[Fasiras von Sjuardas]

   Anglui nebuvo sunku pastebėti, kad dvaro šeimininkės žvilgsnis jam prabilus plačiau klaidžiojo tai šen, tai ten, greičiausiai taip išduodamas vidines nuobodulio sukeliamas agonijas. Taigi, iš tiesų, kam gi galėtų būti įdomi politika? Politika - nevispročių ir savanaudžių pasaulis.
   Išgirdęs Davinos pastebėjimą dėl jo poilsio, Fasiras sekundėlę žvelgė jai į akis tylėdamas.
   - Galbūt, - sutiko jis.
   Be abejo, ne. Magijos ministras išrenkamas septyneriems metams ir jis tikrai nepabėgs anksčiau nei jam buvo skirta. Teks ten išsėdėti bent iki kol sulauks trisdešimt vienerių. Burnoje darėsi kartu pagalvojus, kad tada jo laikas, praleistas su šeima, bus jau beveik susilyginęs su laiku, praleistu ministerijoje. Tuo tarpu Hogvartsas jau ir taip perspjautas.
   Gaila, kad aukojant savo laiką ir mintis kitiems, paties gyvenimas tampa toks tuščias. Bet kur jis dingtų, jei išeitų iš ministerijos? Kur jis dar atrastų tokio beprasmio ir sunkaus darbo, užgožiančio vienatvę ir gedulą?
   - O, - blausiai šyptelėjo jis, mintyse pripiešdamas prie romaus vilkolakės veido varnišką uniformą.
   Orą užšaldė tyla. Fasiras nervingai pabilsnojo pirštais per stalelį, akimis ieškodamas po lauką, ko čia nusitvėrus pokalbio pratęsimui. Pačiam jam tyla sąlyginai netrukdė, tačiau prieš ispanę tylėti atrodė bemaž nepadoru.
   - Sakei, jog aprodysi savo žirgyną? - griebėsi šiaudo jis.
   Užsiuodė lengvas pasivaikščiojimas: ji, arklių entuziastė, pasakos apie savo darbą ir augintinius, o jis, anei kiek nenuštaukiantis apie šiuos didingus padarus, linksės, žvairuos į žėrinčias iš aistros akis ir klaidžios savose mintyse, kartkartėmis perklausdamas ko nors įdomesnio. Karnegis primokino visokių nesąmonių, kaip vaidinti gerą klausytoją - tereikia mokėti susirasti šią informaciją...
   „Nesąžininga.“

[Davina von Sjuard]

   -Būtų buvę smagu susitikti Hogvartse,-balsas nuskambėjo nuoširdžiai ir draugiškai. Švelnių bruožų veidą papuošė linksma šypsena.
   Trumpam mintimis nuklydo į vaizduotę. Atsivėrė visi Hovatrso pilies kambariai, koridoriai, salės, užkampiai, tačiau nei viename iš jų nepavyko įsivaizduoti (ne)atsitiktinio susitikimo su tuo metu būsimuoju Anglijos ministru. Net gi pilies apylinkės nesuteikė norimo vaizdinio.
   Galbūt taip buvo geriau. Praeitis buvo praeitis, po ją kapstytis ir bandyti sužinoti, kas būtų buvę, jeigu... nebuvo verta.
   Susitelkti į šalia sėdintį juodaplaukį ir lauko terasą užliejusią tylą padeda išoriniame dvaro kieme urgzti nustojęs automobilio variklis. Vyriausi dvaro šeimininkai jau čia.
   -Žinoma, tačiau, regis, ekskursiją teks nukelti rytojui,-nežymiai šyptelėjo žvilgtelėdama į duris, pro kurias visai netrukus įžengė vyriausieji Murrell šeimos atstovai.
   Juodų plaukų savininkas dabar stovėjo tik su baltais marškiniais ir kostiminėmis kelnėmis, švarką laikydamas ant rankos. Žaliai melsvos akys žvelgė kiek pavargusiai, tačiau buvo linksmos. Šalia stovinti moteris, kurios ilgi, tamsiai rudi plaukai surišti į dailų kuodą, dėvėjo moterišką kostiumėlį ir žaviai šypsojosi.
   -Sveiki,-net gi balsas išdavė, jog diena įmonėje atėmė nemažai jėgų,-Fasirai, tai mano žmona Klara,-pristatydamas šalia stovinčią rudaplaukę nežymiai šyptelėjo.
   -Džiaugiuosi pagaliau susipažinusi,-žengusi kelis žingsnius rudakė ištiesė ranką Anglijos ministrui apdovanodama šį šilta šypsena,-tikiuosi, kad diena dvare neprailgo ir Davina dar labiau tavęs neišvargino,-nusijuokė žvilgtelėdama į šviesiaplaukę, kuri sugrįžus tėvams stryktelėjo nuo kėdės ir dabar stovėjo vos už kelių žingsnių nuo von Sjuardo.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Be abejo, - Fasiras šyptelėjo.
   Pro akis prabėgo skausmingi prisiminimai užuojautos pilnų žvilgsnių ir von Sjuardų vieninteliam neamžinatelį vaikui duodamas kelias, kur beeitų. Gal ir gerai, kad jiedu nesusitiko Hogvartse - jis kaži, ar galėtų pažiūrėti į ją, tiksliau, ar galėtų žiūrėti taip, kaip dabar, jei ji būtų su juo elgusis taip pat. Juolab, kad dabar jis dar galėjo ir išlikti prieš ją miglotas. Kitaip sakant, ji negalėjo žinoti jo praeities ir visų skaudulių, o kai žmonės Faso nepažinodavo, dažniausiai jis jausdavosi geriausiai.
   Gal tik su keliais žmonėmis buvo kiek kitaip.
   Pusvampyriška klausa užfiksavo variklio burzgimą. Von Sjuardas kol kas nė nesijudino - tik Davinai išsidavus, kas grįžo, atsistojo ir jis.
   Linktelėjęs į Davinos mintį dėl rytojaus planų, juodplaukis buvo mažumėlę nusivylęs, jog viltys dėl laisvo rytojaus nuplaukė. Ką gi. Jis turės tik apytiksliai savaitę būti socialus. Per savaitę Murrell'ams jis atsibos. Kaip naujas šuniukas.
   Atsistojęs ministras rankos paspaudimu vėl pasisveikino su savo ministerijos kolega, pasisveikino ir su ką tik pristatyta Davinos mama. Jam rodėsi, kad šią moterį kažkada buvo matęs ministerijos koridoriuose, kas, ko gero, buvo visai įmanoma - darbuotojų šeimos nariai karts nuo karto šio bei to atsibelsdavo į įstaigą.
   - Fasiras von Sjuardas, malonu, - dalykiškai, ko gero, labiau iš įpročio, negu dėl oficialumo bendravime siekimo, prisistatė jis. - Tiesą sakant, laikas prabėgo žaibiškai, - anei kiek nemeluodamas šyptelėjo jis ir žvilgtelėjo į čia pat bestovinčią, ko gero, būsimą dvaro paveldėtoją.
   Jei sąžiningai, pats stebėjosi, kiek mažai laiko teužėmė jo įsikūrimas čia bei pasisėdėjimas su Murrell'ų dukterimi. Vis dar dvejojo dėl jos nuoširdumo bendraujant, bet pamažėle mėgino susitaikyti su esama padėtimi.

[Davina von Sjuard]

   Jūros mėlynumo akims susidūrus su auksinėmis, žavioji lankininkė nežymiai kilstelėjo rausvų lūpų kampučius. Puikiai suprato, kad Fasirui prireiks laiko čia priprasti. Visgi buvo nemažai naujovių, tuo labiau, kad jis buvo menkai pažįstamų žmonių aplinkoje.
   -Gerai, viliuosi, kad ateinantis laikas taip pat neprailgs,-tyliai sukikeno dailiosios lyties atstovė, stovėdama šalia dviejų tamsiaplaukių,-beje, tikiuosi išalkot, vakarienė netrukus bus paruošta, o kol kas mes trumpam jus ir vėl paliksim, tik šįkart vos kelioms minutėms, kol atsigausim po sunkios darbo dienos,-dar kartelį šyptelėjo abiem jaunuoliams, o tuomet kartu su dvaro šeimininku pradingo viduje. Iš fojė atsklido balsai, tačiau Davina per daug į tai dėmesio nekreipė. Nujautė, jog šiedu sutiko Marta arba Chosė.
   -Nesijaudink, pasistengsiu, jog su aštriais padažais ir įvairiausiais patiekalais tavęs nenukankintų,-linksmai nusijuokė apdovanodama Fasirą miela šypsena, o tuomet paėmė padėklą su tuščiais puodeliais.
   -Jeigu nori, gali nueiti į savo kambarį, jie turėtų užtrukti kelias minutes, arba gali palaikyti draugiją man,-tikėdamasi, jog Anglijos ministras nuspręs pasilikti trumpam šyptelėjo, o tuomet trumpam dingusi iš šio akiračio, kad nuneštų padėklą, ir vėl sugrįžo į lauko terasą.
   -Tikiuosi, kad šiandien tavęs neperspaudžiau priversdama visą laiką praleisti čia, su manimi,-kiek nejaukiai šyptelėjo nujausdama, jog galbūt Fasiras pirmąją dieną dvare norėjo praleisti kiek kitaip nei sėdėti lauko terasoje su jauniausia Murrell šeimos atstove.
   Staiga toptelėjęs klausimas sukėlė smalsumą. Ar atvykdamas čia jis žinojo, kad Vilijamas turi dukrą, kuri ne tik yra burtininkė, tačiau ir vilkolakė? Ir pusvampyriui teks praleisti ateinančias savaites dvare kartu per pilnatį keičiančia pavidalą mergina?

[Fasiras von Sjuardas]

   - Neprailgs, - Fasiras, susitaikęs su savo lemtim, linktelėjo Viljamui ir Klarei.
   Šiems išėjus, jis mažumėlę nustebęs žvilgtelėjo į ispanę. Ką gi, regis, ji prisiklausė stereotipų apie savo šiauriečių žemyno kaimynų skonį.
   - Nenukankins, - lakoniškai atsakęs blausiai vyptelėjo. - Palauksiu čia.
   Atsistojęs priėjo prie terasos tvorelės ((nežinau, ar teisingai įsivaizduoju ir ar teisingas žodis, esant reikalui bus pataisyta;D)) ir atsirėmęs į ją įsižvelgė į tolį. Ispanijos centras, dvaras, kupinas dirbtinių šypsenų. Bus iššūkis išsaugoti savo neregėtą niūrastį ir nepereiti prie įpročių bukai vėpsoti - taip, kaip jo tėvas buvo mėgėjas. Gal dėl tos nuolatinės tėvo šypsenos Fasiras ir buvo toks alergiškas bet kokiam nenuoširdumui ir dirbtinumui.
   Iš laukų pusvampyriui į veidą dvelktelėjo vėjas. Svečias atsiduso. Galbūt teisingiau tiek savo, tiek dvaro šeimininkų labui būtų buvę pašvaistyti valstybės pinigus.
   Davinai grįžus, Fasiras atsigręžė į ją. Netikėta pastaba vėlgi jį mažumėlę nustebino, o juolab, kad ir pašnekovės šypsena dabar turėjo visai kitokį atspalvį, negu visą ankstesnį laiką. Kažkas realesnio.
   Juodaplaukis pamintijo, jog galbūt čia su juo ne viskas gerai, kad tik nesmagios šypsenos atrodė tokios realios.
   Sekundėlę nežinojo, ką į šitai ir atsakyti, todėl tik skėstelėjo delnais.
   - Neprivertei, - sumurmėjo. - Buvo visai smagu susipažinti.
   „Apgailėtinas veidmainis“, - supeikė pats save, bet šiuo atveju tiesiog negalėjo pasielgti kitaip. Negalėjo sakyti teisybės, klaikiai nesinorėjo meluoti - buvo užspeistas į gerą kampą.
   Toptelėjo, kad, po teisybe, čia jis turėtų jos atsiprašyti - kam gi būtų malonu visą dieną vėpsoti į jo niūrų snukį?

[Davina von Sjuard]

   Stabtelėjo. Žingsniai sustojo ant, regis, tokios plonos, tačiau kartu ir tokios plačios linijos, skiriančios dvaro vidų nuo ispaniškos žiemos oro. Įprastai ta linija būna nepastebima, tačiau dabar Davinai ji atrodė be galo plati. Praleido didžiąją dalį dienos būdama lauko terasoje, žvelgdama į besiganančius žirgus, tačiau nejuto to, ką patirdavo jodinėdama po laukus ar risnodama ant keturių letenų šviečiant pilnačiai.
   Tylus atodūsis išsprūdo iš rausvų lūpų. Akimirkai mergina atsirėmė į durų staktą įsispoksodama į horizontą. Dabar jūros mėlynumo akys žvelgė ten, kur žvelgė auksinės, tačiau matė skirtingai.
   Anglijos ministrui pasisukus į šviesiaplaukę, ši neiškart nusuko žvilgsnį nuo laukų, tačiau, kai melvos akys susirado gintarines, veidą papuošė liūdna šypsena.
   Žengusi kelis žingsnius stabtelėjo šalia juodaplaukio. Delnai prisilietė prie vėsaus metalo atvėsindami šiltą kūną.
   -Atvykdamas čia tikėjaisi ne šito, tiesa?-jūros mėlynumo akys ir vėl žvelgė į horizontą, tačiau veidą tebepuošė ta pati liūdna šypsena.
   Vėsus, tačiau gana draugiškai nusiteikęs vėjas ėmė draikyti aukštai į uodegą surištus šviesius plaukus kartu švelniai glostydamas dailių bruožų veidą.
   Kelias akimirkas paprasčiausiai taip ir stovi stebėdama beribius laukus, leisdama tylai tvyroti lauko terasoje, sklandyti ir šiukštinėti. Galiausiai kilstelėjo galvą pažvelgdama į šalia stovintį von Sjuardą. Jūros mėlynumo akys žvelgė taip giliai, jog atrodė, kad galėtų pamatyti sielą.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras tylėdamas klausėsi netoli pragydusio dar negirdėto jam paukščio. Pabandė nustatyti, iš kur toji giesmė sklinda, ir susirasti jos autorių, tačiau nesėkmingai. Galimai tai padaras tupėjo tankesnės lapijos medyje, todėl akimis jį iš ten išsikapstyti nebuvo įmanoma. Mintis praslydo prisiminimais apie Muniną - kažin, ar Ispanijoje yra varnų, nors aišku, kad yra, kurgi tų kranksėtojų nerasi - nors Fasiras iš savo pasąmonės lauko nuožmiai tai vaikė. Kaip visgi nesąžininga, kad jis vis dar gyvas.
   Davinai po tylos pertraukėlės prabilus, nuojauta sušnabždėjo, kad turbūt jinai būtų Liuterio krankliui patikusi. Taip mąstyti skatino turbūt tas suvokimas, kad tas padaras buvo naivokas ir nesunkiai pamėgstantis mielus veidus ir šypsenas. Nelabai gilinosi į prasmes, slypinčias po visu tuo. Nebuvo apnuodytas politikos.
   - Ką turi mintyje? - perklausė Fasiras, mažumėlę primerkdamas akis. Ne įtariai, o tiesiog parodydamas nesupratimą.
   Ko gero, po vakarienės reikės gražiai atsisveikinti ir ką nors pašnekėti apie nuovargį ir poilsio trūkumą. Tiesą sakant, tai netgi nebūtų melas - kuo labiau jausdavosi pavargęs, tuo didesnė būdavo tikimybė, kad vėl užtems protas. O ir čia besėdėdamas von Sjuardas jautė besitelkiant audrą.
   Laukai buvo fantastiškai nutvieksti pietų Europos saulės ir košiami žiemiško (jie tai vadina žiema?) vėjo. Geresnis pasirinkimas būtų buvęs išvykti į priešingą Europos galą.

[Davina von Sjuard]

   Klausą pasiekė garsas. Ne žingsnių, ne taip giliai įaugusių balsų, ne žirgų, tačiau paukščio. Šis kėlė keistai malonų garsą. Tai nebuvo koks nors ypatingas garsas, kurį išgirdęs imtum žavėtis ir mėgautis.
   Tai nebuvo lakštingala, kuri taip garsėjo savo paprastumu, tačiau nuostabiu balsu. Tai buvo paprastas, vienas iš daugybės Ispanijos valstybei priklausančių paukščių, tačiau dabar jo balsas buvo malonus. Priminė pavasarį ir leido nesijausti liūdnam.
   -Tai mėlynoji šarka,-nežymiai kilstelėjo rausvus lūpų kampučius, stebėdama, kaip šalia stovintis Anglijos ministras susidomi garsu,-ji pasižymi spalvingu, ryšiu kūnu, tačiau balsu retai sužavi,-kiek liūdnai šyptelėjo leisdama žvilgsniui nuslysti žemyn. Jūros mėlynumo akys ėmė naršyti lauko terasos grindis.
   Tuo metu įsismaginęs vėjas ir toliau draikė šviesius merginos plaukus, kartkartėmis pasiųsdamas stipresnę oro bangą į jautrią veido odą.
   -Prieš laukdami kokio nors įvykio, mes piešiam įvairiausias jo versijas savo vaizduotėje. Neabejoju, kad atvykdamas čia bandei įsivaizduoti dvarą ir tai, kaip viskas klostysis,-žvilgsnis lėtai pakilo susidurdamas su gintaro spalvos akimis.
   Akimirką taip ir žvelgė jūros mėlynumo žvilgsniu, tačiau klausą patraukus neseniai girdėtam paukščiui, kryptelėjo galvą į šoną. Tai buvo nesąmoningas veiksmas, tačiau tai padėjo kiek prasiblaškyti.
   Nejučia šyptelėjo. Buvo keista visą dieną praleisti kitaip. Nedarė nieko, kas taip traukdavo, kas priversdavo kiekvieną rytą išlipti iš lovos ir žengti pasitinkant dieną. Ištisas valandas praleido kalbėdamasi su naujuoju dvaro gyventoju ir nejautė nusivylimo. Tiesa, šokti į balną ir pasileisti į tuos beribius laukus, visą dieną, regis, prašyte prašiusius juos aplankyti, vis tiek traukė, tačiau šįkart Davina nesijautė nusivylusi.

[Fasiras von Sjuardas]

   Vėsūs Fasiro delnai kurį laiką spaudė terasos tvorelės viršų, vis dar atidžiai klausantis paukščio. Kol mokėsi Hogvartse, ministras gana stipriai domėjosi magiškaisiais gyvūnais, galbūt dėl to, kad ir abu tėvai tuo domėjosi. Po mokyklos baigimo daugiausia kažkodėl nardė po juodosios magijos teorijas ir šiaip visokius skaitalus, kartkartėm net nesusijusius su magija.
   - Tiesiog niekada nesu girdėjęs jos giedant, - tyliai tarstelėjo jis. - Galbūt pavyks vėliau ir pamatyti.
   Dar kiek pastebeilijęs laukan jis apsigręžė ir nugara atsirėmė į sieną. Rankas susikišo į kišenes, trumpai nužvelgė merginą, kurios plaukai plakstėsi it Medūzos čiuptuvai. Nuo jos žvilgsnio jam visgi pavyko nesuakmenėti - nei basiliskas, nei Medūza. Regis, pakankamai saugu, jei tik nesutiks jos pilnaty. Grynakraujei vilkolakei nusilpęs pusvampyris - jau turint minty, kad ir pusvampyrį sudoroti paprasta - būtų gardus ir nesudėtingai pasiimamas kąsnelis. Kiek tik jaunuoliui buvo žinoma, vampyrai buvo mažumėlę silpnesni už vilkolakius jų formoje.
   - Tiesą sakant, nieko nesitikėjau ir nelaukiau, - atsakė von Sjuardas.
   Dar teisingiau ir plačiau kalbant, apie jo priverstines atostogas buvo pranešta iki jų likus vos kelioms dienoms, o važiuodamas čionai jis nemąstė apie nieką arba mąstė apie ką nors pačiam nemalonaus. Galų gale, kas gi jam dabar buvo malonu? Jis neturėjo jokios pozityvios minties, į kurią būtų galėjęs susitelkti. O ir kurti vaizdinius apie savo būsimas apie savo ateitį yra visiškai nelogiška ir beprasmiška. Visa tai veikiai įvyks - kam rizikuoti nusivylimu?
   - Viliuosi, kad tau pačiai tas laikas per daug neprailgo, - kad ir sunkiai, bet nuoširdžiai burbtelėjo.

[Davina von Sjuard]

   Pirštai tebegniaužė vėsų metalą. Vėjas ir toliau draikė aukštai į uodegą surištus plaukus, kas akimirką vis rimdamas, tarsi jausdamas, jog rimtame pokalbyje jam ne vieta.
   Paleidęs merginos plaukus švelniai paglostė veido odą, o tuomet dingo. Lauko terasoje stojo tyla, akimirką buvo keista nebegirdėti nenaudėlio vėjo švilpavimo.
   -Jodinėjant žirgais jas nesunku pamatyti vaikštinėjančias po laukus,-šyptelėjo atitraukdama rankas nuo turėklo. Delnai tebebuvo vėsus. Kelis kartus sugniaužusi rankas į kumščius paslėpė šias užpakalinėse džinsų kišenėse.
   Realybė niekuomet nepateisina lūkesčių...
   -Galbūt taip tik geriau,-linktelėjo tebežvelgdama į tuščius laukus. Vakarui žirgai buvo parvesti į savo gardus. Nakties tamsa negąsdins šių priversdama įsivaizduoti to, ko iš tiesų nėra ir nebus.
   -Ne,-vos matomai papurtė galvą leisdama veidą papuošti nedidelei šypsenai,-buvo smagu pabendrauti su nauju žmogumi,-kryptelėjusi galvą susitelkė ties balsais, sklindančiais iš fojė.
   Laiptais aidėjo žingsniai, paskui šiuos vyriausi Murrell šeimos atstovų balsai. Tarp šių įsipynė ir nuoširdus juokas.
   Nejučia šviesiaplaukė šyptelėjo. Nuoširdžiai ir laimingai. Pavargę ir išsekę jie vis tiek sugebėdavo vienas kitą pralinksminti.
   -Eikš,-trumpam žvilgtelėjusi į šalia stovintį vaikiną, su ta pačia nuoširdžia šypsena, ėmė žingsniuoti sklindančio juoko link. Klausą pasiekė už nugaros aidintys pusvampyrio žingsniai.
   Netrukus jūros mėlynumo akys susidūrė su dviem poromis akių, linksmai žvelgiančių į stovinčius jaunuolius.
   -Pasirengę vakarienei?-rudaplaukės veidą papuošė šypsena. Išvargusios akys išdavė šios nuoširdumą.

[Fasiras von Sjuardas]

   Viskas užtyko ir apmirė lyg į padarius kažką tragiško. Fasas nervingai pasisuko į ką tik Davinos paminėtus laukus. Nujautė, kad ne šiaip ji tuos žirgus paminėjo - garantuotai spirsis jį pramokyti jodinėjimo meno. Šiaip ar taip, von Sjuardui žirgai atrodė ganėtinai baisūs ir nevaldomi padarai. Kaip galima sėdėti ant kažkieno nugaros ir tuo padaru pasitikėti? Užeis durnumas - ir nuneš kur nors, išmes iš balno, susitrenksi galvą į akmenį ir bus po galvos. Pasididžiuot bus galima nebent netikėtais bendrumais su didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais.
   - Tikrai, - su beveik nebeslepiamu abejingumu burbtelėjo juodaplaukis.
   Į abejotiną, bet visgi taktišką Davinos atsakymą apie tai, jog laikas su svečiu jai neprailgo, pusvampyris vėlgi teatsakė buku galvos linktelėjimu. Praleidęs ją pirmą pro terasos duris, eidamas dvaro koridorium žingsnius suvienodino ir ėjo jai iš šono, mat krypuoti kaip senam šuniui iš paskos jau buvo nei smagu, nei mandagu, nei norma.
   Po kiek nesmagios vakarienės Fasiras dar šnektelėjo su Viljamu - šis darsyk atsiprašė už nederamą priėmimą, ministras darsyk patikino, jog čia nieko baisaus. Dar kiek užtrukę ir jiedu atsisveikino.

[Antroji diena dvare]
   Fasiras dėbsojo aukštyn. Nykioje prieblandoje bolavo pamėkliškos lubos. Nuovargis niekaip neužlaužė - netgi tas pusvalandis, kurį užsikankinęs praleisdavo besapniam, apybudriame miege, išganymo neatnešė. Galvoje tvyrojo chaosas - jausmas, lyg jis būtų sėdėjęs aplūžusiais stalais ir kėdėmis, sulankstytais aidinčiais gramofonais, apdužusiais veidrodžiais bei kilometrinėmis fotojuostelėmis užgrūstos celės viduryje, kurioje, be kita ko, dar ir šviesa dinginėjo ir kartkartėmis erzinančiai spragčiojo.
   Paryčiui priglaudė delną sau prie gerklės. Toptelėjo, kad galbūt naktį užtemus protui staugė ant viso Murrell'ų dvaro, bet tikėjosi, jog balso stygoms nutirpti užteko neįprastos apkrovos - pokalbio su Davina, jei tik ribotas ir taktiškumu nežibančias jo replikas būtų galima pavadinti dalyvavimu pokalbyje.
   Atsisėdęs ant lovos krašto nusibraukė nuo kaktos šaltą prakaitą. Prakaitas anaiptol nebylojo apie aukštą kambario temperatūrą - viltys apie tai, kad jam naktį nebuvo užtemęs protelis, tirpo, kaip tirps Murrell'ų pakantumas jam.
   Patylomis maitvanagiškai apsuko kelis ratus aplink laikiną savo kambarį, plačiai atplėšęs langą kurį laiką dėbsojo į tuščią dvaro kiemą.
   „Miona“, - parašė jis lapo viršuje, kai prisėdo prie rašomojo stalo. Susierzino, pamatęs, kokios drebančios, išvirtusios iš formos raidės. Pradėjęs keverzoti atsiprašymą, numetė plunksną ant stalo, aptėkšdamas prabangų paviršių rašalu - visgi visų pirma reikėjo apgalvoti, ką ten rašyti. Pelėdą, reikia tikėtis, Murrell'ai turės.

[Davina von Sjuard]

   Jūros mėlynumo akys žvelgė į beribę gamtą, regis, besidriekiančią iki pasaulio pabaigos. Ir pamiršusią, jog dabar turėtų baltuoti. Net gi vėjas, įprastai mėgstantis krėsti šunybes, buvo ramus. Vos juntamai glostė veido odą.
   Mėlynos akys akimirką ieškojo bent menkiausio ženklo, kad žiema čia pat, deja, tematė tik užmigusią, tačiau nesušalusią gamtą. Regis, ateinantys mėnesiai neleis pasidžiaugti netgi ispaniška žiema.
   Kažkur šalia sučiulbėjo paukštis. Kiek toliau šio melodiją pagyveno antrasis, įsitaisęs patogiai medyje, stebėdamas jam nugarą atsukusią merginą ir šalia jos stovinčią kumelę. Prisidėjo ir trečiasis, tolumoje užgirdęs saviškių dainą.
   Girdėdama kone kiekvieną, net menkiausią gamtos garsą, mėgavosi. Vėjas ir toliau tebeglostė veido odą. Leido pamanyti, kad pavasaris jau čia pat.
   Suprunkštusi kumelė, kurios vadeles šviesiaplaukė laikė rankoje, atkreipė dėmesį į save. Kryptelėjusi galvą Davina apdovanojo šią šypsena. Kumelė dar kartą paragino joti.
   Tyliai nusijuokusi žavioji lankininkė įšoko į balną ir nė neparaginusi savojo žirgo, tvirčiau sugniaužė vadeles ranka. Kitoje laikė lanką.
   Kanopų kaukšėjimas ėmė skambėti išoriniame dvaro kieme. Kumelė gana garsiai sužvengė pranešdama, kad rytinis pasijodinėjimas baigtas ir ji sugrįžo. Iš milžiniško pastato, pilno žirgų, pasigirdo atsakas.
   Šyptelėjusi mėlynakė nušoko nuo bėros kumelės ir nubalnojusi šią paleido ganytis. Lėtais žingsniais sugrįžo į namus. Vilkiška klausa leido be jokio vargo išsiaiškinti, kieno sielos tebebuvo namuose.
   Virtuvėje, kaip visuomet sukinėjosi Marta, šalia jos Andrėja, o viršuje, netoli būsimos dvaro šeimininkės kambario šalia esančiame nubudęs slampinėjo Fasiras. Namuose nebebuvo jos tėvų. Šie neabejotinai ir vėl išvyko darbo reikalais.
    Palikusi ginklus treniruočių kambaryje ir trumpam užsukusi į savo kambarį nusiprausti bei persirengti stabtelėjo ties naujojo svečio kambario durimis. Veidą, kaip ir visą rytą tebepuošė žavi šypsena.

[Fasiras von Sjuardas]

   Laiške Fasiras per daug neatviravo - nupasakojo, kaip sunkiai ėjo paskutinės jo savaitės ministerijoje, užsiminė, kad mirė Muninas, o jo sveikata nu, labai jau netikėtai kažkokiu būdu pradėjo šlubuoti. Dar nepamiršo atsiprašyti, kad tiek ilgai nerašė, bei pasidomėti, kaip ji dabar jaučiasi, potekstėje paslėpdamas klausimą, kaip sekasi susitaikyti su žinia dėl šeimos. Sulankstęs nuo viršaus iki apačios prirašytą popieriaus lapą ir apačioj brūkštelėjęs savo vardą, jaunuolis atsiminė, jog lagamine turėjo pasidėjęs užsilikusių vokų. Deja, tik Siklis buvo likęs namie, prižiūrimas Baubo - ministras žinojo, kad Ispanijoje pernelyg ilgai neužsibus, o baltajai pelėdai, kurios visa giminė visada gyveno šiauriniuose Europos kraštuose, pasibuvimas Ispanijos karščiuose į naudą neišeis. Reikia tikėtis, kad Viljamas augina ne tik arklius, bet ir kokią pelėdą, kitaip teks pasinaudoti mokamomis pašto paslaugomis.
   Su ta pačia proga von Sjuardas baigė išsikraustyti ir lagaminą. Užklijavęs voką ir užrašęs ant jo Mionos Heros adresą juodaplaukis išgirdo kažkieno žingsnius koridoriuje, o tada pajuto tą kažką stovint už durų. Juodaplaukis mažumėlę sutrikęs atsistojo, neskubriai nupėdino prie durų ir jas atvėrė.
   - Labas rytas, - mažumėlę užkimęs pasisveikino ir linktelėjo Davinai. - Po pasijodinėjimo? - blausiai šyptelėjo, mat pro langą keliskart matė šviesiaplaukę ant žirgo.
   Koks kvailas būdas pradėti pokalbį, - pamanė jis, bet, tiesą sakant, šitai jam ne taip ir stipriai rūpėjo. Merginos veide vėl spindėjo bukai plati šypsena, nors, reikėjo pripažinti, kažkuo ji buvo jauki. Įdomu, kodėl Viljamas būtent savo dukterį siuntinėjo pas Magijos ministrą, jei turėjo krūvas tarnų ir tarnaičių. Ar taip tikėjosi Fasirą pamaloninti ar suteikti jam garbę?
   - Ir... kol nepamiršau, norėjau paklausti, - neryžtingai pradėjo juodaplaukis. - Ar čia laikote pelėdų? Norėčiau išsiųsti laišką į Angliją. 

[Davina von Sjuard]

   Apačioje nuskambėjo juokas. Pagyvenusios, tačiau itin malonios moters juokas užliejo virtuvę. Juokas girdimas tik toje patalpoje arba tiems, kurie priklausė magijos pasauliui. Į patį pokalbį mergina nesigilino. Tai buvo privatus ir asmeniškas pokalbis, į kurį kištis ar slapčia klausytis, nedera.
   Sutelkusi dėmesį į priešais esančias duris ir į tai, kas buvo už šių, kilstelėjo ranką ketindama pasibelsti, tačiau Fasiro reakcija buvo greitesnė. Durys atsilapojo nė nespėjus prie jų prisiliesti. Kiek nustebusi Davina linksmai nusijuokė. Dabar dvarą užliejo mėlynakės juokas.
   -Labas,-nuleidusi ranką sau prie klubo šyptelėjo žvilgsniu apsistodama ties auksinėmis vaikino akimis,-iš kur...-kiek rauktelėjusi antakius pravėrė rausvas lūpas ketindama užduoti dominantį klausimą, tačiau susipratusi, jog anksti pabudęs vyriškosios lyties atstovas laiko neleido paprasčiausiai gulėdamas lovoje. Langai neabejotinai išdavė tai, kuo mergina užsiiminėjo kiekvieną rytą.
   -Taip, rytinė rutina,-gūžtelėjo pečiais. Ilgi, šviesūs plaukai, susegti iš šonų ir paleisti laisvai kristi už nugaros, nežymiai subangavo krisdami didelėmis garbanomis.
   -Taip, tėtis turi pelėdą, bet manau, teks palaukti vakaro,-linktelėjo,-beje, turbūt dar nespėjai papusryčiauti, todėl... Galbūt palaikytum draugiją man?-plačiai šyptelėjo.
   Jodinėjimas merginą paveikė, kaip įprastai. Ši buvo itin geros nuotaikos ir nusiteikusi tokia būti visą dieną. Nors vargu ar buvo dienų, kai šios būdavo kitokios.

[Fasiras von Sjuardas]

   Auksaakis mažumėlę nustebęs nesmagiai šyptelėjo, kai atidarius duris vilkolakė ėmė kvatotis. Regis, ji jau turėjo suprasti, kad ir jis čia gyvena su liūdnai suterštu krauju, užuot buvęs žmogus kaip žmogus ir neturėjęs problemų. Vis ta prakeikta von Sjuardų giminė, vis tas prakeiktas kraujas. Įdomu, ar ne mitas čia, kad vilkatai su vampyrais nelabai ir sutaria - pačiam juodaplaukiui su tuo, kaip bebūtų keista, niekada neteko susidurti.
   Davinos sutrikimas ir suvokimas Fasirą privertė pasijusti bjauriai. Be abejo, jis pasirodė kaip stalkeris, nesvarbu, kad tuo laiku tiesiog rašė laišką ir žvalgėsi lauke, mat šitaip lengviau dėliodavo žodžius ir greičiau meškeriodavo idėjas. Kam tu dabar pasiteisinsi, jog merginą užmatei netyčia, o ne su žiūronais vėpsodamas iš krūmo?
   Gal pasakyti, kad niekada nėra jodinėjęs ir visai įdomu būtų tai išmėginti? Et, Fasiras nekentė melo, o nuo žirgų kažkodėl norėjo laikytis atokiau. Visgi, ko gero, be bent jau trumpų jojimo kursų neprasisuks - Davina jau ne sykį pamėtė užuominų, kad ant arklio anglas bus užsodintas. Galėtų ir išsisukti, prisidengdamas sveikata, bet... Galgi ir ne pro šalį išmokti ko nors naujo.
   - Jeigu tik tavęs nevargins mano kompanija, - blausiai vyptelėjo jis į pasiūlymą kartu pusryčiauti. Tam tikra prasme suteikė dar vieną progą ispanei mandagiai pasišalinti ir turėti gražesnį rytą, nedarkomą niūraus politiko snukio.
   Nusprendęs nieko ir nebegaišti, kadangi jau buvo išsibudinęs ir pasiruošęs, išėjo iš kambario ir uždarė į jį duris. Po kelių minučių jiedu jau sėdėjo valgomajame.