[Davina von Sjuard]

   Platus, kelis kilometrus besitęsiantis, tačiau neužasvaltuotas kelias, išsišakojantis nuo pagrindinio į Madridą, veda tiesiai į tikrus rumūs primenantį Murrell šeimos dvarą.
   Pasiekus dvarą, į šį vedantis kelias pavirsta juodų trinkelių pagrindu. Sudėlioti ornamentai iš pilkšvų trinkelių suteikia žavesio ir išryškina didingą, baltą pastatą, kurį supa vešli, tamsiai žalios spalvos žolė.
   Išorinis dvaro kiemas daugeliui atima žadą. Priešais didingąjį pastatą stūkso nedidelis, nė metro nesiekiantis fontanas, nakties tamsoje iš vidaus apšviečiamas švieselių, o kiaurą parą saugomas kiek toliau esančių liūtų statulų, tauriai tupinčių ant nedidelių kolonų ir žvelgiančių į tolį. Už pastarojo atsiveria tiesus takas, kurį taip pat atslinkus nakčiai nušviečia prie žemės pritvirtinti šviestuvai.
   Prie pat dvaro esančią žolę juosia neaukšta, kelių nesiekianti, tačiau itin dailiai suagusi tujų tvora. Abiejuose pastato šonuose į melsvąją dangaus mėlynę šakas kelias nebe primąją dešimtį skaičiuojantys didingi, storakamieniai medžiai.
   Didingas, dviejų aukštų pastatas, puošiamas didelių, šviestuvų nutviekstų langų, traukia kiekvieno čia atklydusio akį. Pirmojo aukšto pagrindiniai langai, kurių vienas iš jų – stiklinės dvaro durys, siekia žemę ir primena arkas, mat, viršus – pusapvalės arkos. Patekti į vidų padeda į abu pastato šonus nusidriekę laiptai, kurių apačioje taipogi stūkso nedidelis fontanėlis. Laiptus taip pat saugo ant turėklų tupintys taurios liūtų statulos.
   Pats pastatas savo viduje slepia ne vieną erdvų, tačiau gana jaukų kambarį. Marmurinėmis plytelėmis išklotos visos grindys, baltos, kelių atsplavių sienos, su spalvomis žaidžiančios tarpusavyje, prabangus, gana žemai nuleistas šviestuvas ir į antrąjį aukštą vedantys laiptai, papuošti juodais, įvairių ornamentų turinčiais turėklais, pasitinka kiekvieną, įžengusį į šį dvarą. Iš fojė nesunkiai galima pastebėti kitus kambarius, nieko neslepiančius pro taip pat arkinius praėjimus.
   Kairėje esantis kambarys – milžiniška svetainė, kurioje puikuojasi auksinei balta sofa su karališkais, tokios pat spalvos foteliais. Viduryje šių – stiklinis, juodas stalas, o priešais šį, tamsiais vakarais šilumą skleidžiantis židinys. Už sofos, ant sienos pritvirtintas auksiniais rėmais papuoštas veidrodis, prie kurio ant gretimos sienos puikuojasi paties dvaro paveikslas. Netoli paveikslo prie sienos glaudžiasi stiklinė spintelė, o šalia šios nedidelis stalelis su puokšte gėlių. Kambario kampe pastatytas fortepijonas.
   Už svetainės atsiveria erdvi sporto salė, treniruočių kambarys, kuriame puikuojasi įvairiausi lankai bei jaunajai ispanei priklausantis juodas lankas su išskleistais angelo sparnais šonuose.
   Už treniruočių kambario į šoninį dvaro kiemą vaizdą atveria kuklus, tačiau pakankamai erdvus darbo kambarys. Šiame, kaip ir svetainėje, šilumą skleidžia nedidelis židinys, priešais kurį nugarą atsukęs dažniausiai ištisas valandas leidžia vyriausias Murrell šeimos atstovas, sėdėdamas prie darbo stalo. Netoli šio puikuojasi didelė sofa su molbertu. Be šių kambaryje taip pat stūkso didelė spintelė su įvairiais dokumentais.
   Pasukus į priešingą pusę foje prie pat laiptų koridorius veda tiesiai į lauko terasą, o šalia šio puikuojasi erdvi svetainė, virtuvė ir trys tarnų kambariai.
   Antrajame aukšte pasukus į dešinę kampiausias kambarys priklauso dvaro savininkams, o šalia jų kambario puikuojasi žaviosios lankininkės miegamasis. Milžiniška lova priešais, kurią ant sienos pakabintas plačiaekranis televizorius. Netoli šio rašomasis stalas, o priešingoje pusėje veidrodis su komoda. Pačiame kambario viduryje ant žemės patiestas baltas, švelnaus, dirbtinio kailio kilimas. Dešiniajame kambario kampe puikuojasi durys, vedančios į marmurinį vonios kambarį.
   Jaunosios ispanės kambario sienos ribojasi su pakankamai didele biblioteka už kurios kasdien svečių laukia dar keturi kambariai.
   Kalbant apie kiemą, terasoje visuomet gali rasti didelę sofą, taipogi juodą stiklinį stalelį, lauko supynes, o kiek toliau ir patį baseiną. Saulėtas dienas leisti laiką čia – tikra palaima.
   Dešinėje dvaro pusėje stovi kelių automobilių garažas, o kairėje – milžiniškas žirgynas, kuris beveik kiekvieną apgauna, mat, iš išorės kur kas labiau primena dar vieną prabangų pastatą, o ne žirgų gardus.
   Prižiūrėti ir mylimi žirgai, kaip daugelis juokauja, gyvena ne prasčiau už pačius šeimininkus.

[Fasiras von Sjuardas]

[Atvykimas]
   Garsiai suūžęs metališkai blizgantis monstras, šliaužiojantis geležiniais savo takais, jau ruošėsi kitam nuotykiui, stotis buvo artipilnė įdegusių žmonių šviesiais drabužiais. Įsimaišyti į minią, dėvint tokį kostiumą ir besant lydimam dviejų karininkų, buvo velniškai sunku.
   - Na, štai, - atsiduso Fasiras, delnu kiek nervingai persibraukdamas per netvarkingą juodų plaukų ševeliūrą.
   Gerai, kad tie pietiečiai į nieką per daug nekreipia dėmesio. Toks jų pliusas. Minusas - kad viskas čia smirda kava.

   Iš stoties, kadangi kelionė užsitęsė, į galutinį kelionės tikslą ministras su palyda nuvyko oru. Be abejo, tai buvo ganėtinai kvaila - dėl von Sjuardo užsispyrimo kelionė vyko ir gana žiobariška transporto priemone, ir oru, ir užtruko ne minutę, o tris paras. Bet per jas pusvampyris šiek tiek aprimo ir pailsėjo, juolab, kad stebėti kintantį kraštovaizdį pro traukinio langą yra nepamirštama patirtis.
   Dvaras net ir nemažai ko mačiusiam politikui atėmė žadą. Triaukštis senobinis jo paties namas, ko gero, būtų atrodęs kaip lūšna prie šito šedevro. Gerai, kad ministras taip niekada darbuotojų ir nekvietė švęsti Kalėdų ar dar kokio bieso pas save. Būtų padaręs gėdą visai Anglijai.
   Galbūt todėl ir Amika išsikapstė lauk iš jo namų - kodėl gi sėdėti kažkokiam kaime kažkokioj troboj, kai gali vartytis garsių verslininkų pataluose ir, ir, ir...
   Šaltas protas išvalė apmaudą - ne jo tariamai skurdi troba buvo bėda, o jo skurdi bei sumaitota dvasia.
   Fasiras mažumėlę susigėdęs pastypsojo prie vartų su lagaminu rankose, tuomet aurorų buvo palydėtas artyn paradinių durų. Ką Wagner'is jiems pasakė, kad jie jį priėmė? Savaime aišku, su Viljamu jis visuomet gerai sutarė, kaip ir su daugeliu aurorų, bet... Apskritai iškilo klausimas, ką Viljamas ten mala Anglijos Magijos ministerijoj, jei čia Ispanijoj suka verslus ir perkasi gryno aukso dvarus. Von Sjuardas galėjo išsyk iškelti dvi teorijas: pirmoji, kad Viljamas tiesiog bėgo nuo šito prabangaus absurdo į paprastesnį gyvenimą, antroji - šis norėjo būti prie valdžios. Kur daugiau gausi gerą vietą informacijos atžvilgiu, jei ne su tamsiausiais brūdais besitvarkančioje garbingoje puikiai paruoštų karių gvardijoje?
   Visgi Fasiras norėjo tikėti, kad pastaroji teorija apie Murrell'us buvo klaidinga.

[Davina von Sjuard]

   Stiklinės dvaro durys prasivėrė. Pro šias žengė aukštas juodų plaukų savininkas. Kiek griežtokas, įdėmus žvilgsnis nuskenavo priekinį dvaro kiemą. Rudoms, kone juodoms akims susidūrus su Anglijos ministru ir dviem jį lydinčiais aurorais, žvilgsnis sušvelnėjo.
   Trumpam žvilgtelėjęs per petį ir įsitikinęs, jog jaunoji dvaro šeimininkė seka iš paskos, žengė svečio link. Juodas dailus kostiumas, dengiamas neužsegto tamsiai pilko palto, tobulai sušukuoti juodi plaukai, griežti veido bruožai, tvirta, savimi pasitikinti eisena ir svetinga šypsena. Štai taip atrodė vyriausias Murrell šeimos narys, sustojęs priešais Soreno sūnų. Iš pirmo žvilgsnio Vilijamo nebūtum palaikęs vyresniu nei trisdešimties, tačiau atidžiau pažvelgęs neabejotinai suprastum, jog pirmas žvilgsnis klaidingas.
   -Fasirai, smagu tave pagaliau matyti,-nežymus linktelėjimas, reiškiantis pasisveikinimą, ir gana ryškus akcentas, pranešantis, jog dvaro šeimininkas neturi angliško kraujo.
   -Dėkui už pagalbą, dabar laisvi,-vyriškio balsas nuskambėjo kiek įsakmiau nei prieš tai. Šalia Anglijos ministro stovintys aurorai tik klusniai linktelėjo pasišalindami ir palikdami šiuos vienus.
   Aukštai danguje besišypsanti saulė, kurios spinduliai šokčiojo ant aukštai į uodegą surištų šviesių plaukų ir švelniai įdegusios veido odos, patraukė jaunosios lankininkės dėmesį. Nors kalendorius rodė įpusėjusį sausį, diena buvo pasakiškai šilta ir saulėta. Nė iš tolo nepriminė vėsios, Ispanijai įprastos žiemos.
   Nusprendusi pasimėgauti išskirtine diena, nors vylėsi, jog ji ne vienintelė šią žiemą, žvilgtelėjo į juodaplaukį dvaro svečią. Juodas kostiumas, puoštas sidabrinėmis sagomis, dailiai sušukuoti plaukai ir... keistas žvilgsnis. Auksinės akys žvelgė keistai tuščiai ir pavargusiai. Matydama tai Davina kiek sutriko, tačiau plati šypsena nuo švelnių bruožų veido niekur nedingo.
   -Hektorai, kai galėsi, nunešk ponaičio von Sjuard daiktus į jo kambarį,-balsas anaiptol nepriminė įsakymo, kur kas labiau panašėjo į prašymą.
   -Taip, pone,-aplinkui zujantys darbininkai per daug dėmesio į naująjį dvaro gyventoją nekreipė, buvo užsiėmę savais darbais.
   -Sveiki atvykę,-maloniai šyptelėjo gana aukšto, deja, ne itin tvirto sudėjimo vyriškis, iš pažiūros kopiantis į trečią su puse dešimtį. Atsargiai paėmęs lagaminą vos po akimirkos dingo didingo pastato viduje.
   -Man labai gaila, Fasirai, jog negaliu tavęs deramai priimti, įmonės darbuotojai be manęs sunkiai išsiverčia, tačiau palieku tave gerose rankose,-rudos akys nukrypo į šalia stovinčią šviesiaplaukę,-čia mano dukra Davina,-jūros mėlynumo akys švelniai žvelgė į priešais stovintį vaikiną, veidą vis dar puošė plati draugiška šypsena.
   -Ji palydės tave į kambarį. Jei ko nors prireiktų ar iškiltų klausimų, ji pasirengusi į visus atsakyti, kol nebus manęs, o aš pažadu, jog man grįžus vakare galėsim ramiai pasikalbėti mano darbo kambaryje, o kol kas linkiu gerai įsikurti ir dar kartą apgailestauju,-santūriai šyptelėjo trumpam žvilgtelėdamas į jaunuolius, o tuomet nuskubėdamas prie savo automobilio.
   -Esu tikra, jog norėtum pailsėti po kelionės,-balsas skambėjo švelniai ir tyliai, o dailių bruožų veidą puošianti šypsena akimirką tapo dar didesnė.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras nusivilko švarką ir perėmė jį į rankas, kadangi stora kostiumo medžiaga anaiptol nebuvo pritaikyta tokiam orui. Keista, kad jis neapgalvojo tokios smulkmenos dar prieš išvažiuodamas. Regis, buvo skaitęs, kad vidutinė temperatūra Ispanijoje tokiu oru slankioja aplinkui +10 laipsnių Celsijaus, bet, regis, žiobarų dūmai ir visuotinis atšilimas ir šiame Europos kampelyje galėjo būti jaučiamas.
   Fasiras užmatė, kaip pro duris iš dvaro išėjo jau seniai bematytas ispanas auroras. Užlipo laiptais, pasisveikino su rūmų šeimininku rankos spustelėjimu (paskui susigriebė, kad galbūt pietuose šis gestas nėra toks įprastas, bet et, Viljamas juk dirbo ir Anglijoje).
   - Ačiū, kad sutikote mane priimti viešnagei, - šyptelėdamas linktelėjo Fasiras.
   Auroro balso tonas kalbantis su po trijų parų kelionės išvargusiais aurorais ministrui labai nepatiko. Juolab, kad, regis, Viljamas netgi nebuvo naujasis Aurorų Štabo vadovas. Juodaplaukis kiek sutrikęs žvilgtelėjo sau už nugaros, iš kur jo tokį ilgą laiką kentėjusi palyda jau buvo dingusi. Nusprendė nusiųsti laišką į ministeriją su įsakymu šiuos du vyrus paleisti bent kelioms dienoms poilsio, kad skriauda būtų kiek atitaisyta. Von Sjuardas čia gi neturėjo jokių teisių rodyti valdžią. Ne ta šalis, ne tos žemės. Su šia mintim jis dar labiau pasijuto ištremtas ir apgautas.
   Kai kas anglui kėlė dar didesnę nuostabą - kaip jis, lauke bestovintis vienais juodais marškiniais, vis dar šunta, o ispanui išeiti laukan prisireikė net puspalčio?
   Atsipalaidavusi atmosfera ir pro duris matoma tarnų gausa Fasirą mažumėlę erzino. Kam tokia tuštybė? Dvarai? Tarnų tarnai? Tiek triukšmo ir maišaties? Fasiras ir sausainius sau kepėsi pats, ir koridorius šlavinėjo, ir Munino šūdus valė, kol jų buvo, ir netgi motociklą... Na, gerai, motociklo taisymui laiko jau pritrūkdavo. Tik dabar keista buvo dar ir tai, kad savo dukrą Viljamas pristatė tik lagaminais pasirūpinęs. Ne ta prioritetų tvarka.
   „Kurių velnių aš čia...“ - keikėsi, kad ir niekaip neišsiduodamas, koks bejėgiškumas apėmė.
   - Malonu, Davina, - Fasiras linktelėjo, irgi šiaip bei taip išspausdamas pavargusią šypseną. - Viskas suprantama, Viljamai, apgailestauju dėl sukeltų vargų. Sėkmės, - palinkėjo linktelėdamas.
   Viljamo mašinai nušvilpus į tolį, auksaakis pasisuko į naująją savo gidę po šitą klaikynę.
   - Kelionė nebuvo sunki, bet šiek tiek išvargino, - pripažino Fasas, kažkodėl ir pats šyptelėdamas, galbūt todėl, kad tas daiktas yra baisiau užkrečiamas už koronę.
   - Galėčiau gauti arbatos? - labai angliškai pasiteiravo, mat tas traukinio birzgalas jau strigo gerklėje. - Ar jums pačiai aš netrukdysiu, jei paprašysiu palaikyti kompaniją? - paklausė per aplinkui, norėdamas sužinoti, ar ji turi laiko su juo vajavotis Ispanijos vidury ir rodyti dvarą, ar tik tėvukas privertė ir niekur nesidėsi.

[Davina von Sjuard]

   Jūros mėlynumo akys, spindėdamos saulės spinduliuose, žvelgė į priešais stovintį juodaplaukį. Kiek pablyškusi veido oda ir susikaupęs nuovargis buvo aiškiai matomas. Buvo akivaizdu, jog Fasirui išties reikėjo atsigauti.
   -Nepykit ant jo, jis šiandien per daug išsiblaškęs,-kukliai šyptelėjo omenyje turėdama vyriausiąjį šeimos narį, neseniai dingusi už dvaro vartų. Vilkolakės klausos dėka mergina tebegirdėjo burzgiantį variklį pamažu kas akimirką vis tolstantį.
   -Žinoma,-linktelėjo apdovanodama jaunąjį von Sjuardą šypsena,-bet kompaniją palaikysiu su sąlyga, jei į mane nesikreipsit "jūs",-tyliai nusijuokė pasisukdama dvaro link.
   Per daug nespartindama žingsnio, mėgaudamasi saulėta diena įžengė į dvaro vidų. Saulės spinduliai net gi čia, viduje, šokčiojo ant visų baldų ir vertė šypsotis.
   Nestabtelėdama Davina užlipo į antrą aukštą ir stabtelėjo šalia vienų iš daugelio dailiai išraižytų medinių durų. Pravėrusi kambario duris nežymiai šyptelėjo.
   Gana dideliame kambaryje stovėjo erdvi dvigulė lova, virš kurios puikavosi išdidinta naktinio Niujorko nuotrauka. Tarp vonios kambario ir durų į koridorių stovėjo nedidelė tamsiai pilka spinta su veidrodžiu ant durų. Priešingoje pusėje puikavosi raudonmedžio stalas. Taip pat priešais lovą ant sienos kabėjo plačiaekranis televizorius.
   -Vonioje rasi visko, ko gali prireikti,-šyptelėjo,-o dabar palieku tave kelioms minutėms pasidėti daiktus ir, jei norėtum nusiprausti. Jauskis, kaip namuose,-šįkart šypsena buvo nuoširdi ir draugiška.
   Pasisukusi laiptų link trumpam stabtelėjo.
   -Lauksiu apačioje su arbata,-apdovanojusi naująjį svečią dar viena šypsena nulipo žemyn. Ilgi, šviesūs plaukai, surišti aukštai į uodegą subangavo už nugaros žaviajai lankininkei pradingstant dvaro platybėse.

[Fasiras von Sjuardas]

   Į Fasirą padvelkęs kieme besisūkuriuojąs šiltas vėjas atnešė vilkolakio kvapą. Pusvampyris iškart identifikavo dar vieną galimą problemą, nors toji galima problema labai maloniai su juo kalbėjosi ir šypsojosi. Politikiška nuojauta sakė, kad Davina nebus blogas žmogus, nors, turint omeny, kaip jis susimovė su Ketvirtojo lygio vadove, galbūt ta nuojauta nebe taip ir verta pasitikėti.
   - Kodėl gi turėčiau pykti? - kiek nustebęs pasiteiravo von Sjuardas.
   Jo mintys niekaip negalėjo atsispindėti veide, nebent pačiai jaunajai Murrell tėvuko elgesys būtų pasirodęs ne itin priimtinas. Kartais jaunimas būna supratingesnis už senukus, nors ir pats Viljamas nebuvo toks senas.
   „Ne toks senas ir tu, asile.“
   - Ačiū, pasistengsiu, - blausiai vyptelėjo ministras, mintyse spėliodamas Davinos amžių.
   Paklusniai lyg ančiukas paskui antį pėdino per plačius dvaro koridorius bei laiptais aukštyn, mėgindamas pamažėle įsidėmėti kelią, kad kitąsyk nieko nereikėtų trukdyti. Juolab, kad, jeigu tik pavyks, jis galės rodytis Murrell'ams ir juos erzinti minimaliai, o visą laiką ir save skandinti vienatvėje. Kaži, kur artimiausia vaistinė...
   „Net negalvok.“
   Įžengęs į savo laikinuosius apartamentus bemaž turėjo prilaikyti apatinį savo žandikaulį, kad anas neišslystų ir neatidengtų nelabai žmogiškų dantų. Trumpai apžvelgė savo kambarį, o tuomet vėl pasisuko į Daviną.
   - Ačiū... tau, - linktelėjo, prisiminęs, kad negalima ispanės siutinti su daugiskaitiniu kreipimusi. Linktelėjo, merginai davus atsakymą dėl arbatos.
   Ji išėjo, durys liko atviros. Fasiras jas užsidarė ir sunkiai atsiduso. Atsidaręs lagaminą visų pirma ant stalo susikrovė knygas, paskubomis į spintą susimetė atsivežtus drabužius. Išsinėręs iš jau įsiėdusio juodo kostiumo nėrė į dušą.
   Laiptais lipo jau visai kitas žmogus - kad ir vis dar juodais marškinėliais (kitokių pusvampyris netgi neturėjo) ir tamsiais džinsais, bet kažkiek labiau atsipalaidavęs, pradžiūvusiais juodais plaukais. Akys vis dar nerodė daug gyvybės, bet atrodė kiek taikesnės. Savaime aišku, viskas čia jį erzino, pietų kraštai nebuvo jo stiliaus, bet...
   Patekęs į pirmą aukštą, jaunuolis dairėsi kiek sutrikęs - o kur jam eiti dabar?

[Davina von Sjuard]

   Apsispręsti, kuri vieta geriausia būtų atsipalaiduoti ir apsiprasti su dvaru naujajam šio gyventojui, ilgai netruko. Valgomasis ir svetainė tebuvo vieni iš daugelio kambarių šiame milžiniškame pastate, kuriuose neabejotinai Fasirui teks pabūvoti dar šiandien vakare, o štai terasa, kur gaivus vėjelis nuolat šukuodavo jaunosios ispanės plaukus, iš kurios buvo galima laisvai stebėti atsivėrusius beribius laukus ir jose ramiai risnojančius grynakraujus žirgus, traukė it magnetas. Be viso to, oras buvo neapsakomai geras.
   Paėmusi vieną iš daugelio padėklų atsargiai ant šio pastatė du pakankamai didelius puodelius, kupinus verdančio vandens, tačiau vis dar be jokios arbatos, ir, žinoma, įvairiausių užkandžių, kurių saldus kvapas maloniai sukuteno vilkišką uoslę.
   Padėjusi padėklą ant juodo stiklo stalelio staigiai apsisuko išgirdusi kniaukimą. Dryžuotas keturkojis, regis, taip pat nusprendė prisijungti ir pasveikinti naująjį dvaro gyventoją.
   -Štai, kur tu, nenaudėli,-linksmai nusijuokė ištiesdama rankas į savo pūkų kamuolėlį. Patenkintas savo šeimininkės dėmesiu ūsuotasis liuoktelėjo į šiltą merginos glėbį. Netrukus terasoje pasklido garsus, patenkinto katino murkimas.
   Vos po akimirkos vilkės klausa pagavo dar vieną garsą - laiptais leidosi von Sjuardų giminės atstovas. Tebelaikydama savo augintinį ant rankų pasisuko fojė link. Pro praviras terasos duris nesunkiai galėjai išvysti šviesiaplaukę ir tigrą primenantį katiną, besiilsintį šios rankose.
   -Atrodot kiek atsigavęs,-maloniai šyptelėjo pastebėdama, jog dabar Fasiras nebeatrodė suirzęs ir nuvargęs. Regis, dušas padėjo dar vienam žmogui.
   -Nežinojau, kokią arbatą mėgstat, todėl pamaniau, jog geriausia, jei išsirinksit pats,-jūros mėlynumo žvilgsnis parodė į puodelį su garuojančiu vandeniu. Šalia šio puikavosi daugybė įvairiausių arbatos skonių. Pradedam mėtomis ir užbaigiant tropiniais vaisiais.
   Atsargiai nuleidusi dryžuotąjį keturkojį ant žemės perbraukė švelniai ranka per šio nugarą. Tyliai kniauktelėjęs ūsuotasis įsmeigė žalias akis į auksaakį. Regis, svečias itin domino miauklį.

[Fasiras von Sjuardas]

   Davina Fasirą susirado greitai - ilgai stoviniuoti pasimetusiam svečiui neteko. Jaunuolis vėl sliūkino merginai iš paskos, eiti toli nereikėjo.
   - Po tokios kelionės dušas visada atgaivina, - blausiai šyptelėjo jis, sėsdamasis terasoje už staliuko. - Kuo vardu katinas?
   Auksaakis nužvelgė už terasos besidriekiančius laukus, regis, tolumoje ganėsi žirgai. Ar tik ne Viljamas jų veisimu ir užsiiminėjo? Ir reikėjo pripažinti, kad šitas vaizdas ministrui buvo visai prie širdies. Atsirėmęs į kėdės atlošą žvilgtelėjo į Daviną.
   Anglas pasijuto lyg jo širdis būtų apraizgyta erškėčių vainikais, o į akis užsinorėjo įsipilti šventinto vandens lašų. Anglikonų šventieji! Kai jie jaučiasi, žvelgdami į tokias mirtingų nuodėmingųjų klaidas? Pripildyti puodelius vandens, palaukti, kol jis pravės, ir tik tada įsidėti arbatžolių? Ar ispanai taip ir su kava elgiasi?
   Slėpdamas begalinę širdgėlą ir sutrikimą ministras paskubomis peržvelgė ant stalo buvusias arbatas. Regis, buvo ir juodosios, tačiau šįkart kažkodėl jis nusprendė išmėginti ką nors naujo. Džiovinti tropiniai vaisiai skambėjo ganėtinai ispaniškai, todėl jų į dar gana karštą vandenį Fasiras ir įsimetė. Tylėdamas žvilgtelėjo į kompanionę, lūkuriuodamas, kol ir ji pasirinks, ką gerti.
   - Dėkui, - linktelėjo jis.
   Išgirdęs tylų kniauktelėjimą išstypėlis kiek pasilenkė prie katino. Ištiesė mažumėlę tebedrebančią ranką, kad pažiūrėtų, kaip pūkuotasis į ją reaguos. Padarui švelniai priglaudus galvą prie kiek įšilusio pusvampyrio delno, Fasiras šį paglostė. Niekada neturėjo nei katino, nei šuns, todėl ir toksai padaras jam atrodė gana egzotiškas.
   Netikėtai murktelėjęs katinas užšoko jam ant kelių, taip priversdamas jaunuolį netgi krūptelėti. Kurį laiką pusvampyris sėdėjo sustingęs, tuomet vėl paglostė šį pūkuotą padarą. Jam atrodė keista, kad šis gyvūnas taip greit parodė tokį gigantišką pasitikėjimą juo.
   - Hm, - numykė sutrikęs. Karštligiškai ieškojo idėjų, kaip pradėti pokalbį. - Viljamas užsiima žirgų veisimu? - paklausė, mostelėdamas delnu į tolumoje besiganantį bėrį.

[Davina von Sjuard]

   Patogiai įsitaisiusi vienoje iš lauko terasos kėdžių, kuri labiau priminė krėslą, trumpam žvilgtelėjo į horizontą. Laukuose besiganantys žirgai, regis, taip pat mėgavosi saulėta, kiek neįprasta sausio mėnesio diena. Maloniai vėsus vėjas, besisukiojantis aplink, dar kartą sukuteno vilkės uoslę saldžiu užkandžių kvapu.
   Nė nedvejodama išsirinkusi tropinių vaisių arbatą, kurią, regis, nusprendė išbandyti ir Anglijos ministras, leido šiai paskęsti dar karštame vandenyje. Pamažu bespalvis skystis nusidažė švelniai raudona spalva.
   -Tigrius,-draugiškai nusišypsojo žvilgtelėdama į savo augintinį, kuris dabar visą dėmesį buvo sutelkęs į Fasirą. Juodaplaukiui parodžius dėmesį, dryžuotasis iškart nusprendė, jog šis - naujasis jo draugas. Liuoktelėjęs Anglijos ministrui ant kelių, mažasis keturkojis tyliai sumurkė. Jis negavo tokio pat dėmesio, kokį gaudavo iš savo šeimininkės, kai patogiai gulėdavo šiai ant kelių, o šviesiaplaukė švelniai kasydavo jam paausį, tačiau dabar katinas buvo pasiryžęs susidraugauti su auksaakiu.
   -Manau, jog tu jam patinki,-nusijuokė matydama, kaip į tigrą panašėjantis ūsuotasis žvilgteli į juodaplaukį ir kelis kartus sukniaukia tarsi bandydamas susibendrauti.
   -Čia jį visi lepina, todėl Tigrius įpratęs būti su visais draugiškas,-paaiškino turbūt gana keistą savo augintinio elgesį, mat, įprastai žvėrims reikia, kur kas daugiau laiko, jog įgytų pasitikėjimą nauju asmeniu.
   -Taip, žirgams aistrą jaučia ne tik tėtis, tačiau ir mudvi su mama,-šyptelėjo žvilgtelėdama į tolį. Tarp daugybės galantiškų žirgų įsimaišė juodas, žvilgantis žirgas, aukštai iškėlęs galvą, besipuikuojantis raumeningu kūnu ir tobulai ilgais karčiais. Išvydus savo žirgą žaviosios lankininkės akys suspindo iš laimės ir džiugesio. Į juodąjį žirgą šviesiaplaukė žvelgė kitaip, su pagarba ir begaline meile.
   -Jeigu turėsit noro ir jėgų, galėsiu aprodyti dvarą ir žirgyną,-jūros mėlynumo žvilgsnis sugrįžo prie šalia sėdinčio auksaakio.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Tigrius, - linktelėjo pusvampyris vėl. - Taip jį ir vadinat, ar šaukiat ispaniškai? - pasidomėjo jis.
   Netikėtai nežymus akcentas ispanės kalboje darė jam įspūdį. Visgi anglų kalba priklausė germanų kalbų grupei, o italų - jau romanų, tad šios dvi kalbos buvo be galo skirtingos. Kaži, ar dabar von Sjuardas būtų pasiryžęs bent ką nors ispaniškai pasakyti, nors būtų buvę protinga naudotis proga ir sėdint tremtyje pramokti šeimininkų kalbos. Grįžęs į darbus turėtų gigantišką pliusą diplomatijoje, kad ir kreivą dėl akcento.
   - Keista, - lakoniškai sumurmėjo Fasiras, pakasydamas katino pasmakrę.
   Atitraukė ranką, katinui į tokį jo judesį sureaguojant išriečiant kaklą, bet pamatęs, kad su tuo nieko blogo nenutinka, vėl paglostė. Keistas padaras. Gal ir abu keisti.
   - Dabar aišku, - linktelėjo mažakalbis svečias, kai buvo atsakyta į jo mintyse iškilusį klausimą.
   Atsargiai pasiėmė puodelį nuo stalo, kad nekliudytų ant kelių gulinčio katino ar, dar blogiau, neaplietų raino kailio verdančiu skysčiu. Būtų amžiams nutraukti ryšiai su šiuo dvaro numylėtiniu, o gal ir su ispane - iš stereotipų sprendžiant, pietiečiai buvo karšto kraujo ir kerštingi. Sprendžiant iš priežodžio, koks šeimininkas, toks ir augintinis, todėl von Sjuardas nenorėjo užsirauti nei ant vieno, nei ant kito. Šiaip ar taip, besvarstydamas apie blogiausią šio paprasto veiksmo baigtį, prigavo save vėl skendint pesimizme ir šias mintis nuvijo tolyn.
   Tas gaivus oras ir tropikais kvepianti arbata...
   Na, kad ir kaip ispaniškai užpilta, vis tiek džiaugsmas.
   „Galbūt ne šiandien...“ - išsyk sumojo atsakyti į pasiūlymą ministras, tačiau susigaudė, jog tokiu būdu ji turės dar vieną progą iškapstyti jį iš to kambario. Viena vertus, jis atvažiavo čia pailsėti ir tai buvo privatus dvaras, Vagneriui galimai taupant valstybės lėšas, kita vertus, jis negalėjo sau leisti turėti tiek daug malonumo vien jau dėl gedulo. Nors iš esmės jau ir pats nežinojo, ko nori ir ko jam reikia. Norėjosi ir vienatvės, ir gilesnių pokalbių su kuo nors; ir greitos mirties, ir sąžiningo nugyvenimo iki galo; ir lengvo kelio, ir teisingo atlygio visiems asmenims, kurie kada nors padarė jam ką nors gero ar blogo.
   Kokios dualistinės kančios.
   - Jei tik tu turėsi laiko ir ūpo, - blausiai šyptelėjo Fasiras. - O kaip tu? Padedi čia tėvams, ar tik grįžai atostogų iš... universiteto ar darbo? - pasidomėjo jis.

[Davina von Sjuard]

   -Beveik visi dvaro gyventojai ir darbininkai moka angliškai, todėl jis įpratęs būti šaukiamas abejomis kalbomis,-atsargiai suėmusi savo puodelį kilstelėjo šį prie rausvų lūpų. Švelnios raudonos spalvos skystis, vis dar gana karštas, nutekėjo merginos gerkle, palikdamas malonų tropinių vaisių poskonį.
   Atsargiai pastačiusi puodelį į jo vietą lėtai atsistojo nusiimdama švarkelį ir likdama tik su juoda palaidine. Vėl įsitaisiusi į patogią kėdę, pasidėjo švarkelį ant kojų, slepiamų tokios pat spalvos džinsų, kokia buvo ir palaidinė.
   Kelias akimirkas stojus tylai nieko nesako, paprasčiausiai mėgaujasi ramybe ir gaiviu, žiemišku vėjeliu. Pastarasis, it mažas vaikas, nusprendė pažaisti su besiplaikstančiais žaviosios lankininkės plaukais. Ėmęs šiuos švelniai darkyti privertė nežymiai šyptelėti merginą.
   -Žinoma,-linktelėjo sutelkdama dėmesį į savo pašnekovą. Iš pradžių nieko neatsakė į pateiktą klausimą, leido tylai dar trumpam pakaraliauti lauko terasoje, o tuomet pravėrė rausvas lūpas.
   -Žirgai yra mano darbas,-šyptelėjo,-nors to nepavadinčiau darbu. Man patinka jais rūpintis ir juos prižiūrėti, todėl viskas, kas susiję su žirgais šiame dvare, yra mano atsakomybė.-Trumpam nutilo jūros mėlynumo žvilgsnį įsmeigdama į savo puodelį su arbata.
   -Man prireikė nemažai laiko, jog suprasčiau, ko iš tiesų noriu... Ir tik grįžusi po septinto kurso, praėjus metams, aš supratau, jog niekur iš čia nenoriu išvažiuoti,-nežymiai šyptelėjo trumpam žvilgtelėdama į savo pašnekovą.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Poliglotas, - šyptelėjo Fasiras, paglostydamas katiną vėl.
   Kai tik auksaakis įpusėjo arbatos puodelį, jo kelių šildytuvas nusprendė išsinešdinti - nušoko ant žemės ir ėmė trintis apie šeimininkės kojas. Galgi šiltesnės, ne pusvampyriškos kojos buvo geresnis pasirinkimas šilumamėgiui žvėriui.
   Ant tamsių jaunuolio džinsų liko prilipę šviesūs pūkai. Fasiras sekundėlę dėbsojo į juos, svarstydamas, kaip čia gražiai tat pašalinti. Neradęs greito sprendimo nusprendė, kad šitą sutvarkyti su didelėmis viltimis paliks vėjui.
   Kalbant apie arbatą, reikia pastebėti, kad jinai nebuvo tokia jau bloga. Skonio nepagadino ir tas plaukiojantis pūkelis ant skysčio paviršiaus - jaunuolis buvo įpratęs ir prie plunksnelių sausainiuose. Skonis (arbatos) atrodė ganėtinai egzotiškas, galbūt silpnesnis, nei ministras buvo pratęs, bet negalėtai pasakyti, kad prastas.
   Davinai nusirengiant švarkelį, Fasirui į galvą toptelėjo dvi idėjos vienu metu. Visų pirma, jis pamintijo, kad galbūt stereotipas apie gėlėtus pietiečių rūbus tėra mitas. Atrodė keista matyti, kad jis ne vienas toks juodas šešėlis šitame dvare. Galbūt ir ji kažko gedi? Visų antra, jam kilo įtarimas, kad ši mergina turi velos kraujo, nors tai greičiausiai tebuvo pirminis įspūdis anglui, neįpratusiam prie ispaniškos rasės. Nusukęs akis į tolumą jis nenoromis atsiminė žiemos vakarus su Amika ir amžinatelį Helijumi.
   Davinos akyse aiškiai matėsi žiburėliai, bylojantis apie aistrą savo darbui. Retai kada tokius pamatysi.
   - Dėkui už arbatą, dar neteko tokios ragauti, - pasakė von Sjuardas, padėdamas ant stalo jau tuščią arbatos puodelį.
   Laikas terasoje praėjo stebėtinai greitai, vėjas prablaškė niūrias mintis.
   - Gera rasti pasauly savo vietą, - fantastiškos išminties pažėrė jis, Davinai dalinantis savo patirtimi. - Deja, pats į politiką nėriau iškart po Hogvartso, - balse galėjai išskaityti apgailestavimą, dėl kurio Fasiras dabar šiek tiek jau gailėjosi. - Beje, ar tu baigei Hogvartsą, ar Biobetonsą? - užklausė, mėgindamas pokalbį grąžinti prie jos.

[Davina von Sjuard]

   -Be abejonės,-nusijuokė stebėdama, kaip jos augintinis nusprendžia duoti laisvę savo naujajam kompanionui ir sugrįžti pas šeimininkę,-tiesa, Tigriau?-balsas buvo švelnus, toks pat, koks buvo ir merginos prisilietimas prie dryžuotojo keturkojo. Atsisėdęs prie šviesiaplaukės kojų katinas kilstelėjo galvą žaliomis akimis stebėdamas jaunąją ispanę, o tuomet lyg atsakydamas miauktelėjo ir šovė į žolės platybes. Radęs kažin kokį padarėlį, ramiai sau gyvenusį žolėje, o galbūt tiesiog nusprendęs kiek linksmiau praleisti laiką, ėmė šokinėti neaukštoje, neseniai nupjautoje žolėje.
   Šypsodamasi Davina kelias akimirkas stebėjo smagiai lakstantį savo augintinį, kuris netrukus ėmė vartytis kūlversčiais, kol galiausiai kažkur dingo.
   Kilstelėjusi gerokai pravėsusią, bet vis dar šiltą arbatą, nugėrė kelis gana didelius gurkšnius. Gerklėje ir vėl liko malonus poskonis.
   -Nėra už ką,-šyptelėjo patogiau įsitaisydama kėdėje,-manau, jog dabar turėsi progų paragauti ne tik tokios arbatos, tačiau ir tikrų ispaniškų valgių,-nusijuokė padėdama taipogi jau tuščią puodelį,-mama neabejotinai norės tave palepinti,-dar kartą nusijuokė užsimesdama švarkelį ant pečių ir žvilgsnį įsmeigdama į Anglijos ministrą.
   -Gailiesi savo sprendimo?-dailių bruožų veidą puošianti šypsena trumpam dingo, jūros mėlynumo akys žvelgė kiek kitaip nei prieš kelias akimirkas. Jose nebuvo gailesčio, užuojautos ar panašaus jausmo. Šiose aiškiai spindėjo supratimas.
   -Hogvartsą,-linktelėjo trumpam susimąstydama apie septynerius metus, praleistus tarp taip gerai žinomų pilies sienų. Viduje ėmė rangytis ilgesys. Ji ilgėjosi visų, kuriuos sutiko mokykloje. Ilgėjosi Elridės, su kuria taip šauniai susidorojo su Soreno von Sjuardo paskirta užduotimi NiV pamokoje, ilgėjosi vėliau praleisto laiko, Adelės ir... Nežymiai papurčiusi galvą sugrįžo į terasą. Nė pati nepajuto, kaip stipriai spėjo viso to pasiilgti per čia praleistus kelerius metus.
   -O jūs?-nežymiai šyptelėjo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Katinas pabėgo. Ką gi. Apie ką dabar šnekėt?
   Palenkęs galvą taip, jog atrodytų, kad jis vėpso į katiną, Fasiras stebėjo Daviną. Mėgino atrasti jos veide ką nors nenuoširdaus ar slepiamo, nors ir visai nesėkmingai. Jos šypsena, galgi net mažumėlę naiviai atrodanti, irgi šiek tiek erzino. Fasiras iškvėpė orą. Dabar jau pats sau atrodė kaip šizofrenikas ar psichopatas. Galbūt prisikalbėjo? Paskutinįjį vakarą jis taip staugė ant Munino, o tada...
   Galbūt dabar tereikėtų atsipalaiduoti?..
   - Kažkada lankiausi čia darbo reikalais, jūsų virtuvė sužavėjo, - šypteldamas pripažino anglas. - Laisvu laiku gaminu ir pats, - užmetė faktą, tikėdamasis, kad dabar tai prablaškys tylą.
   Ji kalbėjosi su juo kaip su pusbroliu ar broliu. Gal netgi sūnumi. „Mama norės tave palepinti“, - pasakė ji. „Norėčiau, kad mane lepintų mano mama, dėkui, panele Murrell.“ Fasiras nežinojo kur dėtis - žinojo, kad ir angliškas mandagumas siekia neribotas nenuoširdumo padanges, bet šitai siekė jau ir nenuoširdumo kosmosą.
   „O gal tik vaizduojuosi?“
   Problema. Nebuvo su kuo šito dalyko aptarti. Jis sėdėjo šitoje terasoje vienas su klaikiai subjektyvia nuomone ir suvokimu, kaip sudėtinga yra pačiam vienam pažvelgti į ką nors iš visų pusių.
   - Džiaugiuosi, - išspaudė.
   Jo mintys jo sąmonėj plūduriavo vienišos ir nereikalingos kaip pradedančio žvejo užmesta ir velniaižin kaip nutraukta plūdė, besisukanti kažkur prie meldų.
   - Kartais gailiuosi, - atsiduso jis. Sekundėlę patylėjo, žvilgtelėjo į žydras pašnekovės akis. Jose nebuvo matyti jokios pašaipos ar užuojautos kaip šuniui. - Darbas sunkus ir kartais atrodo, kad ne man.
    „Tai štai, kodėl ji taip tobulai kalba angliškai“, - dunkstelėjo suvokimas.
   - Irgi, - atsakė jis. - Grifų Gūžtą.
   Suprato, kas dar šiek tiek jį trikdė - tai, kaip Davina, kalbėdama su juo, dažnai šokinėjo nuo „tu“ prie „jūs“. Auksaakis iškart sumetė, jog taip nutiko arba dėl jos neapsisprendimo, arba dėl primirštos kalbos.
   - Gali kreiptis į mane „tu“, jei ir man liepei taip daryti, - blausiai šyptelėjo, tikėdamasis, jog tai jai pagelbės.

[Davina von Sjuard]

   Šalia sėdinčiam Fasirui prakalbus apie virtuvę ir maisto gaminimą žavioji lankininkė susidomėjusi žvelgė į juodaplaukį.
   Buvo keista girdėti, jog jaunasis von Sjuardas laisvalaikiu sukiojasi virtuvėje. Ne dėl to, jog šis buvo Anglijos ministras, mat, aukštus postus užimantys žmonės retai patys ruošia sau vakarienes, o todėl, jog šiuos žodžius sakė vaikinas. Juk įprastai gaminti vakarienę, domėtis įvairiausiais, dar neišbandytais receptais imasi ilgakasės merginos. Vyriškosios lyties atstovai tik mėgaujasi jau garuojančiais valgiais.
   Bet galbūt stebėtis ir domėtis nebuvo verta. Daugelį merginų traukiantis valgių gaminimas Daviną aplenkė. Virtuvė niekuomet nežavėjo jaunosios ispanės. Šios visas dėmesys buvo skirtas žirgams, šaudymui iš lanko ar grojimui su gitara. Net gi pasišvaistyti kardais su vyresniuoju šeimos nariu neatsisakydavo. Taigi virtuvė merginai tebuvo eilinė patalpa, tik štai, regis, Fasirą maisto gaminimas domino.
   Deja, pastebėjusi, kaip pasikeitė pašneko žvilgsnis ir jausmai vos po to, kai prasitarė apie savo motiną, nusprendė nieko nebeatsakyti. Puikiai žinojo, jog Fasiras neteko savo šeimos likdamas tik su tėvu, kurio nekentė. Nujausdama, jog būtent tai sukėlė tokias Anglijos ministro emocijas, paprasčiausiai nusuko žvilgsnį į žemę. Jūros mėlynumo akys kelias akimirkas klaidžiojo lauko terasos grindimis.
   Laimei, netrukus pokalbiui sugrįžus prie temos apie jaunojo von Sjuardo pareigas, šviesiaplaukė kilstelėjo galvą. Žvilgsnis trumpam įsmigo į auksaakį, tačiau netrukus ir vėl nuklydo į šalį.
   -Galbūt atsiribojęs nuo darbo kuriam laikui ir pabuvęs čia, galėsi nuspręsti,-nežymiai šyptelėjo žvelgdama į tuščia savo arbatos puodelį.
   -Varno Nagas,-jau kiek linksmiau šyptelėjo prisimindama visus nuotykius, kuriuos patyrė su kitais varniukais ir tais, su kuriais spėjo susipažinti.
   -Žinoma,-linktelėjo pažvelgdama į šalia sėdintį Anglijos ministrą.