[Fasiras von Sjuardas]

   - Taip, - Fasiras neatšaukė savo sprendimo, parodydamas ryžtą.
   Nusmelkė nuojauta, kad Muninas būtų didžiavęsis tuo, kad jis pasiryžo išmėginti kažką naujo, užuot murksojęs prie senų prisiminimų ir veiklų. Šita nuojauta teikė kažkokios keistos vilties ar giedros nostalgijos.
   Davina tik šypsojosi - kaip visada ir visiems. Von Sjuardui kildavo abejonių, iš kur ji turi tiek jėgų ir ūpo visus apdalinti gera nuotaika. O gal tai tebuvo tuščias įprotis? Nesinorėjo tuo tikėti.
    „Negi taip akivaizdu?“ - susigėdo juodaplaukis, cimpindamas jojikės nurodyta kryptimi. Pravėręs raudonmedžio duris pateko į tuščią jojikų persirengimo kambarį - ko gero, rytais ir vakarais jis būna grūste užgrūstas. Nurodytoje spintoje Fasiras iš tiesų atrado drabužius, deja, ne juodus. Apsiavęs aulinius batus, su kuriais jautėsi itin keistai, išėjo į atgal į arklidžių koridorių. Čia Davinos jau nebuvo, bet pusvampyris išgirdo kažką tyliai žvangčiojant lauke. Savaime aišku, tai nieko kito reikšti negalėjo, o tik tai, kad panelė Murrell balnoja jam žirgą. Kažkodėl dėl šito jis ganėtinai smagiai nusišypsojo, regis, kiek nekantraudamas įveikti nedidelę baimę. Visgi iki išeidamas laukan pasistengė, kad tos šypsenos veide neliktų. Principai.
   Jo naujasis šnopuojantis ir prunkščiantis motociklas buvo suodinai pelėkas, kojomis palaipsniui tamsėjančiomis į kanopų pusę, lyg jis visą naktį būtų šokęs ant anglių. Spalva buvo visai graži, nors asociacijos kilo ne kokios. Suodžių rasti galėjai ir ant nugaros, tuo tarpu karčiai buvo visai juodi.
   - Ačiū tau, - sumurmėjo von Sjuardas, prieidamas prie Davinos. - Kuo jis vardu? - paklausė, neryžtingai perbraukdamas delnu per lygų pilkšvą kaklą. Kumelė švelniai pakreipė galvą į jį - galbūt nebuvo vėsių rankų prisilietimų mėgėja. Fasiras iškart atsiėmė savo nagus.
   Neketino sėsti ant arklio, iki kol kur kas labiau šitoj srity patyrusi mergina nepasakys, kad galima. Kas žino, kokie magijos triukai padeda nenusiversti nuo šito padaro kupros.

[Davina von Sjuard]

   Kilstelėjusi galvą užmerkė jūros mėlynumo akis. Saulės spinduliai ėmė šokčioti ant dailių bruožų veido. Kūnu akimirksniu pasklido maloni šiluma. Rausvų lūpų kampučiai pakilo į viršų suformuodami šypseną.
   Pasakiška akimirka truko vos kelias sekundes. Vilkiška klausa pagavo artėjančius žingsnius. Iš pradžių jaunoji dvaro savininkė pamanė, kad tai tik Chosė, tačiau pajutusi netvirtus, kiek nedrąsius žingsnius suprato, kad spėjimas klaidingas. Trijulės link žingsniavo Anglijos ministras.
   Nuleidus galvą ir grįžtelėjus per petį žvilgsnis susidūrė su juodaplaukiu, dėvinčiu jojimo aprangą. Keista buvo matyti šį su gėlėtais marškiniais, tačiau tai buvo menkniekis palyginti su tuo, ką vilkėjo dabar. Tyliai sukikenusi Davina maloniai šį pasitiko.
   -Ji,-pataisė šyptelėdama,-Hulla,-žengdama kelis žingsnius arčiau auksaakio ištiesė šiam vadeles ir padrąsinamai šyptelėjo. Jei šalia būtų stovėjęs kitas žirgas, taip drąsiai mergina nebūtų leidusi elgtis Fasirui, tačiau dabar nebuvo prasmės bijoti.
   -Ji ramiausia kumelė žirgyne, be to, priešingai nei daugelis, ji nekreipia dėmesio į kitus žirgus, todėl, jei Longisą paraginsiu pasileisti šuoliais, Hulla neseks šios pavydžiu ir išmesti iš balno neturėtų,-kiek kaltai šyptelėjusi galvos linktelėjimu paragino šokti į balną,-koją įkišk į balnakilpę ir atsispyręs perkelk koją per balną.
   Sulaukusi ir įsitikinusi, kad auksinių akių savininkas saugiai įsitaisė balne pasekė šio pavyzdžiu. Vienu staigiu ir grakščiu judesiu atsisėdo ant rudai juodos spalvos balno. Akimirką atrodė, kad mergina idealiai susiliejo su savo žirgu. Pasilenkusi švelniai paglostė šios kaklą, o tuomet tobulai tiesiai atsisėdo pasisukdama į Fasirą.
   -Vis dar nepersigalvojei?-nusijuokusi nužvelgė tamsiaplaukį ir šio kumelę.

[Fasiras von Sjuardas]

   Davina vėl kikeno iš neregėtos nematytos jo išvaizdos. Gal specialiai dėl šito ir nuvarė jį persirengti, nors ir jo drabužiai būtų kuo puikiausiai tikę jodinėjimui? Ką gi, Fasiras dėl šito nebesuko galvos - dabar rūpestį kėlė jau kiti dalykai.
   - Hulla? - su klaikiu anglišku akcentu pakartojo. - Gražus vardas, - pridūrė, kadangi skambesys buvo vis tiek neblogas.
   Turbūt šalia reikalavimų žirgui dar reikėjo įterpti trečią punktą - jo angliškam liežuviui įkandamą vardą. Et, būtų buvę per daug nagla, turint minty, kiek jis ir taip vargo sukelia Davinai. Kai jis išsibalados atgal į savo numylėtą nustekentą tėvynę, Murrell'ai iškels balių ir oš taip, kad apie juos savaitę dvi skalambys visos pietų Europos televizijos.
   Arba ne.
   - Neturėtų, sakai, - lėtai kinkavo galva von Sjuardas, išgirdęs pavojaus signalą.
   Nieko, jei susitrenks galvelę, turės atostogas iki gyvenimo galo. Nors, kita vertus, dar ne taip jis kadaise buvo mėtytas ir daužytas, ar ne, Melisa Keyes?
   Galbūt aurorų komisija atrinkdavo geriausiuosius pagal tai, kaip jie gebėdavo įvelti politikus į problemas?
   Pasekęs savo naujosios trenerės pavyzdžiu ir nužvelgęs, kaip ji pati atsiduria ant žirgo, Fasiras įkvėpė, įkišo koją į balnakilpę ir užsikorė ant arklio pats. Hulla stovėjo rami, nors kaži, ar mintyse iš šio nesityčiojo. Atsisėdęs ant arklio von Sjuardas susikūprino, į rankas paėmė vadeles ir vėl pažvelgė į ispanę merginą.
   Sekdamas jos pavyzdžiu vėl paglostė arklio kaklą, krūptelėjo, išgirdęs ją prunkštelint. Reikia tikėtis, kad tai nebuvo pykčio ar dar ko nors nelabai gero ženklas.
   - Jei jau pradėjom, tai iki galo, - atsiliepė Fasas, nors balse galėjai užjusti įtampą. Nieko, įpras. Gal.

[Davina von Sjuard]

   Matydama, kaip juodų plaukų savininkas atsargiai ir nedrąsiai elgiasi su žirgu, Davina kurį laiką svarstė. Bandė prisiminti, kaip pati reagavo į žirgus pirmąjį kartą. Deja, neprisiminė jokios baimės ar nedrąsumo. Kai pirmą kartą jai buvo leista pagaliau vienai išjoti, ji degė nekantrumu ir aistra. Galbūt dėl to, kad žirgus matė vos tik gimus, girdėjo šiuos ir nuolat sukiodavosi aplink juos kartu su vyriausiuoju šeimos atstovu.
   Turbūt lygiai taip pat šviesiaplaukė būtų jautusis, jei Anglijos ministras ją būtų pasodinęs ant plieninio žirgo. To, kuris garsiai burgzdavo ir skriete skrisdavo gatvėmis.
   Pabandžiusi mintyse save nupiešti ant tokio žvėries, tik papurtė galvą tyliai, vos girdimai nusijuokdama. Galiausiai sugrįžo prie jojimo pamokų.
   Bėra kumelė nekantriai sužvengė kryptelėdama galvą į mėlynų akių savininkę tarsi ragindama pasielisti po laukus. Jausdama šios nekantrumą tik nežymiai šyptelėjo žvilgtelėdama į Fasirą.
   -Nebijok, pabalnotas žirgas žino, kad galės ištrūkti iš gardo, todėl kiek nekantrauja, bet be tavo komandos nieko nedarys,-paaiškindama tvirtai suėmė vadeles parodydama, kaip deramai šias laikyti,-sėdėdamas balne išsitiesk ir pasitikėk žirgu, tuomet jis pasitikės tavimi, o vadeles stengtis laikyti įtemtas, antraip žirgas pajutęs laisvę perims kontrolę,-šyptelėjo kiek atleisdama vadeles. Loginsa kiek nenoriai pradėdama nuo tokio lėto jojimo žengė kelis žingsnius. Žvilgsnis buvo įsmeigtas į horizontą.
   Pakreipusi galvą žvilgtelėjo į juodaplaukį. Veide žaidi padrąsinanti šypsena, skirta išsklaidyti vaikino baimes ir abejones.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras toliau glostė žirgo kaklą, mėgindamas tokiu būdu užsitarnauti palankumą. Nežinojo, kiek čia yra protingas ir naudos atnešantis žingsnis, bet spėjo, kad geriau daryti kažką, negu nedaryti nieko. Jei jis ir skris iš balno kaip šešių demonų apsėsta Magiškojo Transporto departamento vadovė iš ministerijos (čia galima atkreipti dėmesį, kaip Fasiro vaizduotė buvo paveikta darbo toje velnio įstaigoje), bent jau žinos, kad prie arklių lįsti jam visai nereikia.
   - Turėsiu omeny, - pažadėjo juodaplaukis. Pagalvojus, kiek laiko arkliai turi praleisti sąlyginai nedideliuose garduose, jam šių gyvūnų netgi pasidarė kiek gaila. Nors pats dėžutėje irgi praleisdavo didžiąją savo dienos dalį. Visgi turėdamas galimybių kaip nors tai pakeisti, būtų pakeitęs.
   - Kodėl juokiesi? - pasidarė įdomu juodaplaukiui, merginai patylomis kikenant. Balsas neskambėjo piktai, buvęs grifas nebuvo įsižeidęs, bet...
   Klausydamasis Davinos nurodymų, jis ištiesė nugarą, švelniai įtempė vadeles ir pamėgino jaustis kaip įmanoma drąsiau ir valdingiau. Kaip galima pasitikėti motociklu, kurio vidaus detalių tvarka ir veikimas nėra labai aiškus, o veikia jis ne dėl benzino, kol kas auksaakiui nebuvo aišku, bet jis mėgino to pasitikėjimo mokytis. Galų gale, tai buvo gyvūnas, greičiausiai gana protingas gyvūnas. Dargi ir ne plėšrūnas, vadinasi, pusvampyriui didelio pavojaus kelti neturėtų.
   Bus gi tų galvų, jei kas.
   O pasitikėjimo, šiaip ar taip, išmokti jam reikėjo. Netgi ne tik arkliais.
   Fasiras kiek atleido vadeles, Hulla nejudėjo, jo lūkuriuodama. Šviežiai iškeptas jojikas paplekšnojo jai per petį kaip šuniui, bet ir į šitą suodžiaspalvė nereagavo. Jaunuolis liko kiek sutrikęs.
   - Kaip jai pasakyti, kad galima eiti? - pasidomėjo von Sjuardas.

[Davina von Sjuard]

   Išgirdusi klausimą kurį laiką tylėjo. Viduje dvejojo. Būtų buvę kiek keista vaizduotėje nupieštą paveikslą išsakyti garsiai. Visgi galiausiai priėmė sprendimą. Fasiras von Sjuardas savo noru, na, iš dalies savo, užsiropštė ant žirgo, taigi, atrodė sąžininga pripažinti, kad tokius jausmus- baimę ir abejones - jaustų ir šviesiaplaukė.
   -Pabandžiau įsivaizduoti save su plieniniu žirgu,-gūžtelėjusi pečiais kiek nejaukiai šyptelėjo,-turbūt ant jo jausčiausi taip pat nedrąsiai, kaip ir tu ant Hullos,-kilstelėjusi vieną lūpos kamputį grįžtelėjo per petį į horizontą. Ten kur žvelgė ir Longisos akys. Ilgesingai ir nekantriai.
   -Tokiu gestu ją pagiri,-nusijuokė po vyriškosios lyties atstovo paplekšnojimo kumelei per šoną, leisdama suprasti, kad padarė klaidą,-suduok švelniai kulnu per šoną ir ji seks paskui Longisą,-šyptelėjo kiek tvirčiau įtempdama vadeles, kad kumelė neįsijaustų ir neimtų žingsniuoti greičiau.
   -Kuo stipriau suduosi per šoną kartu atleisdamas vadeles, tuo greičiau žirgas pasileis šuoliais,-įspėdama nedaryti didelės klaidos susistabdė savąjį žirgą. Loginsa kiek nenoriai stabtelėjo, tačiau be jokių spyriojimųsi pakluso.
   -Arba gali ją paspartinti balsu,-išleidusi gana tylų, tačiau žirgui puikiai suprantamą garsą nusišypsojo. Bėra kumelė gavosi komandą ėmė ir vėl žingsniuoti. Pilkoji tebelaukė nurodymų.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Ant motociklo? - nustebo Fasiras. Atsiminė, kad ji buvo sakiusi, jog nėra važiavusi motociklu. - Jei kada nors aplankysi Godriko Daubą, galėsi jį prajodinėti, - vyptelėjo jis.
   Aišku, buvo tuščios viltys tikėtis, kad Murrell'ai kada nors ten jį aplankytų. Fasiras netgi nežinojo, ar norėtų kada nors sulaukti tokių svečių... Netgi buvo sunku įsivaizduoti šio šviesaus, besišypsančio ir atsipalaidavusio pasaulio atstovus savo niūrioje ir lietingoje dimensijoje. Atrodė beprotiškai. Ar net kaip išdavystė.
   Visgi von Sjuardo vaizduotė visai nesunkiai piešė šviesiaplaukę su juodais odiniais drabužiais ir ant galingo  „Harley Davidson“ motociklo. Būtų į kur pavarvinti seilę.
   - Ką gi, turint mintyje, koks jojikas, ji visai nusipelnė pagyrimo, - atšovė juodaplaukis, šįkart garsiai pašiepdamas save.
   Tuo pačiu metu pagal Davinos nurodymą švelniai spustelėdamas žirgo šonus. Aha, pavyko! Hulla ėmė lėtu, bet užtikrintu žingsniu pėdinti paskui Loginsą. Nors dabar sėdėti ant žirgo buvo baisiau, negu jam stovint, Fasiras vis tiek stengėsi išlikti ramiau.
   Netgi užsinorėjo dar didesnio greičio, nors jis sąmoningai save nuo to stabdė. Anaiptol dar ne laikas lakstyti - užsimuš ir jis, ir vargšė kumelė. Fasiras trumpai pakėlė klausiančias akis į šviesiaplaukę, bet greitai vėl nuleido jas prie žirgo. Atrodė, kad jeigu ilgai bus sutelkęs dėmesį kitur, arklys imsis veiksmų pagal savo norus.
   „Gerai, kas dabar?“

[Davina von Sjuard]

   -Neversk manęs gėdytis savo fantazijos,-linksmu, nuoširdžiu juoku atsakė į neseniai vyriškosios lyties atstovo užduotą klausimą.
   Šįkart šviesių plaukų savininkės skruostus išmušė neryškus, tačiau pakankamai gerai pastebimas raudonis ant švelniai įdegusios bronzinės odos. Turbūt pirmą kartą jaunoji dvaro šeimininkė pasijuto taip nejaukiai šalia Anglijos ministro.
   Nuvijusi visas mintis susitelkė į jojimą. Skruostai taip pat atgavo normalų atspalvį. Danguje šviečianti saulė ėmė glostyti už nugaros besiplaikstančius šviesius plaukus paversdama šiuos auksinėmis gijomis.
   -Tu pirmą kartą ant žirgo, o smerki tarsi tai būtų eilinė nesėkmė,-liūdnai šyptelėjusi tebežvelgė į tolį.
   Tarsi gavęs stulbinančią naujieną, kuria nekantravo atsidžiaugti, pasirodė ir kiek stipresnis vasarą primenantis vėjas. Tačiau šio pasirodymas tetruko vos kelias minutes. Akimirksniu ir vėl stojo tyla ir ramybė.
   Lėtais žingsniais žingsniuodamos abi raitelių nešikės oficialiai įžengė į beribius, taip viliojančius laukus. Jokių kliūčių ar baimės, kad žirgas pasibaidys.
   -Jei nori greičio, pakelk ją ristele, tik pajutęs, kaip ji tave švelniai kilstelės iš balno nesipriešink,-trumpam grįžtelėjusi per petį apdovanojo jaunąjį von Sjuardą malonia šypsena.
   Jautė, kad Longisa troško pasileisti šuoliais, ši nekantriai ėmė trypčioti, tačiau Davina tebelaikė įtemtas vadeles, tik kiek atleido, kad ši galėtų risnoti. Automatiškai, it koks mechanizmas, vilkolakės kūnas akimirksniu prisitaikė prie pasikeitusio kumelės žingsnio. Leisdama Fasirui stebėti, ką turi daryti, kai žirgas ima risnoti, kantriai laukė, kol šis paseks jos pavyzdžiu.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Tai kad nėra ko gėdytis, - kiek nesupratęs, kodėl Davina išraudo, sumurmėjo juodaplaukis.
   Nusprendė į tai per daug nekreipti dėmesio - įvairios situacijos Murrell'ų dvare ir jam buvo skruostus išmirkę burokų sultyse, bet dvariškiai arba nepastebėdavo, arba pagarbiai apsimesdavo nepastebį. Toks jau jis, introvertas anglas, buvo.
   Regis, juk vilkolakiai legilimantijos dovanos neturi? Nors, kita vertus, jei ir turėtų - von Sjuardas kurį laiką jau praktikavo oklumantiją. Visiško minčių užsklendimo nuo ko nors, kas jas galėtų mėginti skaityti, menas buvo itin pravartus politikoje besisukiojantiems asmenims. Nors žurnalistai dar nebuvo įsigudrinę tiek toli brautis į valdžiai priklausančių asmenų privatumą, opozicija visada galėjo rasti būdų tuo pasinaudoti.
   - Aš tik juokais, - burbtelėjo Fasas, tikėdamasis, kad Davina nepriims nevykusio bandymo pajuokauti už gryną galeoną.
   O gal Ispanijoje buvo kita valiuta? Ministras susigėdo supratęs, kad nežino tokio elementaraus dalyko, besimėgaudamas buvimu svečioje šalyje. Pamanė, kad kokią dieną būtinai reikės išeiti vienam už dvaro ribų. Atitinkamai pakeis išvaizdą ir savo noru apsivilks ką nors tragiškai geltono ir gėlėto - atpažinti jį bus neįmanoma.
   Ah, dar reikės sugalvoti, kaip paslėpti neispaniškai baltą skūrą...
   - Aha, - susikaupęs atsakė von Sjuardas, taip užtikrindamas, kad komandą išgirdo net per didėlesnio vėjo gūsį.
   Pakėlęs galvą išvydo ne tik Davinos šypseną, bet ir gąsdinančiai plačius laukus. Visgi pusvampyris susitelkė į tai, ką turėjo - atidžiai stebėjo vilkolakę, kad nepridirbtų ko ne to. Giliai įkvėpė, iškvėpė. Vėl kulnais spustelėjo Hullos šonus ir ši pasileido švelnia ristele.
   Kurį laiką jis jautėsi lyg plastikinis maišelis, didmiestyje vėjo blaškomas tai ant stogo, tai atgal ant šaligatvio, kaulus ne itin maloniai kratė. Bet ilgainiui įprato ir prie šito. Prieš ministro valią veide žiebėsi pergalinga šypsena.

[Davina von Sjuard]

   Matyti Fasiro pastangas prisitaikyti prie Hullos buvo gana skaudu. Kentėjo abu - tiek pelėko kumelė, tiek juodaplaukis jojikas.
   Kaip naujokui, jaunajam von Sjuardui buvo sudėtinga priprasti prie ristūnės, o šiai - nešti jojiką, kuris kiek per daug mėtėsi balne. Visgi po kelių siaubingai kankinančių minučių abu prisitaikė prie vienas kito ir, regis, auksaakis puikiai suprato, kad jam pavyko. Kiek pablyškusią veido odą ėmė puošti pergalinga šypsena.
   -Šaunuoliai,-šyptelėjusi pagyrė.
   Kurį laiką dar stebėjo tamsių plaukų savininką ir šio ristūnę norėdama įsitikinti, kad tikrai viskas gerai. Galiausiai nusprendusi, kad Fasiras daug geriau jausis, jei šviesiaplaukė suteiks jam pasitikėjimo, nusuko žvilgsnį į šalį. Jūros mėlynumo akys susitiko su švelniai melsvu dangumi, kurio debesyse slėpynes žaidė skaisti saulė.
   Trumpam užsimerkusi Davina atsipalaidavo. Laukuose viešpatavo vos juntamas vėjelis, kanopų dungsėjimas ir tylus, netgi vilkiškai klausei sunkiai girdimas kiek toliau esančio pusvampyrio kvėpavimas. Gerai įsiklausiusi būtų sugebėjusi išgirsti ir jo širdies plakimą.
   Atsimerkusi kurį laiką žvelgė į horizontą, o tuomet trumpam grįžtelėjusi per petį ir įsitikinusi, kad jos kompanionui viskas gerai, atleido vadeles švelniai paragindama kumelę. Suteikė laisvę tam, ko Loginsa taip troško - pasileisti šuoliais per laukus.
   Garsiai sužvengusi Amerikos ristūnė it patrakusi šovė į priekį. Kiek pasilenkusi, tačiau išlaikydama tiesią nugarą prigludo prie žirgo. Vėjas ėmė darkyti už nugaros esančius plaukus.
   Nenorėdama palikti Fasiro vieno ir priversti jaustis nejaukiai, apsuko Longisą priversdama grįžti prie Hullos. Kiek sulėtinusi šios tempą dailiai apsuko ratą aplink Fasirą ir jo ristūnę.
   -Nagi,-drąsindama išmėginti vėjo gūsius ir kumelės greitį, plačiai šyptelėjo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Besikratydamas ant kumelės nugaros pusvampyris iš pradžių nė nepastebėjo galbūt kiek nusivylusio Davinos žvilgsnio. Tik vėliau, vėl klausiamai į ją žiūrėdamas, pastebėjo akis, išduodančias, kad jis ir kaip naujokas juda prastokai. Tai turbūt neturėjo stebinti - tik šiandien jis pirmąsyk užsėdo ant gyvos gigantiškos būtybės nugaros (na, kažkada vaikystėje gal ir sėdėjo Sorenui ant sprando, bet šitas nesiskaito). O už kelių savaičių jam sueis dvidešimt penkeri, vadinasi, dvi su puse dešimties metų jis praleido ant savo kojų, ant šluotos arba ant ratų.
   Į pagyrimą Fasiras atsakė tik galvos linktelėjimu. Pasidarė nejauku supratus, kad šias keturias linksmųjų kalnelių (ar nugarėlių?) minutes jis buvo akylai stebimas, nors, kaip ministras, jis turėjo būti įpratęs prie akių.
   Bet dabar jis gailėjosi kito dalyko - kad sutrukdė Davinai ramų pasijodinėjimą, staiga sugalvojęs pats šito meno nors kiek pramokti. Jų žvilgsniams vėl susidūrus, Fasiras pastebėjo auroro dukterį vėl kažką sugalvojus. Greitai ji nutolo, o kumelės pasagos ritmingai greitai dunksėjo įšilusia Ispanijos žeme.
   - Ėj, ne... - sustingo jis, merginai paliekant jį su žirgu vieną.
   Tylus pasipriešinimas dingo priešpriešiniame vėjyje ir pakosčiojime nuo dulkių, vėjo gūsio suneštų tiesiai pusvampyriui į gerklę. Fasiras pavarė Hullą į šoną, bet leistis tokiu greičiu, aišku, nesiryžo. Ir Davinos nekaltino - kiek jinai gali riogsoti su juo?
   Pavarė žvėrį pirmyn dar šiek tiek greičiau, nors ir nesitikėjo pavyti Lo... Lo ko? Panelės Murrell žirgo vardas anglui asociavosi su logoritmais, bet įsiminti to juodaplaukiui dar nebuvo pavykę.
   Per kelias minutes vienatvės jis jau buvo pajudėjęs gerokai tolyn, o Davina ir grįžti suspėjo. Fasiras švelniai patraukė vadeles atgal (kol trenerės nebuvo, spėjo geriau susipažinti su Hullos valdymu) ir grįžtelėjo per petį. Dvaras buvo tolokai.
   - Kad gal ne... - sudvejojo Fasiras. - Ar tu įsitikinus, kad protinga jau pirmą kartą niekada nejodinėjusiam leistis šuoliais?

[Davina von Sjuard]

   Longisa ir vėl sugrįžo prie švelnaus risnojimo. Dailiai risnojo šalia Hullos, tačiau žvilgsnis, net jei paklusniai sugrįžo atgal prie antrosios kumelės, liko įsmeigtas į tolį. Ristūnės akys ilgesingai žvelgė ten, kur visuomet su savo jojike stabtelėdavo - šalia skardžio.
   Sulaukusi abejonės kupino Fasiro balso, žavioji lankininkė papurtė galvą maloniai šyptelėdama. Leisti naujokui pasileisti šuoliais net ir ant ramiausio žirgo, reiškė vieną - kankynę ir neabejotiną skridimą iš balno. Tokios jodinėjimo baigties Davina visiškai netroško. Nė neįsivaizdavo, ką būtų dariusi, jei dėka jos Anglijos ministras būtų skaudžiai kritęs žemyn.
   -Ne, šuoliams dar anksti, tačiau lengvam bėgimui - niekuomet,-plačiai nusišypsojo paspartindama Longisą. Ši paklusniai ėmė risnoti kiek greičiau nei anksčiau. Ir nors toks jojimas skyrėsi nuo lėto risnojimo, jis anaiptol nepriminė to, ką neseniai patyrė. Vėjo skrodimą ir neapsakomą malonumą juntant greitį.
   -Nori dar kiek pasimokyti ar pasigailėsi savo kojų ir grįžta?-tarsi duodama įspėjimą apie sekančios dienos pasekmes linksmai šyptelėjo. Jojant žirgu dirbdavo raumenys, kurie net sportuojant sunkiai prisijungia, tad neabejotinai po nakties Fasirui teks iškęsti linksmos kelionės pasekmes.
   Pasilenkusi švelniai perbraukė ranka per rudo plauko kaklą. Amerikos ristūnė kiek kryptelėjo galvą giliai sušnopuodama. Atsitiesusi ir vėl atsisėdusi į įprastą padėtį žvilgtelėjo į auksaakį. Šis akivaizdžiai kiek nerimavo dėl nutolusio dvaro.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Ką gi, - be didelio entuziazmo sumurmėjo Fasiras, didelio ūpo didesniems mokslams šiai dienai nebeturėdamas. - Šitą rytojui, - nusprendė po minutės tylos.
   Svarbu, kad pirmasis žingsnis buvo žengtas. Galbūt suodžiakojė Hulla ir nebuvo dėl šito patenkinta, šiandienai patirties pusvampyriui užteko. Kad ir gera buvo toji patirtis. Jojimas žirgu neleido jam galvoti apie įprastus dalykus - aišku, ne todėl, kad būtų per daug atsipalaidavęs, sėdėdams šitam padarui ant kupros, bet kaip tik dėl susikaupimo ir mėginimo viską daryti teisingai.
   - Aš galėsiu grįžti ir vienas, tu gali pajodinėti viena, - pasiūlė juodaplaukis, turėdamas mintyje, kiek ji laiko sugaišo, užuot turėjusi ramią pertraukėlę nuo darbų. Atsiminė už šitą liksiąs skoloje, o skolą atiduos... Jau numanė, kaip, nors dar negalėjo būti užtikrintas, kad Davina šitam pasirašys.
   Visgi spustelėjęs žirgo šonus kulnais jis jau greitėlesniu tempu suko atgal į dvarą. Popietė buvo ilga ir įspūdinga, galbūt ką nors įdomesnio nuveiks ir vakare. Pavyzdžiui, jau svarstė apie kelių naujai sužinotų kerų ir užkeikimų praktikavimą ir mėginimą meistriškai įvaldyti. Net tokiam elementariam malonumui, kai dirbo Londone, laiko faktiškai neturėjo.
   Galbūt šį laiką pavyktų išnaudoti ir kokių nors praktiškesnių įgūdžių įgavimui?

[Davina von Sjuard]

   Supratusi, kad jaunajam von Sjuardui nuotykių šiandien per akis, kaip ir patirties bei naujovių, nė nemėgino priešintis. Nors turbūt jokiu atveju nebūtų prieštaravusi. Puikiai žinojo, kad nedera negerbti kito pasirinkimo.
   -Esi tikras, kad norėsi dar kartą lipti Hullai and nugaros?-gana linksmai ir džiugiai nusijuokė apsukdama Longisa ir leisdama žingsniuoti dvaro link.
   Balnodama Amerikos ristūnę tikėjosi išjoti trumpiausiai bent kelioms valandoms, tačiau juodų plaukų savininko pasirodymas kiek pakeitė planus, tik dėl to žavioji lankininkė nė kiek nenusivylė. Priešingai, džiūgavo, kad pirmąsias dienas paniuręs ir užsidaręs vyriškosios lyties atstovas pamažu ėmė žvelgti į viską kiek kitaip. Ir nors nė karto neparodė, kad puikiai suprato, jog dvaras Fasirui atrodė, kaip didžiausias košmaras, nuoširdžiai džiaugėsi, kad jo nuomonė pamažu keitėsi. O keitėsi ir pats Anglijos ministras. Ispaniška saulė veikė savaip.
   -Ir palikti tave vieną?-tyliai nusijuokė,-negi iš tiesų manai, kad esu tokia nedraugiška?-dailių bruožų veide žaidė linksma, nuoširdi šypsena, o jūros mėlynumo akys susirado gintarines.
   Dabar abi ristūnės žingsniavo viena šalia kitos, kai visai netrukus stabtelėjo ties žirgynu. Dailiai nušokusi nuo balno žvilgtelėjo į juodaplaukį ir, kaip jau buvo įpratusi, žengė tiesiai į žirgyno vidų. Švelniai, tačiau užtikrintai nubalnojo abi kumeles ir nenorėdama šių toliau kankinti garduose, nors šie buvo pakankamai dideli, paleido į laukus ganytis.

[Fasiras von Sjuardas]

[[Grįžimas iš kelionės]]
   Beribius laukus, nušviestus vakarinės balandžio mėnesio saulės, kurios apšviesti žmonės nuotraukose atrodo patys laimingiausi, kirto neplatus asfaltuotas kelias. Juo ir burzgė pats paprasčiausias tarpmiestinis autobusas. Stabtelėjęs šalikelėje už vienos sankryžos jis išleido vienintelį savo keleivį - liaudiškai tariant, ryžą barzdotą vyrą, kurio amžių atspėti buvo sunku. Ugniniai plaukai keistai kontrastavo su juodais marškiniais ir kelnėmis, ant rankos buvo užsimestas ryškiai geltonas megztinis. Vyriškis kurį laiką stoviniavo, laukdamas, kol autobusas išnyks raibuliuojančiame nuo šilumos horizonte, apsidairė ir numetė megztinį ant asfalto.
   - Incendio, - sumurmėjo jis.
   Stovėjo ir santūriai šypsojosi, geltonam kažkieno rankų kūriniui virstant pelenais. Greitai jau galės mesti visą maniakišką mėginimą apsisaugoti nuo nieko. Dėl šito jis nieko nekaltino - ir taip pasielgė negražiai, kategoriškai atsisakydamas aurorų apsaugos. 
   Į Murrell'ų dvarą Fasiras von Sjuardas pėdino neskubriu žingsniu, iš paskos vilkdamas tyliai dardantį lagaminą ant ratų, šen bei ten pasižvalgydamas tolumoje. Galva buvo maloniai iššluota ir tyli. Per mėnesį, kurį praleido sanatorijoje, valydamas organizmą nuo priklausomybę sukeliančio mėšlo, ir bendrai atstatinėdamas savo gerokai suniokotą sveikatą, tapo kiek ramesnis. Nereikėjo iškart po Hogvartso nerti į ministerijos dramas, o daugiau pamatyti pasaulio, bet šią klaidą jis atitaisė dabar. Juolab, kad darbas tokioje kėdėje jam visai neblogai apsimokėjo - prataškęs savo pinigus pamatė šį bei tą Ispanijoje, pasimėgavo kelionėmis vienatvėje. Paskutines jam likusias savaites buvo numatęs praleisti Murrell'ų dvare, bet nebuvo užtikrintas, kad planai nesikeis. Nors čia pusvampyriui ir patiko, jis nenorėjo keisti dvaro gyvenimo tėkmės, o čia besibaladodamas tikrai pajusdavo, kad taip kartais nutikdavo.

   Grįžęs į dvarą iškart susitiko su auroru Murrell'u, luktelėjo, kol šis duos štabui raportą apie vėl aiškią ir pastovią ministro buvimo lokaciją. Kad ir prieš taisykles, von Sjuardas pasidomėjo Anglijos reikalais, per židinį susisiekęs su viceministru. Iš kabineto išėjo kiek prastesnės nuotaikos, bet nujautė, kad jo atostogoms einant į galą, reikėtų pamažėle vėl pratintis prie savo veiklos, kad įmestas atgal į ministerijos vandenis staiga nepriburbuliuotų. Uždarydamas duris dar pasiteiravo Viljamo Murrell'o, ar Davina yra dvare, išgirdęs gūžtelėjimą pečiais ir neužtikrintą neigiamą atsakymą pasuko koridoriumi į virtuvę.

   - Taip, į sanatoriją, taip, savaitei. Man jau trūksta veiklos, - aiškinančiu tonu dėstė vyriškas balsas.
   Sugriaudėjo nelabai jaukus dviejų moterų juokas. Po dar minutėlės įkalbinėjimų ir dar poros juoko pliūpsnių pasigirdo durų trinktelėjimas.
   „Pagaliau galėsiu nors kažką dirbti“, - patrynė delnais auksaakis, rankomis įsiremdamas į šonus ir nužvelgdamas erdvų ir maloniai kvepiantį kambarį.