[Davina von Sjuard]

   Erdviame, švelnų kvepalų aromatą užlaikiusiame kambaryje tvyrojo tyla. Plačioje, nesunkiai tris asmenis sutalpinančioje lovoje devintą sapną gaudė jaunoji dvaro šeimininkė ir stipriai prie jos kojų prisiglaudęs ūsuotasis. Turbūt šie ir toliau būtų sau ramiai miegoję, jei ne išdykėlis saulės spindulėlis, kažkokiu būdu pramukęs pro užuolaidų tarpą. Ėmęs šokčioti ant lovos netrukus privertė atmerkti akis dryžuotąjį miauklį. Kelis kartus plačiai nusižiovavęs ir pasirąžęs nusprendė, kad išdykėlį spindulį, kuris prikėlė iš saldaus miego, žutbūt sumedžios. Strykinėdamas ir šokčiodamas ant lovos keturkojis kūliais persirito per merginos kojas ir sėlindamas šoktelėjo šalia jos veido. Atsargiai atsigulęs ir įsmeigęs žvilgsnį į ramiai miegančią merginą ėmė tyliai murkti. Kelias minutes luktelėjęs ir supratęs, kad jokio dėmesio negaus, nusprendė imtis kitokių veiksmų. Rangydamasis ir kniaukdamas švelniai letenėlėmis žaidė su palaidais plaukais.
   Mieguistai tyliai sumurmėjusi pramerkė jūros mėlynumo akis. Veidą akimirksniu papuošė plati šypsena.
   -Tigriau...-balsas buvo toks mieguistas ir tylus, jog net pati suabejojo, kad katino vardą ištarė garsiai.
   Pasivarčiusi ir galiausiai galutinai pabudusi tingiai nužingsniavo į dušą. Pakeitusi pižamą į juodą palaidinę ir šviesius melsvus džinsus pravėrė kambario duris. Dryžuotasis koja kojon kartu su šeimininke pėdino tiesiai į virtuvę.
   Stabtelėjusi laiptų apačioje plačiai šyptelėjo savo darbo kambaryje dokumentus tvarkančiam vyriausiam šeimos atstovui, o tuomet pravėrė virtuvės duris.
   -Marta? Ar prašyti pusryčių jau per vėlu?-Tigrius nieko nelaukdamas prasmuko pro praviras duris ir garsiai kniaukdamas sustojo šalia juodaplaukio.
   Jūros mėlynumo akis apgaubė nuostaba ir džiaugsmas.
   -Fasirai?-vis dar netikėdama, kad dvaro virtuvėje stovi Anglijos ministras, stabtelėjo. Vilijamui pranešus, kad juodaplaukis grįš tik už kelių dienų, Davina nė nepagalvojo, kad šį nieko nepranešusį ras savo virtuvėje.
   Praleidus kelis mėnesius kartu, išsiskirti nebuvo lengviausia užduotis. Visgi mergina suprato, kad mėnesis sanatorijoje padės Fasirui atsigauti, deja, pasąmonė ir kažkas, kas nedavė ramybės, nuolat priversdavo lipant laiptais žvilgtelėti į tą kambarį, kuris priklausė tamsiaplaukiui.
   Sugrįžęs Anglijos ministras atrodė kur kas geriau, o ir atrodė laimingesnis.
   Plačiai nusišypsojusi juodaplaukiui žengtelėjo kelis žingsnius.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras atsirėmė į spintelę ir sunėrė rankas, žvilgsnį įrėmė į keptuvę lyg tikėdamasis, kad joje be papildomos pagalbos materializuosis kas nors skanaus. Minutėlę šitaip pameditavo, svarstydamas, ką gi po šimto metų tinginystės ir sveikatos atstatinėjimo galėtų sukurpti dvare vidury spalvotų Ispanijos laukų.  Spragtelėjo pirštais, atsiminęs neregėtai seno angliško vaisių pyrago receptą. Iškart pasigailėjo, kad prieš išleisdamas Martą ir Andrėją atostogų netgi be Murrell'ų leidimo, neišsiaiškino bent jau kur kas sudėta. Tokioje virtuvėje galėjai ir sprandą nusisukti, kol ką nors rasi. Bet pusvampyris visų pirma kaip profesionalus virtuvės šefas susirado ir užsirišo prijuostę, o tada kaip visiškai neprofesionali virtuvės žiurkė pradėjo naršyti po visas spinteles ir dėliotis įrankius bei ingredientus ant stalo. Mat, deja, Anglijos ministras nebuvo toks galingas burtininkas, kad galėtų sudedamąsias dalis išsiburti iš oro.
   Atrado daugiau ar mažiau viską, ko nerado, to jau bala nematė. Pyrago gamybą pradėjo sviesto tirpinimu ant dujinės ir sudėdamas razinas, datules, džiovintas slyvas ir dar šiokį bei tokį velnią. Virtuvė švelniai užkvipo kava ir vaisiais. Visa tai patroškinęs jis padėjo ant stalo ir paliko atvėsti, pats atsistojo prie lango. Atsiduso - dvaras niekuo ir nepasikeitė, kiemas vis dar kvepėjo laisve, laukuose šen bei ten vis dar buvo žirgų.
   Išgirdęs žingsnius iš pradžių pamanė, kad Martos visgi nepavyko išsiųsti į sanatoriją, tad liko mažumėlę nusivylęs, bet atsigręžęs ir išgirdęs klausimą žvilgtelėjo į laikrodį ir pasibaisėjęs pakraipė galvą.
   - Kokie pusryčiai saulei besileidžiant? - hiperbolizuodamas pasiteiravo, ryžtingai žingsniuodamas artyn jos. - Nepatikėsi, kaip aš tavęs pasiilgau, - tarė, kai juodu beskyrė metras atstumo, ir pasilenkęs pasiėmė ant rankų Tigrių.
   Pakasė traktoriui paausius, nekaltai pažvelgė į Daviną. Tiesą sakant, buvęs nebuvęs tas katinas - padėjo jį atgal ant žemės. Nežymiai šypsojosi.
   - Kaip tu? - paklausė, rankas automatiškai sugrūsdamas į kišenes.
   Buvo keista čia vėl matyti šviesiaplaukę vilkolakę, tiesą sakant, jis net nesitikėjo jos sutikti. Net nepagalvojo, kad neužtikrintas Viljamo atsakymas iš tiesų reiškė, kad pačiam Fasirui reikėjo jos paieškoti.

[Davina von Sjuard]

   Gintaro spalvos akyse išvydusi apsimestinį siaubą ir visai netrukus išgirdusi jo apimtą balsą, linksmai nusijuokė. Regis, Anglijos ministras išties jautėsi, kur kas geriau.
  -Naktinis žygis,-gūžtelėjo pečiais paaiškindama kiek vėloką savo "rytą". Tiesa, kalbėdamas apie saulėlydį juodaplaukis kiek perlenkė, mat, laikrodis rodė vos kelios minutės po vidudienio. Visgi toks vėlyvas rytas, o tiksliau popietė iš tiesų nebuvo būdinga merginai. Įprastai pabusdama gerokai anksčiau, šiandien padarė išimtį. Nusprendusi išjoti į naktinį žygį iš pat pradžių žinojo pasekmes ir nuoširdžiai jų nesigailėjo. Miegas sveika, net jei trunka iki pat popietės.
   Stebėdama, kaip gintaro spalvos akių savininkas žengia kelis žingsnius ir sustoja vos per metrą nuo šviesiaplaukės, žengė atatupsta leisdama žvilgsniui nuslysti prie labiausiai dėmesio ištroškusio padarėlio virtuvėje.
   -Neabejoju, kad jis irgi tavęs pasiilgo,-nusijuokusi ištiesė ranką švelniai perbraukdama per purų kailį. Dryžuotasis patenkintas, kad pagaliau sulaukė dėmesio ir netgi iš abiejų asmenų, garsiai sumurkė.
   Jūros mėlynumo akys nuslydo spintelių paviršiumi ieškodamos malonaus virtuvėje tvyrančio aromato kaltininko. Žvilgsnis užfiksavo daugybę produktų ir įvairiausių ingredientų dubenėlį.
   -Ką gaminsi?-kiek rauktelėjusi antakius kryptelėjo galvą į Fasirą.
   Žengti nedrįso. Jautėsi tarsi atsidūrusi ne savo vietoje. Ir viskas todėl, kad dabar virtuvėje šeimininkavo Anglijos ministras. Čia nebeskambėjo linksmas Martos juokas, tačiau puikavosi nežymi šypsena juodų plaukų savininko veide.
   -Turbūt gerai,-gūžtelėjo pečiais taip pat paslėpdama rankas užpakalinėse džinsų kišenėse,-o tu? Kaip praleidai laiką sanatorijoje?-kiek rimtesniu balso tonu uždavė klausimą, tačiau veide vis vien žaidė maloni ir nuoširdi šypsena.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Ou... Atleisk, - nejaukiai sumurmėjo von Sjuardas, susipratęs, kad anaiptol ne tinginystė merginą ilgėliau užlaikė lovoje. Kaipgi jis galėjo pagalvoti taip, žinodamas jos darbštumą ir meilę dirbamam darbui?
   Neatsiminė, ar šiąnakt buvo pilnatis, bet pasijautė kaltas, kad nepagalvojęs pasišaipė iš jos rasės.
   „O kaipgi manęs galima nepasiilgti“, - norėjo pasakyti Fasas, bet pamintijo, kad tokio įžūlaus humoro sau neleistų. Atsiminė, kaip naglai kalbėjo su Amika, kai lietui lyjant, o jam ramiausiai skaitant laikraštį jinai atsibeldė pas jį. Aišku, tas atvejis buvo visiškai kitoks - kaip ji elgėsi su juo, taip ir jis atsikirtinėjo, juolab, kad per kurį laiką buvo atsiradęs ryšys. Tik ne toks, kaip su Davina, ne stiprios draugystės, bet galbūt labiau mainų. Jinai padėjo išsklaidyti jam vienišas valandas, jis jai davė elementariausią stogą. Na, ir galimybę gana laisvai suktis po tuo stogu. Tik vėliau tas ryšys patapo kiek kitokiu, nuoširdesniu, nors Fasiras dar sudvejodavo, ar tikrai čia jam nebuvo tiesiog pasivaidenę.
   - Tebūnie tai mažytė staigmena, - šyptelėjo juodaplaukis, kai mergina uždavė klausimą. - Žinai, mano atostogos čia eina į galą, todėl šią savaitę supažindinsiu jus su angliška virtuve, - išdavė jis savo planus, nukreipdamas liūdnėlesnį žvilgsnį į jau bemaž visai atvėsusią vaisių ir kavos masę, skirtą pyragui.
   Susitaikyti su tuo, kad Ispanijos saulės jam teliko pora savaičių, buvo sudėtinga, nors jis aiškiai suprato, jog ir taip užsiliko čia per ilgai. Visgi trys mėnesiai išėjo jam į begaliniai didelę naudą tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos naudą, o ką jau bekalbėti apie geras emocijas, naujus ryšius bei susipažinimą su nauja šalimi.
   - Kodėl taip neužtikrintai? - pastebėjo Fasas dvejonę ispanės atsakyme. Paprastai raganaitė, regis, atsakinėdavo ganėtinai tvirtai.
   Atsiminęs, kad paliko masę aušti, jis priėjo prie stalo ir įmušė į dubenį tris kiaušinius. Vėl užsiimdamas senai užmirštu hobiu jautėsi fantastiškai. Kad ilgai negaištų, pradėjo sijoti kakavą, miltus, kepimo miltelius ir sodą, o tat darydamas ir atsakė į kitą pašnekovės klausimą.
   - Fantastika, pagerėjo miegas ir bendra savijauta, - tarė jis, nors niekada nebuvo jai minėjęs, kas iš tiesų blogai buvo su jo miegu. - Aišku, buvo klaikiai nuobodu, - šyptelėjo, pakeldamas akis į ją.
   Mažumėlę sutriko matydamas, kaip mergina nė artyn stalo neina.
   - Ateik čia, ne pro šalį ir tau išmokti pasigaminti ką nors skanaus, - lengvai pašiepė ją.

[Davina von Sjuard]

   -Viskas gerai,-linksmai nusijuokusi gūžtelėjo pečiais,-ir pati stebiuosi, kad taip ilgai išmiegojau,-jūros mėlynumo žvilgsnis trumpam nuklydo į šalį. Šalia vis dar tebetupėjo mažoji tigrų šeimos atstovų kopija.
   -Oi, išmiegojom,-nusijuokusi šyptelėjo savo augintiniui, o tuomet žengusi kelis žingsnius stabtelėjo prie nuošaliausios spintelės. Pravėrusi dureles išėmė nedidelį pakelį su sausu kačių ėdalu. Vos tik papurčiusi šį ir žengusi prie katino dubenėlio, išgirdo garsų kniauktelėjimą ir tylius žingsnius. Dryžuotasis akimirksniu prisistatė prie savo dubenėlio.
   Linksmai nusijuokusi auksaplaukė pripildė katino dubenėlį maistu ir padėjusi šį į vietą atsitiesė. Žvilgsnis akimirksniu susirado juodaplaukį.
   -Ak, nedidelė staigmena?-šyptelėjo, tačiau tą pačią akimirką surimtėjo,-o kur Marta?-kiek rauktelėjusi antakius kryptelėjo galvą. Keistas jausmas užgulė pečius. Giliai viduje mergina puikiai suprato, kas nutiko. Net dingus kelioms minutėms, Martos ji jau spėjo pasiilgti.
   -Ketini ispanus, gyvenusius septynerius metus Anglijoje, lepinti angliškais patiekalais?-žaismingai kilstelėjusi antakį, leisdama suprasti, kad Anglijos maistas šiems ne naujiena, nežymiai šyptelėjo.
   Žinia, kad jaunasis von Sjuard'as dvare svečiuosis nebe ilgai, liūdino. Davinos veidą trumpam apleido šypsena. Ši susimąsčiusi žvelgė į plytelėmis išklotas grindis. Giliai viduje nuoširdžiai troško, kad vyriškosios lyties atstovas nuspręstų savo atostogas pratęsti, deja, apie tai neužsiminė. Net gi pati sau to nepripažino.
   -Vis dar jaučiuosi sutrikusi dėl Anglijos ministro, kurį pabudusi radau savo virtuvėje,-gūžtelėjo pečiais leisdama ir vėl veide suspindėti žaviai šypsenai.
   Prabėgo vos keli mėnesiai, o nuo nepažįstamų asmenų jiedu perėjo prie draugiškų santykių.
   Klausydama pasakojimo apie atostogas klausiamai žvilgtelėjo į Fasirą.
   -Ar sanatorijoje trūko Tigriaus?-kiek pašiepdama gintaro spalvos akių savininko ir katino santykius nekaltai nusišypsojo.
   Netrukus dailių bruožų veidą papuošė dar platesnė šypsena.
   -Gerai, o dabar sakyk, kas tu ir ką padarei Fasirui von Sjuardui?-kilstelėjusi antakį rankomis atsirėmė į stalą palinkdama į priekį. Atidžiai stebėjo, kaip darbuojasi auksaakis.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras stebėjo, kaip šeriamas pūkuotasis Murrell'as. Pagalvojo, kad grįžęs namo irgi galėtų įsigyti ką nors gyvesnio nei motociklą ir gal didesnio nei pelėdą. Aišku, namie gana intelektualią kompaniją palaikydavo ir namų elfas Baubas, kuris dabar jo triaukštę trobą Godriko Dauboj ir dabojo, bet šito von Sjuardui retai kada pakakdavo. Juolab, kad grįžęs iš dvaro, jautė, turės ką nors savo kieme įsivesti naujo, kad nebūtų taip nyku. Taip pat planavo nusipirkti gitarą, daugiau laiškų popieriaus (mat dabar laiškus, ko gero, rašys nebe vien Mionai Herai) ir dar kažką, ko šiuo momentu neatsiminė.
   - Marta? - Fasiras kiek pritilo, mat nežinojo, kaip į tokį įžūlavimą reaguos Davina. Kaltai šyptelėjo. - Išleidau trumpų atostogų. Aš kaltas.
   Lūkuriavo merginos reakcijos, nors numanė, kad jai bus daugiau ar mažiau vienodai. Viljamas būtų galėjęs ir kiek karščiau sureaguoti, nors visgi visi jie šitam dvare buvo ramūs ir nekreipiantys dėmesio į įvairias nesąmones.
   - O, tiesa... - juodaplaukis susigėdo, kad visai pamiršo apie gigantiškas šios šeimos sąsajas su Anglija. Juolab, kad net ir bendravo jie tik angliškai. - Na, to, ką paragausite šiandien, dar garantuotai ragavę nesat. O kitoms dienoms sugalvosiu ką nors egzotiškesnio, - iškart perdėliojo planus.
   Merginos veide užgesus kažkokiai ypatingai šviesai, von Sjuardo galvoje žaibiškai ėmė dėliotis mintys, kaip ją į ten sugražinti. Mongolų folklore egzistavo pasakėčia apie jaunuolį, sugalvojusį žemei saulę atitempti - kažką tokio nuveikti dabar planavo juodaplaukis.
   - Ei, neliūdėk, - uždėjo ranką jai ant dilbio. - Dar daug laiko. Dar spėsim ir surengti žirgų lenktynes, - toptelėjo jam, mat per nemažai treniruočių, vargo ir rytinio vaikščiojimo skersam jis jau buvo gerokai pažengęs jodinėjime. O žirgai buvo tas dalykas, kuris Davinai visuomet pakeldavo nuotaiką, ar bent jau Fasiras buvo tuo įsitikinęs. Kalbant atvirai... Ji apskritai gana retai būdavo blogos nuotaikos. Dar atviriau - faktiškai niekada.
   Dėl replikos apie jį kaip apie ministrą jaunuolis tik blausiai šyptelėjo. Nelabai mėgo, kai jam artimieji primindavo apie jo aukštas užimamas pareigas ir įžymumą. Jis aiškiai skyrė ribas tarp darbo ir savo asmeninio gyvenimo - šito fakto juodai nekentė žiniasklaida. Hm, po šios vasaros ši riba galėjo ir aptrūkinėti - visgi Viljamas Murrell'as buvo jo pavaldinys, dirbantis paprastu auroru.
   - Trūko ir Tigriaus, ir jūsų, - nors Fasas nebuvo visiškai atviras. Visgi greit pasisukęs į kitą pusę pokalbis jį išgelbėjo: - Virtuvės bildukas, - grėsmingai sušvokštė burtininkas, iškilmingai įteikdamas Davinai sietą miltams nusijoti. 

[Davina von Sjuard]

   Keistas Fasiro balso tonas priminė vieną iš siaubo filmų, kai kuris nors aktorius nužudęs kokį nors žmogų apsimeta nieko nežinąs ir nė nesuprantąs apie ką kiti kalba. Tik šiuo atveju buvo aišku, kad vyriškosios lyties atstovas nieko blogo nepadarė buvusiai merginos auklei.
   Davina nuo pat pirmų dienų jautė, kad į dvarą įžengęs jaunuolis nėra nedoras ar negarbingas žmogus. Priešingai, buvo kilnus ir pasirodo, net gi linksmas, neskaitant kelių sunkių pirmųjų savaičių, tačiau visada ir visiems būna sunku pirmus kartus.
   Taigi dabar šviesiaplaukė tik nekantriai kilstelėjo antakį mintyse bandydama surasti įtikimiausią versiją, kodėl Marta paliko virtuvę, kurioje taip mėgo sukiotis ir leisdavo ištisas dienas. Neabejojo, kad užteko tik paprasto prašymo leisti išsikepti... na, kažką, ką šiuo metu ruošė auksaakis.
   -Ar ji ir Andrėja... Sanatorijoje?-susigaudžiusi, kad turbūt trokšdamas užimti virtuvę, Fasiras pasirūpinu Martos ir jos anūkės poilsiu ten, kur visai neseniai buvo ir pats,-tikiuosi, kad ten joms patiks,-šyptelėjusi žvilgsniu nusekė iš virtuvės pradingstantį katiną.
   Atsigrįžusi ir susitelkusi į galvoje ūžiančias mintis nė nesusimąstė, kad staigiai pasikeitusios emocijos bus puikiai pastebimos juodaplaukiui.
   Pajutusi švelnų prisilietimą staigiai kilstelėjo galvą. Kūnu nusirito vos juntama elektros srovė. Kiek atitraukusi ranka, dvejodama, ar tai pajuto tik ji ar ir Anglijos ministras, nežymiai šyptelėjo.
   -Viskas gerai,-susigėdusi, kad taip lengvai išsidavė dėl, ko liūdi, nusprendė, kad geriausia tai užmiršti ir tęsti pokalbį kita tema.
   Regos, tą patį mąstė ir Fasiras apie ilgesį nusprendęs per daug neišsiplėsti ir pereiti prie linksmosios pokalbio dalies.
   -Ar man pats laikas apleisti virtuvę, kad netrukdyčiau jūsų ramybės, pone bilduk?-žaismingai šyptelėjusi ir vėl staigiai rauktelėjo antakius gavusi sietą. Netikėdama tuo, ką laikė rankose, klausiamai pažvelgė į Fasirą.
   -O, ne, ne, iš manęs prasta virėja, todėl geriausia bus, jei paliksiu tave darbuotis vieną,-gražinusi sietą atgal auksinių akių savininkui kelis žingsnius žengė atatupsta ketindama skuosti pro duris.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras kantriai lūkuriavo, kol Davina savo galvoje sprendė detektyvinį galvosūkį, kurgi galėjo pasidėti abi virtuvės fėjos, užleisdamos vietą virtuvės pusvampyrių genties atstovui. Kantrybė dažniausiai buvo stiprioji von Sjuardo pusė, na, nebent labai kamuodavo nuovargis ar bloga nuotaika. Šįkart jo nekankino nei vienas, nei kitas - pirmąsyk po tiek daug laiko.
   - Gal kol kas dar ne, bet jau pakeliui, - linktelėjo galva, keliskart supliaukšėdamas delnais ispanės protui po neblogai atlikto darbo. Galgi loginis mąstymas, būdingas ir darbe praverčiantis ir Davinos tėvui, buvo paveldimas. Kita vertus, tai nebuvo toks sudėtingas galvosūkis, jei tik vilkolakė turėjo pakankamai pasitikėjimo juo kaip plėšriu antgamtu.
   Miniatiūrinę elektros iškrovą pajuto ir auksaakis, taip pat automatiškai atitraukdamas vėsią leteną. Greičiausiai įsielektrinęs buvo ką tik iš lauko grįžęs poilsiautojas. Šis nedidelis nesklandumas labai greit perkėlė pokalbį kita linkme, priversdamas bent kuriam laikui užsimiršti apie gan greitai tiksintį ribotą jų laiką. Na, Faso laiką dvare, jei būtume tikslesni.
   - Ne, - kategoriškai paneigė juodmarškinis (jokių sąsajų su fašizmu neišsigalvokit).
   Užsigalvojęs apie tolimesnę recepto eigą, jis nė nepastebėjo, kaip sietas su pradėtais sijoti miltais sugrįžo atgal į jo rankas lyg Accio kerais prisišauktas, o Davina jau tepė slides iš dvaro maisto šventovės. Nieko nebelaukęs pusvampyris atsidūrė tarpduryje tiesiai priešais merginą. Jau stumdamas ją atgal prie stalo jis pastebėjo, kad užsimiršęs miltų sietą visąlaik nešėsi su savim bei pribarstė po visą virtuvę, gana nemažai papuolė ir ant pačios Davinos. Pats buvo jau iš įpročio užsirišęs prijuostę, todėl nė velnio nenukentėjo.
   - Oi, atleisk, netyčia, - sumurmėjo jis, bet iš smagiai žibančių akių negalėjai pasakyti, kad jis labai dėl šito incidento apgailestautų.
   Atsidūręs vilkolakei už nugaros, jis sumažino jos pasprukimo tikimybę, grąžino sietą į jos rankas ir įbėrė į ten kiek daugiau miltų, kad dėl to netyčia ar ne visai netyčia prarasto kiekio pyragas irgi netaptų prarastas.
   - Beje, tau teks susirišti plaukus, nes nukentės arba jie, arba pyragas, - nežymiai šyptelėjo, nužvelgdamas plačiai išsidraikiusias auksines garbanas. Jos buvo gražu ir gerai, kol buvo ten, kur priklauso, bet...

[Davina von Sjuard]

   Kadangi nė numanė, kaip seniai Fasiras dvare, mat, visą dienos pradžią miegojo ir į tai, kas vyko dvare, nekreipė dėmesio, buvo sunku suprasti, kur tiksliai dabar Marta ir Andrėja. Pakeliui į sanatoriją? Sanatorijoje? O galbūt dar tik dedasi daiktus?
   Juodaplaukiui patvirtinus paskutinį spėjimą mergina įtempė klausą. Tarp daugybės garsų būtų buvę sunku susikaupti ir atsirinkti, laimei, per ištisus metus mėlynų akių savininkė išmoko susikoncentruoti ties tuo, ką norėjo išgirsti.
   Skambėjo juokas, susipynęs su dviem linksmais balsais ir užsegamo lagamino garsu. Vadinasi, virtuvės šeimininkės tebebuvo dvare.
   Linktelėjusi nukreipė mintis. Nemėgo klausytis svetimų pokalbių ir šniukštinėti ten, kur nereikėjo.
   Krūptelėjusi po gana kategoriško vaikino atsakymo kiek nežymiai papurtė galvą. Teko pripažinti, buvo keista girdėti tokį Fasiro balsą.
   Visgi, visai netrukus tai išgaravo lyg nė nebūtų buvę. Žavioji lankininkė žingsniavo durų link, pro kurias visai neseniai virtuvę apleido pūkuotasis šeimos narys. Deja, mėlynakei pasisekė, kiek mačiau nei dryžuotajam. Kelią pastojo pusvampyris.
   Klausiamai žvilgtelėjusi į vyriškosios lyties atstovą pajuto, kaip šis švelniai ėmė stumti ją atgal palikdamas ant juodos palaidinės ryškius miltų pėdsakus. Netgi virtuvės grindys nukentėjo. Ant plytelių baltavo plonas miltų sluoksnis.
   -Netyčia?-kilstelėjusi antakį linksmai šyptelėjo. Gintaro spalvos akys smagiai spindėjo, o tai išdavė, kad jaunasis von Sjuardas visai patenkintas miltų pėdsakais ant merginos palaidinės.
   Gavusi į rankas tą patį sietą, kurį visai neseniai atidavė Fasirui, giliai atsiduso suvokdama, kad niekur nebepagės. Ar taip jautėsi ir jis pats, kai šviesiaplaukė mokė jodinėti?
   Bėgti neverta. Už nugaros it sargybinis laukė pusvampyris. Bet apie linksmybes juk niekas nesakė?
   Žaismingai nusišypsojusi pati sau kiek pasijojo miltus.
   -Beje, manau, kad praleidai sugrįžimo apsikabinimą...-staigiai atsisukusi ir plačiai nusišypsojusi priešais stovinčiam vaikinui, apsivijo šio kaklą dešinėje rankoje laikydama sietą. Miltai akimirksniu nusėdo ant juodų, dailių Anglijos ministro marškinių. Nors priekį apsaugojo prijuostė, tačiau nugara ir rankovės nukentėjo kaip reikiant. Dabar virtuvėje stovėjo du miltuoti jaunuoliai.
   -Man labiau patiko gėlėti marškiniai,-sušnibždėjusi į ausį atsitraukė nekaltai nusišypsodama. Jūros mėlynumo akyse spindėjo džiaugsmo žiburėliai.
   Apsimesdama, kad nieko nenutiko, paliko sietą ant spintelės ir atsukusi vandenį nusiplovė rankas, o tuomet susirišo plaukus į netvarkingą kuoduką. Kelios nepaklusnios sruogos ištrūko, tačiau Davina į tai per daug dėmesio nekreipė. Sugrįžo prie jai duoto sieto.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Valyk, - Fasiras nukreipė lazdelę į grindis, mat nereikalingo chaoso virtuvėje negalėjo pakęsti.
   Pažemiui prasisukusi magija išnaikino tai, ką buvo pridirbęs vilkolakės sargybinis ir kankintojas. Aišku, virtuvės sniegas, prišalęs prie paviršių, nepriskiriamų grindims, toliau sau baltavo.
   - Netyčia, - užtikrino juodaplaukis, palinksėdamas net kelis kartus.
   Fasirą beveik prajuokino akivaizdus nusivylimas dėl neišdegusio (kas čia per nesąmoningas dalyvis ir kodėl žmonės šitoj vietoj jį naudoja...) pabėgimo plano ir demonstratyvūs protestavimą išreiškiantys atodūsiai. Visgi nekreipė į tai per daug dėmesio. Ir šuva kariamas įpranta gi.
   Mintyse dėliodamasis tolimesnę veiksmų eigą, jaunuolis nė nepagalvojo apie galimą Davinos kerštą. Juolab, kad ši retai tokiais juodais darbais užsiimdavo.
   - Ne, ne, ne, nereik... - traukėsi atatupstas, bet per vėlai susigaudė ir už šitą gerokai nukentėjo.
   Atsidusęs ir tvirtai sučiaupęs lūpas, kad nesišypsotų, priekaištingai stebeilijo į Murrell.
   - Nešvaistyk miltų, - suniurzgė pusvampyris. - Kitaip į orkaitę pašauti teks ne kepimui paruoštą masę, o vilkolakę, - pagrasino (pusiau juokais).
   Ir netgi negalėtų dėl šito būti apkaltintas kanibalizmu - jiedu juk priklausė skirtingoms rasėms, bent kiek von Sjuardui buvo žinoma. Bet auksaakio mintys, aišku, sukosi ne apie tai, o apie miltus - jų reikėjo įdėti dar daugiau ir šefui jau buvo sunkoka susigaudyti, kiek reikia primesti, o kiek buvo praganyta. Regis, Davina išties virtuvėje viską gadino, bet nieko, išmoks. Jis pabus kantrus.
   Pagaliau persijojus visą birų reikalą, Fasiras įteikė šaukštą Davinai, kad ši išmaišytų tatai su jau ištroškintais vaisiais, dar pridėjo riešutų. Tuo tarpu ištraukęs iš orkaitės kepimo skardas, jis užstatė mašiną 150 laipsnių karščiui. Padėjo gilią apvalią skardinę formą ant stalo.
   - Labai gerai, - pagyrė. - Dabar reikės sudėti tą daiktą čia, - mostelėjo ranka į formą.
   Jau visai nedaug liko darbo - dviems besisukant, kad ir keliant chaosą, viskas ėjosi gerai. Ilgiausia šio pyrago gamybos dalis dar laukė - kepti reikės apie dvi valandas (beje, atidžiai sekdami šio rpg instrukcijomis, iš tiesų galite išsikepti pyragą).
   Fasiras atsirėmė į stalą šalia šviesiaplaukės, stebėdamas, kaip ši dirba. Karts nuo karto norėjo įsikišti į gamybos procesą, bet susilaikė, norėdamas duoti to malonumo ir jai. Tik gaila, kad greičiausiai ji jau bus supratusi, ką jie gamina.

[Davina von Sjuard]

   Jūros mėlynumo akims užfiksavus šeivamedžio burtų lazdelę, šviesiaplaukė kiek rauktelėjo antakius.
   Sugrįžusi iš Hogvartso savąją paslėpė kambaryje. Nematė prasmės jos nešiotis visur su savimi. Dvare buvo saugu. Be to, aplinkiniai, išskyrus šeimos atstovus, apie magijos pasaulį nė nesapnavo. Nežinojo, kad jų gretose - vilkolakė, kuri be antivilkinio eliksyro sudraskytų kiekvieną, kuris pasipainiotų kelyje.
   Visgi, retkarčiais lazdelę mergina naudodavo treniruočių kambaryje. Praktikuodamasi kai kuriuos burtus su Vilijamu, stengdavosi neužmiršti to, ką išmoko per septynerius metus ilgesį keliančioje pilyje. Nors užmiršti turbūt neįmanoma. Burtai, kaip ir tikroji žavosios lankininkės prigimtis, įaugusi į šios kraują.
   Nusprendusi, kad galbūt Fasirui įprasta nešiotis lazdelę arba su ja jaučiasi saugesnis esant tokiai situacijai, paprasčiausiai nekreipė į tai dėmesio. Susikoncentravo ties gaminimo eiga.
   -Pirmas pradėjai,-tebešypsodama angelo šypsena nežymiai gūžtelėjo pečiais. Gintarnės akys kiek priekaištaudamos žvelgė, tačiau jos, kaip ir Anglijos ministro bandymas nesišypsoti, išdavė, kad jam taip pat smagu.
   -Manau, kad visko kaltininkas turėtų atsidurti orkaitėje,-primindama, kad tai ne ji bandė save sustabdyti ir įdarbino, plačiai nusišypsojo.
   Juodaplaukio grasinimas įkišti ją į orkaitę tą šypseną tik dar labiau išprovokavo.
   Gaminimo eigai pasisukus prie maišymo, Davina klusniai ir atsargiai ėmėsi naujojo darbo. Galbūt tobula virtuvės šefė ir nebuvo, bet tešlą išmaišyti mokėjo, ypač, kai šalia būdavo kas nors, kas buvo tikras dėl to, ką daro.
   Darbuodamasi kilstelėjo galvą. Jūros mėlynumo akys susidūrė su šalia į stalą atsirėmusio vaikino akimis. Akių kontaktas tetruko vos akimirką. Išmaišiusi tešlą žavioji lankininkė įteikė kepimo formą šalia stovėjusiam auksinių akių savininkui it kokią dovaną.
   Šyptelėjusi pakišo rankas po vėsiu vandeniu, o tuomet atsirėmė į šalia esančią spintelę.
   -Kodėl nusprendei iškepti būtent pyragą?-susidomėjusi įsmeigė žvilgsnį į Anglijos ministrą.

[Fasiras von Sjuardas]

   Nepalankaus Davinos žvilgsnio į lazdelę von Sjuardas nepastebėjo. Iš įpročio norėjo ją įsidėti į vidinę švarko kišenę, bet buvo tik su marškiniais ir prijuoste, todėl magiškąjį medgalį padėjo ant tolimesnės ir saugesnės spintelės. Tikėjosi, kad Marta ir Andrėja negrįš, o jei grįš, jis galės pasakyti, kad atsiminimui nusilaužė kokio egzotiškesnio medžio šaką.
   - Bet aš netyčia, o tu mane užpuolei sąmoningai, - burbtelėjo jis, ignoruodamas nekaltą jos šypseną.
   Kai pyragaras pradės kepti, jis galės susitelkti į keršto planavimą. O pyragas, kaip žinia, keps ilgai.
   Pusvampyris giliai įtraukė į plaučius fantastiško vaisių aromato - žymiai geriau, negu tas smirdantis brūdas, kurį kažkada seniai traukdavo tėvas. Nors tada, kuomet gyvavo von Sjuardai, eliksyrininkas jau neberūkė - daugiau močia jį patraukdavo per dantį dėl buvusių bjaurių įpročių. Turbūt tiesiog šiaip, mat vampyro organizmui jie stipriai pakenkti negalėjo.
   - Man rodos, po visko orkaitėj atsidursim abu, - patylėjęs atsakė Fasiras ir šitą galėjai suprasti keleriopai.
   Pirmas variantas - besigrumdami į orkaitę įtemps kits kitą. Antras variantas - Fasiras iškeps Daviną, o Viljamas iškeps Fasirą. Trečias variantas... Nors ne, už pusvampyrį tiesiog nebūtų kam keršyti. Ministerija? Žmonės? Pff, nebūkim naivūs.
   Gavęs tešla užpildytą formą, auksaakis ant viršaus dar sudėliojo simetrišką raštą, primenantį mandalą, iš riešutų ir saldumynų. Judesiu ištiesdamas dubenį su šituo gėriu, prie piešinio kūrimo prisidėti pasiūlė ir vilkolakei. Nors labiau pareikalavo.
   Tik tuomet pyrago forma atsidūrė orkaitėje, o pusvampyris iškilmingai uždarė dureles. Luktelėjęs, kol tai padarys Davina, dar ir rankas nusiplovė. Nukraustė stalą ir nedidelę krūvą panaudotų indų sudėjo į kriauklę, tuomet nusiėmė miltuotą prijuostę. Nužvelgė miltuotus savo juodus marškinius - na, taip, dėvėti prijuostę dabar jam nebebuvo jokios prasmės. 
   - Gerai padirbėta, o dabar žiūrėsim, kaip kepa, - rimtu veidu pranešė ir lotoso poza įsitaisė prieš orkaitę. - Tai bus senovinis angliškas vaisių pyragas, kaip bebūtų keista, nesu matęs, kad tokį keptų Hogvartse. Bet šis patiekalas jungia ir žiobarišką, ir burtininkų virtuves, - trumpai nupasakojo, užvertęs galvą į Daviną, atsirėmusią į spintelę.
   - Nebuvo taip blogai, a? - paklausė kiek pašaipiu tonu.

[Davina von Sjuard]

   Išgirdusi tęsiamus priekaištus dėl miltuotų marškinių ir keršto, tik gūžtelėjo pečiais apdovanodama vaikiną dar viena žavia šypsena.
   Stebėdama, kaip pusvampyrio plaučiai prisipildo to pasakiškai kvepiančio pyrago aromato, Davina ir pati nejučia įkvėpė. Uoslę maloniai sukuteno riešutų, įvairių vaisių ir saldžios tešlos skonis. Akimirką, kol kepimo forma su turiniu tebebuvo Fasiro rankose, pasvarstė apie galimybę paragauti dar neiškepusio pyrago, tačiau nuvijusi tokias mintis šalin, mat, tai labiau atrodė vaikiška, nusprendė palaukti, kol bus iškepęs.
   -Įtikinamas variantas,-linktelėjo pritardama juodaplaukio minčiai apie abiejų egzistavimą orkaitėje. Mintis neviliojo, bet šypseną sukėlė.
   Staiga gavusi reikalavimą prisidėti prie būsimo pyrago puošimo, tik papurtė galvą, deja, išsisukti nebuvo lengva. Anglijos ministras primygtinai reikalavo išgrąžinti desertą. Bejėgiškai papurčiusi galvą uždėjo kelis vaisius padailindama kompaniono sukurtą šedevrą.
   Rauktelėjo antakius. Vėliau kiek sutrikusi kelias akimirkas žvelgė į auksaakį. Šis priminė paklusnų vaiką, kuriam prisakyta saugoti orkaitėje kepantį gardėsį, antraip, šis pabėgs.
   Neiškentusi linksmai nusikvatojo.
   -Esi kada nors anksčiau jį valgęs?-bandydama išsiaiškinti iš kur Fasiras ištraukė pyrago receptą ir kodėl pasirinko būtent jį, smalsiai nužvelgė lotoso pozą užėmusį asmenį.
   -Juk man vadovavo aukščiausios virtuvės šefas,-šyptelėdama nužvelgė savo palaidinę. Juoda spalva jau seniai buvo dingusi. Ją gaubė neplonas miltų sluoksnis.

[Fasiras von Sjuardas]

   Buvo pasiruošęs pliaukštelėti per nagus už lindimą prie dar neiškepusio pyrago, bet, deja, mergina buvo per daug išauklėta ir santūri, kad šitaip padarytų. Auksaakis liko mažumėlę nusivylęs, kad negavo dar vienos progos prisiknisti, nors to ir neparodė.
   Įžūliai dėbtelėjo į merginą, jai sutrikus stebint jį, sėdintį prieš orkaitę. Kaip mėgstančiam gaminti, tai buvo vienas geriausių meditacijos būdų. Taip pat, jei būni pakankamai kantrus, gali girtis, kad prisidėjai prie absoliučiai visos gamybos eigos - jei ne realiai, tai bent jau morališkai.
   - Esu, bet labai seniai, - atsakė jis.
   Tokio pyrago kartais gaudavo vaikystėje. Deja, dėl įvairių priežasčių von Sjuardų vaikiščiai neturėjo močiučių, iš senelio nelabai ko galėjai tikėtis, o prosenelis kaip ir negamino - tad tokiais dalykais kartais užsiimdavo mama.
   Maldamas šūdą sanatorijoje, Fasiras turėjo begalę laiko apsvarstyti tai, kuo iki šiol tikėjo. Ilgas praleistas laikas svečioje šalyje, kiti požiūriai į bendravimą ir žmones, galų gale net ir žirgai šiek tiek jį supurtė. Vis dar nebuvo tikras, kad žino ir supranta viską, kas nutiko prieš dešimtį prakeiktų jo metų, galiausiai pripažino sau, kad nė sykio ir neišklausė tėvo. O šis, regis, visada turėjo jam ką pasakyti.
   Galiausiai pastebėjo ir tai, kad net pamintyjimas apie Soreną jam kėlė siutas. Gal todėl barzdą nusidažė ryžai - nors savo atvaizdo veidrodyje jau nebematė, numanė, koks maskuodamasis jis buvo panašus į tėvą.
   Norėjo tikėti, kad yra jau pakankamai brandus ir patyręs, kad jau gebės savaip peržvelgti von Sjuardų istoriją Hogvartso mūšio metu. Kad gebės peržvelgti kitaip, blaiviau...
   - Neabejotinai, - blausiai šyptelėdamas burbtelėjo juodaplaukis. Bent jau ševeliūra vis dar buvo išlaikiusi juodą spalvą. - O... Visgi ko tu norėtum pusryčiams? - išsyk atsistojo, kai atsiminė, kad mergina į virtuvę atėjo ne šiaip sau.
   Perkratė atmintį - kas gi buvo Davinos mėgstamiausias patiekalas?
   - Jeigu ką, pagaminsiu aš, daugiau nekankinsiu, - paskubomis patikino jis. - Blynų su vaisiais? - pasiūlė.

[Davina von Sjuard]

   Sulaukusi teigiamo atsakymo paprasčiausiai linktelėjo šyptelėdama. Daugiau nebedrįso klausti. Neabejojo, kad žodis "seniai" reiškė jo šeimos laikus, mat, pats užsiminė, jog Hogvartse tokio pyrago niekas nekepdavo, o į pusvampyrio šeimos praeitį ar dabartį kištis neketino. Per prabėgusius dvejus mėnesius Davina nė karto nepabandė išsiaiškinti ar detaliau išnagrinėti Fasiro šeimos istorijos. Tai buvo jo gyvenimas ir jo sprendimas, ką derą kitiems žinoti ir ko ne, todėl net ir dabar, nenorėdama kelti prisiminimų arba jų labiau paaštrinti, mat, svarstė ar šis pyragas jam nepriminė šeimos, paprasčiausiai paliko šią temą nuošaly. Ne dabar. Kada nors vėliau. O galbūt niekuomet.
   Kažkas jaunąjį von Sjuardą privertė pasikeisti. Prisiminimai ar mintys, nesvarbu, bet ta džiugi, žaisminga šypsena ir žiburėliai akyse - prigęso. Dabar Fasiras į orkaitę žvelgė kitomis akimis.
   Kiek nusivylusi kelias akimirkas žvelgė į auksines vaikino akis, stebinčias ką tik pašautą pyragą.
   Liūdnai besišypsodama Davina nusuko žvilgsnį. Jūros mėlynumo akys įsmigo į riešus. Kurį laiką virtuvėje tvyrojo tyla. Neslegianti, bet keista tyla. Ir turbūt dėka jos mintyse iškilo prisiminimas.
   Iš po grindų į paviršių išsiveržė begalė medžių, akimirksniu šovusių į viršų. Dangų papuošė baltaskruostė pilnatis ir kelios, nedidelės žvaigždės.

   Dangaus mėlynumo žvilgsnis pamažu nuslydo prie puikią vilkolakės uoslę sudirginusio kraujo šaltinio. Atvira žaizda vidinėje riešo pusėje. Nuo alkūnės iki delno atsivėrusi žaizda stipriai kraujavo. Tamsiai raudonas kraujas upeliais tekėjo per bronzinę odą krisdamas ant žalių samanų. Kiek vėliau pasigirdo balsas, kartu atrodantis toks pažįstamas ir tolimas. Vėliau viską apgaubė tamsa.
   
   Krūptelėjo. Kažkas, esantis šalia, kreipėsi į ją. Staigiai kilstelėjusi galvą ir pagaliau atitraukusi žvilgsnį nuo riešų kelis kartus sumirksėjo.
   -Viskas gerai, kepdama blynus virtuvės neturėčiau sudeginti,-plačiai nusišypsojusi kartu nuvydama tos nakties prisiminimus šalin atsitraukė nuo spintelės. Buvo taip įsitraukusi į pyrago gaminimą ir prisiminimus, jog sugebėjo pamiršti, kad yra alkana.