktinai po daugiau nei mėnesio, susidomėjusi pažvelgė į vyriausią šeimos atstovą.
   -Taip, po kelių dienų pasirašysim dokumentus,-linktelėjęs įsidėjo paskutinį pyrago gabalėlį.
   -Negaliu patikėti, kad tai, kas užimdavo tiek daug laiko, tiesiog išnyks,-nors žodžiai nuskambėjo gana liūdnai, tačiau Klaros balse galėjai justi nuoširdų džiaugsmą. Na, žinoma, dabar ji galės daugiau laiko skirti tapymui, o abu daugiau laiko praleisti su vienturte dukra.
   Pravėrusi rausvas lūpas jaunoji ispanė šyptelėjo ketindama atsakyti, tačiau jūros mėlynumo žvilgsniui užfiksavus kiškį, šios prasivėrė iš nuostabos. Netrukus ir akys apsibaubė nuostabos šešėliu. Išsigandęs ir piktas balsas privertė likti šoke visus buvusius kambaryje.
   Kiek nerimaudama Davina pakreipė galvą į juodaplaukį. Sutrikimas ir šokas vis dar šmėžavo šio veide. Visai netrukus situaciją pablogino gautas laiškas.
   Žvilgsnis akimirksniu nuslydo į stalo gale sėdintį Vilijamą prašydamas pagalbos, deja, šis, regis, taip pat buvo šoke. Žinodama, koks darbas svarbus Anglijos ministrui šviesiaplaukė liūdnai žvilgtelėjo į šį. Nežinojo, ką derėtų pasakyti. Nė nežinojo, kaip reaguoti. Nežinojo, kaip reaguos Fasiras. Suprato tik tai, kad viskas gali pasikeisti akimirksniu.
   Ir pasikeitė. Valgomajame nuskambėjo niūrus atsiprašymas. Netrukus kambaryje liko viena siela mažiau.
   -Fasirai...-neketindama šiam leisti panikuoti vienam atitraukė savo kėdę, tačiau pajutusi šiltą delną ant savojo liko sėdėti. Vilijamo akyse aiškiai spindėjo prieštaravimas tokiam dukros veiksmui.
   -Jam reikia pabūti vienam,-vyriausias šeimos atstovas puikiai suprato, kaip jautėsi jų svečias, ir pats ne kitaip jautėsi, deja, vargiai galėjo, ką pakeisti.
   Nenoriai linktelėjusi ir likusi kambaryje Davina nudelbė žvilgsnį į puodelį su arbata.
   Matydama tokią padėtį vadeles į savo rankas perėmė Klara. Ėmė kalbinti likusius šeimos narius. Ir nors mergina mąstė apie tai, kaip jaučiasi Anglijos ministras, stengėsi neapvilti motinos ir įsitraukė į pokalbį. Netrukus prie šio prisijungė ir vyriškis.
   Iškentusi velniškai ilgai bėgusias kelias valandas ir pagaliau sulaukusi, kai laikrodis ėmė mušti vienuoliktą, užlipo laiptais į savo kambaryje.
   Laiptų viršuje stabtelėjo svarstydama, kad galbūt visgi derėtų užsukti pas jaunąjį von Sjuardą, tačiau nusprendusi, kad vyriausias šeimos narys buvo teisus ir geriausia bus pasikalbėti ryte, pravėrė savo kambario duris.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Fasirai, neturiu daug laiko, tad klausyk labai atidžiai. Nedrįsk grįžti. Nemėgink kelti kojos į Ministeriją ar išvis į Jungtinę Karalystę. Dink ir iš ten, kur esi. Ianas su savo kariauna čia. Niekam čia nesaugu. Gerai užsimaskuok. Man neberašyk. Nepranešk, kur būsi. Niekam. Saugokis, jie tave medžioja. Kartoju darsyk: nedrįsk grįžti.
   Sidabrinis žirgas išblėso, greitakalbe išbėręs labai jau savotišką lopšinę. Fasiras susikrovė šmutkes į lagaminą ir atsisėdo ant lovos, karštligiškai svarstydamas, ką dabar jam daryti. Iš Vagnerio žinių nebebuvo, o po jo laiško atėjęs Mionos Heros gynėjas situacijos nepalengvino.
   Pusvampyris nuėjo miegoti, kai jau kiek aprimo - apie pirmą valandą nakties. Vis dar jautėsi šiek tiek kaltas, kad taip staigiai išėjo iš valgomojo ir praleido galimybę pavakaroti su Davina, bet...

   – NEŽUDYKIT JŲ! – sienos beveik prasiskyrė nuo jo riksmo.
   Nuo to garso visas perbalęs pabudo pats.
   Priešais jį ant lovos krašto sėdėjo Helijus Lordesas. Tabalavo kojomis, taip tyliai stuksendamas į lovos kraštą. Tuk tuk tuk.
   – Helijau, – sušvokštė Fasiras, atsisėsdamas lovoje. – Helijau, kodėl tu ne pas mamą? Tu negražiai pajuokavai, ji dabar liūdi...
   – Kas ten per skylė sienoj, krikštatėti? – sukikeno Lordesas. Pusvampyris nutirpo.
   – Atleisk, aš neturėjau taip...
   Raudonos Amikos sūnaus akys nebežvelgė į jį atlaidžiai. Jis išsižiojo, bedantė jo burna priminė psicho nasrus...
   Betgi Fasiras išgelbėjo jo mamą! Įvykdė teisingumą... Kas ten buvo su ta prakeikta šluota? Fasiras daugiau niekada neskris ant šluotos, ne, niekada niekada, atsisakys kvidičo. Atsisakys, jis jų nenusipelno...
   – Bet tu nusipelnai mirti, krikštatėti.
   Penkiamečio balsas buvo susitrejinęs ir skambėjo klaikiai.
   – Žinau... Žinau...
   Fasiras sunkiai atsitiesė ir atsisėdo ant lovos. Ištiesė delną, norėdamas jį padėti Helijui ant peties. Helijus nenumanė, kaip krikštatėvis jį mylėjo. Ir Amika nenumanė. Abudu jie buvo jo šeima, kurios – kaip netikėtai von sjuardiška – jis nesugebėjo išsaugoti.
   Priešais jį Helijaus nebebuvo.
   – Ministerija dega, ministre, – pašaipiai išdeklamavo į sieną atsirėmęs Ravenas. Juokais pabaksnojo pirštu į savo laikrodį ant rankos. – Tavo sąžinei, kaip ir kadencijai, amen. Palikai šalį laiku.
   – Po Edgaro... Vagneris, aš nebebuvau pajėgus, Ravenai...
   – Tarsi labai tu juo pasitikėtum, Fasai, – Ravenas šelmiškai pamerkė akį. – Sumautas pats žinai kas.
   Fasiras niršo.
   – Aš jais pasitikiu, Venai, – suurzgė. Ravenas tyčiodamasis išpūtė akis ir priglaudė delnus prie skruostų – vajė, kaip baisu. – RAVENAI, TU NEIŠMANAI POLITIKOS.
   Solveiga atėjo nuo lango pusės ir apkabino Fasiro brolį dvynį, taip tyliai išreikšdama palaikymą jam. Prieblandoje žibėjo pusvampyrės akys. Raudonos, kaip visada. Fasiras kassyk jas pamatęs atsimindavo savo baimes ir įtarinėjimus.
   – Tu irgi, Fasirai, – už nugaros nuskambėjo Amikos balsas. – Anei velai pamaitinti netinki, – sukikeno, padėdama galvą jam ant peties. Nuo tų žodžių sutrūkčiojo skrandis.
   – Bus sąžiningiausia, jei aš... Jei... – Fasiro balsas drebėjo, nesugebėdamas garsiai išreikšti tos minties. Raveno žvilgsnis sušvelnėjo.
   – Būsim kartu ten, – svajingai užvertė galvą aukštyn. Šeimos aktoriukas.
   Fasiras sudrėkusiomis akimis žvelgė į prarastąją šeimą, taip gražiai susibūrusią priešais jį. Natalie, Ravenas, Huginas, Solveiga, Helijas ir – paskutinysis iš jų – Muninas.
   – Aš turiu... – tarė jis, žengdamas prie lagamino. Mažiausioje kišenėlėje buvo įsidėjęs auksinę vaistų nuo gyvenimo kapsulę.
   Kaip kvaila, kad jis dar murkdėsi su tais migdomaisiais! Juk pats paprasčiausias sprendimas visuomet buvo jo rankose. Tėvukas parūpino, geras tėvukas. Kvailas tik jis, jaunasis von Sjuardas, nesugalvojęs trumpiausio kelio pas savo šeimą, turėdamas ir kelią, ir transportą paruoštą.
   Jis pasigrožėjo pirštuose laikoma auksine, žėrinčia kapsule.
   – Aš ateinu pas jus, – sušnabždėjo ir nurijo nuodus. 

[Davina von Sjuard]

   Kambaryje, kaip visuomet, tvyrojo švelnus kvepalų aromatas. Pro langus į kambarį liejosi nakties tamsa. Viskas skendėjo tamsoje.
   Uždariusi duris ir įjungusi naktines lemputes virš lovos, atsirėmė į duris. Ji nerimavo. Kad ir kaip mėgino nustumti mintis apie Fasirą šalin, nepavyko. Visas kūnas buvo prisisunkęs nerimo ir baimės.
   Giliai įkvėpė užmerkdama akis. Kūnas atsipalaidavo, bent jau kiek buvo įmanoma tokioje situacijoje. Kelias akimirkas taip ir stovėjo. Dvaras nurimo. Juodplaukio kambaryje, kaip ir tėvų, bei kituose tvyrojo ramybė.
   Iškvėpusi sušilti spėjusį orą atsimerkė. Nužvelgė savo kambarį, tebeskendintį prieblandoje. Nenoriai atsitraukė nuo durų. Žengė kelis žingsnius. Stabtelėjo. Pakreipė galvą durų link. Tebesvarstė apie galimybę aplankyti visus šiuos mėnesius draugiją palaikiusį vaikiną. Prigavusi save ir vėl mąstant apie jį vos matomai papurtė galvą.
   Jam reikia pabūti vienam.
   Ataidėjo vyriausio šeimos atstovo balsas. Ir su šiuo mergina nesiginčijo. Pasiėmusi pižamą pasuko į vonios kambarį, o atsigavusi lėtais žingsniais pasiekė lovą, kurioje patogiai ir, regis, devintą sapną sapnuojantis, gulėjo dryžuotasis namų gyventojas.
   Atsargiai, stengdamasi neprižadinti savo augintinio, įsitaisė minkštuose pataluose. Užsimerkė. Aplink tvyrojo tamsa. Atsimerkė. Laikrodis rodė po vidurnakčio. Tyliai atsidususi apsivertė ir vėl užsimerkė, tik šįkart ketino iš tiesų užmigti.
   Minutės virto valandomis, bet galiausiai šviesiaplaukei pavyko bent jau užsnūsti. Deja, neilgam.
   -Nežudykit jų!-balsas sudrebino sienas. Šalia miegojęs katinas taip pat pabudo pakildamas kelis metrus į viršų.
   Staigiai atsimerkusi ir atsisėdusi apsidairė. Kambaryje karaliavo tamsa ir mirtina tyla...Iš pirmo žvilgsnio. Įsiklausius galėjai suprasti, kad taip nebuvo. Kažkas kalbėjo, tačiau ne jos kambaryje, o Fasiro. Skambėjo tamsiaplaukio balsas.
   Nieko nelaukdama, nė nesvarstydama, kad įsiveržti į vaikino kambarį dėvint pižamą ir nieko nepranešus, nedera, bėgte pasileido jaunojo von Sjuardo kambario link. Belstis ir mandagiai prašytis į vidų nebuvo laiko. Baimė ir siaubas užvaldė ne vien mintis, bet ir merginos kūną.
   Pravėrusi duris įbėgo į vidų surasdama jungiklį ir įžiebdama šviesą kambaryje. Anglijos ministras, regis, kalbėjosi su kažkuo, ko iš tiesų nebuvo.
   -Fasirai,-pribėgusi prie juodaplaukio stabtelėjo vos per žingsnį nuo šio. Jūros mėlynumo akys buvo apimtos siaubo, panikos. Rankos, kaip ir visas jaunosios ispanės kūnas, drebėjo.
   -Fasirai, pažvelk į mane,-švelniai uždėjusi rankas šiam ant skruostų pabandė, kuo švelnesniu ir ramesniu balso tonu sugražinti vaikiną iš ten, kur šis klaidžiojo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Vidury kambario, į kurį ką tik įpuolė Davina, stovėjo basas ir beveik visai išprotėjęs Magijos ministras. Dievaži, dėl tokios nuotraukos pusė Britanijos laikraščių parduotų visų savo darbuotojų sielas.
   – Mama! – Fasiras šūktelėjo, sunkiai tikėdamas vaizdu priešais jį. Natalie Kavendiš jo vizijose pasirodydavo retai.
   Jei tik būtai priėjęs arčiau ir pažiburiavęs (kas, beje, pačiam pusvampyriui į akių sveikatą išėję nebūtų) prožektorium į veidą, būtai galėjęs išvysti, kaip klaikiai išsiplėtę buvo vyzdžiai. Kiauros bedugnės, beveik kaip čigonės akys arba Lietuvos skolos Europai. Savotiškai žavingas vaizdelis, bet tik stebint per atstumą ir nesant su tuo susijus.
   – Kodėl išėjai? Aš galvojau, kad Sorenas... – jis kalbėjo kiek nusivylusiu, bet šiltu balsu.
   Jei tik dabar jo balsas būtų materializavęsis, jis būtų kažkas glotnaus ir švelniai švytinčio bei žėrinčio.
   – Jūs nespėjot, ir Muninas, ir... – balsas tyko, tyko, tyko. Ką sumurmėjo vėliau, ir girdėti jau nebebuvo įmanoma.
   Sąmonei netikėtai prablaivėjus von Sjuardas nudelbė akis ir pasilenkė, rankomis įsiremdamas į kelius. Plaučius kažkas suspaudė – gal nuodai jau dirbo tai, kam buvo sukurti – jis trūkčiojančiai įkvėpė oro ir sunkiai atsiduso. Užsimerkęs perbraukė delnu per kaktą, išpiltą šalto prakaito.
   Visa tai buvo taip beviltiška ir beprasmiška... Jis praleido Ispanijoje keturis mėnesius, o vos tik kiek susinervinęs vėl buvo vidinių demonų murkdomas košmarų pelkėse. Keturi mėnesiai laiko švaistymo - ir viskas veltui.
   Atsitiesęs sudvejojo, ar priešais jį bestovinti Davina buvo reali, ar visgi tik dar vienas užnuodyto proto siurprizas, tuoj pat virsiantis į ką nors baisaus. Kaip sunku atskirti realybę nuo iliuzijos... Kaip tai išvis įmanoma?
   Liūdna, bet to išsiaiškinti jau nesuspės.
   „Realybė yra subjektyvi“, – pasakė sau ir pamanė, kad po tokių idėjų jam nedaug trūksta iki didžiųjų praeities filosofų.
   Išmąsčius tokią kietą teorinę tezę, jau buvo galima ją pritaikyti ir tikrame gyvenime. Kad ir kaip katastrofiškai tai subalamutina visą filosofijos grožį ir pakylėtumą. Dabar pat galima paskirti tylos minutėlę sveiko proto mirčiai pagerbti.
   Jis palinko, švelniai priglausdamas savo lūpas prie josios.
   Visai neblogai prieš paliekant pasaulį dar šiaip bei taip juo pasidžiaugti.

[Davina von Sjuard]

   Tuščios ir bejausmės akys... Netgi nepasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris po šydu spindėjo pirmosiomis dienos, buvo dingęs. Dingę buvo viskas. Fasiras matė tai, ką kūrė jo protas.
   Kambarį sudrebinus vyriškosios lyties atstovo balsui, kuris beviltiškai kvietėsi motiną, bandė paaiškinti, merginos kūnas savavališkai dar kartą sudrebėjo. Širdis krūtinėje, atrodė, iššoks. Baimė ir siaubas. Viskas, kas liko iš keturių mėnesių.
   -Fasirai...-net balsas keistai drebėjo. Jūros mėlynumo akys tapo liūdnos. Į gintarines žvelgė neapsakomai giliai. Tarsi bandydamos surasti vandenyno dugne nugrimzdusi Anglijos ministrą. Iškelti šį į paviršių.
   -Prašau...-jau beviltiškai sušnabždėjusi nuleido rankas. Akimirką užgesusi viltis suliepsnojo.
   Juodaplaukis pasilenkė giliai įkvėpdamas. Paprastas veiksmas dabar reiškiantis tiek daug. Kiek lengviau atsikvėpusi Davina tebežvelgė tomis pačiomis liūdnomis akimis. Turbūt pirmą kartą per ištisus keturis mėnesius dailių bruožų veidą visiškai apleido šypsena, o iš jūros mėlynumo akių dingo bet koks džiaugsmo žiburėlis.
   -Fasirai, aš čia, šalia...-abejodama, kad jaunasis von Sjuardas tikrai sugrįžo į realų pasaulį tyliai pratarė.
   Akimirką pamanė, kad geriausia būtų pakviesti vyriausius dvaro gyventojus. Tėvai neabejotinai žinos, kaip elgtis, jie visada rasdavo išeitį... Bet viskas apvirto aukštyn kojom.
   Pajutusi auksinių akių savininko lūpas ant savųjų kiek sutrikusi žengė atatupsta. Baimę ir siaubą akimirksniu pakeitė sutrikimas. Kurį laiką mergina žvelgė tomis pačiomis giliomis akimis paprasčiausiai tylėdama. Nežinojo, kaip turėtų reaguoti į viską, kas ką tik nutiko. Galiausiai nustūmusi visas mintis į šalį, nužvelgė vaikiną norėdama būti tikra, kad šio haliucinacijos pasibaigė.

[Fasiras von Sjuardas]

   Stovėjo, lūkuriuodamas, kol Davina virs krankliu geležinėmis plunksnomis ir degančiomis akimis. Pažvelgė pro langą, bet čia tik užuolaidos taikiai plėvesavo nuo nedidelio naktinio vėjo. Fasiras atsiminė, kaip vakare buvo nusprendęs įleisti vidun šviežesnio oro, tik regimai šitai jo minčių neatšviežino.
   „Ne haliucinacija“, - suvokimas tvokstelėjo kaip karštis, kai palenki asilišką galvą virš verdančio bulvių puodo. Ji per ilgai stovėjo, sutrikusi žvelgdama į jį. Tai, ką čia prisidirbo, jau panašėjo į košmarą.
   Nors ar yra skirtumas? Jis greit mirs.
   Iškaitęs velniškai gailėjosi, kad nuodai veikia taip lėtai. Ar čia Sorenas šūdą primalė, ar čia jis per ilgai juos turėjosi nenaudojamus? Galėjo primesti į tą viralą sidabro - tebūnie, skausmingiau, bet užtikrintai veiksminga. O kapsulė žibėjo auksu, niekam nereikalingu, nenaudingu, neįdomiu. Dar blogiau - nuodai prieš mirtį jį vertė jaustis labai gerai ir mąstyti kaip niekada blaiviai ir aiškiai.
   - Atleisk man, - atsidusdamas sušvokštė, negalėdamas nei akių pakelti. Retas kas sugebėtų per paskutiniąsias savo gyvenimo minutes amoralumo dalgiu nusišnioti visą savo dabotą ir puoselėtą reputaciją. Na, gal ne taip jau ir puoselėtą, bet...
   „O gal aš jau miręs?“ - toptelėjo jam, bet, nužvelgus visą šitą fantastišką kambarį, gana šviesią naktį už lango ir priešais jį bestovinčią Mis Ispaniją, taip nepasirodė. Jis netikėjo, kad galėtų papulti į rojų. Tikrai neturėjo už ką. Jokio šviesos spindulio ilgame jo darbų sąraše. Jis praganė savo sielą, jis prarado savo šeimą, jis atsakingas už savo krikštasūnio mirtį, jis įsisuko į politikos mėšlus, jis pasidavė migdomųjų pagundoms... Vardyk ir vardyk, bet esmė lieka visiškai aiški - šėtonas jo laukia kaip labai seno draugo. Išskėstom rankom, džiugiai žibančiom akim ir su stiklu degtine praskiestos smalos.
   - Aš galvojau, kad tie košmarai baigėsi, - patylomis iškvėpė ir atsisėdo ant lovos. - Atleisk, - sumurmėjo vėl. - Geriau grįžk į savo kambarį, - burbtelėjo.
   Idiotas. Tikėjosi, kad dešimtį metų augę ir klestėję vidiniai monstrai bus sunaikinti per kelis mėnesius pasibuvimo kitoj aplinkoj.
   Bent jau jie mirs kartu su juo.

[Davina von Sjuard]

   Kurį laiką kantriai tylėjo leisdama juodaplaukiui pilnai sugrįžti į realybę įsitikinti, kad tai tikra, kad viskas, kas ką tik nutiko, nebepasikartos, bent jau ne šiąnakt.
   Pro paliktas praviras balkono duris į kambarį įsiveržė šviežias vėjo gūsis. Švelniai bronzinė oda pašiurpo. Galbūt ispaniška žiema šiais metais nebuvo viena šalčiausių, tačiau naktys tikrai nepasižymėjo šiluma, todėl kūnas automatiškai sureagavo į pasikeitusią temperatūra, ypač, kai buvo dengiamas tik šilkinės pižamos.
   Pliusas buvo tas, jog pašiurpusi oda privertė atkreipti dėmesį į tai, kad nustojo drebėti. Įsitikinimas, kad Fasiras sugrįžo iš tik jam matomo pasaulio, leido bent šiek tiek nurimti.
   -Tu dėl to nekaltas,-liūdnai šyptelėjusi vos girdimai pratarė. Žinojo, ką ministerija reiškė Anglijos ministrui. Puikiai suprato jo reakciją, deja, nė nenumanė, kad tokie pokyčiai taip stipriai pablogins sveikatą. Privers sugrįžti nuo nulio, o galbūt dar blogiau... Dabar auksinių akių savininkas atrodė pažemintas, sugniuždytas, palaužtas ir vienišas. Ir viskas vos per kelias akimirkas...
   Juodaplaukiui ėmus kalbėti ir atsisėdus ant lovos Davina nieko neatsakė, paprasčiausiai papurtė galvą. Ne, išeiti ji neketino, tik ne tuomet, kai matė tai, kas kankino jaunąjį von Sjuardą.
   Žengusi kelis žingsnius atsiklaupė priešais košmarų iškankintą pusvampyrį. Veide įsižiebė nežymi liūdna šypsena.
   -Nepaliksiu tavęs vieno,-kilstelėjus galvą jūros mėlynumo akys susirado auksines. Liūdnas ir palūžusias, visai, kaip ir pats juodaplaukis.

[Fasiras von Sjuardas]

   Pagaliau išgirdo ramų jos balsą, jau nesuterštą haliucinacijų ir proto neaplipdytą košmariškais garsais. Net nežinojo, ar jos balsas jį labiau ramino, ar gniuždė. Pajuto, kaip į šoną ir sprandą tvokstelėjo vėsesnio oro srovė.
   - Kažin, - dvejodamas burbtelėjo.
   Be abejo, dabar ji galvojo, kad jis taip iš proto eina tik dėl ministerijos. Jis niekada ir nepasakojo apie savo prakeiktą giminę ir apie Antrąjį Hogvartso mūšį. Kai jis įvyko ir didžioji šeimos dalis išsisklaidė po pasaulį pelenais, mėsos puvėsiais ir kaulais, Davina dar nesimokė Hogvartse. Nors gali būti, kad ji girdėjo apie nelaimingą visada juodą vargšelį von Sjuardų dvynuką.
   Betgi niekas negirdėjo, kad jų mamos kaulais bepročių klanas patręšė žemę. Kad vienas jų pasiuntinys mėgavosi, tą žinią taškydamas kaulų artimiesiems. Fasiras susiraukęs nudelbė akis žemyn, kai suprato, kad niekada apie tą pasiuntinį plačiau nepagalvojo. Džeimsas Greywindas, štai, koks buvo to jaunuolio vardas. Kai jis pereidavo koridorium, viskas užsmirsdavo trejopa rase, suterštu krauju ir įkalintomis prigimtimis. Sumaišyti vendigą, vampyrą ir vilkolakį būtų lygu sumaišyti ugnies, žemės ir vandens esybes - su magija tikrai įmanoma, bet koks pažeminimas, kokia šventvagystė, kokia proto išdava.
   Gaila, kad nebepavyks susirasti Greywindo pokalbiui. Fasiras atsiduso, bandydamas susitelkti į paskutines sau likusias minutes - o laikas ėjo kažkaip keistai lėtai.
   Davinai atsidūrus prieš jį, juodaplaukis nežymiai papurtė galvą. Norėjo darsyk paprašyti, kad ji išeitų, bet visgi pamanė, kad, kadangi jau jam liko tiek nedaug, tai galėtų tą likusį laiką praleisti su būtybe, kuri šitam dvare jam tiek daug dovanojo. Paskutinis gražus potyris prieš nardymą po pragaro liepsnas.
   - Geriau prisėsk, - niauriai vyptelėjo, nenorėdamas, kad ši vargintų kelius. Juolab, kad net nesmagiai jautėsi.
   Kurį laiką tylėjo, klausydamasis vos girdimo šniokštimo už lango. Kambaryje darėsi vėsu.
    „Ne kambary vėsu...“ - staiga suprato von Sjuardas. Nuodai veikė lėtai sušaldydami ir sustingdydami.
   Langas trinktelėjo, pats užsidarydamas, pusvampyris krūptelėjęs trumpai atsigręžė. Nuo stalo kažkas tyliai nukrito, vėjo gūsis užnešė seniau pirktą  „Magijos žinių“ laikraštį. Auksaakis paėmė jį nuo žemės ir peržvelgė - šitam laikrašty buvo pristatyti Hogvartso nauji profesoriai. Akys susiaurėjo, ties transfigūracijos dalyku išvydusios pažįstamą pavardę. Von Sjuardas atsidusęs tykštelėjo laikraštį atgal ant stalo. Hogvartsas priima visokias padugnes, jau ne naujiena.
   - Papasakok ką nors gražaus iš savo vaikystės, - paprašė Davinos patylomis.

[Davina von Sjuard]

   Istoriją apie siaubingą likimą ištikusią von Sjuardų šeimą žinojo. Turbūt vargiai būtum radęs magijos pasaulio dalimi tapusį antgamtiką ar burtininką, kuris nebūtų girdėjęs liūdnos istorijos. Deja, Davina žinojo tik pačią trumpiausią tos istorijos versiją. Fasiras neteko beveik visos savo šeimos. Artimuoju teliko tėvas, Sorenas von Sjuardas, kurio pamokas šviesiaplaukė lankė ir kurio Anglijos ministras išsižadėjo.
   Smulkesnę ir platesnę istorijos versiją mergina atsisakė girdėti. O kam? Kad iš žmogaus, kuris nėra tikras ar būtent taip buvo, nėra tikras faktais, kurios sako, išgirstum pasakojimą o vėliau, kaip ir visi likusieji, susikurtų istoriją, kuri nėra tiksli? Ne, jaunoji ispanė buvo pasiryžusi istoriją išgirsti iš paties Fasiro von Sjuard, žinoma, jei šis kada nors norės ją papasakoti, mat, stebėjusi, kaip auksinių akių savininkas beviltiškai kviečia motiną, nedrįso apie tai užsiminti, o juodaplaukiui, regis, kalbėti apie tai vis dar buvo per sunku.
   Sulaukusi prašymo prisėsti ant lovos linktelėjo. Lėtai atsitiesė vis dar stebėdama savo pašnekovą. Kažkas giliai viduje nedavė ramybės, tarsi bloga nuojauta, kad kažkas įvyko dar, ko vilkolakė nespėjo pamatyti. Visgi apie tai neužsiminė.
   Žengusi kelis žingsnius krūptelėjo. Kambarį sudrebino užsitrenkusio lango garsas. Kryptelėjusi galvą Davina tyliais žingsniais prisiartino prie nakties veidrodžio ir užspaudė šį, kad išdykėlis vėjas nebepakliūtų į kambarį.
   Žvilgsnis įsmigo į gana šviesią naktį. Dangų savo šviesa buvo užliejęs priešpilnis.
   Netrukus pilnatis.
   Virsmas.
   Tyliai atsidususi nudelbė akis į žemę. Vėliau vėl kilstelėjo dar kartą žvilgtelėdama į beribę tamsią naktį. Užtraukusi užuolaidas paliko tamsą už nugaros. Prisėdo šalia Fasiro susirūpinusiu žvilgsniu nužvelgdama šį.
   Jautėsi bejėgė. Nesugebėjo ne tik pasakyti, ką nors, kas padėtų, tačiau nežinojo net kaip elgtis. Na, turbūt dėl to, kad ne kiekvieną dieną tenka su tuo susidurti.
   Kambaryje nuskambėjus vaikino balsui jaunoji ispanė kiek sutrikusi kilstelėjo galvą. Netrukus pabandė prisiminti savo vaikystę. Dailių bruožų veidą papuošė nedidelis šypsnis.
   -Grįžusi pirmoms Kalėdos po to, kai išvykau mokytis į Hogvartsą, tėvai padovanojo Tigrių. Mažas pūkuotas kamuoliukas tapo mano naujuoju draugu, kuris pirmą Kalėdų dieną nusprendė, kad tapymui skirti mamos šepetėliai visai nereikalingi, todėl visus iki vieno sugriaužė,-liūdnai šyptelėjusi persibraukė ranka per palaidus plaukus,-tada mama juokėsi taip nuoširdžiai ir džiugiai...Buvo smagu girdėti jos juoką ir matyti, kaip ji linksmai žvelgė į Tigrių,-liūdnai šyptelėjo.
   -O tau kas sukelia šypseną iš vaikystės?-šviesiai melsvos akys įsmigo į šalia sėdintį vyriškosios lyties atsotvą.

[Fasiras von Sjuardas]

   „Kaip nesąžininga, kad ji nežino...“ - pagalvojo von Sjuardas, mėgindamas atsidžiaugti paskutinėmis galimybėmis pabūti su Davina. Ji nepatingėjo užverti lango, taip pat ir užuolaidas uždengė. Kambaryje vis dar degė šviesa, kurią turbūt įjungė čionai atėjusi Davina - iš pradžių Fasiras to net nepastebėjo. Dabar pagalvojo, kad turbūt būtų buvę jaukiau sėdėti tamsoje. Von Sjuardui patiko aiški prieblanda, ar netgi juoduma, kurioje bebūdams galėjai užsimiršti, kas pats esąs. Kaip niekada aiškiai suvokti, kad pats tesi šešėlis. Šiuo atveju antgamtiška rega tiek jam, tiek vilkolakei būtų padėjusi aiškiai įžvelgti tiek čia besančius daiktus, tiek vienas kitą.
   Ispanė vėl prisėdo šalia anglo, tik dabar Fasiras pastebėjo, kad netgi jų išvaizdos detalės bylojo apie tai, kokie priešingi, kokiems skirtingiems pasaulio poliams priklausė. Apskritai viskas buvo priešinga, kai pagalvoji.
   Davina - šviesių plaukų bei mėlynų akių, kas galėtų skatinti pasitikėjimą ir gal net parodyti tam tikrą žavingą vaikiškumą. Fasiras - juodaplaukis su mistiškai švytinčiomis auksinėmis akimis, kai kuriems žmonėms automatiškai sukeliančiomis blogas asociacijas su mirtimi ir pavojingais plėšrūnais. Grynakraujė ispanė, atsipalaidavusi, nuoširdžiai nešanti gėrį ir grožį aplinkiniams. Grynakraujis anglas, priklausantis kultūrai, mirštančiai dėl etiketo ir savo tikrąjį perdėm amoralų veidą slepiančiai po kiek besišypsančia kauke - tiesa, jis net padoriai šypsotis nemokėjo. Paprasčiausia aistra savo hobiui, leidžianti likti mylinčiai merginai savo tėvų namuose; begalinės ambicijos, iškeliančios paprasčiausią bėglį nuo savęs netgi į aukščiausią politiko sostą. Gražiausias sapnas ir klaikiausias košmaras, teisybė ir melas, gyvenimas ir...
   - Oho, jam jau tiek metų, - atsikvėpė pusvampyris, mažumėlę nustebęs. - Menininkas, - pamėgino išspausti šypseną, bet gavosi tik niauri grimasa.
   Pats išgirdęs tokį klausimą, kurį laiką tiesiog žiūrėjo Davinai į akis, kad ir ne jas, ko gero, matydamas. Kažkodėl žvilgsnis į jas dabar padėjo lengviau susikaupti į realybę, o ne į tai, kas greitai įvyks. Kažkodėl buvo ganėtinai sudėtinga atsiminti ką nors džiugaus. Tiesiog beviltiškai sudėtinga.
   - Turėjau brolį dvynį, - iš lėto prabilo. - Raveną. Dešimčia minučių jaunesnį už mane, - blausiai vyptelėjo. - Žavėjosi tėvu. Eliksyrais. Kai... Kai buvo šešerių, išvirė pirmąjį savo eliksyrą be tėvo pagalbos... Gavosi, kad virtuvė virto šipuliais. Kažkaip namas liko sveikas, - prieš akis iškilo pajuodusių ir ištaškytų spintelių vaizdas ir paklaikusi mama. Vėl tyla.

[Davina von Sjuard]

   Prieš akis iškilo ant žemės gulintys buvę tapymo šepetėliai, numesti dažai ir viso to kaltininkas - mažas nenaudėlis kačiukas, kuris negalvodamas apie tai, kas jo laukė, vartėsi kūliais vyriausių šeimos atstovų kambaryje ir kramtė ant paskutiniojo šepetuko likusius šerius. Atrodė laimingas.
   Netrukus vaizdą pakeitė kitas. Įvykęs vos prieš keturis mėnesius. Susipažinęs su naujuoju dvaro gyventoju Tigrius šokčiojo neaukštoje, neseniai nupjautoje žolėje gaudydamas tik jam matomus padarėlius. Praėjo daugiau nei devyneri metai, o keturkojis nepasikeitė. tebebuvo tas pats dryžuotas katinas, kuris priversdavo visus aplinkinius šypsotis, net jei jo išdaiga neatrodydavo linksma.
   -Laikas jį kiek aplenkė,-blausiai šyptelėjo turėdama omenyje, kad einantys dešimti metai ūsuotajam mažai ką tereiškė. Turbūt giliai širdyje tebebuvo tas mažas nedorėlis katinas.
   Į antrąją Fasiro repliką apie augintinį šviesiaplaukė tik linktelėjo. Mintys neklusniai sugrįžo prie šios nakties įvykių. Turbūt jaunoji ispanė būtų padariusi bene viską, kad tokia naktis nebūtų įvykusi ir niekada nebepasikartotų.
   Staiga visą kūną it perliejo lediniu vandeniu. Nors niekuomet nesidomėjo, tačiau numanė, kad savo namuose juodaplaukis gyveno vienas. Vienui vienas turėdavo iškęsti naktinius košmarus, o juk minėjo, kad manė, jog šie nebepasikartos...
   Nė nenumanė, kaip turėjo jaustis Fasiras kiekvieną naktį nubudęs besišaukiantis savo šeimos, o tuomet suvokiantis, kad tai tebuvo sapnas, bet realybė kur kas baisesnė... Jis liko vienas.
   Klausydama pasakojimo visą laiką tylėjo. Leido pusvampyriui nieko netrukdomam pasiknaisioti po savo prisiminimus.
   -Kas nutiko vėliau?-staiga susimąsčiusi, kuris iš tėvų buvo autoritetas jam, nudelbė akis į žemę,-ir kuo žavėjaisi tu? Motina?

[Fasiras von Sjuardas]

   - Kai turi tiek gyvenimų, gali žaisti su laiku, - pusiau juokais burbtelėjo pusvampyris, kuris, jei ne nuodai, greičiausiai būtų pergyvenęs vidutinį burtininką ir gerokai pasižaidęs su laiku.
   Tai bemąstydamas Fasiras netikėtai atsiminė keistą faktą, jog Davina buvo vilkolakė, tačiau jos tėvai - ne. Visgi jautė, kad šito jau nebepaklaus.
   Dabar pats sau tebuvo lavonas, dar blukesnis šešėlis nei visada. Šviesa kambaryje jį trikdė. Ypač, kai pastebėjo pats šešėlio neturįs, nors Davinos tamsusis antrininkas paklusniai driekėsi priešais ją, stropiai atkartodamas kiekvieną judesį. Kaip nemalonu, kad tokia šviesi asmenybė turi šešėlį, nesąžininga. Nors... Galgi juos turi visi, tik pačių tamsiausių būtybių šešėliai slepiasi jų viduje.
   - Viskas buvo gerai, tėvai sutvarkė, - atsakė, auksinėmis akimis kurį laiką stebeilydamas į grindis. - Gal jis netgi nebuvo nubaustas, nors mama buvo paklaikusi.
   Kurį laiką tylėjo, mąstydamas, kaip čia atsakius dėl autoriteto.
   - Turbūt irgi labiau tėvu, - prisipažino jis. Pamanė, kad galgi ir tas autoriteto praradimas taip grubiai sulaužė jo pasitikėjimą pasauliu. - Tik domėjausi magizoologija, ne eliksyrais, - štai, kodėl užmetė šitą hobį. - Nors apskritai... buvau ramesnis vaikas, su abiem tėvais labiau sutardavau nei Ravenas. Ar net ir Solveiga, mano sesuo.
   Kokie jie beveidžiai buvo jo košmaruose... Dabar kaip niekada buvo aišku, kad dingo Raveno išdidumas ir genialumas eibėse, Natalie švelnus sarkazmas ir paslaptingas žvilgsnis, Solveigos užsispyrimas ir polinkis vadovauti - apskritai, iš sesers beliko pasąmoninga baimė dėl raudonų jos akių. Iš jų beliko vargani siluetai, matyt, pusvampyrio fantazija nebuvo pakankamai laki, kad juos atkurtų realius.
   O gal... Gal jie užaugo kartu su juo? Maitindamiesi jo pykčiu ir liūdesiu juk negalėjo išsaugoti savo vidinio grožio ir teikti jam vilties.
   - Gal nelabai ir pasikeičiau, - balsas kiek sugergždė, gal todėl, kad naktį daug šnekėjo. - Žinai, jie žuvo, kai man buvo keturiolika, o aš... Aš vis dar gyvenu jų atsiminimais, - užkimęs tęsė, o balsas ir visai nuslopo. - Idiotiška. Ir tie košmarai... Iki tol, kol čia... Beveik kas naktį... - atsikvėpė. Būtų jau nusiavadakedavrinęs, jei tai būtų kokia nors kitokia situacija.
   Bet kažkas gi turėjo tai sužinoti? O kas gi labiau vertas už ją?